Įvadas
Šiandieninėje literatūroje vis dažniau kalbama apie paslaugų ekonomiką. Paslaugos, kaip ir prekės, skirtos tam tikriems žmonių poreikiams tenkinti. Be to paslaugų sfera yra vienintelė ekonomikos sritis, kur kuriamas socialinis produktas (pvz., transportas, švietimas, sveikatos apsauga ir pan.).
Paslaugos, kurios dalyvauja mainų procese, vadinamos komercinėmis arba mokamomis ir realizuojamos rinkoje už tam tikrą kainą, o jų suteikimo išlaidos įtraukiamos į bendrąją ūkio apyvartą per valstybės mokesčių sistemą. Paslauga rinkoje įgauna visus prekei būdingus požymius: turi savo gyvavimo ciklą, įgauna piniginę vertės išraišką pagal galiojančius paklausos ir pasiūlos dėsnius ir visų svarbiausia – tenkina vartotojų poreikius. Tačiau paslauga poreikių tenkinimo piramidėje stovi aukštesniame lygyje nei maistas, drabužiai ar būstas. Todėl poreikis paslaugoms atsiranda, kai didėja gyvenimo intensyvumas (laiko ekonomijos tendencija), keičiasi visuomenės išsivystymo lygis ir pan.
Plačiai žinomo amerikiečio A.Maslow poreikių hierarchijos piramidėje iškart po fiziologinių poreikių seka poreikiai saugumui. Žmogus visuomet siekia būti saugus, apsaugoti artimuosius, savo turtą, todėl galimų rizikų sumažinimui, saugumo padidinimui naudoja įvairius draudimo elementus ir formas. Įvykus draudimo sutartyje numatytam įvykiui, yra sušvelninamas dėl jo atsiradęs poveikis. Be to draudimas gali tarnauti ir kaip efektyvi taupymo forma. Jo apsauga padeda nelaimės ištiktiems žmonėms nepražūti, neleidžia tapti našta visuomenei. Todėl draudimą socialiniu požiūriu galima vertinti kaip žmonių gerbūvio, turtinių skirtumų tarp atskirų visuomenės sluoksnių mažinimo priemonę. Ekonominiu požiūriu draudimas yra būtinas kaip vystymosi ir klestėjimo sąlyga, nes priešingu atveju tektų atsisakyti svarbių sumanymų.
Ne gyvybės draudimo esmė ir sąvoka
Su draudimo kompanijomis ir jų veikla žmonės susiduria kasdien, nori jie to ar ne ir tai tęsiasi jau ne vieną tūkstantį metų.
Draudimas atsirado apie 4500 m.pr.Kr. Kinijoje, vietiniams pirkliams plukdant savo krovinius vandeningomis Kinijos upėmis, kroviniai dažnai nuskęsdavo. Todėl tie pirkliai įkūrė laikinas sąjungas. Laivui nuskendus, nuostolius patirdavo visi sąjungos nariai, o ne vienas, kuriam būtų labai sunku vienam pakelti visų nuostolių naštą. Tai ir buvo pati draudimo pradžia.
400 m.pr.Kr. senojoje antikinėje Graikijoje egzistavo tarsi socialinis draudimas žūties kare atveju. Tai buvo savotiškos draudimo kompanijos, kurios rinkdavo įnašus, bausdavo juos nemokančius, laidodavo žuvusius, mokėdavo pašalpas našlėms.
Draudimas – kaip ekonomikos šaka susiformavo XIII a., būtent tada draudimo operacija buvo atskirta nuo paskolos suteikimo. Seniausia iki šiol draudimo sutartis buvo pasirašyta 1347 metais.
Pirma, panaši į dabartinę draudimo rūšis buvo jūrų draudimas. Pirma draudimo bendrovė buvo įsteigta 1424 metais Genujoje. Ji draudė sausuma ir jūra keliaujantį transportą.
Iki XX a. draudimas vystėsi trimis kryptimis: gaisrų, jūros ir gyvybės. XX amžiuje labai išaugo draudimo veiklos apimtys, atsirado naujos draudimo rūšys, kurių dabar jau yra virš 200.
