Etika. Išankstinis moralinių dalykų supratimas

 

Yra daugybė žodžių, kuriais išreiškiame moralinius dalykus: gėris, sąžinė, atsakomybė, kaltė, dorybė. Kiekvienas turi išankstinį moralinių dalykų supratimą; turi jau atėjęs į šį pasaulį ir sustiprinama auklėjimo dėka. Moralinių dalykų supratimo elementai yra šeši:

I Moralinis vertinimas
Bendraudami su kitais, mes juos vertiname (pačius asmenis: Jonas geras) vertiname žmonių poelgius (Petras negrąžino skolos), taip pat socialinius darinius (valdžia bloga). Vertiname ne pačią instituciją, o joje dirbančius žmones. Asmenis vertiname dėl jų poelgių, o socialinius darinius dėl to, kad jie yra juose dirbančių asmenų poelgių rezultatas. Visada vertiname žmogiškuosius santykius, žmonių veiklą, žmonių veiklos rezultatą. Moraliniu požiūriu gali būti vertinamas visos veiklos (politinė, muzikinė) Žmogus yra problema.

II Sąžinė
Vertindami kitų žmonių poelgius ir veiksmus, turime iliuziją, kad kiekvienas žmogus skiria gėrį ir blogį. Mes galvojame, kad kiekvienas žmogus turėtų stengtis elgtis gerai. Jei taip nemanytume, nieko neskolintume, niekuo nepasitikėtume. Sąžinė yra visuotinis žinojimas apie gėrį ir blogį. Kasdienėj kalboj vartojamas žodis „sąžinė“ yra labai neapibrėžta sąvoka, nes kiekvienas turi skirtingą sąžinės versiją. Visi turime nuojautą, kad reikia pasielgti gerai – sąžinės graužatis.

III Savarankiškumas
Moraliniu požiūriu vertindami žmonių elgesį, darome prielaidą, kad asmuo veiksmą atliko laisva valia, reiškia, jis yra atsakingas už šį poelgį. Jei asmuo neatsako už savo poelgius, tai negalima ir jo poelgių vertinti moraline prasme. Kyla klausimas, kokiu mastu žmogus yra laisvas ir kokiu mastu visuomenė priverčia taip pasielgti: žmogui savanoriškai priimti sprendimus nėra taip paprasta.

IV Atsakomybė
Sietina su atsakymu už poelgį ar veiksmą. Kada aš galiu būti atsakingas? Esu atsakingas, jei:
1) suprantu, ką darau ir moku paaiškinti ką darau;
2) argumentai, kuriais bandau paaiškinti savo poelgį, atlaiko sveiko proto kritiką;
Pvz: terorizmas: teroristai – kilnus tikslai, kovoja už savo tautos laisvę, aukojasi dėl visų, bet teroristinio akto metu žūna nekalti žmonės, kurie nieko bendro neturi. Sveiko proto argumentais to paaiškinti negalima, nes žmogaus gyvybė – aukščiausia vertybė. Moraliniu atžvilgiu teroristai smerktini.

V Socialinis ryšys
Asmenų veiksmus, poelgius vertiname tam tikrame socialiniame kontekste. Negalima žmogaus laikyti blogu ar sąžiningu jei jis nepriklauso visuomenei. Iškyla klausimas – kaip elgtis su žmonėmis? Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi., tada neturėsi problemų. Kodėl žmonės turi elgtis gerai:
• nes žmonės iš prigimties yra lygūs kaip žmonės;
• nes kiekvienas žmogus privalo atminti, kad kitas turi interesus, poelgius ir norus ir reikia juos gerbti, pripažinti kito teisę.

Moralinis vertinimas keičia santykius su kitais žmonėmis, bet žmogus turi moralinius įsipareigojimus:
1) prieš patį save;
2) gyvosios ir negyvosios gamtos atžvilgiu.

Mes privalome nealinti savo kūno (narkotikai, alkoholis) neprarasti sveikatos, turim įsipareigojimą išlikti kaip žmonės, mylėti save, nes tik tada galėsime mylėti ir kitą. Mes kaip žmonės turim išsaugoti savo orumą, apginti teisę būti homo sapiens. Įsipareigojimai aplinkosaugai: neturi teisės be reikalo naikinti gyvosios gamtos, nes juos patys sukūrėm: gali pakisti klimatas, aplinka.

VI Savęs vertė
Kiekvienas nori, kad kiti jį gerbtų, mylėtų, atkreiptų dėmesį, niekas nenori būti įžeidžiamas, kiekvienas turi savo orumą, savos vertės pajutimą ir tai labai svarbus dalykas. Praradus vertės pajautimą, prarandamas stūmoklis gyventi, nieko nenorima: žmogus tampa nereikalingas nei valstybei, nei visuomenei.

