ĮVADASPasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kuriant naują pasaulio tvarką bei formuojant tarptautinę pinigų sistemą buvo sukurta tarptautinė organizacija – Tarptautinis Valiutos Fondas (International Monetary Fund).
Tarptautinis Valiutos Fondas įkurtas 1945 m. gruodžio mėnesį, o savo veiklą pradėjo 1946 m. gegužės mėnesį Vašingtone. Tarptautinio Valiutos Fondo įkūrimą sąlygojo šios priežastys:
• Poreikis sukurti šį fondą atsirado Didžiosios depresijos metais ;
• Nuvertėjus popieriniams pinigams ir išaugus aukso vertei, komplikavosi pasaulinė pinigų apyvarta, ko pasekoje išaugo bedarbystė ir pragyvenimo lygio smukimas;
• Paplitus ,, konkurencinei devalvacijai ” ;
• Tarptautinės prekybos sąstingis ir kainų mažėjimas .
Iki šiol tai svarbi pasaulyje finansinė organizacija, apimanti daug veiklos sričių, turinti daug narių. Ji ženkliai įtakoja pasaulio valstybių ir regionų ekonominę padėtį. Todėl aktualu nagrinėti jos veiklą.
Šio darbo tikslas – išnagrinėti Tarptautinio valiutos fondo (TVF) organizavimą, veiklą.
Darbe naudojamos mokslinės monografijos.

