Kablelis yra paprasčiausias ir neutraliausias sakinio viduje dedamas ženklas, vartojamas įvairioms sakinio atkarpoms atskirti arba išskirti iš abiejų pusių.

1. Kableliais atskiriamos viena nuo kitos vienarūšės sakinio dalys.

1.1. Skiriamos vienarūšės sakinio dalys, kai tarp jų nėra jungtuko.

Kvepėjo išplautos grindys, žolynai, vaškas.

Miškas ūžia, verkia, gaudžia.

Vilnius augo iš karo, iš ugnies, iš pelenų.

Stogas senas, žolėmis ir samanomis apžėlęs, kepurnomis suaugęs.

Pastabos. l. Pasikartojantys tie patys ar panašios reikšmės žodžiai, vartojami įspūdžiui sustiprinti, vienarūšėmis sakinio dalimis nelaikomi, todėl kablelis tarp jų nededamas.

Pagiryje stovėjo maža maža (labai maža) trobelė.

Tai dūzgė byzgė du bitinėliai margame dobilėly.

Dieną naktį (visą laiką) dundėjo plentas.

Toli toli (labai toli), girdžiu, varpai suskambo.

Kai tie patys žodžiai pabrėžiami kiekvienas atskirai ir tarp jų daroma pauzė, jie vienas nuo kito skiriami kableliu.

Bėkim, bėkim – dangus griūva.

Užaugo beržutis lankoj, lankoj, klestėjo šakutės žalioj, žalioj.

2. Neskiriami du greta einantys žodžiai, kuriais pasakomas apytikslis ko nors kiekis.

Už dvejeto trejeto kilometrų nuo jų buvo kapų rimtis.

Per dvejus trejus metus viską prašvilptų.

3. Vienarūšiais nelaikomi ir vienas nuo kito neskiriami pažyminiai, kurie rodo ne tuo pačiu pagrindu iškeltas ypatybes.

Priekyje raitėsi ilgas užminuotas kelias.

Iš tiesų vyresnioji Balsytė audė puikius aštuonnyčius rankšluosčius.

Pirkome sausų beržinių malkų.

4. Kokiu nors bendru pagrindu sugretintos ir su pauze pasakomos skirtingos sakinio dalys darosi panašios į vienarūšes ir gali būti skiriamos viena nuo kitos.

Jis tučtuojau, neatsikalbėdamas (vadinasi, klusniai) pildydavo kiekvieną prievaizdo reikalavimą.

Bet nutekėjo į gerą vietą, už gero žmogaus (vadinasi, gerai, laimingai).

1.2. Skiriamos vienarūšės sakinio dalys, kai tarp jų yra priešpriešinis jungtukas o, bet, tačiau, tik ir nuolaidos jungtukas nors….

Žygiais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylim.

Tada jis perėjo į kalvę, bet ir ten nesurado sau vietos.

Klausimas jam pasirodė įdomus, tačiau neaiškus.

Šmūkštelėjo į girią ne takais, tik stačiai į šlaitą.

Petras ilgai dar stovėjo užtirpęs vietoje ir žiūrėjo plačiomis prieš save, nors nieko nematė.

1.3. Skiriamos vienarūšės sakinio dalys, kai prieš kiekvieną kartojamas tas pats jungtukas ir, ar, arba, nei, tai, tiek…

Jis buvo tokis galingas, jog klausė jo ir saulė, ir vėjas, ir žvaigždės, ir debesys.

Ar laiminga, ar varguose, visados tu miela.

Dabar tu arba nieko, arba viską žinai.

Nelinksmina jos nei gintaro dvarai, nei turtai, net aukso žuvelės.

Šeimininkas žvilgčiojo tai į mane, tai į Petrą.

Jis gyvena mieste tiek žiemą, tiek vasarą.

Pastabos. 1. Prieš pirmąjį iš kartojamų jungtukų kablelis nededamas.

2. Kai vienarūšes sakinio dalis jungiantis jungtukas ir, ar, arba, bei nekartojamas, kablelio prieš jį nededame.

Vakar ir užvakar buvo gražus oras.

Už tai davė man stiklo batus, sviesto brylių ir popieriaus švarką.

Budėti ateis Jonas arba Petras.

Nuskyniau obuoliuką, baltą bei raudoną.

3. Poromis sujungtos vienarūšės sakinio dalys viena nuo kitos neskiriamos, bet kablelis dedamas tarp atskirų porų.

Obelys ir kriaušės, vyšnios ir slyvos yra vaismedžiai.

Buvo jų ir didelių ir mažų, ir senų ir jaunų.

4. Kablelis nededamas prieš kelis kartus pavartotą jungtuką, kuris jungia skirtingas sakinio dalis.

Pasiėmiau pjūklą ir kirvį (jungia du papildinius) ir išėjau (jungia du tarinius) į mišką malkų kirsti.

5. Jungtuką arba reikia skirti nuo jungiamojo žodžio arba, kuris vartojamas su aiškinamosios reikšmės sakinio dalimi ir kartu su ja išskiriamas kableliais.