Etos – aptvaras gyvuliams laikyti
Etosas – elgesio taisyklės
Mos – dievų valia žmonėms, skirta vykdymui ir tas ilgainiui virsta papročiu.
Mores – papročiai, įprotis, charakteris
Moralė – etninių taisyklių laikymasis praktiškai
Moralė – principų konkretus laikymasis, įgyvendinimas
Etika – elgesio normų žinojimas
Moralės normų laikymasis priklauso nuo kultūros, tradicijų.

Moralės esmė

1. Moralės supratimas. Moralės dvasingumas.
2. Pagrindinės moralės kilmės teorijos
3. Moralės struktūra.
4. Moralės funkcijos

Mores – paprotys, įprotis, charakteris.

Kasdieninėje kalboje moralė – taisyklių visuma, reguliuojanti elgesį, tačiau tai labai abstraktu (pvz. Teisė irgi reguliuoja santykius). Moralės įstatymų, normų specifika glūdi tame, kad:

1) moralės normos yra universalios t.y. taikomos įvairiose gyvenimo situacijose ir srityse. Teisės įstatymai susiję su konkrečia teisės sritimi.;
2) moralės normos remiasi visuomenės nuomonės autoritetu, individų įsitikinimu.

Moralės normų yra daugybė: nuo paprastų iki labai sudėtingų, kurios yra surašytos.
Moralės normų ribotumas suvedant į tinklų visumą, yra todėl, kad:
a) pačios normos reikalauja atitinkamo pagrindimo;
b) konkrečiose situacijose įv. Normų reikalavimai susikerta, prieštarauja vienas kitam;
c) gyvenimiškos situacijos būna labai prieštaringos, todėl kiekvienai situacijai pritaikyti moralės normą atskirai yra neįmanoma. Žmonės gyvenime vadovaujasi sau svarbiom vertybėm. Aukščiausia:
– gyvenimas
– laisvė
– orumas
– pagarba žmogui

Galima šias vertybes žinoti, tačiau jomis nesivadovauti. Tokio žmogaus negalima pavadinti dvasingu. Kai žmogus gyvena šiomis vertybėmis, tuomet jis yra dvasingas. Ryškiausiai dvasingumą suformulavo ir aiškino krikščionybė (žm. Turi kūną – materialą išraišką; sielą – padeda kūnui bendrauti su visuomene, suteikia formą bendravimui, vidinis veiksmų reguliuotojas; dvasią – nukreipia akis į bendravimą su Dievu – absoliutu) Dvasingumas – lyg žmonių pastangos savo baigtinumą laike palyginti su amžinybe. Galimybė reflektuoti save suteikia gyvenimui tikslą ir moralę išlaisvina iš apibrėžtumo. Žmonių pastanga žiūrėti į gyvenimą iš šalies suteikia galią skirti gėrį nuo blogio, įvertinti kitų poelgius, savo gyvenimą

Iš kur kilusi moralė? Yra keletas versijų. Moralė formavosi per tūkstantmečius, o ne iškart. Svarbiausia problema – žmonių kilmė (iš kur?) Nuo šio atsakymo priklauso ir kiti dalykai (tokie kaip: iš kur atsirado noras skirti gėrį nuo blogio?) Žmogus yra paslaptis kilmės ir buvimo prasmėmis. Skirtingai žmogaus kilmės supratimai priklauso nuo:
– pasaulėžiūros pozicijų
– mokslo sričių pasiekimų

Todėl egzistuoja ir įvairūs moralės kilmės aiškinimai. Yra 3 moralės kilmės teorijos:
1) religinė
2) natūralistinė (gamtinė)
3) sociologinė

Religinė moralės kilmės teorija: žm. tarpusavio elgesio taisyklės duotos dievų, todėl privalu jų laikytis – Platonas. Demokritas dievai suteikia žm. gėrį, todėl žm. privalo jo laikytis, idant nerūstinti dievų. (Augustinas, Akvinietis bandė suteikti konseptionalų pavidalą šiai minčiai). Pirm gauname moralę kaip dievo dovaną (genetiškai užkoduojant); moralė pateikiama rašytiniu (dekalogo) pavidalu ( 10 Dievo įsakymų) – tai išorinis įsakymas. Toks aiškinimas galimas tuomet, kai pripažįstame Dievo buvimą. Ši teorija gali būti ginama ir racionaliais (proto) argumentais.:

1) aukšč. Moralės principai kalba ne apie tai, kas yra, o apie tai, kas turėtų būti, todėl jų negali sugalvoti mirtingas, nuodėmingas žmogus.
2) Moralės įst. Nėra patirties, auklėjimo rezultatas t.y. žmogaus negalima padaryti moraliu, jei jis neturi moralumo pradmenų. Pradmenys yra kažkieno duoti.

