Socialinio draudimo fondo biudžetas: problemos ir perspektyvos

ĮVADAS

Temos aktualumas. Be socialinės apsaugos sistemos negali gyvuoti jokia šiuolaikinė valstybė. Socialinis draudimas – bene svarbiausia šios sistemos dalis. Jis apima visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei ketvirtadalis gauna jo mokamas išmokas. Socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas yra garantuoti pajamas apdraustiesiems netekus darbingumo dėl ligos, motinystės, senatvės, invalidumo ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais. Socialinis draudimas kaip lemtis lydi žmogų visą gyvenimą – nuo dar negimusio kūdikio, kuris kartu su motina yra apdraustas, iki jau mirusio žmogaus, nes jį laidojęs asmuo gauna išmoką.
Valstybinio socialinio draudimo sistema pagrįsta solidarumo principu: dirbantys žmonės, mokėdami įmokas, remia pensininkus, invalidus, bedarbius. Taigi fondo biudžetas priklauso nuo įmokų, o įmokos – nuo valstybės ekonominės būklės, dirbančiųjų skaičiaus, darbo užmokesčio dydžio, pagaliau – nuo jas mokančiųjų sąžiningumo.

Temos problematika. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos misija yra organizuoti socialinį draudimą, vykdyti operatyvų fondo lėšų tvarkymą ir apskaitą užtikrinant valstybinio socialinio draudimo įmokų surinkimą ir išieškojimą, teisingą duomenų apie draudėjus ir apdraustuosius tvarkymą bei socialinio draudimo išmokų skyrimą ir mokėjimą gavėjams.

Temos išskirtinumas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai ir kitos Fondo įstaigos savo darbu sieks užtikrinti Lietuvos Respublikos įstatymais garantuojamą Lietuvos gyventojų socialinį draudimą, efektyviai valdydama piniginius išteklius ir kokybiškai aptarnaudama klientus.

Darbo tikslas: Siekiant atskleisti šio diplominio darbo temą ir išsamiau ją išanalizuoti, tyriamas socialinio draudimo fondo biudžetas, jo perspektyvos ir problemos.

Darbo uždaviniai:
• aptarti Valstybinio socialinio draudimo rūsys.
• nurodyti socialinio draudimo įmokų sumokėjimo terminus.
Darbo struktūra. Pirmajame skyriuje pateikta istorinė socialinio draudimo apžvalga nuo 1926 metų iki mūsų dienų. Tai yra Socialinis draudimas Lietuvoje 1926 – 1940 metais, Socialinis draudimas Sovietiniu laikotarpiu ir Socialinis draudimas po Nepriklausomybės atkūrimo.
Antrajame skyriuje temos dėstymas. Pagrindinės temos – socialinis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, savarankiškai dirbančių asmenų valstybinis socialinis draudimas, valstybinis savanoriškasis socialinis pensijų ir pašalpų draudimas, užsienyje dirbančių asmenų socialinis draudimas ir delspinigių ir baudų atidėjimo ir atleidimo nuo jų galimybė. Čia daugiausiai buvo naudojama laikraščių Mokesčių Žinios bei Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos medžiagą.
Trečiame skyriuje atliktas Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžeto tyrimas. Tyrimo objektas: Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžetas. Tyrimo tikslas: pateikti ir išnagrinėti Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžetą. Tyrimo uždaviniai:
• nustatyti VSDF biudžeto dinamiką lemenčiaus išorinių veiksnius.
• išvardyti svarbiausias įvertinamas (VSDF) biudžeto įmokas ir išmokas.
• nustatyti VSDF biudžeto išmokų pagrindinę dalį.
• apibūdinti kaip turi būti sprendžiama biudžeto deficito problemą.

1 SKYRIUS. SOCIALINIO DRAUDIMO ISTORINĖS IŠTAKOS

1.1. Draudimo globalizacija ir jį itakojantys veiksniai

Manoma, kad draudimo veikla, kaip ją suprantame šiandien, ėmė formuotis ankstyvaisiai viduramžiais. Tačiau pavienių draudimo veiklos pavyzdžių buvo sutinkama ir kur kas senesniais laikais. Kelionės, prekių gabenimas jūra ir sausumos keliais buvo susiję su nemažais pavojais. Tai buvo prielaidos lėmusios saugumo poreikį ir paieškas būdų šiam saugumui užtikrinti. Jau gilioje senovėje galime pamatyti pirmąsias draudimo apraiškas. Seniausios draudimo taisyklės, kurios pasiekė mūsų laikus, išdėstytos vienoje iš Talmudo knygų. Rizika sena kaip ir pati žmonija. Jokia žmonijos pažanga be jos nebūtų įmanoma. Čia galime pasiremti J. W. Goethe žodžiais, „kol sieks ko nors žmogus, tol klyst jis nepaliaus“. Tačiau kartu su pažangos siekimu žmogui būdingas saugumo užsitikrinimas. Labiausiai, žmonija siekė sumažinti dviejų galingų ir rūsčių gamtos stichijų – vandens ir ugnies – rizikas.
Remiantis istoriniais šaltiniais, draudimo gimtine reikėtų laikyti senovės Kiniją. Apie 4500 metų prieš Kristų pirkliai gabeno laivais krovinius vandeningomis upėmis, ne visi iš jų pasiekdavo tikslą. Tokios situacijos neretai kartodavosi, todėl vertė ieškoti išeities. Pirkliai būrėsi į laikinas sąjungas. Nuskendus kroviniui nuostoliai nebūdavo tokie dideli, nes laivui nuskendus, nuostolius patirdavo visi sąjungos nariai. Šie pirkliai savo išmintingais sprendimais pradėjo svarbią veiklos sritį. Tad jau nuo senovės draudimo veiklos steigimą lėmė šios priežastys: bendra rizika, kolektyvinis dėl jos patirtų nuostolių padengimas, tarpusavio pagalba, tai buvo pagrindinė draudimo idėja.
Nors draudimo istorijos raida pradedama skaičiuoti nuo XIII amžiaus, kai pradėjo vystytis jūrininkystė Italijoje. Jau tada draudimas buvo laikomas finansine veikla, nukreipta žalų padengimui. Tuo tarpu operacijos, kuriose iš tolo galime įžvelgti draudimo veiklos pradmenis, atsirado jau šumerų laikais. Tenykščiams prekeiviams buvo išduodama finansinė garantija arba pinigų suma, kuria jie padengdavo nuostolius, jeigu jų prekėms kas nors atsitikdavo pervežimo metu. Vėliau Babilone atsirado ypatingos grupės “prekeivių – skolintojų”, kurie skolindavo savo kolegoms, nusprendusiems “leistis į tolimą kelionę” (būtent taip tais laikais vadinosi importo –eksporto operacijos) ir nereikalaudavo pinigų grąžinti, jeigu kelionės metu prekes pavogdavo ar kas nors joms atsitikdavo. Iki šių dienų yra išlikę rašytiniai liudijimai iš senovės Babilono, siekiantys 1700 metus prieš Kristų, apie karavanų vilkstinės draudimus nuo jų užpuolimo, nes pirkliai suvokė, kad nė vienas nėra apsaugotas nuo karavano užpuolikų. Todėl buvo pasirašinėjami susitarimai, kad patirti nuostoliai bus dengiami kartu. Principas „Visi už vieną ir vienas už visus“ įgyvendinamas ekonominėje sferoje. Karavano vilkstinių pirklių įnašas nebūdavo reguliarus. Įvykus nelaimei, iš visų pasirašiusiųjų susitarimą būdavo surenkama nuostoliams atlyginti reikalinga pinigų suma.
Draudimas kaip bendradarbiavimo forma atsirado dar pačiais seniausiais laikais. Jūrinė prekyba, kuri sparčiai vystėsi Viduržemio jūroje, padėjo vystytis pirmosioms draudimo rūšims. Senovės graikų mainų operacijos yra laikomos draudimo prototipu. Demostenas rašė, kad tokios operacijos buvo naudojamos jūrininkystės prekyboje. Ši praktika buvo paplitusi Atėnuose ir apie tai savo darbuose rašė Demostenas (Atėnų oratorius). Skolintojai išnuomodavo laivus. Po to, jeigu kelionė būdavo sėkminga, pinigus grąžindavo su procentais, o jei kažkas jūroje nutikdavo – visai negrąžindavo. Buvo nustatytas labai aukštas procentas, kuris leisdavo sukauptą kapitalą panaudoti jūrinės rizikos padengimui. Prekeivis, gavęs paskolą, ją grąžindavo tik tuo atveju, jeigu sėkmingai baigdavosi jo kelionė, tuo pačiu grąžindamas 30% daugiau pinigų nei pasiskolino.
Antikos laikais darbininkai, nusamdyti tokiems darbams kaip Egipto piramidės, Saliamono rūmai ir kt. organizuodavo pagalbos kasas tiems kolegoms ar jų šeimoms, kurie susižalodavo ar mirdavo atsitikus nelaimei.
Taigi, pirmieji draudimai buvo padiktuoti būtinybės sumažinti verslo riziką, todėl drąsiai galima teigti, kad iš pradžių atsirado verslo ir tik vėliau asmens draudimas, apie kurį byloja Senovės Romos laikų šaltiniai. Senovės Romoje ėmė formuotis draudimo fondai, į kuriuos susivieniję tam tikrų profesijų ar vienodų likimų žmonės reguliariai įnešdavo reikiamas pinigų sumas. Senovės Romos laikais veikusiame įstatyme „Lex Rhodia“ buvo numatyta, kad tolimos kelionės jūra metu patirti nuostoliai turi būti dengiami iš specialaus laivų ir prekių savininkų sudaryto fondo. Jei laivas žūdavo audrose ar būdavo pagrobiamas jūros piratų ir nepasiekdavo kranto, jo savininkai iš minėto fondo gaudavo laivo ir krovinio vertę atitinkantį atlyginimą. Laivui sėkmingai pasiekus reikalingą uostą, dalis iš šio pervežimo gauto pelno buvo pervedama į draudimo fondą. Pastebima, kad draudimo idėją iškėlė vandens transportas.
Bet jeigu už jūros audrose paskendusį ar piratų užgrobtą laivą buvo atlyginama, o iš laivo sėkmingai pasiekusio reikalingą uostą reikalaujama dalies pelno, tai ar nebuvo tuo piktnaudžiaujama. Juk laivui išplaukus į jūra, jį kontroliuoti tikrai būtų buvę sunku, o ką jau kalbėti apie tai, kas jam galėjo ištikrųjų nutikti. Juk savininkas galėjo gauti ne tik visą pelną už parduotas prekes, bet ir kompensaciją už „prarastą“ laivą ir „prarastas“ prekes. Tuomet suprantama, kodėl buvo skatinamas vandens transportas ir iškėlęs draudimo idėją. Dar viena priežastis būtų ir tai, kad dauguma civilizacijų senaisiais laikais buvo įsikūrusios prie didžiulių vandens telkinių ir tai buvo patogiausias susisiekimo būdas. Tačiau ar galėdavo toks draudimo fondas ilgai išsilaikyti?
Plačiai žinomos senovės Romoje buvo ir „Collegia tenuiorum“, į kurias jungėsi žemesnių sluoksnių Romos gyventojai. Iš šio fondo jos nario mirties atveju velionio šeimai buvo suteikiama materialinė pagalba. Čia buvo sukurtos ir legionierių kasos, kurios išmokėdavo legionieriui tam tikro dydžio pinigines kompensacijas jam susižeidus ar išėjus į atsargą. Kadangi tais laikais turtinguosius saugojo jų pačių turtas, tai atrodytų, kad draudimo labiausiai reikėjo vargingajai tuometinės visuomenės daliai. Romos imperijos laikais valdžios atstovai tapdavo garantijomis nuo įvairių rizikų, pasirašydami ypatingus protokolus su tiekėjais ir prekeiviais, kurie įsipareigodavo rūpintis legionieriais Ispanijoje; padengdavo nuostolius, kai karo ar audros metu buvo prarandami laivai, pervežantys ginklus ar būtiniausius pragyvenimui daiktus. Ilgoms kelionėms po Viduržemio jūrą buvo taikoma pristatymo paskola: nuo 50% ir daugiau priklausomai nuo krovinio ir laivo vertės. Savidraudos pagalba ilgainiui įgijo pastovų universalų pobūdį ir buvo taikoma ne tik turtui, bet ir sveikatai, gyvybei drausti. Senovės draudimui buvo būdingi tokie bruožai: draudėjai ir draudikai buvo tie patys asmenys, draudimas nebuvo pelno siekiantis verslas. Senovės Romos imperijos žlugimas buvo ir antikinių draudimo formų pabaiga. Draudimo istorija, perėjo į mirties periodą.
Anksčiau minėtos draudimo veiklos užuomazgos, neatitinka šiuolaikinės draudimo sampratos, nors pagrindinė draudimo idėja ir pakankamai ryški. Žymus draudimo specialistas A. Munes nurodė, kad „kuo mažesnė žmogaus kultūra, tuo mažiau jis supranta ir vertina tuos pavojus, kurie dažnai jo kelyje yra neišvengiami“. Senųjų laikų istorija liudija, kad didėjant žmogaus sąmoningumui, stipresnis tampa ir poreikis būti saugesniam. Tais laikais žmogus buvo apsuptas, kur kas didesnės rizikos, mat tuometinė medicina, transporto priemonės, statiniai neprilygsta šiuolaikiniams. Nors jau tais laikas žmonės buvo pabandę įvertinti rizikos laipsnį. jei normaliomis sąlygomis metinė palūkanų norma už išduotas paskolas sudarė 5 %, tai jos gavėjui išsirengus į ilgoką kelionę sausuma, kredito gavėjas reikalaudavo 10 %, o išsiruošus plaukti jūromis – 20 % palūkanų. Šios nuostatos buvo įtvirtintos atitinkamomis teisinėmis normomis ir visi privalėjo jų laikytis, nes to reikalavo patirtis ir teisingumas.
Draudimo veikla ypač suaktyvėjo viduramžiais. Feodalizmo epochoje ėmė formuotis ir sparčiai vystytis tarpusavio pagalbos principas, ypač miestuose. Labai svarbūs viduramžių miestų struktūros elementai buvo gildijos, cechai. Tarpusavio pagalba nelaimės atveju buvo įtvirtinta daugumos gildijų statutuose. 779 metais datuotame Karolio Didžiojo įstatyme skelbiama, kad gildijos nariai privalo vienas kitą paremti ir nelaimės atveju suteikti vienas kitam reikiamą pagalbą. Parama gaisro, laivo žuvimo ar kitų nelaimių atveju šiame įžymaus monarcho įstatyme buvo paremta tiek politinio, tiek ir religinio pobūdžio argumentais. Išlikę istoriniai dokumentai nurodo, kad XII amžiuje Rodza mieste, Prancūzijoje, vykdant popiežiaus Aleksandro II dekretą, buvo organizuotas privalomas miestelėnų turto draudimas nuo vagysčių. Įmokos į mieste sudarytą draudimo fondą buvo mokamos reguliariai. Jų dydis priklausė nuo draudžiamo turto vertės ir, suprantama, kad už to turto saugumą ne vienodai mokėjo pirkliai, riteriai ir paprasti amatininkai.
Viduramžių gyventojai puikiai suvokė, kad svarbu yra sukaupti santaupų senatvei. Kitaip sakant, jau tada atsirado išmintis, bylojanti, kad jaunystė žmogui reikalinga tam, kad jis galėtų aprūpinti senatvę. Yra išlikęs tikriausiai vienas pirmųjų žmogaus istorijoje dokumentų, savo turiniu ir esme artimas gyvybės draudimo polisui. 1308 metais tokia sutartis buvo sudaryta Bremene. Miesto valdžia ir vienuolynas, įnešus atitinkamą pinigų sumą ar užstačius žemės sklypą, garantuodavo išlaikymą iki gyvos galvos.
Pasaulyje garsi savo senovinėmis politinio ir ekonominio gyvenimo tradicijomis, gyventojais negausi Islandija įrašė į draudimo istoriją ir savo ankstyvąją išmintį. Panašūs į dabartinius draudimo susivienijimus buvo XII amžiuje Islandijoje atsiradę valstiečių susivienijimai, skirti gaisro atveju ar dvesiant gyvuliams pasirūpinti susivienijimo nariais. Susivienijimai dažniausiai buvo sudaryti iš 20 pasiturinčių valstiečių. Atsitikus nelaimei, dalis nuostolių buvo apmokama materialiniais daiktais ir darbu, o kita – pinigais. Taip XIII amžiaus viduryje šioje šalyje buvo įkurtos draudimo nuo gaisro gildijos. Kaip skelbė šios institucijos statutas, gaisro nuostoliai nukentėjusiems buvo atlyginami natūra: mediena, šiaudais, namų apyvokos reikmenimis. Islandiški susivienijimai nepaplito Europoje, kur populiaresnis buvo jūrinis draudimas.
Ankstyvuoju XII amžiaus laikotarpiu Vokietijoje gildijos ėmė plėsti draudžiamų objektų skaičių. Apdraudus nuo stichinių nelaimių, draudimo kasos apmokėdavo gaisro ir gyvulių kritimo nuostolius. Gildijos drausdavo ir nuo socialinių bėdų. Įvykus vagystei ar apiplėšimui, nukentėjusysis iš šių draudimo kasų gaudavo reikiamo dydžio išmokas. Vokietijoje, vienoje iš pirmųjų šalių, buvo pradėtos organizuoti ir našlių bei našlaičių paramos kasos, kurių veikla vėliau tapo labai svarbia pagalbos forma šiems maitintojų netekusiems asmenims. Yra žinoma, kad jau 1300 metais, Belgijoje, buvo naudojami tiesioginiai jūrinių rizikų už draudimo premiją apmokėjimai. Kitame amžiuje buvo nustatyti draudimo tarifai reguliariems plaukiojimams iš Londono į kontinentą ir atgal. Vystėsi draudimo įstatymai ir jau XV amžiaus dokumentuose galime rasti visiškai sutvarkytą tų laikų draudimo kodeksą.

