Anglijos bankai

 

Įvadas
Terminas”bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banko” – tai stalas už, kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai. Bankų istorija siekia tolimą praeitį. Kai kurios bankinės operacijos buvo žinomos senovės civilizacijose (2000 m. pr.Kr.), Graikijoje (IV a. pr. Kr.), Senovės Romoje. Pirmosios jas teikė bažnyčios – tais laikais buvo saugiausia vieta brangenybėms saugoti.
Pirmieji dabartinių bankų prototipai atsirado XII a. Lombardijoje (Šiaurės Italija), teikę paslaugas už užstatytus pinigus. Šios kreditinės įstaigos pagal jų atsiradimo geografinės vietovės pavadinimą ir šiandien vadinamos lombardais.
Bankas – tai finansų institucija, turinti specialią valstybės licenciją, kuri leidžia priimti pinigus ir suteikti paskolas.
Bankai gali teikti laisvas lėšas, teikti kreditą, tarpininkauja atliekant piniginius atsiskaitymus, reguliuoja pinigų cirkuliaciją, leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas. Kitaip tariant, bankai yra specialios firmos, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu.

Anglijos bankininkystės istorijos apžvalga
XVII a. jau ir kitose Europos valstybėse pradedama steigti didesnius bankus. Pavyzdžiui, pirmasis stambus bankas, kuris vedė komercines banko operacijas šiuolaikine žodžio prasme, buvo Anglijos bankas (Bank of England), įkurtas 1694 m. su teise leisti (emituoti) banknotus. Juo pasekė daugelis akcinių bankų kitose šalyse, kurie iš pradžiu savo operacijas grindė banknotų emisija. Anglijoje bankininkystė išsirutuliojo iš viduramžių auksakalių – bankininkų protėvių – tradicijų. Kaip sako jų pavadinimas, auksakaliai kalė brangųjį metalą. Tačiau jie užsiėmė ir kita veikla – priimdavo iš klientų saugoti jų aukso ir sidabro brangenybes. priimdamas vertybę, auksakalys išrašydavo klientui sandėlio kvitą – pasižadėjimą grąžinti vertybę, kai savininkas jos tik pareikalaus. Taigi auksakaliai teikdavo paslaugas turtingajam elitui ir jos buvo labai panašios į paslaugas, kurias šiandieną mums suteikia bagažo saugojimo kamera. Auksakaliai saugojo auksinius ir sidabrinius vertingus dirbinius už mokestį ir grąžindavo juos savininkui, kai šis pareikalaudavo. Bet auksakaliai saugojo ne vien unikalius dirbinius. Buvo saugojamos ir auksinės bei sidabrinės monetos. Todėl reikėdavo grąžinti ne būtinai tas pačias monetas, kurios buvo paliktos. Jie jau tada suprato, kad gali skolinti tiek pinigų, kad tam tikra dalis liktų kaip atsarga, mat tikimybė, kad visi klientai gali pareikalauti pinigus grąžinti tuo pačiu metu, yra maža. Jie išduodavo indėlininkams pakvitavimus, kuriuos jie galėdavo perleisti kitiem žmonėms. Kad tokias operacijas būtų patogiau atlikti, pakvitavimuose būdavo rašomos apvalios sumos. Taip tie pakvitavimai tapo privačiais banknotais, tai yra bankininko išleistais ir pareikalavus apmokamais piniginiais ženklais. Šitaip prasidėjo bankų era.
Tolesnis bankų evoliucijos etapas buvo atsiradimas stambių finansinių akcinių firmų, remiančių savo veikla ne banknotų emisija, bet depozitais (indėliais). Ši bankų raidos stadija, kaip ir su tuo susijęs darbo pasidalijimas tarp atskirų bankinių firmų baigiasi jau XIX a. Būdingas naujosios bankų evoliucijos požymis yra bankų koncentracija ir privačių bankų išstumimas. Toji tendencija ryškiausiai pasireiškia Anglijoje ir JAV. Pvz.: 1890m. Anglijoje buvo 123 akciniai bankai, o 1927m. jau tik 35, iš kurių tik 5 didieji. Bankų koncentracija reiškėsi ir kitose šalyse ir priklauso nuo bendrų koncentracijos dėsningumų bei bankų akcinės formos, kuri formaliai tą koncentraciją palengvina.
