Verslo etiketas, jo sąvoka ir samprata

 

Kalbos etiketas

Net ir labai gerai etiketo dalykus išmanantiems žmonėms svarbu nedaryti kalbos klaidų, o jų pasitaiko tiek prašant, tiek dėkojant.
Įsidėmėtina, kad prašom niekada nevartojamas įterptiniu žodžiu, jis visada eina prieš bendratį: turi būti ne sėskite, prašau; užeikite, prašom o prašau, prašom, prašyčiau sėstis, užeiti. Tariamosios nuosakos formos (prašyčiau, prašytume) – mandagiau, šilčiau.
Vertinys iš rusų kalbos – posakis didelis ačiū. Vietoj jo vartokime labai ačiū. Padėkoti galima ir sakant tiesiog ačiū, dėkui, dėkoju, dėkojame ir pan.
Pasirašant siunčiamą tekstą įprasta pridėti mandagumo žodžius su pagarba (iškilminga), pagarbiai (trumpiau, paprasčiau) arba Jus gerbiantis, -i. Visi jie taisyklingi, galima vartoti tuos, kurie labiau patinka.
Kreipiantis žodžiu ar raštu paprastai vartojamos įvardžiuotinės formos gerbiamasis, -oji (santrumpa gerb.). Jos gali eiti vienos arba kartu su asmenvardžiais, pareigų pavadinimais ir pan. Kai kartu vartojamas ir prieveiksmis didžiai, reikalingas neįvardžiuotinis būdvardis: Didžiai gerbiamas profesoriau. Su pavardėmis ar bendriniais asmenų pavadinimais vartojami ir žodžiai ponas, ponia, panelė, pvz.: ponas Šimonis (santrumpa p.).

