Konkurencingos rinkos analizė

ĮVADAS

Šių dienų versle reikia ypatingai gerai išmanyti rinkos subtilybes. Nėra nė vieno verslininko, kuris tobulai padarytų savo darbą, nesinaudodamas rinkos tyrimais. Norėdami kuo geriau pažinti painų konkurentų pasaulį, turime pirmiausiai susipažinti su rinka. Juk labai svarbu visada stebėti savo konkurentus, o dar geriau juos perprasti ir stengtis vienu žingsniu juos aplenkti, tik tada yra didelė garantija, kad verslas gerai seksis ir bus gaunamas didesnis pelnas. Norint tai pasiekti, reikia ypatingai gerai išmanyti rinką, kurioje vystai savo veiklą.
Šiame darbe aptarsiu Tobulos konkurencijos rinką. Tobulos konkurencijos rinka yra abstraktus modelis ir jos nėra ūkinėje tikrovėje (išskyrus atskiras apraiškas). Todel ji neturėtų būti tikslas, kurio vertėtų siekti šalies ekonomikai. Antra vertus, tobulos konkurencijos rinkos modelis yra universalus, todėl, kaip jau tapo įprasta, norint lengviau suprasti rinkos dėsnius negrinėjamas šis modelis, kuris taip pat yra patogus tirti ūkinę tikrovę.
Darbo problema: kodėl tobulos konkurencijos rinkoje įmonei gali tekti ūkininkauti sąlygomis, kurios nežada ekonominio pelno?
Šio darbo tikslas: išanalizuoti tobulos konkurencijos rinkos sudedamąsias dalis, bei išsiaiškinti veiklos mechanizmą.
Darbo uždaviniai:
1.Apibūdinti tobulos konkurencijos rinką;
2.Išsiaiškinti šios rinkos privalumus ir trūkumus;
3.Nustatyti ar efektyviai funkcionuoja ši rinka;
4.Išsiaiškinti tobulos konkurencijos rinkos organizavimo formą.
Tyrimo metodas: literatūros šaltinių analizė.

TOBULOS KONKURENCIJOS SAMPRATA IR BRUOŽAI

Tobulos konkurencijos rinka yra abstraktus modelis. Jos nėra ūkinėje tikrovėje (išskyrus atskiras apraiškas). Ji neturėtų būti tikslas, kurio vertėtų siekti šalies ekonomikai. Antra vertus, tobulos konkurencijos rinkos modelis yra universalus, todėl jis patogus tirti ūkinę tikrovę. Tobulos konkurencijos modelį, kaip savireguliavimo dėsniais pagristą ekonomikos sistemą, pradėjo kurti ekonominių teorijų klasikas A. Smitas, 1776m.parašęs savo garsųjį „Tautų turtą“.Vėliau šią sąvoką išplėtojo:J.S.Mill., A.Marshall., J.M.Keynes ir kiti neoklasikai.

Tobulos konkurencijos rinkai yra būdingi tokie bruožai (sąlygos):
1.Pakankamai daug gamintojų ir pirkėjų;
2.Vienodos (homogeniškos) produkcijos gamyba;
3.Visiškas gamybos išteklių mobilumas;
4.Visiškas informuotumas apie gamybą ir rinkos sąlygas.

