Tarptautinio protokolo svarba
Kadangi mūsų dienomis pasaulyje tarptautiniu lygiu bendrauja apie 200 valstybių, turinčių skirtingas visuomenines politines santvarkas, tradicijas, kultūrą, kalbą, suprantama, kad jų tarpusavio santykiai turi remtis visuotiniais bendradarbiavimo principais. Norint įgyvendinti šiuos principus praktikoje, reikia tam tikro instrumento, kuriuo šalys galėtų pademonstruoti palankumą viena kitai ir bendrauti. Susiformavo tarptautinis diplomatinis protokolas. Ši sąvoka pasaulinėje literatūroje apibūdinama įvairiai: “protokolas vyriausybių ir jų atstovų oficialaus ir neoficialaus bendravimo elgesio taisyklių visuma”; “diplomatinis protokolas – bendrai priimtų taisyklių ir tradicijų visuma, kurių laikosi vyriausybės, užsienio reikalų žinybos, diplomatinės atstovybės, oficialūs asmenys tarptautiniame bendravime” (V. Misevičius, 1998).
Beje, žodis “protokolas”, kilęs iš graikų kalbos (gr. protokollon pirmasis lapas: protos – pirmas + kollao – lipdau), dar Bizantijos laikų diplomatijoje reiškė pirmąją (iškilmingąją) dokumento dalį, kurioje vardijami garbingi iškilmių dalyviai. Vėliau ši sąvoka reiškė dokumentų įforminimo ir archyvų tvarkymo taisyklių visumą, o ilgainiui diplomatinio protokolo turinys pasipildė bendravimo etikos ir ceremonialo sąvokomis.
Tarptautinio bendravimo protokolo taisyklės reguliuoja įvairių ceremonijų, derybų, bendrų nutarimų rengimą, garantuoja visų pareigūnų naudojimąsi savo teisėmis, privilegijomis bei imunitetais. Protokolas suteikia galimybę kiekvienam atlikti savo funkcijas, regla¬mentuoja valstybės, kurioje yra užsienio šalies diplomatinė atstovybė, veiklą jos atžvilgiu, taip pat diplomatinių atstovybių, akredituotų prie konkrečios šalies vyriausybės, oficialią veiklą. Protokolas taip pat apibrėžia oficialų ir asmeninį susirašinėjimo tarp tarptautinių įstaigų bei asmenų pobūdį.
Protokolo taisyklės nėra “šventos”, ir iškilaus ceremonialo nereikėtų lyginti su religinių apeigų atlikimu. Tai – noras parodyti reikiamą pagarbą atitinkamam asmeniui ir kartu būtinybė išvengti nesusipratimų su trečiuoju asmeniu. Protokolas – tai tarptautinė kategorija, kurio pagrindinėmis normomis turi vadovautis visos šalys. Tačiau kiekvienoje valstybėje jis turi ypatumų, kuriuos nulemia konkrečios šalies socialinė-ekonominė santvarka, ideologija, nacionaliniai bruožai ir istorinės tradicijos. Tad remiantis tarptautinio protokolo taisyklėmis kuriami nacionaliniai protokolai.
Šiuo metu griežtai laikomasi protokolo taisyklių ir normų, kai užmezgami tarptautiniai santykiai, skiriami nauji diplomatinių atstovybių vadovai, įteikiami skiriamieji raštai, vykdomi vizitai, vedamos derybos, pokalbiai, pasirašomos sutartys ir susitarimai, ruošiami oficialių delegacijų priėmimai, rengiami tarptautiniai pasitarimai ir konferencijos. Protokolo normų pagrindas tarptautinės mandagumo taisyklės. Šios taisyklės nėra visiems privalomos, tačiau, kaip rodo tarptautinė praktika, kultūringi asmenys stengiasi jų laikytis. Žymus prancūzų diplomatas Ž. Kambonas (Jules Cambon) rašė, kad “… protokolo taisyklės šiandieną atrodo truputį senamadiškos. Tačiau jų nesilaikymas tai tokia pat kvailystė, kaip nenusiimti kepurės įeinant į bažnyčią ar nenusiauti batų – į mečetę. Apskritai ne viskas taip jau beprasmiška tuose iškilminguose niekniekiuose”.
Tarptautinių santykių istorijoje yra daug pavyzdžių, kai nesilaikant protokolo taisyklių atsirasdavo įtampa tarp šalių ar net kildavo konfliktų. Protokolo normų ignoravimas visuomet traktuojamas kaip konkrečios šalies orumo ir garbės žeminimas. Kartais net atsitiktinė klaida gali būti palaikyta tyčiniu įžeidimu.
Norėdamos išvengti įvairių nesusipratimų, valstybės nuo seno siekė kai kuriems protokolo aspektams suteikti tarptautinės teisės normų prasmę. Kadangi XVII-XVIII amžiais kildavo daugybė konfliktų, ginkluotų susirėmimų tarp įvairių šalių atstovų dėl garbingesnės vietos ceremonialų bei priėmimų metu, 1815 metais Vienos bei 1818 metais Acheno kongresuose pirmą kartą tarptautinių santykių istorijoje buvo nustatyta diplomatinių atstovybių vadovų vyresnybės tvarka. Šių kongresų nutarimai daugiau kaip pusantro amžiaus reguliavo tarptautinių santykių normas, kol didelėmis pastangomis, protingais kompromisais 1961 metais buvo pasirašyta Vienos konvencija “Dėl diplomatinių santykių”, kurioje išsamiai apibrėžti įvairūs tarptautinės veiklos aspektai.
Diplomatijos personalas
Kadangi tarptautinio bendravimo vadyboje dažnai tenka kreiptis į užsienio diplomatines atstovybes, pateikiame jų vadovų oficialius pavadinimus lietuvių ir anglų (arba lotynų bei prancūzų) kalbomis.
Ambasadorius nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius (Ambassador Extraordinary and Plenipotentiary), o sutrumpintai ambasadorius; Šventojo Sosto ambasadorius vadinamas Apaš-taliniu Nuncijumi (Apostolic Nuncio);
Pasiuntinys nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras, sutrumpintai įgaliotasis ministras arba specialiųjų misijų ministras (Plenipotentiary Minister);
Nuolatinis reikalų patikėtinis – reikalų patikėtinis. Kad atskirtume šios klasės diplomatinės atstovybės vadovą nuo laikinojo reikalų patikėtinio, priimta adresuojant dokumentus (ir bendrai dokumentuose) nuolatiniam reikalų patikėtiniui pavadinti vartoti prancūziškąjį jo pavadinimą – Chargé d’Affaires en pied arba Chargé d’Affaires avec lettres;
Laikinasis reikalų patikėtinis – laikinasis reikalų patikėtinis. Jo visuotinai priimtas prancūziškasis pavadinimas – Chargé d’Affaires ad interim arba Chargé d’Affaires a.i.
Diplomatinėje atstovybėje dar gali būti:
1. patarėjas (Counsellor),
2. pirmasis sekretorius (First Secretary),
3. antrasis sekretorius (Second Secretary),
4. trečiasis sekretorius (Third Secretary),
5. generalinis konsulas (Consul General),
6. konsulas (Consul) ir
7. atašė (Attache).
Pastarieji du dar skirstomi :
karo atašė – savo šalies diplomatinės atstovybės vadovo patarėjai kariniais klausimais;
specialieji atašė – kultūros, mokslo ir technikos, žemės ūkio, ekonomikos, pramonės, finansų, darbo ir kiti (kai kurios šalys paskiria atašė religijos reikalams). Specialieji atašė – tai kvalifikuoti specialistai, kuriems pavedama tirti savo srities dalykus, taip pat organizuoti operatyvų darbą, palaikyti ryšius tarp savo žinybų ir šalies, kurioje yra giminingos tarnybos (kartais specialieji atašė turi diplomatinį patarėjo rangą);
atašė spaudos reikalams (spaudos atašė) – tai diplomatijos darbuotojas, tvarkantis tos šalies atstovybės spaudos ir informacijos dalykus. Juo gali būti bet kuris patyręs diplomatijos darbuotojas – vienas iš sekretorių arba atašė;
garbės atašė – asmenys, pasirinkę diplomatinę karjerą, bet dar nesantys etatiniais darbuotojais ir negaunantys atlyginimo.
Diplomatinė vienos valstybės atstovybė, vadovaujama ambasadoriaus, vadinama ambasada (prancūziškai ambassade). Beje, ambasada – tai ir pastatas su savo teritorija, kiemu ir rezidencijomis, kur gyvena oficialūs valstybės atstovai. Jei diplomatinei atstovybei vadovauja pasiuntinys arba nuolatinis reikalų patikėtinis,- tai misija. Be to, yra konsulatas (lotyniškai consulatus ) – vienos valstybės atstovybė įvairiose kitos valstybės teritorijos vietovėse, vadovaujama konsulo (arba generalinis konsulatas su generaliniu konsulu priešakyje).
Atkreipia dėmesį trečiosios klasės diplomatinės atstovybės vadovas reikalų patikėtinis (turint omenyje skirtumą tarp nuolatinio ir laikinojo reikalų patikėtinių).
Laikinuoju reikalų patikėtiniu gali būti asmuo, pavaduojantis laikinai nesantį šalyje ambasadorių, pasiuntinį arba nuolatinį reikalų patikėtinį. Juo dažniausiai paskiriamas vyriausias arba vienas iš vyriausių diploma¬tinės atstovybės diplomatų. Toks patikėtinis gali būti paskirtas ir tuo atveju, jeigu diplomatinės atstovybės vadovas yra svečioje šalyje, tačiau negali vykdyti savo įsipareigojimų, pavyzdžiui, dėl sveikatos būklės, dėl dalyvavimo tarptautinėje konferencijoje ir kitais atvejais. Laikinasis reikalų patikėtinis vadinasi savo šalies diplomatinės atstovybės vadovu, bet ne ambasados laikinuoju reikalų patikėtiniu, kaip kartais jį klaidingai vadina. Jis turi visas diplomatinės atstovybės vadovo teises ir privilegijas, išskyrus protokolinius pagerbimus, kurie jam rodomi žemesniu lygiu negu ambasadoriui arba pasiuntiniui.
Tarptautinėje praktikoje minėtosios trečiosios klasės diplomatinių atstovų yra mažai. Jais keičiasi šalys, palaikančios ribotus tarpusavio santykius dėl ekonominių ir kitokių interesų (paprastai to rango diplomatinius atstovus skiria šalys, nepageidaujančios palaikyti aukštesnio lygio diplomatinių santykių su tam tikra šalimi).
Tarptautinėje praktikoje yra nemažai tradicinių dokumentų. Vienas jų – tos valstybės, į kurią numatomas skirti kitos šalies diplomatinės atstovybės vadovas, sutikimas – agremanas. Jeigu nėra ypatingų priežasčių, agremano prašoma per diplomatinį atstovą, kuris palieka šį postą.
Kodėl prašomas agremanas? Visų pirma, tai tarpvalstybinių santykių reikalavimas. Antra, šis diplomatinis formalumas būtinas paskiriant diplomatinį atstovybės vadovą (negavus teigiamo atsakymo tokio diplomato negalima skirti). Trečia, tai būdas sutrukdyti skirti diplomatiniu atstovu asmenį, kurio nepageidaujama. Todėl diplomatiniai darbuotojai būna atsargūs pokalbiuose, interviu ir kalbėdami apie svečią šalį spaudoje.
Laikotarpis nuo agremano pateikimo iki atsakymo gavimo yra tam tikras valstybių tarpusavio santykių rodiklis. Kuo draugiškesni tie ryšiai, tuo greičiau patenkinamas prašymas. Delsimas duoti atsakymą visada sukelia neigiamas pasekmes. Todėl labai svarbu greitai surinkti informaciją apie asmenį, kuriam prašomas agremanas, ir kuo sparčiau pateikti išvadas savo vyriausybei. Beje, priminti apie agremano prašymą ir paraginti greičiau duoti atsakymą – nepriimtina. Kai delsiama atsakyti, rekomenduojama užfiksuoti, per kiek laiko buvo gautas atsakymas ir tiek pat uždelsti būsiantį kitos šalies agremano atsakymą.
Gavęs Lietuvos vadovybės nurodymą, diplomatinis atstovas aplanko kitos šalies užsienio reikalų ministeriją (arba kitą žinybą bei asmenį – priklauso nuo diplomatinių santykių papročių) ir žodžiu praneša apie atsistatydinimą. Taip pat pasako apie įpareigojimą prašyti agremano jo šalies naujam diplomatiniam atstovui. Prie žodinės informacijos pridedamas curriculum vitae, t. y. gyvenimo aprašymas asmens, kuriam pra¬šomas agremanas. Tame dokumente nurodoma vardas, pavardė, gimimo data, išsilavinimas, šeimyninė padėtis, taip pat trumpai aprašoma pretendento darbinė veikla (kartais dar nurodoma ir apdovanojimai, hobis, kiek kalbų moka ir pan.). Pažymoje turi būti pateikti tikslūs ir konkretūs faktai apie numatomą asmenį – priešingu atveju galima sulaukti neigiamo atsakymo.
Į visus žurnalistų, užsienio diplomatų ir kitų asmenų klausimus atsakoma, kad diplomatinės tradicijos neleidžia šiuo klausimu ką nors skelbti. Informacijos apie agremano prašymą atskleidimas (ypač tada, kai nesutinkama duoti sutikimo) gali komplikuoti santykius tarp dviejų valstybių, pakenkti to diplomato, kuriam nebuvo duotas agremanas, karjerai.
Darbuotojas, kuriam duodamas sutikimas, vadinamas persona grata, t.y. pageidaujamu asmeniu. Priešingas pavadinimas – persona non grata, t.y. nepageidaujamas asmuo – taikomas diplomatams, kurie išprašomi išvykti iš valstybės, kurioje dirbo. Nors jų nepasitikėjimo priežastys neanalizuojamos, tai galėtų būti atviras kitos šalies negerbimas žodžiu ar per informacijos priemones, kišimasis į vidaus reikalus, šalies įstatymų ar papročių ignoravimas, elgesio normų pažeidimas.
Kai diplomatinės atstovybės vadovas turi išvykti iš akreditacijos vietos, jis siunčia šalies, kurioje dirbo, užsienio reikalų ministerijai notą. Taip pat praneša ir naujo ambasadoriaus ar kito darbuotojo pavardę. Užsienio reikalų ministerijos atsakymas į šią notą užbaigia naujo diplomato paskyrimo formalumus.
Šią diplomatų praktiką naudoja ir tarptautinių ryšių vadybos specialistai bendrų įmonių personalo parinkimo metu bei kitais atvejais.
Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymu “Dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių rangų”
nustatyti septyni diplomatiniai rangai.
Lietuvos Respublikos diplomatiniai rangai:
1. Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius (sutrumpintai ambasadorius);
2. Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir galiotasis ministras (sutrumpintai – įgaliotasis ministras);
3. Patarėjas;
4. Pirmasis sekretorius;
5. Antrasis sekretorius;
6. Trečiasis sekretorius;
7. Atašė.
Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus bei Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangus suteikia Lietuvos Prezidentas. Šie rangai suteikiami iki gyvos galvos. Patarėjo, pirmojo sekretoriaus, antrojo sekretoriaus, trečiojo sekretoriaus ir atašė rangus suteikia Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras. Pagrindinė Lietuvos diplomatų rengimo mokykla yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas.
Diplomatinis korpusas, diplomatų privilegijos ir imunitetai
Diplomatiniu korpusu vadinamas visų užsienio atstovybių prie kurios nors vyriausybės diplomatų personalas. Jiems išduodami specialūs dokumentai – diplomato pažymėjimas, kuris galioja su diplomato pasu. Diplomatinio korpuso vadovu laikomas dekanas (prancūziškai doyen ) – asmuo, kurioje nors šalyje esantis diplomatinio korpuso priešakyje, vyriausiasis aukščiausiojo rango diplomatijos vadovas. Juo būna seniausiai akredituotas užsienio valstybės ambasadorius, tačiau katalikiškosiose valstybėse – paprastai Šventojo Sosto atstovas, nepaisant nuo jo akreditavimo trukmės (taip yra ir Lietuvoje).
Dekanas diplomatinio korpuso vardu reaguoja į įvairius šalies, kurioje akredituotas, įvykius – ne tik politinius, bet ir šventinius, gedulingus ir kt. Jis dalyvauja įvairiose ceremonijose. Todėl šio asmens pareigos ne tik atsakingos, bet ir delikačios, nes jis aprėpia kitų diplomatų nuomonę bei savo šalies nuostatą. Paprastai dekanas savo kalbų tekstų nederina su kolegomis – juo pasitikima. Jam tenka dalyvauti ir pačių atstovybių gyvenime. Dekanas viso korpuso vardu organizuoja kurios nors atstovybės vadovo palydas, įteikia jam atminimo dovanas ir kt. Tad, dekanas – ypatingo prestižo diplomatinis asmuo. Per jį kyla dekano vyriausybės prestižas pasaulio valstybėse. Jis turi galimybę plėsti ryšius, daryti teigiamą įtaką vietinei valdžiai. Šis asmuo gina ir diplomatinio korpuso teises, numatytas diploma¬tiniame protokole. Pavyzdžiui, iškilmėse stebi, kad diplomatinio korpuso nariai turėtų viršenybę prieš vietinę valdžią ir kt. Paprastai ta viršenybė realizuojama ypatingu dėmesiu diplomatiniam korpusui. Pakvietus į oficialų viešą renginį, ceremonijoje jam suteikiama garbingesnė vieta negu tos šalies atstovams. Taip pat turi būti gerbiama ir diplomatinio korpuso vienybė, pavyzdžiui, negalima renginyje skirtingas vietas skirti pasiuntiniui bei kitiems atstovybės nariams.
Diplomatinė viršenybė numato ir įvairių šalių diplomatinių atstovybių vadovų eiliškumą. Šiame hierarchiniame diplomatų lygyje tai atliekama atsižvelgiant į vietinę praktiką, diplomatinio atstovo atvykimo į buvimo šalį dieną arba akreditacijos raštų įteikimo datą.
Diplomatų privilegijos ir imunitetai. Svarbiausias dokumentas, apibrėžęs diplomatų privilegijų ir imunitetų pobūdį, yra 1961 m. Vienos konvencija “Dėl diplomatinių santykių”. Tai reiškia, kad šios valstybės dvišalio susitarimo pagrindu užsienio diplomatams, dirbantiems jų teritorijoje, netaiko akredituojančios valstybės juris¬dikcijos. Užsienio atstovams ji sudaro sąlygas efektyviai vykdyti savo diplomatines funkcijas remiantis tarptautinės teisės normomis. Kadangi diplomatinėse atstovybėse dirba įvairių pareigybių tarnautojai, kai kuriems iš jų gali būti suteikiamos diplomatinės privilegijos ir imunitetai. Visų pirma – tai diplomatinių atstovybių vadovams (ambasadoriams, reikalų patikėtiniams), diplomatinio korpuso darbuotojams (patarėjams, pirmiesiems, antriesiems ir tretiesiems sekretoriams, atašė), taip pat prekybos atstovams ir specialiesiems atašė (kultūros, karo, spaudos ir t.t.). Dvišalio susitarimo pagrindu privilegijos ir imunitetai gali būti suteikiami ir diplomatinių atstovybių techniniams bei aptarnaujantiems darbuotojams, jeigu jie nėra valstybės, kurioje dirba, piliečiai. Imunitetai taikomi ir diplomatų šeimos nariams, gyvenantiems kartu su jais.
Nuo ko gi saugo diplomatiniai imunitetai? Jo pagrindas – asmeninis diplomato neliečiamumas. Jis nėra šalies, kurioje dirba, jurisdikcijoje. Valstybiniai ar vietiniai valdžios organai negali užsienio diplomato sulaikyti, areštuoti nei reikalauti, kad jis duotų parodymus teisėsaugos organams ar teisme. Deja, pasaulinėje diplomatijos praktikoje yra nemaža pavyzdžių, rodančių, jog diplomatai, nepaisant diplomatinio imuniteto, dažnai tampa teroristų ar ekstremistinių grupuočių veiksmų aukomis.
Diplomatinės privilegijos atleidžia diplomatą nuo visų priimančios valstybės mokesčių ir rinkliavų, darbo ir karo prievolių, taip pat nuo muito mokesčių. Diplomato bagažas muitinėje netikrinamas. Reikia pabrėžti, kad ne tik asmenys, bet ir diplomatinių atstovybių pastatai, jų vadovų ir diplomatinio korpuso darbuotojų butai yra neliečiami. Patalpos ir juose esantis turtas negali būti tikrinamas. Į minėtąsias patalpas net ir ypatingų situacijų metu (gaisras, žemės drebėjimas, potvyniai) valstybės, kurioje yra diplomatinė atstovybė, atstovai gali įeiti tik gavę oficialų šios atstovybės leidimą. Nepaisyti šių reikalavimų gali reikšti, jog bus ne tik sukelti griežčiausi konkrečios valstybės protestai ar net nutraukti diplomatiniai santykiai, bet ir daugumos pasaulio valstybių neigiamas požiūris į Vienos konvencijos pažeidėjus.
Kaip jau minėta, diplomato negalima patraukti baudžiamojon, civilinėn ar administracinėn atsakomybėn, todėl visi įvairaus pobūdžio diplomato atsakomybės už prasižengimus klausimai sprendžiami diplomatiniais kanalais. Užsienio diplomatas gali būti paskelbtas nepageidautinu asmeniu (persona non grata) ir už prasižengimus atsako pagal savo valstybės įstatymus.
Dvišalių susitarimų pagrindu privilegijų sąrašą galima išplėsti.
Diplomatinėje praktikoje pasitaiko atvejų, kai diplomatai savo noru atsisako imuniteto ir dalyvauja teismuose bei duoda parodymus teisėsaugos organams. Dažniausiai tai kelių eismo įvykių ar nedraugiškų veiksmų to diplomato atžvilgiu nagrinėjimas. Daugiausia nesusipratimų kyla dėl eismo taisyklių pažeidimų. Kelių policijos pareigūnai turėtų žinoti, jog, sustabdę eismo taisyklių pažeidėją diplomatą, jie turi teisę pareikalauti jo dokumentų, užsirašyti reikiamus duomenis, bet neleidžiama patiems atidaryti mašinos durų, nes mašina ir joje tuo metu esantys keleiviai, kaip ir diplomato butas, yra neliečiami. Įvykus sunkesnei avarijai, juo labiau – esant aukų, būtina paprašyti, kad diplomatas pats dalyvautų įforminant reikiamus protokolus, o jam atsisakius tai daryti, jo jokiu būdu nesulaikyti, bet užsirašyti jo diplomatinio paso ar kortelės numerius ir kuo skubiausiai apie įvykį pranešti į Užsienio reikalų ministeriją (URM). Jokių baudų diplomatams skirti negalima. Jei diplo¬matas yra neblaivus ir atsisako pateikti savo dokumentus, tuomet jis laikomas nenustatytu asmeniu ir gali būti sulaikytas. Apie tai reikia pranešti į URM, o diplomatui būtina leisti susisiekti su savo diplomatine atstovybe. Neblaiviam asmeniui policija turi teisę neleisti vairuoti mašinos, nors vežti jį į blaivyklą ar medicinos įstaigą girtumo laipsniui nustatyti taip pat negalima.
1961 metų Vienos konvencija ir iš visų diplomatų reikalauja gerbti šalies, kurioje jie dirba, įstatymus ir nesikišti į šios šalies vidaus reikalus. Sėkminga užsienio diplomatų veikla labai priklauso nuo to, kaip šalies, kurioje jie yra, vyriausybė suteikia diplomatinį imunitetą ir privilegijas. Jei užsienio pasiuntinybės ir diplomatai įžvelgia jų imuniteto ir privilegijų pažeidimą, jie kreipiasi į Lietuvos URM Valstybinio ir diplomatinio Protokolo tarnybą. Kiekvienas toks atvejis atidžiai ir visapusiškai išnagrinėjamas. Iš Protokolo tarnybos pasiuntinybės taip pat gali gauti informaciją apie įvykius, kuriuose dalyvavo jų darbuotojai ar šeimų nariai.
Atsižvelgiant į užsienio diplomatų teisinį statusą, Protokolo tarnyba nagrinėja incidentus, įvykusius dėl jų kaltės. Dažniausiai tai būna kelių eismo taisyklių pažeidimas. Po objektyvios ir visapusiškos analizės Protokolo tarnyba informuoja tos šalies pasiuntinybę apie pažeidimo pobūdį bei darbuotojo kaltumą (ar nekaltumą). Jei įrodyta jo kaltė, mašina neapdrausta, jis turi atsilyginti už padarytą žalą. Protokolo tarnyba yra tarpininkė tarp nukentėjusiojo organizacijos ar piliečio ir pasiuntinybės. Pasiuntinybės prašymu ji turi būti supažindinta su medžiaga, patvirtinančia pretenziją. Pasiuntinybių ar jų darbuotojų mėginimai abejoti oficialiais tyrimo organų duomenimis, pagrindžiant tai savo tyrimo duomenimis ar kitų darbuotojų – įvykio liudininkų – parodymais, neturi teisinio pagrindo, nes yra subjektyvūs.
Ypatingais atvejais (kai dėl užsienio diplomato ar kito darbuotojo kaltės būna aukų) Protokolo tarnyba tarpininkauja diplomatams padėdama spręsti klausimus diplomatiniais kanalais. Šiuo atveju pažeidėjas gali būti paskelbtas persona non grata (nepageidaujamu asmeniu) arba, susitarus su pasiuntinybe ar užsienio šalimi, apleisti šalį be jokių papildomų sąlygų. Notoje, kurią Protokolo tarnyba paprastai siunčia į pasiuntinybę, išreiškiama viltis, kad įvykio kaltininkas bus patrauktas atsakomybėn pagal savo šalies įstatymus.
Protokolo tarnyba stebi praktinį privilegijų įgyvendinimą. Pirmiausia tai muitinės lengvatos. Valstybė ir jos diplomatinė tarnyba privalo sudaryti tokias darbo ir gyvenimo sąlygas pasiuntinybių personalui, kad nekiltų jokių nepatogumų ir sunkumų, atvirkščiai, jos visaip padėtų sėkmingam darbui. Pavyzdžiui, diplomato atleidimas nuo muitinės apžiūros yra svarbi diplomato privilegija. Ne mažiau svarbu yra bagažo atleidimas nuo muito mokesčių, nes tai tarptautinė norma. Kadangi skirtingose šalyse ši norma skirtingai vykdoma, Protokolo tarnyba siūlo taisyklių sugriežtinimo ar sušvelninimo pataisas.
Muitinės privilegijos, kurias šalis suteikia pasiuntinybių darbuotojams ir jų šeimoms, yra ypatingo pasitikėjimo išraiška. Bet nėra šalies, kurios taisyklėse nebūtų numatyta apžiūros galimybė, jei įtariama, kad įvežami ar išvežami draudžiami daiktai. Valstybė neleidžia, kad diplomatai naudotųsi jiems suteiktomis privilegijomis kenkdami šaliai. Protokolo tarnyba, remdamasi muitinės duomenimis, operatyviai reaguoja į kiekvieną faktą.
Tarptautinė korespondencija
Formaliai organizacijų, verslo ir kitų institucijų tarptautinė korespondencija gali būti rašoma nacionaline kalba. Bet tai gali adresatams sukelti sunkumų dėl vertimo ir kartu apsunkinti bei užlaikyti klausimo, kuris iškeltas dokumente, sprendimą. Kad to būtų išvengta, rekomenduojama susirašinėti kokia nors trečia kalba. Pasaulyje tam tikslui dažniausiai naudojama anglų kalba, bet susirašinėjant su Prancūzijos partneriais patariama naudotis prancūzų kalba, su Vokietijos – vokiečių, o su kitų Europos Sąjungos šalių atstovais – anglų kalba.
Labiausiai paplitę tarptautinės korespondencijos dokumentai yra šie:
1. Dalykinis laiškas;
2. Asmeninė (pasirašytina) nota;
3. Verbalinė nota;
4. Cirkuliacinė nota;
5. Atmintinė;
6. Memorandumas.
Dalykinis laiškas – tai tarnybinis dokumentas. Kadangi tarptautinėje korespondencijoje dominuoja anglų kalba, tad pateiksime dalykinio laiško reikalavimus ir pavyzdžius rašant šia kalba