1.2. Draudimo formavimasi etapai

XII a. pabaigoje – XIII a. pradžioje vystantis ekonomikai, Romos katalikų bažnyčia, kuri buvo labai įtakinga visose sferose, negalėjo likti augančios pinigų skolinimo praktikos ir lupikavimo nuošalyje. 1234 m. popiežiaus Grigaliaus XI dekretu, vadovaujantis Šventojo Rašto principais buvo uždraustos visos operacijos, susijusios su lupikavimu. Bet, suprasdama paskolos svarbą ekonomikos vystymuisi, bažnyčia po kurio laiko pakeičia savo sprendimą, leisdama lupikavimą, bet su protingomis palūkanomis, tokiu būdu leisdama atsirasti “protingų palūkanų” teorijai, teigiančiai, kad gautas atlygis turi būti proporcingas paslaugai, atliktai prekeiviui, pasiskolinusiam asmeniui, arba bet kuriam ūkininkaujančiam subjektui tuo pagrindu, kad negalima pelnytis iš artimo savo. Uždrausdama ir ribodama lupikavimą, bažnyčia galėjo stipriai pabloginti jūrinės prekybos vystymąsi. Bet bažnyčios veiksmai padėjo vystytis apsaugos nuo rizikos sistemai ir atsirasti draudimo sutarčiai. Po pirmojo bažnyčios sprendimo prekeiviai – bankininkai stengėsi apeiti formalų draudimą. Knygoje “Auksas ir prieskoniai” Žanas Favje aprašo genujiečio Benedeto Zacharijos pasakojimą. 1928 metais jis pardavė daugiau kaip trisdešimt tonų druskos savo tėvynainiams. Krovinys turėjo būti pristatytas į Briuge. Toje pačioje sutartyje buvo pasakyta, kad Zacharija įsipareigoja vėl nupirkti visą krovinį jam atvykus į pristatymo uostą tokia suma, kuri buvo aptarta sutartyje iš anksto, bet aukštesne negu pardavimo suma. Tokiu būdu tarp iškrovimo uosto iki pristatymo vietos Zacharija rizikavo tik savo laivu. Skirtumas tarp antrą kartą pirktos prekės ir pardavimo ir yra rizikos kaina ir užima paskolos procento dalį, uždraustą bažnyčios. Sugalvoję tokias schemas, jūreiviai ir skolintojai padėjo atsirasti draudimo sutartims.
Ilgainiui buvo pastebėta, kad draudimo veikla gali būti ir neblogą pelną duodantis verslas. XIV amžiaus pradžioje ima formuotis komercinio pobūdžio draudimas. Tolimesniame jo vystymesi išryškėje 2 etapai: XIV – XVII amžius, XVIII – XIX amžius. Šie etapai buvo išskirti pagal keturis svarbius principus:
• Pagal organizacinę – teisinę formą;
• Pagal draudimo ir perdraudimo operacijų rūšis ir apimtis;
• Pagal valstybės kišimosi į draudimo veiklą lygį;
• Pagal draudimo veiklos internacionalizavimo laipsnį.

