Labiausiai paplitusios elgesio ir etiketo taisyklės

Etiketas ir jo elementai

Šiuolaikinio etiketo reikalavimai susiklostė per daugelį dešimtmečių. Praktinė etiketo reikšmė yra ta, kad jis suteikia galimybę be ypatingų pastangų būti mandagiam bendraujant su skirtingų žmonių grupėmis. Pagrindiniai bendravimo etiketo elementai yra šie:
1. Kalbos kultūra. Tai ne tik nepriekaištingas gramatikos ir stilistikos mokėjimas, bet ir vulgarių žodžių, necenzūrinių posakių vengimas.
2. Nuoširdus mandagumas. Tai mokėjimas pasisveikinti, atsisveikinti, reikiamu laiku pasakyti “prašau”, “būkite malonus”, “atsiprašau”, padėkoti už pagalbą, palinkėti labos nakties, gero ryto, gero apetito, sveikatos ir t.t.
3. Išvaizda. Bendraujant su užsieniečiais labai svarbu apranga. Gerą įspūdį svečiui palieka tvarkingai ir skoningai apsirengęs žmogus.
4. Gebėjimas palaikyti pokalbį. Kad būtum įdomus pašnekovas, neužtenka vien profesinių žinių. Reikia išmanyti savo šalies ir miesto istoriją, meno bei kultūros dalykus.
5. Gebėjimas valdyti savo neigiamas emocijas. Išsiauklėjęs žmogus neįsižeis dėl kito asmens netakto, su šypsena, ramiai išklausys pašnekovą, suteiks pagalbą ir pan.
10.2 Verslininko tinkamos aprangos ir išvaizdos svarba
Specialistai, siekdami tinkamai atstovauti bendrovei, daug dėmesio skiria ne tik savo intelektui, bendravimo kultūrai, bet ir rūpinasi išvaizda, kuriai labai svarbu apranga. Rūpestingai parinktas, atitinkantis paros laiką ir aplinkybes drabužis sutiktajam palieka gerą pirmąjį įspūdį, rodo asmenį esant tvarkingą, gerbiantį save ir kitus, leidžia jam pačiam gerai jaustis aplinkoje. Puošni pokylių apranga byloja apie pagarbą šeimininkams ir svečiams. Tačiau pernelyg puošni, neadekvati situacijai apranga verčia jaustis nepatogiai. Taigi kaip tinkamai pasirinkti aprangą?
Kas tai yra “gerai apsirengęs vyras” ar “gerai apsirengusi moteris”? Apranga turi atitikti tam tikras taisykles, be abejo, būti labai švari ir tvarkinga, gerai išlyginta. Renkantis drabužį atsižvelgiama į figūros ypatybes, ūgį, odos ir akių spalvą, amžių ir t.t. Negalima tapti mados belaisviu – ji mums tik nurodo bendras kryptis, pataria, bet ne diktuoja , ką dėvėti. Reikėtų atsiminti, kad salonų ar parduotuvių vitrinose bei madų šou demonstruojami drabužiai yra pritaikyti idealiai figūrai, tad būtina atsižvelgti į savo ypatybes. Komplektuojant garderobą vertėtų nepamiršti ir aprangos priedų: skrybėlių, šalikėlių, kaklaraiščių, kojinių, batų, diržų, pirštinių. Šie priedai su drabužiais turi sudaryti vieną visumą ir derėti tarpusavyje. Jei vyro kostiumas dryžuotas, marškiniai gėlėti, o kaklaraištis taškuotas, apie jį niekas nepasakys, kad tai “gerai apsirengęs vyras”. Nors kiekviena detalė atskirai paėmus gali būti ir labai graži, tačiau jos nedera tarpusavyje. Reikia mokėti pasirinkti ne tik suknelę ar kostiumą, bet ir tinkamai prisitaikyti priedus. Kiekvienai progai reikia skirtingo apsirengimo: moteris, dalyvaudama iškilminguose pietuose apsirengs puošnią išeiginę suknelę ir kruopščiai parinktus papuošalus. Jei vyras ir moteris kartu eina į priėmimą, jie ir aprangą turi suderinti.

Apranga priklauso nuo renginio pobūdžio ir dienos laiko. Neretai ką rengtis būna parašyta ir kvietime (apie tai rašyta 6 skyriuje). Jei kvietime apranga nenurodyta, reikia vilktis išeiginį kostiumą. Iškilmingą aprangą rengiamės tik tada, kai tokia nurodyta kvietime. Dar viena pastaba: geriau ateiti su išeiginiu kostiumu, kai kiti svečiai apsirengę smokingais, nei atvirkščiai – pasirodyti su smokingu, kai kiti apsirengę kukliau. Anglai tam vartoja terminus: “overdressed” (per daug puošniai rengtis ) ir “underdressed” (nepakankamai elegantiškai rengtis), t. y. būti nei pernelyg išsipuošus, nei nepakankamai gerai apsirengus – “aukso viduryje”. Kokie yra oficialūs drabužiai ir kokiomis progomis dera juos vilkėti pagal pobūvio laiką ?

Kokie yra oficialūs drabužiai ir kokiomis progomis dera juos vilkėti pagal pobūvio laiką ?
1. Per priėmimus ir oficialius renginius, vykstančius 12 – 15 val. (taurės šampano, taurė vyno ir kitus), tinka dėvėti: vyrams (v.) – išeiginį kostiumą, moterims (m.) – kostiumėlį arba suknelę su švarku.
2. Arbatos metu (rengiama 16 – 18 val. paprastai tik moterims) – kostiumėlį arba suknelę su švarku.
3. Furšeto metu (17 – 20 val.) – išeiginį kostiumą (v.), suknelę su švarku arba kostiumėlį (m.).
4. Kokteilio metu (rengiamas tuo pačiu laiku kaip ir furšetas) – išeiginį kostiumą (v.), suknelę su švarku arba kostiumėlį (m.).
5. Per pietus – iškilmingiausią priėmimą (19 – 21 val.) – tamsų kostiumą, smokingą arba fraką (pagal kvietime nuorodą); moterims – ilgą vakarinę suknelę.
6. Vakarienės metu (prasideda 21 val. arba vėliau) – tamsų kostiumą, smokingą arba fraką (pagal kvietimo nuorodą); moterims – ilgą arba pusiau ilgą vakarinę suknelę.
7. Į visus priėmimus, prasidedančius iki 20 val., vyrai gali rengtis bet kokios neryškios spalvos kostiumu, jeigu tik tie priėmimai nerengiami nacionalinės šventės proga, valstybės vadovo garbei arba jo vardu, taip pat vyriausybės ar ministro vardu. Į visus priėmimus, prasidedančius po 20 val., vyrams dera rengtis tamsiu kostiumu, o moterims – vakarine suknele
Svarbiausi reikalavimai išvaizdai
• Derinantis prie mados reikalavimų dažniausiai vyrai priėmimuose būna apsirengę kostiumu .
(Patartina verslininkui turėti bent šešis kasdieninius kostiumus – tris jų žiemos ir tiek pat vasaros sezonui). Dienos metu ir vasarą dėvimi šviesesnių spalvų kostiumai, vakare ir žiemos metu – tamsesnių. Rekomenduojami marškiniai – vienspalviai, su apykakle, būtinai priderinti prie vilkimo kostiumo. Įsiminkite, kad kaklaraištis derinamas prie kostiumo ir marškinių. Veiklos žmogui nepatartina ryšėti labai ryškius ar stambiais raštais margintus kaklaraiščius. Batai yra sudėtinė aprangos dalis. Jie neturi būti šviesesni už kostiumą. Prie visų kostiumų tinka juodi batai, šviesiais apsiaunama tik vasarą, kai dėvimas šviesus kostiumas. Prie oficialios aprangos netinka storapadžiai ar sportiniai batai, sandalai. Puskojines taip pat būtina derinti prie kostiumo. Jos neturi būti šviesesnės už kelnes (baltos kojinės tinka tik prie sportinės aprangos). Vyrų puskojinės turi būti pakankamai ilgos, kad sėdint nesimatytų nuogos blauzdos. Atkreipkite dėmesį: klasikinis etiketas reikalauja, kad turėtumėte visad švarią nosinę. Tai būtina vyro garderobo detalė, ji laikoma vidinėje švarko kišenėje.
Svarbu verslininko kūno kvapas (neturi jaustis prakaito kvapo). Dieną vartojamas neaštraus kvapo tualetinis vanduo, dezodorantai, odekolonas, vakare – kvepalai. Jie taip pat neturi būti labai aštrūs. Kvepalų nepatartina maišyti.
• Svarbu priderinti galvos apdangalus.
Vyro skrybėlė užsidedama tik prie palto, kepurė ar beretė – prie sportinės aprangos, striukės, puspalčio. Pirštinės, šalikas turi būti suderinti su kitomis kostiumo dalimis arba portfeliu (vilkint fraką, būtina užsirišti baltą šilkinį šaliką). Rašymo priemonės (parkeriai, rašikliai), akiniai laikomi tam skirtoje vidinėje švarko kišenėje.
•Oficialioje aplinkoje švarkas turi būti užsegtas.
(Įeinant pas oficialius asmenis, į restoraną, į kabinetą, kur vyks pasitarimas, teatro žiūrovų salę, sėdint prezidiume, darant pranešimą, šokio metu). Jei yra kelios švarko sagos, apatinioji saga gali būti neužsegama. Atsisegti švarką leidžiama užstalėje pusryčių, pietų ar vakarienės metu, taip pat sėdint fotelyje. Jei dėvima liemenė, švarkas gali būti nesegamas.
• Einant į visus priėmimus derėtų vilktis akinančiai baltus marškinius ir elegantišką kaklaraištį.
Kaklaraištis bet kokios (tačiau ne ryškios ir ne juodos) spalvos (juodą kaklaraištį rišamasi tik gedulo metu arba kai to reikalauja uniforma). Beje, kaklaraištis tik tada yra tvarkingas, kai jis taisyklingai parištas.
