ĮVADAS

1. Tarptautinio protokolo idėja

Žodžiu “protokolas” , kuris kilęs iš graikų kalbos, buvo vadinama dokumentų įforminimo ir archyvų tvarkymo taisyklių visuma. Laikui bėgant tarptautinio protokolo turinys pasipildė bendravimo etikos ir ceremonialo sąvokomis.

Tarptautinio protokolo normos nėra kurios nors šalies ar grupės asmenų pramanas. Tai – ilgos oficialaus bendravimo istorijos rezultatas. Tarptautinio protokolo sąvoka apibūdinama įvairiai: protokolas – vyriausybių ir jų atstovų oficialaus ir neoficialaus bendravimo taisyklių visuma; tarptautinis protokolas – visuma visuotinai pripažintų taisyklių ir tradicijų, kuriomis tarpusavio bendravimą grindžia vyriausybės, užsienio reikalų žinybos, diplomatinės atstovybės ir t.t.
Mūsų dienomis pasaulyje tarptautiniu lygiu bendrauja apie 200 valstybių, turinčių skirtingas visuomenines-politines santvarkas, tradicijas kultūrą, kalbą, suprantama, kad jų tarpusavio santykiai turi remtis visuotiniais tarpusavio bendradarbiavimo principais. Norint įgyvendinti šiuos principus praktikoje, reikia tam tikro instrumento, kuriuo šalys galėtų pademonstruoti palankumą viena kitai ir bendrauti. Šitaip susiformavo tarptautinis diplomatinis protokolas.
Šiais laikais griežtai laikomasi tarptautinio protokolo taisyklų ir normų, kai užmezgami diplomatiniai santykiai, vyksta oficialūs vizitai, vedamos derybos. Ypač svarbūs yra kitos šalies įvairaus pobūdžio šventės bei gedulingi įvykiai. Griežtai paisoma valstybinės vėliavos ir valstybinio himno naudojimo normų.
Protokolo pagrindas – tarptautinės etiketo taisyklės. Žodžiu “etiketas” apibūdinamas išsiauklėjimas, geros manieros, mandagus bendravimas. Etiketo pagrindu ir susiformavo tarptautinis protokolas.
Etiketas visada buvo žmonių bendravimo priemonė, dėmesio ir pagarbos vienas kitam raiškos būdas. Remiantis etiketo, kaip ir protokolo, normomis žmogus gali būti gerbiamas ir ignoruojamas, aukštinamas ir žeminimas. Etiketas yra iškalbingas, jis byloja apie reikšmingus dalykus: išorinės elgesio kultūros požiūriu apsaugodamas kiekvienos asmenybės orumą, jis padeda plėtoti humanišką žmonių tarpusavio santykių turinį. Etiketas ypač svarbus konfliktinių situacijų, derybų metu. Nesilaikant etiketo normų iš principo neįmanoma našiai svarstyti problemų, keistis nuomonėmis, kolektyviai ieškoti tiesos. Net smarkiausiai susikirtus pažiūroms, įsitikinimams, koncepcijoms, etiketas neleidžia suirti pagarbos ir padorumo atmosferai, nuomonių skirtumui virsti tarpusavio įžeidinėjimu, orumo menkinimu. Jis padeda išsaugoti partnerių lygiateisiškumo, džentelmeniškumo principus.
Žmogus, išmanantis tarptautinio protokolo normas, bet kokioje situacijoje jaučiasi jaukiau ir stabiliau. Įvairiausiuose pobūviuose ir priėmimuose toks žmogus žino, kokiu atveju reikia vilktis tą ar kitą protokolo nustatytą drabužį, kaip jam dera elgtis toje ar kitoje aplinkoje. Žinojimas teikia pasitikėjimo savimi, išvaduoja nuo spėlionių, nervinės įtampos. Tam tikros bendravimo bei elgesio taisyklės gyvuoja jau ne vieną amžių, jos yra bandytos perbandytos, tad šiandien nieko nauja nebereikia išradinėti – reikia tik įsiminti tarptautinio protokolo normas, ir jo padiktuota mandagumo ir pagarbos kalba leis mums susišnekėti bet kokioje situacijoje, bet kurioje šalyje.
Tarptautinio verslo taisyklė teigia, kad atvykėlis privalo taikytis prie vietos papročių bei tradicijų.