Pirmojo etapo metu dominavo transporto draudimas. XIV – XVII amžiuje sparčiai vystėsi laivininkystė. Prekių pervežimas iš gana tolimų, dideliais vandenų plotais atskirtų šalių nebebuvo problema. Suprantama, kad jūrų prekybos verslas buvo neišvengiamai susijęs su nemaža rizika dėl stichinių nelaimių ar piratų užuominų. Draudusieji laivus ir krovinius įsitikino, kad draudimas gali duoti ir labai gerą pelną. Stambiuose to meto Europos uostuose pradėjo savo veiklą komercinės draudimo firmos.
Iš tų laikų iki mūsų dienų atėjo ir draudimą patvirtinančio dokumento – poliso pavadinimas. Jis kilo iš lotynų kalbos žodžio “policeri”, pažodžiui išvertus – pažadas. Pirmieji draudimo polisai buvo išrašyti 1347 metais Barselonoje. Sparčiai jūrų prekybos draudimo verslas ėmė klestėti Genujos mieste. Čia pradėta taikyti ir perdraudimo operacijos, nes draudimo firmos įvertino, kad labai didelę reikšmę jų sėkmingai ir stabiliai veiklai tui rizikos padalinimas.
Pervežėjai mokėjo prekeiviams ar bankininkams “rizikos kainą” – papildomą sumą pinigų priklausomai nuo to, kokio tipo buvo laivas, krovinys ir pervežimo trukmė. „Rizikos kaina“ buvo pavadinta draudimo premija. Tokiu būdu ir atsirado draudiko profesija.
XV amžiaus pabaigoje Europoje atsirado bendri draudimo susivienijimai, taip vadinamos ugnies draugijos (Brangilden), kurios padėjo dar labiau vystytis draudimui.
1559 m. seras Nicholas Bacon, pradėdamas pirmąjį Anglijos Parlamento, valdant karalienei Elžbietai, posėdį pasakė: “Tegul kiekvienas protingas pirklys, kuris iškeliauja į tolimą kelionę pilną pavojų, atsisako dalies pinigų, kad būtų apsaugota kita dalis”. 1601 metais prie Anglijos Parlamento buvo įkurta komisija, kuri sprendė ginčytinus jūrinio draudimo sutarčių klausimus. Noras užtikrinti dabarties ir ateities saugumą skatino žmones tobulinti draudimo formas ir jų įvairovę nuo sąjungų iki šiuolaikiškų draudimo kompanijų.
O nuo XVII amžiaus pabaigos atsiranda akcinės kompanijos. Pirmoji tokia kompanija “Olandijos – Ostindijos draugija” buvo įkurta 1602 metais. Bet vis dėlto, atsižvelgianti į tai, kad nebuvo tikslių statistinių duomenų apie nelaimingus atsitikimus, jų dydžius, mirtingumą ir kt., draudimas liko, kad ir pelningu, bet rizikingu verslu. Tik dabar, kai draudimas gali naudotis tiksliais statistiniais ir ekonominiais duomenimis, yra sukurtas detalus draudimo įstatymas, draudimo taisyklės, Jūs galite drąsiai pasitikėti draudimo kompanija.
XVI amžiaus pabaigoje jūrų prekybos draudimo centras persikelia į Londoną. Čia 1601 metais pradeda darbą specialūs teismai, nagrinėjantys ginčytinus ir draudikų, ir draudėjų klausimus. Su Londono vardu susijusi ir šiandien sėkmingai veikianti “London Lloyd” draudimo kompanija, savo veiklą pradėjusi XVIII amžiuje. Visais laikais didžiausias žmogaus priešas buvo ugnis, kuri, sukelta tyčia ar gamtinių jėgų, padarydavo didelius materialinius nuostolius. Beveik visi didieji pasaulio miestai yra patyrę šios stichijos galią, kurios padariniai dėl materialinių praradimų ilgam sutrikdydavo normalų gyvenimo ritmą. 1666 – aisiais metais kilo didžiulis gaisras Londone, kuris per penkias dienas sunaikino beveik visą miestą. Šis įvykis paskatino vystyti draudimą nuo ugnies. 1680 metais Anglijoje atsidarė pirmoji istorijoje draudimo kompanija, draudžianti nuo ugnies. Draudimo verslas tapo populiarus ir naudingas. Anglijoje buvo įkurtos pirmos draudimo nuo ugnies draugijos bei iki šių dienų sėkmingai veikianti “London Lloyd” draudimo kompanija. „London Lloyd“ draudimo kompanija pradėjo savo veiklą XVIII a. Vėliau Anglijoje buvo įkurtos kitos draudimo nuo ugnies draugijos, dar kiek vėliau Vokietijoje, Hamburge buvo organizuota “Generalinė draudimo nuo ugnies kasa”.
Kai kurie autoriai nurodo, kad draudimo nuo ugnies vystymąsis buvo antras toks pat svarbus žingsnis draudimo istorijoje, kaip ir draudimas nuo rizikos, slypinčios vandenyje. Draudikai ima grieščiau vertinti riziką, didėja premijos. Neblogai apie tų laikų draudikų atsargumą pasako ir mus pasiekęs pašmaikštavimas – esą draudikai labiausiai mėgsta drausti nuo ugnies po vandeniu esančius vandens malūno akmenis. Pradėti aktyviai drausti pasėliai nuo krušos, gyvuliai nuo kritimo, sausumos transportas. Tad šiuo, pirmuoju, viduramžių draudimo veiklos periodu atsirado naujos draudimo formos, visuomenė ėmė suprasti draudimo svarbą ir reikšmę. Žmogus negali būti abejingas ir savo gyvybei. Šio periodo draudimo rinkoje atsiranda ir gyvybės draudimo paslaugos. Vystantis tikimybių teorijai, sudaromos mirtingumo lentelės, kurias galima vertinti, kaip mokslinį gyvybės draudimo įmokų apskaičiavimo pagrindą.
XVII amžiuje Londonas buvo svarbiausias profesijų, amatų, o svarbiausia prekybos centras, tai lėmė vis didėjančią laivų ir krovinių draudimo paklausą.
Edward`as Lloyd`as 1688 atidarė Kavos Namus, paskatindamas klientus, suteikdamas jiems vilčių, klientais buvo laivų kapitonai, pirkliai ar prekiautojai, laivų savininkai, tai atnešė jam patikimų naujienų iš laivininkystės verslo. Šitai suteikė Lloydo Kavos Namams pripažinimą kaip vietai, kurioje galima įsigyti laivo draudimą. Ši draudimo kompanija veikia iki šiol, nors savininkai keitėsi, kompanija plėtėsi. Tai galime matyti iš kompanijos istorijos. 1688 metais pirmas žinomas Edward’o Lloyd’o kavos namų, įsikūrusios Tower gatvėje, paminėjimas. Kavos namai paminėti “London Gazette” 1688 m. vasario 18 – 21 d. Paveikslėlyje matome komercinius sandėrius neformalioje Edward’o Loid’o Kavos Namų aplinkoje.
Pradžioje, 1688 metais Loidas atidarė kavinę Towerio gatvėje, Londone. Pirmasis Loido paminėjimas pasirodė 1680, kai viename londono laikraščių pasirodė skelbimas, siūlantis atpildą gvinejomis (viena gvineja apie 1,05 svaro sterlingų) už informaciją apie pavogtus laikrodžius. Ieškovas buvo Lloid`o kavinė Towerio gatvėje.
Kaip bebūtų, tai sutapo su netikėtu populiarumu gerti kavą Anglijoje ir padidėjusiu poreikiu drausti laivus. Pirmoji Londono kavinė buvo atidaryta 1652. 1660 metais karalius Charlsas atidarė restoraną rūmuose, o amžiaus pabaigoje kavinių skaičius Londone siekė šimtus. Dauguma kavinių buvo malonios susitikimų vietos. Todėl netrukus Londone jos išpopuliarėjo kaip vietos, kuriose buvo sudaromi verslo sandoriai. Po Anglijos civilinio karo, auganti Londono kaip prekybos centro svarba, padidino poreikį drausti laivus ir krovinius. Verslas tuo metu buvo valdomas neformaliai.
Laivo savininkas, norėdamas apdrausti laivą turėjo kreiptis į brokerį, kad šis paimtų polisą iš keleto turtingų komersantų, kol rizika būdavo pilnai padengta. Brokeriai pateikdavo polisus draudimui, kuriuos pasirašydavo finansiškai stipri integruota žmonių grupė.
Prireikus, žmonės galėjo kreiptis į draudėjus, kad šie atlygintų žalą už prarastą individualų turtą. Šioje kavinėje iki jos gyvavimo pabaigos 1713 metais, Loidas padrąsino savo klientus – laivų kapitonus, pirklius, laivų savininkus ir kitus – prekiauti su užjūrio valstybėmis. Taigi, tuo metu, kai komunikacijos buvo nepatikimos, Loidas įgijo pavydėtiną reputaciją, dėl patikimumo draudžiant laivus. Ši veikla lėmė sėkmę, Lloyd`s kavinė tapo žinoma, kaip patikima vieta drausti laivus. 1691 m. Edward’as Lloyd’as perkelia savo verslą į Lombard gatvę. 1713 m. Edward’as Lloyd’as miršta, o 1769 m. atsiskyrusi profesionalių draudikų grupė įsteigia naujus Lloydo Kavos Namus Popes Head alėjoje.
Aštuonioliktame amžiuje, neoficialūs komersantų susirinkimai Loido kavinėjė pamažu įgavo tam tikrų formų. Suprantama, tuo metu dar mažai buvo ar visai nebuvo veiklos apribojimų, o ir profesionalizacija buvo samaišyta.
Taigi 1769 metais, keletas patikimų Lloyd klientų nusprendė įkurti konkurencinę organizaciją. Tai buvo vienas iš pirmųjų ženklų, kad visuomenė domisi turto nuosavybės draudimu. Taip vadinami naujieji Lloyd`s namai, pasirodė esanti smulki organizacija.
1771 m. 79 draudikai ir brokeriai sumoka apie 100 dolerių vertės įnašus. Lloyd kompanija liaujasi būti Kavos Namais ir tampa nuosavybe tų, kurie įnešė įnašus. Išrenkamas pirmas Lloyd komitetas, sudarytas iš 9 dalininkų. 1774 metais, Lloyd`o namai baigė kavinės veiklą, ir nors ir toliau Lloyd`o namai buvo vadinami kavine, tačiau tai buvo verslininkų vieta. 1774 m. savininkai nuomoja patalpas Royal Exchange. Šiais metais Lloyd`o pasekėjai pamažu evoliucionavo į formalesnę organizaciją. Taigi ši organizacija persikėlė į naujas patalpas “Royal Exchange”. 1796 m. komitetas apsisprendžia, kad būtų daromi du kasmetiniai visuotiniai susirinkimai kiekvienais metais ir pristatomas protokolas bei sąskaita. 1811 m. visuotinis dalininkų susirinkimas priima nuosavybės įgaliojamąjį aktą, pateikiamą Lloyd`s konstitucijoje. Jis įstojimą į Lloyd kompaniją reglamentuoja daug grieščiau. 1824 m. ima egzistuoti kiti draudimo kompanijos padaliniai, tokie kaip Royal Exchange ir London Assurance. 1838 m. Royal Exchange, ankščiau užsiregistravusi kaip Lloyd kompanija, sunaikinama ugnies sausio 10 d., o organizacija persikelia į “South sea” namus, kol buvo atstatytas naujas “Royal Exchange” pastatas 1844 metais. 1857 m. pirmą garantinį indėlį komitetas patvirtina raštiškai. Per artimiausią šimtmetį draudėjų (Loido pasekėjų) žymiai padaugėjo. Išsiplėtusi draudėjų narystė buvo reguliuojama, o išrinktas komitetas įgavo autoritetą. 1871 metais pasiekta kulminacija, kuomet Loido pasekėjai įkūrė savo parlamentą. Šie veiksmai suteikė visuomenei formalią, legalią bazę, kuri leido įsigyti turtinę nuosavybę, tarpininkaujant su vietine valdžia, kuri atstovavo parlamentą. Ši įstaiga buvo patvirtinta kaip verslo institucija, kuri sėkmingai veikia ir šiandien. 1871 m. Lloyd’s įregistruotas parlamente privačiu aktu kaip juridinis asmuo. Nuo 1873 m. Lloyd’s antspaudu patvirtinamas kiekvienas Lloyd’s draudimo polisas. 1870 viduryje šios kompanijos draudimo verslas išsivysto iki konsorciumo. 1880 – aisiais Cuthbert Heath, garsus Lloyd’s draudikas, išrašo pirmą Lloyd’s perdraudimo polisą, apdrausdamas amerikiečių rizika Britanijos kompaniją, užsiimančią komercine veikla JAV. Cuthbert Heath laikomas perdraudimo pradininku. 1887 m. išrašomas pirmas ne laivų draudimo polisas, jį išrašo Cuthbert’o Heath’o Lloyd’s kompanijoje. 1903 m. komitetas priima pirmą ne laivų įmoką, šalia laivų draudimo verslo nusistovi ne laivų draudimo pardavimas. 1904 m. pirmas Lloyd’s automobilių polisas išleidžiamas į apyvartą.
1906 m. San Francisco žemės drebėjimo ieškiniai leidžia susipažinti su Lloyd’s draudikais, nusistovi Lloyd’s reputacija Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1906 – 7 m. Cuthbert’o Heath’o sumanymo nesaikingumas sumažino perdraudimo pasekėjus dėl pateiktų San Francisco ieškinių. 1908 m. kasmetinis auditas ir draudimo įmokos įvedė pasitikėjimo, atsakomybės fondus. Sukurtas privalomas įstatymas pagal draudimo kompanijos aktus 1909-1946. 1911 metais išleidžiamas į apyvartą pirmas Lloyd’s aviacijos polisas. 1925 m. sudaromas centrinis garantinis fondas. 1928 metais Jo Didenybė karalius George V ir Jos Didenybė karalienė Mary atidaro naują Lloyd’s pastatą Leadenhall gatvėje. 1939 m. Lloyd’s Amerikos atsakomybės fondas nustatomas JAV dolerio draudimo įmokomis. 1958 m. Lloyd’s persikelia į naują pastatą Lime gatvėje. Oficialiai atidaromas Jo Didenybės karalienės Elizabeth Karalienės Motinos 1957 Lapkričio 14 d. Tuo metu pastačius šį pastatą, tai buvo aštrių bruožų architektūrinis kūrinys. 1968 m. komitetas priima narių, kurie yra ne iš Jungtinės Karalystės ar Britanijos tautų sandraugos. 1978 m. visuotinis narių susirinkimas sutinka sukurti darbo grupę, kuri prižiūrėtų savireguliaciją Lloyd’s kompanijoje. 1979 m. Seras Henry Fisher paskirtas darbo grupės pirmininku. Jos Didenybė karalienė Elizabeth Karalienės Motina atidarė Lloyd’s Chatham pastatą.
1980 m. sudaromos Lloyd’s projektų sąskaitos paremtos Fisher’io pasiūlymu pritarti EGM. 1982 m. vekseliai gavus karalienės sankciją tampa Lloyd’s dokumentu 1982. Išrenkama pirma Lloyd’s taryba. 1983 m. pirmame Lloyd’s tarybos susitikime paskiriamas pirmas generalinis direktorius. 1878 metais Loido darbuotojams pasidarė ankšta. Komitetas patvirtino nutarimą, kad reikėtų gauti patalpas Leadenhall gatvėje. Tačiau 1986 metais buvo atidarytas naujas pastatas One Lime gatvėje, kuriame Lloyd`s veikia ir dabar. Šį pastatą projektavo Richard’as Rogers, o oficialiai atidarė Jo Didenybės Karalienės Motina. 1988 m. Lloyd’s švenčia trijų šimtų metų jubiliejų. 1993 m. David Rowland paskiriamas pirmu visą etatą dirbančiu Lloyd’s kompensavimo pirmininku. 1994 m. prasideda pirmas bendras narių susitikimas, kurio talpa siekia £1,595 milijonų. 1997 metai – tai reorganizacijos pabaiga. Renovacijos susitarimo pasiūlymas priimtas 95 procentais visų Lloyd’s narių.
Ypatingas šios kompanijos simbolis yra varpas. Didžiulis varpas, sveriantis 106 paundus ir 18 coliu diametro yra tarsi sinonimas Loidui. Varpas būdavo skambinamas norint pranešti informaciją. Vienas dūžis blogos naujienos, du – geros. Šį varpą nuliejo vienas prancūzas 1793 metais Tulone. Lydinyje buvo panaudotas auksas bei sidabras. Po šešių metų, kunigaikštienė gabeno krovinį, kurį sudarė aukso ir sidabro luitai. Krovinio vertė buvo apie vieną milijoną paundų, Lloyd organizacija apdraudė šį krovinį, prisiimdama visišką atsakomybę. Buvo imamasi visų priemonių apsaugoti turtą.
Lloyd organizacijos apartamentuose kabėjo laivo varpas, kuris skambėdavo, kai ateidavo naujienos iš vėluojančių laivų. Kai tik laivas vėluodavo, draudėjai kreipdavosi specialiai į brokerį, kad šis dar kartą įvertintų jų atsakomybę, tuo atveju jei laivas būtų prarastas. Kai jau būdavo gaunama patikima informacija, varpas imdavo skambėti. Visi, kurie buvo suinteresuoti, naujienomis, gaudavo informaciją vienu metu.
Varpas kabėjo jau net keturiuose kompanijai priklausančiuose pastatuose. Royal Exchange 1890 – 1928 metais. Leadeenfall gatvėje 1928 – 1958 metais, Lime Gatvėje 1958 – 1986 metais ir dabartiniame Lloyd`s pastate nuo 1986 metų.
Šiuo metu varpas jau nebeskamba, pranešdamas apie negrįžusius laivus. Jo skambėjimą galima išgirsti nebent ceremonijų metu, nors kartais padaromos išimtys. Pavyzdžiui, varpas skambėjo rugsėjo vienuoliktą dieną, kai buvo įvykdytas teroristų išpuolis 2001 metais.
Lloyd`s kompanijos ištakos siekia 17 amžiaus įstaigą, kurioje galėjai nusipirkti kavos. Tačiau šiuo metu tai namai, kuriuose gali rasti kvalifikuotus ir patyrusius draudimo specialistus, kurie vykdo industrinę veiklą ir plėtoja naujas draudimo sritis, tokias, kaip žmonių grobimas ir išpirkų reikalavimas, aviaciją bei skrydžius į kosmosą, kompiuterinę atsakomybę. Suprantama draudžia ir nuo standartinių atsitikimų.
Lloyd`s kompanija naudoja modernias informacines technologijas apskaičiuojant milijonus rizikingų atvejų kiekvienais metais. Kai kurias draudimo proceso operacijas galima atlikti internetu. Apsilankius internete galima gauti reikiamos informacijos iš viso pasaulio.
Paveiksle matome kaip Lloyd’s atrodo šiandien, pastatą projektavo garsus architektas lordas Rogers.
1998 m. Sausio 21 d. vyriausybė paskelbia savarankiškumą reguliuojant Lloyd’s financiniams tarybos valdžios organams, nutarimas įsigaliojo nuo 2001 Lapkričio 30 d. vidurnakčio. 2002 m. Lloyd’s nariai pritarė strategijos grupės pirmininko pasiūlymui. Šie bendri svarbesni keitimai priimti norint modernizuoti Lloyd’s, nes dinamiška rinkos vieta patraukli kapitalo tiekėjams ir polisų savininkams. 2003 m. įvedama frančizės komisija ir paskiriamas pirmas nuolatinis frančizės vykdymo direktorius – dvi lemiamos plėtotės modernizacijos programos Lloyd’s kompanijoje. Šiais metais Lloyd’s apsilanko Jungtinės Karalystės valstybės iždo kancleris Gordon Brown ir JAV valstybės iždo sekretorius, pripažįstama Lloyd`s draudimo kompanijos svarbi rolė Jungtinės Karalystės ir JAV ekonomikos rinkoje.
Antrasis draudimo veiklos raidos periodas, XVIII – XIX amžius, yra susijęs su sparčiu pramonės vystymusi. Naujų energijos rūšių panaudojimas, perėjimas nuo manufaktūros prie fabriko, nuo rankinio darbo prie mašininio kartu reiškė ir naujų rizikos rūšių atsiradimą. Didėjantis samdomųjų darbininkų skaičius sąlygojo draudimą mirties ir invalidumo atveju. Jei pirmoji pasaulyje draudimo kompanija buvo įkurta Londone 1681 metais, pirmojo periodo pabaigoje, tai antrajame periode ryškus draudimo kompanijų skaičiaus augimas, jų jungimasis į sąjungas. XIX amžiaus viduryje, plečiantis geležinkelių tinklui, atsiranda draudimo kompanijos, pasiruošusios drausti keleivius nuo galimų nelaimių keliaujant traukiniais.
Šiuo metu ryškėja ir valstybės įtaka draudimo rinkai. Vokietijoje, Švedijoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje buvo priimti įstatymai, įpareigojantys darbdavius atsakyti už savo darbininkų sužeidimus ar mirtį. Draudimo rinkoje atsirado naujos paslaugos, padedančios dirbančiajam ar jo artimiesiems nelaimės atveju. Darbdaviai ėmė jausti savo atsakomybę už dirbančiųjų sveikatą ir gyvybę. Socialinis draudimas ėmė greitai plėtotis ir Vokietijoje, kur XIX amžiaus pabaigoje buvo įvestos trys socialinio draudimo rūšys: draudimas ligos atveju, senatvės draudimas ir invalidumo draudimas.
Plečiantis draudimo įmonių tinklui, didėjant draudimo apimtims, draudimo įmonės vis geriau ėmė suprasti perdraudimo svarbą. Istoriniai šaltiniai patvirtina, kad pirmieji perdraudimai buvo atlikti 1820 metais Vokietijoje. Didžiulis 1842 metais kilęs gaisras buvo ryškus postūmis plėtojant draudimo idėją. Būtinumas padengti didžiulius nuostolius sukūrė rizikos padalinimo principą, kuri buvo greitai realizuotas draudimo veikloje. Šioje šalyje buvo įkurta pirmoji perdraudimo paslaugas teikusi įmonė. Ir šiandien garsėja kita, XIX amžiaus viduryje Šveicarijoje įkurta perdraudimo kompanija – “Schweizer Ruck” (1863). Didėjant perdraudimo poreikiams, kūrėsi naujos tuo užsiimančios kompanijos.
Antrasis draudimo veiklos periodas pasižymėjo naujų draudimo formų ir rūšių atsiradimu, draudimo atsakomybės formavimusi. Sparčiai progresuojant technikai, plėtėsi gamybos apimtys, didėjo transporto reikšmė, ir tuo pačiu, pažvelgus iš rizikos pozicijų, didėjo draudimo svarba bei reikšmė. Įstatymai įpareigojo, kad būtų sudarytos lygios sąlygos civilinės atsakomybės klausimams išspręsti. XIX amžiaus pabaiga žmonijos istorijoje žymi ir pirmųjų automobilių atsiradimą. Būtina pažymėti, kad iš pirmųjų automobilių savininkų buvo griežtai reikalaujama turėti civilinės atsakomybės draudimo polisus. Tarp gana gausių draudimo kompanijų prasidėjo konkurencijos procesai, kurie vertė konkurentus gerinti savo paslaugų kokybę. Šiuo metu buvo sudaryta draudžiamų rizikų kvalifikacinė sistema. Labai didelę įtaką draudimo vystymuisi turėjo atskirų mokslo sričių, kurių rezultatus buvo galima taikyti draudimo srityje, pasiekimai. Tiksliau įvertinus rizikos galimybes, buvo galima teisingiau nustatyti draudėjų draudikams parduodamos “baimės rinkos” kainą.