Dalykinio laiško reikalavimai:
Antraštė /The Heading/. Antraštėje rašomas tik rašančiojo adresas (vardas ir pavardė nenurodomi). Data sudaro antraštės dalį. Ją reikia rašyti taip: August 12 arba 12 August. Nerašykite skaičių su galūnėmis, pavyzdžiui, 3rd arba 9th. Yra du būdai antraštei parašyti. Ją galima rašyti ir dešiniojoje lapo pusėje, ir kairiojoje, ten, kur rašomas ir vadinamasis vidinis adresas. Šiuo metu dažniausiai rašoma antruoju būdu, kadangi taip kur kas patogiau (8.2 pav.). (spragt 7)
Vidinis adresas (The Inside Address). Vidinis adresas turi būti tas pats, kuris rašomas ant voko. Jį reikia rašyti kairėje lapo pusėje ir dažniausiai didžiosiomis raidėmis. Tarpas tarp datos ir adreso priklauso nuo laiško apimties. Jei laiškas nėra labai ilgas, tam paprastai paliekamos trys tuščios eilutės. Tarp vidinio adreso eilučių paprastai nevartojami skyrybos ženklai. Vidinį adresą galima papildyti, kad atkreiptume dėmesį į reikiamą asmenį. Pavyzdžiui:
Ajax Lumber Company
240 Broadway
New York, N. Y.
Attention of Mr. John Brown
(ponui Dž. Braunui)
Pasisveikinimas (The Salutation). Pasisveikinimas rašomas kairiojoje lapo pusėje. Tarp vidinio adreso ir pasisveikinimo praleidžiamos dvi tuščios eilutės, kaip ir tarp pasisveikinimo ir laiško esmės (dėstymo). Po kreipimosi dedamas dvitaškis (:). Dalykiniuose laiškuose dažniausiai pasveikinama taip: “Dear Sir:”. Moteris visada sveikinama “Dear Madam:”, nepaisant jos šeimyninės padėties, t. y. nekreipiant dėmesio į tai, ar ji ištekėjusi, ar ne. Daugelis rašančiųjų vis dar tebesilaiko senos tradicijos ir pasisveikindami vartoja žodį “Dear”, nors rašo tiems žmonėms, kurių pavardę ir vardą žino. Kad adresatas neįsižeistų, verta kreiptis taip: “Dear Mr. Andrews:”.
Laiško esmė (The Body of The Letter). Dalykinis laiškas visada rašomas turint kokį nors tikslą. Ir tas tikslas turi būti išsakytas. Nerašykite nė vieno sakinio, neturinčio ryšio su dėstomu reikalu. Nerašykite neaiškiai ir neužsiminkite apie asmeninius dalykus, nesusijusius su reikalu. Nešvaistykite žodžių bendriems dalykams ar pastaboms. Rašykite laišką aiškiais trumpais sakiniais ir trumpomis pastraipomis.
Dėstydami laiško esmę, rašykite kas antrą eilutę ir palikite dvi tuščias eilutes tarp pastraipų. Labai trumpuose, keliolikos eilučių, laiškuose rašykite kas trečią eilutę ir atitinkamai padidinkite tarpus tarp pastraipų. Sakinio minčiai suformuluoti vartokite ne daugiau kaip 14-17 žodžių ir pastraipas rašykite 6-7 eilučių ilgio. Švarūs balto popieriaus tarpai tarp eilučių ir pastraipų laiške sudaro gerą įspūdį ir patraukia skaitytojo dėmesį, o sugrūsti sakiniai ir pastraipos daro neigiamą poveikį.
Laiško pabaiga (The Complimentary Close). Kai rašoma asmeniškai nepažįstamiems žmonėms, laiškas baigiamas tradicine fraze “Sincerely” arba “Sincerely yours”, kai rašoma draugams – nuoširdžių linkėjimų fraze “Warm regards…”. Frazę “Respectfully yours” (su pagarba) paprastai vartoja pardavėjai, rašantys savo pirkėjams, arba pavaldiniai, rašantys darbdaviui (viršininkui). Frazė “Warmly yours” (Jums ištikima(s)) yra nepageidautina ir jos reiktų vengti. Baigiamosios frazės tik pirmasis žodis pradedamas didžiąją raide po frazės dedamas kablelis. Baigiamoji frazė rašoma praleidus dvi eilutes po laiško dėstymo dešiniojoje lapo pusėje, lygiai ties ta vieta, kur rašoma data. Paskutiniu metu praktikuojama rašyti baigiamąją frazę “Sincerely,” ir kairiojoje lapo pusėje.
Parašas (The Signature). Atspausdinkite savo vardą ir pavardę praleidę 4-5 eilutes nuo laiško pabaigos (close). Laišką įskaitomai pasirašykite dešiniojoje arba kairiojoje lapo pusėje. Moteris, neturinti tokių titulų kaip “Professor” (profesorė) šiais laikais pasirašo “Ms.”, o vyras, neturintis garbės titulų, “Mr.”. Jei moteris pageidauja pasirašyti “Miss” arba “Mrs.”, ji tai rašo lenktiniuose skliaustuose {} atspausdinto vardo ir pavardės kairiojoje pusėje. Atspausdinto vardo ir pavardės apačioje užrašykite einamųjų pareigų pavadinimą (business title), jeigu jį turite.
Kiekvienas dalykinis laiškas būtinai pasirašomas rašalu ar tušinuku ranka, ir pageidaujama, kad jį pasirašytų būtent tas asmuo, kuris dėsto laiške reikalą ar suteikia informaciją. Laikoma blogu tonu palikti tik atspausdintą vardą ir pavardę, o naudoti antspaudą visiškai netinka. Jei kartu su laišku siunčiami ir kiti dokumentai, pavyzdžiui, sąskaita, kvitas, po parašu, kairiojoje lapo pusėje, parašoma “Enclosure”.
Vakarų šalyse dar naudojami supaprastinti dalykiniai laiškai
Asmeninė nota (lotyniškai nota – ženklas, pastaba, užrašas) – oficialus diplomatinis vienos valstybės vyriausybės kreipimasis raštu į kitą – siunčiama itin svarbiais klausimais ar informuojant apie kokį nors įvykį pagal atitinkamus diplomatinio protokolo reikalavimus. Pavyzdžiui, asmenine nota pranešama apie šalies pavadinimo ar vyriausybės pasikeitimą, dvišalių santykių reguliavimo reikalus ir t. t. Pasiuntinys siunčia asmenines notas diplomatinio korpuso kolegoms apie savo įgaliojimus ir atsako į tokias pat jų notas; teikia informaciją akreditavimo vietos užsienio reikalų ministrui apie savo laikiną išvykimą ar visam laikui paliekant šią šalį; kai paskiriamas laikinasis reikalų įgaliotinis; kai grįžtama į šalį po laikino išvykimo iš jos bei kitais atvejais. Taip pat asmeninės notos siunčiamos protokoliniais klausimais: tai sveikinimai nacionalinės šventės ir valstybės vadovų asmeninių švenčių progomis, raštai vyriausybės vadovui, užsienio reikalų ministerijai ir kitiems asmenims, su kuriais pasiuntinys arba pasiuntinybės diplomatinis darbuotojas palaiko ryšius, užuojautos dėl mirties.