Susitikimų protokolas: apranga

Renkantis drabužius svarbu ir klimatas ir kultūra. Tropikuose ar karštose dykumų šalyse verslininkai dažniausiai dėvi atvirus marškinius ir medvilnines kelnes. Bet netgi tose rinkose pirmojo susitikimo proga verčiau apsirengti kostiumą arba švarką ir kelnes.
Verslininkės moterys gali vilkėti klasikinę suknelę, kostiumėlį ar švarkelį su sijonu. Vyrai susitikimams su aukšto rango asmenimis daugeliu atvejų turėtų rengtis taip: tamsus kostiumas, konservatyvus kaklaraištis ir tamsios kojinės.

Galima išskirti kelis patarimus, svarbius skirtingoms šalims, dėl aprangos:

1. Lotynų Europoje ir Lotynų Amerikoje ypač kreipiamas dėmesys į drabužių, papuošalų bei aksesuarų stilių ir kokybę.
2. Verslo partneriai iš Vidurio Rytų apie jus dažniausiai spręs iš jūsų portfelio, laikrodžio, rašiklio bei juvelyrinių papuošalų kokybės ir kainos.
3. Vokiečiai mieliau tvarko dalykinius reikalus su vyrais, kurių batai švariai nublizginti.
4. Visoje Azijoje verta avėti geros kokybės įsispiriamus batus, nes vietos papročiai reikalauja, kad nusiautumėte įžengdami į šventyklas, namus ir kartai net į įstaigas.
5. Amerikiečiai kreipia ypatingą dėmesį į dantis, todėl kai kurie europiečiai, ruošdamiesi komandiruotei į Ameriką, apsilanko pas dantų gydytoją.
6. Į musulmoniškas šalis (taip pat ir į Indiją) atvykusios moterys turėtų kuo labiau slėpti savo kūną.

Susitikimų protokolas: punktualumas

Galima išskirti keletą šalių ir jų susitikimo protokolo ypatumus.

Vokietija, Šveicarija, Švedija, Nyderlandai yra griežtai laiką traktuojančios kultūros, todėl į susitikimą būtina atvykti laiku. Vietos ir laiko pajungimas tvarkingumo principui yra vienas ryškiausių šių kultūrų bruožų. Net ir pusryčiai, pietūs bei kiti priėmimai čia prasideda labai tiksliai. Svarbu žinoti, kad partneriai iš laisvai traktuojančių laiką kultūrų, kurie verčia mus laukti, nebūtinai yra nemandagūs. Jie yra tokie, kokie yra – polichroniški.

JAV. Amerikiečiai saugo laiką ir vertina punktualumą. Jie naudojasi dienraščiu ir gyvena pagal tvarkaraštį. JAV laikas – materialinė vertybė, kurią galima sutaupyti, išleisti, prarasti, surasti, investuoti ir išvaistyti. Jei JAV verslininkai susitars dėl susitikimo kieno nors biure 9 val., jie bus tikri, kad bus priimti be jokių užlaikymų. Asmuo, kuris privers laukti ilgiau kaip dešimt minučių, bus laikomas arba beviltiškai nedrausmingu, arba nedovanotinai šiurkščiu. Susitikimui prasidėjus amerikiečiai tikisi, kad diskusijoms niekas netrukdys iki jų pabaigos. Jie lengvai suirzta, kai susitikimą nuolat pertraukia telefono skambučiai, netikėti lankytojai ar sekretoriai su šūsnimis popierių, kuriuos reikia pasirašyti. Užsienio derybininkai privalo laiku atvykti į visus susitikimus JAV ir gali tikėtis atsiprašymo, jeigu bus priversti kelias minutes palaukti.