1.Pakankamai daug gamintojų ir pirkėjų.
Tai labai svarbus tobulos konkurencijos rinkos bruožas, nulemiantis jos esmę. Tokiomis sąlygomis kiekvienos firmos pagaminta produkcija sudaro labai nedidelę rinkos dalį. Gamybos padidinimas ar sumažinimas vienoje ar keliose firmose nedaro jokio poveikio prekių pasiūlai, taigi ir kainai. Paimkime pavyzdį:
Tarkime, kad tokias pat prekes gamina 1000 firmų. Vidutiniškai kiekvienos firmos lyginamasis svoris prekių rinkoje sudaro tik 1/1000 dalį. Paklausos elastingumas kainos atžvilgiu šakoje (1/2). Kokią įtaką turės firmos sprendimas padvigubinti gamybos apimtį? Panaudojus kainos elastingumo formulę [Ep=(ΔQ/Q)/(ΔP/P)], gauname, kad: -1/2=0,001/ΔP
Išsprendę lygtį gausime, kad kaina pasikeis taip: ΔP= -0.002%. Pavyzdžiui, jei pradine prekės rinkos kaina buvo 10 Lt., tai „padidėjus gamybai“ kaina sumažėja iki 9,998Lt. t.y. tik dviem tūkstantosiomis cento.
Iš to galima daryli išvadą, kad firmos sprendimai didinti ar mažinti gamybą iš esmės nedaro jokio poveikio rinkos kainai. Taigi tobulos konkurencijos rinkoje paklausos kreivė yra horizontali linija. Rinkoje pardavėjas gali parduoti visas prekes už tą pačią kainą. Šioje rinkoje ir pardavėjai, ir pirkėjai yra „priimantieji“ kainą ir negali daryti poveikio jai.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad šioje rinkoje negali keistis rinkos kaina. Pavyzdžiui, nederliaus metais sumažėjusi grūdų pasiūla pakelia rinkos kainas. Derlingais metais atvirkščiai – padidėjusi – grūdų pasiūla mažina kainas. Senkančios žaliavų atsargos didina jų kainas.
2.Vienodos (homogeniškos) produkcijos gamyba.
Firmų gaminamos tos pačios paskirties prekės yra tapačios, kaip sakoma, panašios kaip du vandens lašai. Dėl to pirkėją nelabai domina klausimas, kuri firma gamina produkciją: jis, pirkdamas prekę, neteikia pirmenybės nė vienai firmai. Dėl to nė viena firma negali nustatyti aukštesnės kainos savo prekei, nes gali prarasti visus pirkėjus, Pirkėjui kainos dydis tampa vienintelis prekes pasirinkimo kriterijus. Prekės paklausa kainai yra absoliučiai elastinga.
Firmai neapsimoka mažinti kainą, nes už rinkos kainą ji gali parduoti visas prekes. Taigi vadybininkas, dirbantis tobulos konkurencijos rinkoje, negali manipuliuoti, kainomis. Tokiam manevrui kliudo gamybos kaštų ir rinkos kainos formavimosi sąlygos. Esant palyginti stabilioms rinkos kainoms, išlieka pastovios ribinės pajamos už papildomai parduotą prekės vienetą, o bendrosios pajamas kinta tiesiog proporcingai parduotu prekių skaičiui (TR=P•Q).

3.Visiškas išteklių mobilumas.
Nėra jokių kliūčių naujoms firmoms patekti į tobulos konkurencijos rinką arba pasitraukti iš jos. Jeigu rinkos kaina nepadengia firmos kintamųjų gamybos kaštų, tai firma priversta pasitraukti iš šakos. Jeigu rinkos kaina yra didesne už bendruosius firmos kaštus, firmos pradeda gauti ekonominį pelną. Tai pritraukia į šią rinką naujas firmas, kurių atėjimas panaikina ekonominį pelną, nes sumažina rinkos kainą. Šis teiginys neprieštarauja ankstesniam rinkos
bruožui. Padidėjęs firmų skaičius šakoje gerokai padidina prekių pasiūlos kiekį bei sumažina prekės kainą.