Yra savi privalumai ir trūkumai šios teorijos. Privalumai:
– teorija pabrėžia universalų bendra žmogišką moralės pobūdį, t.y. moraliniai įpareigojimai. Normos liečia visus, nes Dievas myli visus.
– Religinis požiūris į moralės kilmę apsaugo normas ir mus visus nuo nepaprastinto ir utilitarinio požiūrio. Kiekvienas laikmetis bando tai padaryti. Yra normos, būdingos tik tam tikram laikmečiui.
– Šios normos apeliuoja į žmogiškus jausmus, jos kupinos jausmingumo elemento. Normų vykdymas susijęs su religingais pergyvenimais.

Trūkumai:
• ši teorija labai sumenkina žm. savarankiškumą apsispręsti, nes pateikia žm. elgesio modelį. Žm. tampa lyg bevaliu.
• Teorija nerekomenduoja individui kelti įtartinų klausimų, liečiančių pačią daiktų esmę

Natūralistinė moralės kilmės teorija:
Natūralistai mano, kad žmogus gamtos dalis/produktas. Moralės kilmės ištakų ieško pirmykštėje visuomenėje. Kraujas susidaro su jų garbinamu gyvūnu. Darvinas kad atmintis dėmesys ir pan. Galima sutikti ir pas gyvūnus (ir pas šunį galima rasti pagarbą žmogui) Pagal jį – moralės pradas – bendravimo instinkto išvystymas. Moralė – kaip bendradarbiavimo instinktas. Čaringtonas teigia, kad gyvūnų gyvenime didelį vaidmenį atlieka altruizmas.
Gyvūnai neturi kalbos, jie bendrauja ženklais. Gamtiniu pagrindu aiškinama sąsaja tarp žmogaus ir gyvūno. Čaringotonas mano, kad altruizmas „gėris – blogis“ – užduoti žmogaus prigimtyje.
Kontrargumentai (natūralistinės moralės kilmės):
– kritikai mano, kad šios kilmės šalininkai bando aukštesnio lygio dalykus nuvesti į žemesnį lygį.
– Gyvūnų pasaulyje yra tokių dalykų, kurie žmonėms nepriimtini pvz. Vilkas – miško sanitaras

XXa. Autoritetai Jungas ir Froidas mano, kad moralinis instinktas kaip reguliatorius. Moralė instinkto lygyje. Mokslininkai moralės šaknų ieško ne žmoguje, o su žmogaus buvimu visuomenėje.

Socialinė moralės kilmės teorija: jei moralinės vertybės padeda pasiekti tikslus, tai yra gerai. Pvz: susitarsim, kad dabar naktis
Visos moralės yra reliatyvios. Vertybė yra keičiama, todėl žmonės nesupranta kas ji yra.

Moralinio elgesio pagrindai

Žmonės lgiasi daugiau ar mažiau vienodai. Pas juos yra vienodi veiksmai
Moraliniai papročiai
Moralinės normos
Moraliniai principai

Moraliniai principai – tai, kas beveik nekinta. Savo ištakomis jie siekia pirmykštę visuomenę. Žmogus suprato, kad neturi teisės skriausti toje pačioje gentyje gyvenusio „Nežudyk – gyvybė yra aukščiausia vertybė“ – tai lietė tik tuos , kas gyveno vienoje gentyje. Gyvybės išsaugojimas tapo labai svarbiu. Į tai įsiliejo visos religijos.
Moralinės normos: atsiranda norma „nevok“, nes tais laikais vogimas vesdavo į mirtį.
Moraliniai papročiai: „Būk darbštus“ „Gerbk tėvus“ vertinami įvairiose šalyse skirtingai. Juos skirtingai realizuoja.

Moralės struktūra

Norint analizuoti bet kokį reiškinį, reiškia skirti struktūros dalis
Skirtingos dvi sferos :