Asmeninė nota turi šiuos formalius požymius :
1. Rašoma pirmuoju asmeniu.
2. Spausdinama notos blanke.
3. Blanko viršutiniame dešiniajame kampe spausdinamas siuntėjo miesto pavadinimas (pvz., Vilnius) ir notos išsiuntimo data (numeris notos originale niekada nerašomas).
Asmeninė nota pradedama nuo adresato titulo, pavyzdžiui:
• Jūsų Ekscelencija (kai kreipiamasi į prezidentą, ambasadorių),
• Jūsų Karališkoji Didenybe (kai kreipiamasi į karalių),
• Jūsų Eminencija (kai kreipiamasi į kardinolą).
Asmeninės notos tekstas baigiamas išreiškiant pagarbą arba komplimentą. Tai labai svarbus formalusis ir asmeninės notos elementas. Todėl jam skiriama daug dėmesio. Netinkamai parinktas komplimentas gali būti suprastas kaip tikslingas noras sumažinti asmens, kuriam adresuota asmeninė nota, prestižą. Todėl būtina labai dėmesingai parinkti komplimentą, stengiantis išlaikyti “aukso vidurį”.
Rašant ministrui pirmininkui, Seimo ar parlamento pirmininkui, užsienio reikalų ministrui bei kitiems ministrams, ambasadoriams ir jų padėčiai ar rangui tolygiems asmenims, paprastai pradedama tokiais žodžiais: “Prašau Jus (nurodoma pareigos) priimti mano didžiausią pagarbą Jums”. Pavyzdžiui: “Prašau Jus, Ekscelencija Ambasadoriau, priimti mano didžiausią pagarbą”. Beje, į žodžius “…labai aukštą pagarbą” bei į kreipinį “Jūsų Didenybe” turi teisę taip pat buvę aukšto rango diplomatai, asmenys, dabar esantys atsargoje ir iki tol turėję teisę į pateiktą išskirtinumą.
Ministro pavaduotojams, departamentų direktoriams, pasiuntiniams ir asmenims, tolygiems pagal padėtį, rašoma: “Prašau Jus (nurodoma padėtis, pvz., Didžiai Gerbiamas Pone) priimti mano didžią pagarbą”.
Laikinajam reikalų patikėtiniui, neturinčiam pasiuntinio rango, rašoma: “Prašau Jus, Gerbiamasis pone Laikinasis Reikalų Patikėtini, priimti didžią pagarbą…”.
Po to eina asmeninis (asmens, kuris pasiuntė asmeninę notą) parašas. Parašas turi būti aiškus. Spausdinti žemiau parašo pavardę ar pareigas (arba ir tą, ir kitą kartu) to asmens, kuris pasirašė notą, leidžiama, bet nėra būtina, o antspaudas nededamas.

Verbalinė nota – tai pranešimas raštu, kurį diplomatinė atstovybė sudaro trečiuoju asmeniu be parašo ir kuris prilyginamas žodiniam pareiškimui (lotyniškai verbalis – žodinis, žodžiu pareikštas). Tai bene labiausiai paplitęs tarptautinės konferencijos būdas. Verbalinės notos apima labai platų klausimų ratą – reglamentuojamų apribojimų nėra. Ši nota spausdinama notų blanke ir nepasirašoma.
Cirkuliarinė nota adresuojama tuo pačiu laiku keliems adresatams.
Atmintinė – dokumentas, asmeniškai įteikiamas po žodinės informacijos. Jame raštu išdėstomas prašymo turinys. Taip užakcentuojamas prašymo svarba, perspėjama, jog informacija žodžiu galėjo būti neteisingai suprasta. Paprastai raštas pradedamas taip (rašoma beasmenine forma): „Pranešama…“ Atmintinė spausdinama paprastame lape.
Memorandumas (lotyniškai memorandum – kas atsimintina) – tai dokumentas, detaliai išdėstantis esmę klausimų, kurie sudaro tarptautinio dokumento objektą. Jame pridedamas prie asmeninės ar verbalinės notos arba įteikiamas kaip savarankiškas dokumentas be parašo ir antspaudo.
Šiame dokumente išdėstoma klausimo esmė, jo analizės aspektai, įvairios nuomonės ir argumentacija. Memorandumas apima kelių puslapių tekstą ir spausdinamas notų bloke. Jis įteikiamas asmeniškai.

Neverbalinio bendravimo ypatumai bendraujant su užsieniečiais
Ekspresyvūs verslininkai (pavyzdžiui, italai, brazilai, meksikiečiai ir kt.) mėgsta kalbėti garsiai, kad visi girdėtų. Jie dažnai pakelia balsą, kad atkreiptų dėmesį į svarbią derybų dalį, o jeigu kokią mintį reikia ypatingai pabrėžti, net trenkia kumščiu į stalą. Ekspresyviems žmonėms nesmagu, jei pokalbis netikėtai trumpam nutrūksta. Santūrios kultūros atstovai pauzes tarp žodžių vertina ne mažiau už pačius žodžius. Ekspresyviems verslininkams pašnekovų pertraukimas atrodo normali pokalbio dalis, bet santūrių kultūrų žmonės tokį elgesį laiko nepaprastai šiurkščiu.
Santūriose kultūrose (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje) garsus balsas reiškia pyktį, o dažni gestai ir besikeičianti mimika verčia manyti, kad žmogus neišauklėtas. Santūrūs, negarsiai kalbantys verslininkai irgi neretai pakliūva į nemalonią padėtį derėdamiesi su ekspresyviais partneriais (rami, tyli bei monotoniška kalba gali būti suvokiama kaip nesvarbi).
Tarptautinio verslo ekspertų nuomone, skirtingų kultūrų atstovų deryboms daugiausia sunkumų gali sudaryti keturi kūno kalbos aspektai:
1. Proksemika ( t.y. asmeninė erdvė ir distancija tarp asmenų). Pavyzdžiui, du anglai, ką tik susitikę pobūvyje, stovės per ištiestą ranką vienas nuo kito.