Ryškus šio amžiaus 8 ir 9 dešimtmečio bruožas buvo komercinės bankininkystės internacionalizavimas, nes JAV, vakarų Europos ir Japonijos bankai įsteigė kitose šalyse savo filialų sistemas. Pagrindiniai JAV komerciniai bankai įvairiose šalyse įsteigė beveik 1000 skyrių; Londone tokių skyrių įsteigta daugiau negu bet kuriame kitame užsienio centre. Didžiausi konkurentai Londono užsieninėje rinkoje yra 50 tarptautinių bankų – pagrindiniai kiekvienos pramoninės valstybės bankai. Atsidarę užsienio bankai stengiasi padidinti savo paskolų teikimo bei indėlių priėmimo rinkos dalį ir todėl gana agresyviai konkuruoja vienas kito vidaus rinkoje.
Tarptautinės bankininkystės stiprėjimas sąlygojo užsieninės bankininkystės paplitimą – įsteigta bankų skyrių, veikiančių įvairiuose finansų centruose ir priimančius indėlius kita, o ne tos šalies, kur jie veikia, valiuta (eurovaliuta). Bankai, pavyzdžiui, Londone, įskaitant JAV bankų filialus, priima indėlius JAV doleriais, Vokietijos markėmis, Šveicarijos frankais ar kitomis valiutomis.
Užsienio bankai gali mokėti didesnes palūkanas negu vietiniai bankai todėl, kad jiems netaikomos palūkanų normų aukščiausios leistinos ribos ir privalomųjų rezervų reikalavimai. Taigi bankininkystei priskiriama įstaigų, kurioms yra netaikomi vietiniai ribojimai ir reguliavimai, bankinė veikla. Kad konkuruotų su ofšoriniais, pavyzdžiui, Bahamų salų bankais tokie tradiciniai bankininkystės centrai kaip Niujorko imasi priemonių tenkinti poreikius klientų, kurie savo pinigus nori laikyti neapmokestinamosiose sąskaitose. Paminėtas ir Londono bankas, kuriam netaikomas nacionalinis reguliavimas.

Bankų veikla
Savo veiklą Anglijos bankas grindžia 1946 metų Anglijos banko įstatymu, kuriuo jis buvo nacionalizuotas. Pagal šį įstatymą Anglijos karalienė skiria valdytoją, valdytojo pavaduotoją ir 16 valdybos narių. Valdytojas skiriamas penkeriems, valdybos nariai ketveriems metams (galima skirti ir pakartotinai). Keturi valdybos nariai, vadinami direktoriais, gali užimti pagrindines Anglijos banko pareigas kaip vykdomieji direktoriai. Prieš kelerius metus įvestos ir jaunesniųjų direktorių pareigos. Likusieji valdybos nariai – ne vykdomieji direktoriai – atstovauja įtakingiems finansų ir pramonės sluoksniams. Valdyba posėdžiauja kas savaitę, atsakydama už visus Anglijos banko reikalus.
Anglijos banko tikslų, pareigų ir veiklos principų deklaracijoje išvardytos tokios Anglijos banko pareigos:
• atsiskaityti parlamentui už savo veiklą ir jautriai reaguoti į visuomenės poreikius;
• teikti vyriausybei ir jos institucijoms gerai pagrįstus, profesionalius patarimus, padėti įgyvendinti jų politinį kursą;
• prižiūrėti finansų institucijas ir rinkas, suprasti jų poreikius, adekvačiai į juos reaguoti;
• savo išteklius tvarkyti taip, kad tai neapsunkintų viso bankininkystės sektoriaus darbo ir kad Finansų ministerijai nekiltų abejonių dėl kapitalo naudojimo efektyvumo;
• siekti, kad vienas Anglijos banko darbuotojas mokėtų savo darbą, būtų apmokytas jį atlikti, aprūpintas viskuo, ko jam reikia, kad jam už tai būtų deramai atlyginta.