• Prie griežto kostiumo rekomenduotini juodos spalvos ar tamsių atspalvių batai bei pusbačiai.
Smėlio ar rudos spalvos avalynė visiškai netinka prie juodos, tačiau tinka prie rudos spalvos kostiumo. Vasaros metu prie šviesaus kostiumo galima avėti smėlio ar kt. spalvos avalynę. Į priėmimą negalima ateiti su sandalais. Lakiniai batai dera tik prie frako (galima ir prie juodo smokingo).
Vyriškų batų spalva bet kuriuo atveju turi būti tamsesnė už kostiumo. Tamsiai mėlynos, tamsiai pilkos, tamsiai žalios ir juodos spalvos (taip pat dryžuotos arba languotos – tačiau jokiu būdu ne į priėmimą) tinka prie bet kokio griežto kostiumo.
Pirštinės, galvos apdangalas, šalikas ir nosinė turi spalva ir piešiniu derintis prie kitų tualeto detalių. Populiariausi vyrų papuošalai yra laikrodžiai ir žiedai. Papuošalai su brangakmeniais tinka tik ypatingoms progoms.
Pasirenkant rūbus, moteris gali laisviau elgtis nei vyras. Svarbiausia, kad drabužis atitiktų tikslą, laiką ir aplinką. Kyla klausimas, kaip turi būti apsirengusi moteris, kai vyras apsirengęs: išeiginiu kostiumu, vizitine eilute, fraku ar smokingu? Atsakyti vienprasmiškai sunku, nes tai priklauso nuo konkrečios situacijos.
Dramos ir operos premjerų metu prabangūs vakariniai drabužiai dera tik iškiliose šventinėse premjerose; tokiu atveju vyrams tinka frakas arba smokingas ir juodas apsiaustas su balto šilko šaliku, o moterims – puošni vakarinė suknelė ir ilgas vakarinis apsiaustas, o dramos premjerose šventiniai drabužiai mažiau oficialūs.
Laidotuvių metu vyrai vilki labai tamsų arba juodą kostiumą ir ryši juodą kaklaraištį; batai ir kojinės juodi; moterys vilki taip pat juodą arba tamsią suknelę ilgomis rankovėmis, geriausia kostiumėlį; tamsios kojinės, juodi bateliai, juoda skrybėlaitė, papuošalai turi būti kuklūs.
• Šventės arba iškilmingo renginio metu vyrams nepatariama nusivilkti švarkus.
(Visi viršutiniai marškiniai, kurį laiką pavilkėti po švarku, neišvengiamai įgauna apatinių baltinių kontūrus, o tai labai užgauna kitų svečių estetinį skonį). Geras tonas, be abejo, reikalauja viso renginio metu išlikti apsirengus taip, kaip buvo į jį ateita. Tas pats pasakytina ir apie kaklaraiščius. Subtilaus skonio draugija, savaime suprantama, neleis atsipalaiduoti, kad atsisagstytumėte apykaklę, atsileistumėte kelnių diržą ar dar ką nors, kas veržia.
Iškilmių apranga vyrams
• Išeiginis kostiumas
Siuvamas iš tamsiai pilkos, tamsiai mėlynos ar kitos spalvos medžiagos. Kuo vėlesnis renginys, tuo tamsesnės spalvos kostiumas rekomenduotinas (bet tik ne visiškai juodas). Prie jo dėvimi balti marškiniai ir kaklaraištis, kurio paskirtis – sudaryti kontrastingą ar paryškintą vaizdą (sakoma, jog kaklaraištis – vyro “vizitinė kortelė”). Beje, marškinių rankogaliai turėtų šiek tiek matytis iš po švarko rankovių. Tinka tamsi avalynė ir kostiumo spalvos kojinės.
• Vizitinė eilutė
paprastai ji siuvama iš pilkai juosvo audinio. Švarko šonai užapvalinti iki kelių. Prie šio kostiumo dėvima juoda ar pilka liemenė, balti marškiniai su atlenkta apykakle ir juodai pilkas kaklaraištis. Juodi batai (jokiu būdu ne lakiniai!), tamsiai pilkos ar juodos kojinės. Į liemenės kišenę įsikišama balta nosinaitė. Tai dieninė iškilmių apranga, vienu pustoniu šventiškesnė už išeiginį kostiumą, rekomenduojama oficialiuose priėmimuose.

Frakas
Jis atsirado XVIII amžiuje. Pradžioje jis buvo karininkų apranga. Apie 1850 m. frakas tapo vakariniu tualetu, bet išliko ir kaip jojimo drabužis. Dabar frakas yra puošni apranga ypatingoms šventėms, tinka oficialiems vakaro renginiams, priėmimams, pokyliams, operai ir kt. Jis siuvamas iš juodos vilnos, atlapai – iš juodo atlaso. Kelnių šoninės siūlės turi dvigubą šilko ar aksomo juostelę. Švarkas iš priekio trumpas, prigludęs prie liemens, o užpakalyje garsiosios “kregždžių uodegėlės” siekia kelius. Švarkas neužsagstomas, o liemenė balta ir standi. Frako marškiniams ir liemenei nepakartojamo savitumo suteikia puošnios sagos – dažniausiai iš perlamutro arba perlų, gali būti ir briliantų. Prie frako dėvimi specialūs marškiniai su standžia apykakle ir rankogaliais. Marškinių apykaklė stati, užlenktais kampučiais, kuriuos dengia balta peteliškė. Juodi lakiniai batai, juodos šilkinės kojinės. Į frako kairiąją kišenę laisvai įdedama balta šilkinė nosinaitė. Kelnės negali nei pernelyg laisvai kristi, nei būti pernelyg aukštai užkeltos (geriausiai jos atrodo su petnešomis). Beje, dėvint fraką, nenaudojamas rankinis laikrodis: tinka tik kišeninis su grandinėle.
Prie frako dėvimas juodas ar pilkas lietpaltis, baltas šalikas, cilindras, ožkos odos baltos pirštinės.
• Smokingas
Pradėtas dėvėti XIX amžiuje Anglijoje. Teigiama, jog smokingą (kostiumą skirtą rūkyti) pirmasis įvedė į madą lordas Diuzelendas vyrų klube. Jis siuvamas iš juodo vilnonio audinio (kartais būna tamsiai mėlynos, tamsiai violetinės, o vasarą – baltos plonos medžiagos), atlapai – iš šilko. Išorinėje kelnių (kurios yra be atvartų!) pusėje – vienguba juoda šilko juostelė (galionai arba lampasai). Ilgą laiką smokingas buvo vienaeilis, vėliau atsirado ir dvieilis, dar vėliau vienaeilio smokingo atlapai įgavo šalinę apykaklę ir atsirado trečiasis smokingo fasonas. Šiuo metu naudojami visi šio rūbo variantai. Vienaeilis smokingas dėvimas su juoda šilko liemene ir tos pačios medžiagos peteliške (“varlyte”), dvieilis – be liemenės. Pastaraisiais metais vietoj liemenės pradėta naudoti 12 – 18 cm pločio ispaniškoji juosta. Ji gali būti dėvima tiek prie vienaeilio, tiek prie dvieilio smokingo. Balti arba pasteliniai marškiniai – su pusiau kieta apykakle ir rankogaliais. Prie smokingo dėvimos juodos šilkinės kojinės, lakiniai arba paprasti plonapadžiai batai. Dera juodas ar pilkas lietpaltis bei juoda minkšta skrybėlė. Rankinio laikrodžio dirželis juodas, plonos ožkos odos. Rankogalių sagos – sidabro ar aukso, kartais – su brangakmeniais, jos gali būti iš briliantų.
Smokingas – tai klasikinis vakarinis rūbas (nors iškilmėse jis gali būti dėvimas ir dieną).

Iškilmių apranga moterims
Moters gyvenime apranga turi ypač didelę reikšmę. Kaprizinga moterų mada yra labai nepastovi, todėl kiekvienas sezonas atneša ką nors nauja. Gerai apsirengusi moteris vilki rūbais, kurie tinka jos figūrai, amžiui, yra paprasti, atitinka iškilmių pobūdį ir dienos laiką. Ji rengiasi skoningai, tačiau aklai neseka mada – pasirenka iš siūlomų modelių tik tai, kas paryškina jos individualų grožį. Darbo metu verslininkei nedera ekstravagantiškos naujovės: ji visada turi būti patraukli, simpatinga ir elegantiška, bet išlaikyti konservatyvų stilių (nebūti gundančia, reikia vengti kraštutinumų – puritoniško kuklumo ir žemę siekiančių sijonų bei itin trumpų sijonėlių ar suknelių, o brangią madingą suknelę dera vilkėti vakarop).
Įvairiai ir sudėtingai moters aprangai svarbu įvairūs priedai: skrybėlės, pirštinaitės, bateliai, skarelės, rankinukai ir kita. Šie aksesuarai, kaip ir rūbai, keičiasi pagal madą. Priedai paįvairina aprangą, suteikia jai naujumo, atskleidžia moters skonį ir individualybę. Moteris, pasirinkdama aksesuarus, turėtų prisiminti, kad šie priedai turi sudaryti vieną harmoningą ansamblį ir gerai derėti prie pagrindinio rūbo. Reikia įsidėmėti griežčiausią tabu: nubėgusi kojinių akis, netvarkingai atsilenkusi sijono apačia bei (tiek vyrams, tiek moterims!) nenuvalyti batai, išklaipyti batų kulnai.
Taigi iškilmių apranga moterims:
• Vizitinė suknelė.