I Moralės sąmonė: tai savotiška jausmų įsivaizdavimo samprata apie gėrį, kurioje išreiškiame savo santykį su kitais žmonėmis.
Pagal sąmonės kūrėją skiriama:
1.1 Individo moralinė sąmonė
Žmogaus sieloje buvo skiriama: protingoji, jausminė, valios. Pagal tai galima sakyti, kad individo sielą sudaro trys komponentai:
– į protą įeina visos sąvokos, supratimai. Tai racionalioji sąmonės dalis. Kartais protas yra bejėgis, kartais sprendimus priimame nuojauta.
– Jausmuose akumuliuota visa mūsų patirtis jausmais. Šeresberis manė, kad žmogus, kuris turi išlavintus jausmus, negali būti blogas. Tačiau jis gali būti labai jausmingas, bet gyvenime jokių veiksmų negali padaryti.
– Proto ir jausmų neužtenka – reikalinga valia. Pastangos
1.2 Visuomenės moralinė sąmonė:
Visuomenė reikalinga kaip poligonas, kurioje savo moralumą aš galiu išreikšti. Visuomenės moralinė sąmonė – tai nėra aritmetinė suma. Ne visus individo moralinius įsitikinimus visuomenė priima, yra tokių, už kuriuos gali nubausti.
Mes negalim vykdyti visų veiksmų, kuriuos nori visuomenė. Yra konfliktas tarp individo ir visuomenės moralės veiksmų. Visuomenės keliami standartai visada įtartini.
Visuomenės moralės sąmonės rūšys:
– paprastoji (atspindi paprastus įsivaizdavimai apie gėrį ir blogį; pasižymi neapibrėžtumu, orientuota į kasdieninius dalykus)
– teorinė (labiau apibrėžta; pvz: įvairūs moksliniai traktatai. Dviprasmiškų traktavimų negali būti).

II Moralės praktika: moraliniai įsivaizdavimai realizuojami moralės praktika. Veiksmai ir poelgiai siejami su asmens puse. Moralinių santykių procese įkūnytos vertybės. Moralinių santykių bruožai:
• moralės elgesys neatsiranda stichiškai;
• moraliniai santykiai neatsiranda grynu pavidalu;
• bendraujant išreiškiamos vertybės: gėris, sąžiningumas.
Moraliniai santykiai priklauso nuo:
– žmogaus
– kultūros ir religijos

Moralės funkcijos
• vertinamoji
• pažintinė
• pasaulėžiūrinė
• auklėjamoji
• reguliatyvinė

Vertinamoji funkcija būdinga ir kt. sritims: meno, teisės… Ji suvokiama:
1) moralinis vertinimas vykdomas per ypatingų moralinių sąvokų (gėris, blogis, teisingumas) prizmę
2) moralinis vertinimas yra universalus (visas sritis galima įvertinti) Tokiu universalumu nepasižymi teise.
3) Remiasi individo moraliniais įsitikinimais ir visuomenės nuomonės autoritetu. Visuomenės nuomonė vykdo priežiūrą, kaip aš elgiuosi (tačiau galima į tai nekreipti dėmesio, nes ji neturi prievartos aparato)

Pažintinė funkcija: kiek žmogus, vertindamas kt. žm bando įsijausti, suprasti, perimti patirtį. Elgesio supratimas padeda vėliau priimti kitą sprendimą. Moralė praplečia pažinimo lauką galimybes.

Pasaulėžiūrinė funkcija: moralės taisyklių negalima suvesti į visumą, bet jas reikia pagrįsti, o norint tai padaryti, reikia turėti supratimą apie supantį pasaulį bei žmogaus egzistavimą jame. Supratimą apie pasaulį kaip visumą pateikia tikslieji mokslai(fizikos, gamtos, chemijos, astronomijos), nes mokslai gali atsakyti į visus klausimus. Žmogui to neužtenka, nes turime savo nepriklausomą gyvenimą nuo visatos.

Auklėjamoji funkcija – jaunoji karta visur yra dorinama, auklėjama – reikia tobulinti asmenybę. Moralė auklėja, švelnindama žmogaus tarpusavio santykius (pvz. seniau – nugalėjau –nužudžiau; vėliau: nugalėjau – paėmiau vergu; dabar gyvybė laikoma vertybe.)

Reguliatyvinė funkcija – moralė liečia giliausius asmenybės pagrindus, ji orientuoja žmogų į tokius dalykus, kurių absoliučiai visų pasiekti neįmanoma. Yra 3 aspektai:
– moralė reguliuoja visas žmonių veiklos sritis;
– moralė kelia žmogui maksimalius reikalavimus, kurie žmogui nėra paprastai pasiekiami (būk doras ir kt.)..
– ji egzistuoja besiremdama žm. Sąžine, apsisprendimu.

Moralė nėra visagalė. Gyvenimas pats slopina moralinius pasireiškimus. Tai ką mes veikiame (mūsų pastangos) gali būti nukreiptos dviem kryptimis:
– malonumo
– naudos
Jei veiksmai suteikia mums malonumą,tai veikla – etiška – taip mano hedonistai, jei veikla atneša naudos >>>utilitaristai, ji yra morali .
Empirija – patirtis. Žmogaus veikla – pagrindas galvojant apie motyvus. Žym. Empirizmo atstovai – anglai. F. Beikonas (XVI) Hobsas (XVII) Lokas (XVII) D.Jumas (XVIII) Jie sukūrė empiristinę teoriją.