4.Visiškas informuotumas apie gamybą ir rinkos sąlygas.
Tobulos konkurencijos rinkoje yra gerai žinomos technologijos, gaunama išsami informacija apie rinkos kainas, parduotą prekių kiekį. Čia nėra konkurencinės paslapties. Atvirkščiai, gamintojai, aprūpinantys firmas naujomis technologijomis, stengiasi skleisti naujas idėjas, nes jie orientuojasi į daugelį pirkėjų.
Kokios šakos priskirtinos prie tobulos konkurencijos rinkos? Reikia iš anksto pripažinti, kad nėra ir negali būti grynos tobulos konkurencijos rinkos, kadangi nėra šakos, kuri patenkintų visus keturis bruožus. Manoma, kad tam tikros rūšies žemės ūkio produkcija (pvz. kviečiai) yra homogeniška. Gal praeityje kviečius galima buvo ir priskirti tapatingai produkcijai. Dabar to pasakyti negalima, nes yra įvairios kviečių atmainos, pasižyminčios įvairiomis savybėmis, nevienodas yra klijuotės kiekis. Tai turi nepaprastai didelę reikšmę konditerijos pramonei. Netapatinga ir nafta, išgaunama įvairiuose šalies rajonuose, ji gali skirtis sieros lyginamuoju svoriu bei kitomis savybėmis.
Dabar ir daržovių kokybės tyrimo technika leidžia išaiškinti nevienodą vitaminų kiekį, žalingas žmogaus sveikatai priemaišas. Turguje ir parduotuvėse galima pamatyti užrašą: „Daržovės augintos be chemikalų“.
Tobulos konkurencijos požiūriu gali kiek geriau atrodyti vertybinių popierių rinka. Tačiau ir ši rinka ne be trūkumų. Pasigendam visapusiškos informacijos apie esamas ir būsimas jų pardavimo kainas.
Nepaisant tobulos konkurencijos rinkos idealumo (abstraktumo) speciali jos analizė turi prasmę: ji atskleidžia šios rinkos funkcionavimo specifiką, išryškina sąlygas, kurioms esant firma gali gauti didžiausią pelną. Šių sąlygų žinojimas turi neįkainojamą reikšmę priimant vadybinius sprendimus.
Tobulos konkurencijos rinkoje kiekviena firma palyginti lengvai gali palikti rinką ir taip pat patekti į ją, nes šioje rinkoje veikia palyginti nedidelės firmos. Žinoma, patekimo ir išėjimo procesas nėra paprastas, tačiau jis neišvengimai vyksta.
Kai rinkos kaina nepadengia vidutinių kintamųjų kaštų, firma priversta palikti rinką. Kai nemažai firmų palieka rinką, gerokai sumažėja pasiūla, pakyla kaina, atsiranda ekonominis pelnas. Tai kaip magnetas traukia į rinką naujas firmas. Jų atėjimas, neretai taikant geresnes technologijas bei ūkininkavimo metodus, sumažina gamybos kaštus, tačiau neišvengiamai padidina prekių pasiūlą, o tai mažina prekių kainas, išnyksta ekonominis pelnas. Firmai gali tekti ūkininkauti sąlygomis, kurios nežada ekonominio pelno. Lieka viena išeitis – išgyventi ir laukti geresnių laikų, arba pasitraukti.

Tobulos konkurencijos privalumai ir trŪkumai

Kiekvienai konkurencijos formai būdingi savi privalumai ir trūkumai. Jų žinojimas bei analizė kiekvienam verslininkui turi nemažą pažintinę ir praktinę prasmę, taigi tai svarbu ir verslo plėtotei. Nuo konkurencijos formų privalumų bei trukumų priklauso verslininkų ekonominių interesų realizavimo mechanizmas bei būdai, o taip pat jų vaidmuo ekonomikoje, santykiai su vartotojais.
Tobulos konkurencijos rinka – tai rinkos ekonomikos idealas, savireguliacijos dėsniais pagrįsta ekonominė sistema. Tokioje sistemoje pasiūla atitinka paklausą, todėl prekių ir paslaugų rinkos kaina atitinka jų vertę. Tobulos konkurencijos sąlygomis rinkoje (šakoje) yra daug tarpusavyje konkuruojančių įmonių, kurios gamina homogenišką arba vienarūšę produkciją. Kiekvienai jų tenka tik maža atitinkamo produkto rinkos dalis. Todėl įmonės pasiūlos keitimas negali pakeisti rinkos kainos. Iš to matyti, kad kiekviena iš tarpusavyje konkuruojančių įmonių yra kainos gavėja, t.y. visą savo produkcija gali parduoti esama rinkos kaina, o savo pajamas arba pelną gali keisti, keisdama pardavimų apimtį.
Tokiu atveju prekės kaina P (anglų k. – price) ir ribinės pajamos MR (anglų k. – marginal revenue) yra vienodos P = MR. Ribinės pajamos (MR) yra bendrųjų pajamų TR (anglų k. – total revenue) apimties pokytis, kai produkcija (q) padidėja vienu vienetu.