Šį paveikslą pasikabinsiu svetainėje arba miegamajame (kuriame nors iš jų) ir Svetainėje, arba salone (kitaip sakant, salone), kabėjo gražus paveikslas.

1.4. Skiriamos vienarūšės sakinio dalys, kai jas jungia poriniai jungtukai kad… tai, jei… tai, kaip… taip ir, ne tik… bet ir.

Kad kartais jis vargdieniui duodavo grašį, tai tuo tris naktis dėl to miegot negalėjo.

Sušauksiu visus debesis – jei bus, tai bus matę.

Kaip vakar, taip ir šiandien lijo visą dieną.

Mokiniai turi būti ne tik darbštūs, bet ir drausmingi.

2. Kableliais iš abiejų pusių išskiriamos sakinio dalys, kurios paaiškina ar patikslina prieš jas einančias sakinio dalis.

2.1. Išskiriama vietos, laiko ar būdo aplinkybė, patikslinanti prieš ją einančią kitą vietos, laiko ar būdo aplinkybę.

Užuožeriuose, mūsų sodyboje, nuo senų laikų perėjosi gandrai.

Elenytė iš tolo, iš už šimto mylių, išgirdo devynių kumelių žvengimą.

Kitąsyk, labai seniai, gyveno vienas žmogus.

Vakare, temstant, Saliutė viena išslinko į pakluonę.

Antradienį, gegužės 16 d., važiuojame į teatrą.

Tyliai, be žodžio, padavė ranką.

Pastabos. l. Taip skiriami geografiniai pavadinimai.

Esu gimęs Kretingos rajone, Barzdžių kaime.

Tačiau nesuderintas dalis turintys pavadinimai neskiriami.

Esu gimęs Kretingos rajono Barzdžių kaime.

1. Neskiriama aplinkybė, kuri yra artimai susijusi su prieš ją einančia tokia pat aplinkybe, bet jos netikslina.

Geišiai sėdėjo kieme ant savo skrynios kaip užmušti.

Mes vaikštinėjom palei didelį namą prie pat vieškelio…

3. Prieš pažymimąjį žodį einantys pažyminiai, nors ir patikslina vienas kitą, dažniausiai tik atskiriami vienas nuo kito.

Ir visa tai jis padarė šalia kitų, pagrindinių savo darbų.

Naujas, iki šiol visai jam svetimas vidaus balsas ėmė gundyti.

2.2. Išskiriami po pažymimųjų žodžių einantys ir jų reikšmę aiškinantys priedėliai.

Trys broliai, karžygiai jauni, žemelėj guli.

Vincas Krėvė, žymus lietuvių rašytojas, gimė 1882 metais.

Ir atjojo bernužėlis, baltas, gražus dobilėlis.

Šitame liūne ir nugrimzta Vincas Kaniava, darbštuolis, pasiryžėlis.

Pastabos. 1. Po pažymimojo žodžio einantys neišplėsti su pažymimuoju žodžiu artimai susiję meniniai ar rūšį nusakantys priedėliai kableliais neskiriami.

Saulė močiutė kraitelį krovė, mėnuo tėvelis dalelę skyrė.

Ir ąžuolas milžinas ošdamas pritaria lietuvių dainai.

Sodams daug žalos pridaro vabzdžiai kenkėjai.

Nervų ligas gydo gydytojai neurologai.

2. Neskiriami priedėliai, kurie eina prieš pažymimąjį žodį.

Daugel linksmų pavasarių pragyveno senis Juozas.

Mūsų kaimynas Mataušas vėl tokį atsitikimą pasakojo.

Žymus lietuvių rašytojas Vincas Krėvė gimė 1882 metais.

3. Tarp vardo ir pavardės arba tarp pavardės ir vardo kablelis paprastai nededamas.

Kastulis Narvilas į Vilnių atvažiavo naktį…

Šmukštaro tikroji pavardė buvo Navikas Jonas.

2.3. Išskiriami įvardžių ir būdvardžių reikšmę aiškinantys daiktavardžiai, būdvardžiai ir dalyviai.

Mes, mergelės, savo tarpe drąsesnės.

Mes, protingi, negavom ugnies, o tu, kvailys, gausi.

Tai ji, nelauktoji, pro šalį mums prašliaužė.

Vyriausiajam, Pranukui, eina dešimti meteliai.

2.4. Aiškinamosios reikšmės sakinio dalis, su prieš einančia sakinio dalimi sujungta jungiamaisiais žodžiais arba, kaip antai, būtent, tai yra (t. y.), pavyzdžiui (pvz.), vardu, pavarde, ypač, atseit, destis, dabar…, kableliais išskiriama kartu su jungiamaisiais žodžiais.

Beletristika, arba grožinė literatūra, padeda mums pažinti gyvenimą.

Kai kurie gyvuliai, kaip antai šuo, tiesiog stebina savo prieraišumu.