1. TARPTAUTINIO VALIUTOS FONDO KŪRIMO MOTYVAI, APLINKYBĖS IR TIKSLAI

Poreikis sukurti Tarptautinį valiutos fondą (TVF) atsirado Didžiosios depresijos, sukrėtusios pasaulio ekonomikų 4-ojo dešimtmečio pradžioje, metu. Depresija palietė ne tik išorinę, bet ir vidinę, nematomąją pasaulinės ekonomikos pusę – tarptautinius finansus.
Pasitikėjimas popieriniais pinigais krito, kas labai padidino aukso paklausą. Pasaulio šalių iždai nepajėgė patenkinti padidėjusios paklausos. Grupė šalių su Didžiąja Britanija priešaky¬je turėjo atsisakyti valiutos padengimo auksu standarto. Dėl nepasitikėjimo įvairių valiutų verte pasaulinė pinigų apyvarta komplikavosi. Šalys ėmė kaupti auksą ir valiutas, kurias buvo galima keisti į auksą, toliau mažindamos tarptautinę pinigų apyvartą, tuo skatindamos bedarbystę ir pragyvenimo lygio smukimą. Kai kurios vyriausybės apribojo nacionalinės valiutos keitimo operacijas ir netgi plačiai ėmė taikyti barterį. Dauguma šalių, negalėdamos rasti pirkėjų žemės ūkio produkcijai, atpigino šią produkciją, dirbtinai devalvuodamos savo valiutas ir tuo būdu nurungdamos savo konkurentes, ši praktika, vėliau įvardyta kaip „konkurencinė devalvacija”, sukėlė analogiškus atsakomuosius veiksmus. Ryšys tarp pinigų ir prekių vertės sutriko, kaip sutriko ryšiai tarp vienų ir kitų valiutų vertės. 1929-1932 melais prekių kainos visame pasaulyje sumažėjo 48 proc., o tarptautinės prekybos apimtys – 63 proc. 4-ajame dešimtmetyje buvo sušauktos kelios konferencijos valiutinėms pro-blemoms spręsti, kurios tačiau naudos nedavė. Dalinių sprendimų aiškiai nepakako. Iškilo naujos monetarinės sistemos kartu su specialia institucija jai kontroliuoti sukūrimo būtinumas .
Tokio modelio pagrindus parengė du žymūs to meto ekonomistai Harry Dexter White iš JAV ir John Maynard Keynes iš Didžiosios Britanijos. 1944 metais jie pateikė savo pasiūlymus Breton Vudo (JAV) konferencijoje. Brettono Woodso sistema bandė panaikinti atotrūkį tarp vidaus autonomijos ir tarptautinio stabilumo, bet pagrindinės šios sistemos ypatybės – savarankiška nacionalinė politika, fiksuotieji valiutų kursai ir konvertuojamoji valiuta . Sistemos esmė – nudaryti prielaidas neribotoms valiutų keitimo operacijoms, eliminuoti „konkurencinio devalvavimo” praktiką. Pa¬skutinės derybos dėl Tarptautinio valiutos fondo įsteigimo įvyko 1944 metų liepos mėnesį. 44-rių valstybių delegatai Breton Vude įkūrė Tarptautinį valiutos fondą. Fondas veiklą pradėjo 1946 metų gegužės mėnesį Vašingtone. Fondo narėmis tuomet tapo 39 šalys. Šiuo metu TVF priklauso apie 80 šalių, turinčių įvairias ekonomines ir politines sistemas, pradedant nuo centralizuoto planavimo socializmo ir baigiant laisvosios konkurencijos epochos kapitalizmu.
Tarptautinio Valiutos Fondo tikslui apėmė:
• Skatinti tarptautinį bendradarbiavimą sukuriant konsultavimosi ir bendradarbiavimo tarptautinius valiutų klausimais mechanizmą;
• Palengvinti subalansuotą tarptautinės prekybos augimą ir šitaip padidinti užimtumą ir realias pajamas ir plėtoti gamybos pajėgumą;
• Skatinti valiutų stabilumą ir susitarimų dėl jų laikymąsi, taip pat padėti išvengti valiutų nuvertinimo dėl konkurencijos;
• Stiprinti daugiašalę einamųjų sandėrių apmokėjimo ir transferų sistemą, taip pat siekti pašalinti užsienio valiutų suvaržymus, kurie trukdo plėstis pasauliniai prekybai;
• Leisti nariams laikinai naudotis, esant pakankamoms garantijoms, bendraisiais Fondo ištekliais, kad jie galėtų pašalinti savo mokėjimų balanso dispozicijas nesigriebdami priemonių, kurios žlugdytų nacionalinę arba tarptautinę gerovę;
• Mažinti mokėjimo disbalanso trukmę ir apimtį.
Robert G. mini dar ir šias Tarptautinio Valiutos Fondo įsteigimo funkcijas: ,,kad būtų sekama, kaip funkcionuoja pinigų sistema ir skiriamos paskolos šalims, turinčioms laikinų mokėjimo balanso sunkumų, sukurtas Tarptautinis Valiutos Fondas. Šalies, kuri visiškai prarado pusiausvyrą, vyriausybei ši sistema leido keisti valiutos kursą, jei tam gautas tarptautinis pritarimas.” Tačiau autorius pabrėžia, ,,kad pats apibrėžimas visiškai prarasti pusiausvyrą deja, liko miglotas.” Tarptautinio Valiutos Fondo paskirtis nurodoma sekančiai: ,,… buvo įkurtas tam, kad stiprintų tarptautinių atsiskaitymų stabilumą, t.y. rengtų taisykles, pagal kurias turėtų būti keičiami valiutų paritetai ir tarptautinių mokėjimų valiutų kursai, be to, valdyti bendrą nacionalinių valiutų fondą, iš kurio šalys galėtų skolintis ir finansuoti savo mokėjimo deficitą.” Iš to galima suformuluoti Tarptautinio Valiutos Fondo funkcijas, kurios buvo apibrėžtos Bretton Woodo konferencijoje, tuomet numatytos sekančios šio fondo funkcijos:
• fondas elgesio kodeksą susiejusį su valiutų kursų politika ir su einamųjų sąskaitinių sandėrių apmokėjimų suvaržymais.
• fondo nariams teikti finansinius išteklius, kad jie galėtų laikytis elgesio kodekso, kol stengiasi pašalinti mokėjimo balanso disproporcijas arba jų išvengti.
• fondas turi veikti kaip forumas, kuriame nariai gali konsultuotis ir bendradarbiauti tarptautiniais valiutos klausimais
Taigi Tarptautinis valiutos fondas buvo įkurtas kaip tarptautinė finansinė organizacija, reguliuojanti pasaulio šalių valiutų santykius, teikianti kreditavimo paslaugos valstybėms. Šios organizacijos subjektai – ne atskiri fiziniai ar juridiniai asmenys, organizacijos ar finansinės institucijos, o valstybės. Pagrindinis organizacijos tikslas – ekonominis stabilumas tarptautiniu mastu ir atskirose valstybėse.

2. TARPTAUTINIO ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA

Tarptautinis Valiutos Fondas, kaip ir kiekviena organizacija turi savo struktūrą, palaikančią darnų organizacijos funkcionavimą.

