VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ SISTEMA LIETUVOJE

Lietuvos pensijų sistemą sudaro valstybinės socialinio draudimo pensijos, finansuojamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, ir valstybinės pensijos, finansuojamos iš valstybės biudžeto. Didžiausią ir svarbiausią sistemos dalį sudaro valstybinės socialinio draudimo senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijos. Be to pensijos sudaro pagrindinę dalį (apie 73 proc.) socialinio draudimo fondo biudžeto. Dėl to pensijų sistemos nepriekaištinga veikla yra ypač reikšminga.

PENSIJŲ SISTEMOS KŪRIMO APLINKYBĖS IR TEISINĖ BAZĖ

Kuriant valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą, buvo siekiama pereiti nuo valstybės teikiamo „aprūpinimo“ negalintiems dirbti ir neturintiems pajamų dėl senatvės, invalidumo prie jų socialinio draudimo įmokomis įgyjamų teisių į įstatymų numatytas išmokas. Pensijų sistema yra neatskiriama socialinio draudimo sistemos dalis, vadinasi, naujos socialinio draudimo sistemos kūrimas įtakojo ir pensijos sistemos reformavimą.

Žlugus SSSR, Lietuva susidūrė su būtinybe sukurti naują valstybinę pensijų sistemą.

Valstybinė socialinio draudimo sistema buvo nuosekliai kuriama 1990-1995 metais.

1990 m. kovo 7d. Lietuvos TSR Vyriausybė priėmė nutarimą įsteigti Vyriausiąją valstybinio draudimo valdybą ir pavesti jai vykdyti socialinio draudimo funkcijas šalyje.

1990 m. spalio 23d. buvo priimtas LR valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, reguliuojantis šalies gyventojų socialinio aprūpinimo santykių pagrindus. Pagal šį įstatymą valstybinę socialinio aprūpinimo sistemą sudaro valstybinis privalomasis socialinis draudimas bei socialinis aprūpinimas ir socialinė šalpa. Be to, šalia šių sistemų gali egzistuoti įvairios privačios socialinio aprūpinimo sistemos. Šis įstatymas svarbus ir tuo, kad įteisino valstybinio socialinio draudimo biudžeto savarankiškumą ir jo atskyrimą nuo valstybės biudžeto.

1990 m. buvo patvirtintas pagrindinis valstybinio privalomojo socialinio draudimo įmokų tarifas – 30+1 proc. (30 proc. socialinio draudimo įmokų nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio fondo mokėjo darbdavys, o 1 proc. nuo apskaičiuoto atlyginimo už darbą mokėjo samdomas darbuotojas).

Nuo 2000 m. sausio 1d. pagrindinis privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas buvo padidintas iki 34 proc. Patvirtintas draudėjų bendrojo valstybinio socialinio draudimo įmokų 31 proc. tarifas ir jo dydžiai atskiroms draudimo rūšims: pensijų draudimui – 22,5 proc., ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 3 proc., draudimui nuo nedarbo – 1,5 proc., nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui – 1 proc., sveikatos draudimui – 3 proc. Patvirtintas apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų 3 proc. tarifas ir jo dydžiai atskiroms draudimo rūšims: pensijų draudimui – 2,5 proc., ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 0,5 proc.

1991 m. gegužės 21d. buvo priimtas LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, kuris įteisino naują valstybinio socialinio draudimo sistemos organizacinę struktūrą. Šios struktūros pagrindinis uždavinys – vykdyti Lietuvoje valstybinį socialinį draudimą.

Taip buvo sukurta įstatyminė Valstybinio socialinio draudimo bazė.

1995 m. sausio 1d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas.

Nuo 1995 m. pradžios Lietuva perėjo prie naujos pensijų sistemos – pensijos tapo diferencijuotos , priklausančios nuo asmens socialinio draudimo stažo ir uždarbio. Tuo metu buvo sukurta pensijų sistema, paremta einamųjų įmokų bei išmokų principu, kada dirbančių asmenų valstybinio socialinio draudimo įmokos skiriamos esamų pensininkų pensijoms išmokėti. Vykdomos pensijų reformos principai padėjo išspręsti aktualiausias to meto problemas, todėl 1995–1998 metais pensijų sistema pakankamai gerai funkcionavo, nuolat buvo didinamos pensijos.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo pasirinkta perskirstomoji (įmokų – išmokų) pensijų sistema, tačiau jau tada buvo manoma, kad anksčiau ar vėliau ją teks reformuoti, įteisinus kaupiamąjį pensijų draudimą.