Arba kitaip, ribinės pajamos yra nustatomos atimant bendrąsias pajamas, gautas pardavus q vienetų produkcijos, iš bendrųjų pajamų, gautų pardavus q+1 vienetų produkcijos:
MR = TRq+1 – TRq

1 lentelė.
Įmonės – tobulos konkurentės prekės kaina, bendrosios ir ribinės pajamos

1 pav. Paklausos ir ribinių pajamų kreivės tobulos konkurencijos sąlygomis

Kadangi kiekviena įmonė tobulos konkurencijos sąlygomis parduoda tik mažą šakos produkcijos kiekį ir yra kainos gavėja (negali paveikti rinkos kainos, keisdama pardavimų apimtį), tai įmonės paklausos kreivė yra horizontali absoliučiai elastinga kainoms. Jos padėtis priklauso nuo rinkos kainos lygio.
Įmonės bendrosios pajamos už parduotą produkciją priklauso nuo dviejų kintamųjų – parduoto produkcijos kiekio ir kainos ir yra lygios šiu kintamųjų sandaugai: TR = P x q
Kadangi konkurencinė įmonė ir mažesnį ir didesnį produkcijos kiekį parduoda ta pačia kaina, tai jos vidutinės pajamos AR (anglų k. – average revenue) yra lygios:

Vadinasi, konkurencinės firmos vidutinės pajamos ir ribinės pajamos yra lygios kainai, t.y.:
AR=MR=P
Ribiniai kaštai – tai papildomi kaštai papildomo produkto gamybai. Jei yra žinomi bendrieji kaštai TR skirtingos produkcijos apimties gamybai, ribinius kaštus galima nustatyti taip:
MC = TCq – TCq-1, čia
MC – ribiniai kaštai;
TCq – bendrieji kaštai, gaminant q vienetų produkcijos;
TCq-1 – bendrieji kaštai q-1 vienetų produkcijos gamybai.

2 lentelė
Produkcijos ribinių kaštų apskaičiavimas

Iš 2 lentelės galime pastebėti, kad netgi tuo atveju, kai įmonė negamina produkcijos (q=0) bendrieji kaštai neišnyksta. Tai paaiškinama tuo, kad bendrieji kaštai susideda iš pastovių kaštų FC (anglų k. – fixed costs) ir kintamų kaštų VC (anglų k. – variable costs).
Kintamų kaštų dydis priklauso nuo gamybos apimties. Jiems priskiriamos išlaidos žaliavoms, kurui, energijai bei kitiems kintamiems ištekliams apmokėti.
Tuo tarpu pastovūs kaštai – t.y. kaštai, kurių lygis nesikeičia keičiantis gamybos apimčiai. Jiems priskiriami pastatų, įrengimų, žemės nuomos bei kitos išlaidos. Šie kaštai, trumpuoju laikotarpiu, turi būti apmokėti, net jeigu įmonė negamina produkcijos.

2 pav. Tobulos konkurencijos įmonės pelno maksimizavimas trumpuoju laikotarpiu

Pagal pelno maksimizavimo taisyklę, tobulos konkurencijos įmonė trumpuoju laikotarpiu gauna maksimalų pelną, pasirinkdama gamybos apimtį, kuriai esant ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams (MR=MC). Esant šiai sąlygai įmonės ekonominį pelną rodo skirtumas tarp vidutinių pajamų AR (anglų k. – average revenue) ir bendrųjų vidutinių kaštų ATC (anglų k. – average total costs) (2 paveiksle pavaizduotas cdef stačiakampio plotas – įmonės gaunamas pelnas).
Pelno maksimizavimo taisyklė naudoja visų rinkos struktūrų įmonės, bet tik tobulos konkurencijos sąlygomis P=MC. Kitų rinkos struktūrų įmonių P>MC ir P>MR.

