Skyrybos principai (kitaip – pagrindai) nėra tokie ryškūs kaip rašybos, nes čia lemia daugiau veiksnių, todėl skyryba, apskritai imant, yra laisvesnė. Būna atvejų, kai galima skirti arba neskirti. Kartais galima skirti arba vienu skyrybos ženklu, arba kitu: pavyzdžiui, nėra labai aiškių ribų tarp kablelio ir kabliataškio, tarp dvitaškio ir brūkšnio vartojimo.

Šiaip jau lietuvių kalbos skyryba remiasi trimis pagrindiniais principais: sintaksiniu, kitaip gramatiniu; prasminiu, kitaip loginiu; intonaciniu, kitaip intonaciniu-pauziniu.

Pagal sintaksinį (gramatinį) principą skiriant reikia atsižvelgti į sakinio žodžių sintaksinius ryšius. Pavyzdžiui, išskiriami kreipiniai, įterpiniai, nes jie su sakiniu sintaksiškai nesusiję. Ir priešingai: niekaip negalima kableliu skirti veiksnį nuo tarinio, nes veiksnys ir tarinys yra sakinio gramatinis centras.

Remiantis prasminiu (loginiu) principu skyrybos ženklai sudėtini taip, kad tekstas būtų suprantamas, aiškus. Juk viena reikš Bausti, negalima atleisti!, o kita – Bausti negalima, atleisti! Arba dabar galima nebeskirti išplėstinių dalyvinių, padalyvinių ir pusdalyvinių aplinkybių, bet jei susidaro dviprasmybė, jas skirti būtina: viena reikš Jiems susitikus, aikštėje pasigirdo orkestro garsai, o kita – Jiems susitikus aikštėje, pasigirdo orkestro garsai. Pamatę straipsnelio pavadinimą „Gražiausi vokiečiai“ tikimės, kad bus išvardyti gražiausi vokiečiai, bet jeigu ten aiškinama, kad vokiečiai kieno nuomone yra gražesni už kitų tautų žmones, reikėtų pavadinimo „Gražiausi – vokiečiai“.

Taikant intonacinį principą svarbu sakinio intonacija, pauzės. Paisydami intonacijos, sakinio gale rašome arba tašką (taško nerašome tik po antraštės), arba klaustuką, arba šauktuką (parašyti klaustuką ar šauktuką ne vienas pamiršta). Įterpinius skaitome žemesniu, neakcentuotu balsu. Pauzė paprastai daroma ten, kur ir pagal sintaksinį ar prasminį principą reikėtų dėti skyrybos ženklą. Tačiau intonacijos ir pauzių negalima suabsoliutinti ir jas visur žymėti skyrybos ženklais. Pavyzdžiui, sakinyje Drauge su parskrendančiais paukščiais atgijo ir stiprėjo naujo gyvenimo viltis grupė Drauge su parskrendančiais paukščiais intonaciškai ir pauze yra atskirta, bet sintaksinio ir prasminio pagrindo ją skirti nėra, todėl kablelio nereikia. Arba įterptų į sakinį išplėstinių dalyvinių, padalyvinių ir pusdalyvinių aplinkybių gale būna ryški pauzė, todėl daug kas klaidingai deda kablelį tik ten, o reikėtų išskirti kableliais iš abiejų pusių arba visiškai neskirti: Gera žinoti, jog tau suklupus, draugai atskubės padėti taisytina į Gera žinoti, jog, tau suklupus, draugai atskubės padėti arba – kaip įprasčiau po jungtuko – Gera žinoti, jog tau suklupus draugai atskubės padėti.

Norminė skyryba padeda geriau suvokti tekstą, išryškinti įvairius minčių niuansus. Meninėje kalboje, kur stengiamasi perteikti ir emocijas, skyryba gali būti individualesnė, savitesnė.

Daugelis skyrybos ženklų įvairovę kažkodėl retai prisimena – dažniausiai vartoja tik kablelį (tuo jie panašūs į savamokslį, pramokusį skambinti fortepijonu vienu pirštu). Visada reikėtų pagalvoti, kur vietoj kablelio geriau tiktų ar net būtinas kabliataškis, dvitaškis, brūkšnys ar kokie kitokie ženklai.

Lietuvių kalbos normintojai Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga, studijavę Rusijos universitetuose, skyrybą daugiausia tvarkė pagal rusų kalbos pavyzdį, nors aklai nekopijavo. Dabar labiau veikia Vakarų Europos kalbos, kur skyryba kitokia, pavyzdžiui, ten dažniausiai neskiriami šalutiniai sakiniai, todėl ir lietuvių raštuose nusižengimų skyrybos normoms daugėja.

Lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos normas galima pasitikrinti N. Sližienės ir A. Valeckienės parengtoje knygoje „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ (1992) ar bent jau „Lietuvių kalbos žinyne“ (2000), „Mokomajame lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodyne“ (2003).