Pirmasis reikšmingas žingsnis ta kryptimi buvo 1999 m. priimtas ir nuo 2000 m. sausio 1d. įsigaliojęs Pensijų fondų įstatymas. Šis įstatymas šalia valstybinio socialinio pensijų draudimo sistemos įteisino galimybę draustis papildomu pensiniu draudimu, tačiau savanoriškas dalyvavimas pensijų fonduose nėra alternatyva valstybiniam socialiniam draudimu. Tai buvo tik teorinė reformos pradžia: Lietuvoje per iki šiol neįsikūrė nė vienas Pensijų fondas.

Išnagrinėjus Valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos kūrimosi aplinkybes, galima daryti išvadą, kad ji yra kintanti ir besivystanti sistema, kuri turi būti nuolat plėtojama ir modifikuojama taip, kad kuo geriau atitiktų besikeičiančias socialines ir ekonomines sąlygas bei leistų patenkinti augančius visuomenės poreikius socialinei apsaugai senatvės, invalidumo ir kt. atvejais.

PAGRINDINIAI PENSIJŲ SISTEMOS BRUOŽAI

Kuriant valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemą Lietuvoje buvo siekiama dviejų tikslų:

1. užtikrinti bent minimalią apsaugą nuo skurdo senatvėje;

2. kompensuoti dėl senatvės, invalidumo , maitintojo netekties prarastas pajamas.

Jau dešimtmetį funkcionuojanti Lietuvos pensijų sistema turėjo tik vieną pensinio draudimo pakopą – valstybinį pensinį draudimą, kuris apima privalomąjį ir savanoriškąjį pensinį draudimą. Privačios pensinio draudimo sistemos iki 2000 m. pradžios nebuvo, kol neįsigaliojo 1999 m. priimtas Pensijų fondų įstatymas.

Lietuvoje valstybinis socialinis pensijų draudimas apima beveik visus šalies gyventojus: samdomi darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys moka valstybinio socialinio draudimo įmokas, o senatvėje, invalidumo atveju, netekus maitintojo gauna pensijas. Teisę gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas turi visi nuolatiniai Lietuvos gyventojai, kurie buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi savanoriškuoju socialiniu pensijų draudimu.

2001 m. Lietuvos senatvės pensijų gavėjų buvo 637 tūkst., 89 proc. jų nedirbantys pensininkai. Vidutinė nedirbančiojo pensininko senatvės pensija – 317,61 Lt.

Valstybinio socialinio draudimo pensijos dydis priklauso nuo mokėtų socialinio draudimo įmokų ir asmens socialinio draudimo stažo.

Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo fondo, kuris veikia nuo 1990 metų, paskirtis – valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų rinkimas ir pensijų bei pašalpų skyrimas ir mokėjimas.

VSDF biudžetas yra savarankiškas, atskirtas nuo Valstybės biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo Valstybės biudžeto reiškia, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančiuose įstatymuose numatytoms išmokoms mokėti.

VSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei rodiklius, pagal kuriuos tvirtinamas šis biudžetas bei jo vykdymo ataskaita, nustato VSDF biudžeto sandaros įstatymas. Fondo biudžeto projektą ateinantiems biudžetiniams metams ir prognozių skaičiavimus kitiems dvejiems metams rengia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.

Šiuo metu veikiančios socialinio draudimo pensijų sistemos esminis bruožas ir skirtumas nuo buvusios pensijų sistemos yra tas, kad pensijos gavimas ir jos dydis priklauso nuo asmens socialinio draudimo stažo ir mokėtų į VSDF biudžetą socialinio draudimo įmokų. Pastebėtina, kad Lietuvos pensijų sistema labai suasmeninta, nes pensijų prieinamumas ir jų lygis priklauso nuo buvusio darbo rezultatų, t. y. faktiškai nuo kiekvieno žmogaus sumokėtų socialinio draudimo įmokų sumos.

PENSIJŲ SISTEMOS PRINCIPAI

Lietuvos valstybinio socialinio draudimo pensijų sistema, kaip ir socialinio draudimo sistema, remiasi einamojo finansavimo, universalumo, kartų solidarumo, tęstinumo bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymo principais.

Universalumo principas pasireiškia tuo, kad visiems nuolatiniams Lietuvos gyventojams sudaroma galimybė gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas.

Kartų solidarumo principas, kuriuo grindžiamos daugelio pasaulio šalių valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos, reiškia, kad dirbančios kartos įmokomis išlaikomi nedirbančios kartos pensininkai.

Valstybinės pensijų sistemos grindimas tęstinumo bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymo principu suteikia tvirtas socialines garantijas socialinio draudimo įmokas mokantiems asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui, mokėti pensijas iš tuo metu surenkamų socialinio draudimo įmokų.