Bankų priežiūra
Vienas svarbiausių Anglijos banko uždavinių – šalyje veikiančių bankų priežiūra, kuri 1979 metais buvo juridiškai įteisinta Bankininkystės įstatymu. Bankų priežiūra vykdoma vadovaujantis minėtu įstatymu ir Europos Sąjungos įstatymais direktyvomis. Toliau pateiksime svarbiausius bankų priežiūros Anglijoje bruožus.
Svarbiausias bankų priežiūros tikslas apsaugoti bankų indėlininkus. Anglijoje niekam neleidžiama priiminėti indėlių iš gyventojų, neturint Anglijos banko leidimo. Leidimai išduodami ne lengvai: tikrinama pretendentų finansinė būklė, vadovybės sąžiningumas ir kompetencija. Leidimus gavusių bankų veiklą seka Anglijos banko Bankų priežiūros departamentas.
Priežiūros uždavinys – nustatyti, ar bankas yra finansiškai stabilus. Toks patikrinimas dažnai vadinamas “apdairia priežiūra”. Tos priežiūros metu Centrinis bankas nenagrinėja bankų santykių su jų skolininkais ir apskritai su jų klientais, nenagrinėja ir tarp jų kylančių ginčų, jei tik dėl to neatsiranda abejonių , ar tas bankas atitinka bankininkystės įstatymo reikalavimus ir nekyla pavojus jo stabilumui.
Norėdamas gauti leidimą veikti, bankas turi įrodyti Anglijos bankui, kad turi adekvačias sistemas bei kontrolę, adekvačius rezervus beviltiškoms ir abejotinoms skoloms padengti, kad sugeba kvalifikuotai ir apdairiai vykdyti finansines operacijas. Banko direktoriai, vadovai ir kontrolieriai turi būti tinkamai toms pareigoms užimti (paaiškina specialios instrukcijos).
Atliekant Anglijoje bankų priežiūrą, daugiausia dėmesio skiriama žemiau išvardytiems dalykams:
• Kapitalo reikalavimai. Pastovus kapitalas bankams reikalingas galimiems nuostoliams kompensuoti. Remiantis vadinamąja aktyvų rizikos normos (RAR) sistema, kurią rekomenduoja ir Europos Sąjungos direktyvos, jau daug metų skaičiuojama, kiek bankui reikia kapitalo. Esmė ta, kad banko aktyvai suskirstomi į kategorijas, besiskiriančias rizikos laipsniu, ir apskaičiuojama rizikingų aktyvų svertinė suma. Kapitalą dalijant iš tos sumos, nustatoma aktyvų rizikos norma (RAR), išreikšta procentais. Kiekvienam bankui nustatoma riba, žemiau kurios RAR neturi nukristi. Ji priklauso ir nuo individualių banko ypatumų. Pavyzdžiui, banko vadovybės patirties, rizikos koncentracijos, klientūros pobūdžio ir t.t. RAR absoliutus minimumas pagal tarptautinį susitarimą yra 8 procentai.
• Rizikos laipsnis. RAR rodiklis veikia patikimai, kai banko paskolų ir investicijų portfelis yra įvairus, tačiau kai bankas suteikia dideles paskolas vienam klientui, rizika smarkiai padidėja. Todėl 1987 metų Bankininkystės įstatymas reikalauja, kad bankai praneštų apie tokius didelės rizikos atvejus, o Anglijos banko nuomone, paskola vienam skolininkui neturi viršyti 10 proc. Banko kapitalo ir tik labai išimtinais atvejais ji gali viršyti 25 proc. Anglijos bankas taip pat reikalauja iš bankų, kad pastarieji praneštų apie savo paskolas atskiroms ekonomikos šakoms ir svarsto didelės koncentracijos vienoje šakoje, padidinančios riziką, atvejus.