Neverbalinis bendravimas

Gestai, mimika, intonacija – svarbi dalykinio bendravimo dalis. Jais (neverbaliniu būdu) galima pasakyti kur kas daugiau negu žodžiais. Jeigu tarp dviejų informacijos šaltinių (verbalinės ir neverbalinės) kyla prieštaravimų: žmogus kalba viena, o jo veide parašyta visai kas kita, tai, žinoma, didesnį pasitikėjimą kelia neverbalinė informacija. Dažnai japonų derybininkai sėdi netardami nė žodžio, o šnekieji amerikiečiai nemėgsta tokių pauzių. Neverbaliniai bendravimo komponentai itin reikšmingi pirmomis susitikimo minutėmis.
„Pagal rūbą sutinka…“- byloja liaudies patarlė. Ir tas „rūbelis“ ne tik kostiumas, bet pašnekovo poza, žvilgsnis, šypsena ir kt. Dar neištarus nė žodžio susiformuoja pirmas įvertinimas ir pokalbių metu jį pakeisti būna sunku.

Neverbalinis pasisveikinimas

Tradiciškai moterims palikta teisė pirmosioms ištiesti ranką. Tad ir universali etiketo taisyklė nurodo, jog vyras, pristatomas moteriai, turi palaukti, kad moteris pati ištiestų ranką. Į dalykinius reikalus orientuotose kultūrose dažniausiai tikimasi, kad verslininkė sveikindama paspaus vyrui ranką.
Tvirtas, stiprus rankos paspaudimas rodo atvirumą, pasiruošimą bendradarbiauti. Rankų paspaudimas yra labai iškalbingas: jei žmogus ignoruoja jūsų pasveikinimo gestą, vadinasi, jis ne itin tinkamas verslo partneris, nes gali būti piktas, užgaulus, išsiblaškęs.

Kai kuriose OS kultūrose moteris gali nenorėti spausti vyrui rankos. Indijoje atvykėliai vyrai turėtų būti pasirengę padaryti elegantišką namaste gestą (pietuose vadinamą namaskar) – suglaudę delnus maždaug smakro aukštyje šiek tiek nulenkti galvą.

Bendraujant su Tailando moterimis tinka panašus wai gestas.

Japonijoje rekomenduojama švelniai žvelgiant į partnerį spustelėti jam ranką ir pagarbiai linktelėti.

Kinijoje pirmiausia pasisveikinama paspaudžiant ranką su aukščiausio rango asmeniu.

Neverbalinis pasisveikinimas: pabučiavimas į ranką, skruostą, lūpas… ar niekur?

1. Vyrai, kurie nusprendžia laikytis šio ritualo, bučiuodami moteriai ranką ar skruostą neturi liesti jos odos.
2. Bučinys į skruostą. Britai paprastai bučiuoja tik vieną kartą (į dešinį skruostą), prancūzai – du (pirma į kairį, paskui į dešinį), o aistringieji belgai – tris ( į kairį, dešinį, kairį).
3. Bučinys į ranką. Santūrieji vokiečiai į skruostus bučiuojasi labai retai. Kaip ir italai ar ispanai, vokiečiai labiau linkę bučiuoti ranką. Užsieniečiai neprivalo jausti pareigos bučiuoti damai ranką.
4. Kai kurie atvykėliai į Rusiją gali pasijusti keistai, kai juos į lūpas pradės bučiuoti rusai vyrai, tuo pat metu stverdami svečią į didžiulį meškino glėbį. Patarimas – į visą tai reaguoti atlaidžiau ir su šypsena.

