Pedagoginės etikos samprata.

Tai savarankiška etikos mokslo dalis, ji tiria pedagoginės moralės ypatybes, specifiką, moralės principus pedagoginėje darbo sferoje. Pedagoginė etika vysto specifinį etinį mąstymą, reiškinių supratimą, vertinimą ir ugdo etinius santykius.
Pedagoginės etikos uždaviniai:
1. siekti įprasminti pedagogo pašaukimą.
2. sukurti aukštą pedagoginio darbo kultūrą, sustiprinti pedagoginį autoritetą.
3. padidinti darbo efektyvumą.
Pedagoginės etikos principai:
1. Žmoniškumas
2. Optimizmas.
3. Kolegialumas.
Dorovinė veikla.
Žmogui pasirinkusiam pedagogo profesiją pedagoginė dorovė kelia šiuos reikalavimus:
1. Stengtis ugdyti ir tobulinti pedagoginei veiklai būtinas asmenines savybes ir tobulinti pedagoginį meistriškumą.
2. Nuolat kelti sau klausimą ar aš kaip pedagogas atitinku šiuolaikinės mokyklos reikalavimus.
3. Rūpintis pedagoginių kadrų kokybinės sudėties atitikmenimis.
Pedagoginių gebėjimų formavimasis ir tobulėjimas trunka visą gyvenimą. Pedagogo dorovinė pareiga siekti, kad atsirastų ir vystytųsi mokinių pedagoginiai gebėjimai bei interesai, skiepyti pareigą mokytojo profesijai.
Mokinių susidomėjimą pedagoginių darbu skatina paties pedagogo veikla , asmeninis autoritetas ir meistriškumas.

Pagrindinės dorovės kategorijos.

Gėris ir blogis.
Tai pačios bendriausios dorovinio vertinimo kategorijos , kurios apima visą dorovės sritį.
Pirmiausia gėrio ir blogio požiūriu vertinami žmonių tarpusavio santykiai, jų elgesys ir poelgiai. Vieniems poelgiams pritariama , kiti – smerkiami. Pirmieji – gėris, antrieji – blogis . Šios kategorijos taikomos vertinant ir ekonominius , ideologinius visuomenės santykius, politines pažiūras ir idėjas. Panašiai vertinamos ir žmogaus charakterio savybės, jo valios kryptingumas , nes nuo šių savybių priklauso žmonių poelgiai.
Tokios žmogaus savybės kaip darbštumas, kuklumas, paprastumas, nuoširdumas , principingumas yra teigiamos.Jos vadinamos dorybėmis ir įeina į gėrio kategoriją. Tuo tarpu – tingumas, neprincipingumas, akiplėšiškumas, palaidumas yra neigiamos charakterio savybės , jos vadinamos ydomis ir priklauso blogio kategorijai.
Žmogus , kuris bendraudamas su kitais yra kitiems palankus , pasirengęs padėti,daryti gerą vadinamas geros valios žmogumi.Tačiau yra ir klastingų , piktų , kitiems blogą linkinčių , piktos valios žmonių.
Į gėrio ir blogio sritį įeina ir tai, ko žmonių santykiuose ar visuomenėje dar nėra, bet dėl ko žmonės tampa tauresni- tai įvairūs idealai. Žmonės gali siekti mokslo, meno , dorovinio tobulumo, demokratijos ir kitų dalykų.
Gėris ir blogis yra žemiškos prigimties- jų ištakos visuomeniniai santykiai. Keičiantis visuomeniniams santykiams keitėsi žmonių moralinė sąmonė , įsitikinimai, pažiūros. Neišvengiamai kito gėrio ir blogio supratimas. Tačiau kiekvienoje epochoje yra apibrėžtas jų turinys. Gėrio suvokimas – tai sugebėjimas skirti tai, kas žema, padoru ir niekšiška , kilnu ir žema padeda asmenybei ir visuomenei tobulėti. Žmogui tenka nepaliaujamai kovoti dėl gėrio. Kova su blogiu yra sudėtinga, nes blogis yra akiplėšiškas,įžūlus,ciniškas ir gajus. Jis greitai visur prasiskverbia , jei tik jam nepastojamas kelias .Tai kas gera reikia saugoti , ugdyti , puoselėti.
Blogis plinta pats . jis gajus, nes remiasi įpročio jėga.Blogis yra tai, kas trukdo žengti į priekį, tobulėti. Žmonių gyvenime vyksta amžina gėrio ir blogio konfrontacija.