Valdytojų Taryba (Governors Board) – aukščiausias valdymo organas, kiekviena narė į ją deleguoja po vieną valdytoją ir pavaduojantį asmenį. Valdytojais paprastai skiriami finansų ministrai ar centrinių bankų vadovai. Valdytojų tarybą sudaro du komitetai: Laikinasis komitetas (Interim Committee), patariantis valiutinės sistemos funkcionavimo klausimais, ir Vystymo komitetas (Development Committee), teikiantis informaciją apie specifinius besivystančių šalių poreikius. Kartą per finansinius metus Valdytojų taryba renkasi- į posėdžius, kuriuose formaliai tvirtinami svarbiausieji TVF sprendimai.
Laikinasis (Interim Committee) ir Vystymo komitetai (Development Committee) sudaro Valdytojų Tarybą. Laikinasis komitetas pataria valiutinės sistemos funkcionavimo klausimais. Vystymo komitetas teikia informacija apie specifinius besivystančių šalių poreikius.
Svarbų vaidmenį Tarptautinio Valiutos Fondo organizacinėje struktūroje užima Vykdomoji Taryba (Executive Board) – tai darbinis Fondo organas. Vykdomąją Tarybą sudaro 24 direktoriai vykdytojai, kurie renkasi tris kartus per savaitę. Jie vadovauja politikos, nustatomos šalių narių vyriausybių per Valdytojų Tarybą, įgyvendinimui. Kaip balsavime Fondo nariai susiskirstę į dvi pagrindines grupes. Pirmajai priklauso – Kinija, Prancūzija, Vokietija, Japonija, Didžioji Britanija, Saudo Arabija, Šveicarija, Rusija ir JAV – valstybės, kurios Vykdančiųjų direktorių taryboje yra atstovaujamos atskirų vykdančiųjų direktorių. Likusios 170 šalių yra susiskirsčiusios į 15 grupių, kurios yra išsirinkusios po vieną direktorių. Pagrindinė Fondo būstinė įsikūrusi Vašingtone, filialai – Paryžiuje, Ženevoje, Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke ir kt.
Pagal tradiciją į direktoriaus valdytojo postą renkamas europietis ar bent neamerikietis. 2 tūkst. aparato darbuotojų yra atvykę beveik iš 100 šalių. Didžioji aparato dalis dirba centriniame ofise Vašingtone, dalis – nedideliuose ofisuose Paryžiuje, Ženevoje, Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke, taip pat atstovauja TVF laikinose būstinėse kai kuriose šalyse narėse