Atstumas

Bendraujant su užsieniečiais svarbu pasirinkti tinkamą atstumą tarp pašnekovų. Pavyzdžiui, amerikiečiai artimu atstumu laiko zoną nuo 15 cm iki 1 m 20 cm, o tolimu – zoną nuo nuo 1 m 20 cm iki 3 m ir daugiau. Svarbu atkreipti dėmesį į partnerio norus bei jo reakciją laikantis bendravimo atstumų.
Atstumas, kurio laikosi kalbėdami žmonės, priklauso nuo šalies ypatumų. Dalykiniuose pokalbiuose rusai prieina prie pašnekovo daug arčiau negu amerikiečiai. Tokį atstumo sumažinimą amerikietis gali suvokti kaip „suvereniteto“ pažeidimą, bereikalingą familiarumą, o rusai atstumo didinimą gali suprasti kaip santykių šaltumą, perdėtą oficialumą.
Atkreipsime dėmesį į skirtingų tautybių žmonių atstumus pokalbio metu:
Artimą atstumą išlaiko: arabai, japonai, Pietų Amerikos gyventojai, prancūzai, negrai, ispanai, italai, gyvenantys Šiaurės Amerikoje.
Vidutinis atstumas būdingas austrams, australams, vokiečiams, švedams, šveicarams.
O didelį atstumą išlaiko: didžiosios Britanijos ir Šiaurės Europos bei dauguma Azijos šalių gyventojai.

Simboliniai gestai

Simboliniams gestams priklauso, pavyzdžiui, šiandien labai paplitęs daugelyje pasaulio šalių amerikietiškas simbolis „OK (Okey)“, reiškiantis „viskas gerai“, „viskas tvarkoje“ ir perduodamas nykščiu ir smiliumi, kurie tarsi parodo „O“ raidę. Tačiau šis gestas nėra vienprasmis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje jis gali reikšti nulį, o Japonijoje – pinigus, kai kur Europoje ir Rusijoje – tai vulgarus ir užgaulus seksualinis gestas. Rytų ir Pietryčių Azijoje labai negražu nukreipti į ką nors smilių (rodomąjį pirštą). Ypač nemandagu smiliumi kviesti žmogų (Azijoje šiuo gestu kviečiami tik šunys ir prostitutės) – geriau pamoti sulenkiant visą plaštaką (delnu į viršų).
Gestų kalbą labai ištobulinta arabų pasaulyje. Ištiesta į priekį ranka delnu žemyn, pirštais darant grandymo judesius ore, simbolizuoja prašymą prieiti, prisiartinti. Jeigu arabui patinka jūsų sąmojis, jis impulsyviai griebs jūsų delną ir savo pirštais garsiai pliaukšės į jį. Tas pats gestas reiškia, jog sutinkama sudaryti sandorį. Trumpas galvos judesys atgal, pakeliant barzdą ir antakiu, reiškia neigimą.
Visose Artimųjų Rytų šalyse trys pirštai, sudėti žiupsneliu ir pakelti į viršų, reiškia prašymą neskubėti, palaukti minutėlę.
Beje, dėl šių gestų būna daugiausia nesusipratimų. Žmonės jais dažniausiai naudojasi, kai gerai nemoka kalbos. Jie mano, kad gestai visose šalyse vienodi. Deja, tokia nuomonė sukuria daug komiškų ir keblių situacijų. Mūsų šalyje į viršų pakeltas nykštys reiškia aukščiausią įvertinimą, JAV šis gestas vienu atveju reiškia „viskas tvarkoje“, o kitu – norą sustabdyti mašiną, o Graikijoje – „užsičiaupk“… Išvada aiški: jeigu nežinoma tiksli gestų reikšmė, kalbant su užsieniečiu geriau jų visai atsisakyti.

Susitikimų protokolas: kreipinio forma

Kuo formalesnė kultūra, tuo formaliau kreipiamasi į asmenį – tai pavarde, minint titulą, pareigas ar laipsnį.

• Kreipiniai”Direktoriau Kimai” arba “Pirmininke Parkai” Rytų Azijos kultūroje bus pakankamai pagarbūs.

• Bendraujant su moterimis Japonijoje dera prisiminti, kad mandagioji priesaga san reiškia ir “panelė”, ir “ponia”, ir “ponas”.

• Kinai paprastai turi tris vienskiemenius vardus, kurių pirmasis yra jų pavardė. Taigi į partnerį Yi Er Maną reikia kreiptis “Pone Yi”, o ne “Pone Man”.