1.3. Socialinio draudimo samprata XX amžiuje ir jo svarbiausi bruožai

Besibaigiantį XX amžių laikyti griežta riba draudimo istorijoje būtų nelabai tikslu. Daugelyje literatūros šaltinių laikomasi jau minėtų trijų draudimo veiklos periodizacijos etapų. Trečiasis iš jų prasidėjo apie XX amžiaus vidurį. Suprantama, kad bet kuri istorinė periodizacija neabejotinai turi nemažai subjektyvumo.
Trečias draudimo veiklos etapas prasideda apie XIX a. vidurį. Tais laikais draudimas jau užima reikšmingą vietą Europos, Amerikos šalių ekonominėse sistemose. Steigiami stambūs draudimo koncernai, kurie stengiasi diferencijuoti atskiras draudimo rūšis ir nukreipti jas į besispecializuojančias vienoje ar kitoje draudimo rūšyje kompanijas. Spartėjant mokslo ir technikos pažangai, didėjant draudžiamų objektų kainai, prasideda aktyvus draudimo veiklos internacionalizavimas. Kuriama draudimo apsaugos diversifikacijos sistema, jungianti draudimu ir perdraudimu užsiimančias kompanijas. Ypač sparčiai šiuo periodu auga perdraudimo kompanijų skaičius.
Prieš pradedant aptarti XX amžiaus draudimo veiklos istorijos svarbiausius bruožus, būtina pacituoti žymaus draudimo teoretiko, vokiečių profesoriaus A.Manes žodžius, parašytus vadovėlyje, iš kurio studijavo tarpukario Lietuvos studentai: “Visuotinė draudimo veiklos istorija dar neparašyta. Nesama ir detalių atskiros šalies draudimo veiklos tyrinėjimų, taip pat neturime ir atskirų draudimo rūšių istorinės raidos aprašymų. Mes turime tik paskiras žinias ir sunku numatyti draudimo veiklos kryptis”.
Tačiau galima drąsiai tvirtinti, kad XX a. draudimas labai įtakojo žmonijos vystymąsi. Kartu nepaprastai išaugo draudimo veiklos apimtys, ištobulėjo jos technika, atsirado naujos draudimo rūšys. Bandantys sukčiauti šiandien egzistuojančias draudimo rūšis pripažįsta, kad jų ko gero esama virš dviejų šimtų. Labai vaizdžiai draudimo reikšmę ir svarbą šio amžiaus pradžioje apibūdino įžymusis Henris Fordas, aiškindamas, kodėl taip sparčiai statėsi ir plėtėsi Niujorkas: ”tai tapo galima tik esant draudimo sistemai. Būtent draudimas pastatė šį miestą. Joks investitorius nebūtų pradėjęs finansuoti statybų, jei nebūtų užtikrintas, kad čia perkeltas jo turtas bus saugus”.
Formuojant tarptautinius perdraudimo kanalus buvo susidurta su kai kuriais sunkumais, dažnai iškylančiais ir mūsų dienomis. Pirmiausia tai skirtingi draudimą ir perdraudimą vykdančių šalių įstatymai. Dažnai ginčai kildavo bandant įstatymais normuoti draudimo veiklą. XX amžiaus pirmoje pusėje ima ryškėti valstybės kišimasis į draudimo veiklą. Steigdama savo draudimo kompanijas valstybė bandė reglamentuoti draudimo rinką.
Labai svarbiu XX amžiaus draudimo veiklos momentu yra pagrįstai laikomas draudimo rinkos infrastruktūros formavimas. Šioje infrastruktūroje yra išskiriamas paviršinis intuicinis “apvalkalas” ir vidinis branduolys. Paviršinio “apvalkalo” formavimuisi didelę įtaką turi draudimo mokslinių problemų sprendimas. Plačiai žinoma Anglijos instituto, Prancūzijos nacionalinio draudimo instituto, Roterdamo universiteto draudimo centro veikla. Draudimo įstatymo tobulinimas, valstybinio reguliavimo draudimo rinkoje didėjimas padeda tobulinti draudimo kompanijų veiklą, sąlygoja jų stabilumą. Vidinio “branduolio” vystymąsis – tai draudimo kompanijos specializacija. Vienos draudimo rinkoje veikiančios kompanijos pardavinėja draudimo produktus, kitos kompanijos tiria draudimo rinką ir kuria naujus produktus. Trečios užsiima patirtų nuostolių vertinimu.
Vis glaudžiau XX amžiuje draudimo veikla kooperuojasi su bankais. Tiek bankai, tiek draudimo kompanijos siekia bendradarbiauti norėdami suteikti savo klientams finansinių institucijų paslaugas ir tuo pačiu gerai pasipelnyti. Kuriami ir diegiami bendri bankų ir draudimo kompanijų produktai. Stengiamąsi pašalinti galimas jų konkurencijos priežastis. Šiandien bankai ir draudimo kompanijos yra gyvybiškai suinteresuoti savo potencialo efektyvumo išnaudojimu bendroje veikloje. Praktiškai tiek JAV, tiek Japonijoje ar Vakarų Europoje stambieji bankai ir draudimo kompanijos efektyviai ir sėkmingai bendradarbiauja. Bankai, kuriuos garsus lietuvių finansininkas, profesorius V. Jurgutis tiksliai pavadino ekonomikos širdimi ir protu, puikiai suprato draudimo rinkos pelningumą ir naudodamiesi filialų tinklu skuba joje įsitvirtinti.
Spartus draudimo vystymasis reikalavo ir griežto teisinio šios veiklos apibrėžtumo ir normavimo. Draudimo teisė, nemažai perėmusi iš ankstesniųjų amžių, ypač didelių pokyčių sulaukė dvidešimtajame amžiuje. Daug esminių teisinių sprendimų buvo padaryta JAV, kur draudimas XX pasiekė išties neregėtų apimčių.
Vertinant dabartinę Europos draudimo situaciją nurodoma, kad pastaruoju metu įvyko svarbūs pokyčiai tiek draudimo rinkos struktūroje, tiek jos veikloje, tiek ir draudimo rezultatuose. Trumpai aptarsime šias dvi pokyčių grupes, pradėdami draudimo rinkos struktūrą. Pabrėžiama, kad draudimo rinka dar greičiau specializuojasi pagal atskiras draudimo rūšis, aštrėja konkurencija. Pradžioje gana atsargiai pradėję veiklą, vis aktyvesni darosi užsienio draudimo kompanijų padaliniai, neretai panaudodami ir dempingo politiką. Didėjant įvairių draudimo kompanijų skaičiui, natūraliai yra reikalaujama jų veiklos skaidrumo, kas toli gražu ne visada realizuojama.
Svarbūs pastarojo dešimtmečio įvykiai Vidurio ir Rytų Europos dalyje, turėjo įtakos ir draudimui. Šiuo metu vykstantys Europos vienijimosi procesai taip pat neaplenkia ir draudimo sferos.
Kita draudimo veiklos pokyčių grupė – rinkos pokyčiai. Draudimo kompanijos siekia įsitvirtinti rinkoje, pateikdamos naujus draudimo produktus, tobulindamos jų pardavimo metodus. Konkurencijos aktyvumas sparčiai auga, smulkioms draudimo kompanijoms vis sunkiau išsilaikyti rinkoje. Jos bando ieškoti naujų draudimo paslaugų vartotojų, mažina kainas, siūlo kitas nuolaidas, tačiau tai ne visada pavyksta.
XX a. draudimas labai įtakojo žmonijos vystymąsi. Tuo metu nepaprastai išaugo draudimo veiklos apimtys, ištobulėjo jos technika, atsirado naujos draudimo rūšys. Šio amžiaus pradžioje ima ryškėti valstybės kišimasis į draudimo veiklą. Steigdama savo draudimo kompanijas valstybė bandė reglamentuoti draudimo rinką. Svarbus ir to meto veiklos momentas – infrastruktūros formavimas. Didelę įtaką turi draudimo mokslinių problemų sprendimas, draudimo įstatymų tobulinimas, valstybinio reguliavimo draudimo rinkoje didėjimas padeda tobulinti draudimo kompanijų veiklą, sąlygoja jų stabilumą. Vienos draudimo rinkoje veikiančios kompanijos pardavinėja draudimo produktus, kitos – tiria draudimo rinką ir kuria naujus produktus, trečios – užsiima patirtų nuostolių vertinimu. XX a. draudimo veikla kooperuojasi su bankais. Tiek bankai, tiek draudimo kompanijos siekia bendradarbiauti, norėdami suteikti savo klientams finansinių institucijų paslaugas ir tuo pačiu pasipelnyti. Kuriami ir diegiami bendri bankų ir draudimo kompanijų produktai. JAV draudimo kompanijos valdo beveik pusę pasaulinės draudimo rinkos. Vis aktyvesni darosi užsienio kompanijų padaliniai, kurie neretai panaudoja ir dempingo politiką. Draudimo kompanijos siekia įsitvirtinti rinkoje, pateikdamos naujus produktus, tobulindamos jų pardavimo metodus. Konkurencijos aktyvumas sparčiai auga, smulkioms kompanijoms vis sunkiau išsilaikyti rinkoje.

2 SKYRIUS. SOCIALINIO DRAUDIMO SISTEMA

Įžanga. VSD Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, priimtas 2004 m. lapkričio 24 d. (Nr. IX – 2535), VSD fondo biudžeto sandaros įstatymas, VSD fondo sudarymo ir vykdymo taisykles, patvirtintos 2005 m. birželio 14 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 647 (taisyklės įsigaliojo 2005 m. birželio 17 d.), Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, priimtas 1994 m. liepos 18 d. (Nr. I – 549), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, priimtas 2000 m. gruodžio 21 d. (Nr. IX – 110) bei kiti įstatymai ir juos reglamentuojantys norminiai aktai.
VSD – socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojama apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudiminių įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos.
VSD sistemą sudaro SADM, VSDF taryba, VSDF valdyba prie SADM (vadinama „Sodra“), teritoriniai skyriai ir kitos valdybai pavaldžios įstaigos, VMI, Lietuvos darbo birža prie SADM, Valstybinė ligonių kasa prie SAM, pensijų kaupimo bendrovės bei „Sodros“ klientai – draudėjai, apdraustieji ir išmokų gavėjai.
Lietuvos Respublikos SADM formuoja socialinės apsaugos politiką. Ji kartu su pavaldžiomis institucijomis, socialiniais partneriais bei kitomis suinteresuotomis organizacijomis įgyvendina kiekvieno žmogaus darbo ir socialinę apsaugą, rūpinasi jo socialine gerove. SADM atsako už socialinės apsaugos ir darbo srities įstatymų leidybą, remia ir koordinuoja šalyje atliekamus šios srities mokslo tyrimus, rūpinasi pačios įsteigtų ar jai priskirtų įstaigų veikla. SADM nustato ir perspektyvinius VSDF uždavinius.
VSD vykdo VSD fondas (toliau VSDF), kuriam vadovauja VSDF taryba. Ji sudaroma iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių, atstovaujančių apdraustųjų interesus ginančioms organizacijoms, darbdavių organizacijoms bei valstybės valdymo institucijoms. Taryba stebi, kaip įgyvendinami socialinį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, svarsto ir teikia išvadą dėl VSDF biudžeto projekto bei prižiūri jo vykdymą.VSD funkcijas vykdo VSDF valdyba arba „Sodra“.
„Sodra“ – socialinio draudimo fondą administruojanti centrinė institucija, kuri koordinuoja, metodiškai vadovauja ir užtikrina jai pavaldžių teritorinių skyrių (47) ir įstaigų efektyvų ir kokybišką darbą bei juos kontroliuoja. Valdybą sudaro 16 skyrių, kurie savo veiklą organizuoja ir planuoja pagal patvirtintą strateginį veiklos planą.

VSD Įstatymo 3 straipsnis reglamentuoja VSD rūšys:
• Pensijų draudimas (pagrindinei ar pagrindinei ir papildomai pensijos dalims).
• Ligos ir motinystės draudimas.
• Draudimas nuo nedarbo.
• Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų.
• Privalomasis sveikatos draudimas.

Asmenys, privalomai draudžiami visomis valstybinio socialinio draudimo rūšimis (31 + 3 proc. tarifas). Asmenis, dirbančius pagal darbo sutartis pas juridinius ar fizinius asmenis, kandidatus į notarus (asesoriai), taip pat darbo užmokestį gaunančius asmenis ir einančius narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, skiriamus į apygardų, miestų, rajonų, apylinkių rinkimų ir referendumo komisijas ir gaunančius darbo užmokestį asmenis, Valstybės politikus, teisėjus ir valstybės pareigūnus darbo apmokėjimo įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nurodytus valstybės politikus, teisėjus, valstybės pareigūnus, valstybės tarnautojus (išskyrus valstybės tarnautojus, nurodytus 2 dalyje), taip pat gaunančius darbo užmokestį Seimo, Seimo Pirmininko, Respublikos Prezidento ar Ministro Pirmininko skiriamus į pareigas asmenis valstybiniu socialiniu draudimu draudžia jų darbdavys. Pagal LR VSD pakeitimo įstatymą (Žin., 2004, Nr.171-6295), VSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymą (Žin., 2004, Nr.171-6323) ir LRR VSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse (Žin., 2005, Nr. 75-2725) nustatytą tvarką darbdavys privalo mokėti už dirbančiuosius 31 proc. dydžio VSD įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo, o 3 proc. išskaičiuoti iš paties dirbančiojo atlyginimo ir bendrą 31 + 3 proc. VSD įmokų sumą pervesti į VSDF biudžetą.
Privalomojo VSD 31 + 3 proc. tarifu draudžiami asmenys turi teisę gauti VSD ligos, motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinį draudimą, draudimą nuo nedarbo, o taip pat senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijas.

Asmenys, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu (24,9 + 2,5 proc. tarifas). Vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, Valstybės saugumo departamento sistemos, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir įmonių pareigūnai, krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai ir Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekantys statutiniai tarnautojai yra draudžiami pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu. Jų darbdaviai privalo mokėti už dirbančiuosius 24,9 proc. dydžio įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo, o 2,5 proc. išskaičiuoti iš paties dirbančiojo atlyginimo ir bendrą 24,9 + 2,5 proc. įmokų sumą pervesti į VSDF biudžetą.
Valstybės institucija, siunčianti valstybės tarnautoją ir profesinės karo tarnybos karį dirbti ar atlikti karo tarnybą Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos moka 27,4 proc. įmokų sumą nuo 0,5 valstybės tarnautojo pareiginės algos už nesukakusius senatvės pensijos amžiaus nedirbančius valstybės tarnautojus ar profesinės karo tarnybos karių sutuoktinius – tuo laikotarpiu, kurį pastarieji praleidžia užsienyje dėl to, kad ten gyvena kartu su valstybės tarnautoju ar profesinės karo tarnybos kariu.
Minėti asmenys turi teisę į VSD senatvės, invalidumo arba našlių ir našlaičių pensiją, taip pat turi teisę gauti išmoką, numatytą Nedarbo socialinio draudimo įstatyme.

Asmenys draudžiami valstybės lėšomis. Valstybės lėšomis privalomai draudžiami VSD bazinei pensijai (50 proc. bazinės pensijos dydžio įmokos tarifas):
• motina (tėvas), turinti (turintis) vaiko nuo vienerių iki trejų metų priežiūros atostogas;
• motina (tėvas), neturinti (neturintis) vaiko priežiūros atostogų ir draudžiamųjų pajamų, tuo laikotarpiu, kai augina vaiką iki trejų metų;
• tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai ir tik vienuolyne dirbantys vienuoliai;
• vienas iš visiškos negalios invalido tėvų arba asmuo, nustatyta tvarka pripažintas visiškos negalios invalido globėju arba rūpintoju, slaugantis namuose visiškos negalios invalidą.

Vidaus reikalų ministerijos, policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, tikrosios krašto apsaugos tarnybos karininkai, valstybės saugumo pareigūnai bei prokuratūros pareigūnai yra draudžiami VSD pensijų draudimu pagal VSDPĮ. 2004 m. jų darbdaviai privalo mokėti už dirbančiuosius 23,4 proc. dydžio įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo, o 2,5 proc. išskaičiuoti iš paties dirbančiojo atlyginimo.
Nuo 1999 m. lapkričio 1 d. Užsienio reikalų ministerija moka už diplomatų sutuoktinius, kurie gyvena kartu su diplomatu dirbančiu užsienyje, pensijų draudimo įmokas nuo pusės diplomato pareiginės algos. Nuo 2003 m. pradžios valstybės institucijos tokia pat tvarka draudžia valstybės tarnautojų sutuoktinius, tuo laikotarpiu kai pastarieji gyvena su valstybės tarnautoju dirbančiu Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje.
Nuo 2005 metų privalomosios nuolatinės pradinės karo tarnybos kariai ir asmenys, atliekantys alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą bus draudžiami visai pensijai ir nedarbo socialiniu draudimu valstybės lėšomis.