Moteris, kuriai dažnai tenka dalyvauti įvairiuose renginiuose, turi turėti bent kelias sukneles, tinkančias įvairaus pobūdžio renginiams. Dažnai kalbama apie vizitinę, priešpietinę, kokteilių, vakarinę ir kitas sukneles. Tiksliai nusakyti, kuo jos skiriasi, yra gana sunku. Ta pati suknelė, pritaikius priedus, neretai gali būti ir vizitinė, ir priešpietinė. Dažnai ji būna juoda, taip pat gali būti ir kitokios spalvos. Vizitinė suknelė yra su rankovėmis, nedideliu dekoltė (bet jo gali ir nebūti). Taip apsirengusi moteris gali eiti į teatrą, koncertą, parodą, lankyti draugus vienu žodžiu, dalyvauti visuomeniniame gyvenime.
Prie vizitinės suknelės nešiojamas nedidelis, elegantiškas rankinukas. Avalynė spalva ir fasonu turi atitikti suknelę. Tinka auksiniai ir sidabriniai papuošalai ar bižuterija – tik svarbu, kad papuošalų nebūtų per daug.
• Kostiumėlis .
tsirado Anglijoje. Daugelį metų švarkas priminė vyriškąjį, tačiau vėliau laki prancūzų modeliuotojų vaizduotė jį pakeitė ir patobulino, pritaikydama prie moteriško silueto. Kostiumėlis tinka ir priešpiet ir popiet, tačiau jis netinka vakaro iškilmėms. Audinys ir priedai turi pabrėžti iškilmingumą, todėl jis siuvamas iš aksomo ar šilko. Beje, prie švarko tinka moteriškos kelnės. Tačiau tarptautinio lygio priėmimuose pirmenybė teikiama kostiumėliams bei suknelėms.
• Ilga vakarinė suknelė.
agrindinė šios suknelės ypatybė – dekoltė ir ilgos pirštinės (dekoltė dydis priklauso nuo mados ir silueto).
• Ilga iškilmių suknelė .
Ji iškilmingesnė už vakarinę. Dažniausiai be rankovių, su didele dekoltė. Ji siuvama iš šviesesnių spalvų nei vakarinė, iš brangesnės medžiagos, turi daugiau priedų.
• Priedai.
Viena iš svarbiausių smulkmenų yra medžiaginė nosinaitė. Ji turėtų būti kiekvieno nepriekaištingo kostiumėlio kišenėje bei kiekvienos damos rankinėje. Popierinės nosinaitės funkcija yra tik praktinė. Ji vartojama esant slogai ir tinka kai kuriems kitokiems pavalymams, pavyzdžiui, greitosiomis patrinti lifte batus, jeigu ką tik teko klampoti per balas, arba pašluostyti netyčia iš puodelio išsiliejusią kavą.
Labai svarbus dekoratyvinis elementas yra rankinukas. Paprastai jis nedidelis ir elegantiškas. Bateliai turėtų būti aukštakulniai.
Moters aprangą papildo pirštinaitės. Pagal ilgį, jos skirstomos į ilgas, pusilges ir trumpas. Ilgos pirštinaitės mūvimos tik prie ilgų suknelių be rankovių (arba su labai trumpomis rankovėmis) iškilmingų pobūvių metu. Ilgų pirštinaičių, pritaikytų vakarinėms suknelėms, nemūvi dieną ar po pietų. Pusilgės pirštinaitės mūvimos prie suknelės su 3/4 ilgio rankovėmis, o trumpos – prie visų kitų ilgių rankovių. Primename, kad moteris, paduodanti ranką, pirštinaičių nenusimauna.
Papuošalai (vėriniai, sagės, auskarai, apyrankės, žiedai) dažniausiai būna vienos rūšies,tradiciškai nerekomenduojama kartu dėvėti papuošalų iš aukso ir sidabro. Taip pat jų neturi būti tiek, kad moteris panėšėtų į “kalėdinę eglutę” ar juvelyrinės parduotuvės vitriną…
Populiariausi yra du skrybėlaičių derinimo būdai: prancūziškasis, kai skrybėlaitės spalva derinama prie batelių, pirštinių ir rankinuko spalvos, bei angliškasis – čia skrybėlaitė derinama prie drabužių spalvos.
Oficialiam priėmimui tiktų įmantresnė šukuosena ir efektingesnis grimas, švelnūs kvepalai.
Etiketo reikalavimai
Šiame skyriuje pateikta dalis aukštuomenės elgesio visuomenėje taisyklių. Manome, kad daugumai studentų bei būsimųjų specialistų tai bus atmintinė, primenanti, kaip elgtis ir ko negalima daryti konkrečiais atvejais.
Verslininkams ir kitiems specialistams pravartu gerai mokėti etiketo ypatumus.
Laikysena. Vyrams niekada nederėtų stovėti ar sėdėti pernelyg atsainiai ir plačiai išskėtus kojas. Stovint rankos turėtų būti ramiai nuleistos, tarsi tas atsainumas būtų kontroliuojamas. Žinoma, ilgiau stovint, rankų, kaip ir kitų kūno dalių, padėtį derėtų retsykiais keisti. Dar keli patarimai vyrams dėl rankų padėties:
• nelaikykite rankų kaip futbolininkas pozicijoje “siena” (juk toks pavojus normalioje būsenoje kyla retai);
• negrūskite į kišenes abiejų rankų – viena ranka gali ramiai trumpam nuslysti į kelnių kišenę;
• nekiškite rankų į švarko kišenes;
• neslėpkite rankų už nugaros (nebent trumpai poilsio valandėlei);
• vyrų kojų padėtis, žinoma, laisvesnė nei damų, tačiau stovėsena irgi nelabai plati.
Sėdint nugara turi būti tiesi, o atstumas iki stalo – per plaštaką. Vyrams dar yra tokie apribojimai:
• sėdėti ne pernelyg plačiai;
• neištiesti kojų visu ilgiu prieš save;
• nekelti vienos kojos pėdos ant kito kelio;
• leidžiama atsisagstyti švarką (visos kitos sagos, pavyzdžiui, apykaklės, lieka užsegtos!), tačiau kiekvieną kartą, kylant nuo stalo, švarką reikia užsisagstyti.
Moterims apribojimų daug daugiau:
1. stovint rankos nuleidžiamos žemyn. Stovint ilgiau, retsykiais galima rankas sukryžiuoti. Moteris turi atkreipti dėmesį, kad abu delnai gulėtų ant dilbio, kitaip ji atrodys tarsi uždaryta. (Visa kita, kas nerekomenduotina vyrams, netinka ir moterims);
2. blauzdos turėtų būti, kiek įmanoma, arčiau viena kitos; be to, yra natūralios ribos, kurių geriausia neperžengti, kad nepargriūtum. Ir dar vienas patarimas: jei iš priekio fotografuojama, geriau vieną koją pastatyti šiek tiek į priekį, nes net pačios tiesiausios blauzdos, suglaudus jas lygiagrečiai, nuotraukoje gali atrodyti neestetiškai;
3. sėdint keliai visada suglausti (ypač reikia prisiminti sėdint prezidiume, scenoje ir kt.);
• kojas galima laikyti lygiagrečiai, tačiau ištiesti į priekį visu ilgiu – nedera;
• kitais atvejais galioja tie patys draudimai kaip ir vyrams. Patariama.:

• kuo mažiau rankomis lieskite savo kūną kitiems matant, taigi negalima kasytis, glostytis ir pan.;
• neleiskite jokių garsų, nedera garsiai kalbėtis ir juoktis;
• neverskite aplinkinių dalyvauti pokalbyje arba pokštuose vien tik dėl to, kad Jums patinka gausesnis būrys klausytojų;
• garsiai nežiovaukite – žiovaujama be garso, susičiaupus arba prisidengus ranka;
• garsiai nekosėkite arba nečiaudėkite, būtinai burną prisidenkite ranka arba nosinaite;
• taip pat venkite garsaus jausmų protrūkio, cypimo, riaumojimo ar juoko salvės;
kiti tradiciškai neleistini kūno garsai – riaugėjimas ir pan. – jau senai yra tabu, todėl ir kontroliuojami automatiškai.
Prie stalo. Patariama nevėluoti, kai esate pakviestas pokalbiui, deryboms ar priėmimams (svečiai turėtų susirinkti per 3-5 min.).
Jei jau svečiai sėdi už stalo (garbingiausių svečių laukiama ne ilgiau kaip 10-15min.), pavėlavusysis turi prieiti prie šeimininkės ar šeimininko ir atsiprašyti. Šeimininkams nereikia atsistoti iš savo vietų, jie niekam neaiškina svečio pavėlavimo priežasties, tik parodo jam, kur atsisėsti. Svečiai pavėlavusiajam neskiria daug dėmesio.
– Jei į svečius ar į priėmimą ateina vyras su žmona, tai pirmoji sveikinasi žmona su šeimininke, po to su šeimininku.
Svečiuose vyrą turi pristatyti žmona (supažindinant nereikia sakyti “mano draugas”, “mano draugė”, o pasakyti pavardę). Patariama. :
• Nesisėskite už stalo, kol neatsisėdo moterys arba kol šeimininkas ar šeimininkė nepakvies. Sėskite ten, kur nurodyta.
• Lydėdamas prie stalo, pasiūlykite damai tik dešinę ranką ir pasodinkite savo dešinėje. (Nepamirškite, kad dama, sėdinti šalia jūsų dešinėje, verta didesnio dėmesio. Damą, sėdinčią greta, reikia užimti, nepaisant to, pristatytas jūs jai ar ne).
• Neprisistatinėkite po to, kai svečiai susėdo už stalo.
• Nesėdėkite labai toli arba arti stalo.
• Prieš pradėdamas valgyti, servetėlę (nesvarbu kaip ji padėta) išlankstykite, sudėkite dvigubą ir pasidėkite ant kelių. Jeigu netyčia valgydamas išsitepėte pirštus, juos atsargiai nusišluostykite į viršutinę servetėlės dalį, nepakeldamas jos nuo kelių.
• Prieš pradėdamas valgyti, servetėlę (nesvarbu kaip ji padėta) išlankstykite, sudėkite dvigubą ir pasidėkite ant kelių. Jeigu netyčia valgydamas išsitepėte pirštus, juos atsargiai nusišluostykite į viršutinę servetėlės dalį, nepakeldamas jos nuo kelių.