Lietuvos teritorijoje draudimas, kaip verslas, atsirado tik XIX amžiuje.
Ir šiais laikais įvairi žmogaus veikla, ypač ūkinė, dažnai siejama su kokia nors rizika. Pirkėjas rizikuoja įsigyti nekokybišką pirkinį, tiekėjas krovinį ar transporto priemonę ir t.t. Norint išvengti minėtų ir panašių atvejų: bankininkams – laiku ar visiškai negauti savų pinigų, keleiviams – pavėluoti, vežėjams – sugadinti arba prarasti palengvinti jų padarinius, imamasi įvairiausių priemonių: specialių kokybės kontrolės priemonių, “saugių” kreditavimo sąlygų, arbitražų ir daugelio kitų.
Suprantama, kad kai kurių minėtų įvykių sunku, o dažnai ir neįmanoma išvengti. Šie įvykiai yra tradiciniai šiuolaikinių finansinių sandorių, vadinamų draudimu, objektai. Kiekvieno iš minėtų įvykių pasirodymo atskirai dažniausiai neįmanoma numatyti, tačiau, nagrinėjant daugybę tokių įvykių, aptinkami jų pasikartojimo dėsningumai. Tai leidžia juos iš anksto numatyti ir imtis priemonių, palengvinančių nepageidaujamas pasekmes.
Anot G.Girdzijausko (1999), ne gyvybės draudimu vadinama dėl draudiminio įvykio ir įstatymo ar sutarties pagrindu atsiradusi finansinė ūkinė veikla, ginanti ūkio subjektų ir piliečių turtinius interesus. Šių interesų gynimas pagrįstas piniginiais fondais, sudarytais iš tų ūkio subjektų ir piliečių (draudėjų) sumokėtų draudimo įmokų.
Ne gyvybės draudimo veiklą reglamentuoja sutartys, pagal kurias viena pusė (vadinama draudiku) mainais už mokestį (vadinama premija) įsipareigoja sumokėti kitai pusei (vadinamai draudėju) tam tikrą pinigų sumą arba jos ekvivalentą natūra, jei įvyks draudėjo interesus pažeidžiantis įvykis.
Ne gyvybės draudimo esmė yra ta, kad nuostolius solidariai padengia visi draudimo dalyviai. Tai tam tikros rūšies kooperacija kovojant su stichinių nelaimių padariniais ar prieštaravimais, atsirandančiais visuomenėje dėl jos narių turtinių interesų skirtingumo.
Mokslininkai Blaud (1998), Suško (1995), Čepinskis (1999) ir daugelis kitų draudimą priskiria finansų sričiai.
Draudimo paslaugų šakos skyrimas į gyvybės ir negyvybės, yra reglamentuotas 1973 m. Europos ekonominės bendrijos Tarybos Pirmojoje direktyvoje dėl įstatymų, norminių aktų ir administracinių nuostatų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, suderinimo. Šioje direktyvoje nustatyta, kad ne gyvybės veiklą turi vykdyti atskiros įmonės, kurioms numatyti skirtingi reikalavimai atskirų draudimo šakų įmonių mokumui, techninių rezervų suformavimui, apibrėžtos investavimo galimybės.
Lietuvoje ne gyvybės draudimas teisiškai reglamentuotas 1996 m., priėmus Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymą. 2003 m. rugsėjo 18 d. priimtas naujas Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymas, atitinkantis ES Pirmojoje Direktyvoje keliamus reikalavimus draudimo veiklai.
Studijuojant užsienio šalių literatūrą, randama įvairių ne gyvybės draudimą nusakančių sąvokų: ne gyvybės draudimas vadinamas bendruoju draudimu, turto draudimu, trumpo laikotarpio draudimo veikla. Sąvoka “bendrasis draudimas” atspindi tą įvairovę skirtingų draudimo rūšių, kurios sudaro ne gyvybės draudimo paslaugų visumą. Tačiau Lietuvoje ši sąvoka skiriama apibūdinti kelių draudimo įmonių tarpusavio susitarimą bendrai suteikti draudimo apsaugą vienam ir tam pačiam draudimo objektui nuo tos pačios rizikos.