Pavyzdžiui, amerikiečiai artimu atstumu tarp pašnekovų laiko zoną nuo 15 cm iki 1 m 20 cm, o tolimu – zoną nuo 1 m 20 cm iki 3 m ir daugiau. Prisiartinant ir atsitraukiant nuo pašnekovo galima reguliuoti santykius su juo. Svarbu atkreipti dėmesį į partnerio norus bei jo reakciją laikantis bendravimo atstumų. Dalykiniuose pokalbiuose rusai prieina prie pašnekovo daug arčiau negu amerikiečiai. Tokį atstumo sumažinimą amerikietis gali suvokti kaip “suvereniteto” pažeidimą. Nereikalingą familiarumą, o rusai didinimą gali suprasti kaip santykių šaltumą, perdėtą oficialumą. Pavyzdžiui, teko stebėti vienos konferencijos metu amerikietį ir japoną, kurie kalbėdami po truputį vaikščiojo per kambarį. Amerikietis manė, kad dalykinio pokalbio metu atstumas turi būti 90 cm ir visą laiką žengė žingsnį į šoną, o japonas, kuriam toks atstumas 25 cm, visą laiką artinosi prie jo. Atkreipsime dėmesį į skirtingų tautybių atstumus pokalbio metu.

2. Haptika ( t.y. prisilietimai, fizinis kontaktas). Įvairių kultūrų žmonės paduoda ranką bei pasisveikina įvairiai. Vien Europoje yra daug rankos paspaudimo būdų. Vokiečių rankos paspaudimas tvirtas ir greitas, prancūzų – lengvas, anglų – paprastas ir santūrus. Skandinavijoje yra įprotis ranką paspausti du kartus iš eilės, o po to jūs iš karto atstumiamas, kad aplinkui susidarytų pakankama erdvė. Italijoje ir Graikijoje ranką krato apie minutę ir tuo pačiu gal dešimt kartų švelniai paspaudžia. Arabų pasisveikinimas gana dažnas, švelnus, ilgai trunkantis. Tolimuosiuose Rytuose, t.y. Japonijoje, Taivanyje, Malaizijoje ir kitur fizinis kontaktas nėra mėgstamas, nors šių šalių verslininkai jau įprato trumpo rankos paspaudimo sveikinantis, kai sudaromi prekybiniai sandėriai. Daug europiečių spaudžia ranką kiekvieną kartą susitikę ir išsiskirdami. Šiaurės amerikiečiai spaudžia ranką tvirtai, tačiau rečiau už europiečius.
Dalykiniuose susitikimuose vyrai sveikinasi su moterimis paduodami ir tvirtai paspausdami ranką. Tačiau, susitikus su užsienio prekybos partnerio žmona, nuo rankos paspaudimo reikėtų susilaikyti. Jeigu pristatinėjate kolegą grupei žmonių, pirmiausia prieikite prie vyriausio, aukščiausias pareigas užimančio asmens. Jeigu tenka prisistatyti pačiam, apeikite visus dalyvius iš eilės – taip leisite suprasti, kad jums jie visi lygūs.
Tarptautinio bendravimo praktikoje ranka paspaudžiama ne tik pasisveikinant, bet ir reiškiant galutinį sutikimą, pasitikėjimą bei pagarbą partneriui. Beje, trumpas rankos paspaudimas rodo abejingumą. Drėgnos rankos byloja apie stiprų susijaudinimą. (Svarbu atkreipti dėmesį į individualias žmogaus savybes: yra žmonių, kurių delnai beveik visada drėgni.) Vos vos uždelstas rankos paspaudimas kartu su kitomis neverbalinėmis priemonėmis (šypsena, žvilgsniu) demonstruoja draugiškumą. Bet nereikėtų per ilgai užlaikyti pašnekovo rankos – tai sukeltų “patekimo į spąstus” jausmą ir susierzinimą. Ranka, ištiesta paspausti ir laikoma delnu į viršų, rodo pranašumą. Kartais ranka spaudžiama abiem rankomis. Pavyzdžiui, dešiniąja spaudžiama pašnekovo ranka, o kairiąja ji imama iš kitos pusės. Toks rankų paspaudimas vadinamas “pirštine”, t.y. ranka pašnekovo rankose atsiduria tarsi pirštinėje. Panašaus rankų paspaudimo reikėtų vengti per pirmąjį susitikimą. Kai nusistovės šilti, draugiški ir gana neformalūs santykiai, galima ranką paspausti ir“pirštine”.
3. Okuletika ( t.y. žiūrėjimas tiesiai į akis, akių kontaktas). Skirtingose kultūrose žvilgsnių kontaktai skiriasi.Pas mus priimta šnekantis žiūrėti į pašnekovą. Afrikos tautų kultūroje, atvirkščiai, mandagu kalbantis nežiūrėti į pašnekovą, jeigu jį gerbiame. Rytuose moterys, kurios žiūri vyrui į veidą, laikomos įžūliomis.

4. Kinetika (t.y. kūno judesiai ir gestai). Tarptautiniams derybininkams ypač svarbūs du kinetikos aspektai: veido mimika ir plaštakų bei rankų judesiai. Ekspresyvūs žmonės labai išraiškingai ir daug gestikuliuoja, norėdami pabrėžti savo žodžius. Santūrių kultūrų atstovai vertina ramesnį neverbalinį elgesį ir nemėgsta atviro emocijų reiškimo. Pietiečiai pasitiki žmonėmis, atvirai rodančiais savo jausmus, ir įtariai žiūri į juos slepiančius. Tuo tarpu japonai ir vokiečiai emocijų demonstravimą gali palaikyti vaikiškumu ir nesubrendėliškumu.
Įvairiose kultūrose gali visiškai skirtis kurio nors gesto, mimikos ar poelgio vertinimas. Pavyzdžiui, įvairiose kultūrose antakių pakėlimas reiškia visiškai skirtingus dalykus. Šiaurės amerikiečiai šia veido išraiška parodo susidomėjimą ar nustebimą; anglai – skeptiškumą; vokiečiai nori pasakyti “Jūs protingas”; filipiniečiai – “Sveiki!”; arabai ištaria “Ne”; azijiečiai išreiškia nepritarimą.
Galvos linktelėjimas daugumoje šalių reiškia “taip”, o papurtymas “ne”. Tačiau, pavyzdžiui, Indijoje, Bulgarijoje, kaip tik atvirkščiai.
Jei kas nors rodo į mus pirštu , mes galime pagalvoti: “Jis visai neišauklėtas”. Šis gestas Tailande laikomas itin pikta panieka ir rodomas tik tuo atveju, kai paliečiama žmogaus galva, kuri laikoma sielos buveine.
Kojos – tai galinti suteršti kūno dalis, ir būtų nepagarbu ištiesti jas sėdint prieš tenykštį gyventoją Arabų šalyse, Indijoje. Musulmonų, induizmo ir budistų kultūrose kairė ranka laikoma nešvaria. Manoma, jog ji turi teršiamųjų savybių, todėl ja draudžiama prisiliesti, ja neleistina nė valgyti.
Savo vizitinę kortelę teisingiausia paduoti dešine ranka, tuo pat metu prilaikant jos alkūnę kairiąja. Pietryčių Azijoje nevalia glostyti vaiko galvos, nes tikima, kad tokiu būdu galima sužaloti vaiko sielą…
Skirtinga neverbalinės kalbos gestų interpretacija atskleidžia vieną iš svarbiausių tarptautinio verslo problemų: mandagus ir tinkamas elgesys vienoje kultūroje gali tapti labai nemandagus ir įžeidžiantis kitoje. Todėl, vykdami į užsienį bei priimdami kitos šalies derybininką (ypač, jeigu jis pirkėjas), nepatingėkite pasidomėti tos šalies papročiais ir kultūra.
Tarp neverbalinio bendravimo priemonių pažymima ir kitų gestų naudojimas:
• Simboliniai gestai.
Jiems priklauso, pavyzdžiui, šiandien labai paplitęs daugelyje pasaulio šalių amerikietiškas simbolis “OK”, reiškiantis “viskas gerai”, “viskas tvarkoje” ir perduodamas didžiuoju ir rodomuoju pirštais, kurie tarsi parodo “O” raidę. (Tačiau šis gestas nėra vienprasmis: pavyzdžiui, Prancūzijoje jis gali reikšti nulį, o Japonijoje – pinigus).
Beje, dėl šių gestų būna daugiausia nesusipratimų. Žmonės jais dažniausiai naudojasi, kai gerai nemoka kalbos. Jie mano, kad gestai visose šalyse vienodi. Deja, tokia nuomonė sukuria daug komiškų ir keblių situacijų, Mūsų šalyje į viršų pakeltas nykštys reiškia aukščiausią įvertinimą, o Graikijoje – “užsičiaupk”. JAV šis gestas vienu atveju reiškia “viskas tvarkoje”, o kitu – norą sustabdyti mašiną, o jeigu pirštas smarkiai iškeltas į viršų, tai reiškia necenzūrinį žodį. Galime įsivaizduoti, koks būtų nesusipratimas ar netgi išgąstis amerikiečių veiduose, kai po dalykinio susitikimo vienas iš dalyvių, norėdamas išreikšti pasitenkinimą susitikimu, smarkiai iškeltų didįjį pirštą į viršų. Išvada aiški: jeigu nežinoma tiksli gestų reikšmė, kalbant su užsieniečiu geriau jų visai atsisakyti. Gestai būna arba paprasčiausiai nesuprantami, arba turi kitą reikšmę.
Simbolinių gestų vartojimo intensyvumas skirtingose kultūrose yra labai įvairus. JAV jų vartojama apie 100, Izraelyje – 250.
• Iliustruojamieji gestai
Jais paaiškinama tai, kas pasakyta, geriau akcentuojami svarbiausi pokalbio momentai. Pavyzdžiui, parodymas ranka. Šių gestų intensyvumas priklauso nuo temperamento, žmogaus kultūros. “Skaityti” iliustruojamuosius gestus truputį lengviau negu simbolinius, nes pirmieji paaiškina tai, kas pasakyta žodžiais.
• Adaptuojami gestai
Jie paprastai papildo jausmus ir emocijas. Jie primena vaiko reakcijas ir atsiranda streso, susijaudinimo metu, tampa pirmaisiais pergyvenimo požymiais. Pavyzdžiui, jeigu žmogus susijaudinęs, jis gali judinti ausies spenelį arba rūbo atbrailą, o esant ypač sunkiai situacijai – kasyti pakaušį. Pokalbių, derybų metu svarbu tai, kada pasirodo tam tikras gestas ir koks yra bendras pokalbio kontekstas.
Gestų kalba labai ištobulinta arabų pasaulyje. Jeigu policininkas ar valdininkas suduoda vienos rankos briauna į kitos rankos sulenkimą netoli alkūnės, tai jis siūlo parodyti dokumentus. Ištiesta į priekį ranka delnu žemyn, pirštais darant grandymo judesius ore, simbolizuoja prašymą prieiti, prisiartinti. Jeigu arabui patinka jūsų sąmojis, jis impulsyviai griebs jūsų delną ir savo pirštais garsiai pliaukšės į jį. Tas pats gestas reiškia, jog sutinkama sudaryti sandorį. Trumpas galvos judesys atgal, pakeliant barzdą ir antakius, reiškia neigimą.
Visose Artimųjų Rytų šalyse trys pirštai, sudėti žiupsneliu ir pakelti į viršų, reiškia prašymą neskubėti, palaukti minutėlę. Jeigu toks gestas parodomas per priekyje važiuojančios mašinos langą, tai reiškia įspėjimą “atsargiau, priekyje pavojus”.
Užsienio verslo kultūrų aspektai
Verslo institucijoms būdingas dvejopas verslininkų kultūrų pasiskirstymas (R. R. Gesteland, 1997):
• orientacija į dalykinius reikalus (OR);
• orientacija į tarpusavio santykius (OS)