VSD įmokų sumokėjimo terminai. Draudėjai VSD įmokas apskaičiuoja ir moka nuo tos dienos, kurią darbuotojams pradedamas skaičiuoti atlyginimas už darbą. Įmokos skaičiuojamos už kiekvieną mėnesį turi būti sumokėtos ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos. Įstaigos ir organizacijos, visiškai išlaikomos iš LR valstybės ir savivaldybės biudžetų, apskaičiuotas socialinio draudimo įmokas turi sumokėti tą dieną, kurią iš LR kredito įstaigų gauna lėšas praėjusio mėnesio užmokesčiui išmokėti, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos.
Įmokos į Fondo biudžetą mokamos mokėjimo pavedimais per banką, pašto perlaidomis. Įmokas galima sumokėti grynaisiais pinigais visuose VĮ “Lietuvos paštas” paštuose, AB banko „Hansabankas“ ir AB banko „Snoras“ skyriuose. Mokėjimo dokumentuose turi būti nurodomi valstybinio socialinio draudimo įmokų kodai.
Asmenys, kurie verčiasi veikla įsigiję verslo liudijimus, išduotus trumpesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui, VSD įmokas privalo sumokėti už visą verslo liudijimo galiojimo laikotarpį per 5 darbo dienas nuo verslo liudijimo įsigaliojimo ar jo galiojimo laiko pratęsimo. Asmenys, kurie verčiasi veikla įsigiję verslo liudijimus, įgytus ketvirčiui ar ilgesniam laikotarpiui, įmokas moka kartą per ketvirtį, ne vėliau kaip iki to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dienos.

2.1. Socialinis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų pripažinimą draudiminiais įvykiais ir dėl to mokamų socialinio draudimo išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo pakeitimo įstatymas (Žin, 2003, Nr.114-5114), kuris įsigaliojo nuo 2004 m, sausio 1 d, ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai (Žin, 2004, Nr.44-1448).
Nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu privalomai draudžiami (jei jiems už darbą ar tarnybą mokamas darbo užmokestis):
• asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis pas juridinius ar fizinius asmenis, kandidatai į notarus ir einantys narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamuose organizacijose.
• Valstybės politikų, teisėjų ir pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nurodyti valstybės politikai, teisėjai, valstybės tarnautojai (išskyrus krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos karius)
• profesinių mokyklų moksleiviai, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų studentai jų profesinio mokymo (praktikos) įstaigoje ar įmonėje metu bei asmenys, teritorinių darbo biržų siųsti persikvalifikuoti įmonėse arba dirbti viešųjų darbų, jų persikvalifikavimo ar viešųjų darbų laiku;
• asmenys, esantys socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigose, – jų darbo laiku;
• nuteistieji laisvės atėmimu – jų darbo laiku.

Įmokų dydis 2005 metais – 0,3 proc. nuo kiekvienam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos. Apskaičiuotos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos.
SVARBUS REIKALAVIMAS: Draudėjas privalo teikti „Sodros“ teritoriniam skyriui atskyrą formų 3-SD, 4-SD ir formos Nr. 4 paketą:
• informacija apie kiekvienam apdraustajam per kalendorinį ketvirtį apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas;
• VSD ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinės ataskaitos forma Nr. 4.

Šis paketas turi būti pateikiamas kiekvieną kalendorinį ketvirtį, ne vėliau kaip iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio paskutinės darbo dienos prieš 15 dieną.
Apdraustajam, nelaimingo atsitikimo metu netekusiam dalies ar viso darbingumo, mokama:
• ligos pašalpa (dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos)
• netekto darbingumo vienkartinė kompensacija
• netekto darbingumo periodinė kompensacija

Apdraustajam, mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu, jo šeimos nariams gali būti skiriama:
• vienkartinė draudimo išmoka
• periodinė draudimo išmoka

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas numato, kad jei nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, nukentėjo darydamas tyčinį nusikaltimą arba be draudėjo žinios, t. y. atlikdamas darbą ne draudėjo naudai, sąmoningai siekė, kad įvyktų nelaimingas atsitikimas, ar nukentėjo dėl bendro susirgimo, įvykis nepripažįstamas draudiminiu.
Nedarbingumo kontrolės skyriaus apskrities tarnyba, nagrinėdama nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pripažinimo draudiminiu įvykiu klausimą, privalo gauti iš VSDF valdybos teritorinio skyriaus patvirtinimą raštu, kad įmonė, įstaiga ar organizacija, kurioje dirba nukentėjusysis, yra registruota draudėju, kad draudėjas moka socialinio draudimo įmokas, o nukentėjęs asmuo įrašytas apdraustųjų asmenų įskaitoje. Jei ne, įvykis nelaikomas draudiminiu.

2.2. Savarankiškai dirbančių asmenų valstybinis socialinis draudimas

Vadovaudamasis naujomis Valstybinio socialinio draudimo sudarymo ir taisyklėmis Valstybinio socialinio fondo valdybos direktorius 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.V-261 (Žin. 2005, Nr. 85-3200) patvirtino naujas Duomenų apie savarankiškai dirbančių VSD įmokas pateikimo taisykles, kurios įsigaliojo nuo 2005 m. liepos 15 dienos.
Naujomis duomenų pateikimo taisyklėmis turi vadovautis:
• individualios įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos, komanditinės ūkinės bendrijos tikrieji nariai, taip pat asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kai ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme;
• individualių įmonių savininkai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai, asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kai ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme.

Pajamų metinė suma gali būti apskaičiuota tokiais būdais:
• iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą.
• iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą.

Apdraustųjų kategorijos

Draudimo rūšys

Įmokų dydis

Savarankiškai dirbantys asmenys yra

(išskyrus verslo liudijimus turinčius asmenis):

·         individualių įmonių savininkai;

·         tikrųjų ūkinių bendrijų nariai;

·         komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai;

·         asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kai ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme.

Draudimas bazinei pensijai

50 procentų bazinės pensijos

Draudimas papildomai pensijos daliai (mokamas tais atvejais, kai pajamų metinė suma lygi 12 MMA arba didesnė)

 

15 procentų socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų

Savarankiškai dirbantys verslo liudijimus turintys asmenys

Draudimas bazinei pensijai

50 procentų bazinės pensijos

1 lentelė. Savaramkiškos dirbančiųjų asmenų socialinio draudimo išmokos.

Taisyklėse nustatyti duomenų pateikimo terminai. Formas 3b-SD „Sodros“ teritoriniam skyriui, kuriame vykdoma draudėjo apskaita, reikia pateikti:
• pasibaigus kalendoriniam ketvirčiui – už savarankiškai dirbančius asmenys kurie moka socialinio draudimo įmokas pagrindinei pensijos daliai ir avansu moka socialinio draudimo įmokas papildomai pensijos daliai nuo jų pačių pasirinktos ir socialiniam draudimui deklaruojamos pajamų sumos;
• pasibaigus mokestiniams metams (išskiriant ketvirčiais) – už savarankiškai dirbančius asmenys kurie privalo mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti iki metinės pajamų (pelno)mokesčio deklaracijos pateikimo VMI termino paskutinės dienos;
• draudėjo pertvarkymo, likvidavimo, reorganizavimo ar individualios veiklos pabaigos atveju.

Verslo liudijimus turintys asmenys draudžiasi tik pagrindinei pensijos daliai. (žr. 2 lentelę).
Nuo 2005 m. sausio 1 d., remiantis VSDĮ 4 ir 5 str. atitinkamais punktais (Žin.,1991, Nr.17-4470), savarankiškais dirbantys asmenys, tarp jų ir tie, kurie verčiasi individualia veikla, laikotarpiu, kai augina vaiką iki 3 metų, valstybiniu socialiniu pensijų draudimu valstybės lėšomis nėra draudžiami.

2.3. Valstybinis savanoriškasis socialinis pensijų ir pašalpų draudimas

Pagal LR Vyriausybės 2000 m. kovo 23 d. Nr.339 patvirtintas Valstybinio savanoriškojo socialinio pensijų draudimo taisykles valstybinio savanoriškojo socialinio pensijų draudimu (toliau VSSPD) gali draustis ne jaunesni kaip 16 metų LR ar ES valstybės narės nuolatiniai gyventojai:
• kurie nedraudžiami privalomuoju pensijų draudimu, – pagrindinei pensijos daliai gauti arba pagrindinei ir papildomai pensijos daliai gauti;
• kurie draudžiami privalomuoju pensijų draudimu tik pagrindinei pensijos daliai gauti – papildomai pensijos daliai gauti(asmenys dirbantys pagal verslo liudijimus);
• kurie savanoriškuoju pensijų draudimu draudžiasi individualiai.

Įmokų dydis. Asmenys, apsidraudę VSSPD, įmokas moka VSDF valdybos prie SADM teritoriniam skyriui individualiai savanoriškojo pensijų draudimo sutartyje (toliau – draudimo sutartis) nustatytu laiku ir tvarka. Jie moka įmokas, apskaičiuotas pagal LR VSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus, t.y. 50 proc. bazinės pensijos (iki 2005 m. birželio 30 d. – 86 Lt, nuo 2005 m. liepos 1 d. – 100 Lt). Įmokų papildomai pensijos daliai gauti tarifas 15 proc. nuo pateis asmens nuožiūra pasirenkamų ir deklaruojamų pajamų sumos, apskaičiuojamos nuo ne mažesnės kaip LR Vyriausybės patvirtinta MMA, taikoma apskaičiuojant asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą.
Apsidraudęs asmuo, pats apskaičiuoja socialinio draudimo įmokas ir kartą per ketvirtį, bet ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 d, perveda jas teritorinio „Sodros“ skyriaus nurodytą banko sąskaitą. Jei eilinio ketvirčio įmokos nesumokamos per 3 mėnesius nuo einamojo ketvirčio pabaigos, skyriaus iniciatyva draudimo sutartis nutraukiama. Įmokos, laiku nesumokėtos dėl pateisinamų priežasčių, gali būti sumokėtos už praėjusį laiką (šiuo atveju skaičiuojami LR valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyti delspinigiai).

Draudimo sutartis. Draudimo sutartis asmenys sudaro su Fondo valdybos teritoriniu skyriumi. Ji įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos, jeigu joje nenurodytas kitas laikas. Draudimo sutartis sudaroma ne trumpiau kaip 12 mėnesių. Jeigu apdraustasis prieš mėnesį iki sutarties galiojimo pabaigos nepareiškia ją nutraukiąs, sutarties galiojimo laikas pratęsiamas neapibrėžtam laikui. Apsidraudusio pageidavimu draudimo sutartis gali būti nutraukta, apie tai raštu prieš mėnesį įspėjus Fondo valdybos teritorinį skyrių. Draudimo sutartis gali būti sudaryta trumpesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui, jeigu asmeniui iki teisės gauti senatvės ar invalidumo pensiją įgijimo dienos liko mažiau kaip 12 mėnesių.
Pagal 2005 m. balandžio 18 d. LR Vyriausybės nutarimą Nr.419 (Žin, Nr.51-1705) nuo 2005 m. balandžio 21 d, asmuo, sudaręs su savanoriškojo socialinio pensijų draudimu sutartį, įsidarbina ir yra draudžiamas privalomuoju socialiniu draudimu, sutartis automatiškai nutraukiama, nuo įsidarbinimo ar veiklos vykdymo pradžios, juridinio asmens įregistravimo Juridinių asmenų registre pirmosios dienos.

Draudimas ligos, nėštumo ir gimdymo pašalpoms. 1997 m. spalio 28 d. Nr.1191 LR Vyriausybė patvirtino VSSD ligos, nėštumo ir gimdymo (motinystės) pašalpoms. (Žin, 1997, Nr.98-2497). VSSD ligos ir motinystės pašalpoms gali draustis LR ar ES valstybės narės nuolatiniai gyventojai, ne jaunesni kaip 16 metų, kurie:
• nėra privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu;
• nesukakę senatvės pensijos amžiaus;
• nepripažinti netekto darbingumo žmonėmis.

Asmenys savanoriškuoju pašalpų draudimu draudžiami individualiai, sudarant sutartys su VSDF valdybos teritoriniais skyriais pagal apdraustojo nuolatinę gyvenamąją vietą. Sutartis sudaromos vieneriems kalendoriniams metams. Jos gali būti pratęsiamos arba nutrauktos.

Įmokų dydis. Įmokos mokamos ne rečiau kaip kartą per ketvirtį. Jos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip paskutinę einamojo ketvirčio darbo dieną. Apsidraudęs asmuo įmokas gali mokėti pašte ar banko įstaigoje. Įmokos turi būti mokamos už visą kalendorinį mėnesį. Tais pačiais kalendoriniais metais mėnesinių įmokų dydis nekeičiamas. Sumokėtos įmokos negražinamos, jei neįvyko draudimo įvykis. Įmoka negali būti mažesnė kaip 10 Lt ir didesnė kaip 200 Lt per mėnesį.(žr. 5 priedą 3 lentelę).
Ligos, nėštumo ir gimdymo pašalpoms pašalpų mokėjimo trukmė. Pašalpų mokėjimo trukmė susijusi su įmokų mokėjimo trukme. Ilgiau mokėjęs įmokas asmuo turi teisę gauti pašalpą ilgesnį laikotarpį. Minimali įmokų mokėjimo trukmė – 6 mėnesiai (žr. 5 priedą 4 lentelę). Pašalpa mokama už kalendorines dienas, nurodytas nedarbingumo pažymėjime, tačiau ne ilgiau, negu priklauso pagal draudimo įmokų mokėjimo laiką.

2.4. Užsienyje dirbančių asmenų socialinis draudimas

Lietuvos Respublikai tapus ES nare, suintensyvėjo darbo jėgos migracija. Socialinį draudimą darbo užsienyje metu reguliuoja šalių susitarimai. Susitarimo tikslas yra užtikrinti nuolatinę socialinę apsaugą asmenims, vykstantiems iš vienos šalies į kitą, ir išvengti tokių situacijų, kurioms esant asmuo galėtų gauti dvigubas socialinio draudimo išmokas arba turėtų mokėti dvigubas socialinio draudimo įmokas.
Lietuva yra pasirašiusi dvišales socialinio draudimo sutartys su Baltarusija, Ukraina, Rusija, JAV. Jeigu šalys nėra pasirašiusios šio susitarimo, abejose šalyse yra taikomi nacionaliniai įstatymai. Tokiu atveju niekas neapsaugo nuo dvigubo apmokėjimo.
Dėl asmenų, kurie vyksta į ES valstybės, socialinio draudimo problemų nekyla. Lietuvai 2004 m. gegužės 1 d. tapus ES nare, įsigaliojo visi ES norminiai dokumentai, reglamentuojantys asmenų socialinę apsaugą. Svarbiausias koordinacinis dokumentas yra Europos Tarybos reglamentas 1408/71/EEB, priimtas 1971 m. liepos 5 d., o reglamentas 574/72/EEB nustato pirmojo reglamento įgyvendinimo tvarką. Minėti reglamentai taikomi tradicinėms socialinės apsaugos išmokoms, susijusioms su senatvės, invalidumo, maitintojo netekimo, nelaimingų atsitikimų darbe, profesinio susirgimo, ligos, nedarbo bei šeimos pagausėjimo atvejais.
Šių reglamentų nuostatos taikomos visose ES (Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Italijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Portugalijoje, Suomijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Čekijoje, Estijoje, Kipre, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Maltoje, Lenkijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje) taip pat EEE valstybėse (Islandijoje, Lichtenšteine, Norvegijoje) ir iš dalies Šveicarijoje.
Šiuo metu reglamentai gina tik šių asmenų socialinės apsaugos teises:
• samdomų darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų, apdraustų pagal vienos ES ar EEE valstybių įstatymus;
• valstybės tarnautojų ir jiems prilygintų asmenų;
• studentų;
• pensininkų, net jei jie sulaukė pensinio amžiaus prieš jų šaliai įstojant į ES ar EEE ;
• aukščiau minėtų asmenų šeimos narių, neatsižvelgiant į jų pilietybę;
• aukščiau nurodytų asmenų šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę.

