Įvadas
Tikslas – susipažinti su apsaugos priemonėmis nuo mechaniko, padegamojo ginklo ir elektromagnetinio poveikio.
Uždaviniai:
– trumpai apibūdinti mechaninio poveikio, padegamojo ginklo ir elektromagnetinio poveikio charakteristikas;
– trumpai aprašyti jų poveikį žmonėms ir įvairiems įrenginiams;
– aprašyti apie apsisaugojimo galimybes ir apsaugos priemones nuo jų.
Pasaulyje atsitinka daug skaudžių dalykų. Tačiau apie tai susimąstome tik tada kai jau viskas įvykę. Šiuolaikiniame pasaulyje tobulėjant mechanizmams įvyksta žymiai daugiau nelaimių, katastrofų. O pasirengimas jiems gana neišplėtotas. Vieniems kuriant įvairius branduolinius sprogmenis, kiti galvoja kaip nuo jų apsisaugoti. Tačiau šita informacija nedažnai pasiekia kiekvieną žmogų. Paprasčiausiai susimąstoma tik tada kai viskas būna įvykę. Tuo pagrindu reikia siekti, kad žmonės mokėtų ne naudotis ginklais ir kitais įrenginiais, bet nuo jų saugotis.
Apsauga nuo mechaninio poveikio
Mechaninis naikinamųjų veiksnių poveikis yra: slėgis, spūdis, smūgis, svaidymas ir kt. Taip pat mechaninis poveikis gali pasireikšti ir kitokiu būdu: lekiančių skeveldrų, gatavų naikinančių elementų (adatėlių, strėlių, šratų), griūvančių pastatų, statinių ir medžių nuolaužų, kovos technikos, pavyzdžiui, tanko važiuoklės, smūgiais ir t.t.
Mechaninį poveikį gali sukelti įvairūs sprogimai, artilerijos, aviacijos ir kiti šaudmenys, viesulas, audra, uraganas ir kai kurie kiti meteorologiniai reiškiniai, gamybinės ir transporto priemonių avarijos bei katastrofos. Pagrindinė mechaninio poveikio priežastis – įvairūs sprogimai.
Sprogimas – labai greitas didelio energijos kiekio išsiskyrimas ribotame medžiagos tūryje dėl medžiagos fizikinių arba cheminių kitimų. Sprogimą sukelia cheminė (sprogstamųjų medžiagų, oro ir dujų mišinių – benzino garų, gamtinių dujų ir kt.), branduolinė (branduolinių užtaisų), elektromagnetinė (kibirkšties išlydžio, lazerio spindulio), mechaninė (meteoritų, krintančių lėktuvų, transporto priemonių susidūrimo), šiluminė (įvairių šildymo aparatų, katilinių sprogimo) ir kt. energija.
Sprogimo banga žaloja tiesiogiai (perteklinio slėgio ir greičio spūdžio poveikis) ir netiesiogiai (lekiančios pastatų nuolaužos, krentantys medžiai, stiklo skeveldros, akmenys, gruntas ir kt.). branduolinio sprogimo smūgio banga, veikdama neapsaugotus žmones, gali juos traumuoti visiškai taip pat, kaip ir sprogus paprastoms bomboms ar sviediniams, tačiau kur kas didesniu nuotoliu. Jie gali būti sužaloti lengvai, vidutiniškai, sunkiai ir ypač sunkiai. Žmonių sužalojimo pobūdis ir sunkumas priklauso nuo perteklinio slėgio bangos fronte, žmogaus padėties ir jo apsaugos. Sunkiausias traumas gauna sprogimo metu stovintys žmonės. Mieste žmonės dažniausiai nukenčia nuo pastatų sugriovimo. Mūrinių pastatų kvartaluose, esančiuose visiško sugriovimo zonoje, gali būti sužaloti beveik visi žmonės; stiprių ir vidutinių sugriovimų zonoje – 50 %; silpnų sugriovimų – 10-20%.