• Tačiau, kad padėti užsieniečiams, savo vizitinėse kortelėse kinai dažnai sukeičia vardus vietomis. Tą patį kartais daro ir mandagieji japonai. Suabejojus, reikėtų nesidrovėti paklausti.

• Didžiausia Indonezijos etninė grupė yra javiečiai, paprastai turintys tik vieną vardą. Bet viduriniosios klasės atstovai dažniausiai turi du, o aukštesniosios – tris vardus.

• Jei Malaizijoje jūsų partneris yra Tan Sri, būtinai reikėtų minėti šį titulą bendraujant raštu ir žodžiu.

• Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje svarbiausi yra du paskutiniai vardai. Į meksikietį Pablą Garcią Mendozą reikėtų kreiptis Senor Garcia. Bet jeigu jis baigęs universitetą, geriau vadinti jį Licencialo (moterį – Licenciada) Garcia.

• JAV nėra labai svarbu kaip bus kreipiamasi,- svarbiau ar partneris bus pakviestas pietų. Į gydytojus kreipiamasi “Daktare”. Ką tik įsikūrusiose bendrovėse visi vadins kits kitą vardais, bet didelėse, tradiciškesnėse konporacijose į vadovus dažnai bus kreipiamasi “mister”, “miss”, “ms” arba “missis”- bent jau darbe.

Verbalinis pasisveikinimas

Sveikinantis daugelis kultūrų vartoja standartines formuluotes. Amerikiečiai dažnai pradeda pokalbį fraze: “ Sveiki, kaip laikotės?”, kurioje iš tikrųjų nesiteiraujama apie sveikatą. Tai viso labo nereikšminga frazė, į kurią automatiškai atsakoma: “Puikiai, o kaip laikotės jūs?” Ir tada visi pereina prie reikalo.
Priešingai nei amerikiečiai, vokietis teirausis “Wie geht es Ihnen?”, jei norės sužinoti, ar jau pasveikote po ligos.
Kai vokiečiai pristatomi pirmą kartą, jie sako: “Sehr angenem”, kas reiškia, jog jiems labai malonu su jumis susipažinti. Tas posakis reiškia tą patį, kaip ir angų: “Pleasure to meet you” arba prancūzų frazė: “Enchante”(reiškia: “Aš sužavėtas susitikimo su jumis”).
Pietryčių Azijoje, pavyzdžiui: Singapūre, ryte galima išgirsti klausimą: “Ar jūs jau papietavote ?”. Mandagus atsakymas į šį pasveikinimą: “Taip ačiū. O jūs jau papietavote ?”- ir visai nesvarbu, koks paros laikas.