Siunčiamas dirbti darbuotojas – tai darbuotojas, paprastai dirbantis vienoje šalyje, kurį darbdavys laikinai išsiunčia dirbti jo įmonės naudai į kitą šalį. Siuntimo laikotarpis negali viršyti 12 mėnesių. Jei dėl nenumatytų aplinkybių darbas trunka ilgiau, siuntimo laikotarpis gali būti pratęstas dar 12 mėnesių. Paprastai atsakymas iš kitos valstybės gaunamas po 6-8 savaičių. Išskirtiniais atvejais valstybės bendru sutarimu gali nustatyti ilgesnį laikotarpį. Paprastai valstybės narės laikosi taisyklės, kad didžiausias laikotarpis – 5 metai.
Kai siunčiamo darbuotojo ar savarankiškai dirbančio asmens darbo kitoje ES valstybėje narėje laikas neviršija 12 mėnesių, ir jis nėra išsiųstas pakeisti kito darbuotojo, kurio siuntimo laikas pasibaigė, jam yra taikomi Lietuvos socialinės apsaugos įstatymai. Kitaip tariant siunčiamas darbuotojas lieka apdraustas savo šalyje. Siunčiamas darbuotojas turi teisę į medicinos pagalbą gydymo įstaigose priimančioje šalyje, tarsi jis būtų ten apdraustas sveikatos draudimu. Šios išmokos bus teikiamos pagal užsienio valstybės įstatymus. Ar tai bus palanku siunčiamam darbuotojui, priklausys nuo priimančios šalies ir siunčiančios šalies įstatymų, reglamentuojančių ligos pašalpas natūra, skirtumų. Siunčiamam darbuotojui susirgus, ligos pašalpą mokės “Sodra” pagal Lietuvos įstatymus. Panašios taisyklės taikomos ir motinystės išmokoms.

Europos sveikatos draudimo kortelė. Nuo 2005 m. liepos 1 d. E111 formos pažymas, suteikiančias teisę privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiesiems ES bei Norvegijoje, Islandijoje, Lichtenšteine ir Šveicarijoje gauti sveikatos priežiūros paslaugų, pakeis Europos sveikatos draudimo kortelė. Taip yra nusprendusi Europos Taryba, siekdama supaprastinti procedūras nepakeičiant keliaujančiųjų po šias užsienio šalis teisių ir pareigų. Kortelė patvirtina apdraustųjų asmenų teisę į tokią medicinos pagalbą, kuri yra jiems būtina buvojant užsienyje. Medicinos pagalba teikiama pagal tos šalies teisės aktus, atsižvelgiant į tai, kokių sveikatos apsaugos paslaugų asmeniui reikia ir kiek jis toje šalyje bus.
“Europinėje” kortelės pusėje bus pavardė, vardas, gimimo data, asmens ir kortelę išdavusios institucijos bei kortelės tapatybės numeriai, galiojimo data. Antroji kortelės pusė -lietuviška, joje bus tokie pat duomenys kaip ir “europinėje” pusėje, jie užšifruoti brūkšniniu kodu.
Besirengiantiems vykti užsienin kortelės išduodamos TLK (Plačioji g. 10, Vilnius) pateikus prašymą ir pasižadėjimą, kurių blankus galima gauti TLK, arba rasti VLK (adresas – www.vlk.lt) interneto svetainėje. Prašymą galima pateikti pačiam ar per įgaliotąjį asmenį, paštu, faksu bei elektroniniu paštu. Kortelė išduodama nemokamai ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo pateikimo, pasirašius pasižadėjimą nedelsiant pranešti ją išdavusiai TLK apie draudiminio statuso pasikeitimą ar kortelės praradimą. Kortelė išduodama ne trumpesniam kaip 3 mėnesių ir ne ilgesniam kaip 6 metų laikotarpiui. Pasibaigus jos galiojimo laikui draudžiamojo asmens prašymu kortelė keičiama nauja. Jei pasikeičia į šį dokumentą įrašyti asmens duomenys, nauja kortelė išduodama tik grąžinus TLK senąją. Jei apdraustasis praranda galiojančią kortelę arba ją sugadina, tokiu atveju už išduodamą vietoje prarastosios ar sugadintosios jis sumoka į VLK sąskaitą 50 Lt.
Savarankiškai dirbantiems asmenims, laikinai dirbantiems užsienyje, taikomi tie patys principai kaip ir samdomiems darbuotojams. Tik yra numatytos kelios papildomos sąlygos: (1) siuntimo metu savarankiškai dirbantys asmuo turi išlaikyti Lietuvoje savo įmonę, dirbtuvę ar studiją; (2) prieš vykstant dirbti į užsienį savarankiškai dirbantis asmuo tam tikrą laiką turi užsiimti ekonomine/profesine veikla Lietuvoje.
Reglamente 1408/71/EEB taip pat pateikiamos išsamios taisyklės ir atvejams, kai asmuo dirba dviejose ar daugiau ES šalių. Pagrindinis principas – taikyti gyvenamosios šalies teisės aktus, jei darbas atliekamas toje šalyje. Jei gyvenamojoje šalyje darbas neatliekamas, darbuotojas turi būti apdraustas pagal darbdavio registracijos vietos teisės aktus. Jei asmuo dirba keliose bendrovėse, kurios registruotos keliose ES šalyse, taikomi darbuotojo gyvenamosios šalies teisės aktai.

2.5. Delspinigių ir baudų atidėjimo ir atleidimo nuo jų galimybė

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnis leidžia „Sodros“ vaidybai Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nustatyta tvarka atidėti delspinigių, apskaičiuotų draudėjams už pavėluotai pervestas socialinio draudimo įmokas, išieškojimo laiką arba atleisti juos nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo, jei buvo aplinkybės, kurios nepriklauso nuo draudėjo draudėjų valios ir kurių jie negalėjo numatyti.
Delspinigiai pradedami skaičiuoti jau kitą dieną po nustatyto įmokų sumokėjimo termino iki įmokų sumokėjimo dienos įskaitytinai. Už pavėluotai į Fondą pervestas socialinio draudimo įmokas skaičiuojami delspinigiai pagal finansų ministro nustatytą delspinigių normą. Šiuo metu delspinigiai už vieną dieną yra 0,03 proc. nuo apskaičiuotos socialinio draudimo įmokų sumos. Delspinigiai negali būti skaičiuojami ilgiau kaip 180 dienų.
Asmenys, įsigijusiems nuo laiku nesumokėtų įmokų sumos delspinigiai skaičiuojami priklausomai nuo to, kuriam laikui yra įsigytas verslo liudijimas. Jei jis įsigytas laikotarpiui, trumpesniam nei 3 mėnesiai, socialinio draudimo įmokos turi būti sumokėtos per 5 darbo dienas. Jei ilgesniam kaip 3 mėnesiai, įmokos turi būti mokamos kartą per ketvirtį, bet ne kaip iki to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dienos.
Siekiant išsaugoti verslą, Vyriausybė numatė, kad VSDF vadyba gali atleisti arba atidėti delspinigių išieškojimo laiką. Draudėjai turi kreiptis į „Sodros“ teritorinius skyrius, pateikdami tam tikrus dokumentus. Nuo dokumentų pateikimo valdybai dienos delspinigių išieškojimas ir sankcijų taikymas sustabdomas. „Sodros“ teritoriniai skyriai ne vėliau kaip per 20 dienų nuo dokumentų gavimo juos išnagrinėja, surašo pažymą, apsvarsto priežastys ir parengia išvadas. Galima kreiptis ir dėl delspinigių skolos atidėjimo. „Sodros“ teritoriniai skyriai per 10 dienų nuo VSDF vadybos pranešimo apie priimtą sprendimą leisti atidėti delspinigius įsiskolinimą gavimo sudaro su draudėjais delspinigių išieškojimo laiko atidėjimo sutartis. Pagal sutartį atidėtas delspinigių mokėjimas atnaujinamas ne vėliau kaip kitą mėnesį po delspinigių išieškojimo atidėjimo termino, sutartyje numatytu laiku ir sumomis.
Atleidžiama nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo tik ypatingais atvejais, kai socialinio draudimo įmokų draudėjas negalėjo sumokėti dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, įrodytų dokumentais.
„Sodros“ valdyba, vadovaudamasi valdybos nustatytomis taisyklėmis, gali pripažinti socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų skolas beviltiškas ir jas nurašyti, jeigu juos neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių. Tai būtų atvejai, kai:
• nerasta socialinio draudimo įmokų mokėjimo turto;
• rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus);
• priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką;
• netikslinga privertinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) būklė.

Savarankiškai dirbantys asmenys atleidžiami nuo delspinigių mokėjimo arba jiems atidėdamas delspinigių išieškojimas laikas tokia pat tvarka.
Sankcija už neteisėtą sumažinimą – bauda. VSDĮ, kartu taisyklės, numato, kad neteisėtai sumažinus, socialinio draudimo įmokas, į socialinio draudimo fondą išieškoma visa suma, kurie sumažintos socialinio draudimo įmokos, taip pat dvigubai didesnė už šią sumą bauda.
Vienintelė leistina draudėjams taikyti lengvata – teisė atidėti baudų išieškojimą iki vienerių metų. Pagal Naująsias Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisykles, draudėjai dėl atleidimo nuo baudų turėtų kreiptis tiesiog į Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybą. (Konstitucijos pr.12, Vilnius)

3 SKYRIUS. SOCIALINIO DRAUDIMO FONDO BIUDŽETO ANALIZĖ

3.1. Valstybinio socialinio draudimo biudžeto esmė, fondo pajamos ir išlaidos

„Valstybinis socialinis draudimas (VSD) – tai valstybės socialinių ir ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiems šalies gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais – apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali apsirūpinti iš darbo ar kitokių pajamų. Šiam tiksliam tikslui Lietuvoje veikia VSD fondas, kuris yra valstybės juridinis asmuo. VSD fondo veiklai vadovauja fondo valdyba, o valstybinį socialinį draudimą vykdo fondo valdybos teritoriniai skyriai.
LR VSD fondo finansų pagrindą sudaro atskiras biudžetas, neįtraukiamas į valstybės ir savivaldybių biudžetus.

Fondo biudžeto pajamos numatomos Kiekvienai VSD mokėtojų grupei, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, planuojamus VSD įmokų tarifus tam tikroms draudimo rūšims, paskutinių dviejų metų draudžiamųjų pajamų bazės bei VSD apdraustųjų skaičiaus kitimą. Valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos numatomos atsižvelgiant į savanoriškai apsidraudusių asmenų deklaruojamas draudžiamąsias pajamas, sudarytas sutartis ir įmokų tarifus. Fondo biudžeto pajamos iš baudų ir delspinigių bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, numatomos atsižvelgiant į praėjusių metų baudas ir delspinigius bei numatomą draudėjų įsiskolinimo dydį. Fondo veiklos pajamas sudaro pajamos už ilgalaikio turto pardavimą, pajamos už teikiamas paslaugas, palūkanos, dividendai.
Planuojant VSD įmokų tarifai tam tikroms draudimo rūšims kiekvienais metais šiek tiek koreguojami atsižvelgiant į draudimo paslaugų poreikį. Įmokos užtikrina Lietuvos gyventojams teisę į pensijas, ligos ir motinystės pašalpas, išmokas nedarbo, nelaimintų atsitikimų darbe ir profesinių susirgimų atvejais. Dalis įmokų perskirstoma ir pervedama į Privalomojo sveikatos draudimo fondą. VSD išmokos nėra vienintelės socialinės išmokos šalies gyventojams. Dalį socialinių išmokų jie gauna iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Tai valstybinės pensijos, socialinės pašalpos, šeimos pašalpos, pašalpos, gimus kūdikiui, pašalpos daugiavaikėms šeimoms ir panašiai.
Fondo biudžeto išlaidos numatomos pagal išlaidų grupes, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, demografinius rodiklius, taip pat draudžiamųjų pajamų bazės, apdraustųjų ir socialinio draudimo išmokų gavėjų skaičiaus kitimą.
Fondo biudžeto veiklos sąnaudas sudaro valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo, jų VSD, prekių ir paslaugų įsigijimo, ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos, taip pat sąnaudos, susijusios su draudimo nuo nedarbo, sveikatos draudimo įmokų administravimu ir jų išmokų, finansuojamu iš valstybės biudžeto, išmokėjimu.
VSD fonde sudaromas rezervas iš fondo biudžeto išlaidas viršijančių pajamų dalies ir skiriamas jam stabilizuoti. Fondo rezervo lėšos gali būti naudojamos fondo biudžeto išlaidoms, kurių nebuvo galima numatyti, tvirtinant fondo biudžetą, apmokėti ir laikinam pajamų trūkumui tam tikroms draudimo rūšims padengti.
Fondo biudžete sudaromos kasos apyvartos lėšos, būtinos pinigų cirkuliacijai užtikrinti. Šių lėšų dydis nustatomas tvirtinant fondo biudžetą.“ (žr. šalitinį)

 

tūkst. Lt

1. Pajamos

5 884 159

  1.1. Draudėjų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos

5 140 808

  1.2. Apdraustųjų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos

492 936

  1.3. Savarankiškai dirbančių asmenų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos

55 202

  1.4. Valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos

918

  1.5. Baudos, delspinigiai ir kitos pajamos

11 048

  1.6. Asignavimai iš valstybės Rezervinio (stabilizavimo) fondo

149 900

  1.7. Atgautos į ankstesnių metų išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos

26 547

  1.8. Veiklos pajamos ir iš turimo kapitalo gaunamos pajamos

6 800

2. Išlaidos

5 861 159

  2.1. Pensijų socialiniam draudimui

4 188 303

  2.2. Ligos ir motinystės socialiniam draudimui

439 890

  2.3. Draudimui nuo nedarbo

229 080

  2.4. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui

30 377

  2.5. Lėšos, pervedamos į Privalomojo sveikatos draudimo fondą

467 766

  2.6. Lėšos, pervedamos į pensijų fondus

299 800

  2.7. Neatgautinos ir abejotinai atgautinos sumos

13 500

  2.8. Veiklos sąnaudos

192 443

3. Grynasis einamųjų metų rezultatas

23 000

4. Kasos apyvartos lėšos

114 000

Šaltinis: Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžetas.