Su tikrove, būtent su gamtos reiškiniais, yra susiję ir fantastiškieji pasakojimai.

Pagrindinės sakinio dalys, tai yra veiksnys ir tarinys, sudaro sakinio pagrindą.

Netoli nuo Lenkimų gyvena išmintingas žmogus, pavarde Malonė.

Laukuose, ypač prie upelio, vasarą visiems malonu.

Ligi susirinkimo, atseit dešimtos valandos, buvo daug laiko.

Sodiškiai, labiausiai moterys, šnibždėjo kaip vėžiai krepšyje.

Severja, dabar jau marti, užrišo Mykoliukui pačią gražiausią juostą.

Pastabos. 1. Po jungiamųjų žodžių prieš priedėlį ar aplinkybę kablelis nededamas.

2. Nuo kitų jungiamųjų žodžių skiriasi jungiamasis įterptinis žodis pavyzdžiui (pvz.): po jo prieš aiškinamąją sakinio dalį dedamas kablelis, pvz.: Kai kurie gyvuliai, pavyzdžiui, šuo, stebina savo prieraišumu. Po jungiamojo įterptinio žodžio pavyzdžiui (pvz.) dedamas ne kablelis, o dvitaškis, jei iliustracinis pavyzdys yra sakinys: Po klausiamojo sakinio rašomas klaustukas, pvz.: Ko gi tau dar reikėjo?

3. Jungiamųjų žodžių turintys tariniai ir pažyminiai nuo prieš einančių tokių pat sakinio dalių gali būti tik atskiriami, pvz.: O aš vis tebegulėjau, t. y. tebesėdėjau lovoje. Nesunku kirčiuoti paprasčiausios, t. y. pirmosios kirčiuotės žodžius.

3. Kableliais skiriami po pažymimųjų žodžių einantys derinamieji pažyminiai.

3.1. Skiriami po pažymimųjų žodžių einantys išplėstiniai (priklausomų žodžių ar priklausomą šalutinį sakinį turintys) derinamieji pažyminiai.

Jis rado obelį, pilną labai gražių obuolių.

Rasa, o gal ašaros byra ant laukų, nykiai atlapų.

Aiškiai girdėjau romų, bet ryškų tėvo balsą, šaukiantį mane vardu.

Tada jauniausias brolis, kvaileliu visų vadinamas, išėjo jų ieškoti.

Po tuo ąžuolu gyveno senelis, tokis senas, jog seniausi žmonės negalėjo atsiminti, kada jis buvo jaunesnis.

Pastabos. 1. Prieš pažymimąjį žodį einantys derinamieji pažyminiai kableliais neskiriami.

Aplinkui jį marguliavo javais apsėti laukai.

Vėjo genami debesys lėkė dangumi.

Jau žydi prie kelio augančios ievos.

2. Išplėstinės būdvardinės ar dalyvinės sakinio dalys, turinčios ir pažyminio, ir aplinkybės reikšmę, kableliais skiriamos ir prieš pažymimąjį žodį.

Visų prikišamas, visų persekiojamas (Kadangi buvo visų prikišamas, visų persekiojamas), Petras juto, jog jo skausmas virto apmaudu.

Atlaidus kitų silpnybėms (Nors buvo atlaidus kitų silpnybėms), Vaižgantas buvo griežtas ir reiklus sau.

Gali būti skiriami net nederinamieji pažyminiai, jei jie turi aplinkybės reikšmės atspalvį, o ypač jei jų yra ne vienas.

Su pilku apsiaustu, spindinčiomis akimis (varstydamas visus spindinčiomis akimis), svečias vis ką nors kalba susirinkusiems vyrams.

3. Po daiktavardžių einančios su jais artimai susijusios ir pažyminio reikšmę turinčios padalyvinės žodžių grupės kableliais neskiriamos.

Pagirtas už darbą sodinant medelius.

Buvo paplitę vestuvininkų žaidimai persirengus gyvuliais ir paukščiais.

3.2. Skiriami keli po pažymimojo žodžio einantys neišplėsti (priklausomų žodžių neturintys) derinamieji pažyminiai.

Aš įkopiau į kalną, aukštą, statų.

Iš pilkos padangės leidžiasi snaigės, lengvos, baltos, sidabrinės.

Buvo rytas, giedras, ramus ir malonus.

Dangus, apniukęs ir surūgęs, sunkėsi mažais vandens lašeliais.

Pastaba. Nuo pažymimojo žodžio atskiriami keli po jo einantys pažyminiai, iš kurių pirmasis yra derinamasis, o po jo vienas ar keli nederinamieji.

Ir ėmė mane krimsti abejojimas, baisus, be pasigailėjimo.

Įėjo jaunikaitis, aukštas, plačių pečių, su ąžuoline lazda.

3.3. Vienas priklausomų žodžių neturintis pažyminys skiriamas tik tada, kai patikslina prieš pažymimąjį žodį einantį kitą pažyminį arba kai eina su prijungiamuoju jungtuku ar kitu kokiu jungiamuoju žodžiu ir turi aplinkybės reikšmės atspalvį.