• Likvidumo galimybė. Bankai paprastai neturi tiek lėšų, kad jų užtektų dengti visus jų įsipareigojimus vienu metu, bet privalo turėti pakankamai pinigų ar likvidumų dengti tuos įsipareigojimus, kurių terminai jau baigėsi. Tam reikia turėti ne tik grinųjų pinigų, bet ir subalansuoti jų srautą abiem kryptimis ateityje. Svarbu ir kad indėliai būtų įvairūs.
Centrinis bankas nenustato kokios nors vienodos visiems bankams likvidumų normos, tačiau svarsto šį klausimą su kiekvienu banku individualiai ir reguliariai analizuoja grynųjų pinigų srautą kiekviename banke.
• Atsargos. Bankai privalo turėti savo sąskaitose atsargas beviltiškoms ir abejotinoms skoloms dengti. Nors tų rezervų dydį nustatinėja patys bankai ir juos tikrinantys auditoriai, Centriniam bankui nesikišant, pastarasis vis dėlto turi nuspręsti, ar tų atsargų pakanka ir įvertinti kiekvieno banko paskolų sudarymo politiką.
Anglijos bankas 1987 metais išleido lentelę, palengvinančią bankams rizikos laipsnio skolinant lėšas užsienio valstybėms skaičiavimą. Lentelė kas keleri metai koreguojama.
• Sistemos ir kontrolė. Joks bankas negali patikimai veikti, neturėdamas geros operacijų registravimo sistemos. Vidaus kontrolė turi garantuoti aktyvų apsaugą ir tinkamą įsipareigojimų bei mokėjimų tvarką. Bankai turi įpareigoti buhalterius – ataskaitininkus periodiškai rengti ataskaitas apie banko sistemas bei kontroles ir patvirtinti, kad buvo laikomasi Centrinio banko direktyvų. Jie taip pat pranešinėja apie Centriniam bankui pateikiamų statistinių duomenų tikslumą ir išsamumą. Tai paprastai atlieka jų auditoriai.
Minėtieji buhalteriai – ataskaitininkai, remdamiesi Bankininkystės įstatymu, turi teisę tiesiogiai pranešti Centriniam bankui apie bet kokią susirūpinimą keliančią įvykių raidą.
Kitas kontrolės įrankis yra tikrintojų grupės, sudarytos iš Centrinio banko darbuotojų – profesionalių bankininkų ir auditorių, privalančių periodiškai nušviesti Centriniam bankui visus bankų operacijų aspektus, įskaitant sistemas ir kontrolę, paskolų knygų kokybę ir kt.
Anglijos banke yra speciali tyrimų grupė, tirianti nusikalstamos veiklos (pvz., suskaičiavimo) požymius finansinėje veikloje. Jei reikia, ji bendradarbiauja ir su kitomis tyrimo bei prievartos institucijomis.
• Bankų direktoriai, kontrolieriai, vadovai. Jie turi atlikti Centrinio banko reikalavimą – turi tikti užimamoms pareigoms. Tas tinkamumas nustatomas pagal Bankininkystės įstatymo ir kitų instrukcijų nurodymus, atsižvelgiant į sąžiningumą, kompetenciją, uolumą, nuovokumą.
Centrinis bankas vykdo bankų, kuriems jis išdavęs licencijas, priežiūra, rinkdamas informaciją iš statistinių ataskaitų, iš buhalterių – ataskaitininkų ataskaitų, lankydamasis tuose bankuose ir rengdamas reguliarius pokalbius. Centrinis bankas neturi trukdyti jiems priiminėti savarankiškų komercinių sprendimų. Priežiūros vykdytojai nebando prisiimti bankų vadovų vaidmens ir nurodinėti bankams, kokia turi būti jų strategija. Tačiau prižiūrėtojams rūpi, kad bankų rizikos laipsnis būtų įvertintas adekvačiai, o indėlininkų interesai deramai apginti. Kaip tik tai ir yra svarbiausias bankų priežiūros uždavinys, ir jei tik indėlininkams iškyla grėsmė, Centrinis bankas turi teisę atimti iš banko licenciją arba apriboti jo veiklą tam tikromis operacijomis.