Verslininkai, orientuoti į dalykinius reikalus (OR), daugiausia dėmesio skiria užduotims. OR verslininkai mano, kad jų partneriai, atstovaujantys OS kultūrai, dažnai be reikalo atidėlioja sprendimus, neturi savo nuomonės, yra tiesiog nenuspėjami. KadangiOR žmonės yra dalykiški ir gana lengvai pradeda dirbti su nepažįstamais, eksporto rinkodarininkai paprastai gali užmegzti tiesioginį kontaktą su potencialiais pirkėjais tose rinkose. Pavyzdžiui, JAV verslininkai išaugę itin dinamiškoje, įvairių kultūrų visuomenėje, dalykinius reikalus su nepažįstamais kolegomis aptaria gana lengvai. Tokį atvirumą iliustruoja e-marketingo populiarumas (kasmet amerikiečiai perka gaminių ir paslaugų už daugiau kaip 300 milijardų dolerių iš visiškai nepažįstamų asmenų per internetą). Į reikalus orientuotose kultūrose rinkodarininkai gali užmegzti kontaktą su perspektyviu pirkėju be jokio išankstinio paruošimo ar ryšių.
OR verslininkai labai pasitiki raštiškomis sutartimis, derybose dažnai dalyvauja teisininkas, su kuriuo konsultuojamasi. Griežtaiį tarpusavio santykius orientuotose rinkose verslo ryšius (OS) galima pradėti tik tada, kai pažįstate reikalingus asmenis arba gebate suruošti viską taip, kad būtumėte jiems pristatyti. Tie verslininkai, kurie orientuojasi į tarpusavio santykius (OS), akcentuoja dėmesį žmonėms. (OS kultūrose planuojama užmegzti ryšius su galimu klientu ar partneriu netiesiogiai tarptautinės mugės ar prekybos misijos metu, arba padedami trečiosios šalies pristatymo (tam tinka aukštas pareigas užimantis asmuo arba organizacija, pažįstama abiem pusėms).
Verslo derybos paprastai trunka ilgiau OS kultūrose nei OR šalyse. OS rinkose pirmiausia susidraugaujama, o tik paskui sudaromas sandėris(nepasitikėjimas nepažįstamais asmenimis, ypač užsieniečiais, dažnai verčia pareigūnus delsti). Pavyzdžiui, “Vokswagen” bendrovei prireikė devynerius metus trukusių derybų, kad susitartų su Kinijos valdžia dėl automobilių gamyklos statybos) – reikėjo ilgo derybų periodo bei kantrybės.
OR bei OS verslo kultūros skiriasi ir savo bendravimo būdu. Derybininkai išOR šalių vertina tiesią, atvirą, nesudėtingą kalbą, o derybininkai iš OS dažnai mieliau vartoja netiesioginį, subtilų, vingrų stilių(šis skirtumas dažnas būna nesusipratimų tarp OS ir OR verslo žmonių šaltinis). OS derybininkai pirmenybę teikia harmoningiems ir sklandiems tarpusavio santykiams. Jie slepia savo emocijas (ypač neigiamas), stengiasi išsaugoti harmoniją, atidžiai kontroliuodami savo kalbą ir veiksmus, kad neįžeistų ir neįstumtų aplinkinių į nemalonią padėtį (šios kultūros atstovai nekantravimo, susierzinimo, nusivylimo ar pykčio rodymą suvokia kaip harmonijos ardymą ir laiko tai šiurkštumu ir įžeidimu).
Daugelis japonų, kinų ir Pietryčių Azijos žmonių “ne” laiko beveik nepriimtinu žodeliu. Kad neįžeistų, jie verčiau sumurmės: “Tai gali būti sunku” arba “Mes turime į tai pasigilinti”. Pavyzdžiui, daugelis atvykstančiųjų į Japoniją mano pasiekę susitarimą, nes jų partneriai keletą kartų pasakė “taip” (lydėdami tą “taip” daugybe šypsenų ir palinksėjimų). Tačiau tai nebūtinai reiškia sutikimą. Neužmirškite, kad japonai bet kuria kaina vengia nuomonių priešiškumo arba konfrontacijos. Jeigu jie priversti atsakyti į tiesiai užduotą klausimą, galvoja, kad privalo sutikti, nenorėdami sudrumsti jūsų harmonijos. Jie nemato jokios problemos dėl to, kad vėliau pasirodys su visiškai priešingu sprendimu, priimtu kompanijos reikalų gerovės vardan. Mandagus azijiečių, arabų, afrikiečių ir lotynų amerikiečių bendravimo būdas padedaišsaugoti harmoniją. To, ką jie sako prie derybų stalo, tikroji prasmė dažnai būna tik numanoma, t.y. prasmė aiškėja iš konteksto. JAV antropologas E. T. Hallas sugalvojo šias kultūras pavadino plataus konteksto kultūromis. Kai kalba Lietuvos verslo žmonės ir kiti šiaurės europiečiai didžioji prasmės dalis būna akivaizdi, t.y. išreiškiama žodžiais (klausytojas sugeba suprasti, kas sakoma, nekreipdamas ypatingo dėmesio į kontekstą). E. T. Hallas tai pavadino siauro konteksto kultūromis (pvz., toks Danijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos verslininkų elgesys) (R. R. Gesteland, 1997).
Specialistai atkreipia dėmesį formalias ir neformalias verslo kultūras.
Pirmosioms būdingos hierarchinės struktūros, kuriose yra skirtingų lygių darbuotojai. Formalios kultūros labiau vertina egalitarines (pranc. egalitaire – lygybė) bendruomenes su skirtumais, pažymi narių lygybę. Laisvesnis bendravimas gali piktinti aukšto rango žmones iš hierarchinių kultūrų, kita vertus, neformalių kultūrų atstovai gali palaikyti formalaus elgesio partnerius per daug sureikšminančiais užimamų pareigų svarbą. Tad būtina įvertinti skirtingų kultūrų verslininkų elgesį.
Europoje formalūs kreipiniai(pavardėmis, pareigomis, laipsniais, titulais)yra vieni svarbiausių būdų parodyti pagarbą aukšto rango ar titulo asmenims. Kilmė, išsilavinimas taip pat gali suteikti aukštesnį statusą. Lotynų Amerikoje ir didžiojoje Europos dalyje aukštesnė padėtis priskiriama žmogui, sugebančiam protingai kalbėtis apie meną, muziką, literatūrą, istoriją, filosofiją, o ne vien apie verslą.
Formalių kultūrų atstovai linkę vertinti žmones pagal amžių, lytį ir užimamas pareigas. Tai būdinga Japonijai, Pietų Korėjai, Saudo Arabijai, kur vyrai verslo pasaulyje tradiciškai turi prioritetų prieš moteris ir pradedančius verslininkus. Jauniems eksporto specialistams, dirbant su hierarchinių kultūrų pirkėjais, rekomenduojama laikytis šių taisyklių:
1. Pasistengti, kad jus pristatytu pats vyriausias rangu vyras;
2. Sukaupti profesinių žinių ir įrodyti jas darbe – tai suteikia jums aukštą statusą;
3. Susipažinkite su vietos protokolu (išmokti kaip reikšti pagarbą nepadlaižiaujant).
Skirtingose kultūrose svarbus bendravimo aspektas – punktualumas. Jeigu pusvalandį pavėluosite Ispanijoje, tai jums atleis, bet jeigu daugiau kaip penkias minutes pavėluosite Niujorke – tai derybos gali pasibaigti net neprasidėjusios: griežtai traktuojančiose laiką bendruomenėse punktualumas yra privaloma savybė. Ten sudaromos griežtos dienotvarkės, o dalykiniai susitikimai pertraukiami labai retai. Mokslininkai šias tikslų laiką vertinančias kultūraspavadino monochroniškomis (graik. monos – vienas, chronos – laikas), o priešingos – polichroniškos visuomenės, kuriose mažiau dėmesio skiriama punktualumui.

šaltesnio klimato verslo kultūros atstovai griežtai traktuoja laiką, o karštesnio klimato kultūros požiūris į laiką kur kas laisvesnis. “Svarbiausia – būkite kantrūs! Sudarydami sandėrį ar pasirašydami sutartį, atminkite, kad polichroniškose kultūrose santykiai reiškia kur kas daugiau nei prievarta primesti terminai. Planuodami turėkite kuo didesnę laiko atsargą ir kuo artimiau (geriausiai – susitikinėti asmeniškai) bendraukite su partneriais”, apie polichroniškas verslo kultūras rašoma (J. Almonaitienė ir kt., 2001).
Skirtingas laiko ir dienotvarkių supratimas gali sukelti konfliktų. Griežtai pagal darbotvarkę dirbantys žmonės laisviau laiką traktuojančius kolegas ima laikyti nedrausmingais ir nemandagiais žmonėmis. Tuo tarpu pastarieji pirmuosius neretai mano esant smulkmeniškais pedantais, vergaujančiais pačių susikurtomis elgesio taisyklėmis. Lietuvos, Vokietijos, Italijos ir kitų šalių rinkos specialistai teigia, kad, atvykęs į susitikimą prieš penkias minutes, parodysite, jog jums, kaip ir jūsų klientui, itin svarbus laikas. Šioje monochroniškoje kultūroje sampratos “punktualumas” ir “patikimumas” labai susijusios.

Tarptautiniai vizitai ir priėmimai

Tarptautiniame bendravime vizitai skirstomi į penkias grupes:
1. Oficialiuosius(Vakarų šalyse dar yra vadinamasis valstybinis vizitas (angl. State visit), kai su oficialiu vizitu lankosi valstybės vadovas);
2. Darbo;
3. Neoficialiuosius;
4. Tranzitu (vykstant per konkrečią valstybę);
5. Mandagumo.
Valstybinis vizitas nuo kitų skiriasi ir trukme (jis trunka ne mažiau kaip tris dienas), ir iškilmingumu bei specialiu protokolu. Valstybės vadovas į bet kurią užsienio šalį gali vykti valstybinio vizito tik vieną kartą per savo kadenciją (Lietuvoje – per 5 metus). Jo pavyzdys yra Prezidento Algirdo Brazausko vizitas į Švediją 1995 metų lapkričio 21 – 23 dienomis. Tai buvo pirmasis mūsų šalies vadovo valstybinis vizitas po sovietinės okupacijos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Oficialusis vizitas. Tai aukščiausio lygio, didelės politinės reikšmės vizitas. Čia tiksliai laikomasi ceremonialo tiek sutinkant (palydint) aukštus svečius, tiek organizuojant kitus renginius (oficialius pusryčius, pietus, priėmimus, susitikimus su visuomene, teatrų ar kitų objektų lankymą ir t.t.).
Oficialusis vizitas dažniausiai baigiasi konkretaus politinio dokumento pasirašymu. Tokio vizito pavyzdys – Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus vizitas į Graikiją 2002 m. gegužės 13-15 d.
Darbo vizitas. Tai vizitas, kurio metu verslo atstovai atvyksta į Lietuvą arba išvyksta į užsienį konsultacijoms, nuomonių pasikeitimui, dalyvauti tarptautiniuose pasitarimuose bei konferencijose, pasirašyti konkrečių susitarimų ir pan. Dažniausiai tarptautiniai susitarimai įforminami sutartimi (angl. Treaty), susitarimu (agreement), sutarimu (arrangement), konvencija (convention), deklaracija (declaration), bendruoju aktu (general act), laikinuoju susitarimu (modus vivendi), posėdžio protokolu (proces-verbale), protokolu (protocol) bei statutu (statute).
Darbo vizito metu, skirtingai nuo oficialių vizitų, ceremonialas yra minimalus. Dažniausiai organizuojamas tik vienas protokolinis renginys – pietūs ar pusryčiai. Vizito organizavimas nukreiptas tik pagrindiniam tikslui – deryboms ar konsultacijoms. Darbo vizitai paprastai yra trumpalaikiai.
Neoficialusis vizitas. Tai vizitas, kurio metu užsienio valstybės atstovai atvyksta į Lietuvą poilsiauti, gydytis, asmeniniais reikalais ar kaip turistai. Tokio vizito metu oficialūs protokoliniai renginiai neorganizuojami.
Vizitas tranzitu. Šiam vizitui priskiriami trumpalaikiai užsienio valstybių delegacijų, vykstančių tranzitu per Lietuvos teritoriją, lankymaisi. Svečiai trumpam sustoja kuriame nors mūsų krašto mieste. Ten gali būti organizuoti kai kurie protokoliniai renginiai. Tokio vizito metu, iš anksto susitarus, gali būti organizuoti svečių ir šeimininkų susitikimai bei pokalbiai.
Mandagumo vizitas. Prieš pradedant dalykinę vizito dalį, garbingas svečias (užsienio delegacijos vadovas) dažnai apsilanko priimančioje organizacijoje. Tai – mandagumo (protokolinis) vizitas.
Sutartu laiku svečią įstaigos vestibiulyje pasitinka šeimininko įgaliotas asmuo, kuris palydi iki vadovo (jis pats pasitinka tik ypač gerbiamus svečius) kabineto.
Protokolo reikalavimus geriausiai atitinka 8.9 paveiksle pavaizduota pokalbio vieta.

Pokalbio vietoje greta staliuko yra krėslai ir ištaigingas minkštasuolis. Svečias sodinamas taip, kad šeimininkui jis būtų dešinėje. Jei delegacijos vadovas yra su dama, jai skiriama vieta svečio dešinėje ant minkštasuolio.