3. NARYSTĖ TARPTAUTINIAME VALIUTOS FONDE

Tarptautinio Valiutos Fondo įkūrimą inicijavo Didžioji Britanija ir JAV, šių valstybių pastangų rezultate 1946 m. gegužės mėnesį minėtasis fondas pradėjo savo veiklą. Fondo narėmis tuomet tapo 39 šalys, dabar šis fondas vienija daugiau nei 80 šalių, turinčių įvairias ekonomines ir politines sistemas, pradedant nuo centralizuoto planavimo socializmo ir baigiant laisvosios konkurencijos epochos kapitalizmu.
Narystė Tarptautiniame Valiutos Fonde laisva. Pagal TVF sutarties 2 str. jo nare gali tapti bet kuri šalis, norinti ir galinti vykdyti Fondo sutartyje numatytus įsipareigojimus. Valdytojų tarybos keliami reikalavimai naujai narei remiasi principais, kurie buvo taikomi kitoms šalims, jau esančioms narėms.
Įstojusi į Tarptautinį Valiutos Fondą valstybė privalo ir įsipareigoja:
• Atitikti ir sutikti su jai keliamais reikalavimais;
• Pateikti specialų aukščiausio valstybės valdymo organo pritarimą šalies įstojimui į šią organizaciją;
• Sumokėti tam tikrą pinigų sumą – kvotą;
• Prisiima įsipareigojimus dėl tvarkingo valiutų keitimo mechanizmo užtikrinimo ir stabilios valiutų keitimo kursų sistemos palaikymo;
• Įsipareigoja nenaudoti be fondo leidimo jokių restrikcinių priemonių tarptautiniuose mokėjimuose, vengti valiutinės diskriminacijos;
• esant tam tikroms sąlygoms, išpirkti savo valiutų likučius iš kitų narių;
• teikti Fondui visą informaciją, reikalingą pastarojo veiklai, bendradarbiauti su Fondu ir kitomis narėmis dėl efektyvios Specialių skolinimosi teisių departamento veiklos užtikrinimo, rezervinių lėšų politikos, siekiant užtikrinti tarptautinį likvidumą ir t.t.
Tarptautinio Valiutos Fondo veikla tiesiogiai susiejusi su jo narių piniginėmis įmokomis. Šių įmokų pagrindu formuojamas fondo kapitalas, įmokų pagrindu suformuojamas piniginis fondas, kurį Tarptautinis Valiutos Fondas skolina savo nariams, jiems susiduriant su finansiniais sunkumais. Nario kvotos įmoka atlieka ir kitą vaidmenį, remiantis kvotos dydžiu nustatomas šalies skolinimosi pajėgumas iš specialių Fondo lėšų, vadinamų Specialiosiomis skolinimo teisėmis (Special Drawing Rights).
Kvotos nustatymo kriterijai:
• nacionalinių pajamų dydis, tenkančių vienam gyventojui;
• ekonominė šalies padėtis.
Kuo turtingesnė šalis, tuo didesnė kvota. Kvota išmokama iš karto arba penkiomis dalimis per penkerius metus. Jei šalies ekonominė padėtis sunki, mokėjimo terminai gali būti nukelti. 75% kvotos sumokama savo valiuta, 25 % – auksu arba kitų Fondo narių konvertuojama valiuta.
Skolindamas savo nariams Tarptautinis Valiutos Fondas vadovaujasi šiais principais:
• Fondo ištekliais gali naudotis visi organizacijos nariai. Iš nario, kuris skolinasi iš Fondo tikimasi (reikalaujama), kad išsprendęs savo mokėjimo problemas, skolą jis nedelsdamas grąžins.
• Prieš Fondui skiriant pinigus narys turi parodyti, kad jis ketina išspręsti savo mokėjimo problemas, ir tvirtą ketinimą grąžinti paskolą nustatytu laikotarpiu, kuris paprastai būna nuo trijų iki penkerių metų ( išimtinais atvejais iki dešimties metų ).
Tarptautinio Valiutos Fondo nariai sprendimus priima balsavimo tvarka. Nario turimų balsų skaičius tiesiogiai susiejas su jo turimos kvotos dydžiu. Šalies balsų skaičių apytikriai atitinka lyginamais šalies kvotos svoris bendroje kvotų masėje.<…> Išskyrus tam tikrus atvejus, visi Fondo sprendimai turi būti priimami balsų dauguma. ”
Balsavimas vyksta dviem grupėm. Pirmajai grupei priklauso devynios didžiausios ar labiausiai išsivysčiusios pasaulio valstybės: JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, Kinija, Vokietija, Saudo Arabija, Šveicarija, Rusija ir Japonija. Šios valstybės balsuoja atskirai. Taip vadinamai, antrajai grupei priklauso visos kitos Tarptautinio Valiutos Fondo valstybės – narės. Jos balsuoja bendrai susiskirsčiusios į 15 grupių.
Šalys, įkūrusios Fondą 1944 metais, nusprendė, kad Fondas efektyviausiai gali veikti, tiesiogiai susiejus narių balsų skaičių su jų kvotų dydžiu. Šalies balsų skaičių apytikriai atitinka lyginamasis šalies kvotos svoris bendroje kvotų masėje. Pavyzdžiui., JAV turi apie 180 tūkst. balsų (apie 1/5 visų balsų), Maldyvai – tik 270. Kiekvienas narys turi po 250 balsų plius po 1 balsą kiekvienai kvotos daliai, lygiai 100 tūkst. SDR. Išskyrus tam tikrus atvejus, visi Fondo sprendimai turi būti priimami balsų dauguma.
Devynios šalys – JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, Kinija, Vokietija, Saudo Arabija, Šveicarija, Rusija ir Japonija – balsuoja atskirai, likusios šalys susiskirsčiusios į 15 grupių ir balsuoja bendrai. Šių grupių procentinis balsų skaičius bendrame balsų skaičiuje svyruoja nuo 1,99 iki 4,88 procento.
Taigi narystė Tarptautiniame valiutos fonde grindžiama finansinėmis valstybių – narių įmokomis – taip vadinamomis kvotomis. Ši sistema leidžia užtikrinti, kad pati organizacija gali vykdyti savo funkcijas, pavyzdžiui, teikti kreditavimą. Kvotų nevienodumas priklausomai nuo valstybės ekonominės būklės ir nacionalinių pajamų, lemia tai, jog valstybės turi nevienodą reikšmę balsuojant ir priimant sprendimus.

4. TARPTAUTINIO VALIUTOS FONDO KAPITALAS IR FINANSINĖ STRUKTŪRA

Šalių narių mokami įnašai kvotų forma sudaro didžiausią Fondo finansinių išteklių dalį (nuosavos Fondo lėšos). Nors teoriškai kvotos sudaro apie 130 mlrd. JAV dol., praktiškai šios sumos dydis yra mažesnis, kadangi apie 75 proc. kvotos šalys narės moka nacionalinėmis valiutomis, kurios negali būti plačiai naudojamos tarptautiniuose atsiskaitymuose. Dėl šios priežasties apytikriai pusė piniginių lėšų Fondo balanse yra užšaldyta. Nors ir yra išimčių, didžiausią paklausą skolinantis turi apie 20 valiutų (JAV doleriai, Japonijos jenos, Vokietijos markės, Didžiosios Britanijos svarai sterlingų, Prancūzijos frankai ir kt.). 1992 metų balandžio mėnesio duomenimis, šių valiutų ištekliai Fonde sudarė apie 29,26 mlrd. JAV dolerių
Fondo kapitalas dėl įstatais numatytų periodinių kvotų padidinimų nuo 1947 metų (pirmieji realios veiklos metai) iki 1990 melų (paskutinė kvotų peržiūra) padidėjo (neįvertinus infliacijos) apie 15 kartų.
1 lentelė
Nuosavi TVF ištekliai