3.2. VSD fondo pajamų bei išlaidų sudėtis, struktūra bei klasifikacija

Fondo biudžeto pajamų ir išlaidų biudžetinių metų plane ir Fondo biudžeto vykdymo ataskaitoje įrašomos biudžetiniams metams priskirtinos pajamos, neatsižvelgiant į jų gavimo laiką. Pinigų srautų plane ir ataskaitoje parodomos faktinės pinigų įplaukos.
Fondo biudžeto pajamas sudaro apskaičiuotos draudėjų ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokos, individualių (personalinių) įmonių savininkų ir jiems Vyriausybės nustatyta tvarka prilygintų savarankiškai dirbančių asmenų bei ūkininkų valstybinio socialinio draudimo įmokos, valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos, baudos, delspinigiai bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, asignavimai iš valstybės biudžeto, atgautos į ankstesnių metų Fondo biudžeto išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos, Fondo biudžeto veiklos pajamos ir iš turimo kapitalo gaunamos pajamos.
Fondo biudžeto pajamos numatomos kiekvienai valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėtojų grupei, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, planuojamus valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifus atskiroms draudimo rūšims, paskutinių dvejų metų draudžiamųjų pajamų bazės bei valstybinio socialinio draudimo apdraustųjų skaičiaus kitimą.
Nuo 2004 m. pradžios dalis socialinio draudimo įmokų bus nukreipiama į pensijų kaupiamąjį fondą. Iš pradžių tam bus skirta 2,5 proc. dydžio tarifas. Šis skaičius kasmet bus didinamas, kol 2007 metais pasieks 5,5 proc.
Fondo biudžeto pajamos iš baudų ir delspinigių bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, numatomos atsižvelgiant į praėjusių metų baudas ir delspinigius, kitas pajamas, gautas taikant sankcijas, bei numatomą draudėjų įsiskolinimo dydį.
Valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos numatomos atsižvelgiant į savanoriškai apsidraudusių asmenų deklaruojamas draudžiamąsias pajamas per paskutinius dvejus metus, sudarytas valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo sutartis, valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokų dydžius.
Atgautos į ankstesnių metų Fondo biudžeto išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos Fondo biudžeto projekte numatomos atsižvelgiant į praėjusių dvejų metų atgautas sumas ir jų kitimo tendencijas. Fondo biudžeto vykdymo ataskaitoje atgautoms į ankstesnių metų Fondo biudžeto išlaidas iškeltoms abejotinai atgautinoms sumoms priskiriamos palyginti su praėjusių metų atidėjimais sumažėjusios sumos.
Fondo biudžeto veiklos pajamos ir iš turimo kapitalo gaunamos pajamos – tai Fondo biudžeto pajamos iš tiesioginės su valstybiniu socialiniu draudimu susijusios Fondo biudžeto veiklos, pajamos iš Fondo kapitalo bei Fondo įstaigų pajamos, nesusijusios su valstybiniu socialiniu draudimu (išieškotinos praėjusiais metais neteisėtai padarytos išlaidos, palūkanos, dividendai, pajamų, gautinų pardavus ilgalaikį materialųjį turtą, dalis, viršijanti jo likutinę vertę, pajamos už teikiamas paslaugas ir kitos pajamos). Jų dydis numatomas atsižvelgiant į Fondo biudžeto veiklos pajamų kitimą per paskutinius dvejus metus.
Fondo biudžeto pajamų ir išlaidų biudžetinių metų plane ir Fondo biudžeto vykdymo ataskaitoje parodomos biudžetiniams metams priskirtinos Fondo biudžeto išlaidos, neatsižvelgiant į mokėjimo laiką. Pinigų srautų plane ir ataskaitoje parodomos faktinės pinigų išlaidos.[2]
Fondo biudžeto išlaidas sudaro: pensijų socialinio draudimo, ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išlaidos, į privalomojo sveikatos draudimo fondą bei draudimui nuo nedarbo pervedamos lėšos, įvertintos ne-atgautinos ir abejotinai atgautinos sumos bei Fondo biudžeto veiklos sąnaudos.
Pensijų socialinio draudimo išlaidoms priskiriamos senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių (maitintojo netekimo) ir ištarnauto laiko pensijos, kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, numatytos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme.
Ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo išlaidoms priskiriamos ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos, numatytos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme.
Draudimo nuo nedarbo išlaidoms priskiriamos pagal Bedarbių rėmimo įstatymą pervedamos lėšos. [4]
Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išlaidoms priskiriamos išlaidos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą.
Į privalomojo sveikatos draudimo fondą pervedamas lėšas sudaro gau¬tos sveikatos draudimo įmokos, baudos ir delspinigiai, numatyti Sveikatos draudimo įstatyme.
Fondo biudžeto išlaidos numatomos pagal Fondo biudžeto išlaidų grupes, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, demografinius rodiklius, taip pat paskutinių dvejų metų draudžiamųjų pajamų bazės, apdraustųjų ir socialinio draudimo išmokų gavėjų skaičiaus kitimą.
Fondo biudžeto projekte neatgautinos ir abejotinai atgautinos sumos numatomos atsižvelgiant į per paskutinius dvejus metus atidėtas neatgautinas ir abejotinai atgautinas sumas bei jų kitimo tendencijas. Fondo biudžeto vykdymo ataskaitoje neatgautinas ir abejotinai atgautinas sumas sudaro draudėjų skolos, kurių neįmanoma atgauti, bei Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka įvertinti atidėjimai abejotinai atgautinoms sumoms.
Fondo biudžeto veiklos sąnaudas sudaro Fondo įstaigų valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo, valstybės tarnautojų valstybinio socialinio draudimo, prekių ir paslaugų įsigijimo, ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos, ilgalaikio turto likutinės vertės dalis, viršijanti pajamas, gautinas pardavus ilgalaikį turtą, kitos sąnaudos (sumokėtos palūkanos, delspinigiai už laiku nepervestas lėšas draudėjams pašalpoms mokėti, nekilnojamojo turto ir žemės nuomos mokesčiai), taip pat sąnaudos, susijusios su draudimo nuo nedarbo, sveikatos draudimo įmokų administravimu bei su išmokų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, mokėjimu.
Fonde iš jo biudžeto išlaidas viršijančios pajamų dalies, neįskaitant lėšų, pervedamų į privalomojo sveikatos draudimo fondą, sudaromas Fondo rezervas, skiriamas Fondui stabilizuoti. { Fondo rezervą įskaitomas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įvertintas ilgalaikis materialusis, nematerialusis ir finansinis sukauptas turtas.
Fondo rezervo lėšos Fondo tarybos nustatyta tvarka gali būti naudojamos Fondo biudžeto išlaidoms, kurių nebuvo galima numatyti tvirtinant Fondo biudžetą, apmokėti, laikinam pajamų trūkumui atskiroms draudimo rūšims padengti.
Jeigu per paskutinius dvejus metus nesudaromas einamųjų metų vieno mėnesio pajamų dydžio Fondo rezervas arba susikaupia daugiau kaip einamųjų metų 2 mėnesių pajamų dydžio metinės pajamų sumos Fondo rezervas, Fondo taryba teikia Vyriausybei pasiūlymus dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifų ar išmokų dydžių pakeitimo. Vyriausybė, apsvarsčiusi Fondo tarybos pasiūlymus ir jiems pritarusi, pateikia Seimui teisės aktų projektus dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifų ar išmokų dydžių pakeitimo.
Fondo biudžete sudaromos kasos apyvartos lėšos, būtinos pinigų cirkuliacijai užtikrinti. Šių lėšų dydis nustatomas tvirtinant Fondo biudžetą.
Biudžeto pajamų klasifikacija:
• Draudėjų išmokos pagal visas draudimo rūšis. Nurodomos į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą mokamos už apdraustuosius įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų įmokos, kurios pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus įmokų tarifus skaičiuojamos nuo atlyginimo už darbą.
• Draudėjų įmokos bazinei ir papildomos pensijos daliai. Nurodomos Valstybės saugumo departamento, Vidaus reikalų ministerijos, Krašto apsaugos ministerijos mokamos už Valstybės saugumo departamento pareigūnus, Vidaus reikalų ministerijos ir Krašto apsaugos ministerijos sistemų karininkus, liktinės tarnybos puskarininkiu ir kareivius socialinio draudimo įmokos, kurios pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus įmokų tarifus bazinei ir papildomai pensijos daliai skaičiuojamos nuo atlyginimo už darbą.
• Draudėjų įmokos bazinei pensijai. Nurodomos krašto apsaugos ministerijos mokamos už tikrosios krašto apsaugos tarnybos prievolininkus (būtinosios tarnybos karius) valstybinio socialinio draudimo įmokos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus įmokų tarifus bazinės pensijos draudimui.
• Apdraustųjų įmokos. Nurodomos įmokos, kurias į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą moka apdraustieji darbuotojai, Valstybės saugumo departamento pareigūnai, Vidaus reikalų ministerijos ir Krašto apsaugos ministerijos sistemų karininkai, liktinės tarnybos puskarininkai bei kareiviai pagal Lietuvos Respublikos Seimo nustatytus įmokų tarifus nuo atlyginimo už darbą.
• Invalidų (personalinių) įmonių savininkų (bendrasavininkių), kitų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka jiems jiems prilygintų savarankiškai dirbančių asmenų ir ūkininkų įmokos. Nurodomos įmokos, kurias į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą moka individualių (personalinių) įmonių savininkai (bendrasavininkiai), kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka jiems prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys bei ūkininkai už save ir už nepilnamečius šeimos narius, dirbančius ūkyje, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus įmokų tarifus bazinės pensijos draudimui.

Biudžeto išlaidų klasifikacija:
• Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų išlaikymo išlaidos. Nurodomos Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų etatinių ir neetatinių darbuotojų darbo apmokėjimo išlaidos, išlaidos socialinio draudimo įmokoms ir kitos šio fondo įstaigų išlaikymo išlaidos, kurias sudaro: raštinės; ryšių; patalpų šildymo ir apšvietimo; patalpų eilinio remonto; inventoriaus ir įrengimų eilinio ir kapitalinio remonto; patalpų nuomos; transporto priemonių išlaikymo, jų eilinio ir kapitalinio remonto; komandiruočių; kadrų rengimo ir tobulinimo; įrengimų ir inventoriaus, priskiriamų pagrindinėms priemonės įsigijimo; mažaverčio ir greitai susidėvinčio inventoriaus įsigijimo; ūkinių medžiagų įsigijimo; užsienio delegacijų priėmimo bei kitos išlaidos, susijusios su tarptautiniu bendradarbiavimu; nenumatytos išlaidos.
• Dokumentų gamybos, mokslo tiriamųjų darbų ir apskaitos mechanizavimo išlaidos. Nurodomas išlaidas sudaro: su Valstybinio socialinio draudimo klausimais susijusių pažymėjimų gamybos, pensijų skyrimo ir mokėjimo, apskaitos ir atskaitomybės dokumentų blankų gamybos; mechanizuoto ir kompiuterizuoto duomenų apdorojimo bei programinių užduočių rengimo ir diegimo, metodinės medžiagos leidimo, mokslo tiriamųjų darbų; užsienio šalių patirties analizės, demografinių tendencijų, susijusių su socialinio draudimo išlaidų projektavimu, analizės, įvairioms sveikatos ir socialinės apsaugos programoms finansuoti skirtos išlaidos.
• Kapitaliniai įdėjimai. Nurodomos Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų patalpų bei kitų objektų projektavimo, statybos ir rekonstravimo išlaidos.
• Kapitalinis remontas. Nurodomos Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų pastatų ir statinių kapitalinio remonto išlaidos.

Biudžeto pajamų sudėtis parodo iš kokių šaltinių – įmokų, pajamų, įplaukų ir pan. – yra gaunamos (sudaromos, formuojamos) visos jo pajamos. Biudžeto išlaidų sudėtis parodo, kokios išlaidos ar išmokos padengiamos, t.y. finansuojamos iš jame sukauptų lėšų.
VSDF biudžeto išlaidas sudaro šios išmokos: pensijoms, senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių (maitintojo netekimo), ištarnauto laiko ir maitin¬tojo netekimo (paskirtos iki 1994 12 31 d.; pašalpoms – ligos, motinystės (tėvystės) ir laidojimo. Taip pat apmokamos VSDF vykdymo išlaidos, kurioms priklauso: fondo įstaigų išlaikymo išlaidos; pensijų, pašalpų ir kompensacijų mokėjimo išlaidos; dokumentų gamybos, mokslo tiriamųjų darbų ir apskaitos mechanizavimo išlaidos; kapitaliniai įdėjimai bei kapitalinis remontas.
VSDF biudžeto pajamų ir išlaidų struktūra apibūdina jų straipsnių bei paragrafų lyginamąją dalį, išreikštą procentais, visų pajamų ar išlaidų bendroje sumoje. [3]

3.3. Rodykliai, sąlygojantys valsybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas ir išlaidas

Biudžeto kiekvieno pajamų ir išlaidų straipsnio suma priklauso nuo atitinkamų rodiklių. Pavyzdžiui, draudėjų Įmokos priklauso nuo 4 rodiklių:
• dirbančiųjų pagal darbo sutartis asmenų skaičiaus, vnt.,
• vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, Lt,
• draudimo įmokų tarifo procentais,
• draudėjų įsiskolinimų šiam biudžetui metų pabaigai ir pradžiai, tūkst. Lt.
Draudėjų įmokų suma, įskaitant įmokas sveikatos draudimui bei nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui, gaunama pirmiausia apskaičiuojant darbo užmokesčio sumą: dirbančiųjų asmenų skai¬čius dauginamas iš uždarbio vidurkio ir 12, o darbo užmokesčio sumą padauginus iš įmokų tarifo (31 proc), gaunama šių įmokų metams planuojama (numatoma) suma. Ją reikia padidinti (pridėti) praėjusių metų normatyvinio įsiskolinimo suma ir sumažinti (atimti iš jos) įsiskolinimus metų pabaigoje. Draudėjų įmokos visam pensijų draudimui priklauso nuo dviejų rodiklių: draudžiamųjų šios kategorijos žmonių atlyginimo už darbą fondo ir įmokų tarifo (22,5 proc). Šių rodiklių sandauga sudaro šio straipsnio numatomų įmokų sumą biudžete.
Draudėjų įmokos bazinės pensijos draudimui priklauso nuo tokių asmenų, t.y. karių ir motinų, auginančių vaikus nuo I iki 2 metų, viso skai¬čiaus ir jų įmokų tarifo (Lt) (0,5 bazinės pensijos). Šio straipsnio pajamų numatoma suma gaunama padauginus apdraustųjų asmenų skaičių iš įmokų tarifo (Lt) ir 12.
Apdraustųjų įmokos priklauso nuo: apdraustųjų darbuotojų viso skaičiaus (vnt.), jų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (Lt) ir įmokų tarifo (1 proc). Apdraustųjų skaičių sudaro dirbantieji pagal darbo sutartis ir kari¬ninkai bei pareigūnai. Padauginus apdraustųjų skaičių iš vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio ir 12, gaunama visa darbo užmokesčio suma. Ją padauginus iš įmokų tarifo (3 proc.) gaunama visa šio straipsnio įmokų suma.
Individualių įmonių savininkų ir ūkininkų įmokos priklauso nuo apdraustųjų skaičiaus ir įmokų tarifo. įmokų suma gaunama šių rodiklių sandaugą padauginus iš 12.
Savanoriškai apdraustųjų asmenų įmokos gaunamos numatomą tokių asmenų skaičių padauginus iš jų įmokų metinio vidurkio.
VSDF valdybos veiklos pajamos gaunamos bazinių metų tokias pajamas dauginant iš koregavimo koeficiento.
Bendra biudžeto numatoma (planuojama) pajamų suma gaunama sudėjus kiekvieno pajamų straipsnio sumas.
Biudžeto išlaidas sudaro pensijų bei ligos ir motinystės (tėvystės) draudimo, draudimo nuo nedarbo ir VSDF vykdymo išlaidos. Šios išlaidų grupės susideda iš konkrečių išmokų ar išlaidų, todėl jas reikia atskirai ap¬skaičiuoti, remiantis numatomais (planuojamais) konkrečiais rodikliais, nuo kurių priklauso kiekvienas biudžeto išlaidų straipsnis.
Antai senatvės pensijų suma priklauso nuo pensijas gaunančių asmenų skaičiaus, atskirai nedirbančių ir dirbančių skaičiaus (vnt.) ir jų vidutinės mė¬nesinės pensijos (Lt.). Nedirbančiųjų pensininkų pensijos suma apskaičiuojama padauginant jų skaičių iš jų mėnesinės pensijos ir iš 12. Analogiškai skaičiuojama ir dirbančių pensininkų pensijos suma. Abi šias sumas sudėję gauname senatvės pensijų bendrą išmokų sumą.
Invalidumo pensijoms mokėti reikalinga visa suma skaičiuojama taip: paskaičiuojama nedirbančiųjų invalidų pensija – padauginus jų skaičių iš pensijos vidurkio ir iš 12. Analogiškai skaičiuojama ir dirbančių pensininkų pensijų išmokų numatoma suma. Abi sumas sudėjus gaunama bendra invalidumo pensijų išmokų suma.
Našlių ir našlaičių pensijų sumą sudaro išmokos našliams ir našlaičiams. Atskirai skaičiuojama našliams priklausanti pensijų suma -jų skaičius padauginamas iš vidutinės mėnesinės pensijos ir iš 12. Tokia pačia tvarka skaičiuojama ir našlaičiams priklausanti pensijų suma. Minėtas sumas sudėjus gaunama bendra šio išlaidų straipsnio suma.
Maitintojo netekimo (paskirta iki 1994 12 31) ir ištarnauto laiko pensijoms mokėti reikalinga biudžete numatoma suma yra skaičiuojama analogiškai, kaip ir senatvės pensijų, tai yra, reikia dauginti atitinkamos rūšies pensijas gaunančių asmenų skaičių iš jų vidutinės mėnesinės pensijos ir iš 12. Sudėjus taip apskaičiuotas atskirų pensijų rūšių sumas, gaunama bendra pensijų draudimo suma.
Ligos ir motinystės (tėvystės) draudimo bendra suma gaunama sudėjus atskirų pašalpų numatomas (planuojamas) sumas. Taigi reikia skaičiuoti kiekvienai tų pašalpų išmokai numatomas sumas. Ligos pašalpų suma priklauso nuo šių rodiklių: apdraustųjų skaičiaus (vnt.), apmokėtų nedarbingu¬mo dienų vienam apdraustajam skaičiaus (vnt.), vidutinio vieno darbuotojo vienos dienos darbo užmokesčio ir pašalpos dydžio koeficiento. Apdraustųjų skaičių padauginus iš nedarbingumo dienų vienam darbuotojui skaičiaus bus žinomas bendras numatomas apmokėti nedarbingumo dienų skaičius. Jį padauginus iš darbo užmokesčio vidurkio ir pašalpos dydžio koeficiento gaunama bendra ligos pašalpų suma. [3]