Empiristai skelbia:

– pažinimo teorijoje: patyrimas yra vienintelis pažinimo šaltinis. Tokių dalykų kaip sąžinė, pareiga, dievas nėra. Jie neigė visą dvasinį patyrimą. Kyla klausimas – kas yra tie dvasinės patirties dalykai? Tai pergyvenimų kombinacija. Kiekvienas žm. Yra unikalus, todėl negalima kalbėti apie vieningus pergyvenimus.
– Antropologijoje (antropas – žmogus) skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno nėra principinis – jie panašūs ir skiriasi tik reakcijos į aplinką jautrumu (uoslė, greitis) Nepažįstama žmogaus dvasinė tikrovė – to nėra.
– Ontologija (būties teorija) krypstama į materializmą – tai, kas patiriama jutimiškai, yra materija (tai yra tikra); priešingo atvejo nėra. Dvasia tėra mistika.
Empiristus palaimino įv. Mokslininkai ir tuo metu labai sustiprėjo mokslų raida. R.Dekartas bandė aprašyti žmogų kaip mašiną . Vėliau bandoma nusakyti žmogaus veikimą ir buvo sukurtos empirinės individo veikimo elgesio teorijos, kurios iliustruojamos Praiso pateikiamu pvz apie akmenį, metamą į žemę (skylė priklauso nuo akmens dydžio, svorio, žemės purumo) šis mastymas pernešamas į žm. Elgesį (jei žinau, kaip žmonės elgiasi, kokia visuomenės aplinka, tai galime prognozuoti ir rezultatą – kaip žmogus pasielgs). Tačiau juk kiekv. Žmogus yra unikalus. Bandymai atspėti, kaip žmogus elgsis, tebesitęsia. XXa Froidas bandė atskleisti instinktų struktūrą.
Empirizmo silpnosios vietos:
1. vietoj gėrio ir blogio supratimo, atsiranda funkcionalumas (sveikas – ligotas, normalus – nenormalus)
2. Išnyksta žmogaus laisvo apsisprendimo ir atsakomybės motyvas. Hedonizmas ir utilitarizmas remiasi empirizmu.

Hedonizmas (hedone – malonumas, džiaugsmas) – požiūris, kad žmogaus veiklą veikti skatina malonumo siekimas ir nemalonumo vengimas. Malonumas laikomas super vertybe. Tai visuotinė vertybė. Jei meilė yra malonumas, tai jos turi siekti visi. Kyla klausimas – koks vaidmuo yra proto? Jis tarnauja malonumo ir nemalonumo skaičiavimui. Etikos pagr. Užd. – teikti taisykles žmogui, kaip nugyventi malonumų pilną gyvenimą. Kantas pastebėjo, jog protui tenka 2 pagrindinės funkcijos:
– techninė (kokiomis priemonėmis galima pasiekti malonumą)
– pragmatinė (kokioje gyvenimo veiklos srityje malonumo daugiau)
Protas nėra savarankiškas, jis patarnaujantis.
Hedonistinėje etikoje ryškios dvi kryptys:

Aristipas Kerenietis(Sokrato mokinys) laikomas pačiu nuosekliausiu hedonistu, kuris mokė, kad malonumas apčiuopiamas juslėmis yra aukščiausia vertybė, kurios turi siekti. Malonumas – juslinis gėris. Kuo daugiau jo gaus – tuo laimingesnis. Etika – gyvenimo menas, kuris privalo išmokyti, kaip malonumus patirti.

Nuosaikusis. Atstovas – Epikūras (IIIa): malonumas – svarbus žmogaus veiklos motyvas. Jis mano, jog reikia siekti ne konkretaus, ne dabar aktualaus, o ilgalaikio malonumo. Malonumas nėra amžinas. Atrakcija – gyvenimas be sukritimų, tai fizinės ir dvasinės ramybės būklė. Turi būti saikas. Skiria 2 malonumų rūšis:
– aukštesni malonumai (būdingi sielai; jie yra ilgesni)
– žemesni malonumai (kūnui skirti : valgymas, virimas) Aistrų perteklius kenkia sveikatai.
Malonumo poreikiai:
• būtini poreikiai kaip malonumai (valgymas gėrimas)
• nebūtini poreikiai, bet pageidautini (cepelinai )