Kadangi kiekvienas narys iš TVF gali pasiskolinti daugiau negu yra įnešęs kvotos forma, Fondo piniginių lėšų gali neužtekti, esant sunkiai pasaulinės ekonomikos situacijai. Dėl šios priežasties Fonde nuo 1962 metų yra sukurtas specialus kreditinis fondas, kurio vertė šiuo metu yra apie 25 mlrd. JAV dolerių. Jį finansuoja dauguma vyriausybių ir bankų. Šis fondas, vadinamas „Bendros skolinimosi sutartys” (General Arrangements to Borrow), yra atnaujinamas kas penkeri metai. Skolindamasis lėšas į šį fondą, TVF moka procentus tokio dydžio, kokio jie yra tuo metu pasaulinėse kapitalų rinkose, ir įsipareigoja išmokėti paskolą per penkerius metus.
Taip pat TVF skolinasi iš šalių narių vyriausybių arba šių šalių finansinių institucijų specialioms subsidijų programoms.
2 lentelė

Sutartys	Sutarties metai	Suma, mlrd. SDR	Šalių kreditorių skaičius	Besivystančių šalių dalis, %
Sutartys dėl “Naftos fondų”	1974, 1975	6,9	18	72,5
Sutartys dėl ” Viteneno fondo” (resursai papildomo finansavimo sistemai)	1979	7,8	14	41,5
Sutartis su Saudo Arabijos valiutos valdyba	1981	8.0	1	100,0
Trumpalaikės sutartys su centri­niais bankais, dalyvaujant Tar­ptautinių atsiskaitymų bankui	1981	1,3	13	–
Sutartis, asocijuota su Generalinių paskolų sutartimis, su Saudo Arabija	1983	1,5	1	100,0
Trumpalaikės sutartys su Saudo Arabijos valiutos valdy­ba, Tarptautinių atsiskaitymų banku, Japonijos vyriausybe ir Belgijos nacionaliniu banku	1984	6,0	3	33,0
Sutartis su Japonija dėl “Struktūrinės adaptacijos fondo” papildymo	1986	3,0	1	–