3 pav. Konkurencinės įmonės ilgo laikotarpio pusiausvyra

Tuo tarpu, ilguoju laikotarpiu visi gamybos veiksniai yra kintami. Konkurencinėje šakoje įmonės laisvai gali įeiti į šaką arba išeiti iš jos.
3 paveiksle pavaizduotame grafike pažymėtas taškas E rodo konkurencinės įmonės ilgojo laikotarpio pusiausvyrą. Šiame taške produkcijos kaina (P) ir ribinės pajamos (MR) yra lygios minimaliems vidutiniams kaštams (ACmin) ir lygios ribiniams kaštams (MC). Taigi įmonės ilgo laikotarpio pusiausvyros atveju yra tokia lygybė: MR(P)=ACmin=MC.
Nors konkurencinė įmonė trumpuoju laikotarpiu gali gauti ekonominį pelną (arba patirti nuostolius), ilguoju laikotarpiu įmonės ekonominis pelnas lygus nuliui, įmonė tik padengia savo kaštus. Tačiau esant šiai situacijai įmonė gauna vadinamąjį normalųjį pelną, t.y. galimas verslininko pajamas už nuosavų resursų išnuomavimą kitiems. MR(P)=ACmin=MC lygybė apibūdina konkurencinės ekonomikos efektyvumą, kurio pagrindinės formos:
1.gamybos efektyvumas;
2.išteklių paskirstymo efektyvumas;
Taigi, tobulos konkurencijos rinkos privalumai yra:
1.Gamybos efektyvumas (P=ACmin) reikalauja, kad prekės būtų gaminamos pigiausiu būdu.
Tobulos konkurencijos sąlygomis ilguoju laikotarpiu naujoms įmonėms įeinant į šaka, konkurencija priverčia įmones gaminti tokį produkcijos kiekį (qE), kuris atitinka minimalų vidutinių kaštų lygį (ACmin) ir nustatyti kainas (PE), kurios atitinka šiuos minimalius kaštus.
Tokia situacija yra palanki vartotojams, kadangi jie gauna galimai pigiausias prekes (P=ACmin). Kartu, gaminant rinkai reikalingą produkcijos kiekį (qE), įmonės sunaudoja minimalią išteklių apimtį, nes produkcijos vieneto kaštai yra minimalūs (ACmin).
2.Konkurencinė įmonė gauna maksimalų pelną, gamindama tokį produkcijos kiekį (qE), kuriam esant ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams (MR(P)=MC).
Jeigu įmonė gamintų mažesnį produkcijos kiekį (q<qE), ji nepasiektų optimalios gamybos apimties, kuriai esant gautų maksimalų pelną. Be to, tokiu atveju produkto gamybai būtų skirta per mažai išteklių visuomenės požiūriu, nes visuomenės poreikiai nebūtų tenkinami maksimaliai.
Esant situacijai, kai produkcijos kaina yra didesnė už ribinius kaštus (P>MC) įmonė turėtų padidinti gamybos apimtį, kol ribiniai kaštai (MC) susilygintų su prekės rinkos kaina (P=MC). Šiuo atveju susilygintų vartotojo paskutinio pagaminto prekės vieneto papildomas naudingumas MU (anglų k. – marginal utility), kaina ir ribiniai kaštai: P(MU)=MC.
Kaina lygi ribiniam naudingumui, kadangi pirkėjas už prekę moka tiek, kiek yra jos paskutinio perkamo vieneto papildomas naudingumas.
Antra vertus, tobulos konkurencijos įmonei yra nenaudinga gaminti didesnį produkcijos kiekį, negu tas, kuriam esant ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams (MR(P)=MC). Šioje situacijoje prekės ribiniai kaštai viršytų prekės kainą (MC>P), o tai reiškia, kad įmonės paskutinis pagamintas produkcijos vienetas duotų nuostolį. to, didesnį produkcijos kiekį, negu tas, kuriam esant MR(P)=MC, visuomenės požiūriu produkto gamybai būtų skirta per daug išteklių.
Todėl, tik gaminant tokį produkcijos kiekį (qE), kuriam esant ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams (MR(P)=MC), ištekliai paskirstomi efektyviai ir geriausiai tenkinami vartotojų poreikiai.
Tačiau tobulos konkurencijos rinkos struktūra turi ir esminių trūkumų:

1.Pajamų paskirstymo nelygybė.
Pajamų paskirstymo nelygybė tobulos konkurencijos sąlygomis kyla iš to, kad rinkosdalyviai skiriasi savo išsilavinimu, žiniomis, labai nevienodas jų ūkinis aktyvumas, versloviškumas, jų indėlis formuojant atitinkamų prekių pasiūlą, jų reakcija į paklausos svyravimus, į kainų skirtumus atskirose rinkose. Todėl nevienodos atskirų rinkos dalyvių pajamos. Akivaizdu, kad toks gyventojų pajamų pasiskirstymas negali būti priimtinas išsivysčiusiose valstybėse. Todėl vyriausybė atlieka pajamų perskirstymo funkciją. Išsivysčiusiose šalyse vyriausybės atlieka šią funkciją įvairiomis socialinėmis programomis (pvz., socialinio draudimo, nemokamų arba iš dalies mokamų paslaugų) bei progresyvine mokesčių politika.

