Ekologinė situacija Lietuvoje

 

Dabartinės ekosistemos – tai ilgaamžės žmogaus sąveikos rezultatas. Šuolaikiniame žmogaus ir gamtos vystimosi etape iškilo reali ekosistemų ir ekosferos ekologinės pusiausvyros pažeidimo grėsmė. Žmogus tiesiogiai ar netiesiogiai savo veikla pertvarkė didžiąją dalį ekosistemų. Prognozuojama, kad netolimoje bus pertvarkytos visos natūralios ekosistemos. Įvairiose ekosistemose ir gamtinėse juostose ekologinės problemos yra gana skirtingos.

1. Augalų ir gyvūnų nykimas

Dėl žmonių ūkinės bei laisvalaikio veiklos nuolat vyksta negrįžtamas aplinkos kitimas – prarandamos augalų ir gyvūnų buveinės, o kartu ir pačios rūšys. Autoritetingų mokslininkų nuomone pasaulyje kiekvienais metais dėl žmogaus veiklos išnyksta apie 50 000 gyvūnų bei augalų rūšių. Tai didelį nerimą keliantys skaičiai, todėl vis daugiau dėmesio skiriama biologinės įvairovės apsaugai. Pelkės yra itin nukentėjusios dėl ūkinės veiklos. Pavyzdžiui Floridos Nacionalinio Evergleidso parko turtas – atogrąžų pelkės ir mangrovės, kuriose saugų prieglobstį rado laukiniai paukščiai ir apgaulingai taikūs aligatoriai. XX a. šiam laukiniam gyvenimui iškilo grėsmė – atsirado begalė kanalų, fermerių ūkiuose naudojami pesticidai nuodijo vandenį. Vėliau biologai pastebėjo aligatorių ir kai kurių kitų rūšių vystymosi nukrypimų. Negana to, per pusiasalį iš rytų į vakarus buvo nutiesta automagistralė per pylimą, užkirtusį kelią naturaliam ežero nuotakiui. Pelkės ėmė džiūti, ir Floridos faunai ir florai iškilo išnykimo pavojus. Dabar jos gyvybė daug kur palaikoma dirbtinai, ir net pačios pelkės dabar maitinamos per kanalų sistemą. Lietuvoje XX amžiuje buvo vykdomi intensyvūs sausinimo darbai dėl kurių pelkių plotai drastiškai sumažėjo. Kartu pasitraukė ir jose prisitaikiusios gyventi rūšys. Išlikusiose teritorijose (vertingiausios iš jų paskelbtos rezervatais) dabar telkiasi daugelis į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų rūšių. Rezervatai – aukščiausią apsaugos statusą turinčios teritorijos šalyje, kuriose turėtų būti palankiausios sąlygos biologinei įvairovei, tačiau ir jose netrūksta grėsmių retųjų rūšių išlikimui. Dėl žmogaus poveikio, tradicinių ūkininkavimo metodų atsisakymo stebimas retųjų rūšių palaipsnis nykimas. Lietuvoje įgyvendinamas projektas “Biologinės įvairovės išsaugojimas Lietuvos pelkėse” skirtas užtikrinti biologinės įvairovės apsaugą svarbiausiuose šalies pelkiniuose kompleksuose (Žuvinto biosferos rezervate, Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės valstybiniuose rezervatuose, Girutiškio rezervate Labanoro regioniniame parke). Įgyvendinant projektą bus siekiama suderinti gamtos vertybių apsaugą ir tvarkymą su visuomenės socialiniais ir ekonominiais interesais – regionų subalansuota plėtra.

Per 20ąjį amžių auganti populiacija ir bevystanti industrializacija įtakojo stulbinančius padarinius mūsų aplinkai. Globalinis atšilimas, plačiai paplitęs teršimas, miškų kirtimas, deginimas – žemės niokojimas ir įvairių rūšių nykimas yra tik dalis šiandien egzistuojančių problemų. Aplinkos niokojimas yra toks didelis, jog neįmanoma tiksliai įvertinti jo žalos, tačiau tai, kas yra daroma dabar, gali turėti ypatingai skaudžių padarinių ateityje. Jau dabar, milijonai žmonių negauna pakankamai maisto, kad galėtų patenkinti pagrindines organizmo reikmes, taip pat milijardai žmonių susiduria su geriamo vandens tiekimo problemomis. Todėl yra būtina surasti maisto produktų gamybos ir tiekimo išeičių, kurios įgalintų šių problemų sprendimą.