Licenciją galima atimti tik po įvertinimo, kurį vykdo specialūs komitetai, susidedantys iš bankų priežiūros skyriaus vadovų ir vyresniųjų darbuotojų. Tie komitetai nusprendžia, ar pribrendo reikalas pasinaudoti Bankininkystės įstatymo suteiktomis teisėmis. Po to komitetai rekomenduoja tam Centrinio banko direktoriui, kuris atsakingas už bankų priežiūrą, veiksmų programą, ir direktorius priima galutinį sprendimą. Centrinio banko sprendimai gali būti apskundžiami teismui.
Pagal 1987 metų Bankininkystės įstatymą sudaroma ir Bankų priežiūros taryba – svarbus patariamasis organas bankų priežiūros klausimais. Jai pirmininkauja Centrinio banko valdytojas, į ją įeina valdytojo pavaduotojas, už bankų priežiūrą atsakingas direktorius ir dar 6 nepriklausomi nariai – bankininkystės, teisės ir apskaitos specialistai. Centrinis bankas privalo informuoti tarybą apie priežiūros būklę. Taryba rengia metinę ataskaitą, kuri sudaro Centrinio banko metinės ataskaitos dalį.
Indėlų apsaugos programa. Indėlių apsaugai sudaryta indėlių apsaugos programa. Ją tvarko Bankinintystės įstatyme numatyta taryba. Į tą programą visi bankai daro įnašus, proporcingus juose laikomų indėliųsumai. Bankui bankrutavus, taryba padengia indėlininkų nuostolius – 75 proc. indėlio sumos, bet ne daugiau kaip 15000 svarų sterlingų vienam indėlininkui. Kompensuojami tik indėliai svarais sterlingų, įnešti Ddidžiojoje Britanijoje.
Kontaktai su kitomis priežiūros institucijomis. Banku priežiūra kas met tampa sudėtingesnė, bankai vis labiau įsitraukia į prekybą vertybiniais popieriais ir kitokias investicijas. Pagal 1986m. finansinių paslaugų įstatymą numatytas jų priežiųros ir reguliavimo režimas. Centrinis bankas glaudžiai bendradarbiauja su tokios priežiūros ir kontrolės įstaigomis, kad išvengtų dubliavimo.

Anglijos bankų patikimumas
Kur jau kur, bet Anglijoje bankų netrūksta. Barclays, Halifax, HSBC, Lloyds TSB, Royal bank of Scotland, Bank of scotland, Abbey National, Natwest ir turbūt galima parašyti “ir t.t.” Bent viena problema atpuola – patikimumas. Praeitais metais nė vienas iš šių bankų neuždirbo mažiau nei 7 mljrd. svarų. Todėl pasirenkant banką reikia praktiškai žiūrėti tik į tai ką jis gali pasiūlyti gero, ko negali pasiūlyti kiti. Jei nesigilinti į dideles smulkmenas visi jie yra bemaž vienodi, ir jei klausite kieno nors patarimo jis greičiausiai pasakys, kad jo bankas ir yra tas pats geriausias.
Atsidarant sąskaitą banke reikės jūsų paso ir adresą patvirtinančio dokumento. Šiuo dokumentu praktiškai gali būti tik sąskaitą už vandenį, dujas, elektrą ar telefoną. Studentams gali tikti ir mokyklos patvirtinimas, kad jų studentas gyvena štai tokiu adresu, bet su mokyklos adresu paprastai atidaroma tokia nepilnavertė sąskaita su kortele cashline.