Branduolinis sprogimas sudaro branduolinio naikinimo židinį. Branduolinio naikinimo židinys – teritorija, kurioje veikiant branduolinio sprogimo naikinamiesiems veiksmams masiškai žalojami žmonės, gyvuliai ir augalai, sugriaunami ir apgriaunami pastatai ir statiniai, kyla gaisrai, vietovė užteršiama radioaktyviosiomis medžiagomis.
Matant kokią didelę žalą daro mechaninis poveikis, yra būtina žinoti pagrindines apsisaugojimo priemones ir kaip su jomis kovoti. Pasipriešinti joms savomis rankomis būtų gana sunku, todėl yra taikomos specialiosios apsisaugojimo priemonės ir taikomi būdai kaip geriau apsisaugoti ar pasislėpti. Pagrindinis apsaugos nuo naikinimo priemonių mechaninio poveikio būdas – jų izoliavimas nuo perteklinio slėgio ir greičio spūdžio veikimo, šaudmenų skeveldrų, sviedinių ir kulkų smūgio ir pan. Apsaugai naudojami įvairūs fortifikaciniai įrenginiai, vietovės ir kovos technikos apsauginės savybės, galvos ir liemens individualiosios apsaugos priemonės. Būna ir taip, kai ištinka tokios nelaimės, nėra kur pasislėpti ir kuo tai apsisaugoti. Tuo atveju, kai nėra priedangų ir negalima pasinaudoti vietovės ir kovos technikos apsauginėmis savybėmis, reikia atsigulti ant žemės, atsisukant kojomis į sprogimo pusę.
Geriausia apsaugos priemonė nuo naikinimo priemonių mechaninio poveikio fortifikaciniai įrenginiai, ypač uždari statiniai – slėptuvės ir blindažai. Atviruose įrenginiuose sužeidimo spindulys trečdaliu mažesnis už sužeidimo spindulį atvirose vietovėse; dengtose tranšėjose – 2 kartus; blindažuose – 3 kartus. Nuo naikinimo priemonių mechaninio poveikio taip pat apsaugo ir kovos technika. Tačiau tai tik karinių pajėgų apsaugos priemonė. Pavyzdžiui tankai apsaugo karius nuo sprogimo bangos visiškų sugriovimų zonoje; šarvuočiai – stiprių ir visiškų sugriovimų zonose; automobiliai – vidutinių ir stiprių sugriovimų zonose.
Susilpninti naikinimo priemonių mechaninį poveikį gali ir vietovės reljefas bei augmenija. Šlaito atstumo padidėjimas dešimčia laipsnių 20% sumažina slėgį bangos fronte ir 1,2 – 1,5 karto sumažina naikinimo zonos spindulį. Ir atvirkščiai, priekinėje aukštumos nuokalnėje didėja bangos slėgis ir naikinimo zonos spindulys.
Labai gerai apsaugo vietovė, kurioje yra daug daubų, kitokių nelygumų. Geriausiai apsaugo daubos, išplovos, karjerai, įdubos, kurių gylis viršija plotį, taip pat požeminiai kasiniai (šachtos, rūdynai, tuneliai) ir uolos. Platūs slėniai, daubos ir įdubos kur kas blogiau apsaugo nuo sprogimo bangos.
Taip pat nuo sprogimo bangos poveikio gerai apsaugo miškas. 50 – 200 m atstumu nuo pamiškės sprogimo bangos slėgis būna mažesnis. Tačiau miške pavojingesni griūvantys medžiai. Juo didesni, senesni medžiai ir labiau išsikerojusios jų viršūnės, juo labiau jie sužaloja žmones ir sugriauna įvairius įrenginius.
Išsidėsčius slėniuose, daubose, požeminiuose kasiniuose, karjeruose ir miškuose naikinimo priemonių mechaninio naikinimo spindulys sumažėja 1,5 – 2 kartus. Nuo šaulių ginklo apsaugo kovos technika, fortifikaciniai įrenginiai ir individualiosios apsaugos priemonės – kaip pvz. karinių pajėgų apsaugos plieniniai šalmai, neperšaunamos liemenės.
Apsauga nuo padegamojo ginklo
Įvairių sprogimų (išskyrus branduolinį), padegamojo ginklo ir gaisrų šiluminis poveikis pasireiškia šilumos spinduliavimu, branduolinio sprogimo ir kitų naikinimo priemonių šviesos spinduliavimu.
