Įvadas

Vanduo – labiausiai paplitęs Žemėje junginys. Hidrosfera sudaro 71 % Žemės paviršiaus ir atlieka lemiamą vaidmenį Žemės geologijos istorijoje, klimato ir orų formavime, medžiagų apykaitoje, gyvybės fiziologinėje ir biologinėje sferoje (Vanduo 2008-11-28). Vandenyje yra visos gyvybei reikalingos medžiagos. Nuo paviršiaus iki pat dugno vandenyne yra gyvųjų organizmų. Tačiau gyvenimo sąlygos nuo ašigalio iki pusiaujo, nuo paviršiaus iki didžiausių gelmių labai kinta, todėl gyvybė vandenyne nepaprastai įvairi. Daugumos mokslininkų nuomone, vandenynas – mūsų planetos gyvybės lopšys (Gyvybė pasauliniame… 2008-11-15). Gyvybė vandenyne pasiskirsčiusi netolygiai, dauguma gyvųjų organizmų gyvena paviršiniame Saulės apšviestame šimto metrų vandens sluoksnyje. Ypač gausi gyvūnija vandenyno priekrantėse, kur lietūs, upių vandenys, bangų mūša, ardanti krantus, suneša daugybę maistingųjų medžiagų.
Vandenyne gyvenantys jūrų organizmai skirstomi į tris grupes: plūduriuojantys vandens paviršiuje bei storymėje ir nepajėgiantys įveikti srovių, aktyviai judantys vandens storymėje, gyvenantys dugne. Organizmai, neturintys aktyvių judėjimo priemonių, vadinami planktonu. Tai bakterijos, vienaląsčiai dumbliai, smulkiausieji gyvūnai. Augalinis planktonas, arba fitoplanktonas, sudaro „ganyklas”, kuriose dauginasi zooplanktonas. Gyvybės pasiskirstymas vandenyno paviršiniame sluoksnyje netolygus ir priklauso nuo geografinės platumos. Paviršiniame ir tarpiniame vandenyno vandens sluoksnyje gyvena daug aktyviai judančių organizmų. Tai žuvys, jūrų žinduoliai (delfinai, banginiai, ruoniai ir kt.), kalmarai, jūrų gyvatės, vėžliai ir kt. Organizmai, gyvenantys jūros dugne,- daugelis dumblių ir įvairūs bestuburiai (koralai, vėžiagyviai, kirmėlės, moliuskai).
Kokios fizinės ir cheminės vandens savybės jį daro unikaliu ir būtinu gyviems organizmams. Vandens temperatūra, ištirpęs deguonies, naudingos medžiagos, druskingumas, skaidrumas (apšviestumas), tankis. Vandens molekulės yra didelio poliškumo, dėl to yra geras polinių junginių tirpiklis. Druskingame vandenyje gyvybė turtingesnė ir įvairesnė nei gėlame (Perlman H. 2008-11).