• Indeliai rankoms plauti atnešami po kiekvieno patiekalo, valgomo rankomis. Nesistenkite nusiplauti rankų “kaip reikiant”. Pamerkite pirštus į vandenį ir nusišluostykite servetėle, nepakeldamas jos nuo kelių.
• Nešluostykite servetėle veido. Norėdamas nusišluostyti lūpas, servetėlę (dvigubą) abiem rankom paimkite nuo kelių ir lengvai priglauskite prie lūpų ir vėl padėkite ant kelių. Jeigu valgydamas geriate, prieš tai būtinai nusivalykite lūpas, kad neišteptumėte taurės.
• Jei norite ką nors paimti nuo stalo, netieskite rankos virš kaimyno lėkštės.
• Neimkite duonos šakute – imkite ją ranka.
• Nekąskite nuo visos duonos riekės – duoną reikia laužyti gabalėliais.
• Nevalgykite nuo peilio (niekada nekelkite peilio prie burnos).
• Nedėkite ant šakutės maisto su peiliu, o imkite su šakute tik tiek, kiek galima paimti be vargo.
• Nevalgykite per daug greitai.
• Nepripildykite burnos per dideliu maisto kiekiu.
• Neišskėskite plačiai alkūnių – jas reikia laikyti priglaustas prie šonų (kūno). Per daug nesusilenkite ties savo lėkšte. Sėdėkite kaip įmanoma tiesiau. Valgydamas nečepsėkite, nekramtykite išsižioję, nepūskite, nors ir karšta.
• Nedėkite alkūnių ant stalo.
• Nekelkite stikliuko ar taurės per daug aukštai.
• Nevalgykite šaukštu to, ką galima valgyti šakute. Nevalgykite sriubos iš galo šaukšto.
• Nesistenkite suvalgyti paskutinį šaukštą sriubos, paskutinį gabalėlį mėsos ar kito kokio nors patiekalo, nedažykite duona lėkštėje likusio padažo ar užpilo.
• Nepaduokite lėkštės pats, prašydamas antros porcijos – tegul tai padaro padavėjai. (Geriau visai neprašyti antros porcijos.)
• Nespjaudykite žuvies ar kitų kaulų į lėkštę – kaulą iš burnos reikia padėti ant šakutės, priglaustos prie lūpų, ir po to padėti ją ant lėkštės. Vaisių kaulelius reikia nepastebimai dėti į šaukštelį.
• Neprašykite kaimyno ką nors paduoti, jeigu šalia yra patarnaujantieji.
• Nežaiskite servetėle, šakute ar kitais stalo įrankiais.
• Neatsukite kitam nugaros, jei norite pakalbėti su kaimynu. Nekalbėkite su kitu per kaimyną ar su kuo nors, sėdinčiu daug toliau nuo jūsų.
• Nekalbėkite pilna burna.
• Neatsiloškite ir nesikūprinkite kėdėje.
• Stenkitės visada būti ramus.
• Nemėtykite peilio ar šakutės. Bet jeigu nukrito įrankis, tai nesigėdykite paprašyti kito, neakcentuodamas šio atsitikimo. (Apskritai geriau daryti klaidas, nei įsitempus jų nedaryti – tuo atkreipiamas aplinkinių dėmesys.)
• Valgydamas pradėkite naudotis peiliu ir šakute, padėtais toliausiai nuo lėkštės, ir “keliaukite” vis artyn.
• Suvalgęs patiekalą, šakutę padėkite ant lėkštės danteliais į viršų šalia peilio, kurio ašmenys nukreipti į valgiusįjį; įrankių rankenėlės turi būti dešinėje.
• Nesinaudokite prie stalo dantų krapštukais. Ypatingu atveju tai darykite nepastebimai.
• Nevaišinkite svečio be perstojo.
• Būdamas šeimininku (ar šeimininke) niekados nepabaikite valgyti pirmas, o tik tada, kai padės įrankius svečias. Tai itin svarbu, kai paduotas paskutinis valgis.
• Neprašykite antro kavos ar arbatos puoduko, kol svečiams nebuvo paduoti pirmieji puodukai.
• Nedarykite jokių pastabų apie paduodamą valgį.
• Nekritikuokite to, kas nešama ant stalo.
• Neatsisakykite kokio nors valgio, teisindamasis, jog jums nepatinka ar kenksminga sveikatai. Geriausia atsisakyti nenurodant priežasties. Nepasakokite prie stalo apie savo ligas.
• Nedėkite šaukštelio į stiklinę ar puoduką. Pamaišęs arbatą arba kavą, padėkite šaukštelį į lėkštelę.
• Pavalgęs nesulankstykite servetėlės. Ją reikia padėti ant stalo bet kaip.
• Nepamirškite pakilti nuo stalo po to, kai atsistojo moterys, ir stovėkite tol, kol jos neišeis iš kambario. Po to galima atsisėsti vėl, jei esate linkęs dar pasilikti.
• Neskaitykite laiškų, laikraščių arba dokumentų prie stalo.
• Kai padavėjas renka indus ir įrankius nuo stalo, nesistenkite jam padėti.
• Išsirinkus restorane ar kavinėje staliuką, vyrui pridera: pasodinti moterį, švelniai atitraukiant ir pristumiant kėdę, atsisėsti jai iš kairės, o jei staliukas nedidelis – priešais.
• Atsisėdęs už stalo, vyras paduoda damai meniu ir suteikia jai galimybę pačiai išsirinkti norimus patiekalus, o tik paskui išsirenka pats. Moteris gali suteikti vyrui teisę išrinkti patiekalus jai. Patiekalus visada užsako tik vyras.
• Visų pirma vaišės siūlomos moteriai, sėdinčiai vyrui (šeimininkui) iš dešinės, po to – sėdinčiai iš kairės ir t.t. Jei tarp svečių yra tik viena dama, tai patiekalus atneša visų pirma jai, o galiausiai – šeimininkams.
• Nedera pradėti valgyti, jei vaišės dar nebuvo pasiūlytos visiems svečiams. Vyras visada turi laukti, kol pradės valgyti greta sėdinti dama.
• Alkoholinius gėrimus pradėti gerti galima tik po bendro tosto. Pripilti taurę damai, sėdinčiai iš dešinės, reikia kaire ranka, truputį pasisukus į dešinę. Jei yra tik ką atidarytas naujas butelis, iš pradžių vyras turi įsipilti šiek tiek vyno sau, o paskui damai.
• Jei patekote į nemalonią situaciją (netyčia išliejote ar kažkas nukrito), nesistenkite iš karto taisyti savo klaidos. Jeigu trupiniai arba lašai netyčia užkrito ant jūsų rūbų, pasistenkite nepastebimai nuvalyti juos nosine.
• Naudotis šukomis prie stalo neetiška. Dama pudruotis ir dažytis lūpas gali tik po valgio. Už stalo moteris gali sėdėti su skrybėlaite, bet pirštines būtina nusimauti.
• Nepatartina be ypatingo reikalo nueiti nuo stalo nepasibaigus pietums ar vakarienei.
• Atsistojęs nuo stalo nepamirškite padėkoti šeimininkams. O pasibaigus pietums ar vakarienei nereikia skubėti išeiti, bet ir per ilgai užsibūti nepatartina.
• Po to, kai nuo stalo pakyla moteris, vyras taip pat turi baigti savo pietus ar vakarienę.
Vizitų metu, svečiuose. Prisiminkite pristatymo taisykles: moteriai pristatomas vyras; vyresnio amžiaus žmonėms pristatomi jaunesni; aukštesnio rango ar pareigų asmenims – rangu, pareigomis žemesni; pristatant vyrai turi atsistoti, moterims tai neprivalu, nebent tuo jos norėtų parodyti ypatingą pagarbą vyresnei už save moteriai ar vyrui; pristatant pasakoma pavardė ir išvardijami akademiniai vardai ar titulai. Pristatomam žmogui, jei neįteikiama vizitinė kortelė, privalu įsiminti pavardę ir titulus. Nenugirdus jų, prašoma pakartoti.
• Jei patys prisistatote, pasakykite savo pavardę ir palaukite, kol pašnekovas ar pašnekovė taip pat pasakys savo pavardę ir išties ranką. Prisistatančiajam netinka nurodyti savo titulą, mokslinį ar pedagoginį vardą ar laipsnį. Prisistatančiai moteriai patartina ne tik pasakyti savo pavardę, bet ir visą šią procedūrą apgaubti jaukumu, šiluma.
• Įsidėmėkite, kad kreipiamasi pavarde. Kartu su pavarde sakomi ir mokslų vardai, laipsniai, titulai. Pavyzdžiui: “Pone daktare Jonaiti” (o kreipiniu “Pone daktare” kreipiamasi tik į gydytoją). Į vyresnio amžiaus moterį, nors ji ir neištekėjusi, kreipiamasi “Ponia” (kreipinys “Panele” tinka tik jaunoms mergaitėms, merginoms iki 16 m.).
• Prisiminkite sveikinimosi etiketo reikalavimus: vyras visad pirmas sveikina moterį, jaunesnis amžiumi – vyresnį, žemesnes pareigas užimantis – vyresnį pareigūną; pasisveikinant ir atsisveikinant ištiesiama ir paspaudžiama ranka tik pažįstamam asmeniui. Taip daugiausia sveikinasi vyrai; sveikindamasis su moterimi vyras visad nusimauna dešinės rankos pirštinę (moteriai to daryti nebūtina); moterys paspausdamos ranką viena kitai sveikinasi rečiau. Tačiau, kai vyresnė moteris ištiesia ranką jaunesnei ar bendraamžei, ji irgi sveikinasi paduodama ranką; kai vyras sveikinasi su moterimi, ji ranką ištiesia pirmoji; moterys kartais sveikinasi ar atsisveikina pasibučiuodamos. Šiuolaikinis etiketas reglamentuoja šį sveikinimosi būdą tik priglaudžiant skruostą prie skruosto, lūpomis neliečiant veido ar lūpų (tai daroma higienos sumetimais ir kad nebūtų ištepama lūpų dažais). Patariama. :
• Netieskite rankos vyresniems ar einantiems aukštesnes pareigas, taip pat moteriai, kol jie neišties savosios pirmieji.