Šilumos spinduliavimas – elektromagnetinis infraraudonųjų bangų diapazono spinduliavimas; jis priklauso nuo objekto ar reiškinio temperatūros.
Šviesos spinduliavimas – optinio diapazono spindulių (infraraudonųjų, matomųjų ir ultravioletinių) srautas, sklindantis iš branduolinio sprogimo švytinčios srities.
Norint apsisaugoti nuo padegamojo ginklo, pirmiausia reikėtų žinoti kas tai yra ir iš ko sudarytas. Padegamąjį ginklą sudaro padegamosios medžiagos ir mišiniai bei jų naudojimo priemonės. Naudojamos tokios padegamosios medžiagos ir mišiniai:
• Napalmas. Jis sudarytas iš naftos produktų ir tirštikių; gali būti sutirštintas ir nesutirštintas; rožinės arba rudos spalvos;
• Savaime įsiliepsnojantieji mišiniai. Jie savo pavidalu primena napalmus , tačiau gali savaime užsiliepsnoti ore, ant drėgnų paviršių, sniego;
• Pirogeliai. Jie sudaryti iš naftos produktų ir magnio arba aliuminio miltelių ir kitų priedų, kurie padidina jų degimo temperatūrą. Pirogelis pradegina plonas metalo plokštes, jis sunkesnis už vandenį, dega 1 – 3 minutes. Jie langvai įsiliepsnoja, sunkiai gesinami bei šalinami. Vanduo juos gesina blogai. Šie mišiniai sukelia sunkius nudegimus, gaisrus, padega ginkluotę ir kovos techniką;
• Termitas – tai presuotas geležies oksido ir aliuminio mišinys. Degant termitams, susidaro skystas išsilydęs šlakas, kurio temperatūra vidutinė temperatūra 3000o C;
• Baltasis fosforas – kieta vaško pavidalo nuodinga medžiaga. Gerai tirpsta skystuose organiniuose tirpikliuose, laikomas po vandens sluoksniu. Ore savaime užsidega ir dega, išskirdamas baltus nuodingus dūmus. Degantis fosforas sukelia sunkius ilgai negyjančius nudegimus. Jis yra naudojamas padegamuosiuose ir dūminiuose artilerijos sviediniuose, minose, aviacijos bombose ir rankinėse granatose;
• „Elektronas“ – magnio, aliuminio ir kitų elementų lydinys. Jis dega akinamai balta arba melsva ugnimi. Naudojamas mažo kalibro aviacijos padegamųjų bombų korpusams gaminti.
Padegamųjų medžiagų ir mišinių naudojimo priemonės: aviacijos ir artilerijos padegamieji ir dūminiai šaudmenys, granatsvaidžiai, liepsnosvaidžiai, ugnies fugasai, granatos, šoviniai, padegamosios plytelės. Dažniausiai padegamasis ginklas pasireiškia šilumine energija ir nuodingais degimo produktais. Tad pravartu žinoti kokios tai yra priemonės ir iš kokių cheminių medžiagų sudarytos, kad apsisaugoti nuo jų poveikio.
Padegamojo ginklo poveikis:
• kontaktuojant odai arba aprangai su degančiomis padegamosiomis medžiagomis įvyksta pirminiai ir antriniai odos ir gleivinių nudegimai;
• viršutinių kvėpavimo takų gleivinės pažeidimai (nudegimai), išsivystant plaučių paburkimui ir uždusimui, įkvepiant smarkiai įkaitusį orą, dūmus ir kitus degimo produktus;
• kūno perkaitimas, šiluminiai smūgiai;
• nepilno padegamųjų ir degiųjų medžiagų degimo nuodingų produktų poveikis;
• uždusimas dėl dalinio deguonies išdegimo ore, ypač uždarose patalpose, rūsiuose blindažuose ir kitose priedangose;
• mechaninis ugnies audros poveikis masinių gaisrų metu.