1. Fotosintezė ir chemosintezė

Fotosinteze vadinama įvairių organinių medžiagų gamyba (sintezė) organizmuose iš neorganinių medžiagų, naudojant saulės energiją, kuri priimama per šviesą sugeriantį pigmentą chlorofilą. Fotosintezė vyksta tik tose ląstelėse, kuriose yra žalios plastidės – chloroplastai. Iš tokių ląstelių sudaryti lapai, todėl jie laikomi augalo fotosintezės organais.
Organinės medžiagos sintetinamos iš anglies dioksido ir vandens, o kaip šalutinis produktas išsiskiria deguonis. Šio proceso metu iš mažai energijos turinčių medžiagų – anglies dioksido ir vandens – sintetinamas daug energijos turintis angliavandenis gliukozė.
6CO2 + 6H2O + šviesa → C6H12O6 + 6O2
Saulės šviesos energija sukelia tris procesus: vandens skaidymąsi, dėl kurio susidaro molekulinis deguonis, ATP sintezę ir atominio vandenilio susidarymą. Fotosintezės aktyvumas priklauso nuo apšvietimo intensyvumo, CO2 kiekio, temperatūros. Jos esmė – organinių medžiagų gaminimas, į aplinką išskiriant deguonį (Fotosintezė 2008-11-23)
Chemosintezė – tai biologinis vienos anglies molekulės (dažniausiai anglies dioksido ar metano) ir maistingos medžiagos virtimas į organinę medžiagą. Oksidatoriumi naudojamos neorganinės molekulės (vandenilio dujos, vandenilio sulfidas). Energijos šaltiniu gali būti metanas. Plačios gyvūnų populiacijos gali būti palaikomos chemosintetikų pirminės produkcijos, pvz., hidroterminiuose plyšiuose. Mokslininkai ilgai manė, kad tamsiame, saulės spindulių nepasiekiamame vandenynų dugne gyvybė neegzistuoja, tačiau ši nuomonė pasikeitė, kai buvo atrasta daugybė gyvų formų, naudojančių ne fotosintezę, o chemosintezę apsirūpinti energija (Chemosynthesis 2008-11-23). Maži mikrobai, dar vadinami hipertermofilais, chemosintetina, o kiti organizmai maitinasi jais arba sudaro glaudžius ryšius, teikdami maistines medžiagas, užtai pasiimdami organines. Hipertemofilai gali tampi apsauga nuo aukštos temperatūros. Gyvi organizmai sugebantys išgyventi aukštos temperatūros sąlygomis, vadinami termofilais. Jiems priskiriami tiek eukariotai, tiek gausus ratas prokariotų. Norint apibrėžti, kas yra termofilas, sakoma, kad tai organizmas, sugebantis išgyventi aukštos temperatūros sąlygomis. Priklausomai nuo organizmų temperatūros reikalavimų vyrauja klasifikacija: bakterijų ir archėjų, galinčių vystytis aukštose temperatūrose, ekstremofilų ir hypertermofilų (Origins of Life…2008-11-23).

2. Mirusios zonos

Pagal naujus tyrimo rezultatus, pasaulio jūrinių pakrančių vandenyse šiuo metu yra daugiau nei 400 negyvųjų zonų, kuriose dėl deguonies trūkumo susidariusios visiškai nepalankios gyvybei sąlygos, bendrai užimančios daugiau kaip 245 tūkstančius kvadratinių kilometrų (Matthew McDermott 2008-08). Tai regionai, kuriose nuolat arba periodiškai trūksta deguonies – nuo 1960 metų kas dešimtmetį padvigubėja ne tik dydžiu, bet ir intensyvumu. Daugelis ekosistemų iš pradžių patiria periodinę hipoksiją, kuri didėdama tampa sezoninė, o tuomet, jei trąšų patekimas tebeauga, – pastovi. (Dead zone… 2008-11-27) Šiuose rajonuose vanduo yra tokios blogos kokybės, kad tik mikrobai gali išgyventi, tuo tarpu žuvys ir vėžiagyviai turi migruoti į kitas vietoves arba žūti. Didžiausia pasaulyje negyvoji zona, esanti Baltijos jūroje, patiria hipoksiją ištisus metus (150 ‘dead zones’… 2008-11-27).
Deguonies mažėjimo priežastimi laikomos žemės ūkyje naudojamos azotinės ir fosforinės trąšos bei kitos ūkių nuotekos, nešvarūs nutekamieji vandenys. Taip pat neigiamą poveikį daro azotas, atsirandantis deginant gamtines iškasenas (elektrinėse, automobiliuose), kuris nusėda ant žemės ir netrukus yra nuplaunamas į pakrančių vandenis. Patekusios į pakrančių vandenis, fosforinės ir azotinės medžiagos patręšia žydinčius dumblius. Kuomet šie mikroskopiniai augalai miršta ir nuskęsta į dugną, jie tampa turtingu maisto šaltiniu bakterijoms, kurios besiskaidydamos suvartoja deguonį iš aplinkinių vandenų. Dauguma gyvūnų negali išgyventi dėl sumažėjusio deguonies kiekio priekrančių zonose. Dar didesnis neigiamas hipoksijos rezultatas yra energijos praradimas jūros mitybos grandinėje. Trukdydama arba sustabdydama tokių dugno gyventojų kaip moliuskai ir kirmėlės augimą, hipoksija iš juos valgančių plėšrūnų atima svarbų mitybos šaltinį (Baltijos jūroje… 2008-11-28).