Priėmimaiyra viena pagrindinių įvairių organizacijų bei oficialių asmenų ir partnerių ryšių plėtojimo priemonė. Jie organizuojami parodant pagarbą atskiriems asmenims ar atvykusiai į šalį delegacijai. Dažniausiai naudojamos šios priėmimo rūšys:
1. Taurė šampano (pranc. coup de champagne) arba taurė vyno (pranc. vin d’Honneur).
Taurė šampano. Ši priėmimų rūšis labiausiai paplitusi bendravimo praktikoje. Priėmimas dažniausiai vyksta nuo 12 iki 13 valandos. Jo metu paprastai paduodamas ne tik šampanas – galima užsisakyti ir degtinės, viskio ar vyno. Užkandžiai nebūtini, tačiau nebus klaidos, jei bus pasiūlyta sumuštinių, mažų pyragaičių, vaisių, riešutų. Svečiai vaišinami stovint. Ši priėmimo rūšis patogi tuo, kad užima mažai laiko ir nereikia sudėtingo pasiruošimo. Tačiau toks priėmimas laikomas mažiau pagarbiu.
taurė vyno. Ši priėmimų rūšis labiausiai paplitusi bendravimo praktikoje. Priėmimas dažniausiai vyksta nuo 12 iki 13 valandos. Jo metu paprastai paduodamas ne tik šampanas – galima užsisakyti ir degtinės, viskio ar vyno. Užkandžiai nebūtini, tačiau nebus klaidos, jei bus pasiūlyta sumuštinių, mažų pyragaičių, vaisių, riešutų. Svečiai vaišinami stovint. Ši priėmimo rūšis patogi tuo, kad užima mažai laiko ir nereikia sudėtingo pasiruošimo. Tačiau toks priėmimas laikomas mažiau pagarbiu.
2. Pusryčiai (angl. Lunch).
Rengiami dieną – tarp 12 ir 15 valandos ir trunka apie 1,5 valandos. Labiausiai paplitęs pusryčių laikas nuo 12 iki 13 valandos. Pusryčių meniu parenkamas atsižvelgiant į esamas šalyje tradicijas ir susideda iš šaltų užkandžių, karšto patiekalo ir deserto. Paprastai per pusryčius sriuba nevalgoma, nors etiketas tam neprieštarauja. Prieš pusryčius vaišinama aperityviniais gėrimais. Nuo senų laikų buvo žinomi tam tikri augalai, turintys savybę atgaivinti arba “atverti” (pranc. “aperire” – atverti) apetitą. Aperityvai (pranc. “aperitifs” – nestiprūs, apetitą žadinantys svaigieji gėrimai) – tai gėrimai, pagaminti vynų pagrindu (pvz., vermutas), antpilai, trauktinės ir kt. Geriausia vengti labai stiprių alkoholinių gėrimų, kurie gali pakenkti skonio receptoriams. Kai kuriems svečiams labiau patinka šampano taurė.
Per pusryčius patiekiami patiekalus atitinkantys gėrimai, mineralinis vanduo, sultys. Po pusryčių pasiūloma kavos ar arbatos, konjako arba likerio. Apranga nurodoma kvietime.
3. Arbata (angl. Tea).
Toks priėmimas organizuojamas dažniausiai moterims nuo 16 iki 18 valandos. Tačiau yra šalių, kur toks priėmimas laikomas oficialiu ir į jį kviečiami vyrai. Pavyzdžiui, Turkijoje šis priėmimas rengiamas vadovaujančių veikėjų vardu aukštų svečių garbei.
Arbatai dengiami vienas ar keli stalai (priklauso nuo pakviestų asmenų skaičiaus), paduodami konditerijos ir kt. gaminiai, vaisiai, desertiniai ar sausi vynai, sultys bei mineralinis vanduo. Užkandžiai (sumuštiniai su ikra, žuvimi, sūriu) prie arbatos paduodami retai arba jų būna labai mažai. Šis renginys užtrunka 1-1,5 valandos, apranga – kaip ir per pusryčius.
4. Žurfiksas (pranc. Jour fix).
Šį priėmimą rengia užsienio reikalų ministro žmona arba kito tolygaus vadovo (arba ambasadoriaus) žmona vieną kartą per savaitę. Paprastai renginys vyksta tradiciškai tą pačią dieną ir tą pačią valandą visą rudens ir žiemos sezoną arba nuo pavasario iki vasaros. Kvietimai į tokius priėmimus išdalijami vieną kartą sezono pradžioje ir galioja iki sezono pabaigos (jeigu negaunamas specialus pranešimas apie laikiną pertrauką). Gavusieji kvietimą į žirfiksą gali eiti be papildomo pakvietimo. Laiko trukme vaišėms ir apsirengimo forma šis priėmimas nesiskiria nuo arbatos priėmimo. Kartais tokie priėmimai sutampa su muzikos ar literatūros vakarais. Į žurfiksą kviečiamos moterys bei vyrai.
5. Furšetas (pranc. A la fourchette) .
Šiuo būdu priimant svečius galima pavaišinti daug pakviestųjų mažoje patalpoje. Toks priėmimas prasideda 17-20 valandą ir tęsiasi iki dviejų valandų. Ten vaišės – įvairūs šalti užkandžiai, konditerijos gaminiai ir vaisiai. Kartais paduodami ir karšti užkandžiai, valgomi tik su šakute. Vaišės neturi būti gausios. Tokio tipo priėmimuose gėrimai statomi ant stalų arba iš karto supilstomi į taures ir padavėjų išnešiojami. Kartais vienoje salėje ruošiamas bufetas, kuriame padavėjai įpila norintiems gėrimų.
Šie priėmimai pravedami stovint, švedų stalo pavyzdžiu. Svečiai prieina prie stalo, įsideda užkandžių į lėkštutes ir nueina nuo stalo, kad duotų galimybę apsitarnauti ir kitiems svečiams. Stalus su vaisiais rekomenduojama statyti ne salės ar kambario viduryje, bet išilgai sienų su nedideliais tarpais nuo jų, kad galėtų prieiti aptarnaujantis personalas. Salės arba kambario centras turi būti paskirtas svečiams. Apsirengimo forma – išeiginis kostiumas arba smokingas (tai priklauso nuo konkretaus atvejo, kuris nurodomas kvietime).
6. Kokteilis (angl. Coctail)
Jis taip pat rengiamas tarp 17-20 val. ir tęsiasi 1,5 val. Skirtingai nuo furšeto, nėra dengiami stalai, o užkandžius ir gėrimus nešioja padavėjai. Šių priėmimų metu svečiai vaišinami ir bendrauja tarpusavyje stovėdami bei prieidami vieni prie kitų. Salėje būna nedideli staliukai su cigaretėmis, degtukais, peleninėmis ir servetėlėmis.
7. Iškilmingieji pietūs (pranc. Dinner).
Tai itin garbinga priėmimo forma. Jie prasideda 19-21 valandą. Pietų meniu priklauso nuo vietinių tradicijų: 1-2 šalti (žuvies ir mėsos) užkandžiai, mišrainės, sriuba, 1-2 karšti mėsos (žuvies) patiekalai ir desertas (želė, kremai, saldumynai, vaisiai) ir kt. Po pietų svetainėje duodama kava arba arbata.
Gėrimai – tokie patys kaip ir per pusryčius. Prieš pietus svečiams pasiūloma gėrimų: aperityvų, degtinės, viskio, sauso vyno ir kt.
Pietų trukmė – 2-3 valandos: už stalo – apytiksliai valanda, o likęs laikas – svetainėje.
Kai kuriais oficialiais atvejais iš karto po pietų rengiamas furšeto ar kokteilio priėmimas. Tai pati garbingiausia priėmimo forma. Po pietų garbingiausi svečiai eina į antrąjį priėmimą, kuriame jau būna susirinkę kiti svečiai, pakviesti tik į šį priėmimą. Toks dviejų priėmimų derinys rengiamas tik dalyvaujant valstybės vadovui ar kitam asmeniui, užimančiam labai aukštą postą.
Kai kada vartojamas kuklesnis pietų variantas. Šis priėmimas nuo tradicinių pietų skiriasi tokiomis ypatybėmis: svečiai sėdasi už atskirų stalų po 5-6 žmones, vaišės vyksta savitarnos principu, t. y. svečiai patys ima maistą, kuris sudėtas ant atskiro stalo. Ši rūšis mažiau oficiali ir mažiau garbinga. Aprangos forma nurodoma kvietime.
Vakarienė (angl. Supper). Ji prasideda 21 valandą ir vėliau. Vakarienės meniu ir gėrimai tokie patys kaip ir pietų.
Apsirengimo forma – kostiumas, smokingas arba frakas, moterims – vakariniai rūbai (nurodoma kvietime).
Iš esmės vakarienė nuo pietų skiriasi tik laiku – prasideda ne anksčiau kaip 21 valandą.
8. Kiti priėmimai.
Prie jų priskiriami kino seansai, muzikos ir literatūros vakarai, spaudos konferencijos, draugystės vakarai, susitikimai žaisti šachmatais, kitokius sportinius žaidimus ir kt. Vaišės būna lengvos.

Tarptautinių vizitų ir priėmimų vadybos ypatumai
Prieš atvykstant užsieniečių delegacijai priimantieji parengia du renginio projektus: bendrąją programą ir scenarijų.
Bendrojoje programoje numatomi šie darbai (bei atsakingi už juos asmenys):
1. Delegacijos sutikimas;
2. Vizito dalykinė programa (susitikimai, seminarai, pokalbiai, dokumentų pasirašymas ir kt.);
3. Priėmimai (pusryčiai, pietūs, vakarienė ir kt.);
4. Kultūros renginiai;
5. Išvykos po šalį;
6. Delegacijos palydos.
Rengiant delegacijų priėmimo scenarijų iki smulkmenų numatomi visi organizaciniai darbai, planuojamas laikas, jų atlikėjai bei techninės priemonės. Pavyzdžiui, delegacijos sutikimui akcentuotina: sutinkančiųjų asmenų sudėtis; kas, kada ir kam įteiks gėlių; sveikinimo kalbos; aprūpinimas transportu; apgyvendinimas ir kt.
Jei delegacijos vadovas bei grupės nariai atvyksta su žmonomis, numatomos atskiros programos joms bei jas lydintiems asmenims.
Priėmimo scenarijuje svarbi vieta tenka protokolinei rangų sekai. Ji lemia eilės tvarką, kurios laikantis reikėtų sveikinti (garbės) svečius.
Protokolinės rangų sekos principas (pagal Vokietijos FR protokolą):
• to paties rango užsieniečiai prieš tėvynainius;
• teisėjai prieš bažnyčių atstovus;
• moteris (dama) prieš vyrą (poną) (netaikoma žmonoms, kurios rangų sekoje turi savo vyro rangą);
• senesni svečiai prieš jaunesnius (atsižvelgiant ir į amžių, ir į tarnybos trukmę);
• svetimos institucijos darbuotojai prieš to paties rango savos institucijos darbuotojus.
Prieš rengdami svečių vizito bendrąją programą, šeimininkai privalo gerai išsiaiškinti užsienio svečių atvykimo tikslus, buvimo laiką, svarstytinus klausimus, asmeninę sudėtį .
Sudarant programą, būtina atsižvelgti į delegacijos pobūdį ir šalį, iš kurios atvyksta svečiai, jų pageidavimus (jei jie buvo pareikšti iš anksto), pasirūpinti vertėju, aptarti sutikimo ir palydų tvarką. asmeninę sutinkančiųjų sudėtį, gėlių įteikimą (jei jos bus teikiamos), bagažo nuvežimą į viešbutį, oficialių priėmimų organizavimą, kviečiamų į priėmimus asmenų sąrašą, sudaryti svečių susodinimo prie stalo schemą ir t.t.
Priimančioji pusė privalo sutikti ir išlydėti svečius, organizuoti jų vežiojimą ir maitinimą, tarpininkauti sprendžiant iškilusius klausimus, nesusijusius su oficialia svečių viešnagės programa. Atsižvelgiant į delegacijos sudėtį, jų žinias apie Lietuvą, specifinius šalies, iš kurios jie atvyko, bruožus, be oficialios (darbinės) programos, reikia pasirūpinti ir turiningu užsienio svečių poilsiu (teatru, sporto varžybomis ir kt.). Rekomenduojama parengti ir įteikti užsienio svečiams atskirą programą, kurioje nurodomi tik pagrindiniai momentai: pusryčių, pietų bei vakarienės laikas, susitikimų laikas ir asmenų, su kuriais susitiks svečias, pavardės bei pareigos, kultūrinių renginių laikas ir išvykimo iš Lietuvos laikas. Pageidautina, kad šios įteikiamos svečiams programos būtų nedidelio formato.
Sutinkant svečius, būtina laikytis vadinamojo vienodo lygio principo. Tai reiškia, kad sutinkantis asmuo negali būti pagal pareigas aukščiau už sutinkamąjį (ministras neturėtų sutikti ministro pavaduotojo, direktorius – direktoriaus pavaduotojo, rektorius – prorektoriaus ir pan.).
Šis vienodo lygio principas turi tik vieną išimtį – sutinkantis asmuo pagal pareigas gali būti vienu rangu žemesnis už svečią, bet ne atvirkščiai. Asmenys, sutinkantys svečius, privalo tiksliai žinoti sutikimo ceremonijos schemą: kas ir kur turi stovėti, kas pirmas prieis prie atvykusių, kas ir kada įteiks gėlių, kas pristatys kitus sutinkančius asmenis (kurie paprastai turėtų sustoti į gretą, kad patogiau būtų pasisveikinti). Šeimininkų uždavinys – sutikimą organizuoti greitai ir tiksliai, jokiu būdu nesiūlyti svečiams eiti pirmiems, o vesti juos (kadangi jie nežino kelio). Tokio pat principo reikia laikytis ir išlydint svečius. Pagal tarptautinį etiketą išlydėti turi tie asmenys, kurie juos pasitiko.
Svečiams atvykus, šeimininkai privalo su jais aptarti svečių buvimo programą, paaiškinti numatytų konkrečių renginių tikslus, išklausyti svečių pageidavimus ir pasiūlymus. Jei aptarimo metu svečiai pareiškia daugiau pageidavimų (apie kuriuos iš anksto nebuvo tartasi), galutinį atsakymą reikėtų duoti tik gerai išsiaiškinus visas aplinkybes ir tų pageidavimų įgyvendinimo galimybes. Darbo praktikoje yra daug atvejų, kai šeimininkai piktnaudžiauja neapgalvotais ir neatsakingais pažadais. Svarbu, kad programai aptarti būtų skirta pakankamai laiko ir jauki patalpa, kurioje niekas netrukdytų (nerekomenduojame darbo kabineto – telefono skambučiai, lankytojai ir pan.). Aptarus ir svečiams pritarus pateiktai programai, ją vykdyti privalu tiek šeimininkams, tiek svečiams.
Vykdant svečių viešnagės programą, turbūt svarbiausia – laikytis punktualumo ir vizitų trukmės tikslumo.
Šiuo principu būtina vadovautis tiek dalykiniuose pokalbiuose, tiek kultūrinės programos metu. Įvairiose organizacijose, žinybose ar įmonėse jau yra nusistovėjusi svečių priėmimo “technologija”, tačiau daugelis vadovų mano, jog kuo daugiau objektų parodysi ar kuo daugiau informacijos pateiksi svečiui, tuo geriau. Šis svečių “persotinimo” informacija sindromas gana paplitęs pas mus.
Dažnai svečių garbei organizuojami priėmimai ir įvairios vaišės. Kartais tai organizuoja ir patys svečiai. Pastaruoju atveju būtina visaip padėti svečiams. Rengiant priėmimą, reikia numatyti jų pobūdį, sudaryti kviestinių sąrašą, išsiuntinėti kvietimus, paruošti susodinimo schemą, sudaryti meniu, pasirūpinti stalų serviravimu ir svečių aptarnavimu, parengti tostus bei iškilmingas kalbas, aptarti svečių priėmimą pobūvyje ir kita.
Vizito programa rengiama dviem kalbomis – svečio ir lietuvių.
Be to, parengiama informacinė medžiaga apie objektus, miestus, gyvenvietes, numatytus lankymo plane. Kitas svarbus dokumentas – svečių apgyvendinimo lydraštis, kuris taip pat spausdinamas dviem kalbomis. Jame yra visų svečių sąrašas (pradedant vyriausiuoju), nurodant jų gyvenimo vietas (rezidencija, viešbutis ar kita), telefono numerius. Be to, parengiami kvietimai į įvairius protokolinius renginius.
Tais atvejais, kai prieš aukšto lygio delegacijos vizitą į mūsų šalį atvyksta svečio šalies parengiamoji grupė, šis darbas atliekamas kartu su ja, o kitais atvejais – su svečio šalies pasiuntinybe. Prieš kiekvieną vizitą reikėtų pasirūpinti svečio valstybės vėliava, pasiteirauti apie asmeninius aukšto svečio atributus (jei jis turi) ir kt.
Susodinimas į automobilius. Vietos automobiliuose skirstomos į prestižines ir mažiau garbingas. Garbingiausia vieta laikoma dešinėje ant užpakalinės sėdynės (pagal automobilio judėjimo kryptį).
Pirmasis įsodinamas ir išlaipinamas garbingiausias asmuo. Greta jo automobilyje sėdi sutinkančios grupės vadovas, o šalia vairuotojo – vertėjas ( 8.10 pav.). Jei delegacijos vadovas atvyko su žmona, tai rekomenduojama sodinti pagal schemą, pateiktą 8.11 paveiksle. Jei delegacijai skiriami daugiaviečiai automobiliai, susodinama pagal 8.12 paveiksle pateiktą schemą. Daugiaviečiuose automobiliuose su atlenkiamomis sėdynėmis susodinama pagal 8.13 paveikslo schemą. Kai žmonių mažiau nei sėdimų vietų, sodinama tik galinėse sėdynėse. Jei transportui naudojamas asmeninis automobilis, garbingiausia vieta svečiui yra greta vairuotojo. Priminsime, jog vairuotojas ar vertėjas privalo svečiams atidaryti bei uždaryti automobilio duris.