Žemės ūkis, iš esmės, yra vienas iš pagrindinių aspektų, kurio ištekliai yra intensyvūs ir padaro daug žalos, kalbant apie pramoninį gyvenimą. Jeigu mes stengiamės sumažinti auto transporto naudojimą, riboti sunaudojamo vandens kiekį, stengiamės būti labiau produktyvūs naudodami elektros ir kitokią energiją ir apskritai mažinti mūsų įtaką aplinkai, tai turime atsižvelgti ir į mūsų mitybos įpročius.

Žmonės tampa vis plačiau informuoti ir suprantantys, kad sąsaja tarp to, ką jie valgo ir mūsų planetos sveikatingumo yra labai didelė. Aplinkos saugumo svarbą suvokiantis vartotojai susirūpinę net tik dėl tiekiamo maisto (kokio maisto) kiekio, įpakavimo, chemikalų vartojimo (siekiant išnaikinti derliui žalingus parazitus), bet taip pat mąsto, kaip išlaikyti ekologinę pusiausvyrą, vykdant modernią gyvulininkystę Ūkininkai yra dažnai vadinami “savo aplinkos sergėtojais”, tačiau pagrindinis moderniosios industrinės ūkininkystės modelis yra viena iš didžiausių aplinkos niokojimo ir eikvojimo veltui priežasčių.

2. VANDENS EKOLOGINĖ BŪKLĖ

Vanduo, kaip ir atmosferos oras, yra būtinas ir niekuo nepakeičiamas gyvybės palaikymo šaltinis. Maitindamasis žmogus vidutiniškai per parą suvartoja apie 3 litrus geriamo vandens. Taigi per metus apie 1000 litrų. Svarbu ne tik tai, kad jo užtektų, bet taip pat, kad geriamas vanduo būtų tinkamos kokybės. Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės. Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos, patenkančios į aplinką, gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Be to vanduo yra puikus tirpiklis, taigi dėl šios savybės vanduo gali lengvai užsiteršti kontaktuodamas su įvairiais cheminiais elementais. Mes dažnai vartojame vandenį, tiksliai nežinodami ar jis yra tikrai švarus ir tinkamas vartoti. Vien tik iš pažiūros, mes niekada negalėsime pasakyti ar vanduo yra kietas, ar jame per daug geležies, ar užterštas nitratais.

Žemėje yra du pagrindiniai geriamojo vandens tiekimo šaltiniai: paviršinis ir požeminis. Palyginti su kitomis šalimis, galime džiaugtis, kad visas geriamasis vanduo Lietuvoje požeminis. Be Lietuvos, tokią unikalią galimybę vartoti požeminį vandenį turi tik Danija. Jis daug geriau apsaugotas nuo aplinkos teršalų. Paviršinį vandenį vartoja daugelis pasaulio šalių, jos turi jį nuolat saugoti ir tvarkyti.

Kokybišku vandeniu aprūpinama tik apie 70 proc. gyventojų. Tai yra, apie 30 proc. šalies arba 1 mln. gyventojų naudoja kokybės šachtinių šulinių (gruntinį) vandenį, kurio kokybė neatitinka reikalavimų geriamojo vandens kokybei.

Upių, ežerų ir pajūrio ekologinė būklė

Pagal Valstybinę monitoringo programą paviršinio vandens telkinių kokybė tiriama 48 upėse ir 9 ežeruose pagal daugiau nei 70 rodiklių. Pagal pagrindinius vandens kokybę apibūdinančius rodiklius (organines medžiagas, azoto ir fosforo junginius) dauguma Lietuvos upių yra mažai arba vidutiniškai užterštos.

Aplinkos ministerijos duomenimis, palyginus 1994-2008 m. duomenis matyti, kad vandens kokybė pastebimai gerėja. Gerokai padaugėjo tiriamų valstybinio monitoringo upių vietų, priklausančių I ir II vandens kokybės klasei. 2004 m. I klasei prikausė beveik 11 proc. tiriamųjų upių vietų, II klasei net 38 proc., 1994 m. I klasės tiriamų valstybinio monitoringo upių vietų visiškai nebuvo identifikuota, II klasei priklausė 9,4 proc. tiriamų upių vietų. 1994 m. beveik 26 proc. tiriamų upių priklausė V klasei, o 2004 m. – vos 3 proc. Labiausiai organinėmis medžiagomis užterštos yra šios Lietuvos upės: Neris, Nemunas, Mūša (žemiau Kulpės); iš mažesniųjų upelių – Kulpė, Sidabra, Obelė ir Laukupė.