Kartu su padegamosiomis medžiagomis yra naudojamos įvairios dūminės medžiagos. Didelė jų koncentracija yra pavojinga gyvybei. Pavyzdžiui, cinko oksidas ir chloridas sukelia ūmų kvėpavimo organų gleivinės dirginimą, bronchų pneumoniją ir plaučių paburkimą. Seleno ir kadmio oksidai yra nuodingi ir sukelia sunkų plaučių paburkimą, kuris prilygsta paburkimui apsinuodijus fosgenu .
Degančios padegamosios medžiagos taip pat gadina ir automobilius. Jeigu tarkime degantis napalmas (dirbant varikliui) patenka ant žaliuzės, jis įsiurbiamas kartu su oru į variklio sekciją ir padega guminius bei plastikinius jungiamuosius vamzdžius, sunaikina elektros laidus. Padegamosioms medžiagoms patekus ant sprogstamųjų medžiagų ir ypač ant degalų talpų, gali įvykti sprogimai ir gaisrai.
Apsisaugojimui nuo padegamojo ginklo naudojami:
• uždari fortifikaciniai įrenginiai;
• kovos technika;
• gamtinės ir kitos natūralios ai pastatai;
• įvairios vietinės medžiagos;
• kvėpavimo organų ir odos apsaugos priemonės;
• viršutinė apranga.
Kvėpavimo organų ir odos apsaugos priemonės, taip pat įvairi apranga – trumpalaikės apsaugos priemonės. Patekus ant jų padegamųjų medžiagų gabalams, jas reikia tuojau pat nusimesti. Vasarinė medvilninė apranga praktiškai neapaugo nuo padegamųjų medžiagų, o jos intensyvus degimas gali padidinti nudegimų plotą ir laipsnį.
Patekusios ant aprangos ir atvirų kūno dalių padegamosios medžiagos gesinamos, nusimetama apranga ir apsaugos priemonės. Jeigu neįmanoma aprangos nusimesti, liepsna gesinama taip:
• degantis plotas uždengiamas bet kokia standžia medžiaga, brezentu, striuke, kepure, apsiaustu;
• degantis paviršius užpilamas smėliu, žeme;
• degančios vietos panardinamos į vandenį (gesinant savaime įsiliepsnojančios ir fosforo padegamąsias medžiagas);
• gesinama ugnies gesintuvais: napalmos, pirogelis, fosforas – putų ir miltelių, savaime įsiliepsnojantys mišiniai – anglies dioksido ir miltelių;
• atsigulama ant žemės ar kito nedegančio paviršiaus ir prie jo prispaudžiamos degančios aprangos dalys;
• gesinama liepsna voliojantis ant žemės, jeigu kartu dega kelios aprangos vietos iš dviejų ir daugiau pusių;
• negalima gesinti liepsnojančių padegamųjų medžiagų plikomis rankomis.
Saugantis nuo padegamųjų medžiagų, išeinama iš gaisro židinio, pridengus nosį ir burną drėgnu audiniu. Patekę ant odos fosforo ir padegamųjų mišinių gabalai nuimami neišterliojant jų po visą kūną. Nugesusios kūno vietos saugomos nuo užteršimo, suleidžiamas nuskausminimo preparatas iš individualiosios vaistinėlės.
Apsinuodijus nuodingais degimo produktais ir sutrikus arba sustojus kvėpavimui daromas dirbtinis kvėpavimas „burna į burną“ arba „burna į nosį“.
Netekusiems sąmonės veidas apipurškiamas vandeniu, atsegama apranga, pridedama prie nosies amoniaku suvilgyta vata. Vengiat komplikacijų, duodama iš individualiosios vaistinėlės antibiotikų, o jei pykina – preparato nuo vėmimo. Nudegusios vietos, ypač jei esti pūslės ir atsiskyrusi oda, aprišamos tvarstomąja medžiaga iš individualiojo tvarstymo paketo. Nesant specialiųjų tvarstomųjų priemonių, naudojami bet kokie švarūs audiniai.
