Gyvenimo prasmė. Ar verta jos ieškoti?

 

Vieną kartą visiems ateina diena, kai savęs paklausi.Kokia mano gyvenimo šitame pasaulyje prasmė?“Paklausiame visi, tik ar visi ryžtamės ieškoti atsakymo? Ar surastas atsakymas nenuvils, neišgąsdins, neužgaus ? Ar atsakytas klausimas kažką padės pakeisti, pasikeisti, pamatyti?

Aš manau, kad neverta. Kad sugebėtum pažvelgti į akis prasmei turi būt tam pasiruošęs, ne kiekvienas gali tą padaryti savęs neįskaudinęs, neužgavęs. Tai įrodo ir daugelio literatūros klasikų kūriniai. Tragiški herojų likimai dažnai ten perpinti ieškojimo, bandymo suprasti, pateisinti, atverti, pačiam būti atviram. Kiekvienas iš jų ieškojime bandė atrasti save, savo vietą, deja…. Atsakymai dažnai nebūna vienareikšmiai, suprantami, juose lengva pasiklysti, pasimesti. Tikrojo kelio ieškojimas dažnai būna kelias į niekur. Toli gražu ne kiekvienas gali tai priimti. Aišku, ieškančiųjų gyvenimas turi savo žavesio, drąsos, siektinumo pavyzdžio, bet kiek jame kančios, neatsakytų klausimų, daugtaškių ir nebaigtumo.

Gyvenimo prasmė? Ar galima to iš viso klausti? Juk žmogaus gimimas jau pats savaime suteikia kažkam prasmę, mažos kūdikio rankytės suteikia prasmę mamos gyvenimui, kada atsiranda jausmas, kad viską gali atiduoti dėl tų mažyčių į tave ištiestų rankučių. Meilė? Ji taip pat suteikia prasmę, supratimą apie pasiaukojimą, atleidimą, laimę. Mirtis? ….padeda suprasti laikinumą, įvertinti dabartį. Darbas? Poilsis? Gamta? Juk kiekvienas dalykas, kiekvienas atėjęs pavasaris, išaušusi nauja diena, kiekvienas sutiktas žmogus, pastebėta šypsena, pastebėtas šimtus kartų matytas medis, gėlė, suoliukas parke, visi jie atsineša naują patirtį, visi jie šiek tiek pasuka tave ten, kur tu ir turėtum būti.

Kai kuriose filosofijos kryptyse akcentuojamas būtent sugebėjimas nesipriešinti gyvenimo tėkmei, nespartinti įvykių, mokėti plaukti gyvenimo upe ramiai, budriai ir užtikrintai. Nes gyvenimo keliai dažnai veda mus ten, kur ir turime būti ir jei mums kažkas yra skirta, mus būtinai ten ir nuves, jei bus skirta kažką sužinoti, gyvenimas padarys tai tokiu laiku, kada ir turi tai įvykti.Todėl tiek amžių pasaulyje egzistuoja religijos, kurios stengiasi žmonėms palengvinti ieškojimus, suteikti tikrumo, pasitikėjimo, tikėjimo, paramos. Todėl egzistuoja įstatymai, filosofija, menas, visa tai kažkuriuo momentu gali tapti atsakymu. Labai netikėtu, nelauktu, o gal kartais išlauktu, išnešiotu, užaugintu kažkur širdyje.

Tad aš teigčiau, kad nereikia ieškoti, klausti, blaškytis. Reikia tiesiog nepamiršti gyventi, nepamiršti pamatyti krintančių lapų, sprogstančių medžių, augančių vaikų, mylimo žmogaus akių, reikia mokėti surasti laiko sustoti, apkabinti, priglausti, paklausti, pastebėti. Reikia nepamiršti gyventi, ne dėl pinigų, ne dėl kažko, o tiesiog mokėti priimti gyvenimą su visais jo veidais, gražų, besišypsantį, liūdną ar piktą. Ir gal tuomet, visai netikėtai, einant rudenėjančiu parku, kartu su klevo lapu nukris ir atsakymas … Galbūt jis mus privers nusisypsoti…Juk tai taip paprasta.

Leave a Reply

Your email address will not be published.