3. Planktono pasiskirstymas ir jo svarba

Vandenyne gana ryškios platumos kuriose daug planktono, ir kur jo mažai. Poliariniuose vandenyse dėl žemų temperatūrų ir ilgos poliarinės nakties planktono nedaug. Vasarą subpoliarinėse vandenyno platumose, esant ilgam apšvietimui, per trumpą laiką gausiai išsivysto planktonas, susikaupia daug žuvų, atplaukia atsiganyti banginiai; jų ypač daug pietų pusrutulyje. Vasarą planktono gausu abiejų pusrutulių vidutinių platumų vandenyse. Smarkūs vėjai, srovės maišo ir iškelia giluminius vandenis, pagausina juose maistingųjų medžiagų ir deguonies. Vidutinėse platumose susitelkia didžiuliai būriai silkių, menkių ir kitų žuvų, tai žuvingiausi vandenyno rajonai.
Subtropinėse ir tropinėse platumose gyvųjų organizmų mažiau dėl didesnio vandens paviršiaus druskingumo ir aukštesnės temperatūros, kas trukdo vandens maišymąsi ir dėl to yra mažai deguonies, todėl planktonas menkai vystosi. Pusiaujo platumose planktono nedaug. Tačiau pasatinių srovių ir ekvatorinių priešsrovių veikimo ribose vyksta vandenų maišymasis, čia planktono pagausėja, todėl daug didelių žuvų (tunų, ryklių, kardžuvių ir kt.).
Fitoplanktonu vadinama visuma vandens sluoksnyje laisvai plaukiojančių smulkių, daugiausia mikroskopinių, augalų, kurių pagrindinę masę sudaro dumbliai. Fitoplanktonas dideliuose vandens telkiniuose atlieka tokį pat vaidmenį kaip augalai sausumoje, t.y. produkuoja pirminę organinę medžiagą, kurią tiesiogiai ar netiesiogiai (per mitybos grandis) panaudoja gyvasis pasaulis sausumoje ir vandenyje. Pagrindiniai organinės medžiagos producentai yra dumbliai. Fitoplanktono yra įvairiuose vandens telkiniuose – vandenynuose, jūrose ir mažose balose. Jo nėra ten, kur aukšta temperatūra (70-80˚C) – giliai vandenyje, olose -, kur nepasiekia saulės šviesa. Dumblių planktono rūšinė sudėtis įvairiuose vandens telkiniuose labai skiriasi. Bendras fitoplanktono rūšių kiekis jūrose ir vidaus vandenyse siekia apie 3000. Tame pačiame vandens telkinyje fitoplanktono rūšinė sudėtis ir kiekis kinta metų bėgyje. Planktono įvairovė priklauso nuo vandens druskingumo, vandens temperatūros, apšvietimo sąlygų ir vandenyje esančio maisto medžiagų kiekio. Tropinių jūrų planktono rūšinė įvairovė didesnė negu šaltų jūrų. Poliarinėse ir priepoliarinėse jūrose vyrauja titnagdumbliai. Jie sudaro pirminę augalinę produkciją, kuria minta zooplanktonas (juo minta žuvys, banginiai).
Šelfo zona prasideda nuo kranto ir tęsiasi į jūrą iki tos vietos, kur vandens gylis pasiekia iki 200 m. Jos plotis įvairus – nuo siauros priekrantės juostos iki šimtų ar net tūkstančio kilometrų. Šelfo zonoje mažesnis druskingumas, mažiau skaidrus vanduo (dėl pakibusių dalelių), daugiau mineralinių medžiagų. Dėl to šelfo zonoje yra tik jai būdingų dumblių rūšių, mažiau jūrinių rūšių. Šiai zonai būdingas didesnis fitoplanktono rūšių kiekis. Šelfo zonos fitoplanktono produktyvumas yra didesnis negu jūrose.