Laisvė ir atsakomybė.
Visas žmonių gyvenimas yra pasirinkimas: kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, išreiškia savo poziciją gyvenime. Žmogus aktyviai veikia supančią aplinką , ją kurią ar pertvarko ir kuria pats save. Savo gyvenime žmogus susiduria su dorovine būtinybe ( kaip pasielgti: gerai ar blogai , pvz. dalyvauti ar nedalyvauti ). Kad žmogus būtų laisvas neužtenka vien pažinti būtinybę . Aktyviai pertvarkydamas aplinką žmogus yra laisvas keisti save ir savo įgimtus sugebėjimus.Žmogus neturi valios laisvės , bet jis gali valdyti savo veiklą , poelgius , o dažnai ir pakilti aukščiau už tam tikroje aplinkoje vyraujančias dorovines nuostatas.Žmogaus dorovinė laisvė įsikūnija tada, kai, žmogus geba įgyvendinti ir įgyvendina savo dorovinius įsitikinimus ir elgiasi pagal savo sąžinę , kurios objektyvus turinys atitinka visuomenės pažangos poreikius.
Objektyvi dorovinės laisvės prielaida yra asmeninių ir visuomeninių poreikių , interesų tikslų vienovė.
Subjektyvi žmogaus dorovinės laisvė prielaida yra jo sąmoningumas ir sąžiningumas.
Nuo šių žmogaus bruožų priklauso kaip žmogus suvokia savo veiksmų turinį ir prasmę , kiek savarankiškai ir tikroviškai vertina savo poreikius ir aplinkinių veiksmus ir kokius dorovinius uždavinius ( tikslus ) kelia sau. Net ir sunkiomis sąlygomis žmogus gali pasirinkti atitinkamus poelgius , elgesio būdus. Dorovinė laisvė reiškiasi įvairiose srityse ypač ryški ir svarbi yra darbe.Žmonės nėra laisvi pasirinkti : dirbti ar nedirbti. Norint gyventi reikia dirbti.Žmogus pats pasirenka kaip jam pasielgti įvairiose gyvenimo situacijose: jis yra doroviškai laisvas- tačiau pasirinkimas jį įpareigoja , verčia atsakyti už savo poelgius.Dorovinė atsakomybė reiškia teigiamą žmogaus požiūrį į pareigą, objektyvios būtinybės pripažinimą , pagrįstą jos vaidmens įsisamoninimu
Žmogus turi jausti pareigą sudėtingose situacijose elgtis dorai, pagal sąžinę.
Sąžinė- tai subjektyvios dorovinės atsakomybės suvokimas.Dorovinė atsakomybė aktyviai veikia ne tik pareiga ir sąžine, bet ir orumu , visuomenės nuomone, garbe.