Kortelės Cashline
Duodama nepatikimiems klientams. Su ją jūs galite tik pasiimti pinigus iš bankomato. Atsiskaityti su ją negalite niekur. Paprastai turint šią kortelę dar reikia mokėti nuo £5 iki £20 už sąskaitos tvarkymą. Jei jums nepasisekė ir gavote būtent tokią kortelę, paprašykite kad ją pakeistų į normalią. Tai darykite tada kada į jūsų sąskaitą pradės reguliariai įplaukti pinigai.
Debetinė
Kortelė skirta naudoti pinigams esantiems jūsų sąskaitoje. Su ją galite atsiskaityti visur ir visada. Jei esate patikimas klientas su banku galite susitarti dėl pinigų leidimo į minusą. T.y. jei sąskaitoje jau nulis, jūs vis vien kažkiek dar galite išleisti. Barclays ši paslauga yra mokama- 5£/mėn.
Debetinė kortele taip pat gali būti dviejų tipų. VISA ir VISA electron. Didelio skirtumo tarp jų nėra. Tik yra vietų (nedaug) kur elektronų nepriima, taip pat su elekctron negalima atsiskaityti internete.
Anglijoje nėra apmokestinti jokie veiksmai su bankomatais. Jei jūs tikrinsitės balansą ar imsite pinigus iš savo ar ne iš savo banko bankomato joks bankas užtai iš jūsų nepaims nė cento. O jei norės paimti tai prieš atliekant operaciją bankomatas jus apie tai įspės.

SWITCH ir SOLO


Jas išdavinėja bankai HSBC ir NATWEST. SWITCH yra kur kas geriau už VISA elektron. Su ja galima atsiskaityti perkant internetu ir ją priima visur. Solo kažkas panašaus į elektron. Ją gausite kai atsidarysite sąskaita, o po to galite pasikeisti į Switch.
Kreditinė
Atsiskaitydami su ją jūs leidžiate ne savo pinigus. Atsiskaityti galite visur ir visada, taip pat ir pasiimti pinigų iš bankomato. Būtų viskas gerai, tačiau kartą per mėnesį ateina sąskaita, kurią reikia pilnai arba dalinai (min 2%-5% nuo skolintos sumos) apmokėti. Likusiai skolai augs procentai.
Kiek galite išleisti pinigų su savo kortele jums nustato bankas arba kompaniją kuriai ši kortelė priklauso. Tai priklauso nuo jūsų pajamų, išgyvento laiko, kreditinės istorijos (ar visur viską susimokėjote ir pan.). Kreditas gali būti nuo 200£ iki begalybės.
Imant pinigus iš bankomato su kreditine kortele, paprastai paimamas kažkurio procento mokestis. Palūkanos, neapmokėjus sąskaitos, yra didesnės gryniems pinigams, nei pinigams išleistiems perkant prekes ar paslaugas.
VISA ir MasterCart.
Tai labiausiai populiarios kreditinės kortelės.Kas nutiks jei kas nors pasinaudos jūsų kortele ar jos duomenimis?
Anglijoje jūsų nuostoliai nesieks daugiau kaip £50, nesvarbu kiek jūsų pinigų bus išeikvota. Apie pastebėtas bėdas kuo greičiau praneškite bankui ir jis grąžins jums visus pinigus. Maksimaliai jums gali tekti sumokėti £50, arba nieko priklausomai nuo banko, kortelės ir pan.
Kuomet užsisakinėjate bet kokios rūšies kortelę jums ją siūlys apdrausti. Atminkite- NESVARBU jūsų kortelė drausta ar ne, bankas jums pinigus vis vien grąžins. Apdraudus skirtumas yra tik tas, kad tarkim piniginės su 10 kortelių pametimo atveju, jums reiks paskambinti tik vienu numeriu ir visos kortelės bus užblokuotos. Štai ir visa nauda.