Verslo etika ir etiketas
Verslo normų ir etikos principų taikymo ypatumai nacionalinėje ekonomikoje.
Tarpusavio santykių valdymo procese kultūros taisyklių formavimas ypač būtinas šiandien, kai mes formuojame laisvos rinkos ekonomiką, kur didelę reikšmę turi ne fondai, paskyros ir įsakymai, o žmonių tarpusavio santykių, profesinės ir valdymo etikos normos.
Etika ir etiketas yra skirtingi dalykai. Etiketas labiau liečia mūsų tarpusavio santykių taisykles, kuriomis reguliuojame mūsų tarpusavio veiksmus su aplinkiniais. Liudviko XIV laikais prabangaus priėmimo metu svečiams įteikdavo korteles, kuriose būdavo surašytos elgesio taisyklės. Jos buvo vadinamos etiketėmis. Iš čia ir kilo terminas “etiketas”. Šiandien – tai išsiauklėjimas, geros manieros, mandagus bendravimas.
Etika – tai žmonių dorovinio elgesio, normų, jų pareigų visuomenės ir vienas kito atžvilgiu sistema.
Rinkos mechanizmas veikia pagal savus ekonomikos dėsnius. Įtraukdamas subjektą į “rinkos erdvę”, jis kartu suteikia jam galimybę ir verčia rinktis. Todėl į rinkos mechanizmą galima žiūrėti ne tik kaip į “instrumentą”, geriausiai atitinkantį žmogaus ir visuomenės poreikius bei padedantį individui įgyvendinti savo sumanymus, bet ir kaip į socialinį kultūrinį fenomeną, kurį galima vertinti moralės požiūriu. Verslininkas, kaips rinkos subjektas, yra šio fenomeno dalis. Jo elgesys, moralės principai, normos, vertybės ir yra verslo etikos objektas. Moralės principų, normų, taisyklių, padedančių elgtis verslo pasaulyje, visuma ir leidžia kalbėti apie verslininko, o plačiau – apie verslo etiką. Etiniu požiūriu verslą galima vertinti 5 aspektais:
• Pirma, verslininko charakterio bruožai (dorumas, lojalumas, kruopštumas) gali būti pavyzdžiu kitiems, skatinti ir burti žmones sumanymui realizuoti;
• Antra, verslininko veiksmai kuriant turtą, žmonių gerovę, veiksmingai panaudojant išteklius, diegiant ekologiškai saugias technologijas ir kt;
• Trečia, firmos veiksmai (vartotojų interesų paisymas, gaminamų prekių ir paslaugų saugumas ir kt.) ir principai, kuriais grindžiama jos veikla;
• Ketvirta, firmos darbuotojų elgesys (su kolegomis, klientais);
• Penkta, firmos, verslo organizacijos santykiai su kitomis firmomis bei verslo organizacijomis.
Verslininkas valdo įmonę, organizuoja jos veiklą ir atsako už jos sėkmę. Pastaroji priklauso ne tik nuo verslininko įgūdžių bei mokėjimo naudotis tam tikrais įrankiais, bet ir gebėjimo priimti sprendimus, remtis visuomenės pripažintomis vertybėmis. Kitaip tariant, matyti progas ten, kur kiti mato tik sunkumus, neužmiršti ir etikos taisyklių, kuriomis grindžiama krikščioniškoji moralė.
Kas gi sudaro verslininko etinį kodeksą? Kokių etinių nuostatų jam dera laikytis?
Pabandysiu keletą iš jų aptarti.
• Pirmoji nuostata: Verslas neturi kelti ir didinti kitų žmonių skausmo.
Verslas – viena iš žmogaus veiklos rūšių. Pirmiausia jis privalo tarnauti žmogaus gerovei. Antra vertus, verslas padeda tobulėti ir pačiam žmogui – suteikia naujų įgūdžių. Verslininko tikslas – stengtis patenkinti visuomenės poreikius ir gauti pelną už iniciatyvumą ir riziką, nors tai ne visada pavyksta.
Energingas verslininkas ugdo naujų prekių bei paslaugų poreikį visuomenėje, suteikia galimybę rinktis ir plečia jos narių “rinkos erdvę”. Labai svarbu, kad verslas neteiktų skausmo kitiems. Čia išskirčiau du momentus.
Pirma, verslo teikiamos paslaugos neturėtų kenkti žmogaus sveikatai, prieštarauti jo prigimčiai, naudotis silpnybėmis, liga. Ryškiausias tokio verslo pavyzdys – narkotikų biznis. Tai bene pelningiausias užsiėmimas. Vien JAV prekyba narkotikais per metus duoda 200 mlrd.dolerių pelno. Šio biznio užuomazgų esama ir Lietuvoje. Prognozuojama, kad dar po metų kitų jis labai suklestės.
Šis “verslas” pavojingas dėl dviejų priežasčių: pirma, vartoti narkotikus pratinami jauni, dar socialiai neapsaugoti asmenys, taigi kėsinamasi į jų prigimtines teises; antra, visuomenei iškyla naujų rūpesčių – kaip gydyti narkomanus, juos socializuoti. Tam reikia nemaža lėšų. Dėl narkomanijos išplitimo mažėja galimybių rasti neturinčių šių žalingų įpročių patikimų ir kvalifikuotų darbuotojų perspektyviems projektams įgyvendinti. Tenka kviestis specialistus iš užsienio ir mokėti jiems už darbą žymiai brangiau.
• Antroji nuostata: Verslas neturėtų pažeisti ir juo labiau naikinti žmogaus (visuomenės) ekologinės ir ekonominės erdvės, kenkti sveikatai.
Taršios gamybos plėtotė ir jos pasekmės – ryškiausias visuomenės ekologinės ir ekonominės erdvės pažeidimo pavyzdys.
Kenkia sveikatai ir prekyba ekologiškai nešvariais produktais. Jų labai daug įvežama į tas šalis, kuriose silpna kontrolė. Lietuvoje tikrinama tik 30 proc.įvežamų maisto produktų kokybė. Nesant objektyvios ir išsamios informacijos apie įvežamą prekę, vartotojai tampa apsukrių, nesąžiningų verteivų aukomis. Tokia prekyba yra žalinga ne tik sveikatai. Menkėja verslo reputacija visuomenėje. Be to, kompromituojama ir šalis, iš kurios ekologiškai nešvari produkcija įvežama.
• Trečioji nuostata: Verslininkas turi mokėti dorai užsidirbti pinigų.
Pelnas, gautas nedoru būdu, pažeidus įstatymus, yra moraliai žalingas dvejopai. Pirma, neišvengiamai supriešina verslininką su įstatymu. Jeigu nesilaikoma įstatymų, verslininko įvaizdis visuomenėje menkėja. Dalis visuomenės tokiame jo elgesyje įžvelgiama ekonominio nestabilumo kaltininką ir linkusi palaikyti valdininkijos pastangas perskirstyti verslininkų uždirbtas lėšas dėl socialiai remtinųjų. Tačiau kaip rodo patirtis, tokia praktika neefektyvi: nepadeda sukurti naujų darbo vietų, neugdo iniciatyvumo, skatina valstybės išlaikytinių nuotaikas.
Antra, neteisėtu būdu gautam pelnui paslėpti tenka išeikvoti per daug jėgų, energijos, kuri galėtų būti panaudojama verslui plėtoti. Be to, sprendžiant tokio pelno legalizavimo klausimus neretai tenka pasinaudoti nusikalstamų struktūrų paslaugomis. O šios rūšies paslaugos labai susieja verslo žmones su nusikalstamu pasauliu. Iškyla pavojus verslui patekti nusikalstamų struktūrų įtakon. Ši tendencija ryški visose pokomunistinėse šalyse, kur verslo plėtrą reguliuojantys įstatymai netobuli, o pagunda juos apeiti kartais tampa beveik neišvengiama.
• Ketvirtoji nuostata: Verslininkas neturi užmiršti, kad rinkos erdvėje jis veikia ne vienas, ir todėl privalo paisyti kito interesų, siekti ne sunaikinti konkurentą, bet ieškoti abipusiai naudingos partnerystės.
Rinkos ekonomika – viena iš visuomenės ekonominio gyvenimo organizavimo formų. Objektyviai rinka nėra neišvengiama, kaip neretai teigiama. Ji kuriama visų visuomenės narių pastangomis. Šia prasme ji yra visų mūsų “rankų darbas”, kaip ir demokratija. Savo ruožtu ji savaip paliečia kiekvieno iš mūsų laisvės ribas. Rinkoje mes negalime būti visiškai laisvi: mūsų laisvė turi ribas – “kito nosį”, t.y.mes turime elgtis pagal galiojančias rinkos taisykles ir normas taip, kad nepažeistume kito teisių. Vadinasi, verslininkas neatsako už viską, kas vyksta rinkoje, o tik už savo konkrečius poelgius. Atsakomybė rinkoje įgyja konkretų adresatą – ji tampa realia. Taigi galima sakyti, jog rinkos “moralinis veidas” – rinkos subjektų veiksmų, priimtų sprendimų bei elgesio rezultatas.
Konkurencija – neatsiejamas rinkos požymis. Ji skatina pažangą įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Tačiau konkurencija turi būti sąžininga, civilizuota – kova iki konkurento sunaikinimo rinkoje – praeitas etapas. Civilizuota verslo šakose totalinę konkurenciją keičia abipusiai naudingos partnerystės paieškos.
Tuo tarpu Lietuvoje dar tik įsiliepsnoja “ laukinės” konkurencijos aistros. Sprogdinimai, barbariškas susidorojimas su konkurentais jau tampa kasdienybe.
Kodėl toji kova iki konkurento sunaikinimo yra nenaudinga ir neperspektyvi? Pirma, visų konkurentų sunaikinti neįmanoma. Antra, totalinis konkurentų “šalinimas iš kelio” reikalauja didelių pastangų, energijos ir lėšų, nukreipia dėmesį nuo savo verslo reikalų. Be to, pasiektas rezultatas ne visada pateisina lūkesčius. Trečia, tokia konkurencija didina visuomenėje nestabilumą, ugdo žmonių socialinį ir psichologinį diskomfortą, nesaugumo jausmą ir tuo sudaro palankią dirvą “tvirtos ir teisingos valdžios rankos” šalininkų ideologijoms tapti. Taigi ne konkurento sunaikinimas, o abipusiai naudingos partnerystės paieškos turėtų būti verslininkų dėmesio centre.
• Penktoji nuostata: Verslininkas turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus partneriams ir siekti, kad šie taip pat elgtųsi jo atžvilgiu.
Skirčiau dvejopo tipo įsipareigojimus: verslo partneriui ir valstybei. Įsipareigojimų verslo partneriui vykdymas reiškia sutartyje numatytų sąlygų laikymąsi. Jas pažeidus, atsiranda įtampa, nepasitikėjimas ir galiausiai bendradarbiavimas nutrūksta, kas neišvengiamai didina rinkos santykių įtampą. Verslo etikos normų pažeidėjas patiria ne tik materialinių nuostolių. Nukenčia ir jo reputacija.
Todėl neatsitiktinai Vakarų Europos šalių stambesnėse firmose įkurti specialūs skyriai, kurie stebi ir analizuoja, ar pati firma ir jos žmonės nepažeidžia verslo normų, vykdo įsipareigojimus partneriams. Taip pat uoliai stebi, ar tolygiai jos atžvilgiu elgiasi kompanionai. Jeigu tokių pažeidimų užfiksuojama, stengiamasi išsiaiškinti ir susitarti gražiuoju, apsaugoti visuomenę nuo aistrų kaitinimo ir nepagrįstų gandų, kurie gali turėti neigiamos įtakos konkretaus verslo plėtotei. Tik išmėginus visus būdus ir nepavykus susitarti, pasikliaujama teismo autoritetu.