Gėlavandenis fitoplanktonas skiriasi nuo jūrinio didžiule melsvadumblių ir žaliųjų dumblių įvairove. Tai lemia vidinių vandenų ekologinių sąlygų įvairovė, palyginus su jūromis. Didelių ežerų centrinėje dalyje planktono produktyvumas mažesnis negu priekrantėje (Hypertermophile 2008-11-23).
Jūrose ir ežeruose fitoplanktonas egzistuoja tik viršutiniuose vandens sluoksniuose. Jūrų skaidriuose vandenyse žemutinė dumblių egzistavimo riba yra 40-70 m, ir tik nedaugelyje vietų ši riba yra 100-120 m gylyje (Viduržemio jūroje, tropinėje vandenynų dalyje).
Kiekviena dumblių rūšis prisitaikiusi tam tikram temperatūriniam režimui ir turi savo temperatūros optimumą, kada jų produktyvumas didžiausias. Ištirpusių maisto medžiagų (azoto, fosforo ir kt.) kiekis turi teigiamą įtaką dumblių vystymuisi. Turbulentinis vandens maišymasis palankiai veikia fitoplanktono vystymąsi, jo produktyvumą. Ypač tai aktualu titnagdumbliams, nes jie yra sunkesni už vandenį ir ramiam vandenyje grimzta į dugną. Melsvadumbliai, atvirkščiai, intensyviau vystosi ramiame vandenyje. Vykstant apvelingui atnešama naujų maisto medžiagų, bet daunvelingo metu dumbliai nunešami per giliai, kur nepasiekia saulės šviesa (Upwelling 2008-11-22) Pavyzdžiui, prie Peru vyksta intensyvus apveligas, todėl čia gausu fitoplanktono, kuriuo maitinasi ir intensyviai vystosi zooplanktonas. O zooplanktono gausa palankiai veikia žuvies augimą (Switzer A. 2008-11-28). Fitoplanktonas vandens telkiniuose yra pagrindinis, o vandenynuose – vienintelis pirminės organinės medžiagos gamintojas. Šios organinės medžiagos sukuria visą vandens gyvybės įvairovę. Šiuo metu fitoplanktono produktyvumą lemia ne tik fizinės-geografinės sąlygos, bet žmonių ūkinė veikla. Dėl šios veiklos į vandenis patenka biogeninių medžiagų. Priklausomai nuo to, kiek šių medžiagų patenka į vandens telkinius, suaktyvėja dumblių vystymasis ir dėl to pradeda “žydėti” vanduo arba pablogėja jo kokybė.
Dumblių paplitimas gamtoje ir jų biomasė priklauso nuo aplinkos sąlygų ir įvairių faktorių (šviesa, temperatūra, cheminė vandens sudėtis). Dumblių augimo gylis ir jų floristinė sudėtis priklauso nuo šviesos intensyvumo ir vandens skaidrumo. Gėluose vandenyse jie auga iki 10 (15) m, o jūrose ir vandenynuose iki 100-200, o kartais ir giliau. Giliausiai auga tie dumbliai, kuriuose yra daugiausia raudono pigmento. Palankios dumbliams egzistuoti temperatūros amplitudė gana plati. Daugelis rūšių gali būti ilgai sušalę į ledą, o atsiradus palankioms sąlygoms toliau normaliai auga. Yra rūšių, kurios auga ir vystosi ant sniego. Kai kurios rūšys auga aukštoje temperatūroje – net iki 80˚C. Svarbus faktorius yra vandens druskingumas. Kiekviena rūšis prisitaikiusi prie tam tikros vandens cheminės sudėties, jame ištirpusių medžiagų ir koncentracijos.
Dumbliai yra pagrindiniai organinės medžiagos producentai vandenyje. Dumbliai produkuoja apie 80 proc. visos organinės medžiagos, kuri kasmet susintetinama žemėje. Dumbliai tiesiogiai ar netiesiogiai yra maisto šaltinis visiems vandens gyvūnams.