Esant dideliems kūno ir galūnių nudegimams, naudojami antiseptiniai nudegimų tvarsčiai, juos uždeda sanitaras. Jeigu, be galunių nudegimų, yra šautinių žaizdų ir sužaloti kaulai, stabdomas kraujavimas ir uždedamas standartinis įtvaras arba įtvaras iš vietinių medžiagų.
Jeigu nudegimus sukėlė savaime įsiliepsnojantieji mišiniai, kuriuose yra fosforo, jie gali dar kartą užsidegti. Ant tokių nudegusių vietų uždedamas tvarstis, sudrėkintas 5% vario sulfato tirpalu arba 5% kalio permanganato tirpalu, o jeigu jų nėra – vandeniu. Pradedant tvarstyti nereikia šalinti nuo nudegusių vietų prilipusios odos likučių, nesudegusių mišinių arba šlako, pradurti arba nupjauti pūsles. Virš pažeistų vietų prapjaunami arba per siūles išardomi drabužiai. Negalima nurengti visų drabužių, ypač esant šaltam orui.
Nukentėjusieji nuo akių nudegimo išvedami arba išnešami iš pažemio židinio. Suteikiant pirmąją pagalbą, dedami po apatiniu voku speciali gydomoji plėvelė ir uždedamas antiseptinis tvarstis iš individualiojo tvarstomo paketo. Nereikia plauti sužalotas akis vandeniu.
Nukentėjusiuosius troškina, todėl jos reikia girdyti vandeniu arba karšta arbata (geriau karštu tirpalu į kurio litrą vandens dedama po arbatinius šaukštelius druskos ir geriamosios sodos). Suteikus pirmąją pagalbą, nukentėjusieji evakuojami į medicinos punktą. Netekę sąmonės ir turintys nudegimų evakuojami pirmieji.
Fortifikacijai įrenginiai ir statiniai nuo padegimo ir gaisro apsaugomi taip:
• degios medžiagos užpilamos žemės sluoksniu;
• pašalinami lengvai užsidegantys daiktai;
• atvirų įrenginių elementai ir sienelės padengiamos ugniai atspariais skiediniais;
• uždaruose įrenginiuose įrengiamos sandariai užsidarančios durys ir skydai;
• naudojamos sunkiai užsidegančios ir sumirkytos ugniai atspariais skiediniais maskavimo medžiagos ir dangos;
• įrengiami slenksčiai prie įėjimo į fortifikacinius įrenginius;
• tranšėjų, susisiekimo eigų sienelių dangoje paliekami priešgaisriniai plyšiai;
• įrengiami grioveliai padegamosioms medžiagoms surinkti;
• žiemą naudojamas sniegas ir sniego-žagarų danga.
Įvairioms medžiagoms apsaugoti nuo padegamojo ginklo naudojami ugniai atsparūs aptepai, dažai ir mirkalai. Dažniausiai naudojamas kalkių arba cemento tinkas, molio skiedinyje sumirkytos skiedros, taip pat 2 – 2,5 cm storio asbesto kartonas.
Medienos, brezento ir apdangalų įmirkymas ugniai atspariais skiediniais kur kas efektyvesnis už aptepimą arba dažymą, nes įmirkytos medžiagos paprastai nedega, o tik apanglėja tiesioginio kontakto su ugnimi vietoje.
Užgesintas padegamasis mišinys gali vėl užsidegti, jeigu jame yra fosforo. Todėl užgesinti mišinio gabalai iš objekto pašalinami ir baigiami deginti specialiai skirtose vietose arbe užkasami.
Padegamojo ginklo naudojimo ir masinių gaisrų likvidavimo veiksmai priklauso nuo technikos priešgaisrinio paruošimo:
• didinamas atsparumas ugniai (paviršiai padengiami ugniai atspariais dažais ir įmirkomi apsauginiais tirpalais);
• šalinamos ir izoliuojamos lengvai užsidegančios medžiagos;
• mašinos pritaikomos gaisrams gesinti;
• palaikomos parengtos tabelinės priešgaisrinės priemonės.
Gaisras – nekontroliuojamas degimas, žalojantis žmones bei naikinantis materialines vertybes. Gaisrai gali kilti įvairiuose pastatuose, miškuose, durpynuose, energetinėse linijose, transporte. Jie gali būti pavieniai, masiniai, vientisi, ugnies audra (štormas arba ugnies tornadas).