Terminas “ne gyvybės draudimas” yra kritikuojamas kai kurių Lietuvos draudimo specialistų, tačiau kaip reiktų pavadinti šią draudiminę šaką, nenurodoma.
Siekiant apibrėžti ne gyvybės draudimo sąvoką, apibrėžimo, kuris apimtų visas šios šakos draudimo paslaugų grupes, nėra. Tiksliausia ne gyvybės draudimą apibūdinti kaip draudimą, apimantį turtą, bei finansinius nuostolius.
Ne gyvybės draudimo klasifikavimas
Apdraustinų objektų įvairovė, draudiminės apsaugos apimties skirtumai, skirtingi draudimo sutarčių sudarymo pagrindai, sukelia draudimo klasifikacijos būtinybę. Kitaip sakant, yra reikalingas sistemiškas išrūšiavimas arba sugrupavimas tarpusavyje susijusių ir priklausomų vienarūšių draudimo srities sąvokų, kurias būtų galima santykinai atriboti nuo kitų, priskirtinų kitoms grupėms – klasifikacijos grandims.
Vienas labiausiai paplitusių ir, ko gero, labiausiai apibendrintas yra draudimo skirstymas į savanoriškąjį ir privalomąjį. Savanoriškojo draudimo sutartis draudėjai ir draudimo įmonės sudaro laisva valia, niekieno neverčiami. Privalomojo draudimo sutartis tiek draudėjai, tiek draudikai būna įpareigojami sudaryti atskiro teisės norminio akto, dažniausiai įstatymo, galia.
Skirstant ne gyvybės draudimo veiklą pagal draudžiamą objektą, yra išskiriamas asmens, turto ir finansinių nuostolių draudimas. Ne gyvybės draudime asmens draudimas apima draudimą nuo nelaimingų atsitikimų bei draudimą ligos atveju. Turto draudimas apima tas draudimo rūšis, kurių draudimo objektas yra materialus daiktas arba gyvūnas. Finansinių nuostolių draudimas apima tas draudimo rūšis, kurių draudimo objektas yra ne daiktas ir ne asmuo, o draudiminio įvykio metu atsiradę finansiniai nuostoliai, tai civilinės atsakomybės laidavimo, kredito draudimas ir pan.
Skirstymas pagal draudžiamo objekto nuosavybę vyksta atsižvelgiant į tai, kam priklauso draudžiamas objektas. Nuosavo draudimo atveju draudimo objektas yra draudėjui priklausantis daiktas ar turtas, svetimo draudimo atveju yra draudžiamas kitam asmeniui priklausantis daiktas ar turtas.
Skirstymas pagal draudžiančios įmonės nuosavybės formą vyksta pagal tai, kas yra šios veiklos vykdytojas bei atsakomybės už įsipareigojimus nešėjas. Valstybinio draudimo atveju, ne gyvybės draudimo veiklos nešėja yra valstybinė įstaiga ar organizacija. Privatus draudimas yra vykdomas per privačioms akcinėms bendrovėms, susivienijimams, bendrijoms ar privatiems asmenims priklausančias draudimo įmones.
Ne gyvybės draudimo veiklos skirstymas pagal draudimo formą priklauso nuo to, ar tam tikrų objektų draudimas nuo tam tikrų rizikų yra priverstinis ar pasirenkamas savo noru. Privalomojo draudimo rūšys yra nustatomos įstatymais bei teisinėmis normomis, savanoriškas draudimas yra vykdomas draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu.
Skirstymas pagal interesų apsaugos orientaciją, ypač išskiriamas asmens ir verslo struktūrų draudimas.
Asmens draudimui priskiriami individualaus transporto priemonių draudimas (apimantis visas rizikos rūšis, kurios yra susiję su transporto priemonės naudojimusi), gyvenamųjų patalpų ir namų turto draudimas, asmens civilinės atsakomybės draudimas ir pan.).