4. Juodieji rūkaliai

Juodieji rūkaliai yra vienas iš hidroterminių versmių tipų rastų vandenyno dugne. Paprastai versmės susiformuoja kelių šimtų metrų gylyje, kai labai įkaitęs vanduo išsiveržia pro vandenyno dugną iš žemės gelmių. Šis vanduo yra prisotintas išlydytų žemės gelmių mineralų, ypač sulfidų, kurie kristalizuojasi, sudarydami „dūmų“ struktūras apie kiekvieną versmę. Kai šis karštas vanduo kontaktuoja su šaltu vandenyno vandeniu, dauguma mineralų tampa nuosėdomis, sukurdami savitą juodą spalvą. Metalų sulfidų nuosėdos laikui bėgant tampa dideliais sulfidų rūdų telkiniais (Black smoker 2008-11-23).
Juos 1977 metais atrado Nacionalinė Vandenyno ir Atmosferos Administracija prie Galapagų salyno. Juodieji rūkaliai randami Atlanto, ir Ramiajame vandenyne, dažniausiai 2100 metrų gylyje. Vandens temperatūra versmių vietose gali siekti 400 °C, bet vanduo neužverda dėl labai didelio slėgio tokiame gylyje. Vandens pH yra rūgštinis, žemesnis už 2,8 – beveik kaip acto. Pro juoduosius rūkalius per metus prateka 1.4 × 1014 kg vandens.
Nors gyvybės formos yra labai retos tokiame gylyje, tačiau rūkaliai yra ten egzistuojančios ekosistemos centre (Black smoker 2008-11-22). Kadangi šio gylio nepasiekia saulės spinduliai dauguma organizmų, tokių kaip archėjos ar ekstremofilai, turi perdirbti metano ir sieros komponentus, kuriuos gauna iš juodųjų rūkalių, ir paversti į energiją. Toks procesas vadinamas chemosintezė. Moliuskai ir vamzdeliniai kirminai yra mitybos grandinės pagrindas, kuris vėliau suyra į pagrindinius juodųjų rūkalių mineralus, taip užbaigdami gyvybinį ciklą. Meksikos pakrantėje netoli rūkalių 2500 metrų gylyje, kur neprasiskverbia nė vienas saulės spindulys, buvo rastos fotosintetinančios bakterijos. Tai bakterijos priklausančios Green sulfur bacteria šeimai, jos fotosintezei naudoja susilpnėjusį juodųjų rūkalių skleidžiamą švytėjimą.
Hipertermofilai – tai organizmai, kurie geriausiai klesti nepaprastai karštose aplinkose, karštesnėse nei 60 °C. Optimaliausia temperatūra yra tarp 80 °C ir 110°C. Neseniai atrastas archėjos galėjo padvigubinti savo populiaciją esant 121 °C temperatūrai. Dauguma hipertermofilų yra archėjos, taip pat bakterijos ir cianobakterijos, toleruojančios apie 70 °C temperatūrą. Daug hipertermofilų taip pat gali atlaikyti kitas ekstremalias aplinkybes – aukštą rūgštingumą ar radiacijos poveikį. Ryškiausi hipertermofilai gyvena giliose jūrose, hidroterminiuose žemės plutos plyšiuose, nes išlikimui jiems reikia mažiausiai 90 °C temperatūros (AMNH Black… 2008-11-22)
Alvinella pompejana – giliavandeniai polychetams priklausantis kirminai, aptikti tik prie juodųjų rūkalių Ramiajame vandenyne. Atrastas 1980 metais prancūzų mokslininkų, jie laikomi „karščiausiais“ gyvūnais žemėje (Hypertermophile 2008-11-23). Kurdami kolonijas prie juodųjų rūkalių, jie ištveria temperatūras, artimas 80°C, darydami Pompeii kirminus labiausiai karštį toleruojančius sudėtingus gyvūnus, žinomus šių dienų mokslui. Jie buvo pirmieji atrasti prie Galapagų salyno esančių juodųjų rūkalių. Siekiantys 13 centimetrų ilgį, Pompeii kirminai yra pilkšvi, šviesūs, gauruotomis nugaromis. Tie gaurai yra bakterijų kolonijos, kurios, kaip manoma, yra kirminų izoliacija nuo aukštos temperatūros.
Liaukos, esančios kirminų nugarose, išskiria gleives, kuriomis minta bakterijos (simbiozė). Pompeii kirminai formuoja dideles kolonijas, apsuptas švelnių, trapių, plonų vamzdelių (REX Marine… 2008-11-22).