Susitikimų protokolas: keitimasis vizitinėmis kortelėmis

Vizitinės kortelės tapo mūsų gyvenimo kasdienybe, būtinu atributu prisistatant pačiam ar pasveikinant kitus, reiškiant užuojautą. Jos yra labai patogios, kadangi atlieka kai kurias funkcijas už savininką. Vizitinę kortelę galima paduoti asmeniškai, įteikti per vairuotoją arba pasiųsti paštu.
Bendraujant su užsieniečiais, vizitinės kortelės atlieka savotišką „asmens pažymėjimo“ vaidmenį -bet kuri pažintis su partneriais prasideda nuo pasikeitimo vizitine kortele.
Dažniausiai vizitinėmis kortelėmis keičiamasi dalykinių pokalbių metu. Vykstant į pokalbį, reikėtų pasiimti pakankamą skaičių vizitinių kortelių. Pagal protokolą pirmasis vizitines korteles įteikia atėjęs asmuo. Pasikeitimas vizitinėmis kortelėmis prasideda nuo paties aukščiausio delegacijos nario ir eina tiksliai pagal rangus žemyn.
Ypač griežtai laikosi taisyklių japonai, kur nusižengimas hierarchijai tolygus įžeidimui. Amerikiečiai šiuo atžvilgiu demokratiškesni.
Į vizitines korteles būtina atsakyti. Tai reiškia, kad jei vizitinę kortelę duoda mums, turime mainais įteikti savąją. Jei atsitinka taip, kad tuo metu savo vizitinės kortelės neturime, reikia pasiaiškinti, kodėl negalime jos pateikti.
Etiketo specialistai teigia, kad vizitinė kortelė turi būti paprasta ir funkcionali. Visokie pamarginimai ir piešinukai solidumo jai nesuteikia, veikiau atskleidžia prastą skonį. Pageidautina, kad firmos logo būtų kuklus. „Vizitinėje kortelėje namų telefono geriau nespausdinti – jį visada galima užrašyti ranka“,- pataria specialistai.
Visur galioja paprastos, bet privalomos vizitinės kortelės įteikimo taisyklės: ją būtina įteikti atsuktą tekstu į pašnekovą, kad imdamas jis galėtų perskaityti įrašus. Duodant vizitinę kortelę reikia garsiai pasakyti savo pavardę, kad užsienietis daugmaž galėtų suvokti jūsų pavardės tarimą.
Vakarų Europoje, taip pat bendraujant su japonais, vizitinės kortelės atlieka asmens pažymėjimo vaidmenį. Su vizitine kortele reikia elgtis labai pagarbiai, kaip su pačiu ją įteikusiu asmeniu, kadangi ji yra alter ego, – ja negalima žaisti, gestikuliuoti. Beje, amerikiečiai su vizitinėmis kortelėmis elgiasi labai nerūpestingai, bei gali mėtyti ją ant stalo, rašinėti ant jos, įkišti kortelę į užpakalinę kišenę, netgi krapštytis ja dantis prie stalo.
Japonijoje meishi (verslo kortelėmis) keičiamasi labai ceremoningai. Kortelė įteikiama ir priimama abiem rankomis, įdėmiai skaitoma kelias sekundes, pagarbiai padedama ant konferencijų stalo, o vėliau lygiai taip pat pagarbiai dedama į odinį aplanką.

Dovanų teikimas ir priėmimas

Priešingai OR kultūroms, OS kultūros vertina keitimąsi dovanomis, nes tai įprastas būdas kurti ir stiprinti gerą tarpusavio ryšį. Išmintingas verslininkas pasikliaus vietos žmonių patarimais arba pasinaudos čia pateikiamais orientyrais.

Dovanos versle

• Reikėtų būti atsargiems teikiant dovanas, nes skirtingos kultūros turi senus tabu. Reikėtų vengti aštrių daiktų, pavyzdžiui, peilių, – kai kuriose kultūrose jie simbolizuoja santykių nutraukimą. Kinijoje nedovanoti laikrodžių. Jie lemia nelaimes, mat žodis “ laikrodis” kinų kalba skamba taip pat kaip “mirtis”.
• Puiki dovana: kokybiški rašikliai, garsių pavadinimų viskiai ar konjakai (nemusulmoniškose kraštuose), albumai bei leidiniai apie jūsų miestą, regioną ar šalį bei gaminius, kuriais garsėja jūsų šalis.
• Dovanojimas. Europoje dovanos teikiamos tuomet, kai sutartis jau pasirašyta. Japonijoje ir daugumoje kitų Azijos valstybių – po susitikimo. Šiaurės Amerikoje neįprasta teikti dovanas. Daug bendrovių laikosi griežtos politikos dėl dovanų, ypač pareigūnams, atsakingiems už pirkimą.
• Teikimas. Japonijoje dovanos įpakavimas svarbesnis už pačią dovaną. Čia ir kitur Azijoje reikėtų teikti ir priimti dovanas abiem rankom, – išskyrus Tailandą, kur dovaną reikėtų pateikti dešine, prilaikydami jos alkūnę kairiąja ranka. Tikėtina, kad Azijoje įteikta dovana bus išvyniota tada, kai partneriai išvyks. Europoje bei Šiaurės ir pietų Amerikoje dovana, ko gero bus išvyniota prie jūsų.