Debetinė
Saugumo ir šiek tiek finansinės naudos sumetimais galima pinigus nuo einamosios sąskaitos pervesti į taupomąją. Tai galima padaryti ir automatiškai, pasakius banke, kad kas savaitę nuo vienos sąskaitos į kitą sąskaitą pervestų kažkokią sumą pinigų.
Čekių išgryninimas
Darbdavys gali atsiskaityti su jumis grynais, pavedimu į banką arba čekiu. Čekį galima išsigryninti banke kuriame turite sąskaitą (bankas kuriame neturite sąskaitos neišgrynins jums čekio), arba tam skirtose firmelėse, kurių apstu pagrindinėse gatvėse. Jų pavadinimai yra maždaug tokie “cash point, money shop,” ar kokia nors kita žodžio “cash” arba “money” variacija.
Jei jūs turite sąskaitą banke tai nebus jokių problemų. Nuėję į banką, užpildykite čekiui išgryninti skirtą lapelį kurį rasite prie laukiamojo stalo (paprastai jis būna labai ilgas ir siauras jį rasite ten kur yra eilė prie kasų) ir eikite prie kasų. Už čekio išgryninimą jūsų bankas iš jūsų nepaims nė cento. Jis tuo tik džiaugsis.
Tuo tarpu už čekio išgryninimą sumokėsite iki 10% , o kitur gal dar daugiau. Bet ten čekio išgryninimui nereiks banko sąskaitos.
Pinigų siuntimas.
Galimi keli būdai: per banką kuriame turite atsidarę sąskaitą, daryti perlaidą per pašto skyrių, naudoti Tomas Cook paslaugomis, naudotis firmelėmis, kurios būtent tuo ir užsiima, siųsti voke.
Pirmas būdas t.y. siųsti per savo banką. Galima siųsti dviem būdais: čekiu ir perlaida. Kiekvienas bankas turi savo įkainius šioms paslaugoms. Viena aišku, siųsti čekiu jums bemaž dvigubai pigiau nei perlaida, bet ir laiko užtruks dvigubai daugiau. Kalbant apytiksliai čekio padarymas kainuos jums apie 10£, perlaida – apie 20£. Kaina nepriklauso nuo siunčiamos sumos. Siunčiant abejais būdais pinigų gavėjas dar kažkiek sumokės Lietuvos bankui už pinigų pasiėmimą (tuos mokesčius galite sumokėti ir jūs). Taigi, didesnė nauda siųsti vienu metu didelę pinigų sumą, kad nereiktų siųsti antrą kartą. Jei žinote tikslius siuntimo įkainius neabejotinai pasidalinkite jais.
Kas liečia pinigų siuntimą per bankus, reikia žinoti, kad bankai esantys Lietuvoje turi sudarę sutartis su bankais Anglijoje. Tarkim Vilniaus bankas turi sutartį su Loyds banku, t.y. Loyds bankas yra Vilniaus banko korespondentas. Nauda iš to yra tokia, kad per Loyds banką bus pigiau siųsti pinigus į Vilniaus Banką nei iš bet kurio kito. Tik čia yra viena kliūtis. Jei jūs neturite Loyds banke sąskaitos, pinigų jie nepersiųs. Pinigus galite siųsti tik iš to banko, kuriame turite sąskaitą. Naudojantis banko paslaugomis, pinigai perlaidos būdu pasieks Lietuvą maždaug per 4-7 darbo dienas, čekiu – dvigubai ilgiau.
Antras būdas t.y.norint persiųsti pinigus labai greitai, puikus būdas naudotis pašto perlaida arba Tomas Cok paslaugomis. Jie ima gana nemažą procentą nuo siunčiamos sumos, bet pinigai pasiekia priėmėją per 10 min.
Firmelės užsiimančios pinigų persiuntimais daro tik gražias reklamas. O iš tiesų už pinigų perlaidas ima labai didelius procentus.

Pinigų investavimas


Yra begalė vietų kur galima investuoti savo pinigus. Kai kur investavus galima padvigubinti per du ar tris metus , o kai kur ir prarasti!