Už raisto gražus šilas, ištekinis.

Kitam kampe, šviesiajame, stovėjo iš sudrožtų lentų paprasčiausios skobnys.

Pastogė, nors ir maža, jau buvo užleista pabėgėlių vaikams.

O liūtui, kad ir stipriam, per kvailumą teko bastytis iš vietos į vietų.

Rapolas, irgi alkanas, neturėjo ko atsakyti.

Pastabos. 1. Skiriami net nederinamieji pažyminiai, kurie patikslina prieš pažymimąjį žodį esančius kitus pažyminius arba eina su prijungiamaisiais jungtukais.

Apynių likusios tik nuogos kartys, be lapų, be auksinių spurgų.

Buvo ilgas ir saulėtas ruduo, be sniego.

Žiema, nors ir be sniego, jam suteikė daug malonumų.

2. Skiriamas net prieš pažymimąjį žodį esantis neišplėstas pažyminys, jei jis eina su prijungiamuoju žodžiu ir turi aplinkybės reikšmės atspalvį.

Nors ir primuštas, vilkas nešė ant nugaros lapę.

3. Išskiriami po pažymimojo žodžio einantys įvardžiuotiniai būdvardžiai, turintys kartojamųjų prielinksnių ar įvardžių.

Už jūrų, už marių, už mėlynųjų, yra, anūkėli, tokia salelė…

Jo jauteliai, jo palšieji, po pievelę šokinėja.

3.4. Išskiriami išplėsti ir neišplėsti po įvardžių einantys ir jiems priklausantys derinamieji pažyminiai, dažniausiai turintys aplinkybės reikšmės atspalvį.

Bet jam, neturinčiam klausos, nepavyksta išreikšti savo nuotaikos.

Bet jam, mokytam, ten rodytis netiko.

Pastaba. Aplinkybės reikšmės atspalvį turi ir todėl skiriami įvairūs (išplėsti ir neišplėsti, derinamieji ir net nederinamieji) prieš įvardį einantys ir jam priklausantys pažyminiai.

Aukštas ir žilas, jis buvo panašus į senovės krivį.

Ir geriausiai laikomos, jos nebetinka valgyti trečiaisiais metais.

Blyškiu veidu, susimąsčiusiomis akimis, ji pasirodė svečiui nežemiškai rimta.

4. Kableliais išskiriamos savarankiškais žodžiais išplėstos dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės aplinkybės, turinčios prasminį ir intonacinį savarankiškumą. Prasminį ir intonacinį savarankiškumą turi tos aplinkybės, kurias kalbėtojas nori pabrėžtinai atriboti nuo kitų sakinio dalių ir atskirti nuo jų pauzėmis bei intonacija.

Išėjusi iš miško, Veronika net stabtelėjo.

Kartą pradėjus eiti šituo keliu, sunku jame besustoti.

Įvažiuojant jauniesiems kieman, užgrojo muzika.

Žaltys, atsigręžęs į Eglę, prašneko žmogaus balsu.

Bet Jonukui, tuos žodžius girdint, juoktis visai nebuvo noro.

Dažniau išskiriamos prieš tarinį einančios ir labiau išplėstos dalyvinės, pusdalyvinės bei padalyvinės aplinkybės.

Pastabos. l. Savarankiškais žodžiais neišplėstos dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės aplinkybės kableliais nuo kitų sakinio dalių neskiriamos.

Atsisveikinę žmonės išsiskirstė į savo namus.

Puškėdamas, vaitodamas senis išlipo iš lovos.

Dirbant nereikia juokų daryti.

Sningant ar lyjant keliauti nemalonu.

2. Kableliais neskiriamos ir išplėstos dalyvinės, pusdalyvinės bei padalyvinės aplinkybės, neturinčios prasminio ir intonacinio savarankiškumo, t. y. pabrėžtinai neatribojamos nuo kitų sakinio dalių ir neskiriamos pauzėmis bei intonacija.

Šuns kaklą apkabinusi verksi.

Jie dienai švintant keliasi.

Nustatykite paklaidas, padarytas gaminant detales.

3. Dažniausiai prasminio ir intonacinio savarankiškumo neturi ir todėl neskiriamos dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės aplinkybės, einančios po tarinio.

Išeisi tėvą baidydamas, pareisi duonos ieškodamas.

Miško žvėrims sunkiausia būna žiemai baigiantis.

Vaikai per balą brenda pasiraitę kelnes.

Tu parvažiavai rugius vežant.

4. Glaudžiai su tariniu esti sutapusios ir kableliais neskiriamos dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės aplinkybės, prasidedančios dalelytėmis, jungiamaisiais ar lyginamaisiais žodžiais.

Kai kas ir nieko nepadaręs ilsisi.

Motinai net pagalvojus apie tai rankos dreba.

Gudrus kalba tik reikalui esant.

Drebėjo jai širdis tartum pradedant piktą kokį darbą.