5. Koralai

Koralai – duobagyvių (lot. Cnidaria) tipo, koralinių polipų (Anthozoa) klasei priklausantys gyvūnai. Subtropinėse ir tropinėse platumose gyvena jūrų bestuburiai – koralai, sudarantys dideles koralinių rifų kolonijas, ištisas salas. Koralinis rifas yra aragonito struktūros, sukurtos dabar jau mirusių ir suirusių duobagyvių – koralinių polipų, išsiauginančių tvirtą kalkinį skeletą, kuris, jiems mirus, išlieka dar ilgą laiką, taip formuodamas koralinį rifą. Rifai aptinkami sekliuose ir šiltuose tropiniuose vandenyse, turinčiuose nedaug maistinių medžiagų. Jie susiformuoja tropinių jūrų platumose iki maždaug 20° pietų ir šiaurės platumos. Jie neauga, jeigu vandens temperatūra gali nukristi žemiau 11°C. Platuma, iki kurios sąlygos koralams augti dar tinkamos, vadinamos Darvino tašku. Šiauriausias planetos koralinis rifas yra Kurės atolas Havajų salyne.
Koralų polipai patys nepajėgūs apsirūpinti fotosintezės produktais, tačiau šiomis medžiagomis juos aprūpina simbiontai – dumbliai zooksantelės. Kadangi zooksantelėms reikalinga šviesa, koralai dažniausiai auga nedideliame gylyje, kur gauna užtektinai šviesos (didžiuma koralų geriausiai jaučiasi ne giliau kaip 30 m nuo vandens paviršiaus). Dėl tos pačios priežasties koralams tinkamesnis yra švarus, nedrumzlinas vanduo, pro kurį gerai skverbiasi šviesa. Taigi koralų rifai formuojasi ten kur gausu saulės šviesos, švariose, sekliose jūrose, ne gilesnėse nei 40m (Dumpleton B. 2006).
Koralinis rifas yra didelė ir sudėtinga ekosistema, sausumoje jiems prilygtų didieji miškai. Koralų rifuose gyvenančios žuvų ir gyvūnų rūšys sudaro apie 25% visų žinomų jūros gyvūnų rūšių, iš kurių vien žuvų – daugiau nei 4000, taip pat gausybė smulkesnių bestuburių bei dumblių (Great Barrier Reef 2008-11-26). Didysis barjerinis rifas prie Australijos yra didžiausia planetos biologinė struktūra – tai lyg drėgnasis vandenyno atogrąžų miškas. Koralai atstoja medžius ir augalus, o žuvys ir minkštakūniai jūros gyviai – gyvūnus ir paukščius. Be to, rūšių įvairovė nė kiek ne mažesnė ir kova už būvį nė kiek ne silpnesnė nei sausumoje. Vien žuvų čia priskaičiuojama 150 rūšių – apie 100 tūkstančių individų 1 hektaro plote, tad konkurencija išties didžiulė.
Pastaruoju metu koralai sparčiai nyksta. „The Nature Conservancy“ organizacijos nuomone, jei koralai ir toliau nyks tokiu pat spartumu, per artimiausius 50 metų išnyks ~70% visų planetos koralų. 2000 metais Džono Hopkinso universiteto (Johns Hopkins University) tyrimai, besiremiantys 414 Indonezijos rifų monitoringu, rodo, kad tik 6% Indonezijos koralinių rifų yra puikios būklės, apie 24% – geros būklės, o ~70% – blogos būklės. 2007 m. didžiausia koralinių rifų apsaugos organizacija Reef Check teigė, kad iš visų Filipinų koralinių rifų, užimančių ~27 000 km², puikiai išsilaikę tik 5%. Apibendrintais vertinimais, šiuo metu pavojus gresia ~60% planetos koralinių rifų, o apie 10% jau žuvę.
Didžiausią pavojų koralams kelia šie veiksniai:
• žmonių veikla, ypač vandenynų teršimas ir nesaikinga žvejyba. Šis poveikis didėja eksponentiškai.
• vandens temperatūros kilimas, sukeliamas El Ninjo ir visuotinio atšilimo. (Koralinis rifas 2008-11-26)
Neįprastai šilta vandens temperatūra koralams gali sukelti procesą, kuris vadinamas „balimu“. Tokio proceso metu koralas išmeta spalvingus mikroskopinius organizmus (dumblius), kurie aprūpina bendruomenę maistingomis medžiagomis, o pats pabaltuoja. Jei vandens temperatūra per keletą dienų ar savaičių neatsistato į normalią, pabalęs koralas miršta. Net keturis kartus (1980 – 2005) tokie balimo reiškiniai buvo pastebėti šiaurės rytuose nuo Australijos. Tuos kartus vanduo buvo pasiekęs net 2 ˚C. Būtent vandenynas ir tapo gyvybės varomąja jėga žemėje, dabar jame gyvena apie keturios penktosios viso pasaulio gyvybės (Evaldas 2008-11-18).