Vakarinis puošnumas

Gavusi kvietimą į pobūvį, o jame parašyta: apranga – vakariniai drabužiai, moteris sunerimsta: mintys, kaip tinkamai apsirengti, kokiais papuošalais pasidabinti, neduoda ramybės. Norisi atrodyti grakščia, patrauklia, madinga, bet kartu ir nepretenzinga. Vakariniai drabužiai padeda sukurti gerą, šventišką nuotaiką. Jie labiau negu bet kurie kiti rūbai turi atitikti individualias išvaizdos ir charakterio savybes, laikyseną, stilių, suteikti kuklumo arba ekstravagantiškumo. Paprastai vakarinės suknelės siuvamos ilgos, tačiau, atsižvelgiant į progą ir vietą, galimi ir kiti variantai. Vakariniai drabužiai, skirti namų iškilmėms, įgauna ramią, santūrią formą. Juose vengiama labai aštrių spalvinių sprendimų, brangių blizgančių audinių. Be suknelių, kostiumėlių, dėvimi ansambliai iš tamsaus lygaus sijono ir puošnios baltos ar kitos šviesios spalvos palaidinukės su rankovėmis ar be jų. Vakariniam premjeriniam spektakliui tinka puošnesnės, atviresnės vakarinės suknelės, naudojama daugiau dekoratyvinės apdailos. Eilinių spektaklių metu dėvimuose drabužiuose vyrauja neutralios spalvos ir formos. Per kokteilių tipo pobūvius, kurie organizuojami 17-19 val., dėvimos nesudėtingo kirpimo, kokybiško audinio neilgos suknelės. Vakariniai drabužiai, skirti šokių baliams ar kitiems iškilmingiems pobūviams, atspindi pačius įvairiausius sprendimus. Suknelės gali būti labai atviros, paliekami nuogi pečiai, rankos, kaklas, modeliuojami gilūs skeltukai ir pan. Atsisakoma praktišką paskirtį turinčių elementų, tokių kaip rankovės, apykaklės arba joms suteikiama nauja dekoratyvi forma, nepriimtina kukliems kasdieniams modeliams. Prie šių drabužių būtinos papildomos šventinio tualeto detalės. Jos taip pat neturi būti praktinio pobūdžio (pvz., prie ilgos puošnios vakarinės suknelės netinka rankinis laikrodis). Čia dera brangūs papuošalai, blizgioji bižuterija, puošnūs šaliai ir pan. Batelių spalva ir faktūra derinama prie mažų rankinių.

Pastaruoju metu ilgas vakarines sukneles išstumia madingos su giliais skeltukais į apačią platėjančios kelnės bei platesnę paskirtį turintys trumpi drabužiai. Susiformavo net specialus terminas, apibūdinantis populiarią vakarinės suknelės rūšį, – maža juoda suknelė. Tokios kuklios, nesudėtingos formos suknelės gali būti dėvimos pačiomis įvairiausiomis progomis, o lengvai keičiami aksesuarai leidžia modifikuoti jų išvaizdą.

Šiuolaikinė vakarinių drabužių mada žavi siluetų paprastumu. Didesnis dėmesys skiriamas audiniams. Jie turi būti labai geros kokybės. Pasirenkant medžiagą, svarbu metų laikas, kuriuo rūbas bus dėvimas (vasarai – lengvesni audiniai, žiemai – storesni). Ypač madingi auksu ar sidabru žvilgantys, taip pat turtingos faktūros audiniai, su įaustais blizgučiais ar metaliniais siūlais, karoliukais. Tradiciniai vakarinių suknelių audiniai – aksomas, brokatas, gipiūras. Šiuo metu populiarūs organza, šifonas, tafta. Kadangi vakariniams drabužiams plačiai taikomas siuvinėjimas, todėl dažniausiai naudojami vienspalviai audiniai, nors galimi ir stambūs efektingi raštai. Šalia visada populiarios juodos spalvos, vakariniams drabužiams taikomos ir kitos sodrios, ryškaus kolorito spalvos, taip pat ir švelnūs pasteliniai tonai. Tai priklauso nuo to, kokio efekto tikimės. Ilgos, sudėtingo kirpimo, su drapiruotėmis vakarinės suknelės dėvimos iškilmingiausiomis progomis – Naujųjų metų sutikimo, vestuvių, jubiliejų metu ir pan.

Elgesys prie stalo

Žodis “ETIKETAS” reiškia “bilietą” arba “kortelę” ir yra susijęs su senoviniu papročiu, kai monarchas nustatydavo ceremonijų taisykles ir reikalavimus savo dvariškiams.

Stalo padengimas oficialiai vakarienei:
Plokščia didelė lėkštė statoma per 2,5 cm nuo stalo krašto. Jeigu ant jos jau padėta lėkštė su pirmuoju patiekalu, servetėlė dedama į kairę nuo šakučių. Įrankiai sulygiuojami pagal kotų galus. Šakutės (nedaugiau kaip trys) dedamos į kairę nuo lėkštės pagal naudojimo tvarką, imant iš krašto; šakutė austrėms vienintelė dedama peilių pusėje, į dešinę nuo jų, dantukais į viršų. Peiliai (nedaugiau kaip trys) dedami ašmenimis į vidų į dešinę nuo lėkštės ir naudojami nuo krašto. Vienintelis šaukštas (sriubai) dedamas į dešinę nuo peilių. Desertinė šakutė ir peilis dedami už lėkštės, šaukšto kotas į dešinę pusę, šakutės danteliais – į dešinę. Labai oficialiai vakarienei deserto šaukštą ir šakutę atneša kartu su desertu. Ant stalo statomos ne daugiau kaip keturios taurės – vandeniui, baltajam ir raudonajam vynui ir šampanui. Druskinė ir pipirinė statomos už lėkštės, pipirinė statoma į kairę nuo druskinės, didesnės pipirinės ir druskinės, kuriomis naudosis keli svečiai, statomos šiek tiek už vyno taurių, tarp dviejų svečių.

Patarimai prie stalo:
– Šakutė laikoma kaire ranka, dantukais žemyn, o peilis visą laiką dešine ranka.
– Keičiantis patiekalams įrankiai imami nuo krašto.
– Panaudoti įrankiai niekada nepaliekami ant stalo ar puodelyje, bet yra išimtis: jeigu yra didelė sriubos lėkštė, padėta ant polėkštės, šaukštas paliekamas sriubos lėkštėje arba polėkštėje, jei ant jos yra vietos.
– Pabaigę valgyti, įrankius padedate į lėkštės vidurį, peilio ašmenys į vidų, šakutė peiliui iš kairės, dantukais į viršų.
– Sriubos lėkštės naudojamos oficialiems pobūviams. Kadangi sriubai valgyti reikalingas didelis šaukštas, sriubą valgykite iš šaukšto šono, o ne kiškite jį priekiu į burną.
– Sriubos puodeliai su dviem ąselėmis naudojami drebutinėms sriuboms ir sultiniams. Iš tokio puodelio galima ne tik semti šaukštu, bet ir gerti. Jeigu paviršiuje plaukioja daržovės ir kiti priedai, pirma išvalgykite juos šaukštu, o tik paskui gerkite iš puodelio.
– Vyno taures laikykite už kojelės taip, kad ranka nesušildytų vyno.
– Kai šparagai ar grybai pateikiami su skrebučiais, paimkite ir skrebutį.
– Atsipjovę lėkštėje kąsnį mėsos, žuviems ar paukštienos, pirma jį suvalgykite, tik paskui pjaukite kitą.
– Nepilkite padažų ir prieskonių neparagavę patiekalo.
– Druskinės ir pipirinės paprastai padedamos su sidabro ar dramblio kaulo šaukšteliais. Jeigu šaukštelių nėra, druską ar pipirus imkite švaraus peilio galiuku, arba paimkite žiupsnelį, suėmę nykščiu ir smiliumi.
– Jeigu desertas paduodamas taurėse aukštomis kojelėmis ant lekštės, šaukštas paliekamas ant lekštės krašto, bet ne taurelėje net kol valgote desertą. Jeigu desertas pateikiamas kokiame nors dubenėlyje, šaukštą palikite jame arba ant polėkštės.
– Ledai valgomi šaukšteliu, bet jeigu juos pateikia su tinkančiu pyragu, desertas valgomas deserto šaukšteliu ir desertine šakute.