3.4. Valstybinių nebiudžetinių fondų esmė ir vaidmuo šalies ekonomikoje

„Plačiąja prasme valstybiniai nebiudžetiniai fondai yra ekonominių piniginių santykių visuma, kurių dėka sudaromi ir naudojami valstybės pinigų fondai, turintys tikslinę paskirtį. Siaurąja reikšme fondai suprantami kaip valstybės įstaigos, administruojančios tikslinės paskirties finansinius išteklius, arba pinigų fondai, kuriuos administruoja vyriausybės įgaliota institucija.
Visuomenės narių socialinei apsaugai visose šalyse yra sudaromi visuomeniniai vartojimo fondai, pritraukiant gyventojų, įmonių ir nacionalinio biudžeto lėšas. Visuomeniniai vartojimo fondai naudojami nedarbingo amžiaus žmonių išlaikymui, pašalpų mokėjimui ligos ir motinystės atvejais, bedarbių rėmimui gyventojų sveikatos apsaugai ir kitoms socialinėms reikmėms finansuoti. Lėšų, skiriamų socialinei gyventojų apsaugai, suma priklauso nuo šalies ekonominio išsivystymo lygio, nes šių fondų finansavimo šaltinis yra nacionalinės pajamos, uždirbtos gyventojų ir įmonių, bei pajamos, perskirstytos per valstybės biudžetą ir nebiudžetinius fondus.
Be socialinių fondų yra ir kitos paskirties valstybinių nebiudžetinių fondų, kurių skaičius ir paskirtis priklauso nuo valstybės vykdomos ekonominės ir finansinės politikos.
Valstybiniai nebiudžetiniai fondai atlieka dvi pagrindines funkcijas:
• paskirstomąją (pinigų fondų sudarymo ir panaudojimo);
• kontrolinę.

Paskirstomoji funkcija pasireiškia dalies nacionalinių pajamų paskirstymu visuomenės narių socialinėms reikmėms tenkinti arba atskirų ekonomikos šakų vystymui finansuoti.
Kontrolinė funkcija pasireiškia informuojant visuomenę apie gamybinių ir socialinių procesų pokyčius.
Be minėtų funkcijų valstybiniai nebiudžetiniai fondai, kaip ir nacionalinis biudžetas, atlieka ekonomikos reguliavimo funkciją, ypač perskirstant nacionalines pajamas tarp skirtingų gyventojų socialinių sluoksnių.
Priklausomai nuo finansavimo šaltinių, paskirties ir naudojimo mastų valstybiniai nebiudžetiniai fondai gali būti centralizuoti ir decentralizuoti. Centralizuoti fondai sudaromi ir naudojami šalies mastu ir skirti visos valstybės konkretiems uždaviniams spręsti, decentralizuoti fondai dažniausiai skirti vietos valdžios uždaviniams įgyvendinti.
Lietuvoje veikia šie valstybiniai nebiudžetiniai fondai:
• Valstybinio socialinio draudimo fondas,
• Privalomojo sveikatos draudimo fondas,
• Privatizavimo fondas,
• Rezervinis (stabilizavimo) fondas,
• Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondas,
• Garantinis fondas,
• Savivaldybių privatizavimo fondai.

Dalis šių fondų, išnykus privatizavimo ir kitiems nefundamentaliems ekonomikos procesams, bus uždaryti.“ [1]
Toliau plačiau panagrinėsime Valstybinį socialinį draudimo fondą.
APIBENDRINANČIOS IŠVADOS

1. „Valstybinis socialinis draudimas (VSD) – tai valstybės socialinių ir ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiems šalies gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais – apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali apsirūpinti iš darbo ar kitokių pajamų. Šiam tiksliam tikslui Lietuvoje veikia VSD fondas, kuris yra valstybės juridinis asmuo.

2. VSD fondo veiklai vadovauja fondo valdyba, o valstybinį socialinį draudimą vykdo fondo valdybos teritoriniai skyriai.

3. Fondo biudžeto pajamas sudaro apskaičiuotos draudėjų ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokos, individualių (personalinių) įmonių savininkų ir jiems Vyriausybės nustatyta tvarka prilygintų savarankiškai dirbančių asmenų bei ūkininkų valstybinio socialinio draudimo įmokos, valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos, baudos, delspinigiai bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, asignavimai iš valstybės biudžeto, atgautos į ankstesnių metų Fondo biudžeto išlaidas iškeltos abejotinai atgau-tinos sumos, Fondo biudžeto veiklos pajamos ir iš turimo kapitalo gaunamos pajamos.

4. Fondo biudžeto išlaidas sudaro: pensijų socialinio draudimo, ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išlaidos, į privalomojo sveikatos draudimo fondą bei draudimui nuo nedarbo pervedamos lėšos, įvertintos ne-atgautinos ir abejotinai atgautinos sumos bei Fondo biudžeto veiklos sąnaudos.

5. VSDF valdybos veiklos pajamos gaunamos bazinių metų tokias pajamas dauginant iš koregavimo koeficiento.

6. Bendra biudžeto numatoma (planuojama) pajamų suma gaunama sudėjus kiekvieno pajamų straipsnio sumas.

7. Biudžeto išlaidas sudaro pensijų bei ligos ir motinystės (tėvystės) draudimo, draudimo nuo nedarbo ir VSDF vykdymo išlaidos. Šios išlaidų grupės susideda iš konkrečių išmokų ar išlaidų, todėl jas reikia atskirai ap¬skaičiuoti, remiantis numatomais (planuojamais) konkrečiais rodikliais, nuo kurių priklauso kiekvienas biudžeto išlaidų straipsnis.

8. Įmokos socialiniam draudimui yra sunki našta įmonėms bei dirbantiesiems, nes gerokai pakelia darbo jėgos kainą, mažina įmonių konkurencingumą tarptautinėse rinkose bei dirbančiųjų pajamas.

9. Dėl didelių darbo kaštų stabdomas ir naujų darbo vietų kūrimas. Didelės socialinio draudimo įmokos yra viena iš priežasčių verslui laikytis šešėlyje, nesudarant darbo sutarčių ar deklaruojant ne visus mokamus atlyginimus.

10. Mažiau uždirbę ir mažesnes įmokas mokėję žmonės iš “Sodros” išmokų negali pragyventi, o didesnes pajamas turėjusiems ir didesnes įmokas mokėjusiems žmonėms šios išmokos neužtikrina turėto gyvenimo lygio nebedirbant.

11. Iš kitos pusės, socialinis draudimas padeda suformuoti savitarpio pagalbos visuomenėje sistemą, kurioje lėšos paskirstomos tarp darbingų ir nedarbingų visuomenės narių.

12. Dirbantys žmonės dalį savo uždirbtų lėšų skiria senatvės pensijoms, pagalbai ligoniams, invalidams, netekusiems darbo. Racionaliai organizuotas socialinis draudimas mažina valstybės išlaidas socialinei paramai.

13. Socialinis draudimas, socialinės pagalbos reikalingiems, žmonėms suteikia reikalingas, priemones ir paslaugas. Prisidėti prie valstybinio socialinio draudimo sistemos privalo kiekvienas dirbantis žmogus.

14. Socialinis draudimas, kaip ir lemtis, lydi žmogų ilgiau negu visą jo gyvenimą – nuo dar negimusio kūdikio, kuris kartu su motina yra apdraustas, iki jau mirusio žmogaus, nes jį laidojęs asmuo gauna išmoką. Valstybinio socialinio draudimo sistema pagrįsta solidarumo principu: dir-bantys žmonės, mokėdami įmokas, remia pensininkus, invalidus, bedarbius.

15. Taigi fondo biudžetas priklauso nuo įmokų, o įmokos – nuo valstybės ekonominės būklės, dirbančiųjų skaičiaus, darbo užmokesčio dydžio, pagaliau – nuo jas mokančiųjų sąžiningumo.

SANTRAUKA

LR Valstybinio socialinio draudimo (VSD) fondo finansų pagrindą sudaro atskiras biudžtas, neįtraukiamas į valstybės ir savivaldybių biudžetus. VSD fondo biudžeto struktūra pateikta 3 paveiksle. Fondo biudžeto pajamos numatomos kiekvienai VSD įmokų mokėtojų grupei, atsižvel-giant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, planuojamus VSD įmokų tarifus tam tik-roms draudimo rūšims, paskutinių dvejų metų draudžiamųjų pajamų bazės bei VSD apdraustųjų skaičiaus kitimą. Valstybinio socialinio draudimo įmokos numatomos atsižvelgiant į savanoriškai apsidraudusių asmenų deklaruojamas draudžiamąsias pajamas, sudarytas sutartis ir įmokų tarifus. Fondo biudžeto pajamos iš baudų ir delspinigių bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, numa-tomos atsižvelgiant į praėjusių metų baudas ir delspinigius bei numatomą draudėjų įsiskolinimo dy-dį. Fondo veiklos pajamas sudaro pajamos už ilgalaikio turto pardavimą, pajamos už teikiamas pas-laugas, palūkanos, dividendai.
Planuojami VSD įmokų tarifai tam tikroms draudimo rūšims kiekvienais metais šiek tiek ko-reguojami atsižvelgiant į draudimo paslaugų poreikį. Įmokos užtikrina Lietuvos gyventojams teisę į pensijas, ligos ir motinystės pašalpas, išmokas nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių susirgimų atvejais. Dalis įmokų perskirstoma ir pervedama į Privalomojo sveikatos draudimo fondą. VSD išmokos nėra vienintelės socialinės išmokos šalies gyventojams. Dalį socialinių išmokų jie gauna iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Tai valstybinės pensijos, socialinės pašalpos, šeimos pašalpos, pašalpos, gimus kūdikiui, pašalpos daugiavaikėms šeimoms ir pan.
Fondo biudžeto išlaidos numatomos pagal išlaidų grupes, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, demografinius rodiklius, taip pat draudžiamųjų pajamų bazės, ap-draustųjų ir socialinio draudimo išmokų gavėjų skaičiaus kitimą.
Fondo biudžeto veiklos sąnaudas sudaro valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo, jų VSD, prekių ir paslaugų įsigijimo, ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos, taip pat sąnaudos, susijusios su draudimo nuo nedarbo, sveikatos draudimo įmokų administravimu ir su išmokų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, mokėjimu.
VSD fonde sudaromas rezervas iš fondo biudžeto išlaidas viršijančios pajamų dalies ir ski-riamas jam stabilizuoti. Fondo rezervo lėšos gali būti naudojamos fondo biudžeto išlaidoms, kurių nebuvo galima numatyti, tvirtinant fondo biudžetą, apmokėti ir laikinam pajamų trūkumui tam tik-roms draudimo rūšims padengti.
Fondo biudžete sudaromos kasos apyvartos lėšos, būtinos pinigų cirkuliacijai užtikrinti. Šių lėšų dydis nustatomas tvirtinant fondo biudžetą.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. Aleknavičienė V. Finansai ir kreditas. – Vilnius: “Enciklopedija”, 2005;

2. Ališauskaitė-Paulavičienė J. Socialinio ir sveikatos draudimo mokesčiai per 2 savaitės. Vilnius, 2004, 184 psl. ISBN 9955-04-111-0;

3. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m. spalio 10 d. Nr. 38 (374). Baudų sumokėjimo (išieškojimo) laiko atidėjimas (psl. 7);

4. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m. birželio 27 d. Nr. 24 (360). Naujosios Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės. Valstybinio socialinio draudimo įmokų sumokėjimo terminai (psl. 9);

5. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m. lapkričio28 d. Nr. 45 (381). Užsienyje dirbančių asmenų socialinis draudimas (psl. 22);

6. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 32 (368). Savarankiškai dirbančių asmenų duomenų apie Įmokas teikimas „Sodrai“ (psl. 22);

7. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m.Nr. 36 (372). Atleidimas nuo baudų sumokėjimo (psl. 15);

8. Buckūnienė O. Finansai. – Vilnius: Vilniaus kolegija, 2002;

9. Buckūnienė O., Meiliūnas V., Puzinauskas P. Lietuvos finansų sistema. – Vilniaus teisinės informacijos institutas, 2003;

10. Makštutienė A., Naraškevičiūtė V. Valstybės finansai. Kaunas: Vilniaus Didžiojo universiteto leidykla, 2003;

11. Mokesčių žinios Nr. 37 (447) 2005-09-12 – 18. Nelaimingų atsitikimų darbe išmokos (psl 16-17);

12. Mokesčių žinios Nr. 26 (436) 2005-06-27 – 07 03. Valstybinis savanoriškasis socialinis draudimas (psl. 12-13);

13. Mokesčių žinios Nr. 33 (443) 2005-08-16 – 21. Delspinigių atidėjimo ir atleidimo nuo jų galimybė (psl. 11);

14. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos„Sodra“,http://www.sodra.lt/lt.php/statistiniai_duomenys/vsdf_biudzeto_rodikliai/valstybinio_socialinio_draudimo_fondo_2005_m_biudzetas/1378 [prieiga per internetą 2006-04-12]