Kaip malonumą padaryti visuotiniu, nes graikų malonumas – egoistinis hedonizmas. D. Jumas „Traktatas apie žmogaus prigimtį“, „Moralės principų tyrinėjimas“. Jis sukuria nugeistinę etikos teoriją. Už ką žmonės vertina kitus? Jis taiko metodą: išskaidykime kompleksą dvasinių ypatybių. Išvados:
– moraliniu požiūriu žmonės vertiname tada, kai jiems yra būdingas palankumas mūsų atžvilgiu;
– kai žmonės savo veikla pasitarnauja mums.
Žmonės kaip tik ir jungia tai, ką jis įvardija simpatijos jausmu, kurį turi visi žmonės. Žmonės vertina kitų poelgius pagal palankumą, emocinį nusiteikimą jiems. Poelgis bus moralus , jei iš jo sklis palankumas.
Kiekvienas simpatijos jausmo laipsnį turi skirtingą.
Dar Jungas mano, kad priimami įstatymai turi būti pagrįsti žmogaus prigimtimi; kiti neveiksnūs.
Kyla klausimas: koks vaidmuo tenka protui, jei jo viskas matuojama jausmais? Protas – instrumentas, teikiantis patarimus jausmui. Bet renkasi intuicija.

Kita empirizmo kryptis – utilitarizmas Poelgis moralus, jei:
• iš veiksmo gaunama nauda
• tos naudos tenka visiems
“utile” – nauda
Pradininkas – Bentamas XIX a vid. Britas; Dž. S. Milas – 1863 m „Utilitarizmas“ Tai iš esmės verslo,rinkos etika. Po II pas karo susilaukė daug šalininkų, taip pat ir kritikų. Ir dabar yra „už“ ir „prieš“
Charakteristika: yra pagrindiniai 4 jo principai, atskleidžiantys jo esmę:
1) pasekmių: laikomasi pažiūros, kad moralinis poelgių vertinimas grindžiamas vien laukiamomis poelgių pasekmėmis. Pvz nėra gero žmogaus. Viskas atsiskleidžia per veiksmus.
2) Naudos/naudingumo: kokiais kriterijais vertinamo poelgio pasekmės – poelgio pasekmių naudingumas. Poelgis bus tuo moralesnis, kuo daugiau žmonių turės iš jo naudos.
3) Hedonizmo: kokius poreikius ar interesus atliepia mūsų produktas? Kiekvienas turi individualų supratimą. Kiekvienas turi justi malonumą, komfortą. Pvz. Saugumo poreikis. Verslininko požiūriu – suteikti malonumą, nesikišant, iš kur pirkėjas gavo pinigus ar kam tai panaudos.
4) Socialinis: svarbu, kad kuo didesnis žm. skaičius gautų naudą. Tada bendras sumarinis malonumas (soc. Nauda) didės.

Moralinis vertinimas:

Klausimas

Kriterijus

Principas

Kaip vertinami poelgiai

Pasekmės, padariniai

Pasekmių

Kaip vertinami poelgių padariniai

Pagal naudą, gėrybės atžvilgiu

Naudingumo

Kas yra gėrybė

Malonumo įgyvendinimas

Hedonizmo

Kaip teisingai apibrėžti naudą

Naudos suma, naudos, vidurkio augimas

Socialinis

„Prieš“
• kas yra ta nauda? Kas tuos kriterijus nustato? Kiekvienas vis kitokią
• nesuderinamas su teise ir teisingumu: laikosi nuostatos, kad veiksmas bus teisingas, jei atneš kuo didesnę naudą – vardan mažesnio blogio reikia padaryti.

Kanto etika

Kanto požiūriu, poelgio moralumo kriterijus yra protas, o ne empirika (malonumas, nauda). Protą turi žmogus, priešingai nuo gyvūno, nors pastarųjų, kai kurių sveria daugiau, bet žmogus protingesnis.
Kanto veikalai: „Dorovės metafizika“, „Dorovės metafizikos pagrindai“… Jo filosofija vadinama transcendentine – iš kažko į kažką perkopinėjimas, peržengimas. Tai vadinamas transcendentaline perskyra.

Schemele:

Mes matome objektą – išorinis patyrimas, kai užsisukame. Objektas niekur neišnyksta, nes jį matome savo mintyse – vidinis patyrimas. Tokią perskyrą gali padaryti tik žmogus. Vidinį patyrimą galima perduoti kalba. Kiek kalbų moki, tiek kartų esi žmogus. Kalba – tai gebėjimas. Gebėjimas siejamas su žmogaus protu.
Kantas akcentuoja protą, o su dvasia elgiasi atsargiau. Jį domina, ką reiškia tas transcendentiškumas, kokia iš jos nauda. Jis įtarė, kad transcendentiškumas gali būti kriterijus, vertinant žmonių elgesį proto lygmenyje. Bet ar yra kokių savikontrolės vidinių kriterijų? Jis sako, kad protas, bet kartu suvokia, jog žmogus – būtybė, kilusi iš gyvūnų. Kantui kyla mintis aiškinti, kas motyvuoja žmogaus elgesį/ poelgį.
Yra dvejopa poelgio motyvacija pagal Kantą:

Schemele:

Žmogus turi protą ir jis verčia jo laikytis. Žmogaus pareiga – būti protingam, lavinti savo protą ir tobulėti.
Maksimos – taisyklės, kriterijai, kurių privalai laikytis. Tačiau tas taisykles kiekvienas pritaiko sau. Pvz. Gyvenk sveikai – šią maksimą individualus žmogus suvokia individualiai.
Maksimos – tai orientyrai, kuriais žmonės vadovaujasi praktinėj veikloj. Kantas ir sako, kad yra maksimos, kurių privalu laikytis. Bet Kantas suvokė, kad yra žmonių, kuriems jos netinka arba žmogus nenori jų laikytis. Pvz., privalai mokytis, o jeigu nenori? Pasak Kanto, tu privalai, bet tai jau prievarta. Kantas buvo įsitikinęs, kad žmogus yra gabus mokslams, jis turi įgimtus genus tam tikriems mokslams, ir jam privalu tą sritį atrasti.
Kategorinis imperatyvumas

Poelgiai

Maksimos

Patikrinti

Visuotinių įstatymų leidimo idėja
(universalizavimas)
Elkis taip, kad tavo veiklos maksima visada galėtų būti ir visuotinio įstatymų leidimo principas.

Kanto pagrindinis principas – elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi. Tada visuomenė bus teisinga, bus pasitikėjimas. Tačiau žmogus nuo pat gimimo yra apgaudinėjimas. Nepaisant to, žmogus vis tiek tiki, nors nuolat nusivilia. Jeigu laikysies šio principo, tavo poelgiai tikrai bus moralūs ir tu būsi pavyzdžiu kitiems. Kyla klausimas – kieno atžvilgiu gali būti taikomas šis Kanto kategorinis imperatyvas? Jis teigia, kad juo reikia vadovautis bendraujant su žmonėmis, nes jie taip pat vertina kaip ir tu. Čia Kantas įveda lygybės principą. Suprask, kad kitas žmogus visgi turi tikslus, interesus, kuriuos tu turi gerbti.
Asmuo kaip tikslas pats savaime. Daiktas, pasak Kanto, neturi jokio tikslo, tą tikslą turi jam suteikti ir suteikia žmogus. Bet su žmonėm taip negalima elgtis, nes asmuo pats yra tikslas, o ne priemonė jūsų akyse. Bet dažnai pvz. Samdomas darbuotojas yra kaip priemonė, bet jei yra toks požiūris, darbas nebus našus. Į samdinį reikia žiūrėti kaip į tikslą. Kodėl Kantas tai akcentuoja? Nes kiekvienas žmogus turi tam tikras pareigas. Pirmoji – rūpintis savo kūno sveikata, antroji – mylėti save. Žmogus negali mylėti kitų, jei nemyli savęs. Kantas, pabrėždamas asmens savarankiškumą, nuvertina socialinių valdžios institucijų svarbą. Jeigu nėra protinga autonomiško individo, tai ir jokia vyriausybė nebus gerai valdoma.

Kategorinio impresinio principo realizavimas
Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi. Kantas sako, kad šis principas yra sąlygojamas maksimų, veiklos taisyklių, situacijų. Maksimos yra dideliu bendrumo laipsniu pasižyminčios taisyklės, taikomos įvairiose srityse.
Veiklos taisyklės, taikomos įvairiose srityse.
Veiklos taisyklės sukonkretina maksimos pritaikydamos jas konkrečiai veiklos situacijai.
Situacijos – konkreti veikla, kurioje žmogus priima vieną ar kitą sprendimą. Veiklos taisyklės gali turėti skirtingą pritaikomumą. Pvz. Padėti žmogui nelaimėje, bet nelaimė gali būti įvairi (žmogus neteko darbo ar tapo narkomanu)

Schemele:

Maksimos, kurias mes visi priimame, vadovaujamės, yra labai abstrakčios ir taikomos įvairiose gyvenimo srityse. Maksimos turi savus moralės principus. Jos turi būti sukonkretintos, pasitelkiant praktines taisykles. Dėsniai dažniausiai siejami su profesine etika (soc. Darbuotojo pagalba bedarbiui, gydytojo pagalba narkomanui) Ši schema galia būti taikoma tiek individo, tiek socialiniame lygmenyje (vertinant įvairius soc. Reiškinius – priimamus įstatymus, kiek juose yra bendrumo, kiek atsižvelgiama į įvairias sritis)