Kaip sodinti svečius prie stalo:
Yra keletą variantų kaip sodinti svečius prie stalo. Pirma – šeimininkė sėdi prie vieno stalo galo, o šeimininkas – prie kito. Šios tradicijos galima laikytis, kai prie stalo sėdi šeši ar aštuoniolika žmonių ir kai moterų ir vyrų yra po lygiai. Su aštuoniais, dvylika ar dvidešimt svečių (kai skaičius dalijasi iš keturių), šeimininkui ir šeimininkei neįmanoma sėdėti priešinguose stalo galuose taip, kaip šalia nesėdėtų dvi moterys ar du vyrai. Jei taip atsitinka, norėdama išlaikyti formulę vyras-moteris-vyras, šeimininkė turi pasislinkti per vieną vietą į kairę, o galustalėje, priešais šeimininką, reikia pasodinti vyrą.

Jei yra keli apskriti stalai, šeimininkas su šeimininke sėdi prie skirtingų stalų tokiose vietose, kad matytų visą kambarį. Taip jie gali stebėti svečius ir jų aptarnavimą.

Tostai ir sveikinimo kalbos

Istoriniai šaltiniai teigia, kad tostai buvo žinomi jau senovėje. Cezario valdymo laikais gerti į sveikatą buvo privaloma pagal įstatymą. Susidaužti taurelėmis – reiškė išvaikyti piktąsias dvasias. Tostai išliko iki mūsų dienų.

Žodis tostas (angliškai „toast”) reiškia paskrudintą duoną. Žinomas paprotys įdėti pakepintą duonos riekelę į taurę vyno, kad jis įgautų kvapą. Geriant į kieno nors sveikatą, reikėjo išgerti taurę ir suvalgyti įmirkusią riekelę. Dar iki šiol Anglijoje kai kada į gėrimą dedamas skrebutis.

Tostai sakomi pusryčių, pietų, vakarienės ir kitų priėmimų metu. Tai daroma pačioje priėmimo pradžioje arba po 10 – 15 minučių nuo priėmimo pradžios. Stovimuose priėmimuose skelbiami 1 – 2 tostai (nors tai nėra privaloma), sėdimuose – nuo 2 iki 6. Tostai visada suteikia pobūviui šventiškumo, o tie, kurių garbei jie sakomi, jaučiasi pamaloninti.

Pirmą tostą paprastai sako pobūvio ar priėmimo šeimininkas, nors tai gali daryti ir šeimininkė. Tostas skiriamas garbei svečio, atvykusio iš kitur, arba šeimos nario, švenčiančio iškilmingą šventę (gimimo dieną, jubiliejų ir t.t.). Taip pat tostas gali būti sakomas tos progos, dėl kurios visi susirinko, garbei. Kalbėdamas aiškiai, garsiai ir suprantamai, tosto sakytojas gali papasakoti ką nors linksmo iš svečio gyvenimo arba pasveikinti jį su sėkme.

Sakydamas tostą, šeimininkas atsistoja. Jeigu sunku atkreipti svečių dėmesį, jis gali pabarbenti į taurę nenaudota šakute ar šaukštu. Baigęs sakyti tostą, jis, iškėlęs taurę, pasisuka į tą, kurio garbei tostas skiriamas, ir nugeria gurkšnį vyno. Vėliau jis gali paprašyti kitą asmenį pasakyti keletą žodžių apie garbingą svečią. Tačiau, kad paprašytasis nepasijustų nepatogiai dėl neparengtos kalbos, šeimininkas turi paprašyti jį arba ją pagalvoti apie būsimą tostą dar gerokai iki pobūvio pradžios. Tai suteikia galimybę svečiui apgalvoti savo žodžius arba atsisakyti tosto.

Besirengiantiems sakyti tostus siūlytume nepamiršti šių patarimų:
• Tosto tekstą galima pasirašyti iš anksto ir jį perskaityti. Žinoma, visada geriau sakyti jį iš atminties ir iš širdies.
• Tostai gali būti trumpi ar šiek tiek ilgesni. Jie turi tikti priėmimo progai, nieko neįžeisti, nebūti labai familiarūs.
kiti tostai priklauso nuo pagrindinio tosto turinio.
• Jeigu tostas neoficialus, svečiai kelia taures sėdėdami. Iškilmingesnėmis progomis, kai, pavyzdžiui, sveikinami jaunieji, visi svečiai atsistoja ir pakelia taures.
• Mandagus svečias, kurio garbei buvo pasakytas tostas, atsistoja ir taria kelis padėkos žodžius arba iškart po tosto, arba vėliau, baigiant valgyti desertą.
• Oficialių pusryčių, pietų ar vakarienės metu nepriimta susidaužti taurėmis. Jeigu tai daroma, vyro taurė turi būti žemiau, negu moters.
• Po tosto nebūtina išgerti visą įpiltą gėrimą. Pakanka pakelti taurę prie lūpų.
• Tostų gėrimai – vynas ir šampanas, bet ne konjakas ar alus.
• Jei priėmimas vyksta pagal protokolą, negeriantis žmogus po kiekvieno tosto pakelia taurę ir, palietęs ją lūpomis, vėl pastato. Negeriantys alkoholio svečiai gali gerti vandenį ar kitus nealkoholinius gėrimus.
• Tuo metu, kai sakomos kalbos ar skelbiami tostai, neleistina kalbėtis, pilstyti gėrimus, valgyti.
• Jeigu tektų sakyti tostą viešint svetimoje valstybėje arba kviestiniuose pietuose užsienio svečio garbei, o jūs nemokate jo gimtosios kalbos, pasistenkite bent “Į Jūsų sveikatą!” pasakyti svečio gimtąja kalba.

Etika ir klausimas, kas teisinga, o kas ne?

Ką privalau daryti?
Atsakymas į šį praktinį klausimą yra visa etikos esmė.
Kaip jau žinome iš kasdieninės savo patirties, kartais visai nesunku nuspręsti, kas konkrečiu atveju yra teisinga, o kartais tai padaryti labai sudėtinga. „Ar turėčiau paaukoti rinktinių savo įstaigos kanceliarijos prekių dėžę vietos bendruomenės centrui?“ Atrodo, nesunku atsakyti, bent jau iš esmės.
Tačiau taip pat žinome, kad tikrai sudėtingos etikos problemos retai būna susijusios su pasirinkimu tarp to, kas teisinga, o kas – ne. Daugelis etikos klausimų neturi vienareikšmiškų atsakymų, nes pasaulis nėra vien juodai baltas. Pavyzdžiui:
Ar turėčiau šiuo atveju laikytis įstatymo? Net jeigu bendruomenei tai kainuos didžiulius pinigus?
Ar turėčiau nutraukti derybas dėl sutarties? Net jeigu rangovas yra labai tolimas giminaitis?
Ar turėčiau elgtis, kaip prašė ministras? Net jeigu neaišku, ar įstatymas leidžia man elgtis, kaip esu prašomas?
Ar turėčiau daryti ką nors dėl nedidelės korupcijos atvejo savo padalinyje? Net jeigu man sureagavus būčiau įvertintas kaip nelojalus darbuotojas?
Ar turėčiau įsitikinti, kad mano programos klientai gauna visą finansinę paramą, į kurią jie turi teisę? Net jeigu žinyba mėgina sutaupyti pinigų?
Kaip turėčiau reaguoti į savo darbo kritiką, kurios sulaukiau iš visuomenės atstovo?
Viena vertus, bendruomenei svarbu, kad mūsų valdymo institucijoms būtų vadovaujama laikantis etikos principų ir būtų galima tikėti, kad valstybės tarnautojams kitų bendruomenės narių interesai ir visuomenės interesai bus svarbesni už jų asmeninę naudą.
Kita vertus, valstybės tarnyba keičiasi, kartais labai sparčiai ir iš esmės. Pavyzdžiui, besikeičianti tokių vertybių, kaip valdžios konkurencija, skaidrumas, rizikavimas, atskaitomybė, operatyvumas, svarba gali šiek tiek trikdyti sprendžiant klausimą, koks turėtų būti šiandienos viešojo sektoriaus darbuotojų elgesys.
Galbūt naudinga būtų pagalvoti apie valstybės tarnautojo vaidmenį šiandien, ypač apie pasitikėjimu grįsto vaidmens idėją. Galbūt taip suprasite, kokių etikos standartų iš mūsų tikisi bendruomenė, vyriausybė, tie, su kuriais mes dirbame…
Geras atsakymas į didįjį etikos klausimą paprastai randamas nuovokos, kompromiso ir abipusių nuolaidų dėka ir neretai gali sąlygoti nežinomybę, ginčą ar netgi riziką. Tiems, kurie dirba viešajame sektoriuje, gali būti svarbiau priimti gerą sprendimą, užuot ieškojus teisingo sprendimo. Valstybės tarnautojui geras sprendimas paprastai yra toks, kuriame randamas tinkamas prieštaringų vertybių balansas, kuris yra argumentuotas ir teisingas ir dera su visuomenės interesais. Ne taip paprasta, ar ne?
Taigi šis skyrius – Didžioji E – siūlo tam tikras priemones geriems ir etiškiems sprendimams praktiškai priimti.

Didžioji E

Didžiosios E modelio naudojimas

Su etika susijusiais atvejais, kaip ir daugeliu kitų atvejų, kai priimant gerą sprendimą reikia atsižvelgti į daugelį sudėtingų veiksnių, būtina išsiaiškinti, kas iš tiesų yra reikšminga konkrečiu mums rūpimu atveju.
Bėda ta, kad tai, kas išties yra svarbu, gali keistis priklausomai nuo situacijos.
Daug kas priklauso nuo aplinkybių:
Apskritai skirti vaistus be asmens sutikimo yra negerai, tačiau jei esate į autoįvykio vietą atvykusi medicinos sesuo, aplinkybės jau reikalauja kitaip vertinti esamą situaciją.
Didžiosios E modelis leidžia įvertinti visus konkrečiu atveju reikšmingus veiksnius ir priimti tinkamą sprendimą, kaip pasielgti.
Didžiosios E modelis siūlo rinktis šešių žingsnių kelią:
Jums reikės:
užduoti svarbius klausimus atskirai ir
aptarti atsakymus drauge.
Pavyzdžiui:
Tarkime, jums reikia spręsti menamą interesų konfliktą darbo vietoje: teigiama, kad jūsų institucijos vadovas ketina sudaryti svarbią sutartį su tiekėju, kurio bendrovėje dirba artimas to vadovo giminaitis… Toks atvejis galėtų būti korupcija valstybės tarnyboje.
Šeši žingsniai:
1. Nustatykite reikšmingus faktus…
2. Nustatykite svarbiausius tuo atveju valstybės tarnautojų etikos principus…
3. Nustatykite kitas svarbias etikos normas…
4. Nuspręskite, kas šiuo atveju svarbu…
5. Dar kartą išnagrinėkite visus likusius konfliktus…
6. Patikrinkite savo vertinimus…
Eikite šiuo keliu tol, kol gausite jus tenkinantį rezultatą, net jei kai kurie interesų konfliktai liktų neišspręsti. Juk pasaulis nėra tobulas.
1 žingsnis: Nustatykite reikšmingus faktus…
atsakydami į šiuos klausimus:
Ką žinau apie šį dalyką?
Ko apie jį nežinau, tačiau turėčiau žinoti?
Kokias darau prielaidas?
Pagal pateiktą pavyzdį
galima nustatyti tokius faktus: institucijos vadovas ketina pasirašyti 2 milijonų vertės sutartį su bendrove, kurioje to vadovo giminaičiui priklauso daugiau negu pusė akcijų.
Šią informaciją patvirtina institucijos dokumentai ir įmonių registro duomenys.
Komentarai
Kaip jūs įveiksite šį pirmą žingsnį, priklausys nuo daugelio dalykų – kaltinimų rimtumo; galimybės pasinaudoti svarbia ir patikima informacija; institucijos nustatytos tvarkos tokiems klausimams spręsti; poreikio apsaugoti šaltinius bei įrodymus; laiko ir t. t….
Kai kiek įmanoma įsitikinsite, jog nustatėte reikšmingus faktus ir prielaidas, tęskite…
2 žingsnis: Nustatykite svarbiausius šiuo atveju valstybės tarnautojų etikos principus…
atsakydami į šį klausimą:
Kokie etikos principai yra vienaip ar kitaip aktualūs šiuo konkrečiu atveju?
Pagal pateiktą pavyzdį
nustatykite:
teisėtumo;
dorovinio principingumo ir
taupumo bei veiksmingumo principus.