Einamojo finansavimo principas (angliškai Pay-As-You-Go) reiškia, kad žmonių mokamos socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos ateičiai jas kapitalizuojant, o iš karto panaudojamos valstybinio socialinio pensijų draudimo išmokoms padengti.

Lietuvoje einamųjų įmokų – išmokų pensijų schemos sudaro pensijų sistemos pagrindą. Vienas iš šio tipo sistemų privalumų yra tas, kad pensijų išmokos gali būti pradėtos mokėti tuoj pat po sistemos įkūrimo, nelaukiant kol bus sukauptos tam tikros lėšos pensijai. Ši savybė buvo vienas iš svarbiausių kriterijų steigiant einamųjų įmokų – išmokų Valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą Lietuvoje. Tuo metu dėl didelės infliacijos daugelio žmonių santaupos nuvertėjo, o toks pensijų finansavimo principas suteikė adekvačių pajamų garantiją. Tik įkūrus valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą, paremtą šiuo principu, pensinio amžiaus sulaukusiems žmonėms buvo pradėtos mokėti pensijos.

Šios pensijų sistemos finansavimui saugumo prasme labai svarbus privalomo dalyvavimo joje principas (valstybinis privalomas pensinis draudimas). Pensijų teisių išsaugojimas ilgu laikotarpiu priklauso nuo nenutrūkstamo įmokų srauto. Pensininkų pajamos gali didėti kartu su šalies vidutinėmis pajamomis. Solidarumo tarp kartų principo pagalba pensininkai kartu su dirbančiais gyventojais gali patirti pagerėjusias gyvenimo sąlygas. Didėjant dirbančiųjų pajamoms, einamųjų išmokų sistema gali surinkti daugiau įmokų. O turėdama daugiau pajamų sistema gali mokėti didesnes pensijas. Taigi einamųjų išmokų principo pagalba išryškinamas solidarumo tarp kartų principas.

Galima išskirti tam tikrus šios pensijų sistemos ypatumus.

Pensijų sistemos pagrįstos einamojo finansavimo principu ypatumai.

1. Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) būklė ir pensijų finansavimo galimybės priklauso nuo to, kokioje ciklo fazėje yra ekonomika:

• nuosmukio fazėje, kai įmonės bankrutuoja, auga nedarbas, mažėja darbo užmokestis, tada ir socialinio draudimo įmokų suma biudžete mažėja;

• pakilimo fazėje atvirkščiai: VSDF biudžetas prisipildo.

Lietuvoje, ekonomikos nuosmukio metu (Lietuva šiuo metu yra nuosmukio fazėje) išryškėjo einamojo finansavimo principu paremtos pensijų sistemos neigiamoji pusė.

2. Surinktos į VSDF biudžetą lėšos neturi galimybės būti „padidintos“, nes jos iš karto išdalijamos pensijų gavėjams (tai pajamų perskirstymo principas).

Idealioje socialinio draudimo pensijų sistemoje, veikiančioje einamųjų įmokų-išmokų principu, socialinio draudimo biudžetas turėtų būti visą laiką subalansuotas: padidėjus surenkamų įmokų sumai, išmokos turėtų būti didinamos, o jeigu surenkama mažiau, atitinkamai turėtų būti mažinamos ir išmokos. Tačiau Lietuvoje pensijų dydis paprastai nemažinamas, o socialinio draudimo įmokų tarifas retai keičiamas. Todėl socialinio draudimo fondo biudžetas dažniausiai būna nesubalansuotas: arba deficitinis, arba perteklinis.

Trumpalaikio (5-10 m.) disbalanso problema išsprendžiama nesunkiai: socialinio draudimo fondo deficitas kompensuojamas valstybės biudžeto dotacijomis arba bankų paskolomis, kurios grąžinamos biudžeto pertekliaus laikotarpiu.

Sudėtingesnė ilgalaikio (10-50 m.) disbalanso problema: valstybės biudžeto dotacijos gali tapti sunkiai pakeliama našta valstybės iždui, o ilgalaikės bankų paskolos būtų pernelyg brangios ir dar labiau pablogintų socialinio draudimo fondo biudžeto būklę.

Pagrindiniai veiksniai, lemiantys ilgalaikius socialinio draudimo fondo biudžeto svyravimus, yra šalies demografiniai ir ekonominiai pokyčiai bei valstybės socialinė politika.