Nemuną smarkiai teršia Kaunas, Rusijos Kaliningrado srities Ragainės ir Tilžės miestų buitinės bei pramoninės (celiuliozės ir popieriaus fabrikų) nuotekos. Upės yra labiau užterštos žemiau miestų bei gyvenviečių, pro kurias jos teka, o švaresnės – aukščiau jų.

Ežerų vandens kokybė pagal organinių ir biogeninių medžiagų koncentracijas atitinka I – II klasę, tai yra, kad vanduo labai švarus bei švarus.

Gana prasta Kauno ir Kuršių marių būklė. Taip yra todėl, kad į marias plukdo vandenis Nemunas, surinkęs juos iš dalies Baltarusijos ir beveik iš visos Lietuvos.

Baltijos jūros ekosistemoje per metus susikaupia iki 55 tūkst. fosforo ir iki 556 tūkst. t azoto . Daugiausia šių medžiagų į Baltijos jūrą atneša upės. Su upių nuotėkiu į Baltiją patenka apie 3 kartus daugiau azoto ir apie 10 kartų daugiau fosforo palyginus su atmosfera. Pagrindiniai į upes patenkančių biogeninių medžiagų šaltiniai – žemės ūkis ir buitiniai bei pramoniniai nutekamieji vandenys. Su nutekamaisiais vandenimis, upių atplukdytu vandeniu ir kt. būdais į Baltijos jūrą patenka sunkieji metalai. Labiausiai Baltija užteršta variu, švinu ir cinku. Per metus šių metalų į jūrą gali patekti beveik 20 tūkst.t

Viena didžiausių problemų Baltijos jūroje – tarša nafta ir jos produktais. Šie teršalai į jūrą patenka su nutekamaisiais vandenimis, upių nuotėkiu, iš plaukiančių laivų, įvykus tanklaivių avarijoms ir kt. Užterštumas nafta gamtinei aplinkai sukelia labai didelius nuostolius, sutrikdo normalų ekosistemų funkcionavimą. Vandens paviršiuje susidariusi naftos plėvelė sutrikdo dujų apykaitą tarp atmosferos ir vandens, neleidžia prasiskverbti šviesai į gilesnius vandens sluoksnius, sulėtina fotosintezę, sumažina vandenyje ištirpusio deguonies kiekį. Nafta – užteršiama atmosfera, dugnas ir pakrantės, ja apsivelia ir dėl to žūsta daug jūros floros irfaunos.

3.MIŠKŲ EKOLOGINĖ BŪKLĖ

Miškas yra vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei, saugantis kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę. Nepriklausomai nuo miškų nuosavybės formos miškas pirmiausia yra nacionalinis turtas, kuris turi būti išsaugotas ateities kartoms, tenkindamas ekologines, ekonomines bei socialines visuomenės reikmes. Miškas ne tik teikia medieną ir kitus miško produktus, bet ir yra esminis ekologinės pusiausvyros faktorius, sudarydamas daugelio gyvūnijos ir augmenijos rūšių buveines, stabdydamas dirvos eroziją, absorbuodamas anglies dvideginį bei grynindamas orą, saugodamas gruntinius ir paviršinius vandenis, suteikdamas galimybę miesto ir kaimo gyventojams poilsiauti.

Miškai Lietuvoje užima apie 2 mln. Ha. Tai sąlygiškai natūralios Lietuvos ekosistemos, kurioms būdinga bene didžiausia biologinė įvairovė. Apie 85 % šalie miškų priskiriami sąlygiškai natūraliems miškams, mažiau kaip 1 % natūraliems (nepaliestiems žmogaus veiklos), likusi dalis – miško plantacijos.

Pagal ilgalaikių miškų būklės stebėjimų rezultatus (regioninis miškų monitoringas Lietuvoje vykdomas nuo 1987 metų) visų pagrindinių medžių rūšių būklė iki 1995 m. blogėjo. Nuo 1995 m. pastebima miškų būklės gerėjimo tendencija. Paskutiniu metu bendra lapuočių medžių būklė yra blogesnė nei spygliuočių. Tai stebima ir kitose Europos šalyse. Lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuvos miškų būklė yra vidutinė.

LITERATŪRA

Stravinskienė V. Bendroji ekologija, Kaunas, 2003

Šešelgis K. Aplinkos apsauga, Vilnius, 1991

Baltrėnas P. Ir kt. Aplinkos apsauga, Vilnius, 1996

http://www.apicentras.lt (Aplinkosaugos informacijos centras)