Išvados
• Gyvybės pasiskirstymas vandenyno paviršiniame sluoksnyje netolygus ir priklauso nuo geografinės platumos. Druskingame vandenyje gyvybė turtingesnė ir įvairesnė nei gėlame.
• Fotosintezė vyksta paviršiniame sluoksnyje, kur pasiekia saulės spinduliai, o gilesniuose sluoksniuose – chemosintezė, dėl to visuose sluoksniuose galima aptikti gyvybę.
• Mirusios zonos susidaro dėl vandens taršos fosforinėmis ir azotinėmis medžiagomis, o tose zonose žūsta gyvūnai, kuriems reikalingas deguonis.
• Nuo planktono kiekio priklauso didelių žuvų gausumas, o planktono kiekis priklauso nuo vandens druskingumo, temperatūros ir deguonies kiekio.
• Dėl juodųjų rūkalių aplinkinis vanduo labai rūgštingas, o vandens temperatūra aukšta, bet čia egzistuoja hipertermofilai, kurie gali gyvuoti tokioje terpėje ir esant 121 ˚C temperatūrai padvigubinti savo populiaciją.
• Koralų rifuose gyvenančios žuvų ir gyvūnų rūšys sudaro apie 25% visų žinomų jūros gyvūnų rūšių, o kad koralai augtų jiems reikia tam tikros temperatūros, apšvietimo ir neužteršto vandens.

Literatūra
Knygos:
1. Dumpleton B. (2006). Didieji pasaulio stebuklai. Vilnius, Alma Littera.
Interneto nuorodos:
2. Evaldas (2008-11-18) http://www.technologijos.lt/n/mokslas/gamta_ir_biologija/straipsnis?name=straipsnis-3573&t=/121/290/296/298&l=4
3. Koralinis rifas (2008-11-26) http://lt.wikipedia.org/wiki/Koralinis_rifas
4. Dead zone (ecology) (2008-11-27) http://en.wikipedia.org/wiki/Dead_zone_(ecology)
5. 150 ‘dead zones’ counted in oceans (2008-11-27) http://www.msnbc.msn.com/id/4624359/
6. Matthew McDermott (2008-08) http://www.treehugger.com/files/2008/08/ocean-dead-zones-increasing-400-now-exist.php
7. Gyvybė pasauliniame vandenyne (2008-11-15) http://www.viskas.eu/articles.php?article_id=38
8. Vanduo (2008-11-28) http://lt.wikipedia.org/wiki/Vanduo
9. Hypertermophile (2008-11-23) http://www.daviddarling.info/encyclopedia/H/hyperthermo.html
10. Liužinas R. (2004) http://www.gvt.lt/docs/publications/vandens_zydejimas.pdf
11. Fotosintezė (2008-11-23) http://lt.wikipedia.org/wiki/Fotosintez%C4%97
12. Black smoker (2008-11-23) http://en.wikipedia.org/wiki/Black_smoker
13. Upwelling (2008-11-22) http://en.wikipedia.org/wiki/Upwelling
14. AMNH Black Smokers (2008-11-22) http://www.amnh.org/nationalcenter/expeditions/blacksmokers/black_smokers.html
15. Black smoker (2008-11-22) http://www.daviddarling.info/encyclopedia/B/blacksmoker.html
16. Great Barrier Reef (2008-11-26) http://www.nationalgeographic.com/features/00/earthpulse/reef/reef1_flash-feature.html
17. Baltijos jūroje – didžiausias pasaulyje „negyvųjų zonų“ telkinys (2008-11-28) http://www.patriotai.lt/?q=node/265
18. Didysis Barjerinis rifas (2008-08-21) http://www.wildlife.lt/laukineszinios2.php?id=129
19. Anna Switzer, Upwelling in The World Ocean (2008-11-28) http://step.nn.k12.va.us/science/envsci/ppt/Upwelling.ppt
20. REX Marine Genomics Europe (2008-11-22) http://www.marine-genomics-europe.org/index2.php?pid=419&rub=b
21. Chemosynthesis (2008-11-23) http://www.pmel.noaa.gov/vents/nemo/explorer/concepts/chemosynthesis.html
22. Origins of Life Chemosynthesis (2008-11-23) http://library.thinkquest.org/C003763/pdf/origin04.pdf
23. Howard Perlman (2008-11) http://ga.water.usgs.gov/edu/waterproperties.html