Pastaruoju metu Fondas sugebėjo pateikti savo nariams lėšų ilgesniam periodui ir palankesnėmis sąlygomis, negu jie būtų galėję gauti savo jėgomis, išaugusios Fondo paskolų apimtys tam tikra prasme pakeitė TVF prigimtį, padarydamos jį panašiu į banką, t.y. į instituciją, kuri skolinasi pinigus iš vienų ir skolina juos kitiems. Tačiau 1982 metais nariai nusprendė, kad TVF turi pasilikti institucija, į kurią pinigai daugiausia pakliūna kvotų forma, nes narių balsų skaičius ir kitos privilegijos priklauso nuo jų kvotų dydžio, o ne nuo TVF galimybių pasiskolinti. Priimtas nutarimas, kad Fondas negali skolintis dau¬giau kaip 60 proc. savo kvotų sumos.
Principus, kuriais vadovaujamasi, naudojant Fondo išteklius, nustato Direktorių taryba ir jie įgyvendinami nustatant operacinį biudžetą atskiriems ketvirčiams. Taryba retkarčiais peržiūri šiuos principus.
Finansinės Fondo operacijos yra vykdomos per Centrinį departamentą, SDR departamentą ir administruojamas sąskaitas.
Centrinis departamentas susideda iš pagrindinių resursų sąskaitos (PRS), specialios išmokėjimų sąskaitos (SIS) ir investicinės sąskaitos. Į Centrinį departamentą taip pat įeina Pasiskolintų išteklių sulaikymo sąskaitos (PRSS), kurias Direktorių vykdytojų taryba įsteigė 1981 metų gegužės mėnesį .
Didžioji operacijų tarp Fondo ir šalių narių dalis vyksta per PRS. Šioje sąskaitoje, be kitų lėšų, yra laikomos šalių kvotos, pirkti SDR, įvairios gautos įmokos. Lėšas, laikomas PRS, sudaro Fondo narių valiutos, nuosavi Fondo SDR ir Fondo auksas.
SIS ėmė veikti 1981 metų birželyje, kad priimtų piniginius pervedimus iš Pasitikėjimo fondo (Trust Fund), į šį fondą pinigai perduodami valdyti pagal įgaliojimą. Pervedimai iš SIS į Papildomo finansavimo mechanizmo (PFM) Subsidijų sąskaitą buvo daromi iki 1985 metų liepos. 1986 metų kovo mėn. SIS pagrindu buvo sukurtas Struktūrinio pertvarkymo mechanizmas (SPM) netur¬tingų šalių mokėjimo balansams paremti SIS lėšos sudaro 2571,383 mln. SDR.
PRSS buvo įsteigta laikyti, pervesti ir investuoti: 1) Fondo pasiskolintas valiutas, kol jos dar nėra pervestos į PRS vartoti Fondo operacijose; 2) Fondo gautas valiutas atpirkimo, panaudojant pasiskolintas lėšas, būdu, prieš apmo¬kant skolintojams. 1991 m. birželio 30 d. PRSS lėšos sudarė 477 mln. SDR.
Specialių skolinimosi teisių (Special Drawing Rights – SDR) departamentas. Jis fiksuoja visas operacijas, susijusias su SDR panaudojimu. SDR yra palūkanų procentus duodantys aktyvai, Fondo padalyti kiekvienai Šaliai narei, dalyvaujančiai SDR departamento veikloje, proporcingai jos kvotos dydžiui. SDR vertė remiasi penkių pagrindinių rezervinių valiutų krepšeliu ir šiuo metu apytikriai lygi 1,4 JAV dolerio.
Nors dalyvavimas SDR departamente yra savanoriškas, praktiškai jame dalyvauja visi Fondo nariai. Fondas SDR laiko savo Pagrindinių resursų sąskaita ir skiria tam tikras oficialias organizacijas būti SDR laikytojais (16 organizacijų), kurios tačiau negali naudoti SDR. Fondas taip pat SDR naudoja kaip apskaitos vienetą. Šiuo metu bendros lėšos sudaro 21,4 mlrd SDR.
Administruojamos sąskaitos. Jos apima Pagreitinto struktūrinio pertvar¬kymo mechanizmo (PSPM) Pasitikėjimo fondą, PFM Subsidijų sąskaitą ir kitas sąskaitas, administruojamas Fondo. Jos yra įsteigtos, siekiant pagerinti finansinį aptarnavimą, atitinkantį Fondo tikslus. Pagrindinė administruojama sąskaita šiuo metu yra PSPM Pasitikėjimo fondas, kuris buvo įsteigtas 1987 m. gruodžio mėn. teikti lengvatines paskolas Fondo nariams, siekiant paremti struktūrinio pertvarkymo programas. Jis veikia per Paskolų sąskaitą, Rezervinę sąskaitą ir Subsidijų sąskaitą. Resursus Fondas pateikia SDR obligacijų forma.
Apibendrinant galima teigti, jog TVF kreditavimo funkcijų esmė – teikti paramą valstybėms – narėms kreditavimo srityje. Tačiau nepalankiai buvo sutikta tendencija, jog pats Fondas įsiskolina, tuo tarsi vykdydamas bankų funkcijas. Todėl šiuo metu vyrauja tendencija, jog Fondo kapitalo pagrindą sudaro valstybių narių kvotų lėšos.

