Ekonomika ir gamtos ištekliai

ĮVADAS

Ekonomikos mokslas nagrinėja, kaip iš ribotų išteklių pagaminti kuo daugiau produkcijos, skirtos patenkinti neribotus žmonių poreikius. Didelę dalį reikiamų išteklių ir sudaro gamtos ištekliai. Tai yra gamtos teikiamos gėrybės. Bet gamtos ištekliai yra išsenkami ir labai daug neišsenkamų. Ekonomikos tikslas atrasti būdus, kaip geriau panaudoti išteklius, tausojant juos ir gamtą, ir norint patenkinti visus žmonių poreikius. Šiame referate ir nagrinėjama ši tema, būdai kaip pasirinkti geriausią variantą. Žmonių poreikiai vis didėja ir didėja, o gamtos išteklių pamažu vis mažėja. Šiame referate rasite temų ir būdų sprendžiančių šią problemą ir apie gamtos apsaugą.

Gamtos ištekliai ir jų naudojimo problemos

Gamtos ištekliai – tai gamtos elementai (žemė, vanduo, oras, klimatas, augalija, gyvūnija, naudingosios iškasenos, landšaftas), naudojami visuomenės reikmėms tenkinti. Tarp žmogaus ir gamtos išteklių yra abipusė priklausomybė. Gamtos ištekliai sudaro sąlygas žmonijai egzistuoti ir vystytis. O žmogus, plėtodamas gamybą, mokslo ir technikos pažangą, keičia gamtos išteklių struktūrą, įvaldo vis naujas gamtos jėgas. Jau dabar vis daugiau naftos išgaunama vandenynuose, metalų rūdos kasamos amžino įšalo zonose, gėlo vandens atsargas rengiamasi papildyti iš Arkties bei Antarktidos ledynų.

Gamtos ištekliai lemia šalių ekonominę raidą. Gamtos turtų turtingos valstybės turi gerokai didesnes galimybes plėtoti gamybą, prekybą, socialinę sferą. Šių išteklių eksportas yra svarbus pajamų šaltinis. Pavyzdžiui, dabar dideles pajamas gauna naftą ir metalus eksportuojančios šalys.

Gamtos turtų naudojimas sukelia dvejopas problemas. Pirmiausia, kai kurių gamtos turtų ištekliai senka. Naujų išteklių paieškai ir išgavimui reikia milžiniškų lėšų, dažnai iš esmės keičiasi jų geografinis išsidėstymas. Dėl to didėja išteklių transportavimo bei bendros gamybos išlaidos, ypač tuomet, kai dėl išteklių išsekimo įmonės priverstos keisti technologijas ir gamybos profilį. Antra problema ta, kad dažnai išgaunami tik pagrindiniai mineralinių išteklių komponentai. Kiti prilyginami atliekoms, kuriomis teršiama aplinka. Todėl kompleksinis visų ypatingai svarbus ekonominis ir gamtos apsaugos veiksnys.

Racionalus gamtos išteklių išgavimas bei naudojimas tiesiogiai susijęs su natūralios gamtinės ir žmogaus sukurtos aplinkos išsaugojimu. Tuo rūpinasi aplinkos apsauga. Ji apima visą kompleksą tarptautinių, valstybinių ir visuomeninių priemonių, kuriomis siekiama išsaugoti natūralius ekologinius ryšius, išvengti žalingų gamybos procesų ar žmonių veiklos pasekmių arba maksimaliai jas sumažinti. Aplinkos apsauga kaipo mokslas yra dviejų mokslo grupių sandūroje – gamtos ir ekonominių-socialinių. Tik kompleksinis ekonominių, teisinių, techninių, biologinių priemonių naudojimas gali garantuoti racionalų gamtos išteklių naudojimą dabar ir ateityje.

gamtos išteklių klasifikavimas

Gamtos ištekliai šiuo metu apibrėžiami ir klasifikuojami gana įvairiai. Gamtos ištekliai plačiąja šio žodžio prasme apibūdinami kaip gamtos elementai, naudojami gamybinėje ir negamybinėje žmonių veikloje, tenkinant jų poreikius. Poreikiaigali būti labai įvairūs, greitai kintantys, todėl ir juos tenkinantys gamtos ištekliai, jų rūšys bei naudojimo būdai taip pat kinta.

Pagal savo savybes, išgavimo bei reprodukcijos sąlygas gamtos ištekliai skirstomi į dvi grupes:

1. Realūs ir potencialūs;

2. Išsenkantys ir neišsenkantys. Išsenkantys ištekliai skirstomi dar į du apibendrintus pogrupius:

a) atkuriami;

b) neatkuriami ištekliai.

Realūs ištekliai – tai žmonių praktinėje veikloje naudojami gamtos ištekliai. Šiai grupei priskiriami eksploatuojami naudingųjų iškasenų telkiniai, dirvožemis, miškai, vandenys. Potencialiems gamtos ištekliams priskiriami tie išžvalgyti ištekliai, kurie dėl įvairių techninių, ekonominių, socialinių, politinių priežasčių šiuo metu nenaudojami. Šiai grupei galima priskirti išžvalgytų naudingųjų išteklių klodus žemės gelmėse, vėjo, saulės, vandenynų energiją. Pavyzdžiui, surasti didžiuliai geležies rūdos klodai Varėnos rajone yra potencialūs mūsų šalies ištekliai. Tuo tarpu ilgai buvę potencialūs naftos telkiniai vakariniuose šalies rajonuose, pradėjus juos naudoti, tapo realiais.

Neišsenkantiems gamtos ištekliams priskiriami tie, kurių bendras kiekis planetoje iš esmės nekinta. Tai žemė, oras, vanduo, klimatas, saulės radiacija, jūrų potvyniai ir atoslūgiai. Kol egzistuoja mūsų planeta, bus ir šie ištekliai. Dėl ūkinės žmonių veiklos gali keistis šių išteklių kokybinės charakteristikos, tačiau netekti jų pavojaus nėra.

Išsenkami gamtos ištekliai tai tokie, kurių kiekis žemėje ribotas, o iš naujo jie kaupiasi labai lėtai, palyginti su naudojimo apimtimi. Todėl išsenkami ištekliai skirstomi į atkuriamus ir neatkuriamus.

Atkuriamais vadinami tie, kurie atsikuria patys savaime arba žmogui padedant, jeigu nepažeistos jų atsikūrimo sąlygos. Tai gyvūnijos ir augalijos pasaulis. Šių išteklių išnykimo pavojus iškyla tik tuomet, kai jų naudojimas yra spartesnis už natūralią reprodukciją, tai yra, kai pažeidžiama ekologinė pusiausvyra.

Žmogus negali pasigirti racionaliu gamtos turtų naudojimu. Per paskutinius 400 metų išnyko 94 rūšys paukščių, 63 rūšys žinduolių. Iš augalijos pasaulio ypač didelę reikšmę žmonijai turi miškai. Jie užima trečdalį planetos sausumos ir yra ne tik medienos ir miško gėrybių šaltinis, bet ir oro, klimato, vandens režimo natūralaus reguliatorius. Miškai lėtai atsikuriantys ištekliai, todėl jų kirtimas turi būti ypatingai reguliuojamas,kad nekiltų nepageidaujamų ekologinių pasekmių.

Neatkuriamiems gamtos ištekliams priimta priskirti tas naudingąsias iškasenas, kurių natūralus susidarymo procesas užima tūkstantmečius. Tai nafta, metalų rūdos, gamtinės dujos, akmens anglys ir kitos nerūdinės medžiagos. Dabar per vienerius ūkininkavimo metus pasaulyje suvartojama tiek akmens anglių, kiek jų susikaupdavo per 400 tūkstančių metų.

Svarbi priemonė, padedanti racionaliau naudoti gamtos išteklus, yra jų kadastrai – visuma duomenų apie gamtos išteklius. Kadastrų sudarymas yra privalomas įstatymų nustatyta tvarka. Privaloma sudaryti žemės, jos gelmių išteklių, miškų, upių, ežerų bei tvenkinių, saugomų teritorijų, augalijos ir gyvūnijos kadastrus. Visiems kadastrams yra bendra tai, kad juose turi būti: gamtos išteklių objektų ir jų naudotojų sąrašas, išteklių kiekybinė bei kokybinė apskaita, išteklių ekonominis vertinimas.

lietuvos gamtos ištekliai

Lietuvos gamtos išteklių nustatymo ir įvertinimo problema gana sudėtinga. Mokslininkų ir jau didelio šios problemos žinovų skaičiaus nuomone dėl Lietuvos gamtos išteklių gana skirtinga, vieni tvirtina, kad Lietuvos savo gamtos turtų neturi arba beveik neturi, kiti aiškina, kad išteklių turime nemažai, treti teigia, kad apie juos mažai žinome, nes dar daug kas nesurasta, neištirta ir neįvertinta.

Nustatyti, kiek Lietuva turtinga gamtos ištekliais, galima tik gerai išanalizavus jos gelmių turtus, jų sandarą, vertingumą, ypač kreipiant dėmesį į šiandien bene svarbiausią nereprodukuojamų gamtos išteklių grupę energetinius išteklius.

Kol kas Lietuva šiuos išteklius importuoja, nors jų esama ir čia. Turimos naftos klodai pakankamai gerai ir net detaliai išžvalgyti, nustatyta, kad naftos atsargos glūdi nuo kelių šimtų metrų iki 2,3 kilometro gylyje. Gauta nafta – labai aukštos kokybės, mažai sieringa, bet jos palyginti nedaug, esami kiekiai leistų patenkinti tik nedidelę mūsų valstybės poreikių dalį. Lietuva turi naftos atsargų ir Baltijos jūros šelfo zonoje.

Svarbi energetinių poreikių patenkinimo Lietuvos gamtos dalis – durpės. Durpynai yra išsidėstę beveik visoje šalies teritorijoje. Jų turime apie 430 milijonų tonų. Didžiausi durpynai : Didysis tyrulis (Radviliškio rajone), Aukštumala (Šilutės rajone), Rėkyva (Šiaulių rajone), Ežerėlis (Kauno rajone), Baltoji Vokė (Vilniaus rajone), Šepeta (Kupiškio rajone

Tačiau ne visos durpės gali būti panaudojamos kurui. Šiuo metu energetiniams poreikiams sunaudojame tik apie 14-15% gaunamų durpių. Likusios labiau tinkamos trąšoms, įvairių kompostų gamybai, kurios, beje, turi nemažą paklausą užsienyje, yra vertinga eksporto prekė. Taip pat gaminama daigų auginimo vazonėliai, įpakavimo medžiagos, pašarinės mielės.

Taigi durpės Lietuvos energetinių išteklių balanse sudaro ne taipjau didelę dalį, tačiau apskritai tai vertingi ir reikalingi šaliai gamtiniai ištekliai. Gydomosios durpės tiekiamos kurortų gydykloms. Durpės – puiki žaliava chemijos pramonei (amoniakui, acto rūgščiai, degutui, vaškui, parafinui, bitumui ir kitiems produktams gaminti).

Gana daug Lietuvoje gamtos išteklių, reikalingų statybinių medžiagų gamybai. Viena iš svarbiausių – žaliava cemento gamybai, be kurio negali išsiversti nė viena statyba. Tai – gipsas, klintys, molis. Klintis yra svarbiausia cemento ir statybinių kalkių, klintmilčių (rūgščioms dirvoms kalkinti) žaliava. Taip pat naudojama silikatinių plytų, stiklo, popieriaus, cukraus pramonėje. Eksploatuojami Karpėnų ir Menčių telkiniai.

Lietuvos žemėje daug įvairių molų, kurie susikaupė per ilgus periodus. Statybos parūpinamos savo gamybos plytomis, čerpėmis, keramzitu. Daug molio sunaudojama melioracinėje statyboje. Išžvalgytos ir ištirtos molio atsargos Lietuvoje duoda pagrindą teigti, kad jų dar pakaks ateities metams.

Dar vienas svarbus, didžiuliais kiekiais naudojamas gamtos turtas- žvyras. Išgauname ir panaudojame jo respublikoje kasmet maždaug po 15 milijonų kubinių metrų arba beveik po 4 kubinius metrus kiekvienam gyventojui. Nemažiau reikalingas ir smėlis, naudojamas silikatinių plytų, kitos produkcijos gamybai. Ypač galime didžiuotis tuo,kad Anykščių apylinkių žemėje slūgso didžiausi Pabaltyje brangaus kvarcinio smėlio telkiniai. Šis smėlis tinka krištolo, televizorių kineskopų ir kitos šiuolaikinės technikos gamybai. Deja, smėlio turimų išteklių dugnas kai kuriuose Lietuvos rajonuose jau pasiektas.

Geologų paieškos leidžia teigti, kad Lietuvos žemės gelmės gausu geležies rūdos, valgomosios druskos, gipso, kitų svarbių išteklių. Sutelkus visas mūsų pastangas, galima tikėtis jau netolimoje ateityje pradėti eksportuoti šiuos gamtos turtus.

Žemės ūkis Lietuvos ekonomikoje visada užimdavo labai svarbią vietą, jo produkcija ir šiandien sudaro nemažą šalies nacionalinių pajamų dalį.žemės ūkio gamybos pagrindas – augalininkystė, o jos vystymasis neįmanomas be nepaprastai svarbios gamtos išteklių rūšies – gerų dirvožemių. Dirvožemio gamtos ištekliai, dažnai vadinami žemės ištekliais, vadiname viršutinių žemės plutos uolienų sluoksnius, pasikeitus dėl gamtinių veiksnių ar žmogaus kryptingos ūkinės veiklos. Dirvožemio ištekliai turi nuostabią savybę – derlingumą. Pastebėta, kad skaičiuojant vienam Lietuvos gyventojui jam tenkantis tiek bendrųjų žemės ūkio naudmenų, tiek ariamos žemės plotas nuolat mažėja. Šią tendenciją nulemia tokie veiksniai: gyventojų skaičiaus didėjimas, žemės ūkio naudmenų naudojimas kitiems, ne žemės ūkio reikalams – industrializacijos ir urbanizacijos reikmėms, miškų plotų didėjimas, hidroenergetikos vystymas ir kita. Ateityje kiekvienam iš mūsų tenkantis žemėsūkio naudmenų ir ypač ariamos žemės plotas neišvengiamai mažės. Kad karty nesumažėtų gaminamų maisto produktų ir kitoms ūkio šakoms teikiamų žaliavų – linų, cukrinių runkelių ir kitų techninių kultūrų, būtina dar racionaliau naudoti šį labai vertingą mūsų šalies gamtos turtą.

Labai svarbi Lietuvos gamtinių išteklių rūšis – miškai. Jie užima beveik trečdalį šalies teritorijos. Tačiau nežiūrint tokio miškų ploto, medienos kaip svarbiausio miškų teikiamo produkto naudojimo požiūriu dabartinė miškų būklė Lietuvoje nėra gera. Vyrauja jaunuolynai ir pusamžiai miškai, tinkamų naudoti brandžių medynų dalis sudaro tik keletą procentų.

Lietuvoje turimi savi plotai leidžia patenkinti didžiąją dalį medienos poreikių. Tačiau iš pastaraisiais metais kasmet sunaudojamo medienos kiekio beveik trečdalis įvežama iš užsienio.

Didelis miškų vaidmuo vertinant Lietuvos ekologinę būseną. Jie bene geriausiai atspindi atmosferinės taršos būklę ir gali būti kitų sistemų ekologinės būsenos indikatoriumi. Miškų degradacija – rimtas signalas imtis naujų priemonių ir sustabdyti gamtos teršimą.

Iš Lietuvos naudingųjų iškasenų geriausiai ištirtos ir gausiausiai paplitusios yra durpės ir mineralinės statybinės medžiagos – smėlis, molis, žvyras, anhidritas, dolomitas, klintis, opoka, kreidos mergelis ir kt. Kadangi šiuo metu Lietuvos ūkio plėtojimuisi vis svarbesnėmis tampa vietinės žaliavos, šios iškasenos yra didelis valstybės turtas. Šiuo metu išžvalgyta ir į balansą įtraukta 494 mineralinių statybinių medžiagų telkiniai ir 54 pramoniniai durpynai, kurių ištekliai atitinkamai yra 1225 mln.t (iš jų 676 mln. t smėlio ir žvyro) ir 122 mln. t. Dar negalima pasakyti, kokia bendra Lietuvos gamtos išteklių vertė, palyginti jos su kitais gamybos veiksniai, nustatyti bendrą integralinių išteklių vertę bei struktūra. Visa tai privalu atlikti kuo greičiau ir tai leis daug racionaliau naudoti šalies gamtos išteklius

1.3 Aplinkos apsauga ir plėtra

1992 m. įvyko Jungtinių Tautų konferencija APLINKA IR PLĖTRA (UNCED), kurioje buvo priimta aplinkos apsaugos ir tarptautinės veiklos programa remtinai plėtrai XXI amžiuje (Earth Summit). 1995 m. buvo sudaryta Pasaulio saulės komisija, kuriai buvo pavesta vadovauti šiai veiklai. 1997 m. įvyko Pasaulio saulės viršūnių pasitarimas, kuriame dalyvavo 104 šalių delegacijos ir 17 valstybių vadovai. Čia buvo priimta PASAULIO SAULĖS PROGRAMA 1996-2005, konkretizuojanti Earth Summit sprendimus.

Pasaulio Saulės programos (PSP) tikslas – skatinti vyriausybes, tarptautines ir nevyriausybines organizacijas, finansines, akademines ir privačias institucijas palaikyti remiamą atsinaujinančios energijos. Tikslo siekiama per globalinius, regioninius ir nacionalinius projektus.

PSP akcentuojama, kad žmonijos gerovei labai svarbi saulės ir kitų atsinaujinančios energijos šaltinių, tokių, kaip biomasės, vėjo, geoterminė, vandens remiama plėtra. Atsinaujinanti energija gali sumažinti aplinkos žalojimą, atmosferos užterštumą, šiltnamio efektą. Strategija turi būti grindžiama ne vien techniniais ir ekonominiais kriterijais, bet ir atsižvelgiant į energijos ir visuomenės sąveiką, socialines bei kultūros dimensijas. Auganti daugelio išvystytų ir besivystančių šalių priklausomybė nuo naftos ir dujų importo iš keleto jas išgaunančių šalių kelia grėsmę pasaulio saugumui.

PSP 1996-2005 turėtų tapti pagrindine atsinaujinančios energetikos plėtros rėmėja. Nacionaliniams sprendimams priimti egzistuoja labai geri svertai: gamtosauga ir socialinė plėtra, kurie turėtų padaryti atsinaujinančią energetiką nacionaliniu prioritetu. Kai kurie regionai, tarkim Europos Sąjunga, planuoja padidinti investicijas į alternatyviąją energetiką tiek, kad 2010 metais ji sudarytų nuo 9,5% iki 12,5% visos suvartojamos energijos. Lietuva beveik neturi iškasamųjų energijos šaltinių ir juos importuoja. Tačiau ji turi pakankamai didelius atsinaujinančios energijos – saulės, vėjo, biomasės, geoterminės energijos išteklius. Turime šiuolaikinį mokslą, technologijas, pramonės potencialą atsinaujinančiai energetikai plėtoti.

Lietuvos Nacionalinės UNESCO komisijos ir Mokslininkų sąjungos instituto iniciatyva, kurią parėmė UNESCO, vykdoma “Dalyvavimo programa 1998-1999”, kurios tikslas – paruošti LIETUVOS NACIONALINĘ SAULĖS PROGRAMĄ 2000-2005 ir ją įjungti į PASAULIO SAULĖS PROGRAMĄ 1996-2005. Tokios programos (LNSP) projektas parengtas. Tai – atsinaujinančios energijos Lietuvoje programa, apimanti ne vien saulės energiją (fotoelektrą, šilumą), bet taip pat biomasės (augalinio kuro, biodegalų, bioalyvos, biodujų), vėjo, vandens bei geoterminę energiją. Ta prasme, Lietuvos nacionalinė saulės programa tampa Lietuvos nacionaline atsinaujinančios energijos programa.

Lietuvosnacionalinės saulės programos tikslai sutampa su Pasaulio saulės programos tikslais – plėtoti ne tik perspektyvius mokslo tyrimus, tobulinti ir kurti labai efektyvias technologijas, plėtoti gamybą, įrengti demonstracines jėgaines bet, ir kas ypač svarbu, – šviesti visuomenę, kurti informacinį tinklą bei komunikacijas, plėtoti remiamos atsinaujinančios energijos teisinius pagrindus.

Lietuvos nacionalinė saulės programa 2000-2005, kaip sudėtinė Pasaulio saulės programos 1996-2005 (kurią Jungtinių Tautų pavedimu koordinuoja UNESCO) dalis, ir kaip nacionalinė programa, atitinkanti Europos Sąjungos Baltosios knygos ATEITIES ENERGIJA: ATSINAUJINANTYS ENERGIJOS ŠALTINIAI teikiamas rekomendacijas atsinaujinančios energijos plėtrai Europoje, galėtų tapti Lietuvos Valstybine atsinaujinančių energijos šaltinių programa.

Vakarų Europos šalyse (Danija, Vokietija, Olandija ir t.t.) plačiai naudojama vėjo energija. Šiuolaikinėse jėgainėse vėjo energija verčiama į elektros energiją, kuri naudojama gamintojų poreikiams tenkinti, o perteklius atiduodamas į bendrą elektros tinklą.

UAB “Vėjas” 1991 m suprojektavo pirmąją vėjo jėgainę, kuri buvo pastatyta Prienų rajone. Po to įsikūrė UAB “Jėgainė”, kuri tęsė šį darbą. Suprojektuotos kelios jėgainės, viena iš jų pastatyta Kaune. Klaipėdos technikos universitete suprojektuota vėjo jėgainė, kuri pastatyta Klaipėdos rajone. Visų šių suprojektuotų ir pastatytų vėjo jėgainių darbas nebuvo sėkmingas. Iškilo visa eilė techninių problemų dėl vėjo jėgainių efektyvumo, jų darbo patikimumo. Šių problemų sprendimui buvo būtini vėjo energijos klimatiniai tyrimai, žinios apie vėjo energijos pasiskirstymą priklausomai nuo vėjo greičių profilių ir kt. Tokie tyrimai vykdomi Danijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir kitose šalyse.     Vėjo energijos išteklių panaudojimo galimybės įvairiose šalyse yra specifinės, todėl mechaniškai perkelti kitų šalių patirtį į mūsų šalį negalima. Netgi Lietuvos mastu nėra universalaus būdo, kurį būtų galima pritaikyti visiems regionams vienodai. Tai priklauso nuo gamtinių sąlygų, regiono energetikos infrastruktūros išvystymo laipsnio, visuomenės poreikio energijos ištekliams ir eilės kitų faktorių. Vėjo energijos įsisavinimas surištas su didelėmis investicijomis, todėl vėjo energijos panaudojimas galimas tik atlikus kruopščius mokslinius ir ekonominius tyrimus.

Mūsų šalyje reikia ištyrinėti vėjo parametrų kitimą, gūsių susidarymą, vėjo greičio profilius, atsižvelgiant į žemės paviršiaus šiurkštumą ir teritorijos užstatymo laipsnį, bei vėjo srautų susidarymą už gamtinių ir urbanistinių kliūčių. Vėjo energetikos vystymui Lietuvoje privalome naudoti pažangias technologijas, sudaryti duomenų bazes, atlikti vėjo energetinių įrenginių techninių ir ekonominių rodiklių analizę, įvertinti vietos sąlygas ir sudaryti vėjo jėgainių statybos strategiją.

Maskvoje įsikūrusios Rusijos akcinės bendrovės „Vperiod“ specialistai sukūrė efektyvesnę ir patikimesnę vėjo jėgainių konstrukciją. Netgi viena taip suprojektuota turbina gali tiekti elektros energiją, bei šildyti vandenį visam gyvenamajam namui.

Bendrovėje dirbantys inžinieriai anksčiau užsiiminėjo sraigtasparnių sraigtų gamyba. Šiose naujose vėjo jėgainėse pritaikyta keletas naujų sprendimų, gerokai padidinančių darbo efektyvumą. Iš aliuminio pagaminti jėgainės sraigtai montuojami ant penkių metrų aukščio stiebo.

Vėjo elektrinės „širdis“ yra specialiai sukonstruotas magnetoelektrinis vėjo generatorius. Vėjo greičiui esant apie 7 metrus per sekundę, generatorius veikia maždaug 550 vatų galingumu. Sistemos stabilumą užtikrina specialus greičio stabilizatorius. Konstrukcijoje numatyta ir „vėtrungė“, kuri pasuka turbiną maksimaliai efektyviu kampu, bei elektroninis elektros energijos paskirstytojas.

Elektroninis įtaisas automatiškai paskirsto energiją tarp ją naudojančių buities prietaisų ir kaupiančių elementų. Pavyzdžiui, jei suvartojama mažiau energijos, nei pagaminama, perteklius saugomas baterijose. Tai – įprasti automobiliuose naudojami akumuliatoriai. Viena jėgainė turi nuo dviejų iki keturių akumuliatorių, kurie laikomi išorėje ar viduje, įprastos komodos dydžio metalinėje dėžėje. Dėžės rėmas nepraleidžia vandens, ant jos sumontuoti skystųjų kristalų displėjai, rodantys kokiu režimu dirba jėgainė bei kiek energijos liko akumuliatoriuose.

Esant ramiam orui, naudojama sukaupta elektros energija, tačiau daug suvartojantys įtaisai – pvz. elektrinė viryklė – gali greitai išnaudoti visas energijos atsargas. Energijos rezervo užtenka namo apšvietimui, televizoriui, šaldytuvui ar kompiuteriui. Tuo tarpu maistui konstruktoriai rekomenduoja dujinę viryklę.

Kai vėjas pakankamai stiprus ir pagaminama daugiau energijos, nei išnaudojama, elektroninė grandinė persijungia į vadinamąjį pakrovimo režimą. Jo metu kaitinančios spiralės šildovandenį, bei neleidžia žiemą užšalti akumuliatoriams. Be to, jei vėjo greitis didesnis nei 8 metrai per sekundę, vėjo jėgainė šiek tiek palenkiama.

Šiuo metu atliekami paskutinieji naujųjų vėjo elektrinių bandymai. Pasak gamintojų, pirmosios „FORWARD VEU-0.5“ pavadintos jėgainės prekyboje pasirodys ateinančių metų pradžioje. Įrenginio konstrukcija laikoma labai patikima, nes gamyboje pritaikytos aviacijoje naudojamos detalės. Kūrėjai tikisi, kad „FORWARD VEU-0.5“ be sutrikimų veiks nuo 12 iki 15 metų.

1.4 Energetinių išteklių naudojimas

Žmonijos civilizacijos raida visada buvo ir šiandien yra susijusi su energetinių poreikių tenkinimo galimybėmis. Didėjant gyventojų skaičiui, industrializacijai ir urbanizacijai, spartėjo ir energetinių išteklių naudojimas. Dabar mūsų visuomenė apie 80 procentų pasaulio energetinių poreikių tenkina naudodama naftą, gamtines dujas, akmens anglį.

Nafta šiuo metu plačiausiai naudojama energetinių gamtos išteklių rūšis. Naudojant naftos perdirbimo produktus pagaminama daugiau nei trečdalis pasaulio visuomenei reikalingos energijos. Todėl gamybos vystymasis netolimoje ateityje ir dabar tiesiogiai priklauso nuo naftos naudojimo.

Naudojant gamtines dujas šiuo metu pasaulyje pagaminama apie penktadalis energijos. Kadangi ši energetinių gamtos išteklių rūšis turi labai daug privalumų, jų gavyba nuolat didinama ir auga spartesniais tempais negu naftos gamyba. Tačiau visuomenė turi nemažai dujų transportavimo problemų, kadangi gamtinės dujos – ne tik palyginti švarus ir kaloringas kuras, bet ir labai svarbi chemijos pramonės žaliava.

Tačiau, kaip mes betaupytume gamtos išteklius, jų telkiniai vis vien kada nors išseks ir atsargos pasibaigs.

išvados

Išteklių panaudojimo ir gamtos tausojimo problema aktuali visame pasaulyje. Vis žmonių poreikiai didėja, vis gaminama daugiau ir daugiau produkcijos. Ši tema aktualiausia todėl, kad pasibaigus gamtos ištekliams nebūtų daug pagaminamos produkcijos. Gamtos išteklių yra atsinaujinančių ir neatsinaujinančių. Bet atsinaujinantys gamtos ištekliai atsinaujina lėčiau negu jie senka ir yra naudojami. Todėl ekonomikos mokslas ir sprendžia šią problemą: kaip panaudoti išteklius žmonių poreikiams tenkinti, kad gamta liktų kuo mažiau pažeista. Daug knygų, vadovėlių, laikraščių ir žurnalų straipsnių yra parašytų šia tema. Ši tema populiarinama visuomenėje, todėl, kad norima žmones supažindinti su gamtos apsauga, tausojimu ir didele problema, kuri atsiranda dėl jų didelių poreikių. Aš taip pat jau buvau susidūrusi su šia tema, bet rašydama referatą sužinojau dar daugiau apie gamtos išteklius ir jų panaudojimą. Ruošiant šį referatą rėmiausi „ Mikroekonomikos“ ir „ Ekonomikos teorijos pagrindų“ knygomis. Taip pat buvo remtasi specialia šios temos knyga „ Racionalus gamtos išteklių naudojimas“. Ir daug informacijos radau internete, taip pat laikraščiuose. Tai rodo, kad ši tema tikrai yra aktuali ir literatūros šia tema yra labai daug. Noriu pasakyti, kad gamta yra viskas ką mes turime.

naudota literatūra

Jakutis, A.; Petrasevičius, P.; Stepanovas, A.; Šečkutė, A. ; Zaicevas, S. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas, 2000.

Mališaukas, M. Racionalaus gamtos išteklių naudojimas. Vilnius, 1985

Skominas, V. Mikroekonomika : enciklopedija. Vilnius, 2000.

Dienraštis Klaipėda, Nr. 243, 2002-10-19.

Internetas.

priedai:

Pirmos užduoties sprendimas

Ledų pardavėjas per savaitę parduodamas 800 porcijų ledų, esant 2 Lt kainai, gauna 1600 Lt pajamų. O parduodant 880 porcijų ledų, esant 1.6 Lt kainai, jis gauna 1408 Lt pajamų.

Ledų kaina sumažėjo:

2 – 100%

1.6 – x

X= 80% Ledų kaina sumažėjo 20%.

Ledų paklausa:

800 – 100%

880 – x

X= 110% Paklausa padidėjo 10%.

Kaina sumažėjo 20%, paklausos apimtis padidėjo 10%. Tai santykinis neelastingumas.

Grafikas:

Antros užduoties sprendimas

Darbuotojų

skaičius (žm.)

Bendrasis

produktas vnt./val.

Ribinis produktas

vnt./val.

Bendrosios

pajamos (Lt)

Ribinės pajamos

(Lt)

0 0 0
1 12 12 24 24
2 22 10 44 20
3 28 6 56 12
4 33 5 66 10
5 37 4 74 8
6 40 3 80 6
7 42 2 84 4

Samda didinama tol kol RPP sumažėja iki rinkos darbo užmokesčio. Šiuo atveju RPP= ribinėms pajamoms.

8 Lt

Kai ribinės pajamos lygios aštuoniems, tai samdomų darbuotojų skaičius tinkamiausias. Iš lentelės matyti, kai ribinės pajamos 8, darbuotojų skaičius 5. Firma samdys 5 darbuotojus.

12 Lt

Kai ribinės pajamos lygios 12, darbuotojų skaičius 3. Firma samdys tris darbuotojus.

Trečios užduoties sprendimas

Gamyba

(vnt.)

Bendrieji

kaštai ( Lt )

Kintamieji

kaštai ( Lt )

Vidutiniai

kaštai ( Lt )

Vidutiniai kintami

kaštai ( Lt)

Ribiniai kaštai

( Lt )

0 45 0
1 65 20 65 20 20
2 80 35 40 17,5 15
3 90 45 30 15 10
4 99 54 24,75 13,5 9
5 110 65 22 13 11


Iš žemiau peteikto grafiko matome, kad firma veikianti tobulos konkurencijos rinkoje, esant 25 Lt produkto rinkos kainai, gali gauti ir negauti pelno. Jei gamins 4 ir daugiau produkcijos vienetų, ji gaus ekonominį pelną. Įmonė pelno negaus, kai kaina bus didesnė kaip 20 Lt ir mažesnė kaip 22 Lt. Firma visai nutrauks darbą kai kaina nesieks vidutinių kintamųjų kaštų, tai kai produkto rinkos kaina mažesnė už 13 Lt.

Grafikas:

15

Gamtos ištekliai

Naudingosios iškasenos

Gyvenamoji erdvė

Saulės radiacija

Vėjo energija

Jūrų potvynių energija

Atmosferos oras

Vanduo

Gyvūnija

Dirvožemis

Augalija

Atkuriami

Neatkuriami

Išsenkami ištekliai

Neišsenkami ištekliai