Komentarai:
Atsakydami į šį klausimą, naudokitės Didžiosios E modeliu ir nustatysite visus etikos principus, kurie yra ypač aktualūs šiuo atveju.
Žengę šį žingsnį, įsitikinsite, ar apskritai susiduriate su etikos problema.
Jei kaltinimams negalite pritaikyti nei vieno etikos principo, situaciją galima paaiškinti kitaip: tai gali būti etiketo, papročių ar nusistovėjusios tvarkos problema.
Kai įsitikinsite, jog nustatėte svarbiausius šiuo atveju valstybės tarnautojų etikos principus, tęskite…
3 žingsnis: Nustatykite kitas svarbias etikos normas…
atsakydami į šį klausimą:
Kokios kitos etikos normos yra aktualios šiuo konkrečiu atveju?
Pagal pavyzdį
Jūs nustatote, kad vadovas yra auditorius, kurio profesinė etika reikalauja, kad jis būtų patikimas ir vengtų interesų konfliktų.
Visi jūsų institucijos darbuotojai privalo pranešti apie interesų konfliktus, kad būtų išlaikyta nepriekaištingo institucijos dorovinio principingumo reputacija.
Jus asmeniškai piktina ir piktnaudžiavimas pasitikėjimu, ir mėginimas savavališkai elgtis. Visuomenė irgi laikosi tos pačios nuomonės apie valstybės tarnautojų korupciją.
Naujoje institucijos strategijoje didžiulis dėmesys skiriamas etikos normomis grindžiamai veiklai.
Vyriausybė neseniai priėmė naujus kovos su korupcija teisės aktus.
Paskutinį kartą tokiu pat atveju institucija nesiėmė jokių veiksmų…
Nustatę visas kitas šiuo konkrečiu atveju taikytinas normas, ženkite toliau…

4 žingsnis: Nuspręskite, kas yra šiuo atveju svarbu…
atsakydami į šį klausimą:
Ar elgesys šiuo atveju atitinka visus nustatytų etikos principų ir normų reikalavimus?
Pavyzdyje:
Vadovo elgesys akivaizdžiai pažeidžia tris nustatytus etikos principus, institucijos etikos kodeksą ir profesinę etiką.
Jis taip pat prieštarauja visuomenės vertybėms ir jūsų įsivaizdavimui apie tai, kas yra padoru.
Institucijos darbuotojai naująją kovos su savivale ir interesų konfliktais politiką laiko „akių dūmimu“, korupcija įstaigoje yra giliai įsišaknijusi.
Jūsų atsakymas – „Ne“.
Komentarai
Čia jums reikėtų išsamiai išnagrinėti tikrus etikos principų reikalavimus, kodeksus, taisykles, visuomenės standartus ir t. t., kuriuos jūs nustatėte žengdami antrąjį ir trečiąjį žingsnius.
Jei į šį klausimą atsakysite „Taip“, elgesys, ko gero, yra etiškai pateisinamas.
Tačiau būkite atsargūs: jei netinkamai nustatėte visus faktus, nepakankamai į juos atsižvelgėte arba neteisingai suprantate šiuo atveju taikytinus etikos reikalavimus, galite padaryti ir klaidingą išvadą. Ar taip nutiko, suprasite žengdami šeštąjį žingsnį.
Jei į klausimą atsakysite neigiamai arba abejosite, galimas daiktas, kad elgesys yra problemiškas arba dėl įvairių priežasčių nepateisinamas. Kuo tiksliau ir konkrečiau apibrėžkite, kuo abejojate arba kokius prieštaravimus įžvelgiate.
Tačiau būkite atsargūs, privalu atminti, kad konfliktą arba abejones čia gali sukelti paprasčiausias prieštaravimas tarp taikytinų etikos normų, pavyzdžiui, kai institucijos Etikos kodeksas neatspindi visuomenėje vyraujančių vertybių arba kai jūsų pačių etinės normos gerokai skiriasi nuo institucijos.
Kad apsidraustumėte dar kartą apsvarstykite šį klausimą ir atsakymą į jį.
Jei dvejojate arba atsakymas yra neigiamas, ženkite penktąjį žingsnį…
Jei atsakymas teigiamas, ženkite šeštąjį žingsnį…

5 žingsnis: Dar kartą išnagrinėkite visus likusius konfliktus…
atsakydami į šį klausimą:
Ar elgesys šiuo atveju ir tokiomis aplinkybėmis yra iš esmės deramas ir pateisinamas, turint galvoje, kad jis sukelia konfliktą su vienu ar daugiau svarbių etikos principų ar normų?
Jūsų atsakymas šiuo atveju:
Jūsų atsakymas yra „Ne“
Komentarai:
Dabar jums reikia dar kartą išnagrinėti visus konflikto aspektus atsižvelgiant į įvairius svarbius etikos principus bei normas ir nuspręsti, ar tas konfliktas leidžia laikyti elgesį deramu ar pateisinamu.
Jeigu atsakymas į šiame skyriuje užduotą klausimą yra „Taip“, elgesys turbūt yra etiškai pateisinamas ir deramas, nepaisant to, kad yra akivaizdžių konfliktų.
Teigiamas atsakymas rodo, kad turime situaciją, kai pagal jūsų pateiktą vertinimą vienas arba keli tam tikri nagrinėjami etikos principai ir normos laikomi palyginti ne tokiais svarbiais kaip kiti.
Jei vis dėlto atsakymas yra „Ne“, panašu, kad vienas ar daugiau etikos principų ar normų, nustatytų žengiant antrąjį ir trečiąjį žingsnį, laikomos absoliučiomis ir neabejotinomis, bent jau tokiais atvejais kaip šis.
Jei nedvejodami manote, kad atsakymas į šį klausimą yra teigiamas, ženkite šeštąjį žingsnį…
Jei nedvejodami manote, kad atsakymas į šį klausimą yra neigiamas, taip pat ženkite šeštąjį žingsnį…
Jei vis dar abejojate, dar kartą apsvarstykite nustatytus faktus ir jų vertinimą antrame, trečiame ir ketvirtame žingsniuose.
6 žingsnis: Kruopščiai patikrinkite savo vertinimus…
atsakydami į šį klausimą:
Ar teisingai įvertinau elgesį šiuo atveju?