• Nesistenkite paspausti rankos kiekvienam iš susirinkusiųjų. Būtinai pasisveikinti reikia su šeimininku ir šeimininke, o likusiems pakanka linktelėti.
• Lankydamasis kabinete, neikite į patalpą su paltu – apsiaustą palikite rūbinėje ar prieškambaryje.
• Neįeikite į kambarį nepabeldęs.
• Neįeikite į kabinetą su rūkstančia cigarete ar pypke.
• Neskubėkite sėstis. Verčiau palaukite, kol jums pasiūlys arba kol šeimininkas ar šeimininkė patys atsisės. Sėdėkite ramiai ir tiesiai, nedarykite bereikalingų judesių.
• Nežiūrėkite per daug įdėmiai į baldus, paveikslus ar kitus daiktus.
• Nepamirškite atsistoti kiekvieną kartą, kada įeina dama.
• Sėsdamas į automobilį, pirmiausia atidarykite dureles ir leiskite įlipti damai. Iš automobilio išlipkite pirmas ir padėkite išlipti damai, pasiūlydamas jai ranką. Lygiai tas pats lifte.
• Įeidamas ar išeidamas iš kambario visada praleiskite pirma moterį. Žinoma, duris moteriai atidarykite truputį aplenkdamas ją.
• Moteris lipa laiptais į viršų pirma vyro, o žemyn – jam iš paskos. Čia, žinoma, kalbama apie laiptus, kuriais negalima patogiai eiti vienam šalia kito. Plačiais laiptais ir aukštyn, ir žemyn ji eina iš dešinės, jis – iš kairės.
• Jei moteris vilki ilgą vakarinį rūbą, tai vyras turėtų ją lengvai prilaikyti už alkūnės, nes ji abiem rankom turi šiek tiek kilstelėti savo suknelę, kad jos neprimintų, o tuo pat metu dar laikytis turėklų beveik neįmanoma.
• Lipdamas laiptais žemyn, vienu dviem laipteliais lipkite pirma moters, o lipdamas aukštyn – pirma praleiskite moterį tam, kad prireikus visada galėtumėte jai padėti.
• Nelieskite pašnekovo, norėdamas atkreipti jo dėmesį.
• Nebūkite familiarus su savo draugais. Netapšnokite jų per petį, išreikšdamas savo pasitenkinimą.
• Nekalbėkite draugijoje apie dalykus, liečiančius jus ir jūsų pašnekovą, arba apie dalykus, suprantamus tik jums abiem.
• Neskubėkite. Jeigu norite pasakyti tai, ko negalima sakyti garsiai, palaukite tinkamesnio momento.
• Nepasakokite daug apie save. Nekalbėkite apie savo ligas, nesėkmes ir t.t.
• Nesijuokite pernelyg triukšmingai. Juokitės nuoširdžiai, jei tam yra priežastis. Niekada nesijuokite be priežasties.
• Visus refleksinius veiksmus reikia kontroliuoti. Žiovauti kompanijoje neleistina. Kosėdamas pasukite galvą į šoną ir užsidenkite burną ranka. Jeigu kosulys stiprus, burną prisidenkite nosine. Jeigu negalite susivaldyti nečiaudėjęs – nusisukite ir prisidenkite burną nosine.
• Nesiekite vadovauti pokalbiui ir neaštrinkite jo.
• Nekalbėkite apie žmones, kurių kiti nepažįsta.
• Nešmaikštaukite kito adresu. Nesijuokite iš kito manierų. Nekreipkite dėmesio į čiaudintįjį (jis nusičiaudėjęs atsiprašys).
• Nepertraukinėkite pašnekovo.
• Nesiginčykite dėl smulkmenų.
• Nepasakokite senų istorijų, juokų, anekdotų. Neparodykite, kad gerai nusimanote apie meną, techniką ar kitus dalykus.
• Neatsisakykite padainuoti, pagroti instrumentu arba papasakoti ką nors, jeigu esate prašomas ir galite tai padaryti.
• Nebūkite niūrus, jeigu jums atrodo, jog jūsų nepastebi.
• Neparodykite nepasitenkinimo nuobodžiais ir įkyriais žmonėmis. Jūs būsite tikrai mandagus, jeigu kiti nepastebės jūsų susierzinimo ir nusiminimo.
• Būkite dėmesingas pagyvenusiems žmonėms. Tai itin svarbu jauniems, kurie iš lengvabūdiškumo būna neatidūs vyresniesiems.
• Jei svečiuose organizuojami šokiai, nepamirškite pirmiausia pakviesti šeimininkę, taip pat jos dukterį.
• Pakvietus damą šokiui bei lydint ją, reikia pasiūlyti dešinę ranką.
• Jeigu esate rūkantis, visur prieš pradėdamas rūkyti paprašykite šalia esančių leidimo. Yra nemaža vietų, kuriuose nerūkoma: ligoninėse, gydytojų kabinetuose, darbo kabinetuose, jei dirba ir kiti, mokyklose, bibliotekose, kinų, teatrų, koncertų salėse, bažnyčiose, kapinėse ir visur, kur parašyta “čia nerūkoma”. Rūkant nedera įeiti į svetimą butą; sutikti svečius; sveikintis ar atsisveikinti su jais; šokti; ateiti į įstaigą; įeiti į kabinetus.
• Neapsunkinkite šeimininkų pernelyg ilgai užsibūdamas svečiuose.
• Nežiūrėkite dažnai į laikrodį. Išmokite teisingai nustatyti laiką, kada reikia išeiti. Jei jums būtina išeiti anksčiau, nei pradės skirstytis svečiai, padarykite tai nepastebimai, atsiprašęs šeimininkų.
• Kai viešite pas ką nors namuose, nepamirškite pasiteirauti apie šeimininkų įpročius: ar galima rūkyti miegamajame, kada keltis ar eiti miegoti. Nevėluokite prie stalo.
• Jei numatote viešėti ilgiau, nepamirškite su savimi pasiimti skutimosi reikmenų, dantų šepetuko ir kitų asmens higienos daiktų.
Viešosiose vietose, gatvėje vyras turi eiti moters kairėje (nes dešinė pusė yra garbingesnė). Be to, moteriai nedera eiti šaligatvio pakraščiu, nes tai pavojingesnė vieta.
• Jeigu vyras eina su dviem maždaug vienodo amžiaus moterimis, jis turi eiti viduryje ir skirti abiem moterims vienodai dėmesio. Jeigu viena moteris yra daug vyresnė, ji turi eiti viduryje.
• Vyras pirmas išlipa iš automobilio, autobuso, troleibuso, traukinio vagono ir, padėdamas moteriai išlipti, pasiūlo jai ranką, kad moteris galėtų į ją atsiremti.
• Užsakęs taksi, vyras atidaro užpakalines dešiniąsias dureles, moteris sėdasi pirmoji, vyras sėdasi šalia moters.
• Kai vyras pats vairuoja automobilį, jis turi padėti moteriai atsisėsti ir tik tada sėstis už vairo.
• Sėsdama į automobilį, moteris nežengia į jį, bet atsisėdusi ant sėdynės krašto įtraukia abi kojas iš karto į vidų. Išlipdama iš mašinos, pirma iškelia kojas ant grindinio ir tik po to pasikelia nuo sėdynės.
• Atėjęs į kiną ar teatrą su moterimi, vyras, laikydamas bilietus taip, kad matytų juos kontrolierius, praleidžia moterį. Tarp eilių pirma eina moteris, paskui vyras, veidu pasisukę į sėdinčiuosius.
• Įėjęs į kino ar teatro vestibiulį, vyras nusiima galvos apdangalą, o išeidamas jį užsideda beveik tarpduryje. Prie rūbinės vyras padeda moteriai nusivilkti paltą, atiduoda rūbininkui ir tik po to nusivelka pats.
• Jeigu susitarėte su moterimi susitikti kavinėje ar restorane, turite ateiti anksčiau ir atsisėsti prie staliuko. Atėjusią moterį prie staliuko palydi metrdotelis. Jeigu nėra metrdotelio, vyras prie užsakyto (arba laisvo) staliuko eina pirmas. Kitais atvejais prie staliuko einama tokia tvarka: metrdotelis, moteris, vyras.
• Priėjęs prie staliuko, vyras padeda moteriai atsisėsti atitraukdamas nuo stalo kėdę ir pristumdamas ją, kai moteris sėdasi.
• Kai restorane ar kavinėje yra pažįstamų, juos būtinai reikia pasveikinti. Prie artimesnių pažįstamų galima prieiti ir pasisveikinti, o su tolimesniais pakanka pasisveikinti iš tolo galvos linktelėjimu. Prisėsti prie pažįstamų galima tik tada, kada jie iš tikrųjų kviečia. Galite būti pakviesti ir iš mandagumo. Privalote tai pastebėti, padėkoti ir atsisėsti atskirai.
• Vyras, pamatęs įeinančią moterį, pirmas pasisveikina. Moteris išeidama, kad ir iš tolo, pirmoji atsisveikina galvos linktelėjimu.
• Jei prie stalo laukiama asmens, su kuriuo susitarta susitikti, laukiama tik 15 minučių. Praėjus šiam laikui, pradedama valgyti.
• Nemandagu, o todėl negražu:
a. rodyti į ką nors pirštu;
b. nagu krapštyti dantis;
c. trankyti durimis.
• Būkite mandagus aplinkiniams ir praeiviams. Nepamirškite atsiprašyti, jeigu sudarėte kam nors nepatogumų.
• Nežiūrėkite įdėmiai į aplinkinius.
• Neatsisukinėkite ir nežiūrėkite į nueinančius žmones.
• Nevalgykite autobuse ar troleibuse ir eidamas gatve.
• Keliaudamas atkreipkite dėmesį į savo drabužių tvarką. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, keliaujant garlaiviu, tikslinga pasiteirauti dėl tinkamų drabužių.
• Išvažiuodamas į užsienį nepamirškite, kad iš jūsų elgesio sprendžiama apie jūsų šalį. Laikykitės tos šalies, kurioje esate, taisyklių ir papročių.
• Nepamirškite, kad yra šalių, kur uždrausta fotografuoti per traukinio, laivo ar lėktuvo langus.
• Pajudėjus traukiniui, be reikalo neužstokite jo lango, nes jūsų bendrakeleiviai galbūt taip pat nori su kuo nors atsisveikinti. Kupe neatidarykite lango prieš tai negavę kitų keleivių sutikimo.
• Nesidrovėkite to, kad nežinote arbatpinigių dydžio. Šitai galima sužinoti iš bendrakeleivio, turinčio daugiau patirties. Beje, į daugelio avialinijų bilietų kainas įtraukiami ir arbatpinigiai.
• Sėdėdami prie automobilio vairo, laikykitės ne tik eismo taisyklių, nepamirškite kitų vairuotojų ir pėsčiųjų saugumo ir patogumo. Nesignalizuokite be reikalo. Važiuodami šlapia, purvina gatve neužmirškite, kad jūsų mašina gali aptaškyti pėsčiuosius ir kitas mašinas.
• Apie verslininką sprendžiama pagal išvaizdą… Nepamirškite nuolat rūpintis savo išore, tvarkingumu ir švara. Rūpinkitės kiekviena savo išorės detale. Tačiau daryti tai galima tik namie arba ten, kur nėra aplinkinių. Niekada nereikia šukuotis, valytis nagų, tvarkytis kostiumą ir pan. priėmimuose, viešosiose vietose arba gatvėje.
• Nedėvėkite labai ryškių spalvų drabužių. Rinkitės ramius tonus ir fasonus, kurie labiausiai jums tinka.
• Nenešiokite brangenybių tik kaip papuošalų. Galima nešioti segtuką kaklaraiščiui, grandinėlę laikrodžiui, sagę ir panašiai, kadangi tai naudingi daiktai, ir kuo jie paprastesni, tuo geriau. Moterys ypač turi būti dėmesingos ir saikingos savo papuošalams.
• Stenkitės, kad rankinuke būtų ir iš karto galėtumėte rasti, kas reikalinga.
• Jei norite būti elegantiškas (-a), sekite mada protingai ir talentingai. Atsiminkite vieną iš elegantiškumo paslapčių: jūsų drabužiai ir avalynė turi būti tokie, kad jums būtų patogu, galėtumėte jaustis natūraliai ir laisvai.
• Žinokite, kad tikrasis elegantiškumas visada nerėksmingas. (Garsiai rėkia tik prastas skonis!…)
• Nedėvėkite gatvėje sportinio kostiumo.
• Nedėkite į išorines kišenes akinių, šukų ir kitų daiktų.
• Neikite į gatvę nevalytais batais.
• Nedėvėkite suglamžyto kostiumo, neišlygintų marškinių, taip pat marškinių be kaklaraiščio.
• Nevilkėkite po dvieiliu švarku liemenės ar megztinio.
• Oficialioje aplinkoje švarkas turi būti užsegtas. Švarkas turi būti užsegtas įeinant į kabinetą, žiūrovų salę, pas pažįstamus, sėdint prezidiume, einant gatve ir pan. Atsisegti švarką leidžiama valgant, taip pat sėdint fotelyje.
• Netinka į priėmimus ateiti su sandalais ar basutėmis.
• Puskojinių spalva turi būti tamsesnė už kostiumo spalvą. Rekomenduotinos vienspalvės arba su neryškiais ruoželiais puskojinės. Prie kostiumo netinka baltos puskojinės.
• Jeigu vyras sėdi užmetęs koją ant kojos, jis turi pasižiūrėti, kad nesimatytų nuoga koja virš puskojinės. Sėdint ant kėdės, nederėtų išsiskėsti.
• Moteris sėsdama nepakelia palto ar suknelės. Sėdėdama ant kėdės, gali uždėti koją ant kojos, tačiau ji negali sau to leisti sėdėdama ant sofos ar ant žemos kėdutės. Tokiu atveju kojas reikia suglausti ir pakreipti į vieną pusę. Galima vieną pėdą uždėti ant kitos.
• Kvietime į oficialias iškilmes nurodymai, kaip dera apsirengti, adresuojami tik vyrams. Jei, pavyzdžiui, kvietime nurodyta, kad būtinas smokingas, moteris apsivilks smokingą atitinkančią vakarinę suknelę, o jei frakas, moteris apsirengs iškilmių suknele.
• Nenešiokite kepurės, užtrauktos ant akių arba uždėtos tik ant pakaušio.
• Nepamirškite savo eisenos. Nevaikščiokite krypuodamas. Vaikščioti reikia tvirtai, tiesiai, nesilankstant ir oriai.
• Negestikuliuokite be reikalo. Visados kontroliuokite savo rankas. Nekiškite rankų į kišenes.
• Nešvilpaukite gatvėje ir kitose viešosiose vietose.
• Nesijuokite ir nekalbėkite per daug garsiai.
• Nerūkykite, jeigu tai nemalonu kitiems.
• Niekada nepamirškite, kad į jūsų išorę ir manieras atkreipia dėmesį aplinkiniai. (Sakoma, sutinkama pagal išorę, o išlydima pagal protą…).
Šis tas apie gėrimus. Atskiriems patiekalams tinkamai parinktas vynas paaštrina jų skonį. Todėl prie tamsios mėsos (jautienos, laukinių žvėrių ir paukščių, avienos, kalakutienos, raudonos žuvies) patiekalų tinka raudonieji vynai, o prie šviesios mėsos (veršienos, baltos žuvies, vištienos) – baltieji. Jie tinka ir prie žuvies valgių.
Svarbus dalykas – vyno temperatūra . Ji turi būti tokia, kad geriausiai atsiskleistų vyno savybės. Raudonasis vynas dažniausiai patiekiamas kambario temperatūros. Yra tokių kvapnių raudonųjų vynų, kuriuos geriau atkimšti viena valanda anksčiau, kad jis galėtų “pakvėpuoti”. Deguonis vyną “pasendina” ir padaro aromatingesnį. Baltuosius vynus būtina atšaldyti (tačiau į šaldiklį nedėkite, kad neprarastų aromato).
ekomenduojama vynų temperatūra:
• baltojo vyno – 8-12°C,
• raudonojo vyno – 16-18°C,
• desertinio vyno – 13-16°C,
• šampano – 6-8°C.
Paprastai vienas vyno butelis išpilstomas į penkias ar šešias taures, o šampano – į aštuonias. Baltieji vynai pilstomi į taures iš aukščiau – tada jų skonis yra geresnis. Raudonieji – butelį laikant apie 1 cm virš taurės.
Gėrimai pilami iš sėdinčiojo dešinės pusės.
Kai prie svečio iš dešinės prieiti negalima, jam įpilama kairiąja ranka iš kairės pusės. Gėrimus prie stalo pilsto šeimininkas, pirma įsipildamas šiek tiek į savo taurę. Šis paprotys atkeliavo iš tų laikų, kai kamštį atstodavo aliejus. Vaišintojas, pašalinęs aliejų, pirmiausiai gėrimo pildavo sau, po to tik svečiui. Kartu tai buvo įrodymas, jog šeimininkas neturi ketinimų svečią nunuodyti. Mūsų laikais šitaip elgiamasi, kad į svečio taurę nepatektų kamščio trupinėlių. Restorane ar kavinėje padavėjas visų pirma įpila vadinamąjį paragavimo gurkšnelį gėrimą užsakiusiajam vyriškiui; šis tuojau pat ragauja, kad nustatytų vyno skonį ir temperatūrą. Jei vynu patenkintas, patvirtindamas linkteli galva. Padavėjas tuomet pripila kitas taures. Stengiamasi staigiai indo neversti. Įpylus butelis keliamas truputį pakreiptas, kad nenulašėtų vyno ant staltiesės (gali būti kaklelis nušluostomas balta servetėle ar rankšluostėliu). Ir šampanas, ir vynas geriamas mažais gurkšneliais, gardžiuojantis jo skoniu ir aromatu. Vyno pilama vėl tik tada, kai taurė jau tuščia. Ne iki galo išgerta taurė – atsisakymo gerti ženklas. Nepilama į laikinai nuo stalo pasikėlusio svečio taurę.
Kelių rūšių vynai geriami laikantis tokio eiliškumo: pirmiausiai – silpnesni, vėliau – stipresni (iš pradžių – baltieji, po to – raudonieji). Galiausiai patiekiami desertiniai vynai. Sausas vynas po desertinio atrodys labai rūgštus, o su sūriu, kuris paryškina jo skonį – labai švelnus. Išlaikyti vynai geriami po jaunesnių.
Prie neaštrių užkandžių rekomenduojami stiprūs vynai – portveinai, kurie pirma atšaldomi. Šie vynai geriami iš 75 ml talpos taurelių. Prie visų rūšių užkandžių, ypač aštrių, – iki 10°C atšaldyta degtinė bei įvairios karčiosios trauktinės. Degtinei ir trauktinei naudojamos 30-50 ml talpos taurelės. Prie lengvų žuvies ir jūros gyvūnų produktų užkandžių siūloma derinti baltuosius vynus. Prie karštų užkandžių rekomenduojami stiprūs kambario temperatūros sausi ar pusiau sausi vynai. Prie antrųjų žuvies ir jūros gyvūnų patiekalų – baltasis sausas arba pusiau sausas vynas. Kai patiekiamos daržovės – žiediniai kopūstai, pupelės, šparagai, artišokai, grybai – labai tinka pusiau saldūs vynai. Jie pilami į 100 ml talpos taures atšaldyti iki 15-18°C temperatūros. Prie saldžių patiekalų ir vaisių tinka iki 10-12°C atšaldyti desertiniai vynai. Jie patiekiami 75-100 ml talpos taurėse. Prie vaisių, saldainių, konditerijos gaminių rekomenduojamas pusiau saldus, saldus ir muskatinis, iki 8-10°C atšaldytas šampanas: pilstomas į 100-180 ml talpos taures. Butelis paprastai aprišamas balta medžiagine servetėle. Šampanas taip pat tinka su neaštriu sūriu, migdolais, žemės ir kitokiais riešutais, šokoladu, ledais.
Gaivieji gėrimai pateikiami atšaldyti taurėse, kūgio ir cilindro formos 200-250 ml talpos stiklinaitėse. Kokteiliai – šalti gėrimų mišiniai, į kuriuos dažnai įmaišoma alkoholio (vyno, likerio, konjako), cukraus sirupo ir pridedama citrinos, konservuotų vaisių ir pan. Paprastai kokteilio recepte nurodomas ir taurės tipas.
Karšti gėrimai su vynu: grogas, punšas, karštas midus, glintveinas.
grogas – karštas gėrimas iš konjako arba romo ir cukraus, praskiestas verdančiu vandeniu ar arbata;
punšas – gali būti patiektas tiek šaltas, tiek karštas. Į karštą konjaką arba likerį dedama cukraus ir citrinos;
karštas midus – arbata, medus, konjakas ir prieskoniai. Rekomenduojamas prie sklindžių;
glintveinas – gaminamas iš raudonojo vyno, dedama cukraus, prieskonių, įpilama konjako.
Karšti gėrimai su vynu patiekiami bokaluose ant lėkštučių arba specialiose storasienėse taurėse, šalti gėrimai su vynu (kriušonas, punšas, kokteiliai) – didelėse, aukštose ar kokteilių taurėse.
Konjakas. Konjako gimtinė – Prancūzija. Yra sakoma, kad visi konjakai yra brendžiai, bet ne kiekvienas brendis yra konjakas. Taip paaiškinama šių gėrimų gamybos technologija. Brendis – tai distiliuotos vynuogių sultys, kurios, kaip ir konjakai, laikomos ąžuolinėse statinėse. Norint gauti konjaką, distiliuotos vynuogių sultys distiliuojamos pakartotinai. Kitaip tariant, konjakas – dvigubas stiprios vynuogių ištraukos distiliatas.
Konjakas ir brendis patiekiami tulpės formos taurėse žema kojele .
Į 75-250 ml taurę pilama tiek, kad pavertus ją gėrimas neišsilietų – apie 20 ml. Šildomas rankomis konjakas paskleidžia savo aromatą, kuris pirmiausiai ir įvertinamas, ir nepakartojamą skonį, pajuntamą tik ragaujant gėrimą gurkšneliais. Konjakas patiekiamas su kava, saldumynais. Prie arbatos labiau tinka romas.
Viskis. Tai stipraus skonio ir kvapo svaigusis gėrimas, pagamintas iš grūdų ir išlaikytas statinėse. Kiekvienoje šalyje viskis gaminamas savaip. Populiariausi yra keturių rūšių viskiai: amerikietiškas, škotiškas, airiškas, kanadietiškas. Viskis geriamas po pietų, iš žemų, plačių storasienio stiklo taurių, dažniausiai skiestas. Skiedžiamas šaltinio (tuomet išryškėja kvapai), gazuotu vandeniu ar pridedama ledo gabaliukų.
Vaišinant svečius reikėtų prisiminti: stiklinė gaiviesiems gėrimams (200-250 ml) – pilama ¾ stiklinės tūrio; taurė raudonam vynui (100-200 ml) – pilama 2/3 taurės tūrio; taurė baltam vynui (100 ml) – pilama ½ taurės tūrio; taurė desertiniam vynui (75-100 ml) – pilama ½ taurės tūrio; taurė šampanui (75-180 ml) – pilama 2/3 taurės tūrio; taurė likeriui (25-50 ml) – pilama 2/3 taurės tūrio; taurelė degtinei ar stipriai trauktinei (30-50 ml) – pilama ½ taurelės tūrio; taurė konjakui (75-250 ml) – pilama tiek, kad paguldžius taurę, gėrimas neišsilietų – apie ¼ tūrio (apie 20 ml).
Apie dovanas ir suvenyrus
Dovana turi atitikti progą: kai ji teikiama jubiliejų ar reikšmingų žmogaus gyvenime įvykių proga, gali būti vertingesnė, paprastesne proga – paprastesnė. Tačiau stenkitės nedovanoti tokių dovanų, kokių pats nenorėtumėte gauti.
Labai svarbu dovaną įteikti laiku (praėjus iškilmėms, įteikta dovana ne tokia reikšminga). Ji skirta konkrečiai tam asmeniui, kuriam dovanojama, todėl dera žinoti to žmogaus pomėgį, o gal ir norus. Tačiau jo paties klausti – neetiška. Pasiteirauti galima draugų, artimųjų. Pagal LR Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo tarnyboje įstatymą turi būti deklaruojamos ne iš giminių gautos dovanos, kurių vertė viršija vieną MGL ir paslaugos, kurių suma viršija penkis MGL.
Patariama: nedovanokite labai brangių, įpareigojančių ar per daug asmeniškų dovanų. Neseniai dirbantis darbuotojas turėtų vengti dovanoti brangias dovanas savo viršininkui (kad neatrodytų, jog nori jam įsiteikti).
Įvairioms progoms tinka gėlės. Jos įteikiamos išvyniotos iš pakavimo taros. Kai į svečius ateina vyras su moterimi, gėlių įteikia šeimininkei svečias (tabu – niekada nedovanojame dirbtinių gėlių!). Beje, pasitinkant ar išlydint gėlių dovanojame jas įvyniojus.
Gėles paprastai dovanojame moterims, tačiau jų galima įteikti ir vyrams (pavyzdžiui, jubiliejų ar kitų iškilmių proga).
Vazonėliuose gėlės dovanojamos tik tada, kai žinoma, kad jos patinka dovanojamam asmeniui ir jis turi tinkamas sąlygas joms laikyti.
Į siunčiamų gėlių puokštę būtina įdėti sveikinimo atviruką ar vizitinę kortelę.
Už visas dovanas (nesvarbu kokia jų materialinė vertė) nuoširdžiai dėkojama. Gautą dovaną būtina išvynioti, ja pasigrožima, išreiškiamas susižavėjimas.
Suvenyrai skirti atvykusiems iš kitų šalių svečiams arba svetur teikiami atsakomojo vizito metu. Tai kuklios dovanos, reprezentuojančios valstybės meną. Venkite menkaverčių suvenyrų (kičo).
 Kaip valgomi kai kurie patiekalai, užkandžiai, vaisiai, uogos
Duona iš duonlėkštės imama rankomis ir dedama į lėkštutę, o valgoma atlaužiant po nedidelį gabalėlį. Vaisius, natūralias daržoves, sausainius, pyragėlius, cukrų (jei prie jo nepadėtos specialios repliukės) įprasta imti tik rankomis. Ranka liečiama tik tai, kas įsidedama į lėkštę. Jeigu daržovės supjaustytos, jos imamos šakute.
Sumuštiniai (taip pat ir karšti) prie stalo valgomi su peiliu ir šakute. Jei yra maži ir perverti specialia šakute, jie imami už tos šakutės, padedami į užkandinė lėkštutę, po to įsidedami į burną, šakutė ištraukiama ir vėl padedama ant lėkštutės.
Kai reikia ką nors įsidėti iš bendros lėkštės, negalima rinkti ir perdėjinėti gabalus, o greitai įsidėti tą, kuris yra arčiausiai.
Jeigu norite ką nors pasūdyti, o druska ant stalo padėta atvirame indelyje, tai švaraus peilio galu paimkite druskos ir lengvai dešiniosios rankos smiliumi daužydami peilį pabarstykite druska savo patiekalą.
Įprasta salotas, pudingus, užkepus, kotletus ir kitus patiekalus valgyti tik šakute, bet galima naudotis šakute ir peiliu.
Ikrai, sviestas. Ikrai iš bendro indo mentele dedami į lėkštutę, po to specialiu peiliu įsidedama sviesto. Mentelė paliekama ikrinėje. Nuo riekelės duonos ar pyrago atlaužiamas gabalėlis ir aptepamas sviestu ir ikrais. Tepama pasidėjus ant lėkštutės. Valgoma rankomis.
Paštetas imamas savo peiliu ir dedamas į lėkštutę iš dešinės. Sviestu duonos gabalėlis tepamas, pasidėjus ant lėkštelės duonai. Jeigu lėkštelės duonai nėra, tai duonos gabalėlį reikėtų padėti ant užkandžių lėkštutės krašto. Duoną, užteptą sviestu arba paštetu, valgome peiliu ir šakute. Jeigu duoną reikia užtepti medumi ar uogiene, tai duonos gabalėlį prieš tai supjaustome į tam tikrus gabalėlius. Sviestą galima tepti ant įvairios duonos – šviežios, pakeptos, džiūvėsių ir kt. Sviestas į daržoves dedamas šakute, o ne peiliu.
Karšti užkandžiai. Karšti žuvies užkandžiai valgomi iš pačių indelių, naudojantis tik specialiomis šakutėmis. Karšti mėsos užkandžiai valgomi iš indelių arbatiniu šaukšteliu. Indelio rankenėlė prilaikoma kairiąja ranka.
Kiaušiniai patiekiami šilti, lėkštutėje, suvynioti į medžiaginę servetėlę. Kiekvienam valgančiajam turi būti padėtas specialus indelis. Kiaušinis įsidedamas į indelį, peiliu nupjaunamas kiaušinio viršus, kevalas dedamas ant lėkštutės. Kiaušinis iš taurelės neišimamas ir valgomas šaukšteliu. Kiaušinienė valgoma vien tik su šakutėmis, kiaušinienė su kumpiu – peiliu ir šakute.