Dirbo ką galėdamas.

Jis žengė į tą kelią, kuriuo eidamas patyrė daug visokių nuotykių.

5. Prasminis ir intonacinis dalyvinių, pusdalyvinių ir padalyvinių aplinkybių savarankiškumas dažnai nėra ryškus ir priklauso nuo to, kuriuos minties atspalvius kalbėtojas nori išryškinti. Net ta pati išplėsta dalyvinė, pusdalyvinė ar padalyvinė aplinkybė gali būti arba skiriama, arba neskiriama.

Pailsėsi, baigęs dirbti arba Pailsėsi baigęs dirbti.

Namiškiai jau buvo sugulę, tačiau, išgirdę neįprastą triukšmą, šoko iš lovų arba Namiškiai jau buvo sugulę, tačiau išgirdę neįprastą triukšmą šoko iš lovų.

Kadangi išplėstinių dalyvinių, pusdalyvinių ir padalyvinių aplinkybių prasminis bei intonacinis savarankiškumas dažnai priklauso nuo autoriaus noro jas pabrėžti, jų skyrimas arba neskyrimas kableliais nelaikytinas skyrybos klaida. Klaida yra dalyvinę, pusdalyvinę ar padalyvinę aplinkybę sakinio viduje skirti tik iš vienos pusės.

5. Kableliais išskiriami kreipiniai, o jei kreipinys turi priklausomų žodžių, jis išskiriamas kartu su tais žodžiais.

Vai, kad, kūmule, širdį spaudžia, negaliu iškęsti.

Nešk, žirgeli, raganėlę per laukelį rudenėlio.

Tylėk, neverk, mano mažas anūkėli.

Vainikėli žalių rūtų, kur aš tave dėsiu?

Pastabos. 1. Jei kreipinys yra sakinio gale, po jo dedamas sakinio galo ženklas.

Tik nepavėluok į mokyklą, Giedruti.

Ko jūs verkiat, seserėlės?

Skubėk namo, skubėk, Kastyti!

2. Kreipinio reikšmę turintys būdvardžiai ir dalyviai skiriami kaip ir kiti kreipiniai.

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!

Kilk, saulute, kilk, meilioji!

Dešimt karatų – dešimt mūsų meilės metų į tavo žiedą, mylimoji, aš dedu.

3. Su kreipiniu nesutapę antrojo asmens įvardžiai ir jaustukai atskiriami nuo kreipinio.

Kas apverks jus, brolužėliai, kas nupins vainiką?

Ei, Morta, atnešk mums iš šulinio vandenėlio.

Su kreipiniu sutapę įvardžiai ir jaustukai yra skiriami kartu su kreipiniu.

Oi tu seserėle, kol viena buvai, vargelio nematei.

Ai meistruži, kam vėją tokiems niekams varginti!..

Tik nesiklaupk, o Prūsija, ant kelių.

6. Kableliais atskiriami sakinio dėmens reikšmę turintys teigimo ar neigimo žodžiai ir sakinio pradžioje esantys jaustukai, kai jie neturi emocinės reikšmės ir yra pasakomi ramia intonacija.

Taip, žemė čia gera.

Taip, aš norėjau su juo pasikalbėti.

Ne, tu nešnekėk.

Ne, Adomėlio jis neduos niekam nuskriausti.

Na, kaip tau patinka mūsų naujasis butas?

Ak, jis tik Mykoliukas!

7. Kableliais išskiriami įterptiniai žodžiai, jei jie nėra labai nutolę nuo viso sakinio minties.

Julei, matyti, patiko svečias.

Rodos, jau visi susirinko.

Žodžiu, tokio laimingo gyvenimo dar nebuvau turėjusi.

Dar užrašys, ko gero, jam Martyno prakaitą ir triūsą.

Jis, anot tėvo, geriausias žmogus.

Be giminių, susirinko ir artimiausi draugai.

Kur, po šimts pypkių, jis galėtų būti?

Kitą kartą, savaime aišku, aš nepadarysiu tokios klaidos.

Dėdės Martyno supratimu, laimingesnių žmonių negali ir būti.

Reikia tiesą pripažinti, Petrienė pirmutinė atsipeikėjo.

Šį sodą, man rodos, sodino jo senelis.