Gaisrai lokalizuojami ir gesinami. Gaisro lokalizavimas – gaisro plitimo ribojimas. Gaisro gesinimas – gaisro likvidavimas. Iš pradžių gaisras lokalizuojamas, po to – gesinamas. Gaisrui gesinti naudojama: įvairūs ugnies gesintuvai (putų, oro ir putų, anglies dioksido, miltelių), vanduo (priešgaisriniai čiaupai, žarnos su purkštuvais), priešgaisrinių skydų įrankiai (kastuvai, kirviai, laužtuvai, kobiniai, kibirai, dėžės su smėliu, statinės su vandeniu) ir kt.
Gesinant gaisrą, pirmiausia stabdomas ugnies plitimas, t.y. gaisras lokalizuojamas. Paskui ugnis gesinama ten, kur labiausiai dega, ir gesintuvo ar vandens čiurkšlė nukreipiama ne į ugnį, o į degantį paviršių. Jei dega vertikalus paviršius, čiurkšlę reikia nukreipti į jos viršutinę dalį, o paskui žemiau.
Degantys degieji skysčiai gesinami putas sudarančiais skiediniais, užpilami smėliu arba žemėmis, o jei židinys nedidelis – uždengiamas sunkiu audiniu, drabužiais ir t.t.
Jeigu pastate užsidegė elektros instaliacija, ugnis gesinama tik išjungus saugiklius ir kirtiklius (elektros srovę). Draudžiama gesinti elektros laidus vandens čiurkšle, putų gesintuvu.
Degančiuose pastatuose ir statiniuose kartu gelbėjami ir evakuojami žmonės bei gesinamas gaisras. Jeigu trūksta darbo jėgos, tai pirmiausia gelbėjami žmonės, o vėliau toliau gesinamas gaisras. Gelbėti ir evakuoti žmonėms naudojami pagrindiniai ir pagalbiniai įėjimai ir išėjimai, stacionarinės ir nešiojamosios kopėčios, parankinės priemonės, tokios kaip virvės, neštuvai, surištos užuolaidos, antklodės ir pan.
Ypač pavojingi nuodingi degimo produktai, todėl, išvedant žmones iš degančio pastato, reikia naudotis izoliuojamaisiais kvėpavimo aparatais arba filtruojamosiomis dujokaukėmis su papildomais patronais. Jeigu dujokaukių nėra, reikia pasinaudoti paprasčiausias filtrais (drėgnu rankšluosčiu, nosine arba skuduru).
Apsauga nuo elektromagnetinio poveikio
Elektromagnetinis spinduliavimas – plintantys erdvėje šviesos greičiu, tarpusavyje sąveikaujantys, atskirai neegzistuojantys ir nuolat kintantys elektriniai ir magnetiniai laukai.
Elektromagnetiniam spinduliavimui būdingos kvantinės savybės. Šio spinduliavimo energija pernešama atskiromis elementariomis porcijomis – kvantais .
Plačiame elektromagnetinio spinduliavimo spektre skiriami trys pagrindiniai diapazonai: radijo bangos, optinis (infraraudonasis, regimasis ir ultravioletinis) ir jonizuojantysis (rentgeno ir gama).
Biologinį elektromagnetinį spinduliavimą, ypač ultravioletinio, rentgeno ir gama dažnio diapazonų, poveikį sąlygoja kvanto energija. Šios energijos pakanka medžiagai jonizuoti. Radijo bangų diapazone kvantų energija yra mažesnė. Jie nesugeba jonizuoti medžiagos, todėl jų poveikis skiriasi nuo jonizuojančiojo spinduliavimo biologinio poveikio.