Makaronai spageti. Valgoma specialiais įrankiais, bet jeigu jų nėra arba jūs visiškai nemokate jais naudotis, imkime šakutę, atrėmus ją į lėkštės kraštą, užvyniokite du tris kartus makaronus. Greitai dėkite į burną.
Sultinys. Valgoma desertiniu šaukštu. Pyragėlis nelaužomas ir nepjaustomas. Baigiant valgyti, sultinį galima išgerti iš puoduko.
Sriuba. Valgoma semiant šaukštu nuo savęs. Nesemkite pilno šaukšto, kad sriuba nesilaistytų. Baigiant valgyti sriubą, galima kairiąja ranka pakelti lėkštės kraštą ir palenkti nuo savęs. Baigus valgyti, šaukštas paliekamas lėkštėje.
Karšti žuvies patiekalai. Valgoma žuvies įrankiais (šakute ir peiliu). Prilaikant žuvies gabalą peiliu, šakute žuvies minkštimas atskiriamas nuo kaulų. Kaulai iš burnos atsargiai išspjaunami ant šakutės ir padedami ant lėkštės krašto.
Mėsos patiekalai. Valgoma peiliu ir šakute. Negalima visko supjaustyti lėkštėje, o po to valgyti tik šakute. Atpjaunama tik po gabaliuką ir dedama į burną. Jeigu patiekalas maltos mėsos (maltiniai, maltinukai), galima valgyti su šakute. Tačiau galima naudoti ir peilį.
Garnyro daržovės nepjaustomos. Gabalėliai atskiriami šakutės šonu, prilaikant daržovę peiliu. Žirneliai prispaudžiami nugarine šakutės dalimi ir sumaigomi. Imama šakute. Padažas užpilamas tik ant mėsos.
Paukštieną reikia valgyti su šakute ir peiliu. Kai mėsa jau beveik nupjaustyta nuo kaulo, galima ranka paimti kauliuką, ant kurio dažniausiai būna užvyniotas popierius, ir suvalgyti likusią mėsą. Tačiau per daug nesistenkite nugraužti kaulų.
Kijevo kotletai. Arčiau kauliuko šakute daromos skylutės, smailiojoje kotleto dalyje atpjaunamas gabalėlis, kad po truputį ištekėtų sviestas.
Austrės patiekiamos paruoštos. Jų geldelės atidaromos šakute, kairiąja ranka prilaikant. Po to moliuskas pašlakstomas citrinos sultimis ir valgomas. Suvalgius išgeriamos geldelėje atsiradusios sultys.
Krabai. Krabų šarvai nuimami pirštais ir sudedami ant lėkštės krašto. Mėsa taip pat imama ir dedama į burną rankomis. (Rankoms nusišluostyti paduodamos sudrėkintos servetėlės arba joms nusiplauti – indeliai su vandeniu.)
Vėžiai iš bendro indo imami pirštais ir dedami į lėkštę. Kairiąja ranka vėžys imamas už priekinės dalies, o dešiniąja – už užpakalinės ir narstomas. Mėsa nuo kiauto atskiriama specialiu peiliuku ir valgoma specialia šakute. Kaklelių, žnyplių ir kojelių mėsa iščiulpiama. Valgyti tinka tik balta mėsa.
Omaras gali būti patiekiamas kaip šaltas užkandis ir kaip pagrindinis patiekalas. Pirmuoju atveju per pusę perpjauto omaro uodegos mėsą iš šarvo galima imti peiliu ir šakute. Kaip pagrindinis patiekalas virtas omaras valgomas specialiais įrankiais – šakute ir žnyplėmis, kuriomis nugnybiamos omaro žnyplės. Kojelės nulaužiamos per sąnarius, po to mėsa išimama specialia šakute. Kojelėse likusią mėsą galima iščiulpti. Taip pat valgoma uodega. Prie omarų patiekiamas majonezas arba ištirpintas sviestas, kurio kiekvienas įsideda į lėkštę. Valgant gabalėliai padažomi (šakute) į majonezą. Būtinas dubenėlis su vandeniu pirštams nusiplauti.
Artišokai valgomi rankomis. Lapeliai po vieną panardinami į padažą ir mėsingoji lapo pusė traukiama tarp dantų taip, kad rankose liktų lapas su keletu sausų plaušų, jis padedamas ant lėkštės krašto. Likęs artišoko pagrindas valgomas peiliu ir šakute.
Šparagai pjaustomi peiliu ir valgomi šakute.
Žuvis paprastai valgoma naudojant specialius žuvies įrankius. Visos marinuotos žuvys, pavyzdžiui, visų rūšių marinuota silkė, rūkyta žuvis – ungurys, lašiša ir t.t. – valgomos su peiliu ir šakute.
Midijos patiekiamos karštos, geldelėse, kurios atidaromos specialiomis žnyplėmis ir šakute. Žnyplėmis geldelė prispaudžiama prie lėkštės, o šakute moliuskas iškrapštomas. Tuščios geldelės paliekamos lėkštėje.
Varlių kojytės skoniu panašios į vištieną. Kojytė imama toje vietoje, kur kauliukas, ir dantimis nuplėšiama mėsa.
Kava ir arbata. Išmaišius cukrų, šaukštelis išimamas ir padedamas ant lėkštelės. Nelaižykite jo. Negrandykite juo likusio cukraus. Jei išgėrėte kavą ir jums pila dar, nekelkite puodelio virš lėkštelės. Citrinos griežinėlis imamas specialia šakute ir dedamas į kavą ar arbatą. Puodelyje šaukšteliu išspaudžiamos sultys, o žievelė padedama ant lėkštelės krašto.
Saldų patiekalą galima patiekti bendrame dideliame inde, iš kurio kiekvienas įsideda į savo lėkštę tiek, kiek nori. Galima taip pat patiekti jau padalytą porcijomis stikliniuose induose ar plačiuose bokaluose. Kremai, želė, ledai su grietinėle ir uogomis ir kiti saldūs patiekalai, patiekti atskiromis porcijomis, valgomi su arbatiniu šaukšteliu. Saldūs patiekalai, kurie yra patiekiami giliose desertinėse lėkštelėse, valgomi desertiniu šaukšteliu.
Desertui taip pat galima patiekti sūrį. Jį serviruoja ant padėklo, supjaustytą specialiu peiliu arba visą (peilis dedamas šalia). Sūris valgomas šakute iš lėkštutės.
Tortas ir minkšti pyragaičiai valgomi arbatiniu šaukšteliu arba šakute, skirta pyragaičiui. Kietus pyragaičius valgome specialia šakute.
Sausainius, saldainius imkite ir valgykite rankomis, o biskvitinius pyragaičius – specialia šakute.
Kaštonai patiekiami karšti ir valgomi rankomis. Jeigu lukštas kietas, naudojamasi peiliu.
Kompotai patiekiami stiklinėje kreminėje ant lėkštelės. Vyšnių kauliukai iš burnos atsargiai išspjaunami į šaukštelį ir dedami ant lėkštelės.
Obuolys ir kriaušė, laikant virš lėkštutės, supjaustomi į keturias dalis, nulupama luoba, išpjaunamas sėklalizdis ir valgoma rankomis. Kriaušę, jeigu ji minkšta ir sultinga, patogiau valgyti peiliu ir šakute.
Vyšnios ir trešnės. Patiekiamos su koteliais vazelėje. Į savo lėkštutę įdedamos paėmus už kotelių. Kauliukai, naudojantis arbatiniu šaukšteliu, dedami ant dešinėje padėtos lėkštelės.
Vynuogės patiekiamos sukarpytos kekėmis. Vynuogės kekė imama kairiąja ranka, dešiniąja uogos po vieną nutraukiamos ir valgomos. Grūdeliai iš burnos išspjaunami į šaukštelį ir dedami ant lėkštutės.
Apelsiną reikia nulupti vaisių peiliu, padalyti skiltelėmis, sėklas pašalinti peiliu, skilteles valgyti rankomis.
Mandarinas nulupamas rankomis. Valgoma rankomis, kauliukai išspjaunami į šaukštelį ir dedami ant lėkštutės.
Arbūzas valgomas vaisių peiliu ir šakute: pjaunama po gabalėlį, sėklos išimamos peiliu, šakute prilaikant, ir valgoma su šakute.
Ananasas supjaustomas prie stalo, kad pasklistų jo aromatas. Valgomas šakute, pjaunant peiliu po gabalėlį.
Avokados vaisius perpjaunamas pusiau, pašalinamos sėklos, minkštimas valgomas šaukšteliu iki pat žievės. Valgydami vaisių laikome vienoje rankoje. Taip pat valgome ir kivi.
Abrikosas ir persikas perpjaunamas pusiau, šakute ir peiliu pašalinamas kaulas. Valgoma rankomis. Dešinėje gali būti padėta lėkštelė kauliukams.
Greipfrutas patiekiamas perpjautas skersai. Peiliu atskiriamas nuo žievės minkštimas ir šaukšteliu pabarstomas cukrumi (pagal skonį). Valgoma šaukšteliu.
Bananas nulupamas rankomis, bet valgomas peiliu ir šakute.
Jeigu braškes paduoda su koteliais, už jų jas ir reikia paimti, pamirkyti į cukraus pudrą ir valgyti. Braškės be kotelių valgomos su arbatiniu šaukšteliu.
Kai vaisiai valgomi rankomis, visada ant stalo pastatomas indas su vandeniu pirštams nusiplauti, po to nusišluostoma servetėle. Jei vandens nėra, pirštai nusivalomi servetėle.
Jei jūs nežinote, kaip valgyti kurį nors patiekalą, pažiūrėkite, kaip tai daro šeimininkai ar kiti svečiai, ir pasekite jų pavyzdžiu.