Įterptiniais žodžiais paprastai eina:

a) pasirėmimo ar žinių šaltinį rodantys žodžių junginiai: pasak jo (jų, jūsų, tėvo, tavęs…), anot jo, anot jo žodžių, jo žodžiais, jo žodžiais tariant, mano (tavo, mūsų…) supratimu, mano nuomone, mano žiniomis, spaudos duomenimis…;

b) kalbėtojo požiūrį rodantys žodžiai ir žodžių junginiai: aišku, žinoma, be abejo, suprantama, regis, matyti, matyt, rodos, atrodo, laimė, laimei, nelaimei, mūsų džiaugsmui, aiškus daiktas, galima sakyti…;

c) žodžiai ir žodžių junginiai, rodantys išskaičiuojamąją eilę, išskirtį ir kitokius nusakomųjų dalykų santykius: viena, pirma, antra, trečia…; be to, be kita ko, be jo (ko), išskyrus jį (ką)…; deja, beje, tiesa, ko gero, tarp kitko, kas be ko, šiaip ar taip, pavyzdžiui, žodžiu, vienu žodžiu, atvirkščiai, priešingai, maža to, negana to…;

d) kalbos pobūdį rodantys padalyviai ir padalyvinės konstrukcijos: atsiprašant, taip sakant, žodžiu sakant, atvirai šnekant, trumpai tariant, tarp mūsų kalbant, tiesą pasakius, kita vertus…;

e) sustabarėję emocinės reikšmės posakiai: dievaži, po galais, po šimts pypkių, gink Dieve…;

f) pašalines pastabas pasakančios veiksmažodžių asmenuojamosios formos: vadinasi, pasirodo, būdavo, girdi, sakysim, sako, žiūrėk, kalba, matau, tikiuosi…

Pastabos. 1. Dalis išvardytųjų žodžių gali eiti ir sakinio dalimis. Būdami susiję su sakiniu ir eidami sakinio dalimis, jie jokiais ženklais neskiriami.

Vadinasi, jis neateis ir Šis medis vadinasi ąžuolas.

Į vakarą, žiūrėk, susirinks lietaus ir Žiūrėk į vakarų pusę.

Jis, atrodo, norėjo kažką pasakyti ir Jis atrodo pavargęs.

Be draugų, susirinko ir kaimynai ir Jis gyveno be draugų.

2. Įterptiniais žodžiais nelaikomi išskaičiuojamojo gretinimo nerodantys prieveiksmiai pirmiausia ir visų pirma.

Pirmiausia norėčiau padėkoti už rūpestį.

Visų pirma reikia išmokti pamokas.

3. Veiksmažodžio bendratis palyginti įterptiniu žodžiu tampa tik prisijungusi priklausomą įnagininką su prielinksniu su.

Gyvenimas čia, palyginti su Vaciaus bloku, buvo tikras rojus.

Gyvenimas čia buvo palyginti geras.

4. Įterptiniais nelaikomi ir kableliais neskiriami šie žodžiai: išties, iš tiesų, iš tikro, iš tikrųjų, iš viso, veikiausiai, greičiausiai, tikriausiai, paprastai, apskritai, anaiptol, pagaliau, galų gale, esą, rasi, berods, atseit, destis, būtent, maždaug, galbūt, turbūt, antai, taigi, mat, gal, juk, štai, tarsi (reikšme lyg), tartum, tarytum, vis dėlto, šiukštu, vargu, vargu ar, tuo tarpu, šiuo tarpu, toli gražu.

Prieš atseit, destis, būtent kablelis rašomas tada, kai jie vartojami kaip jungiamieji žodžiai, o po būtent prieš išskaičiuojamąsias sakinio dalis dar dedamas ir dvitaškis.

8. Kableliais skiriamos priduriamai, tarsi mintį baigus ar pertraukus, pasakomos sakinio dalys, ypač tokios, kurios iš įprastos vietos nukeliamos į sakinio galą arba prasideda jungtukais.

Prisiminė kerdžius, kiek teko jam priekaištų prisiklausyti, kaltai ir visiškai nekaltai.

Braziai, nebegalėdami vieni apsidirbti, samdėsi berną, daugiausia lažo darbams.

Vieną kūdikėlį beglostė, ir tai virpančia ranka.

Tas, nors ir atspiromis, bet turėjo dėdės klausyti.

9. Kableliu skiriamos jungtuku ir su sakiniu sujungtos išvadinės žodžių grupės ir atskiri žodžiai.

Mostelėsi ranka, ir iširo visa tvarka.

Paskaitau iš knygos, ir užtenka.

Klausyk manęs, ir bus gerai.

Pavargau beeidamas, ir gana.

Pasakysiu viską, ir tiek.

10. Kableliu skiriami lyginamieji šalutiniai sakinio dėmenys (turintys tarinį).

Ir linksmiau suplakė širdis, akyse prašvito, lyg saulė skaisčiau sušvito danguje.

Pats sėsiu, šienausiu, drauge su žmonėmis vargsiu, kaip mano protėviai vargo!

Tu stovėk čia, kalne Gedimino, kaip stovėjai nuo amžių senų.

Ką pasakė Mackevičius, kaip kirviu užkirto.

Jonui vis neramiau darėsi krūtinėje, tartum oro ėmė trūkti.

Pastabos. l. Su lyginamuoju žodžiu einantys ir kartu su juo sustabarėjusį pasakymą sudarantys veiksmažodžiai kableliais neskiriami.

Viską padarė kaip reikia (gerai).

Žolės buvo kiek nori (daug).

Prisivažinėjo kiek tilpo (daug, užtektinai).