ISA (individual saving account)
Tai vienas iš paprasčiausių ir patikimiausių būdų tinkamai investuoti savo pinigus. Ši sąskaita išsiskiria aukštomis ir neapmokestintomis palūkanomis. (Bet kurioje kitoje sąskaitoje pelnas gautas iš palūkanų yra valstybės apmokestintas). Iškart reikia paminėti, kad yra kelios ISA rūšys:
Mini ISA (mini cash). Į šią sąskaitą galima padėti ne daugiau kaip 3000£ per finansinius metus.
Maxi ISA galima investuoti iki 7000£ per finansinius metus. Šis investavimo būdas geras tuomet kada pinigus žadate laikyti min 5 metus. Palūkanos nėra pastovios. Jūsų pinigai yra biržoje, jie investuojami į 100 geriausių Anglijos kompanijų ir priklausomai nuo to kaip jų akcijos kils ar kris, jūs gausite didesnes ar mažesnes palūkanas. Jei akcijų kursas nukris labai smarkiai, po kelių metų jūs galite atsiimti mažiau pinigų nei investavote. Bet tam yra maža tikimybė, nes neįtikėtina, kad visų geriausių 100 kompanijų akcijų kursas nukristų.

Išvados
Šiais laikais bankai užima bene svarbiausią vaidmenį mūsų gyvenime, nes jie saugo mūsų pinigus, be kurių mes negalėtume gyventi. Iš tiesų, bankai yra patikima pinigų saugojimo priemonė. Šiuo metu, žmonės turi didelį bankų pasirinkimą, nei anksčiau. Jie gali išsirinkti sau tinkamiausią banką, kuriame galėtų laikyti savo pinigus.
Bankai yra ne tik paprastas pinigų surinkėjas ir atsiskaitymų tarpininkas, bet ir aktyvus rinkos subjektas. Jis ne tik “perka“, bet ir „parduoda“ pinigus. Taigi bankai ne tik saugo pinigus, bet ir jais pasinaudoja, tapdami paskolos teikėjais. Jie įsitikina, kad ne visi pinigų savininkai vienu metu pareikalauja sugrąžinti pinigus ir banke nuolat lieka laikinai laisvų piniginių lėšų, kurių nepanaudojant negaunama jokios naudos. kita vertus, firmoms ir gyventojams visuomet laikinai reikalingos papildomos lėšos ir už jas jie moka palūkanas, t.y. grąžina daugiau, negu skolinasi iš banko. Tai naudinga ir bankui ir skolintojui, nes pirmasis gauna papildomas pajamas, o antrasis gali likinai panaudoti jam nepriklausančias pinigines lėšas ir gauti naudą..
Bankų vaidmuo ekonomikoje kaskart vis didėja ir dabartiniu rinkos ekonomikos metu yra milžiniškas. Jų pagrindinės funkcijos yra tarpininkauti mokėjimuose, surinkti pinigines lėšas iš įvairių visuomenės narių ir kredituoti tuos, kuriems jų reikia. Bankas, teikdamas paskolas, didina pinigų kiekį. Finansinis kapitalas, laisvas viename individualiame ūkyje, gali būti suvartojamas kitame. Šitaip bankai ne tik mobilizuoja laisvą finansinį kapitalą, bet kredito būdu perkelia jį iš vieno ūkio šakos į kitą.

Literatūra
1. Ekonomikos pagrindai. KaunasTechnologija.2001.
2. L. Ališauskas. V. Vaškelaitis. Šiuolaikinės bankų sistemos. Vln.,1998.
3. Makroekonomika. KTU, 2001.
4. Thomas Mayer, James S. Duesenberry, Robert Z. Pinigai, bankai ir ekonomika. Aliber. Vln., 1995.
5. http://www.lietuvauzsienyje.com
6. Vytautas Vaškelaitis. Pinigai: komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas