Globalizacija. Globalizacijos samprata, formos, teigiamos ir neigiamos savybės

 

Įvadas

Globalizacija kaip ir kiekvienas reiškinys, turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių. Tačiau tinkamai pasinaudojus jų suteikiamomis galimybėmis, mokslo ir technologijų pažanga augantys ryšiai tarp šalių gali sudaryti tvirtą pagrindą šalių ekonomikos augimui. Bet kokiu atveju, neigti globalizacijos poveikį yra beprasmiška, o bandyti apsisaugoti nuo jo – ekonomiškai nenaudinga. globalizacija yra neišvengiamas procesas – kurio vis tiek nesustabdysi, todėl geriausia kiek įmanoma daugiau pasinaudoti jos privalumais bei sumažinti galimas neigiamas pasekmes.

1.Globalizacijos samprata

Ekonomikos globalizacija – tai sudėtinga, turinčia daug įvairių aspektų problema. Ji pastoviai skatina daugybės naujų mokslinių diskusijų atsiradimą. Todėl šiandien yra labai daug nuomonių apie globalizaciją ir ją tiesiog neįmanoma paprastai, vienareiksmiškai apibūdinti. Ji sukuria daugybę problemų, kurios keičia visuomenę ir kurios vadiname globalinėmis pasaulio problemomis. Kitą vertus, globalizacija dar naudojama apibrėžti įvairiausius informacijos, ekonomikos ir kitus procesus, turint omeni didejanti ūkį ir visuomeninę integraciją, bei intesyvejančius savitarpio ryšius.
globalizacija – šiuolaikinis transportas ir ryšio priemonės bet kokios šalies rinką daro atvirą įvairioms prekėms, paslaugoms bei kitiems ekonominiams ištekliams. Beveik visų šalių išvežamos ir įvežamos produkcijos poreikį didina tarptautinis darbo pasidalijimas. Dideliam, įvairių kompanijų skaičiui pasaulis tapo vieninga rinka, o prekių eksportas ir importas tapo sistematine operacija. Nacionalinės ekonomikos vis labiau persipina tarpusavyje regioniniame ir tarptautinis ūkis tampa dar vieningesniu kompleksu. Išsivysčiusios šalys skiria mokslo, darbo, o ne gamtos ištekliams bei jų panaudojimui. Tai žymiai sumažina gamtos išteklių panaudojimo poreikį. Šiandien ūkio ir pramonės produkcijos dalis pasaulinėje prekyboje žymiai mažėja.
Sparčiai auga tarptautinių technologijų mainai. Didelis ekonominės informacijos kiekis ir jos lengvas pasiekiamumas kartu su vis pigesniomis transporto ir ryšio priemonėmis tapo galingu tarptautinio kapitalo judėjimo varikliumi. Taip transnacionalinės kompanijos, turėdamos naujos informacijos visose pasaulio šalyse, turi galimybę steigti savo kompanijos filialus bei įmones, sekmingai dirbti, ir keistis informacija.

1.2 Kam naudinga globalizacija
Pagrindinės ekonomikos globalizacijos procesas yra didžiosios industrinės valstybės, bankai, transnacionalinės korporacijos (naftos, automobilių gamybos, kt.). Globalizacijos kritikai teigia, kad būtent šių korporacijų bei turtingų šalių interesus ir atstovauja Pasaulinė prekybos organizacija, Pasaulio bankas, vaidinantys svarbų vaidmenį šiame procese. Nepaisant teigiamų globalizacijos rezultatų, negalima nepastebėti taip pat nemažų problemų, kurios atėjo su šiuo procesu. Bene viena dažniausiai pasitaikančių apraiškų, surišta su globalizacija, yra tai, kad šis procesas tik remiasi technologija, ekonomika. Jis nėra surištas nei su bet kokiomis aukštesnėmis vertybėmis, nei su morale. Dėl to nereikia stebėtis, matant, kad visuose globalizacijos paliestuose kraštuose vyksta korupcija: suktybės, vagystės, išnaudojimas ir neretai žmogaus teisių laužymas. globalizacija domisi technologija, bet neskiria dėmesio kultūrai ir jos vertybėms. Vertybės, kultūra, žmogaus teisių gerbimas priklauso ne nuo technologijos, bet nuo tautų ir individų, kuriose visa tai formuojasi.

1.3 Charakteristika

Pagrindinės globalizacijos charakteristikos yra šios:
 Judrumo
 Judėjimas
 Kalbinės
 Vietos reikšmės nykimas
 Greitis
 Laiko svarba
 Visuotinumas

Judrumo: didėjimas, plėtra: ištekliai, subjektai, kurie anksčiau buvo laikomi susietais tik su konkrečia geografine ar fizine vieta, tampa judrūs. Informacinės duomenų bazės, anksčiau buvo sietos tik su konkrečia materialia laikmena.
Judėjimas: išteklių perkėlimas tarptautiniu mastu iš vienos vietos į kitą. Globalizuotame pasaulyje sėkmingai juda ne tik informacija, žinios, materialiniai, finansiniai, žmogiškieji ištekliai, bet ir technologijos, idėjos, patirtis, kultūrinės, dvasinės bei kitokios vertybės, kurios gali būti panaudojamos kituose žemynuose ar pasaulio dalyse.
Kalbinės: kas kart labiau mokomasi užsienio kalbų arba komunikacija tampa paprastesnė profesionalių vertėjų, ir kitokių vertimo programų pagalba, taip pat įsigalint kelioms pagrindinėms kalboms kurių mokėjimas leidžia sėkmingai veikti visame pasaulyje
Vietos reikšmės nykimas: Informacinės technologijos procesai kaip skaitmenizacija bei interneto plėtra leidžia pasiekti vis daugiau išteklių, subjektų nepriklausomai nuo jų buvimo vietos; ieškančiam asmeniui nebūtina keisti savo fizinę vietą, norint pasiekti norimus dalykus. Nusipirkti norimą daiktą ar paslaugą nebūtina kur nors eiti ar net važiuoti: virtualaus pasaulio teikiamos galimybės nepaprastai išplečia apsirūpinimą materialiais bei kitokiais pragyvenimo šaltiniais, medžiagomis bei kitais dalykais.
Greitis: judėjimo greitis nuolat didėja; anksčiau vandenyną perplaukti buvo galima per keletą dienų – dabar – per kelias valandas viršgarsiniu lėktuvu. Be to kroviniai, prekės tarptautinio transporto dėka vis greičiau pasiekia savo adresatą.
Laiko svarba: ir jos didėjimas: vis labiau įsigali nuostata laikas – pinigai, reiškianti, kad operatyvi veikla, greitai reaguojant į kokius nors įvykius, kainuoja daugiau, jei norima sureaguoti greičiau, be to delsimas tiek ekonomine, tiek ir kitokia prasme gali atnešti didesnius nuostolius, jei nepagrįstai delsiama veikti.
Visuotinumas: globalizacija apima visas gyvenimo sritis – tiek visuomenės, tiek atskiro individo, įvairių organizacijų, veiklos sričių bei sektorių gyvenimą. Procesas vyksta visame pasaulyje – visuose jo kontinentuose ir visose valstybėse.

1.4 Formos

globalizacija išskiria keletą pagrindinių formų:
• Ekonominė globalizacija – tarptautinės prekybinės sutartys, organizacijos, visa kas susiję su šalies finansais.
• Kultūrinė globalizacija – kultūrų maišymasis tarpusavyje, skirtingų kultūrų pažinimas.
• Politinė globalizacija – valdymo formos, tarptautiniai politiniai santykiai.
• Technologinė globalizacija – technologijos pažanga, bendri technikos laimėjimai.
• Mokslinė globalizacija – visuotinis švietimas, mokslo pažanga.
Globalizacijų gali būti įvairių, visos jos susijusios su žmonių tarpusavio gerovę.

1.5 Globalizacijos parametrai

Pasaulio ekonomiką galima laikyti globalizacijos atspindžiu. Jis daro reikšmingą įtaką tarptautinėms kapitalo, prekių rinkoms, makroekonominei (biudžeto) politikai, pramonės santykiams ir darbo rinkos reglamentavimui.

Galima išskirti tris pagrindinius globalizacijos veiksnius:
• tai tarptautinės konkurencijos kokybinio pobūdžio kitimas ir apimties augimas – naujausios technologijos leidžia konkuruoti tose srityse, kur anksčiau valstybių ar regionų ribose buvo galima išlaikyti monopolijas;
• inovacijų kaupimas, keičiantis prekių gamybą paslaugų kūrimu, o tradicinėms įmonėms suteikiantis lankstumo (kitaip negu pirmajai sąlygai, antrajai, kad ji padarytų realų poveikį valstybės ekonomikai, būtinas tam tikras valstybės (de)reguliacinis pagrindas);
• strateginiai aljansai ir transnacionalizacija, leidžianti apjungti galimybę plėsti gamybą į įvairius geografinius regionus su lankstumu bei specifinių žinių pritaikymu. Visa tai sukuria „naują tarptautinį darbo pasidalijimą“.
Pasaulio praktika rodo, kad per pastaruosius 20 metų sparčiausiai augo tie ūkiai, kuriuose sugebėta generuoti naujų pramonės šakų eksportą – į eksportą orientuotos ekonomikos augo sparčiau negu tos, kurios mėgino apsaugoti vidaus rinkas aukštais prekybos barjerais.

Trys globalizacijos lygiai:
transakcijas per sieną;
transakcijas bendroje rinkoje;
transakcijas be sienų – dažniausiai naudojamą “interneto amžiaus” ekonomikos pavyzdį;

1.6 globalizacija ir uždarumas

Tradicinės teorijos teigia, kad globalizacija leidžia efektyviau išnaudoti išteklius, todėl prisideda prie kainų mažėjimo dėl masto ekonomijos, ūkio restruktūrizavimo ir santykinio pranašumo. Tačiau nėra galutinai aiškūs tarptautinio atvirumo kaštai ir nauda. Tik tiesioginių užsienio investicijų nauda yra nekvestionuojama, o tarptautinės finansų rinkos paradoksaliai ne visada gali išnaudoti reikalingą informaciją, tad kapitalą nebūtinai paskirsto efektyviai, tuo tarpu liberalizuojama prekyba gali lėtinti ekonomikos augimą dėl rinkos netobulumų ar nykstančio pozityvaus šalutinio vidaus pramonės poveikio. Be to, prekybos liberalizavimas paprastai neatsižvelgia į kai kuriuos esamus netarifinius barjerus, įvestus konkrečiais tikslais, todėl bet koks globalizacijos modelis turėtų apimti ir atsakomybės dėl valstybės socialinių bei kitokių ger ovės funkcijų tęstinumą — galbūt jau tarptautiniu mastu. Prekybos augimą ir prekių rinkų atvirumą paskatino santykinis jo pigimas skaičiuojant alternatyvos — uždarumo — kaštais. Smarkiai sumažėjo nacionalinių ūkių dalis, kuri laikoma netinkama tarptautinei prekybai, nes ją apibūdina tai, jog skirtumas tarp vietinės ir tarptautinės prekės kainos yra didesnis negu prekės atgabenimo į vietos rinką kaštai. Šis skirtumas nuolat mažėjo, efektyvėjant komunikacijoms. Iš tikrųjų, transporto ir komunikacijų kaštų sumažėjimą galima laikyti pasaulio ekonomikos integracijos pagrindu. Vis dėlto tradicinė laisvosios prekybos samprata yra ribota ta prasme, kad kai vidaus rinkoje prekės kaina pasiekia pasaulinį minimumą, tolesnės naudos pasiekti nebeįmanoma. Inovacijų plitimu su importu konkuruojančiuose sektoriuose bei galimybe firmoms gauti kuo pigesnių ir geresnės kokybės žaliavų ar sudedamųjų dalių. Be šių sąlygų negalima užtikrintai tvirtinti, kad laisvosios prekybos nauda atsvers pozityvų šalutinį saugomos rinkos poveikį. Inovacijoms užtikrinti reikia itin didelių išteklių — todėl efektyviai išnaudoti šias sąlygas gali nebent didžiosios valstybės bei transnacionalinės korporacijos. Transnacionalinių korporacijų veikla valstybei iš tiesų sukuria naudingų šalutinių poveikių, tokių kaip naujų technologijų bei vadybos stiliaus perdavimas, o globalizacijos bei naujų informacijos technologijų mažinami tarptautinės ekonominės veiklos koordinavimo kaštus. Finansų rinkų liberalizacija taip pat laikoma natūraliu sprendimu, atsižvelgiant į alternatyvius — uždarumo — kaštus, o juolab palanki tuo, kad leidžia skolinantis išlaikyti ekonominį augimą be didelių santaupų ar nugalėti ekonominės recesijos laikotarpį, be to, verčia politikus nesiimti nepamatuotų sprendimų, kurie paskatintų kapitalo perkėlimą iš šalies.

1.7 globalizacija ir integracija
globalizacija kaip teorinis konceptas nebūtinai išplečia integracijos teorijų horizontus dėl jau minėtų globalizacijos proceso empirinių ypatybių, kai savaiminė, arba technologinė, kapitalo rinkų integracija apsunkina valstybių, ir net integruoto jų darinio, mėginimus teisiškai reglamentuoti kapitalo srautus. Todėl globalizacija lemia tai, jog esami integracijos atvejai — kaip ir teorijos — apima pirmiausia prekių bei paslaugų, taip pat kapitalo judėjimo įvairius reglamentacijos lygius.
Viena iš populiariausių integracijos teorijų, galima išskirti penkias jos pakopas.
1. laisvosios prekybos zona, kur atsisakoma tarpusavio prekybos tarifų ir kvotų.
2. muitų sąjunga, nustatanti vienodus tarifus prekybai su trečiosiomis šalimis.
3. bendroji rinka, užtikrinanti dar ir laisvą gamybos veiksnių judėjimą.
4. ekonominė sąjunga, pasižyminti ir valstybių ekonominės politikos suderinimu.
5. visiška ekonominė integracija, kurios ypatybė yra ekonominės politikos unifikavimas.

1.8 Globalizacijos teigiamos – neigiamos savybės

globalizacija, kaip ir kiekvienas reiškinys, turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių. Tačiau tinkamai pasinaudojus jų suteikiamomis galimybėmis, technologijos pažanga ir augantys ryšiai tarp šalių gali sudaryti tvirtą pagrindą šalių ekonominei plėtrai. Bet kokiu atveju, neigti globalizacijos poveikį yra beprasmiška, o bandyti apsisaugoti nuo jo – ekonomiškai nenaudinga. globalizacija yra tartum saulėtekis – jos vis vien nesustabdysi, todėl geriausia yra ja mėgautis ir kiek įmanoma daugiau pasinaudoti jos privalumais, bei sumažinti galimas neigiamas pasekmes.
Globalizacijos privalumai:

 Didėja santaupų ir investicijų paskirstymo ir panaudojimo efektyvumas.
 Silpnai išsivysčiusios valstybės gauna priėjimą prie kapitalo rinkų.
 Investuotojai dirba ne tik savo šalies rinkose, bet ir užsienio rinkose.

Globalizacijos trūkumai:

 Finansinių rinkų nestabilumas.
 Galima labai lengvai permesti kapitalą iš vienos šalies į kitą.
 Finansų rinkų institucijų interesai valiutų kursų kitimo rezultate gauti pelną.
Eksportuotojai siekia valiutos kritimo, importuotojai – savo valiutos kurso augimo.

Teigiamos pasekmės:

• Masto ekonomija
• Produktų įvairovės gausėjimas
• Spartesnė pažangių technologijų sklaida
• Poreikis plėsti socialines paslaugas – švietimą, sveikatos apsaugą, socialinę rūpybą
• Viešųjų išteklių gausėjimas, būtinas socialinėms ir ekologinėms problemoms spręsti, infrastruktūrai plėsti.

Neigiamos pasekmės:

• Socialinė poliarizacija atskirose šakose bei tarp valstybių pasaulyje
• Nacionalinių vyriausybių ir vietinių bendruomenių vaidmens silpnėjimas
• Staigus tradiciniu verslo šakų nykimas, urbanizacija, tradicinės gyvensenos irimas
• Nedarbo didėjimas nykstant tradicinėms apsaugotoms šakoms (silpnose šalyse) ir perkeliant brandžių technologijų gamybą į pigesnio darbo šalis (industrinėse šalyse)
• Ekologinių problemų aštrėjimas

Išvados

Mano manymu, globalizacija yra labai plati tema, kuria apima labai daug. Rašydama šia tema sužinojau ir supratau daug idomios informacijos, kuria siulyčiau kiekvienam perskaityt ir žinot ką apimą globalizacija.
globalizacija yra sudėtingas procesas, apimantis įvairias pasaulio ūkio, politikos ir visuomenės sferas ir didinantis jų tarpusavio integraciją, stiprinantis tarpusavio priklausomybę bei kuriantis bendro veikimo šablonus. Globalizaciją kai kuriais aspektais galima suvokti kaip neišvengiamą delokalizacijos procesą, į kurį tradiciniai teritoriniai vienetai gali tik vienaip ar kitaip reaguoti. Vis dėlto, nors palietė daugelį gyvenimo sričių, globalizacija nepanaikino tradicinio valstybių sienomis apriboto ekonomikos, politikos bei kultūros padalijimo, o kai kuriais atvejais tik sukėlė stiprią negatyvią reakciją.

Literatūra

1. V. Snieška, D. Bernatorytė, V. Kavaliauskienė, „Tarptautinių ekonominių santykių, bei globalinių problemų ekonomikos pagrindai“, Kaunas, 1992;
2. „globalizacija ir Lietuvos ekonominė politika“, Vykintas Pugačiauskas, 2000;
3. „globalizacija ir žmogaus socialinė raida. Įtakos ir prioritetai“, Irina Vološčiuk, Jolanta Rimkutė;