2. Sakinio dalimis einantys ir tarinio neturintys lyginamieji posakiai kableliais neskiriami.

Sąmyšiai ir nelaimės namuose ją nubaltino lyg vėlyvo rudens gruodas žolelę.

Nejučiomis Petras ir pats nori būti kaip tas senovės lietuvis.

Taisyk žodžiui vietą kaip svečiui patalą.

Ir nuo to karto Papievio Alena pasidarė man it kokia paslaptinga svajonė.

Adomėlis baigė penktus metelius ir buvo gudrus kaip senis.

Mano duktė tokio pat ūgio kaip ir jūs.

3. Neskiriamos lyginamosios sakinio dalys, einančios po aukštesniojo laipsnio būdvardžio ar prieveiksmio.

Loviai buvo ilgesni nei žmogaus ūgio.

Geriau žvirblis rankoje negu briedis girioje.

Tėvui daugiau rūpėjo žvaigždėto dangaus paslaptys negu savo ūkis.

4. Skiriami ir tarinio neturintys lyginamieji posakiai, kai jie:

a) eina priedėliu,

Aplink jį, kaip žymiausių kaimo ūkininką, susėdę kaimynai.

Jis žengė labai greitai, ir aš, kaip mažas vaikas, tik spėjau paskui jį bėgti.

b) turi aiškinamąją reikšmę arba pasakomi kaip pridurtinės pastabos,

Medžiai stovi tylus, lyg daugel matę seneliai.

Ir taip jiems pasidarė ramu, lyg kokios didžios šventenybės susilaukus į savo būstą.

Taip abudu nusigando, lyg nuodininkai įėjus į jų namus.

Pakraščiais miško, kaip jaunosios per jungtuves, baltais rūbais pasipuošusios klestėjo ievos.

Kai lyginamojo posakio aiškinamoji ar pridurtinė reikšmė nėra ryški arba kai jis gali būti suprantamas ir kaip sakinio dalis, ir kaip dėmuo, jo skyrimas ar neskyrimas kableliais nelaikytinas skyrybos klaida.

11. Kableliais skiriami šalutiniai sakiniai (šalutiniai sakinio dėmenys) nuo pagrindinių dėmenų ar žodžių, kuriems jie priklauso.

Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia, kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko.

Kai aš jojau per žalią girelę, nusilaužiau putino šakelę.

Aš pats žinau, kad esu kvailas ir jokiam, geram darbui netinku, todėl ir skerdžiauju.

Kol Andrius ėjo į mokyklą, niekas iš namiškių nemanė, kad jis veltui duoną valgo.

Išgirdę, kad tėvas grįžo, vaikai šoko iš lovos.

Pastabos. 1. Keli greta einantys to paties laipsnio šalutiniai sakiniai vienas nuo kito skiriami kaip vienarūšės sakinio dalys, t. y. skiriami tada, kai tarp jų nėra jungtuko arba yra priešpriešinis jungtukas.

Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, tai mūsų tėvynė, graži Lietuva.

Keleivis sutiktąjį šnekino ne todėl, kad norėjo viską sužinoti, bet kad jį slėgė tyla.

Šalutiniai sakiniai, sujungti sudedamuoju ar skiriamuoju jungtuku, vienas nuo kito neskiriami.

Mokiniai taip kalbės, kaip kalba visų dalykų mokytojai ir kokios kalbos jie iš mokinių reikalaus.

Autorius nedėsto tų dalykų, kurie visiems žinomi arba kurie nėra labai svarbūs.

1. Jei prijungiamasis jungtukas ar jungiamasis žodis yra artimai susijęs su prieš jį einančiu kitu prijungiamuoju ar priešpriešiniu jungtuku, kablelio tarp jungtukų gali nebūti.

O kai pribėgsi žalią lankelę, ten tave paganysiu.

Kažko jos dainai trūksta, bet ko trūksta, mes ir patys nežinome.

3. Kai prieš prijungiamąjį jungtuką eina pabrėžiamosios ar aiškinamosios reikšmės žodžiai (ypač, nebent, juoba, vis tiek, būtent, tai yra), kablelis dedamas tik prieš tuos žodžius, o prieš patį jungtuką nededamas.

Valstiečiai ėmė lankytis vieni pas kitus, ypač jei kokia nepaprasta žinia pasiekdavo jų pirkias.

Juk jis man nieko blogo nėra padaręs, nebent kad visada salinosi nuo manęs.

Aš norėjau jam padaryti paslaugą, juoba kad tai man visai nebuvo sunku.

4. Sustabarėję pasakymai su jungiamaisiais žodžiais kableliu neskiriami.

Nebuvo kas perspėja (perspėjančio žmogaus).

Pagaliau ėmė belsti kiek gali (iš visų jėgų).

Galėsi kiek nori (daug, užtektinai) prisiraškyti vaisių.

12. Kableliais vienas nuo kito skiriami jungtukais nesujungti sudėtinio sakinio dėmenys.

Nusigando lenkų kunigaikštis, veidas jo pabalo, miklios rankos sudrebėjo.