Dovanos šeimininkei: Europa

Dovanos ne visada teikiamos verslo partneriams. Kai partneris pakviečia pietų į savo namus, nereikėtų pamiršti keleto tabu:

• Teikti raudonas rožes šeimininkei netinka, mat reikštų, kad flirtuojate sau šeimininke.
• Raudoni gvazdikai taip pat blogai, nebent žinotumėte, kad šeimininkai iš tikrųjų yra socialistai.
• Džiovintos gėlės, lelijos, balti astrai ir astrai netinka, nes šios gėlės skirtos laidotuvėms.
• Visada reikėtų dovanoti nelyginį gėlių skaičių, tačiau šešių ir dvylikos žiedų puokštės taip pat tinka.
• Vokietijoje ir kai kuriose kitose šalyse reikėtų nepamiršti išvynioti gėles prieš teikiant jas šeimininkei.
• Pakviestam į didelį pobūvį, reikėtų nusiųsti puokštę gerokai anksčiau tą pačią dieną, nes vakaro metu šeimininkė bus pernelyg užimta svečiais, kad ieškotų vazos ir vandens.

Dera dovanoti vyną, dailiame butelyje su garsaus vyndario etikete, pageidautina iš jūsų šalies, jeigu ten gaminamas vynas. Šeimininkei tinka dovanoti gero šokolado ar sausainių dėžutę. Šaunu atnešti ką nors ir vaikams.

Susitikimų protokolas: gaivieji gėrimai

Azijoje ir Vidurio Rytuose lankytojams siūloma išgerti karštos arbatos arba kavos. Nuovokus verslininkas turėtų palaukti, kol šeimininkas gurkštels pirmasis, ir tik tuomet pats pakelti puodelį prie lūpų. Visada reikėtų priimti pasiūlytą gėrimą, ir neprašyti nieko, kas nebuvo aiškiai pasiūlyta.

Valgymas ir gėrimas

Iškylančius klausimus dėl maisto ir gėrimo, reikėtų nesidrovėti klausti vietos žmonių arba skaityti knygas apie kultūrų skirtumus.

Reikėtų įsidėmėti kai kuriuos maisto ir gėrimo tabu:

• Tikri musulmonai negeria alkoholio, nevalgo jokio kiaulienos patiekalo. Daugelis jų nevalgo austrių, krabų ir pan. Šie draudimai svarbūs ir žydams.
• Indai vengia ir jautienos, ir kiaulienos; dauguma yra vegetarai.
• Budistai taip pat yra vegetarai, nors daug budistų iš Tailando mėgsta jautienos patiekalus, – svarbu, kad kas nors kitas būtų paskerdęs gyvulį.

Kai kurie valgio ir gėrimo tabu iš tiesų labai svarbūs, tarkim, negalima siūlyti musulmonui svečiui kiaulienos kepsnio arba indui – jautienos šonkaulio.
Kiti tabu netgi juokingi. Pavyzdžiui, italai geria kapučino tik rytais, apie 10 val..

Vietos verslo protokolo išmanymas partneriui parodys, kad jūs esate patikimas tiekėjas ar bendradarbis. O kuo mažesnis etiketo klaidų skaičius suteiks galbūt nedidelį pranašumą prieš ne tokius dėmesingus konkurentus.

Išvados

Susipažinus su tarptautiniu verslo protokolu ir etiketu, galima teigti, jog nėra dviejų asmenų, kurie elgtųsi visiškai vienodai, net jeigu abu priklausytų tai pačiai kultūrai.
Neišmokus gerų manierų neįmanoma padaryti karjeros. Šiandien, gyvenant itin judriame ir permainingame pasaulyje, karjerai daryti reikia kaip niekad daug žinių ir įgūdžių, mokėti neprasti takto ir pasitikėjimo savimi.
Tarpusavio santykių kultūros taisyklės ypač svarbios šiandien, kai vis daugiau šalių pasirenka laisvosios rinkos kelią. Norint pasiekti verslo ar karjeros sėkmę, būtina žinoti bent pagrindinius protokolo reikalavimus – tik tada galima išvengti keblių situacijų ar net kuriozų. Protokolo laikymasis padeda laisvai jaustis oficialiose situacijose, žinoti, ko iš mūsų tikimasi, kaip reikia elgtis, kad neįžeistume žmonių, su kuriais bendraujame.
Žodis „protokolas“ mūsų sąmonėje susijęs su tarptautinėje praktikoje įprastu diplomatiniu ceremonialu. Išgirdę šį žodį išsyk įsivaizduojame gausybę sudėtingų ir sunkiai įsimenamų taisyklių, draudimų. Stebimės, kaip „oficialus protokolininkas“ geba įveikti daugybę vien tik valstybinių rangų sekos keliamų problemų. O stebėtis išties yra ko: protokolas – tai nepaprastai didelė atsakomybė: protokolinės rangų sekos klaida gali turėti neigiamų tarptautinių padarinių, kuriuos labai sunku įveikti.
Oficialiuose renginiuose labai svarbu paisyti protokolinės rangų sekos, kadangi rangas yra žmogaus visuomeninio reikšmingumo ženklas. Padarius klaidą – įterpus svečią į rangų seką ne pagal statusą, gali kilti nesusipratimų. Susipažinus su verslo protokolu, galime išskirti dvi galimybės išvengti pavojaus ką nors įžeisti ar sugadinti nuotaiką. Viena – priimant svečius pasiūlyti jiems sėstis ten, kur yra vietos. Šiuo atveju šeimininkas tarsi pripažįsta savo demokratišką liberalumą, užtat niekas nepasijunta įžeistas. Kitas būdas – nuosekliai suskirstyti svečius pagal hierarchiją. Čia ir praverčia protokolas. Remiantis juo, svečius galima suskirstyti pagal jų padėtį rangų sąraše ir nustatyti kiekvienam iš jų prideramą vietą. Tačiau net ir puikiai išmanant visada yra dėl ko pasukti galvą: negalima iš karto nuspręsti, kas aukštesnis rangu. Kiekvienas sprendimas turi būti gerai apgalvotas, kuo geriau atspindėti tų žmonių visuotinai pripažintą autoritetą.
Protokolo ir etiketo išmanymas – labai svarbus socialinės psichologijos elementas.
Protokolo pagrindas – tai griežtos taisyklės, reglamentuojančios sutikimų ir palydų tvarką, derybų ar pokalbių vedimą, priėmimų organizavimą, dalykinio susirašinėjimo įforminimą.
Etiketas apima įvairias elgesio formas, mandagumo taisykles. Etiketas – tai daugelio žmonių kartų patirties rezultatas, tai formalių taisyklių taikymas iš anksto numatytuose situacijose. Šios taisyklės vadinamos tarptautinėmis, kadangi jos yra daugiau ar mažiau vienodos visose šalyse. Tuo tarpu kiekvienos šalies etiketas gali turėti savų ypatybių, kurias galėjo lemti savita istorinė raida, etninės ir religinės tradicijos bei papročiai.
Susipažinus su protokolo ir etiketo reikšme, tarp jų galime rasti tam tikrų panašumų bei skirtumų. Svarbiausias panašumas būtų tas, kad tiek protokolas, tiek etiketas – tai tam tikros elgesio, mandagumo taisyklės, kurias privalo žinoti žmonės, nenorintys negatyviai išsiskirti iš kitų. Pagrindinis skirtumas tarp protokolo ir etiketo būtų tas, kad protokolo reikalavimai yra griežti, konkretūs ir be alternatyvos, o etiketas labiau grindžiamas patarimais, kaip geriau, maloniau.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Arminas Lydeka „Protokolo pagrindai“
2. Vilius Misevičius „Tarptautinio bendravimo protokolas“
3. Gertrud Teusen „Tarnybinis etiketas“
4. Gesteland „Kaip išgauti taip“