Komentarai:
Ši atsargumo priemonė skiriama ne tam, kad kaip nors kitaip patikrintumėte savo atsakymus, kuriuos pateikėte žengdami ketvirtąjį ir penktąjį žingsnius, bet tam, kad pasvarstytumėte, ar jūsų vertinimą supras platesnis žmonių ratas, pavyzdžiui, visuomenė apskritai ar konkretūs žmonės, sakykime, jūsų dabartinis vadovas ar geriausias vadovas, kokį kada nors esate turėję, ar jūsų mama.
Tai galite padaryti, užduodamas sau keletą papildomų klausimų, pavyzdžiui:
Ar to vadovo elgesio vertinimas neprieštarauja „visuomenės interesams“?
Ar mano dabartinis vadovas ar buvęs pats geriausias vadovas sutiktų su mano vertinimu šiuo atveju?
Ar galėsiu ramiai paaiškinti savo sprendimą per televiziją ar savo šeimai?
Jei į visus šiuos klausimus atsakysite teigiamai, elgesys tikriausiai yra etiškai pateisinamas.
Jei atsakymas neigiamas, turite iš naujo apsvarstyti savo sprendimus, kuriuos priėmėte, žengdamas ketvirtąjį ir penktąjį žingsnius, nes pasidarė aišku, kad jūsų vertinimas yra ne visiškai teisingas. Taigi vėl kuo tiksliau nustatykite prieštaravimus arba neaiškumus.
Pavyzdyje:
Nors etiškai elgesys yra pateisinamas, jūs nepatikrinote savo prielaidų žengdamas pirmąjį žingsnį.
Per pokalbį vadovas įrodo, kad nežinojo, kad jo sutuoktinė turėjo akcijų toje bendrovėje; tad sutartis buvo pasirašyta be pažeidimų.
Pasirodo, kad jo sutuoktinė taip pat nežinojo, jog turi akcijų, nes jas kartu su kitu didžiuliu turtu neseniai paveldėjo ir į akcijas neatkreipė dėmesio.
Taigi institucija patikrina ar visos sutartys, kurių vertė didesnė kaip 100 000 dolerių, buvo sudarytos laikantis dorovinio principingumo, ir reikalauja, kad sutartis sudarančių darbuotojų šeimos nariai užregistruotų institucijoje savo piniginius interesus.
Jei šis pakopinis metodas, priimant su etika susijusius sprendimus, pasirodė pernelyg detalus arba atimantis daug laiko, prisiminkite, kaip pirmą kartą sėdote ant dviračio ar prie automobilio vairo … .
Įgiję patirties neabejotinai taikysite Didžiosios E modelį beveik automatiškai.

Atminkite, kad aplinkybės labai daug ką keičia…
Pavyzdžiui, jeigu policijos pareigūnas nuspręs persekioti vogtu automobiliu važiuojantį nusikaltėlį, kuris didžiuliu greičiu lekia tuščiomis miesto gatvėmis, jo sprendimas bus pateisinamas, jei nebus padaryta jokios žalos. Jis neprieštaraus darbštumą nusakantiems etikos principams, visuomenės puoselėjamoms normoms ir institucijos tvarkai, net jei jo elgesys akivaizdžiai pažeis „teisėtumo“ principą.
Tačiau jei policijos pareigūnas nusikaltėlį persekiotų žmonių pilname prekybos centre ir savo automobiliu mirtinai sužalotų praeivį, šį vertinimą nusvertų kiti etikos principai („pagarba žmonėms“, „taupumas ir veiksmingumas“) dėl įvykusių pasekmių – žūties, kurios buvo galima išvengti, oficialaus tyrimo, galbūt baudžiamojo persekiojimo ir galimos didelės kompensacijos išmokėjimo iš valstybės biudžeto.
Šiuo atveju, net jeigu elgesys ir atitinka visuotinai priimtas taisykles, principus, normas ir esamas procedūras, policijos pareigūno elgesio pasekmės yra tokios nepriimtinos, kad galima būtų peržiūrėti kodeksus, teisės viršenybės klausimus ir pamėginti užtikrinti, kad tokia situacija daugiau nepasikartotų.
O institucija turėtų patvirtinti naują taisyklę, ribojančią policijos pareigūnų sprendimų priėmimo laisvę dėl persekiojimo dideliu greičiu, „nebent pavojų visuomenei akivaizdžiai nusveria visuomenės interesų kriterijus“.

Sekso etiketas

Sekso etiketas labai panašus į bet kokį kitą (etiketą). Bet jeigu žinai, kaip elgtis su dantų krapštuku ir kas kokioje situacijoje pirmas paduoda ranką, šansai pataikyti iš akies į dešimtuką meilužių ložėje… niekingai menki.
Beje, seksas – tai tas atvejis, kuomet išimčių gali būti daugiau, nei taisyklių.
1. Džentelmenai praleidžia damą į priekį.
Moteriškos fiziologijos ypatybės tokios, kad seksualinei iškrovai merginai reikia daugiau laiko ir pastangų nei vaikinui. Todėl šventa vyro pareiga – pirmiausia pasirūpinti jos orgazmu, o tik po to – savo.
Išimtis. Geriausia priemonė profilaktikai prieš nuobodulį ir jausmų atšalimą – “egoisto diena”, kurią suorganizuoti tikslinga (minimum) kartą kas mėnesį. Tas, kuris išrenkamas egoistu, turi pamiršti bet kokius altruistinius poelgius, o partneriui, atvirkščiai, privalu rūpintis dienos herojumi, stebinant jį savęs išsižadėjimo stebuklais. Savaime suprantama, apie orgazmo pirmaeiliškumą pamirštam.
2. Maitinimosi metu paisoma patiekalų eiliškumo: salotos, sriuba, antras patiekalas, desertas.
O, tai kertinis šviečiamosios sekso literatūros akmuo: pradžioje: aperityvas, t.y. bučiniai, apsikabinimai, palengva pereinantys į labiau nuosekles glamones, o jau po to – pagrindinis patiekalas. Kitaip – liksi be deserto!
Išimtis. Būna situacijų, kai noras gauti desertą toks didelis, kad preliudijos poreikis dingsta, nespėjęs net atsirasti. Kai kada spontaniškas seksas gali būti labiau ryškus ir aistringas, nei nuobodžiai saldžios privalomos glamonės – čia suveikia netikėtumo bei “uždrausto vaisiaus” dėsniai (o ypač tuomet, kai suartėjimas vyksta pusiau viešoje vietoje).
3. Pasivaikščiojimo metu vyras turi eiti iš labiau pavojingos pusės – iš važiuojamosios dalies.
Įsisavinant “Kamasutrą”, ypač anatomiškai ne itin pritaikytas paprastiems žmonėms (ne gimnastikos sporto meistrams) pozas, vyras turi pasirūpinti partnerės saugumu. Kitaip intriguojančiai ir daug žadančiai prasidėjęs vakaras gali pasibaigti traumotologiniame.
Išimtis. Jeigu rizikingų eksperimentų iniciatorė – mergina, tai didžioji atsakomybės dalis krenta jai. Na, ji turi suprasti bent tai, kad jei jos partneris sulenks vieną koją 45 laipsnių kampu, o kitą išties kryžmai kaklui ir, nekeisdamas kūno padėties, dalyvaus sueityje, tai suteikti pirmąją pagalbą, išnirus kaulams, teks jai.
4. Po priėmimo įprasta dėkoti šeimininkams už svetingumą ir malonią kompaniją
…net ir tada, jei vaišės buvo nelabai skanios, o bendravimas – ne per daug įdomus. Sekse ši taisyklė, kad ir kokia paisytina, paprastai nesuveikia vien todėl, kad viskas, ką žmogus ištaria pirmąsias 5 sekundes po orgazmo, neturi nieko bendro su sąmoninga smegenų veikla ir jau tuo labiau – su gero tono reikalavimais. Todėl geriausiu liudijimu, kad viskas buvo superklasiškai, vietoj šūksnio “Superklasiška”, dera užskaityti greičiau neverbalinius jausmų proveržius (ną, patys žinot) ir lai tai nuskamba kaip aukščiausias pagyrimas ir širdingiausia padėka.