5. TARPTAUTINIO VALIUTŲ FONDO VYKDOMAS KREDITAVIMAS

TVF skolina pinigus šalims narėms, susidūrusioms su mokėjimų balanso problemomis. TVF tam tikrą laiką tiekia užsienio valiutą, siekdamas gerinti šalies ekonominį gyvenimą, ypatingą dėmesį skiriant šalies valiutos kurso stabilizavimui ir eksporto stiprinimui. Pagrindinis principas, kuriuo vadovau¬jasi Fondas, norėdamas padaryti įmanomu šalių priėjimą prie Fondo išteklių, yra SDR ir kitų šalių narių valiutų pardavimas už vietinę besiskolinančių šalių valiutą. Šalis narė, turinti mokėjimo sunkumų, gali nedelsiant išimti iš TVF 25 proc. savo kvotos, t.y. dalį, kurią įmokėjo auksu arba konvertuojama valiuta. Jei 25 proc. kvotos nepakanka šalies poreikiams, ji gali per kelerius metus pasiskolinti šią sumą kelis kartus – iki 200 proc. savo kvotos.
TVF skolina šalims naudodama įvairius mechanizmus ir metodus, kurie skiriasi priklausomai nuo mokėjimų balanso poreikių pobūdžio ir juos sąlygo¬jančių veiksnių masto.
Pirmasis kreditinis rezervas (First credit tranche). Šiuo atveju Fondas nekelia jokių ekonominės politikos efektyvumo standartų, konvertuojamos valiutos pirkimai iš Fondo netaikomi. Paskolą reikalaujama sugrąžinti per 3-5 metus.
Viršutiniai kreditiniai rezervai (Upper credit trandies). Šalis narė privalo turėti aiškią ir gyvybingą mokėjimų balanso sunkumų įveikimo programą. Ištekliai paprastai yra pateikiami remiantis Susitarimo programa (Stand-by Arrangement), kuri aprėpia ekonominio efektyvumo standartus ir konvertuo¬jamos valiutos pirkimus iš Fondo. Susitarimo programa naudojama paremti finansinę ekonominę stabilizaciją. Kreditai pagal ją suteikiami laikotarpiui iki trejų metų. Tokiu būdu šaliai suteikiamas pakankamai ilgas laikotarpis reorganizuoti savo finansus. Šio periodo metu šalis gali skolintis iš Fondo dalimis iki maksimalaus kredito dydžio su sąlyga, kad ji toliau tęs reformų politiką. Paskola turi būti grąžinta per 3-5 metus.
Išplėstinio fondo mechanizmas (Extended Fund Facility). Sudaroma vidu¬tinio ilgumo programa mokėjimų balanso sunkumams įveikti. Programos vykdymas paprastai tęsiasi 3-4 metus. Programoje detaliai pateikiamas veik¬smų planas pirmiesiems 12 mėnesių. Ištekliai pateikiami išplėstinių programų forma, kurios aprėpia ekonominės politikos efektyvumo kriterijus ir konvertuojamos valiutos pirkimus iš Fondo. Paskola grąžinama per 4,5-10 metų.
Fondas taip pat leidžia brošiūras, aiškinančias jo politiką ir programas, specialius leidinius (Occasional Papers) darbams, skirtiems ilgesnių laikotar¬pių finansų ir prekybos apžvalgoms, TVF apžvalgą (IMF Survey), kas dvi savaites išeinantį leidinį, kuriame spausdinami straipsniai apie nacionalinės ekonomikos ir tarptautinius finansus, kas ketvirtį išeinantį akademinį žurnalą (Staff Papers), kuriame pateikiami TVF darbuotojų makroekonominių tyrimų rezultatai, bei daugybę knygų apie teisinius, institucinius ir ekonominius tarptautinės valiutos sistemos aspektus.
Tarptautinio valiutos fondo veiklai įtaką daro bendros ekonominės pasaulio tendencijos.
Spartus ekonomini augimas šeštame ir septintame dešimtmetyje paskatino fondo narius sušvelninti savo kontrolę užsienio mokėjimams, ir siekiant asmeninės naudos vykdyti politiką prieštaraujančią Fondo sistemos reikalavimams. Taip tapo viena iš pagrindinių priežasčių susilpninusių Tarptautinio Valiutos Fondo veiklos efektyvumą ir sudariusi sąlygas atsirasti kriziniams reiškiniams išryškėjusiems aštuntajame dešimtmetyje.
Kitas ne mažiau svarbus veiksnys Tarptautinio Valiutos Fondo tiesioginis ryšys ir savotiška priklausomybė nuo JAV ekonominės politikos. Fondo sėkmės ir nesėkmės yra labai susiejusios su JAV ekonomine politika. Būtent tai turėjo lemiamos įtakos Tarptautinio Valiutos Fondo statuso pasikeitimui aštuntajame dešimtmetyje.
Įkuriant Tarptautinį Valiutos Fondą ( Bretton Woods sistemą ) JAV tarptautinė ekonominė padėtis buvo puiki, daugelis manė, kad tuomet esantis dolerio deficitas išliks dar ne vieną dešimtmetį. Tokia padėtis išliko iki 1950 m. Iki septinto dešimtmečio JAV mokėjimo dficitas išliko nedidelis, tačiau septinto dešimtmečio pabaigoje didėjantis JAV mokėjimo deficitas pasiekė viršijo ribą. Prasidėjęs JAV dolerio nuvertėjimas tiesiogiai atsispindėjo Bretton Wood sistemos efektyvume. Kol JAV infliacija nebuvo didelė, Tarptautinio Valiutos Fondo sistema buvo veiksminga. Tačiau vėliau JAV ekonominė politika pasidarė nebe tokia sėkminga, todėl padidėjo JAV mokėjimo deficito jau nebebuvo galima paaiškinti kitų šalių poreikiu turėti mokėjimų perviršį ir didinti tarptautinius rezervus. To pasekoje Tarptautinis Valiutos Fondas nepajėgė sureguliuoti pagrindinių šalių valiutų kursų . JAV galėjo finansuoti mokėjimų deficitą tol, kol teigiamą balansą turinčios šalys siekė papildyti savo dolerių atsargas. Iki tol buvę nedidelių šalių mokėjimų nesubalansuoti mokėjimai, Tarptautiniam Valiutos Fondui nesudarė didelių rūpesčių, jis buvo pajėgus padėti atkurti mokėjimų pusiausvyrą. Situacija pasikeitė pablogėjus JAV finansiniai padėčiai, ko pasekoje atsirado didžiųjų pramoninių šalių disbalansai, tuomet paaiškėjo, kad Tarptautinio Valiutos Fondo priemonės jau nėra efektyvios.
Aštuntame dešimtmetyje didėjant infliacijai, šalys nepajėgė sėkmingai palaikyti savo prioritetų, o atsisakymas nuo jų reiškė, kad jos turės atsirasti svyruojančių valiutų kursų sistema. Susidariusi situacija dar labiau išryškino tai, kad Tarptautinio Valiutos Fondo sistema jau neatitinka esamos situacijos keliamų reikalavimų, o Fondo taisyklės dėl valiutų paritetų paseno.
Aštuntame dešimtmetyje labai išaugus tarptautiniams rezervams, Tarptautinis Valiutos Fondas nepajėgė patenkinti šių rezervų poreikių. Aštunto dešimtmečio pradžioje buvo pereita prie svyruojančių valiutos kursų, nes nebuvo jokio kito tinkamo mechanizmo piniginiams tarptautiniams ekonomikos pokyčiams reguliuoti.
Taigi fondo veikla vystėsi priklausomai nuo pasaulio ekonomikos tendencijų. Ne visada sėkmingai sekėsi sureguliuoti valstybių mokėjimų balansą, kas sumažino Fondo efektyvumą. Kalbant apie Fondo teikiamas kreditavimo paslaugas, Fondas turi keletą programų, kurių tikslai ir apimtis skiriasi, atitinkamai skiriasi ir sąlygos paskoloms gauti.