Taigi, ši pensijų sistema sėkmingai veikia, kai ekonomika funkcionuoja stabiliai, kai pensininkų skaičius, lyginant su dirbančiųjų asmenų skaičiumi, yra nedidelis, gimstamumo rodiklis yra toks, kad gyventojų skaičius nuolat atsistato, o gyventojų gyvenimo trukmė ženkliai nesikeičia. Indeksavimo būdu ši sistema gali būti gana gerai apsaugota nuo infliacijos.

Principai, kuriais pagrįsta socialinio draudimo pensijų sistema, per pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus išlaikė ne tik pirmuosius bandymus, bet ir užtikrino socialinę rimtį bei didelės dalies gyventojų pajamas. Tačiau prasidėjęs gimstamumo mažėjimas, gyvenimo trukmės didėjimas pradėjo VSDF biudžetą stumti prie nuolatinio deficito. Esant prastai ekonominei bei demografinei situacijai galiojanti pensijų sistema netenkina nei draudėjų, nei apdraustųjų, nei pensininkų. Taigi, būtinos esminės pensijų sistemos reformos. Reikia išlaisvinti žmones ir sudaryti sąlygas jiems patiems pasirūpinti savo senatve. Jei valstybinės pensijos liktų finansuojamos minėtais socialinio draudimo principais, tai požiūris į jas, kaip priklausančias pagal nuopelnus, turėtų būti keičiamas. Šios pensijos neturėtų būti vieninteliu pajamų šaltiniu senatvėje, todėl ir nereikėtų joms kelti uždavinio užtikrinti buvusias asmens darbo pajamas.

Tai galėtų būti tik visuomenės bendru susitarimu teikiama parama senatvėje. Būtina mažinti valstybės vaidmenį socialiniame aprūpinime. Šias funkcijas turi perimti privačios institucijos, veikiančios pačių žmonių iniciatyva.

PENSIJŲ RŪŠYS

Pagal šiuo metu galiojantį LR Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (4 str.) skiriamos keturios pensijų rūšys:

1. senatvės pensijos;

2. invalidumo pensijos;

3. našlių ir našlaičių pensijos

2001 metais buvo mokama 1 mln. 61 tūkst. valstybinio socialinio draudimo pensijų. Iš jų, kaip matyti iš 2 grafiko, 60 proc. sudarė valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, 17 proc. – valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos bei 20 proc. – valstybinės socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos.