Džentelmenas

Džentelmeno sąvoka atsirado dar viduramžiais. Iš pradžių taip buvo vadinami žmonės, gimę kaip sąkoma, “geroje šeimoje”. Beje, žodis “gentleman” (gentle -kilmingas, man – žmogus) anglų kalba kaip tik ir reiškia kilmingąjį. Kiek vėliau šis žodis taikytas ir aristokratams, tad džentelmenu laikytas kiekvienas, kuris turėjo giminės herbą ir galėjo įrodyti, kad yra kilęs iš garsios, senos didikų šeimos. Bet prie kilmės netrukus buvo pridurti gero ir dorovingo elgesio reikalavimai. Džentelmenas turėjo būti ypatingai išauklėtas ir išsiskirti iš kitų ypatingu gyvenimo būdu.
XIX ir XX anžių sandūroje džentelmenu laikytas mokantis deramai elgtis, gerų manierų, turintis nepriekaištingą skonį žmogus,paprastai jis būdavo turtingas ir savarankiškas, be to, deramai apsirengęs pasirodydavo deramu laiku deramoje vietoje. Beje, džentelmenas nieku gyvu neturėjo dirbti.
Romantizmo laikotarpiu, ir netgi dar anksčiau, XVIII a. antroje pusėje, susiformavo tautinis džentelmeno tipas. Šit kaip aprašomi prancūzų ir anglų džentelmeno skirtumai. Prancūzų džentelmenai pasižymėjo elegantiškumu, delikatumu, taktu, nepriekaištingu mandagumu, taurumu, riterišku elgesiu, nepaprastu dosnumu. Anglai džentelmenu laikė tik turtingą, savarankišką žmogų, gyvenantį jo padėtį atitinkančiuose namuose.
Anglų džentelmenas turėjo būti kultūringesnis ir labiau išsilavinęs už kitus žmones (dažniausiai – baigęs humanitarinės pakraipos aukštąją mokyklą), pasižymėti puikiomis manieromis, turėti apie pasaulį žinių, sukauptų keliaujant. Anglai vertina santūrumą, šaltakraujiškumą, ištvermingumą varguose ir nelaimėse. Jie nelinkę karščiuotis, girtis, didžiuotis. Anglas – tikras savo vyriausybės pagalbininkas ir rėmėjas, o prancūzų džentelmenas geriausiu atveju savo vyriausybę tik pakęsdavo. Metams bėgant džentelmenas anglas lengvai įsijautė į savo naują vaidmenį, kurį jam skyrė pasikeitusi visuomenė, o prancūzų džentelmenas virto tik puošnia atgyvena.
Džentelmeno, kitaip – riterio įvaizdis romantizmo laikais paplito ir kituose kraštuose. Geriausiai žinome savo kaimynų, lenkų, aprašytus džentelmenus. A. Čartoryskio “Riterio katekizme” rašoma, kad “šlėkta” turi būti doras, narsus, drausmingas karys, dievobaimingas, užsigrūdinęs kūnu ir siela, patriotas, galįs paaukoti turtą ir gyvybę vardan tėvynės. Tų pačių savybių reikalauta ir iš lietuvių šlėktų.
XIX a. pabaigoje džentelmeno įvaizdis pasikeitė. Iš Anglijos po įvairias šalis paplito džentelmeno, džentelmeniškumo sąvokos. Šis žodis išgarsino Angliją pasaulyje labiau negu jos eksportuojamos anglys.
Ryškus džentelmeno požymis – apranga. Ji kito pagal madą, nors didikai visada stengėsi pabrėžti savo nepraktiškumą ir troško atrodyti keistai. Iš pradžių, XVII-XIX a. žavėtasi margays rūbais. Pavyzdžiui, per puotą Drezdene Kristina Radvilaitė įsimylėjo “keistą kaip svajonė jaunuolį, kurio pliumažai ir apvadai, geltonomis ir violetinėmis astromis išsiuvinėti atlasai žibėjo visais vaivorykštės atspalviais ir visomis povo uodegos spalvomis”. Kiek vėliau atsisakyta įvairiaspalvių drabužių ir imta dėvėti prislopintų, kuklių spalvų frakus ir dvieilius švarkus. Tik puošeivos pasidabindavo baltomis arba labia ryškiomis gėlėmis išmargintomis liemenėmis, lakuotais bateliais, atlaso skarelėmis…
Vėliau atsirado smokingai ir kostiumai. Jų spalva ir pasiuvimas atitiko poreikius ir situaciją, nors viską lėmė etiketas ir mada. Damų ir džentelmenų pasaulyje mada tapo svarbesnė už papročius ir elgesio taisykles. Vargu ar kas būtų nešiojęs cilindrą, korsetą ir lazdelę, jeigu šito nebūtų kategoriškai reikalavęs “džentelmeno kodeksas”.
Kitas džentelmeno požymis – manieros. Išmokti gerų manierų buvo nelengva. Manieros ir geras auklėjimas rodė ne tik kilmę, jos atsispindėjo, anot senosios literatūros, dvasios grožį ir didingumą. Mandagumas, reveransų menas, puikiai valdoma veido mimika lemdavo džentelmeno vietą draugijos hierarchijoje. Džentelmenai turėjo žinoti daug dalykų, kurių nevertino kiti žmonės: jie privalėjo mokėti daug negyvų kalbų (senovės graikų ir lotynų), muzikuoti, dainuoti. Sportuoti, auginti niekam netinkamų dekoratyvinių veislių šunis ir arklius, kolekcionuoti keistus daiktus, keliauti, užsiimti labdara. Geros manieros reikalavo, kad džentelmenas ir kilmingoji dama daugiausia laiko skirtų susitikimams su draugais, kelionėms, pokalbiams klubuose ir t.t.
Be gero elgesio, praeities džentelmeno “kodekse” buvo įrašyta iki šiol svarbi sąvoka – garbė. Garbingas džentelmenas galėjo neturėti jokių nuopelnų, užteko tik vadintis garbingu. Garbė tarsi vertė žmogų išlaikyti taurumą ir abipusę pagarbą bendraujant.
Specialiuose kodeksuose buvo surašyti garbingi poelgiai, kuriais turėjo garsėti džentelmenas; jie reguliavo didiko elgesį įvairiose situacijose, apibūdindavo ir suskirstydavo tokias situacijas į tam tikras grupes.
Džentelmeniškumą sentimentaliai dievino H.de Balzakas ir M.Prustas. Jie mėgo senas aristokratiškas pavardes ir įmantrų didikų pasaulį kaip kiti mėgsta senus paveikslus ir šventyklas.
Mūsų laikais net konferansje salėje kreipiasi į visus susirinkusius “Ledi ir džentelmenai”. Taigi šiuo garbingu vardu jis vadina kiekvieną vyrą. Vieni jų ir šiandien bent šiek tiek laikosi “Džentelmeno kodekso” reikalavimų, kiti nusispjauna į viską. Bet, matyt, vertėtų prisiminti bene paskutiniojo didžiojo anglų džentelmeno Bertrano Raselo žodžius: “Džentelmenas – tai žmogus, bendraudamas su kuriuo, pats jautiesi džentelmenu”.