Verslo draudimui priskiriamos šios draudimo rūšys:
* nuo visų rizikų (draudikas paprastai atlygina nuostolius, atsiradusius dėl visų žinomų stichinių ir griaunančio gamtos jėgų pasireiškimo);
* jūrų draudimas;
* civilinės atsakomybės draudimas;
* finansinių nuostolių draudimas (draudėjui – verslininkui atlyginami nuostoliai, atsiradę dėl jo samdytų darbuotojų nesąžiningumo, nusikalstamo nerūpestingumo arba aplaidumo);
* negautų arba sumažėjusių pajamų (pelno) draudimas (atlyginami draudėjo – verslininko nuostoliai, kai dėl gaisro ar kitokių nelaimingų atsitikimų nutrūksta gamyba ar technologinis ciklas).
Europos Sąjungos Pirmosios Direktyvos 16 straipsnyje ne gyvybės draudimas traktuojamas kaip draudimo šaka, kuriai priskiriamos draudimo rizikų bei draudimo objektų grupės. Toks ne gyvybės draudimo rizikų ir objektų klasifikavimas privalomas visoms šalims ES narėms. Todėl autorius mano, kad Lietuva, tapusi ES nare, yra priversta draudimą skirstyti į ne gyvybės ir gyvybės draudimo šakas. Siekdama narystės ES, Lietuva privalo suderinti šalyje galiojančias nuostatas su ES teisės aktų, reglamentuojančių draudimo veiklą, nuostatomis.
Analizuojant ES Pirmosios Direktyvos reikalavimų įgyvendinimą, reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Draudimo įstatyme buvo į juos atsižvelgta.
Reikia paminėti, kad Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme yra išskiriama dar viena ne gyvybės draudimo grupė – pagalbos draudimas.
Gausi klasifikavimo variantų įvairovė nusako ne gyvybės draudimo šakos paslaugų įvairovę. Tačiau analizuodama specialią literatūrą pastebėjau, kad ne gyvybės draudimui kaip paslaugų visumai nepakankamai skiriama dėmesio. To priežastis yra ta, kad ne gyvybės draudimas yra draudimo šakos pavadinimas, į kurį sujungta daugybė draudimo rūšių ir jas tirti kaip visumą yra pakankamai sudėtinga, todėl pagrindinis dėmesys skiriamas draudimo paslaugų grupių aprašymui.
Perdraudimas
Kaip buvo minėta, ne gyvybės draudimas yra susijęs su rizika.
Perdraudimas suteikia galimybę apdrausti tokią riziką, kuri dėl savo dydžio arba pavojingumo galėtų viršyti finansinį ir ūkinį pajėgumą. Be to, perdraudimas sušvelnina neigiamą poveikį pirminio draudiko veiklai dėl netikėto draudiminių įvykių skaičiaus svyravimo, dėl infliacijos išaugusių kainų bei mokesčių šuolių. Pagaliau įvairios katastrofos kelia grėsmę normaliai draudimo įmonių veiklai, ypač tuomet, kai draudikas privalo mokėti draudimo išmokas pagal daugelį draudimo sutarčių dėl vieno ir to paties draudiminio įvykio.
Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme perdraudimas yra apibrėžiamas kaip draudimo įmonės prisiimtos draudimo rizikos dalies perdavimas kitai draudimo arba perdraudimo įmonei. Toks apibrėžimas aiškiai nusako perdraudimo esmę.
Rusų mokslininkas N.T.Balabanovas (2002) teigia, kad pagrindinė perdraudimo funkcija yra antrinis rizikos perdraudimas, kurio metu perskirstoma atsakomybė tarp keleto draudimo įmonių.
N.T.Balabanovas siūlo perdraudimą klasifikuoti į dvi rūšis pagal draudimo įmonių veiklos teoriją: aktyvų ir pasyvų.
Aktyviajam perdraudimui priskiriamos užsienio šalių draudimo rizikos prisiėmimas. Pasyviajam perdraudimui priskiriamos savo šalies draudiminės rizikos perdavimas užsienio šalims.
Perdraudimo veikla tiek teorijoje, tiek ir praktikoje dažniausiai yra skirstoma į neprivalomąjį arba fakultatyvinį bei sutartinį perdraudimą.