2.Pašaliniai ūkinės veiklos efektai.
Tobulos konkurencijos rinka nevaldo pašalinių ūkinės veiklos efektų: aplinkos teršimas, triukšmas, transporto kamščiai ir kt. Visų pašalinių ūkinės veiklos efektų bendras bruožas yra tas, kad jų teikiama nauda arba jų sąlygojama žala neįtraukiama į rinkos santykius. Produkcijos su pašaliniais ūkinės veiklos efektais gamyba arba vartojimas duoda naudos arba padaro nuostolį pašaliniams asmenims, kurie nėra nei šios produkcijos gamintojai, nei jos vartotojai.
Rinka nepajėgi įvertinti ribinės naudos ar ribinės žalos, susijusios su šiais efektais, todėl produkcijos kainoje jie neatsispindi. Tokiu atveju įsikiša vyriausybė, bausdama įmones už neigiamus išorės efektus (pvz., aplinkos teršimą) arba papildomai skatindama tas, kurios mažina neigiamą pašalinių efektų poveikį.

3.Tobulos konkurencijos rinka neskatina gaminti vadinamųjų visuomeninių gėrybių.
Šiomis gėrybėmis (pvz. švyturiai jūroje, keliai) gali naudotis daug žmonių, nepriklausomai nuo to, pirko jie šias gėrybes ar ne. Todėl nei vienas nesuinteresuotas šias gėrybes pirkti. Visuomeninių gėrybių gamybą finansuoja vyriausybė ir ne rinkos pagrindais aprūpina jomis vartotojus.
4.Tobulos konkurencijos rinka negali apriboti socialiai nepageidaujamų bei žalingų produkcijos rūšių (alkoholinių gėrimų, tabako gaminių ir kt.) gamybą, pardavimą bei vartojimą. Šių produkcijos rūšių gamybą, realizavimą bei vartojimą reguliuoja vyriausybė ir jos organai.
5.Tobulos konkurencijos sąlygomis šakoje yra daug smulkių gamintojų, todėl yra sunku
gauti masto ekonomiją atskiroje įmonėje. O tai stabdo produkcijos vieneto kaštų mažinimą, gamybos efektyvumą.
6.Smulkios tobulos konkurencijos įmonės yra nepajėgios užtikrinti sparčios technikos pažangos, įsisavinti ir taikyti pažangią gamybos technologiją.
7.Tobulos konkurencijos sąlygomis produkcija yra standartizuota, o tai riboja vartotojų pasirinkimą rinkoje.
Ne paisant to, kad tobulos konkurencijos modelis yra labiau teoriškas ir grynuoju pavidalu tokios rinkos neegzistuoja, yra rinkų pagal savo charakteristikas labiau artimų tobulos konkurencijos rinkos struktūrai, nei bet kuriai kitai. Be to, tobulos konkurencijos rinka – tai yra standartinis modelis, kuris leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų ekonominį efektyvumą bei jų pranašumus ir trukumus lyginant su tobulos konkurencijos rinkos struktūra.