Elektromagnetinio spinduliavimo šaltiniai visai kitaip veikia gyvąjį organizmą. Žmonės, patekę į didelės galios elektromagnetinį lauką, skundžiasi bloga savijauta, nuovargiu, silpnumu. Šie požymiai pasireiškia jau spinduliavimo metu. Kitą dieną nukentėjusieji jaučia aštrų skausmą kaktos srityje, padidėjusį slėgį akiduobėse, triukšmą galvoje ir ausyse, akių peršėjimą. Taip pat pastebimi pasikartojantys nosies kraujavimai, trumpalaikiai apalpimai, viso kūno drebulys, kojų raumenų spazmai. Nukentėjusiųjų miegas neramus, dieną jaučiamas mieguistumas, atsiranda baimės jausmas. Visi požymiai praeina po 7 – 10 dienų. Tačiau padidėja žmogaus jautrumas elektromagnetiniam spinduliavimui. Net ir silpnas spinduliavimas neigiamai veikia žmogaus savijautą.
Naudojant elektromagnetinio spinduliavimo naikinamąjį poveikį sukurtos įvairios ginklų rūšys: radijo dažnio, lazerinis ir kt. ginklas.
Elektroninio spinduliavimo optiniame diapazone naudojamas lazerinis ginklas, kuris labai įkaitina objekto medžiagą, ją išlydo ar net išgarina, žaloja ypač jautrius elementus, apakina žmogų ir nudegina jo odą.
Apsauga nuo lazerinio ginklo: maskavimasis, įvairios atšvaitos, dūmų uždangos, pastovus judančių objektų manevravimas.
Radijo dažnio ginklas žaloja žmones: pažeidžia smegenis, širdį, veikia žmogaus psichiką, trukdo suvokti informaciją apie aplinką ir ją panaudoti, sukelia garso haliucinacijas, sintezuoja dezinformuojančius garsinius pranešimus, kurie tiesiogiai patenka į žmogaus sąmonę.
Apsauga nuo elektromagnetinio spinduliavimo: ekranuojami uždari fortifikaciniai įrenginiai; žmonės išvedami iš elektromagnetinio spinduliavimo šaltinio įtakos zonos; ekranuojam radioelektroninė aparatūra, kad ji neskleistų nepageidaujama kryptimi spinduliavimo.
Branduoliniai sprogimai atmosferoje ir aukštesniuose sluoksniuose sudaro galingus elektromagnetinius laukus, kuriuose bangų ilgis siekia nuo 1 iki 1000 metrų ir daugiau. Šie laukai dėl jų trumpalaikio egzistavimo vadinami elektromagnetiniu impulsu.
Antžeminiu ir žemo orinio sprogimo elektromagnetinio impulso naikinamasis poveikis pastebimas kelių kilometrų nuo sprogimo centro nuotoliu. Aukštutinio branduolinio sprogimo elektromagnetiniai laukai gali atsirasti sprogimo zonoje ir 20 – 40 km aukštyje. Šiuo atveju elektromagnetinis impulsas gali pasiekti žemės paviršių kelių šimtų ir tūkstančių kilometrų nuotoliu.
Branduoliniam užtaisui sprogus arti labai ilgų energijos tiekimo, ryšių linijų, indukuotos įtampos gali persiduoti laidais daugelį kilometrų ir sugadinti aparatūrą bei sužaloti žmones, esančius saugiu nuotoliu nuo kitų branduolinio sprogimo naikinamųjų veiksnių.
Elektromagnetinis impulsas yra pavojingas ir tvirtiems požeminiams statiniams, nes galingi elektromagnetiniai laukai gali pažeisti elektros tinklus ir sutrikdyti neekranuotų elektroninių ir elektrotechninių įrenginių darbą.
Aukšti branduoliniai sprogimai labai dideliais nuotoliais trikdo televizijos ir radijo ryšių priemonių darbą. Portatyvinėms radijo stotims elektromagnetinis impulsas nekenkia.
Jeigu elektromagnetinis impulsas paveikė nenutraukiamos gamybos chemiškai pavojingą objektą, jis gali tapti vietovės cheminio užteršimo šaltiniu. Gali įvykti avarijos ir atominės energetikos objektuose.
Apsauga nuo elektromagnetinio impulso:
• ekranuojamos elektros tiekimo, ryšių ir valdymo linijos bei aparatūra.
• Visos išorinės linijos turi būti dvilaidės, gerai izoliuotos.