IŠVADOS

Tarptautinis valiutos fondas buvo įkurtas kaip tarptautinė finansinė organizacija, reguliuojanti pasaulio šalių valiutų santykius, teikianti kreditavimo paslaugos valstybėms. Šios organizacijos subjektai – ne atskiri fiziniai ar juridiniai asmenys, organizacijos ar finansinės institucijos, o valstybės. Pagrindinis organizacijos tikslas – ekonominis stabilumas tarptautiniu mastu ir atskirose valstybėse.
Narystė Tarptautiniame valiutos fonde grindžiama finansinėmis valstybių – narių įmokomis – taip vadinamomis kvotomis. Ši sistema leidžia užtikrinti, kad pati organizacija gali vykdyti savo funkcijas, pavyzdžiui, teikti kreditavimą. Kvotų nevienodumas priklausomai nuo valstybės ekonominės būklės ir nacionalinių pajamų, lemia tai, jog valstybės turi nevienodą reikšmę balsuojant ir priimant sprendimus.
TVF kreditavimo funkcijų esmė – teikti paramą valstybėms – narėms kreditavimo srityje. Tačiau nepalankiai buvo sutikta tendencija, jog pats Fondas įsiskolina, tuo tarsi vykdydamas bankų funkcijas. Todėl šiuo metu vyrauja tendencija, jog Fondo kapitalo pagrindą sudaro valstybių narių kvotų lėšos.
Fondo veikla vystėsi priklausomai nuo pasaulio ekonomikos tendencijų. Ne visada sėkmingai sekėsi sureguliuoti valstybių mokėjimų balansą, kas sumažino Fondo efektyvumą. Kalbant apie Fondo teikiamas kreditavimo paslaugas, Fondas turi keletą programų, kurių tikslai ir apimtis skiriasi, atitinkamai skiriasi ir sąlygos paskoloms gauti.

LITERATŪRA

1. Mayer T., Duesenberry J.S., Aliber R.Z., Pinigai, bankai ir ekonomika, Vilnius: Alma littera, 1995.
2. Robert G. Tarptautinių santykių politinė ekonomija. Vilnius: Algarvė, 1998.
3. Tarptautinės finansinės organizacijos. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1993.
4. Wannacott P., R., Makroekonomika. Kaunas: Liberae Universitatis, 1995
5. http://www.irinka.lt