Gėrio ir blogio supratimas pagal Kantą

Jis akcentavo proto vaidmenį. Moraliniu požiūriu geras poelgis yra tas kai jo motyvas yra proto, pareigos motyvas. Egzamino laikymas – geras poelgis, jei į jį ateiname iš pareigos, o ne iš malonumo. Moraliniu požiūriu blogas poelgis yra tada, kai jį apsprendžiantis motyvas yra polinkio motyvas. Kyla klausimas – kas nustato ar veiksmas yra geras ar blogas? Kantas sako, kad tai valia. Ji yra gera ir pikta. Gerą valią motyvuoja pareiga (pagal Kantą) – tai be išankstinio nusistatymo ar išskaičiavimo vykdymas tam tikrų paslaugų, veiksnių. Pikta valia – kuri ne iš pareigos, bet iš polinkio. Kantas manė, kad žmogus yra laisvas ir jo visa veikla sietina su laisve. Valios laisvė (kodėl ji reikšminga moraliniu požiūriu?) Kantas mano, kad žmogus turi trejopą laisvę:
I Veikimo laisvė (tai žmogaus išorinio veikimo erdvė, kurioje žmogus gali kelti sau tikslus ir jų siekti)
II Apsisprendimo laisvė (tai vidinė laisvė, apsisprendimo laisvė ) Ji yra sąlygota:
• fizinės būklės
• psichinės būklės
• išsilavinimo
• sugebėjimo (fantazuoti, kelti tikslus)

Narkomanas negali būti laisvas rinktis, nes jis priklausomas;Gyvūnai turi laisvę
III Transcendentinė laisvė. Ją turi tik žmogus (gyvūnas ne) Tai daro žmogų nepriklausomą nuo gamtos ir nuo proto, tai sugebėjimas pasižiūrėti į save ir į aplinką iš šalies ir rinktis tai, ką diktuoja ne aplinka ir protas, o aukštesnės instancijos. Pakildamas virs gamtiškumo ir protingumo žmogus gali priimti sprendimus, kurie prieštarauja jo protui (kas yra teisingumas) Tai yra laisvė sakyti ne, kai visi sako taip. Žmogus yra neprognozuojamas, nes net savęs nepažįstam. Kantas atvėrė galimybės kitiems autoriams, kurie susifokusavo į laisvės fenomeną. Žmogaus susiejimas su laisve

Transcendentinė laisvė kaip pasirinkimo laisvė
Dviguba laisvės motyvacija

Schemele

Mūsų laisvę motyvuoja mūsų gamtiškumas (esam gamtinė būtybė, pasižyminti jusliškumu.) ir motyvuoja polinkis. Jei veikla prieštarauja polinkiui, yra blogis: jei prieštarauja pareigai, yra gėris. Ne kiekvienas gali pasiekti tą transcendentalinę laisvę ir ne visi nori suvokti; tai yra auklėjimo, mokymosi dalykai. Kantas pabrėžė, jog lavinimasis yra svarbios pareigos apsišvietusio žmogaus.

Kanto kritika (silpnos vietos);
Oponentai teigia:
• kategorinis imperatyvas yra labai formalus, nes neturi apibrėžto turinio, o tik nusako moralinių principų ir pareigų esminį principą ir kriterijų
• kritikuojama tai, jog moralinis įsipareigojimas turi būti įvykdytas dėl jo paties, o ne dėl vilties būti laimingam, gauti atpildą;
• pagal Kantą kiekvienas žmogus yra sau normų, įstatymų kūrėjas, tuomet kyla pavojus, jog sukurta norma gali prieštarauti kitų asmenų interesams. Per daug sureikšmina individo galimybę kurti normas, kurios visuomenę supriešina, kame garantija, kad tas imperatyvas bus moraliai teisingas (imperatyvas uždrausti universitetus ir t.t.)

Žmogus nori už savo veiklą atpildo ir Kanto etika šito atpildo nesiūlo, žmogus iš esmės neturi virš savęs kontrolieriaus, kuris jį priverstų elgtis tinkamai, jis nebijo dievo, kūrėjo, nes pats yra aukščiausia institucija. Jis – kaip dievas, o tai yra (ar gali būti) pavojinga. Kantas labai iškelia žmogų, pastato jį ant pjedestalo, žmogus yra netobulas ir negali užimti dievo pozicijos. Kantas klysta, atmesdamas laimės viltį, pagal jį – pareiga stumia atlikti gerus darbus, Klausiama, kuo žmogus rizikuoja, jei nesilaiko kategorinio imperatyvo. Pagal Kantą nieko nerizikuojame, nes dievo nėra – aš pats kaip dievas.

Leave a Reply

Your email address will not be published.