Neprivalomuoju perdraudimu yra vadinama tokia perdraudimo veikla, kurios metu pirminio draudimo bei perdraudimo įmonės atskirai aptaria kiekvieną iš draudėjo perimtą riziką bei numato tos rizikos perdraudimo sąlygas. Kiekvienai su draudėju sudarytai tiesioginio draudimo sutarčiai yra sudaroma atskira perdraudimo sutartis. Pirminis draudikas nėra įpareigotas perdrausti visų iš draudėjų perimtų rizikų. Neprivalomasis perdraudimas suteikia pasirinkimo laisvę, t.y. pirminis draudikas pasirenka, kurias rizikas perdrausti, o kurias ne. Perdraudikas, kaip ir perdraudėjas, turi pasirinkimo laisvę; jis gali tiek atsisakyti perimti, tiek sutikti perdrausti pirminio draudiko jam siūlomas rizikas.
Sutartinis perdraudimas yra daugelio atskirų rizikų perdraudimas pagal vienoje perdraudimo sutartyje numatytas perdraudimo sąlygas. Perdraudžiamų rizikų portfelis paprastai vienija vienos draudimo grupės, rūšies ar vieno geografinio regiono rizikas. Abi sutartinio perdraudimo sutartį pasirašiusios pusės prisiima tam tikrus įsipareigojimus partnerio atžvilgiu. Dažniausiai yra sutinkama tokia sutartinio perdraudimo sutartis, kuria pirminis draudikas įsipareigoja perleisti, o perdraudimas
– perimti visas pirminio draudiko rizikų portfelio rizikas, atitinkančias perdraudimo sutartyje numatytas sąlygas.
Finansinis perdraudimas yra tik netiesiogiai susijęs su pirminio draudimo įmonės vykdoma draudimo veikla. Finansinio perdraudimo metu yra sumažinama ar eliminuojama su investicine nuosavo bei skolinto kapitalo veikla susijusi rizika. Ši rizika apima tiek investavimo riziką, t.y. tikimybę, kad tam tikro laikotarpio pirminio draudimo įmonės investicijų portfelio pajamos bus mažesnės, negu kad apskaičiuotosios ar laukiamos, tiek ir laiko riziką, t.y. tikimybę, kad draudimo kompensacijos turės būti išmokėtos anksčiau, negu kad tikėtasi, tuo pačiu sąlygodamos mažesnes pirminio draudiko vykdomos investicinės veiklos pajamas.
Perdraudimo veikla gali būti skirstoma į atskiras rūšis pagal tai, kaip yra atliekamas rizikos tarp pirminio draudimo bei perdraudimo įmonių paskirstymas.
Perdraudimas yra vadinamas proporcingu, kai iš draudėjų perimtos rizikos, draudimo įmokos bei draudimo išmokos draudiminių įvykių atveju tarp pirminio draudimo bei perdraudimo įmonių yra paskirstomos tuo pačiu santykiu.
Perdraudimo įmonė, perėmusi proporcingą rizikos, įsipareigojimų bei draudimo įmokos dalį, dažniausiai sumoka pirminio draudimo įmonei tam tikro dydžio komisinį mokestį, susijusį su draudėjų paieška, rizikos vertinimu, informacijos apdorojimu, draudimo sutarčių pasirašymu, išdavimu bei valdymu, kompensavimu.
Nuostolių viršijimo perdraudimas dažnai yra vadinamas neproporcingu perdraudimu. Neproporcingo perdraudimo sutartimi perdraudimo įmonė įsipareigoja atlyginti visas draudiminio įvykio sąlygotus draudėjo nuotolius, viršijančius perdraudimo sutartyje numatytą maksimalią nuostolių apimtį, kurios neviršijus už visus nuostolius atsako pirminis draudikas.
Draudimo įmonių veiklos įvertinimo rodikliai
Įmonės finansinės analizės metu yra apskaičiuojami įvairūs absoliutūs ir santykiniai rodikliai, kurių pagrindu yra sprendžiama apie įmonės pelningumą, likvidumą, mokumą, apyvartumą ir pan.