TOBULA KONKURENCIJA IR EFEKTYVUMAS

Tobulos konkurencijos rinka užtikrina gamybos ir vartojimo efektyvumą, teikdama didžiausią naudą tiek vartotojui, tiek gamintojui (pardavėjui). Vartotojas maksimizuoja savo naudą, kai jo perkamų produktų ribinis naudingumas lygus tų produktų kainai. Tai įvyksta tada, kai vartotojas priima sprendimą, kokį prekių kiekį pirkti. Siekdamas maksimaliai patenkinti savo poreikius, jis didina perkamų prekių kiekį, kol ribiniai kaštai yra mažesni už ribinį naudingumą.
Vartotojo elgsenos efektyvumas rodo, kokiu mastu vartotojui pavyksta priartinti ribinį naudingumą prie kainos, operuojant perkamų prekių kiekiu. Minėtas efektyvumas didžiausias tuomet, kai ribinis naudingumas yra lygus perkamų prekių ar paslaugų kainai.
Gamintojo elgsenos efektyvumas rodo, kokią didžiausią naudą (pelną) galima gauti pasirinkus tinkamą gamybos apimtį, kuriai esant ribiniai kaštai labiausiai priartėja prie kainos, susidarančios rinkoje, arba tampa jai lygūs.
Visuomeninis efektyvumas pasiekiamas tuomet, kai ir vartotojai, ir gamintojai gauna didžiausią naudą. Tam būtina palyginti visuomenės gaunamą naudą su jos kaštais ūkiui funkcionuojant pagal tobulos konkurencijos principus. Šiuo atveju ribinis naudingumas visuomenei turi būti lygus individualaus prekės vartotojo ribinam naudingumui, o ribiniai visuomenės kaštai turi sutapti su ribiniais individualių prekių gamintojų kaštais.
Tobulos konkurencijos rinkoje pelno siekimas skatina išteklių judėjimą tarp atskirų firmų ir šaku. Todėl konkurencinei rinkai būdingas išteklių alokacinis efektyvumas.
Alokacinis efektyvumas – tai situacija ūkyje,kai ekonominiai ištekliai tarp šaku pasiskirsto taip, kad juos perskirstant negalima padidinti kieno nors naudos, nesumažinant kitų naudos. Kitaip tariant, tam tikru momentu tam tikroje rinkoje jie yra paskirstyti geriausiai. Alokacinį efektyvumą geriausiai atskleidžia kainų stabilumas rinkoje. Kainų kitimas rodo alokacinį neefektyvumą, ir ištekliai perkeliami iš šakos, kurioje jų yra per daug, į šaką, kurioje išteklių trūksta.
Konkurencinė rinka užtikrina ir technologinį efektyvumą. Technologinis efektyvumas – geriausias paskirstytų išteklių naudojimas produktams gaminti. Jis išreiškiamas minimaliomis produkcijos vieneto sąnaudomis, arba maksimaliu produktu, sunaudotu išteklių vienetui. Tobulos konkurencijos rinkoje technologinis efektyvumas užtikrinamas mažinant gamybos kaštus, įgalinančius maksimalų pelną.
Esant tobulai konkurencijai sudaromos sąlygos ir dinaminiam efektyvumui užtikrinti, kuris reiškia inovacijų orientavimą didžiausio rezultativumo linkme. Jei šakoje kainos išlieka stabilios, tai firmos, įdiegusios naujoves ir sumažinusios gamybos kaštus, gauna papildomą pelną. Papildomo pelno galimybės skatina gamintojus diegti naujas technologijas ir kartu skatina visuomeninio efektyvumo didėjimą.
Kai rinkoje susidaro padėtis, kai nebelieka jokio alternatyvaus išteklių panaudojimo būdo, kuris pagerintų kieno nors padėtį (gamintojo ar vartotojo), nepabloginęs kieno nors kito padėties, pasiekiamas Pareto optimumas. Pirmasis šia idėją suformulavo italų ekonomistas Vilfrado Pareto (1848 – 1923), todėl ji ir vadinama jo vardu.
Taigi esant tobulos konkurencijos rinkai, ekonominiai ištekliai paskirstomi efektyviausiai ir vartotojai pasiekia didžiausią naudą.
Tačiau tobulos konkurencijos rinkos struktūra turi ir esminių trūkumų:
1.Esant tobulai konkurencijai firmos nėra pakankamai skatinamos diegti naujoves,
nes imformacijos apie technines ar technologines naujoves greitai gauna kitos įmonės. Todėl negalima tikėtis didesnio konkurencinio pranašumo prieš kitas šakos įmones. Dėl to ši rinkos struktūra dinaminiu požiūriu yra neefektyvi.
2.Gaminant produkciją susidaro išoriniai kaštai, pavyzdžiui: teršiamas oras, vanduo, žemė.Firmos nepadengia išorinių kaštų, todėl socialiniai kaštai yra didesni už privačius kaštus. Kainomis padengiami tik privatūs kaštai.
3.Dėl minėtų konkurencinės įmonės savybių ši rinka nepasižymi produkcijos įvairove. Dėl tobulos informacijos, nepakankamų paskatų diegti naujoves lėtai keičiasi produkcijos struktūra ir gyvenimo standartai (Mikroekonomika. – V., 2000, p.180).
Tobulos konkurencijos rinka – kaip jau minėjau, daugiau teorinis modelis nei realybe. Tačiau jos studijos ir analizė leidžia geriau įvertinti kitas rinkos struktūras, atskleisti jų pranašumus ir trūkumus.
TOBULOS KONKURENCIJOS ORGANIZAVIMO FORMA
Tobulos konkurencijos rinkai būdinga:
1.Didelis dalyvių skaičius. Rinkoje yra labai daug gamintojų, pardavėjų ir beabejo pirkėjų. Tarp prekių gamintojų ir pardavėjų šakoje vyksta konkurencija.
2.Firma tobulos konkurencijos rinkoje neturi įtakos kainai, nes rinkos vertė ir kaina formuojasi šakoje, spontaniškai veikiant paklausos ir pasūlos dėsniams (apie tai plačiau kalbėta anksčiau).
3.Išleidžiama produkcija homogeninė (t.y. vienoda, neturi sandaros skirtumų), t. y vienarūšė. Pirkėjo požiūriu prekės ir paslaugos, siūlomos gamintojo ar pardavėjo, yra identiškos kitų gamintojų ar pardavėjų siūlomoms prekėms ar paslaugoms.
4.Visiška įėjimo ir išėjimo laisvė. Firmos, norinčios patekti į rinką, tai gali padaryti tokiomis pat sąlygomis, kaip tai padarė tos, kurios jau gamina analogiškas prekes ar teikia paslaugas. Lygiai taip pat nėra jokių kliūčių išeiti iš rinkos ir pervesti kapitalą į kitas ūkio šakas,jei verslas šakoje tampa nepelningu.
5.Išsami informacija. Kikviena įmonė ir kiekvienas vartotojas yra gerai informuoti apie gaminamų ir realizuojamų prekių bei paslaugų kainas,kokybę, gamybos technologijas ir kitus būtinus dalykus.
Tobulos konkurencijos rinkai gamintojai stengiasi mažinti gamybos kaštus, kad galėtų padidinti pelną. Todėl naudojamos vis pažzngesnės technologijos, įrengimai ir mašinos, kvalifikuotesnė darbo jėga. Todėl konkurencinė rinka skatina mokslo ir technikos pažangą, jų laimėjimų įdiegimą į gamybą.
Konkurencija taip pat verčia prekių gamintojus gerinti jų kokybę, plėsti prekių ir paslaugų asortimentą. Taigi besirungdamos rinkoje dėl vartotojų įmonės gamina įvairesnes ir geresnės kokybės prekes pačiomis mažiausiomis sąnaudomis. Todėl laimi ir gamintojas, ir vartotojas.