• Orinėms linijoms naudojami du susukti laidai, požeminėms – vario, aliuminio ar švino šarvais ekranuoti kabeliai.
• Vidaus ryšio linijos tiesiamos poriniais kabeliais, kuriuose susukti ir gerai ekranuoti vidiniai laidai.
Taip pat labai svarbi ir apsauga nuo akustinių šaltinių poveikio. Triukšmas žaloja žmones: atsiranda galvos skausmai, spengia ausyse, silpnėja klausa, padidėja kraujospūdis, sulėtėja širdies ritmas, seilių ir skrandžio liaukų sekrecija, sutrinka skydliaukės ir antinksčių funkcijos, mažėja smegenų aktyvumas. Visi šie funkciniai pakitimai susiję su bendru triukšmo poveikiu centrinei nervų sistemai. Triukšmas 30% paspartina žmogaus senėjimą ir 8 – 12 metų sutrumpina amžių; skatina prievartą, depresijas, savižudybes ir žudynes.
Apsauga nuo akustinio (infragarso, garso ir ultragarso) poveikio:
• Virpesių slopinimas garso šaltinyje, izoliavimas ir sugėrimas;
• Duslintuvų, individualiosios ir kolektyvinės priemonių naudojimas.
Elektromagnetiniai laukai yra biologiškai aktyvūs – gyvi organizmai reaguoja į jų veikimą. Žmogus neturi atskiro jutimo organo, kuris tiesiogiai reaguotų į elektromagnetinę spinduliuotę (išskyrus optinį diapazoną, į kurį reaguoja akys). Laikoma, kad eletromagnetiniams laukams jautriausia yra centrinė nervų sistema, širdies – kraujagyslių, hormoninės bei reprodukcinės sistemos.
Išvados
Tik kompleksinis apsisaugojimo priemonių naudojimas duoda patenkinamų rezultatų. Reikia labai atsargiai rinktis individualiosios apsaugos priemones tiek apsaugai nuo mechaninio poveikio, tiek nuo padegamojo ginklo, tiek ir nuo elektromagnetinio poveikio, nes kažkuriais atvejais pasitaiko, kad poveikis ne silpninimas, o, atvirkščiai, stiprinamas.
Tad svarbu nors kiek išmanyti kokio stiprumo gali būti pavojai ir ką reikia daryti jiems įvykus. Yra skelbiama daugybė apsisaugojimo priemonių nuo panašių nelaimių i katastrofų, tačiau ne visose informaciniuose šaltiniuose tokia informacija yra teisinga. Didžiausia klaida yra manyti, jog nieko panašaus įvykti negali ir to pasekmė tokia, jog nenoriai yra priimama informacija apie apsisaugojimo priemones ir būdus tiek nuo stichinių nelaimių, tiek nuo įvairių katastrofų.
Apsisaugoti nuo mechaninio poveikio yra gana sunku. Nuo sprogimų paprasčiausios kūno apsaugos priemonės nepadės. Tam reikia įvairių fortifikacinių įrenginių, įtvirtinimų, slėptuvių ir pan. Tačiau tokių priemonių įgyvendinimas trunka gana ilgai ir Lietuva kol kas negalėtų pasigirti jų plačia infrastruktūra.
Įvairūs fortifikaciniai įrenginiai taip pat padeda apsisaugoti ir nuo padegamojo ginklo. Bet kadangi norima jaustis kuo saugiau yra naudojamos ir kvėpavimo bei odos apsaugos priemonės.
Remiantis iš atskirų šaltinių surinkta informacija, galima teigti, kad, kai elektromagnetinės spinduliuotės lygis yra pastovus ir veikia nuolat, jau net nedidelės jos dozės gali būti kenksmingos.
Numatyti ir greitai reaguoti į aplinkoje vykstančius neramumus ar katastrofas gyventojam gana sunku, nes vis dar jie nėra pakankamai informuoti apie tokius įvykius, kaip jų išvengti ir kaip nuo jų apsisaugoti. Tad belieka tikėtis, kad bent padės apsisaugojimo priemonės nuo panašių nelaimių po visų įvykių suteikiant jau medicininę pagalbą.