Užsieniečių delegacija palydima į viešbutį. Palaukę, kol bus sutvarkyti apgyvendinimo formalumai, bei sutarę dėl mandagumo (protokolinio) vizito, sutinkantieji atsisveikina viešbučio vestibiulyje.
Priėmimo organizavime svarbūs pasirengimo darbai:
1. Priėmimo rūšies pasirinkimas;
2. Kviečiamų svečių sąrašo sudarymas;
3. Kvietimų parengimas ir išsiuntimas;
4. Svečių sodinimo už stalo plano sudarymas pusryčiams, pietums, vakarienei;
5. Meniu sudarymas;
6. Patalpos paruošimas;
7. Stalų serviravimas;
8. Svečių aptarnavimas;
9. Tostų ir kalbų parengimas;
10. Priėmimo scenarijaus sudarymas (vedimo tvarka).
Priėmimo rūšies pasirinkimas. Priėmimo rūšis priklauso nuo tikslo. Tuo atveju, kada į šalį atvyksta su oficialiu vizitu valstybinė, parlamentinė ar kita delegacija, paprastai vadovo vardu rengiami pusryčiai, pietūs, kokteilio, furšeto, taurės šampano ar kitoks priėmimas svečio garbei. Tačiau visuomet reikia atsižvelgti į šalies protokolo tradicijas. Jos bei numatytos lėšos padės išsirinkti priėmimo rūšį.
Nepatartina rengti priėmimus esant nacionaliniam gedului, kviečiant svečius musulmonus – Ramadano periode.
Kviečiamų svečių sąrašo sudarymas. Vienas iš pagrindinių priėmimo organizavimo elementų yra to sąrašo sudarymas. Atsakingas darbuotojas pirmiausia nustato kviečiamų asmenų skaičių .
Šis skaičius neturi viršyti normalių aptarnavimo galimybių bei patalpų, kuriose vyks priėmimas, dydžio. Būtina atsižvelgti ir į procentą svečių, kurie dėl įvairių priežasčių negalės ar atsisakys atvykti į priėmimą. Iš užsieniečių į sąrašą pirmiausia įtraukiami diplomatinio korpuso atstovai (jei jie kviečiami) bei visuomenės veikėjai. Labai atsargiai į kviečiamųjų sąrašą trauktini politinių organizacijų atstovai, taip pat atskiri asmenys, esantys opozicijoje. Į priėmimą (pusryčius, pietus ir t.t.), kuris apima “siaurą ratą”, nerekomenduojama kviesti asmenų su ryškiai besiskiriančiomis vienas kito atžvilgiu politinėmis pažiūromis ir pozicijomis. Kad tokie priėmimai praeitų sėkmingai, į juos tikslinga kviesti asmenis, susijusius abipusiais interesais ir draugyste.
Būtina kruopščiai patikrinti kviečiamų į priėmimus asmenų sąrašus. Priešingu atveju gali būti didelių klaidų (pasitaiko, kad kvietime nurodomos neteisingos pareigos ar kita).
Kvietimų parengimas ir išsiuntimas.
Kvietimai į priėmimą.
Kvietimai spausdinami baltame brangaus popieriaus blanke. Pagrindinis kriterijus – estetinė išvaizda. Pagarbiau, jei adresato vardas ir pavardė bei jo pareigos rašomos ranka, o ne kompiuterio spausdintuvu. Jei priėmimo organizatoriai pageidauja iš anksto sužinoti, ar svečias atvyks į renginį, tuo atveju kvietimo apačioje rašomos prancūziško sakinio “Repondez s’il vous plait” (t.y. prašytume atsakyti) pirmosios raidės – R.S.V.P. bei gali būti nurodomas telefonas.
Svarbu ne tik kvietime nurodyti pradžios laiką, bet dar pažymėti s.t. arba c.t . Santrumpa s.t. (lotyniškai sine tempore) reiškia, kad atvykti reikia labai punktualiai, t.y. minutės tikslumu. C.t. (lotyniškai cum tempore) suprantamas kaip vadinamasis akademinis ketvirtis (kuo mažiau svečių, tuo punktualesni jie turi būti).
Tais atvejais, kai priėmimas rengiamas aukštas pareigas užimančio asmens garbei, kvietimas jam išsiunčiamas tik tada, kai prieš tai gaunamas sutikimas žodžiu. Šiuo atveju virš užrašo R.S.V.P. kvietime rašoma primename raidės p.m . (pranc. pour memoire) ar t.r. (angl. to remind)

Apatinėje kvietimo dalyje (pavyzdyje kairiajame kampe) nurodoma, kokia apranga svečiai turėtų vilkėti priėmime. Iškilmingiausia vyro aprangos rūšis – frakas (pranc. cravate blanche, angl. White Tie). Frakas paprastai dėvimas tik per oficialius vakarinius renginius, pavyzdžiui, iškilmingus pietus ar vakarienes. Prie juodo frako dėvima balta liemenė, pastandinti balti marškiniai su apykakle atlenktais kampeliais, juoda arba balta peteliškė, juodos kelnės su dviem juodomis šilkinėmis juostelėmis, juodi lakiniai batai, apdovanojimų ir ordinų atributika. Tuo atveju moterys dėvi ilgas vakarines sukneles. Jeigu suknelė be rankovių, galima mūvėti ilgas pirštines, prie suknelės su rankovėmis tinka trumpos pirštinės. Pirštinių nereikia nusimauti sveikinantis ar šokant, jos nusimaunamos tik prie stalo.
Smokingas (pranc. cravate noire, angl. Black Tie). Jis dėvimas ir iškilminguose, ir neoficialiuose vakariniuose priėmimuose (netinka dieniniams pobūviams). Prie juodo smokingo atlasiniais arba šilkiniais atlapais mūvimos juodos kelnės su viena šilkine juostele, dėvimi balti marškiniai standžia apykakle, plati šilkinė ar atlasinė juosmens juosta ir varlytė (nebūtinai juodos spalvos), juodi plonapadžiai batai (gali būti ir lakiniai). Moterys dažniausiai vilki ilgas ar trumpas vakarines sukneles (galimas ir ilgas sijonas).
Jei kvietime į vakarinį priėmimą apie aprangą neužsimenama arba jei nurodyta neformali (angl. informal), svečiai dėvi vizitinę aprangą: vyrai – tamsius vienspalvius kostiumus ir baltus marškinius, moterys – vizitines sukneles arba kostiumėlius.
Tautinius drabužius galima vilkėti per visus oficialius renginius.
Kvietime turėtų būti nurodyta:
• kviečiančiojo/osios vardas ir pavardė;
• kviečiamojo asmens vardas, pavardė ir kreipinys;
• pakvietimo proga arba renginio rūšis;
• renginio data ir laikas;
• renginio vieta;
• pastaba kaip rengtis (jei būtina);
• prašymas atsakyti iki…
Svečių susodinimo už stalo plano sudarymas. Jis būtinas pusryčiams, pietums ir vakarienei (nereikalingas furšetui, kokteiliui, žurfiksui ir kt.).
Pateikiame dalį rekomenduojamų svečių susodinimo už stalo schemų. 8.15 ir 8.16 paveiksluose pavaizduotas atvejis, kai priėmime dalyvauja tik vyrai. Stalui vadovauja namų šeimininkas. Nurodyta 10 ir 12 svečių, iš kurių 1,2,3,4 – garbingiausi ( 8.17 pav.) – dešimties asmenų susodinimas (moterys ir vyrai).

prancūziškasis variantas – 20 žmonių susodinimo už stalo schema. Čia šeimininkės dešinėje – garbingiausias svečias, o šalia šeimininko – garbingiausia moteris. Šeimininkės ir šeimininko kairėje – pagal rangą bei pagarbą 3 ir 4 garbingiausi asmenys. Jei priėmime dalyvauja šeimos, paprastai žmona ir vyras sodinami už stalo atskirai. Garbės svečias paprastai sodinamas veidu į langą arba, jei pagrindinis salės akcentas yra puošnios raižytos durys, – priešais duris, o restorane – priešais orkestrą.

Angliškieji susodinimo variantai. Prie stalo šeimininkas sėdi stalugalio centre, o šeimininkė – priešais jį. Garbingiausio svečio žmona sodinama šeimininko dešinėje, o pats garbingiausias svečias – šeimininkės dešinėje. Angliškasis variantas užtikrina du pagrindinius pokalbių polius – šeimininkės ir šeimininko zonose, o prancūziškasis – vieną.
Kai stalas U formos, šeimininkas ir šeimininkė sėdi vienas prieš kitą. Šalia šeimininkės – garbingiausi svečiai vyrai, šalia šeimininko – garbiosios moterys. Toliau nuo jų ir galugaliuose – žemesnio rango svečiai.

Pavyzdinė svečių susodinimo už stalo oficialiuose pusryčiuose, pietuose ar vakarienėse nuostata – griežtai laikytis vyresniųjų tarnautojų ar visuomeninių svečių rango. Nesilaikymas to gali būti suprantamas kaip sąmoningas ne tik svečio, bet ir šalies, kuriai jis atstovauja, prestižo pažeminimas. Tai gali apsunkinti šalių santykius. Kad būtų išvengta svečių susodinimo nesklandumų, rekomenduojama dar prieš išsiunčiant kvietimus apgalvoti, į kurią vietą kiekvienas atsisės. Patartina sudaryti susodinimo planą. Pagal mūsų šalies nacionalinį protokolą aukščiausio rango svečias visuomet sėdi šeimininkei iš dešinės.
Pagrindinė susodinimo taisyklė – artimiausios vietos prie šeimininko ir šeimininkės laikomos garbingiausiomis. Kuo toliau nuo šių asmenų, tuo jos mažiau garbingos. Vieta iš dešinės pusės garbingesnė negu iš kairės . Pirmos iš dešinės ir kairės pusės nuo šeimininko sodinamos moterys, pirmi nuo šeimininkės – vyrai. Po to vietos mainosi: šalia moters sodinamas vyras ir atvirkščiai. Moteris nesodinama gale stalo, jei jame nesėdi ir vyras. Beje, pasaulio šalyse yra ir išimčių. Pavyzdžiui, Kinijoje garbės vietos yra šeimininkui iš kairės. Švedijoje garbės svečias sodinamas šeimininkės kairėje, o garbės viešnia – šeimininkui iš dešinės.
Ištekėjusi moteris turi pirmenybę prieš vedusį vyrą. Jeigu namų šeimininkė nedalyvauja, jos vietą gali užimti vieno iš garbingiausių svečių žmona. Taip pat svarbu, kad dalyviai mokėtų užsienio kalbą, jei šie sėdi šalia užsienio šalių svečių.
Dideliuose priėmimuose, kur gausu svečių, dar naudojamos svečių vietas nurodančios kortelės.Pagal tarptautinį etiketą jos vadinamos prancūzišku žodžiu placement. Be jų matomoje vietoje pritvirtinamas užstalės susodinimo planas, kuris neretai vadinamas afiša.

Tvarkos prie stalo svarbiausios taisyklės:
• visada laikytis protokolinės rangų tvarkos;
• garbės vieta yra šalia šeimininko arba šeimininkės;
• žmonoms/vyrams ir gyvenimo draugams/draugėms tenka pakviestojo partnerio rangas;
• santuokinės ir kitos poros sodinamos atskirai , paliekant joms galimybę pasikalbėti;
• užstalės partneris sėdi savo užstalės partnerei iš kairės;
• niekada šalia nesodinti dviejų damų (tabu!);
• užstalės afiša turi bûti pritvirtinama matomoje vietoje;
• užstalės kortelės padeda susirasti vietą.
Meniu sudarymas. Sudarant meniu būtina įvertinti svečių skonį, nacionalines ir religines tradicijas. Meniu sudaromas pradedant karštu patiekalu bei įtraukiant tik tarpusavyje derančius patiekalus.
Patalpos paruošimas ir stalų serviravimas.
Vienas pagrindinių dekoracijos elementų – gėlės . Jos merkiamos taip, kad neuždengtų svečių, sėdinčių vienas priešais kitą, netrukdytų jiems bendrauti. Vazos su gėlėmis paprastai statomos stalo viduryje ar kraštuose (jeigu ten nėra indų). Kai daugiau svečių, jos statomos ant kiekvieno stalo (10-12 žmonių grupei). Gėlės gali būti tos pačios ar skirtingų spalvų ir rūšių. Gėlės parenkamos atsižvelgiant tiek į vazos spalvą, tiek į jos formą. Gėlių spalva turėtų derėti prie indų ir staltiesės spalvos.
Priimdami svečius iš kitų šalių, stalą galime papuošti gėlėmis, kurių spalvos atitinka tų šalių nacionalines spalvas. Šventinę nuotaiką galima sukurti specialiai tai progai sukomponuota puokšte. Ji turėtų būti neaukšta, kad netrukdytų svečiams bendrauti. Geriausiai tinka bekvapės gėlės, nes tarp svečių gali pasitaikyti alergiškų kvapams.
Vazos aukštis neturi viršyti pusės puokštės aukščio. Rekomenduotinas santykis – 5 su 3.
Kitas dekoracijos elementas – metalinėse, krištolinėse ar porcelianinėse žvakidėse degančios žvakės. Jos gali būti tiek baltos, tiek spalvotos, bet visada priderintos prie stalo elementų.
Iškilminguose pobūviuose, degant žvakėms, uždegami šviestuvai, sietynai. Jauku, kai šviestuvai patalpą apšviečia iš šono ar kampo. Mažas šviesos žiburėlis – žvakė ilgais rudens ar žiemos vakarais prie priėmimo stalo suteikia paslaptingumo ir iškilmingumo.
Stalo serviravimas.
Įrankiai serviruojami tokia tvarka, kokia bus patiekiami valgiai, t.y. peiliai, šakutės, šaukšteliai išdėstomi pagal naudojimosi jais eilę. Iš kairės dedamos šakutės, iš dešinės – peiliai. Visi jie aštriuoju galu nukreipti į kairę. Virš lėkštės dedami įrankiai desertui valgyti. Šaukštelis dedamas virš šakutės. Šaukštelio rankenėlė yra viena iš dešinės, o šakutės – iš kairės pusės, nes viena ranka naudojamės šaukšteliu, o kita – šakute. Jei bus patiekta sriuba, tarp peilių žuvies patiekalui ir užkandžiams dedamas didelis šaukštas išgaubtąja dalimi į apačią. Šakutės taip pat serviruojamos išgaubtąja dalimi į apačią: prie pagalbinės lėkštės – didelė mėsos patiekalams, po to žuvies patiekalams ir mažoji užkandžiams. Atstumas tarp įrankių ir stalo galo yra 1-2 cm. Tokiu pačiu atstumu atskiriami vienas nuo kito ir įrankiai. Desertui įrankiai dedami virš pagrindinės lėkštės (išskyrus tą atvejį, kai serviruojamas stalas tik desertui – tuomet deserto įrankiai dedami kaip pagrindiniai – dešinėje arba abiejose desertinės lėkštelės pusėse).
Paprastai padėklinėje lėkštėje padedama apvali medžiaginė servetėlė, kad sumažintų dedamos užkandžių lėkštutės garsą. Jei pietūs bus pradedami nuo sriubos, ant tos servetėlės bus dedama gili sriubos lėkštė. Kita servetėlė, sulankstyta trikampiu, gobtuvu ar kitu būdu, dedama ant užkandžių lėkštutės arba ant lėkštelės duonai.

Tostai ir kalbos.
Tarptautinis etiketas numato net savotišką priėmimuose keliamų tostų scenarijų. Taigi tostai ir kalbos prasideda lojalumo tostu , kuris sakomas po pagrindinio patiekalo arba po deserto, kai išpilstomas šampanas (arba putojantis vynas). Tosto trukmė – nuo dešimties žodžių iki minutės (ypatingais atvejais šiek tiek ilgiau). Pobūvio šeimininkas pasveikina garbės svečią ir kitus susirinkusius. Po to nurodo aplinkybes ir priežastis, nulėmusias šį susitikimą, o pabaigoje palinki sveikatos garbės svečiui ir sėkmės jo šaliai. Kalboje (jos trukmė – 5 min.) galima paminėti priėmimo priežastį bei pakviesti garbės svečią pasakyti savo žodžius. Toliau – garbės svečio kalba. Svečias, atsakydamas į šią kalbą, padėkoja už šį palinkėjimą ir priėmimą, pasidalija įspūdžiais apie susitikimą ir pobūvį bei palinki sveikatos šeimininkams bei priėmimo dalyviams.
Europiečiai dažniausiai tostus kelia priėmimo pradžioje. Lietuvoje pastaruoju metu per oficialius priėmimus tostais pasikeičiama pobūvio pradžioje. Sakyti reikia gerai apgalvotus tostus: jie turi tikti priėmimo progai, nieko neįžeisti, nebūti familiarūs. Paprastai kiti tostai priklauso nuo pirmojo (lojalumo) ir pagrindinio tosto turinio.
Gana dažnai tenka matyti, kaip aukšto rango pareigūnai skaito kalbas “iš popieriaus”. Tarptautinis etiketas teigia, jog tai nėra labai mandagu, nors iškilmingų priėmimų metu garbingiausiam svečiui ir šeimininkui skaityti tosto arba oficialios kalbos tekstą ir nedraudžiama.
Pagal etiketą negeriantis alkoholio žmogus po kiekvieno tosto pakelia savo taurę ir, prilietęs prie lūpų, vėl pastato. Oficialių pusryčių, pietų ar vakarienių metu nepriimta susidaužti taurėmis, bet jei susidaužiama – vyro taurė moters taurę turi liesti žemiau.
Ar dera moteriai pirmajai pradėti sakyti tostą ar kalbą? Pagal Vakarų etiketo taisykles rekomenduojama, jog tostus ar kalbas pradėtų sakyti vyrai. Be to, jų metu būtina tyla – negalima valgyti, kalbėtis, pilstyti gėrimus ar pan.
Susėdus prie stalo reikia vengti pokalbio apie šeimyninį gyvenimą, bėdas, ligas, politiką, religiją, šeimos pajamas. Nepridera kalbėti ir apie verslo reikalus, dalykus, dominančius tik jus ir jūsų kaimyną. Taip pat nekalbama ir apie asmenis kurių dalyvaujantys nepažįsta. Pokalbio prie stalo metu reikia dėmesingai klausytis savo pašnekovo, ypač sėdinčio dešinėje. Pokalbis turi būti lengvas, malonus, netrukdantis valgyti. Bendravimą prie stalo baigti galima galvos linktelėjimu su žodžiais “buvo malonu”.
Jeigu pusryčių, pietų ar vakarienės metu numatomos oficialios kalbos ir tostai, šeimininkas privalo garbingiausiam svečiui, kuris rengiasi tokiam žodžiui, nusiųsti savosios kalbos ar tosto teksto kopiją, kad šis galėtų pasirengti atsakymui. Svarbiame susitikime atsakymas išsiunčiamas anksčiau. Kalba ar tostu galima išreikšti padėką, pasveikinti, kreiptis į susirinkusius, ko nors palinkėti.
Atsakydamas į kalbą garbingasis svečias turi išreikšti dėkingumą už parodytą svetingumą, apžvelgti buvusių susitikimų rezultatus, pritarti suinteresuotumui šiuo susitikimu, užtikrinti draugiškus jausmus ir t.t.
Tostas arba kalba ir atsakymas į juos turi būti parašytas ta pačia (pvz., anglų) kalba. Jei neįmanoma vartoti svečio šalies kalbos, tostai arba kalbos rašomos ir sakomos abiem pusėm suprantama (t.y. trečiąja) kalba arba bent daugumai svečių suprantamais žodžiais, nors tarptautinis etiketas neprieštarauja esant daugiakalbei auditorijai visiškai nekelti tostų ir nesakyti kalbų arba priėmimo dalyviams išdalyti vertimus.
Vizitinės ir stalo kortelės.
Etiketas reikalauja, kad vyro vizitinėje kortelėje, siunčiamoje arba įteikiamoje moteriai, būtų atspausdintas tik jo vardas ir pavardė. Moteris neturėtų palikti savo kortelės nevedusio arba išsiskyrusio vyro namuose. Jei vyras siunčia savo vizitinę kortelę ištekėjusiai moteriai, jis turėtų jas nusiųsti dvi: vieną damos vyrui, nors ir nebuvo pristatytas jam.
Grynai oficialiais atvejais tarptautinėje praktikoje vartojami trumpi simboliai – paprastai ranka kairiajame apatiniame vizitinės kortelės kampe užrašomos lotyniškos raidės. Dažniausiai vartojamos prancūzų kalbos žodžių pirmosios raidės:
• p. r. (pour remercier) – išreiškiant padėką ir dėkingumą. Neatsakoma;
• p. f. (pour feliciter) – sveikinant kokios nors šventės proga. (Atsakoma siunčiant savo kortelę su užrašu p. r.);
• p. f. N. A. (pour feliciter Nouvel An) – sveikinant su Naujaisiais Metais. (Atsakoma savo kortele su užrašu p. r.);
• p. c. (pour condolence) – pareiškiant užuojauta. (Atsakoma savo kortele su užrašu p.r.);
• p. p. c. (pour prende conge) – kai galutinai išvažiuojate iš šalies (vietoje asmeninio vizito). Neatsakoma;
• p. p. (pour presenter) – kai neakivaizdžiai pristatomas naujas pareigūnas. Jo viršininkas siunčia savo kortelę kartu pridėdamas naujojo pareigūno kortelę, ant kurios nieko nerašoma. Atsakoma siunčiant naujajam pareigūnui savo kortelę, ant kurios nieko nerašoma.
Mažiau oficialiomis progomis vietoje šių simbolių užrašomi žodžiai trečiuoju asmeniu, pavyzdžiui: “…sveikina su švente”, “…reiškia padėką”, “…dėkoja už naujametinius sveikinimus”, “…sveikina su Vasario 16-ąja” ir t.t.
Ir dar viena labai svarbi taisyklė – jei į vizitinę kortelę būtina atsakyti. Tai darome tą pačią dieną, t.y. per 24 valandas (taip pat su vizitine kortele).
Vizitinės kortelės (pavadinimas kilęs iš prancūziško žodžio “viziter”, t.y. vizituoti, lankytis, susipažinti) yra įvairių formatų ne per daug kieto kartono lapeliai. Pagal tarptautinį protokolą vyrams rekomenduotinos 100 x 60 mm arba 90 x 50 mm kortelės, o jų žmonoms – maždaug kvadratiniu centimetru mažesnės, t.y. 80 x 40 mm. Tarptautinių firmų atstovai savo vizitinėse kortelėse be pagrindinio turinio (vardo, pavardės ir profesijos) nurodo darbovietės ir ryšio priemonių (telefonų, faksų) numerius. Tokia vizitinė kortelė papuošiama firmos ženklu.
Pažintis su svečiais bei verslo partneriais prasideda nuo pasikeitimo vizitinėmis kortelėmis. Tarptautinio bendravimo etiketas tam siūlo keletą taisyklių. Vizitinę kortelę svečiui galima įteikti tik tada, kada jūs jam jau pristatyti. Momentą reiktų pasirinkti tokį, kad asmuo, kuriam įteikta jūsų vizitinė kortelė, galėtų ją ramiai perskaityti ir įteikti savąją. Atsakyti kortele į kortelę – privaloma mandagumo taisyklė. Tuo metu reikia garsiai ir aiškiai pasakyti savo pavardę, kad užsienietis galėtų išgirsti, kaip teisingai tariama pavardė. Taigi praktinė vizitinių kortelių reikšmė gana aiški – oficialus asmeninės pažinties įforminimas. Tačiau tai ne vienintelis kortelių vartojimo gyvenime atvejis. Vizitine kortele galima pasveikinti ir nacionalinių švenčių, gimimo dienos arba jubiliejaus progomis, pareikšti užuojautą arba padėką – tada vizitinė kortelė adresatui nuvežama asmeniškai kartu su gėlių puokšte, dovana ar suvenyru.
Stalo kortelės.
Jei kortelė yra vienguba, ją rekomenduojama padėti į svečio pagrindinę lėkštę. Tačiau daugiausia vartojamos stogo formos kortelės. Patariama abiejose jos pusėse užrašyti svečio vardą ir pavardę originalo (dažniausiai anglų) kalba. Tai daroma tam, kad būtų galima iš tolo matyti ir nesuklystant kreiptis į svečią pavarde.
Stogo kortelės statomos ant stalo kiek dešiniau prieš pakviestojo asmens lėkštę. Kai vienguba kortelė padėta lėkštėje, svečias ją paima ir padeda šalia savęs ant stalo. Ne lėkštėje padėtų kortelių liesti visiškai nereikia. Pasiimti kortelę atminimui galima, bet tik pasibaigus pobūviui (nors tai dažniausiai nemandagu).
Ant švediško, taip pat kokteilio ir furšeto priėmimų stalo minėtosios kortelės nereikalingos. Apie priėmimo pobūdį galima spręsti iš kvietimo
Jos taip pat kaip ir vizitinės kortelės neturi tiksliai nustatyto formato, tačiau paprastai nebūna didelės. Stalo kortelės gaminamos iš standaus balto popieriaus. Firmos, įmonės, organizacijos ir kitos įstaigos jose gali atspausdinti savo firminius ženklus arba emblemas – tik patariama kortelių neperkrauti. Maketuojant stalo kortelių tekstą, išryškinamas pakviestojo vardas, pavardė bei titulas.

Informacijos šaltiniai

1. Baršauskienė V. Dalykinė komunikacija.-Kaunas, 2002.-238 p.
2. Bierach A.. Kūno kalba. – Kaunas, 2000.
3. Jucevičienė P. Organizacijos elgsena. Kaunas, 1996. – 320 p.
4. Lydeka A. Protokolo pagrindai.- Vilnius, 2000.- 343 p.
5. Misevičius V. Tarptautinis bendravimas. -Kaunas, 1998.-260 p.
6. Palidauskaitė J. Viešojo administravimo etika.-Kaunas, 2001.-237 p.
7. Pruskus V. Verslo etika.-Vilnius, 1994. – 280 p.