IŠVADOS

Nepaisant tobulos konkurencijos rinkos idealumo (abstraktumo) speciali jos analizė turi prasmę: ji atskleidžia šios rinkos funkcionavimo specifiką, išryškina sąlygas, kurioms esant firma gali gauti didžiausią pelną. Šių sąlygų žinojimas turi neįkainojamą reikšmę priimant vadybinius sprendimus.
Tobulos konkurencijos rinkoje kiekviena firma palyginti lengvai gali palikti rinką ir taip pat patekti į ją, nes šioje rinkoje veikia palyginti nedidelės firmos. Žinoma, patekimo ir išėjimo procesas nėra paprastas, tačiau jis neišvengiamai vyksta. Kai rinkos kaina nepadengia vidutinių kintamųjų kaštų, firma priversta palikti rinką.
Kai nemažai firmų palieka rinką, gerokai sumažėja pasiūla, pakyla kaina, atsiranda ekonominis pelnas. Tai kaip magnetas traukia į rinką naujas firmas. Jų atėjimas,
neretai taikant geresnes technologijas bei ūkininkavimo metodus, sumažina gamybos kaštus, tačiau neišvengiamai padidina prekių pasiūlą, o tai mažina prekių kainas, išnyksta ekonominis pelnas. Firmai gali tekti ūkininkauti sąlygomis, kurios nežada ekonominio pelno. Lieka viena išeitis – išgyventi ir laukti geresnių laikų, arba pasitraukti.

NAUDOTA LITERATŪRA :
1.Hal R. Varian Mikroekonomika. – V.: Margi raštai, 1999.
2.A. Jakutis, V. Petraškevičius Ekonomikos teorijos pagrindai. – K.: Smaltija, 1999.
3.Skominas, V. ir kt. Mikroekonomika. – Enciklopedija. Vilnius, 2000.
4.Snieška, V. ir kt. Makroekonomika. – Technologija. Kaunas, 2002.
5.Tamašauskienė Z. Pagrindiniai rinkos struktūrų tipai. Šiauliai, 1998.
6.Prieiga per internetą: http://www.lrinka.lt/

Vilnius, 2009

Leave a Reply

Your email address will not be published.