Be valstybinių socialinio draudimo senatvės, invalidumo bei našlių ir našlaičių pensijų iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų mokamos maitintojo netekimo (2,8 proc. visų valstybinių socialinio draudimo pensijų) ir ištarnauto laiko (atitinkamai 0,2 proc.) pensijos. Nuo 1995 m. sausio 1d. įsigaliojusiame Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nenumatytas maitintojo netekimo bei ištarnauto laiko pensijos, tačiau jos ir toliau mokamos tiems asmenims, kuriems jos buvo paskirtos iki 1995 m. sausio 1 dienos. Kaip matome iš 2 paveikslo maitintojo ir ištarnauto laiko pensijos sudaro tik 3 proc. visų pensijų.
Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos
Valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių ir turintiems minimalų valstybinio socialinio draudimo stažą. Senatvės pensija susideda iš dviejų dalių: pagrindinės pensijos dalies ir papildomos pensijos dalies. Pagrindinė pensijos dalis yra lygi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai, jei asmuo turi būtinąjį valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą. Papildoma pensijos dalis apskaičiuojama kiekvienam pensininkui individualiai, atsižvelgiant į jo socialinio draudimo stažą ir asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą. Asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas ir draudimo stažas atspindi individualų to asmens indėlį į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ir lemia būsimos pensijos dydį. Plačiau apie tai 1.5. dalyje.
Vidutinė valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija 2001 m. buvo 306 litų ir, lyginant su 1995 m., ji padidėjo 2,1 karto. Vidutinė dirbančiojo pensininko pensija 2001 m. buvo 213 litai, nedirbančiojo pensininko – 318 litų. Daugiau nei pusė senatvės pensijų gavėjų (apie 60 proc.) gavo mažesnę nei vidutinę senatvės pensiją.
Esant palyginti mažoms pensijoms, ne visi asmenys, sulaukę pensinio amžiaus, nutraukia darbo santykius. 2001 metais dirbo kas devintas senatvės pensininkas (11 proc. visų senatvės pensijų gavėjų).
Valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensijos
Invalidumo pensijos skiriamos ir mokamos I, II ar III grupės invalidams, turintiems bent minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai gauti (minimalus draudimo stažas – 5 metai). Invalidumo pensiją kaip ir senatvės pensiją sudaro pagrindinė ir papildoma dalys. Asmenų, turinčių būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai gauti, pagrindinė I grupės invalidumo pensijos dalis lygi 1,5 bazinės pensijos. Pagrindinė II grupės invalidumo pensijos dalis lygi bazinei pensijai. Invalidumo pensija III grupės invalidams apskaičiuojama kaip ir II grupės invalidumo pensija, vėliau ją mažinant 50 procentų. Papildoma invalidumo pensijos dalis apskaičiuojama kaip ir papildoma senatvės pensijos dalis.
Vidutinė valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija 2001 m. buvo 278 litų. Lyginant su 1995 m., vertine išraiška padidėjo 2 kartus. Vidutinė dirbančio invalido pensija 2001 m. buvo 216 litai, nedirbančio – 289 litai. Daugiau nei pusė invalidumo pensijų gavėjų (apie 59 proc.) gavo mažesnę nei vidutinę invalidumo pensiją. Kas šeštas pensininkas, arba 15,8 proc. visų invalidumo pensijų gavėjų dirbo.
Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų mokėjimo tvarka dirbantiesiems pensininkams. Nuo šios datos dirbantiems senatvės pensininkams, taip pat jau sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus invalidams, kurių draudžiamosios pajamos neviršija 1 MMA, mokamos viso dydžio pensijos. Jeigu šių asmenų draudžiamosios pajamos viršija 1 MMA , bet neviršija 1,5 MMA, jiems mokama pagrindinė senatvės pensijos dalis ir paskirtos senatvės pensijos papildomos dalies dalis, apskaičiuota nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusia tvarka (t.y. 50 proc. papildomos dalies, neviršijančios 100 Lt., 20 proc. papildomos dalies, kuri yra nuo 100,01 iki 200 Lt. ir t. t.). Jeigu dirbančių senatvės pensininkų, taip pat invalidų, jau sulaukusių senatvės pensijos amžiaus, draudžiamosios pajamos viršija 1,5 MMA, jiems mokama pagrindinė senatvės pensijos dalis.
Invalidams, nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus, invalidumo pensijų mokėjimo tvarka nesikeitė.
2002 m. gruodžio mėnesį Vyriausybė pritarė Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisoms, pagal kurias pensijos bus mokamos visiems senatvės bei negalės pensininkams nepriklausomai nuo gaunamų pajamų. Tokį sprendimą teko priimti kai Konstitucinis Teismas išaiškino, jog pensijų apribojimai dirbantiems pensinio amžiaus žmonėms prieštarauja šalies Konstitucijai.
Nepriklausomos Lietuvos istorijoje pirmą kartą buvo nuspręsta mokėti viso dydžio pensijas dirbantiems pensininkams. Pensijų mokėjimas buvo ribojamas tiek pagal 1956 metų, tiek pagal naująjį 1995 metų pensijų įstatymą.

Valstybinės socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos
Našlių ir našlaičių pensijos skirtos užtikrinti sutuoktinio prievolės tęstinumą išlaikyti kitą – nedarbingą santuokinį ar jo įpėdinį.
Valstybinio socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos dydis priklauso nuo mirusiojo sutuoktinio apskaičiuotos valstybinės socialinio draudimo pensijos. Kadangi valstybinio socialinio draudimo pensijos nėra paveldimos, o asmuo mokėjo įmokas, tam tikra jo indėlio dalis iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto po jo mirties yra skiriama jo sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams. Nuo 1997 metų vidurio atsirado trys kategorijos našlių pensijų. Našlių pensijos priklauso nuo sutuoktinio mirties datos: asmenys, kurių sutuoktiniai mirė iki 1995 metų sausio 1d. gauna 25 proc. valstybinės socialinio draudimo pensijos; asmenys, kurių sutuoktiniai mirė nuo 1995 m. sausio 1d. iki 1997 m. liepos 1d., gauna 50 proc. mirusiajam priklausiusios pensijos; o, kurios tapo našliais po 1997 metų liepos 1 dienos, gauna 20 proc. mirusiajam priklausiusios pensijos.
Dabartine našlių pensijų skyrimo tvarka nepatenkinti asmenys, tapę našliais iki 1995 metų, nes šiai našlių grupei skiriamos pačios mažiausios pensijos (34,52 Lt.) – ketvirtadalis socialinio draudimo bazinės pensijos. Kaip reglamentuoja 2002 m. gegužės 1 d. įsigaliojusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisa, našlių pensijos nebus indeksuojamos – jos nepadidės net ir padidinus bazinę pensiją.
Kiek didesnę (vidutiniškai 66 Lt.) pensiją gauna našliai, kurių sutuoktiniai mirė po 1997 metų liepos 1 dienos, o pati didžiausia (vidutiniškai 154 Lt.) pensija skiriama tiems, kurie tapo našliais 1995 01 01-1997 06 30 laikotarpiu. Iš tiesų galima teigti, kad yra nelogiška diferencijuoti našlių pensijų dydį pagal sutuoktinio mirties datą. Niekur kitur pasaulyje to nėra.
Taigi reikia tobulinti našlių pensijų sistemą: peržiūrėti ir suvienodinti jau mokamų valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų dydžius, atsisakyti valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų, išskyrus našlių pensijas šių pensijų gavėjams, auginantiems mirusio asmens vaikus našlaičius, bei našlių pensijas šių pensijų gavėjams, slaugantiems namuose I grupės invalidus nuo vaikystės.
Kaip matome iš 1 lentelės našlių ir našlaičių pensijų skaičius nuo 1995 metų sparčiai augo. Jei 1995 m. vidutinis našlių ir našlaičių pensijų gavėjų skaičius buvo 5,6 tūkst., tai 2001 m. – 211,8 tūkst., t.y. išaugo 38 kartus. Ypač per tą laikotarpį išaugo našlių, kurių sutuoktiniai mirė iki 1995 metų, pensijų gavėjų skaičius. Vidutiniškai 2001 m. šių pensijų gavėjų buvo 97,3 tūkst. arba 46 proc. visų našlių ir našlaičių pensijų gavėjų.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad bendras valstybinių socialinio draudimo pensijų skaičius kasmet didėja. Ryškėja tendencija, kad didėjant socialinio draudimo pensininkų skaičiui, mažėja bendras apdraustųjų valstybiniu draudimu asmenų skaičius.