Garbė ir savigarba.
Garbė išreikia žmogaus vertybinį santykį su pačiu savimi.Garbė įtvirtina požiūrį į žmones . Garbė yra savo visuomeninio reikšmingumo suvokimas, kai jį viešai pripažįsta kiti. Garbė gali būti ne tik įgyjama , bet ir paveldima ( saugo šeimos garbę, kiti susideda su draugais tampa šeimos gėda).
Garbė – fundamentali( pagrindinė) žmogaus vertybė.,, Garbė brangesnė už gyvenimą ( F . Šileris).”Garbingas žmogus visuomenėje aukštai vertinamas, nes juo galima pasitikėti. Klasėje visada bus vaikų iš asocialios šeimos , kur niekada nebus tvarkos. Garbingas žmogus nemeluoja, prižadėjęs- padaro. Su žmogaus garbe tiesiogiai susijusi ir jo savigarba. Kaip savimonės reiškinys , savigarba atsiranda, kai žmogus suvokia ir prapažįsta kad, jo dorovinės pažiūros , charakterio bruožai, poelgiai yra garbingi . Aukšta savigarba rodo. Kad žmogus suvokia savo vertę , gina ir saugo savo orumą ir garbę.
Savigarba rodo, kiek žmogus reiškia pats sau, kiek jis vertina save kaip žmogų.Aukšta savigarba reiškia, kad žmogus teigiamai priima save. Aukštos savigarbos žmonės yra savarankiški ,pastovesni, nuoseklesni, mažiau pasiduodantys įvairiems išorės veiksniams, kiekvienoje situacijoje geba pasielgti garbingai.
Žemos savigarbos žmonės- nepastovūs ir besiblaškantys.
Save gerbiantis žmogus nežemina savęs negarbingais veiksmais ir poelgiais. Jis yra nuoseklus, nepasiduodantis išorės veiksniams – spaudimui, neina į sandėrį su sąžine, nepataikauja ir neveidmainiauja, o lieka ištikimas savo pažiūroms ir įsitikinimams , idealams , gyvenimo principams. Verčiau atsisako aukštos padėties , materialinės gerovės , negu nusižemina. Savigarba didina žmogaus reiklumą sau, žadina pasipriešinimą blogiui . Žmogaus savigarba tiesiogiai susijusi su pagarba kitiems . Gerbk save ir gerbsi kitus. Žemos savigarbos žmogus dažniausia negerbia nei savęs nei kitų.

Gyvenimo prasmė ir laimė.
Prasmingu žmogus paprastai laiko tai ,kas atitinka jo prigimtį. Žmogus negali prasmingai gyventi izoliuotai nuo kitų ( visuomenės). Kalėjime esantis žmogus neturi visuomenės, bendrauja tik tarp savęs ir todėl išmoksta dar blogesnių dalykų ir krinta dar giliau. Ne tik visuomenė formuoja ir ugdo žmogų , bet ir jis pats save keičia, todėl žmogaus gyvenimo prasmę, kaip ir jo laimę iš dalies nulemia ir apibrėžia visuomenė. Visuomenės požiūris žmogaus gyvenimą įprasmina per darbą, poelgius, kurie turi pozityvią kultūrinę reikšmę. Prasminga yra visa tai, kas prisideda prie žmogaus gerovės, pažangos, turi išliekamą vertę.Tačiau asmenybės interesai neapsiriboja vien visuomeninės reikšmės darbais. Savitas asmenybės gyvenimas formuojasi veikiamas kitų žmonių, veiksnių ir poelgių.Noras bendrauti , turėti draugų , priklausyti tautai, grupei yra vienas iš socialių žmogaus poreikių.Tai galima pavadinti žmogaus prasmės poreikiu.
Laimė.
Ši sąvoka labai artima prasmės sąvokai. Laimingas gyvenimas yra prasmingas. Kaip etikos kategorija laimė apibūdina tuos žmogaus išgyvenimus, kurie nuolat kyla jam kasdieniame gyvenime.
Laimės sąvoka išreiškia gilų pasitenkinimą savo gyvenimu.
Laimė tai teigiami jausmai, išgyvenimai, kuriuos lydi atitinkamos mintys, apmąstymai. Pagal tai, ar dauguma žmonių yra patenkinti savo gyvenimu ar ne, ar jie jaučiasi laimingi , gali būti sprendžiama ir apie santykių , valstybės santvarkos žmoniškumą ir pažangą.
Laimė priklauso nuo žmogaus individualybės , pasaulėžiūros , nusiteikimo ir kitų subjektyvių veiksnių. Žmogaus laimei reikia , kad jis patenkintų savo fiziologinius poreikius , kad būtų fiziškai ir psichiškai sveikas, nekęstų materialaus skurdo, nepatirtų represijų ir kt.
Kasdienė gera nuotaika, pasitenkinimas, džiaugsmas ir kt. teigiami jausmai sudaro patikimą pagrindą žmogaus laimei. Optimizmas , noras matyti gyvenime gėrį ir grožį turi tapti žmogaus pasaulėžiūros principais.
Pedagoginė etika.
Mokinių akyse mokytojas negali aukštinti savo dėstomo dalyko , kartu žeminti kitus dalykus. Neleistina žeminti kolegų, puikuotis savo pedagoginiais gebėjimais, nepagarbiai elgtis su mažesnių gabumų žmonėmis-jiems būtina padėti.