Krykšteli nendrynuose laukinė antis, galingai supliaukši uodega plėšrioji lydeka, vėl nustraksi grakštuolė stirna.

Prabėgs netrukus vasarėlė, užges aguonos pradalgiuos.

13. Kableliais skiriami sudėtinio sujungiamojo sakinio dėmenys, sujungti priešpriešiniais jungtukais o, bet, tačiau, pavieniais jungtukais tai, tad, todėl, tik… ir visokiais kartojamaisiais jungtukais.

Lopšys pamažu lingavo, o jame ramiai miegojo naujagimė.

Mikas skubino nusivaryti kiaules arčiau sodžiaus, bet kiaulės jo nelabai klausė.

Jau lyg ir reikėtų ieškoti leidėjo, tačiau aš vis dar neskubu.

Vaikui valią duok, tai pats būsi nevalioj.

Aš rytoj savo vyrus sušauksiu, tad jie tau viską išklostys.

Kiškį žvėrys išrinko urėdu, todėl jam rūpėjo viso miško bėdos.

Ne močiutė giružėj šaukė, tik gegelė gailiai kukavo.

Ir saulutė daug skaisčiau nušvito, ir miesto trobos ne tokios jau rūsčios bebuvo.

Nei aš buvau daržely, nei aš skyniau rūteles.

Ar vėjai pūtė, ar sodai ūžė, ar lelija lingavo?

Arba kiemą tegu pasausina, arba gerus batus duokite.

14. Tarp sakinio dėmenų, jungiamų pavieniais (nekartojamaisiais) jungtukais ir, ar, arba, nei, kablelis dedamas norint pabrėžti jų prasminį savarankiškumą.

Susitaisė mūsų ketvertas norinčių arklių pirkti, ir drožiame kažkur dešimt varstų už miestelio.

Žengi žingsnį aukštyn, ir viskas jau matyti į vakarus per ištisas tris mylias.

Toli, ten kažkur už kalno, už girios, sugriaudė, ar gal mums tik pasirodė, kad griaudė.

Rūmų statyba turi būti baigta šiais metais, arba mums reikės ieškoti kitų patalpų.

Nuo įvairių balsų ir baisybių sukos drąsuoliams galvos, vargo kūnas, ir nusilpę jie krito žemyn, pavirsdami akmenimis.

Po valandėlės prasiskiria aukšta Darjalo kalnų siena, ir prieš keleivio akis atsiskleidžia didingas ir kartu slėpiningas Kistyno tarpukalnės reginys.

Pastaba. Kai prasminis savarankiškumas nepabrėžiamas, sudėtinio sakinio dėmenys, sujungti pavieniais (nekartojamaisiais) jungtukais ir, ar, arba, nei, kableliais neskiriami, kaip neskiriamos ir atitinkamos vienarūšės sakinio dalys.

Vėjas šėlo ir jūra šniokštė.

Pakilo vėjelis, debesys išsisklaidė ir danguje sumirgo žvaigždės.

Tikrai per daug jį mylėjo tėvas ir lepino motina.

Jos beklausant, man ima ašaros iš akių byrėti ir širdis taip nudžiunga, lyg pati motutė mane bučiuotų.

Jis girdi, kaip sušniokščia vėjas medžių šakose ir kaip į lapus subarbena stambūs lietaus lašai.

Maniau, kad karvė išsimetė ar su arkliu kas atsitiko.

Aš nežinau, kas manęs laukia nei kas po viso to bus.

Kadangi sujungiamojo sakinio dėmenų prasminis savarankiškumas ne visada yra aiškus, kablelio dėjimas ar nedėjimas tarp jų prieš pavienius jungtukus ir, ar, arba, nei nelaikytinas skyrybos klaida.

15. Kableliais ir brūkšniais skiriami į tiesioginės kalbos sakinį įsiterpę ir po tiesioginės kalbos sakinio einantys autoriaus žodžiai.

– Na, tai dabar, Jonai, – tarė pasilenkęs prie manęs Simanas, – papasakok mums ką nors.

– Pasikurkime, dėde, ugnį, – tarė Adomukas žibančiom akelėm.

Pastabos. 1. Jei autoriaus žodžiai yra įsiterpę tarp dviejų atskirų tiesioginės kalbos sakinių, po autoriaus žodžių dedamas taškas ir brūkšnys.

– Na, to gero gali su kaupu gauti, – sutiko tėvas. – Namams dėl to menkas nuostolis.

2. Jeigu tiesioginės kalbos žodžiams skirti reikia dvitaškio, prieš įsiterpusius autoriaus žodžius dedamas kablelis ir brūkšnys, po autoriaus žodžių – dvitaškis ir brūkšnys.

– A jau, tėte, vis bijai, – šoko aštriau duktė: – tai palūkanos, tai kitas kas!..

3. Jei tiesioginės kalbos žodžiams skirti reikia klaustuko, šauktuko ar daugtaškio, tas ženklas prieš autoriaus žodžius kableliu nekeičiamas.