PENSIJOS NUSTATYMO PRINCIPAI

Senatvės pensija skiriama, kai asmuo atitinka šias dvi sąlygas:
1. sukanka įstatymu nustatytas senatvės pensijos amžius;
2. turi minimalų 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nustatytą senatvės pensijai.
Senatvės pensijos amžius
Senatvės pensijos amžius yra skirtingas vyrams ir moterims. Iki 1995 m. sausio 1d. moterų senatvės pensijos amžius buvo 55 metai, vyrų – 60 metų. Nuo 1995 m. pensinis amžius kasmet palaipsniui didinamas: moterims – 4 mėnesiais, o vyrams – 2 mėnesiais. Nuo 2001 sausio 1d. buvo paspartintas pensinio amžiaus didinimas. Jis didinamas 6 mėnesiais per metus kol bus pasiektas įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius: moterų – 60 m., vyrų 62,5 m. 1 priede matyti, kokiais metais gimę vyrai ir moterys sukanka tą amžių vienais ar kitais kalendoriniais metais. Kaip matome iš šių lentelių, vyrai nustatytą pensinį amžių pasieks 2003 m., o moterys pasieks 2006 m.
Pensinį amžių didina, galima sakyti, visas pasaulis. Pagrindinė priežastis – vis gilėjanti disproporcija: dirbančių gyventojų mažėja, o pensininkų – daugėja. 2 priede pateikiami kai kurių pasaulio šalių, kur vyksta pensinio amžiaus reforma, atitinkami rodikliai. Kaip matome, daugumos šalių naujasis senatvės pensijos amžius bus vienodas tiek vyrams, tiek moterims. Autorės nuomone, reikėtų suvienodinti Lietuvoje vyrų ir moterų senatvės pensinį amžių.
Ilginant amžių iki pensijos tikimasi šiek tiek pagerinti dirbančiųjų ir mokančių socialinio draudimo įmokas asmenų bei gaunančių pensijas asmenų santykį ir taip palengvinti socialinio draudimo biudžeto padėtį. Tačiau, autorės nuomone, pensinio amžiaus atidėjimas nėra pakankama priemonė socialinio draudimo biudžetui subalansuoti, nes iš to paties fondo mokamos išmokos vos ne priešingoms rizikoms padengti: mažinant pensijų skaičių, daugėja asmenų, siekiančių bedarbio pašalpų ir invalidumo pensijų. Taigi, VSDF išlaidos sumažėja ne tiek, kiek tikėtasi. Ši priemonė taip pat neužtikrina ilgalaikio sistemos finansinio stabilumo, jos poveikis gali būti tik trumpalaikis.
Minimalus ir būtinasis socialinio draudimo stažas
Socialinis draudimo stažas yra tas laikas, per kurį asmenys patys moka arba už juos yra mokamos pensijų draudimo įmokos.
Kaip jau minėjau, minimalus draudimo stažas, suteikiantis asmeniui teisę gauti senatvės pensiją, ir vyrams ir moterims vienodas – 15 metų. Būtinasis draudimo stažas moterims ir vyrams yra skirtingas (žr. 2 lentelę). 1995 m. vyrams buvo nustatytas 26 metai, o moterims – 21 metai. Toliau šis stažas kasmet didinamas ir vyrams, ir moterims vieneriais metais kol pasieks 30 metų. Kaip matome iš lentelės, vyrams 30 metų būtinasis stažas jau pasiektas 1999 metais, taigi jau nuo 1999 metų jiems šis stažas nebedidėja. Moterys 30 metų stažą pasieks 2004 metais, o šiuo metu būtinasis socialinio draudimo stažas joms yra 29 metai.