Nė viena finansinė analizė neapsieina be finansinių koeficientų arba santykinių rodiklių panaudojimo. Tai grindžiama tuo, kad koeficientai parodo santykį tarp tam tikrų dydžių, ko negali parodyti absoliutūs rodikliai.
Siekiant įvertinti draudimo įmonės veiklą, atliekama įmonės mokumo analizė. Tam skaičiuojami likvidumo koeficientai.
Likvidumas – tai įmonės sugebėjimas laiku (nepraėjus terminui) ir visiškai įvykdyti savo trumpalaikius įsipareigojimus iš savo trumpalaikio turto. Įmonė laikoma likvidi, jeigu jos trumpalaikiai įsipareigojimai savo darbuotojams už jų darbą, išteklių ir paslaugų tiekėjams, kreditoriams už išduotas trumpalaikes paskolas, draudimo kompanijoms, mokesčių inspekcijai ir kiti neviršija trumpalaikio turto.
Įmonė likvidi = Trumpalaikiai įsipareigojimai/Trumpalaikis turtas
Tačiau giliau ir išsamiau įmonės likvidumas įvertinamas, remiantis atitinkamų rodiklių sistema. Šių rodiklių pagrindas – įmonės trumpalaikių įsipareigojimų ir trumpalaikio turto palyginimas.
Bendrasis įmonės likvidumas = Įmonės trumpalaikis turtas/Įmonės trumpalaikiai įsipareigojimai
Įmonės situacija laikoma norma, kai šis koeficientas svyruoja nuo 1,2 iki 2,0.
Vertinant įmonės veiklą, svarbu įvertinti jos mokumą.
Įmonės mokumas – tai jos gebėjimas įvykdyti savo ilgalaikius ir trumpalaikius įsipareigojimus partneriams, bankams, mokesčių inspekcijoms ir kitoms institucijoms. Ilgalaikiai įsipareigojimai apima ilgalaikį investicinį kreditą, ilgalaikes paskolas pagal garantijas ar obligacijas. Įmonė yra nemoki tada, kai jos nuosavas turtas yra mažesnis už bendruosius įsipareigojimus.
Įmonės bendrojo mokumo koeficientas nustatomas taip:
Įmonės bendrojo mokumo koeficientas = Įmonės nuosavas turtas/ Įmonės bendrieji įsipareigojimai
Ilgalaikis mokumas nustatomas taip:
Ilgalaikis mokumas = Įmonės nuosavas turtas/ Įmonės ilgalaikiai įsipareigojimai
Be to vertinant draudimo įmonių veiklą negalima apsieiti be įmonių pelningumo analizės.
Atliekama pelningumo analizė tiksliau ir aiškiau apibendrina įmonės pasiekimus.
Tam skaičiuojamas turto pelningumo koeficientas. Jis parodo kaip efektyviai įmonė naudoja savo turtą . Jis apskaičiuojamas taip:
Turto pelningumas = Grynasis pelnas/Visas turtas
Ne gyvybės draudimo įmonių veiklai vertinti skaičiuojamas ne gyvybės draudimo techninės veiklos pelningumo rodiklis. Jis apskaičiuojamas taip:
Pelningumo rodiklis = Ne gyvybės draudimo techninės dalies pelnas /nuostolis
Bendra pasirašytų įmokų suma
Be to svarbu atlikti ne gyvybės draudimo įmonių nuosavo kapitalo grąžos koeficientų apskaičiavimą. Kuris skaičiuojamas:
Nuosavo kapitalo grąža = Grynasis pelnas/ Akcinis kapitalas
Šiuo rodikliu vertinamas įmonės investicijų pelningumas. Kuo jis didesnis, tuo geresnis.
Be to skaičiuojami ir įmonės finansinio patvarumo koeficientai.
Įmonės likvidumo, mokumo ir finansinio patvarumo rodikliai papildo vieni kitus ir kartu apibūdina įmonės finansinę būklę. Jeigu įmonės likvidumo bei mokumo rodikliai nepalankūs, tačiau įmonė nepraradusi finansinio patvarumo (stabilumo), tai ji gali išeiti iš keblios padėties.
