Patriotizmas -tai taurus darbas savo šaliai, jos kalbai ir kultūrai.
Patriotizmas (iš lot. patria ‘tėvynė’) – reiškinys, kai gerbiama, ginama ir mylima bei kartais – aukštinama sava šalis ar regionas, tauta, kalba, kultūra. Patriotizmu nelaikomas toks savo šalies aukštinimas, kai žeminamos kitos tautos ar jų tėvynės, – tuomet tai laikytina šovinizmu. Patriotizmo apraiškos išryškėja kylant tautiniams, teritoriniams konfliktams, ginant savo kraštą ir valstybę. Tokiose situacijose puolančio priešo sutapatinimas su visa jo tauta virsta nacionalizmu.
Patriotizmas kaip ir daugelis kitų vertybių šiais laikais nyksta dėl įvairiausių priežasčių,pavizdžiui, globalizacijos proceso,kitoje aplinkoje augusio jaunimo bei jo požiūrio į tokį dalyką.
Vienas pasaulis, vienas kaimas-globalizacija –dabar nesvarbu, kur tu gyveni,kur mokaisi: per kelias valandas gali nuskristi į kitą kraštą, todėl gimtinės vertinimas bei meilė jai slopsta. Šiais laikais tu jau gyveni ne Lietuvoje , o visame pasaulyje. Žmonės nebejaučia skirtumo, kur būna tuolabiau ,kad dabar sienos atviros- gali keliauti,mokytis dirbti bet kurioje šalyje . O ir žmonėms dažniausiai svarbūs materialiniai dalykai- kur geriau, gauni daugiau pinigų ten ir apsistoji. Neretai dvasiniai dalykai su materialiniais tarpusavyje nesusiejami –emigrantų meilė tėvynei, jeigu iš vis ji tokia dar buvo,galų gale pamirštama gerai ir patogiai įsitaisiusius kitoje visuomenėje , valstybėje. Kitos kultūros dėl tos pačios globalizacijos taip pat stipriai supanašėjusios , net sunku suprasti kuriai tu jauti meilę. Juk ir dabar praktiškai visame pasaulyje kalbame viena anglų kalba, mūsų virtuvė ne tokia populiari kaip kitų , pavizdžiui, kinų, italų,ispanų ir t.t., viešai kalbama apie savo senų paparočių, tautos savitumo praradimą.Būtent dėl šių problemų žmogus ,gyvenantis viename dideliame kaime ,nuvertina šalį, kurioje gimė ir nabejaučia tokio didelio prieraišumo , kaip dar visai neseniai gyvavę priespaudos ir okupacijos metais.
Dabartinis jaunumas užaugo ir auga laisvoje Lietuvoje ,kurioje nejaučiama priespauda, nėra cenzūros ir Ezopinės kalbos- dalykų,kurie vienijo tautą,kėlė meilę jai. Daugelis tokių jaunuolių tkriausiai net nesupranta patriotizmo sąvokos, ką visa tai reiškia iš tikrųjų. Šiuo atveju nepadeda kalbos ar pasakojimai apie senus laikus , kai buvo knygnešiai , uždraustas lietuviškas raštas , o sovietinė armija naikino viso to likučius bei pačią visuomenę.Kodėl būtent tais laikais buvo keliamos didžiausios „Dainų dainelės“šventės.,kodėl tuomet žmonės džiaugėsi savo šalimi , gyventojais , tautiniais rūbais? Galbūt dėl to, kad viso to nepatyręs ir nepajutęs negali suvokti patriotizmo prasmės ,o jaunimui pasakojimai, istorijos neturi realios prasmės , nes jie jau užaugo laisvoje Lietuvoje.
Šiuo metu dėl vyraujančios „pop“ kultūros ir kitokio jaunimo požiūrio būti patriotu nemdinga, jei toks būsi, tave visi laikys keistuoliu bukagalviu ar dar kuo. Dabartiniam žmogui labiau naudinga domėtis apgailėtomis laidomis televizoriaus ekranuose, turėti gerą automobilį ir namą, kurio bokštai matosi už kelių kilometrų. Patriotizmas laikomas atgyvenusiu dalyku, nes dabar tokių grėsmių nebėra, taip pat saugumo jausmą suteikia narystė įvairiose sąjungose, organizacijose, pavizdžiui, NATO, Europos sąjunga, kurie kaip Džordžas Bushas teigė atskubės mums į pagalbą. Domėjimasis ir buvimas patriotu laikomas keistu dalyku šiuolaikinėje ypač tarp jaunimo.
miestuose. O tai užtikrina pastovumą ir išliekamumą.
Sportas skatina patriotizmą
Krepšinis – antroji Lietuvos religija. Sportininkų pergalės kelia pasididžiavimą mūsų tėvyne. Dažniausiai skanduojant žodį „LIETUVA“ galima išgirsti, kai žaidžia Lietuvos rinktinė. Sportas – dar viena sritis, kurioje patriotizmas trykšte trykšta.
Sovietmečiu „Žalgirio“ pergalės prieš Maskvos klubą CSKA sukeldavo masinę euforiją. Kai kurie lietuviškos tapatybės saugotojai nerimauja, kad tautiškumas tampa nebeįdomus ir nemadingas, kad jaunimas žiūri į Vakarus, o ne į Rumšiškes, kad net keikiamasi ne rupiais miltais ir perkūnais, bet angliškais keiksmažodžiais. Tokia realybė – kuo toliau, tuo mažiau įdomus Vytautas Didysis, S. Daukantas su Valančiumi ir nacionalinis valgis – cepelinai su spirgais, kalbėta „Tapatybės labirintuose“.
Tačiau mažėjantis suvalgomų cepelinų skaičius dar nerodo, kad lietuviškumas neįdomus. Reikia padaryti tai, ką padarė XIX amžiaus mūsų tautiniai veikėjai – jie surado tokius herojus, tokius simbolius, kurie tapo įtikinami šimtui metų, kurie padėjo išlaikyti lietuvybę. O sportas gali duoti naujų didvyrių, naujų simbolių.
Juk ką reiškia, kad lietuvių varžybos vis daugiau ir daugiau stebimos ne namuose prie televizorių ekranų, bet baruose, kur susirenka bendraminčiai? Ogi tai, kad pergalės akimirkas norima išgyventi kartu su kitais, norima kartu pajusti tą jausmą, kuris verčia odą pašiurpti – tu priklausai tautai, kurios atstovai ką tik laimėjo.
Sociologinės apklausos rodo, kad sportininkų pergalės net 88,9 proc. Lietuvos gyventojų skatina didžiuotis Lietuva. Jie tapo šalies pasididžiavimu, patriotizmo šaltiniu. Tai patvirtina ir sociologai.
„Tai tikriausiai pagrindinis dalykas, kuriuo didžiuojasi lietuviai. Prieš porą metų buvo tokia apklausa apie Lietuvos įvaizdį. Tai, deja, lietuviai daug kuo nesididžiuoja, netgi ekonominiais pasiekimais (tuo metu ekonomika kaip tik labai gerai vystėsi, bet lietuviai nepripažino, kad tai yra sparčiai besivystanti šalis, kad tai moderni šalis). O dėl sporto absoliuti dauguma gyventojų sakė, kad pas mus sportas yra gerai išvystytas. Iš užsienio žiūrint, Lietuvoje sportas gal pervertinamas, bet iš vidaus tai vienas svarbiausių pasiekimų ir turtų“, – teigė sociologas V. Gaidys.