Būtinasis socialinio draudimo stažas

Metai

Būtinasis stažas

 

moterims

vyrams

1995

21 m.

26 m.

1996

22 m.

27 m.

1997

23 m.

28 m.

1998

24 m.

29 m.

1999

25 m.

30 m.

2000

26 m.

30 m.

2001

27 m.

30 m.

2002

28 m.

30 m.

2003

29 m.

30 m.

2004

30 m.

30 m.

Griežtos draudimo stažo pripažinimo tvarkos tikslas buvo paskatinti įmokų mokėjimą ir įgyvendinti principą – išmokos siejamos su įmokėtomis įmokomis. Tačiau jis nebuvo pasiektas. Kadangi didžiausia socialinio draudimo tarifo dalis tenka darbdaviui, o ne darbuotojui, tai iš tiesų pats darbuotojas labai mažai gali įtakoti įmokų mokėjimą.
Reikėtų svarstyti galimybę švelninti draudimo stažo reikalavimus ar net jų atsisakyti, lemiamą įtaką, apibrėžiant teisę į pensiją bei jos dydį, skiriant draudimo įmokų dydžiui.
Pensijos sandara
Senatvės pensiją sudaro dvi dalys:
– pagrindinė – lygi valstybinei socialinio draudimo bazinei pensijai, jei asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Jei asmuo neturi būtinojo senatvės pensijai pensijų draudimo stažo, bet minimalų pensijų draudimo stažą, pagrindinė senatvės pensijos dalis apskaičiuojama proporcingai turimam stažui, dauginant bazinę pensiją iš asmens turimo stažo ir dalijant iš būtinojo. Ši pensijos dalis atlieka pajamų perskirstymo ar pensijų dydžių išlyginimo funkciją. Valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydis negali būti mažesnis už 110 proc. minimalaus gyvenimo lygio (MGL). Šiuo metu bazinė pensija – 152 litų.
– papildoma pensijos dalis apskaičiuojama iš dviejų laikotarpių asmens draudžiamųjų pajamų: iš 1984-1994 dešimtmečio parenkant 5 paeiliui einančius metus, kai asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas yra pats didžiausias, ir iš laikotarpio nuo 1994 01 01 iki išėjimo į pensiją dienos. Nuo 2004 iki 2007 metų vietoj 5 metų iš dešimties bus įskaitomos 4, 3, 2, 1 metų asmens draudžiamosios pajamos, o nuo 2008 metų pensininkų draudžiamųjų pajamų koeficientui nustatyti bus imamas vienas laikotarpis – nuo 1994 01 01 iki išėjimo į pensiją dienos. Šios pensijos dalies pagrindinė funkcija – pajamų išlaikymas, ji tarsi pakeičia buvusį pensininko uždarbį.
Vadinasi, pensijos dydis priklauso nuo to, kokią ją mes uždirbame būdami jauni. „ Kiek įpilsime – tiek ir semsime sulaukę saulėlydžio“.
Pensijos dydis apskaičiuojamas sudedant pagrindinę ir papildomą dalis. Jis apskaičiuojamas pagal formulę:
B + 0,005 * s * k * D + 0,005 * S * K * D,
B – pagrindinė (bazinė) pensija;
s – draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 1994m. sausio 1d.;
k – asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal bet kurių 5 paeiliui einančių kalendorinių metų pajamas, gautas 1984-1993 m. laikotarpiu;
S – draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu po 1994m. sausio 1d.
K – asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas nuo 1994 m. sausio 1d.
D – vidutinės mėnesinės draudžiamosios pajamos pagal ketvirčio duomenis. Jas tvirtina Vyriausybė.
Skirtingi pensijų sistemos tikslai (pašalinti senų žmonių skurdą ir išlyginti dirbančiųjų pajamas senatvėje), kurių paprastai siekiama dvejomis pensijų pakopomis (valstybine perskirstomąja ir privačia kaupiamąja) šioje formulėje integruoti į vieną. Bazinė pensija turėtų neleisti seniems žmonėms skursti, o papildoma pensijos dalis turėtų sušvelninti pajamų kritimą baigus darbo karjerą. Šie tikslai yra gana prieštaringi, ir kai jie abu derinami vienoje formulėje, pensijų sistema tampa nelanksti. Norint padidinti mažiausias pensijas, kad seni žmonės neskurstų, tenka didinti ir visas kitas. Tačiau tai ne visada finansiškai įmanoma. Todėl dažniausia mažinama pensijų diferenciacija. Tačiau tuomet nepasiekiamas pajamų išlyginimo tikslas. Principas, kas moka daugiau socialiniam draudimui, daugiau iš jo ir gauna, dėl kurios reforma ir buvo daroma, lieka tik deklaruojamas, bet ne įgyvendintas.
Taigi didesnes pajamas gaunantiems žmonėms valstybinių pensijų sistema gali pasirodyti nelabai „viliojanti“, nes būsimos senatvės pensijos neatspindės gaunamų pajamų. Asmenys, uždirbantys daugiau, net ir norėdami pasididinti būsimas senatvės pensines pajamas valstybinės pensijos pagalba, to atlikti nelabai gali. Todėl žmonės, turintys didesnes pajamas, gali būti suinteresuoti privačiais pensijų fondais.