Pedagoginė veikla ir jos specifika.
Pedagoginė veikla yra ypatinga visuomenės veikla ir jai būdingos ypatingos funkcijos:
1. darbas kaip tikslinga veikla,
2. darbo objektas( mokiniai)
3. darbo priemonės.
Pedagoginis darbas tai sąveika žmogaus įgijusio kultūra, su žmogumi , kultūrą bandančiu įgyti.Pedagoginio darbo objektas – aktyvi žmogiškoji būtybė su nepakartojamomis individualiomis savybėmis .Specifinės pedagoginio darbo priemonės , kuriomis pedagogas veikia auklėtinį.
Darbo objekto veikimo instrumentas yra pedagogo asmenybė: jo žinios ir gebėjimai, jausmai ir siela. Specifiškas ir pedagogo darbo rezultatas- žmogus pasiekęs tam tikrą visuomenės kultūros lygį.
Svarbiausias pedagoginio darbo ypatumas yra tas , kad jis nuo pradžios iki galo išlieka žmonių sąveikos procesu:objektas- žmogus, darbo priemonė – žmogus.Tai reiškia , kad pedagoginiame darbe mokymo ir auklėjimo tikslai, uždaviniai ir metodai įtvirtinami asmenybės santykine forma.

Pedagogo asmenybės dorovinis tapsmas.
Norėdamas tapti geru pedagogu, žmogus turi turėti pašaukimą.Pašaukimas remiasi žmogaus įgimtais gabumais, talentu. Pirmoji pedagoginio pašaukimo žymė- tai pasiaukojimas vaikams , siekimas išauklėti juos pilnaverčiais žmonėmis ,padaryti jų gyvenimą pilnavertį, humaniškesnį ir prasmingesnį.Antroji žymė- tai pedagoginis talentas, kuris apima įvairiais psichines ypatybes .Labai svarbu gebėjimas patraukti vaikus prie savęs , domėtis jų rūpesčiais , interesais, jausmas. Suprasti savo gyvenimo pašaukimą , dirbti pagal jį , yra labai svarbi žmogaus saviraiškos ir jo gyvenimo įprasminimo sąlyga. Nuo pedagoginio darbo pašaukimo daug priklauso sėkmė, darbo rezultatai ir asmeninė laimė kurią teikia prasminga veikla. Pedagogui turi būti būdingos šios savybės : 1.pedagoginis bendravimas- komunikabilumas.
2.meilė vaikams.3.pastabumas.4.aukšta dvasinė kultūra ( dora, atidumas, jautrumas, atidumas, taktiškumas ).
Pedagogas turi būti iniciatyvus- turėti polinkį organizacinei veiklai.
Mokytojas negali būti amatininku ( neturėti kūrybiškumo, viską dėstyti iš vadovėlių ). Mokytojas turi būti išmintingas.
Didelį vaidmenį vaidina pedagogo autoritetas. Pedagogo autoritetą reikia saugoti pačiam nesielgti nedorai, nereikia mokytojų kambaryje apkalbinėti kitų kolegų elgtis nepriekaištingai, išsikovoti mokinių palankumą ir pasitikėjimą