Draudimo įmonės veiklos pokyčiams vertinti gali būti naudojamas ir nuostolingumo koeficientas, kuris parodo, kokią dalį uždirbtų draudimo įmokų sudaro išmokų sąnaudos. Šis rodiklis skaičiuojamas:
Nuostolingumo koeficientas = Išmokų sąnaudos/Uždirbtos draudimo įmokos
J.Čepinskis ir kiti dar išskiria draudimo įmonių nukentėjimo laipsnio rodiklį, kuris apskaičiuojamas kaip vidutinių nuostolių ir draudimo sumos santykis; draudiminių įvykių dažnį, kuris lygus draudiminių įvykių skaičiaus ir apdraustų objektų skaičiaus santykiui; nuostolių vidurkį, apskaičiuojamą kaip nuostolių ir apdraustų objektų santykį.
Aukščiau paminėti tik keletas iš daugelio įvairių draudimo įmonių veiklos rodiklių. Mano manymu, kiek galima išsamesnė draudimo įmonių veiklos analizė, įvairių rodiklių skaičiavimas, jų palyginimas tarp draudimo įmonių atskirų ne gyvybės draudimo grupių, galėtų tapti labai naudinga ir patiems draudikams, ir būsimiems draudėjams.
Daugelis autorių nurodo, kad pasaulinėje praktikoje vertinant šalies draudimo rinkos situaciją dažniausiai naudojami specifiniai draudimo įmonių rodikliai: draudimo tankio, draudimo prasiskverbimo bei draudimo išsiplėtimo rodikliai. Juos apskaičiuojant atsižvelgiama ne tik į draudimo įmonių surinktas tiesioginio draudimo bruto įmokas per ataskaitinį laikotarpį, bet ir rinkos dydį bei bendrąjį nacionalinį šalies produktą. Šie rodikliai leidžia palyginti kelių šalių draudimo rinkos plėtojimo tendencijas.
Lietuvos ne gyvybės draudimo tyrimo metodika
Ne gyvybės draudimo sistemos funkcionavimą galima vertinti įvairiais lygiais. Vertinant draudimo rinkos situaciją dažniausiai naudojami šie rodikliai: ne gyvybės draudimo tankis, draudimo prasiskverbimas, draudimo išsiplėtimas.
Draudimo tankis = Per metus šalyje surinktos ne gyvybės draudimo įmokos/Gyventojų skaičius
Draudimo prasiskverbimas = Per metus šalyje surinktos ne gyvybės draudimo įmokos/ Šalies bendrasis vidaus produktas
Draudimo išsiplėtimas = Per metus šalyje sudarytos ne gyvybės draudimo sutartys/Gyventojų skaičius
Draudimo tankio rodiklis parodo, kiek pasirašytų gyvybės draudimo įmokų tenka vienam gyventojui, atskleidžia gyvybės draudimo potencialą. Draudimo prasiskverbimo rodiklis parodo gyvybės draudimo vietą šalies ūkio sistemoje, t.y. kokią dalį BVP „uždirba“ gyvybės draudimo paslaugų rinka. Draudimo išsiplėtimo rodiklio pagalba įvertinsime draudimo rinkos plėtrą – kiek vienam Lietuvos gyventojui tenka galiojančių gyvybės draudimo sutarčių.
Draudimo įmonių veiklos pokyčiams vertinti skaičiuojamas nuostolingumo koeficientas, kurio didelę dalį uždirbtų draudimo įmokų sudaro išlaidos; mokumo koeficientas (nuosavo turto ir įsipareigojimų santykis); turto pelningumas (grynojo ir viso pelno procentinė išraiška).
Vidutinis nuostolingumas = Išmokų sąnaudos/Uždirbtos draudimo įmokos
Vertinant ne gyvybės draudimo įmonių finansinę būklę, reikalinga skaičiuoti ir kitus rodiklius, rodančius bendrovių patikimumą, tačiau Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos pateikiamos informacijos įmonių likvidumui ir veiklos rizikai apskaičiuoti nepakanka.