SAVANORIŠKAS PENSINIS DRAUDIMAS

Valstybinio socialinio draudimo sistemoje šalia privalomojo pensijų draudimo veikia ir savanoriškasis. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 23d. nutarimu Nr. 339 patvirtinto Valstybinio savanoriškojo socialinio pensijų draudimo taisyklę Valstybiniu savanoriškuoju socialiniu pensijų draudimu gali draustis ne jaunesni kaip 16 metų nuolatiniai LR gyventojai tais atvejais, kai jie:
• nėra draudžiami valstybiniu privalomuoju socialiniu pensijų draudimu, – pagrindinei pensijos daliai gauti arba pagrindinei ir papildomai pensijos daliai gauti;
• draudžiami privalomuoju pensijų draudimu tik pagrindinei pensijos daliai gauti, – papildomai pensijos daliai gauti.
Norintys apsidrausti šiuo pensijų draudimu, turi pasirašyti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniame skyriuje individualią savanoriškojo pensijų draudimo sutartį.
Asmenys, apsidraudę savanoriškuoju pensijų draudimu, moka nustatyto dydžio įmokas: bazinei pensijai – 50 proc. bazinės pensijos dydžio mėnesio įmokas, papildomai pensijos daliai gauti – 12 proc. nuo paties asmens pasirenkamų ir deklaruojamų pajamų sumos, bet ne mažesnės už minimalią mėnesio algą. Asmenys, kurie yra draudžiami privalomuoju socialiniu draudimu nuo 1 MMA sumos, papildomai savanoriškuoju socialiniu draudimu nedraudžiami, net jei patys ir norėtų draustis.
Skiriant pensiją, savanoriškojo pensijų draudimo įmokų mokėjimo laikas yra įskaitomas į stažą pagrindinei pensijos daliai gauti, jei asmuo draudėsi tik pagrindinei pensijos daliai, ir į stažą papildomai pensijos daliai gauti, jeigu jis draudėsi visai valstybinio socialinio draudimo pensijai.
Lietuvoje apsidraudusiųjų savanoriškuoju socialiniu pensijų draudimu nėra palyginti daug, bet jų skaičius vis didėja. Lyginant 2001 metus 1995 metais , apdraustųjų savanoriškuoju draudimu padaugėjo 1,17 karto. Vadinasi, žmonės vis labiau susirūpina savo ateitimi.
2002 m. liepos mėnesį buvo pakoreguotas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas ir nustatyta, kad visi be išlygų savarankiškai dirbantys asmenys drausis socialinio draudimo bazinei ir papildomai pensijos dalims tik tuo atveju, kai jų metinės pajamos didesnės nei 12 minimalių mėnesinių algų (5160 Lt, kai MMA-430 Lt.) per metus. Šie asmenys galės pasirinkti pajamų sumą, nuo kurios drausis papildomai pensijos daliai, tačiau ji negalės būti mažesnė už 12 MMA per metus.
Šiuo metu, kada sunki Lietuvos ekonominė padėtis, vis sunkiau susirasti darbo priešpensinio amžiaus žmonėms. Dažnai pasitaiko, kad sulaukę pensinio amžiaus negauna pensijos, nes trūksta kelerių mėnesių iki reikiamo socialinio draudimo stažo. Šiuo atveju, jei turi pinigų, jie gali draustis savanoriškuoju pensijų draudimu.