Įvadas
Finansai yra viena svarbiausių sferų nuo neatmenamų laikų. Pinigai, ar jų atitikmenys, turėjo milžinišką galią dar prieš tūkstančius metų. Netgi šiuolaikinės bankininkystės užuomazgas galima pastebėti senovės civilizacijose.
Bankininkystė, kaip veiklos sritis įsigalėjo apie XVII a. Pirmieji bankai steigėsi Italijoje, vėliau išplito po visą Europą ir likusį pasaulį.
Keičiantis tradicijoms, ir bankininkams suvokus, jog galima iš šios veiklos pragyventi bei gauti pelną, tobulėjo ir visa sistema. Kartu plėtėsi paslaugų spektras, pradėta gilintis į monetarinės politikos subtilybes.
Pirmaujančių šalių vyriausybės pradėjo rūpintis savo valiutos kūrimo (aukso standarto pakeitimo į banknotus) peripetijomis. Kadangi tai buvo pirminė kūrimo proceso stadija, šalių vyriausybės buvo priverstos nuspręsti, kokį monetarinės politikos kryptį pasirinkti. Didelę įtaką tiek centrinių bankų atsiradimui, tiek jų veiklos tikslų formavimui turėjo Anglijos vyriausybės priimtas R.Peel aktas (pavadintas premjero vardu), kuris parodė kelią, kuriuo eis visa Jungtinė Karalystė. Kadangi Anglijos pinigų sistema laikyta viena patikimiausių, šio akto poveikį pajuto ir likusi Europos dalis – juo buvo nubrėžtos monetarinės politikos gairės.
Vėliau centriniai bankai tapo ne tik rinkos reguliuotojais, bet ir komercinių bankų prižiūrėtojais. Tik nuo jų sėkmingos veiklos priklausė šalies ekonominė būsena ir gerovė.
Lietuvoje nacionalinės bankininkystės istorija skaičiuojama nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Tuomet buvo sukurta visiškai nauja Lietuvos bankų sistema, kurios pagrindu bankai veikia iki šiol. Nors ir paveiktas karų ir okupacijos, Lietuvos bankininkystės sektorius atsikūrė 1990 m.
Šiame darbe nagrinėsiu centrinių bankų atsiradimą ir tai lėmusias priežastis, jų funkcijas finansų rinkoje, komercinių bankų atsiradimo prielaidas.
Darbo objektas yra centriniai ir komerciniai bankai. Darbo tikslas – išanalizuoti centrinių bei komercinių bankų atsiradimo priežastis bei jų veiklos pasėkmes. Darbo uždaviniai – literatūros ir straipsnių analizės pagalba nustatyti centrinių bankų reikšmę ekonomikai, jų veiklos skaidrumo užtikrinimo peripetijas, nustatyti komercinių bankų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje kūrimosi bei plėtros prielaidas.
Lietuvos bankas
Lietuvos banko pinigų politikos strategija. Lietuvos banko pinigų politikos strategiją nuo 1997 metų apibrėžia jo Pinigų politikos programa 1997-1999 m. (2). Joje suformuluoti aiškūs banko vykdomos politikos tikslai:
1. pabrėžia būtinybę perorientuoti lito kursą ir jo susiejimo bazinę valiutą – JAV dolerį pakeisti euru, išsaugojant fiksuoto lito kurso režimą;
2. numato laipsnišką pinigų politikos priemonių (pirmiausia – atvirosios rinkos operacijų) plėtrą ir valiutų valdybos likvidavimą de facto;
3. sukuria prielaidas Lietuvos pinigų sistemai ir jos reguliavimo politikai atitikti ES bei EPS narystės reikalavimus.
Lietuvos bankas ėmė siekti Vakarų šalių centriniams bankams įprasto galutinio pinigų politikos tikslo – kainų stabilumo – netrukus po laikinojo piniginio vieneto talono įvedimo, t.y. 1993 m. pradžioje. Iš pradžių kainų stabilumo buvo siekiama reguliuojant pinigų kiekį. 1993 m. pabaigoje-1994 m. pradžioje tarpinis pinigų politikos tikslas buvo kas ketvirtį nustatomi pinigų atsargos orientyrai. Suprantama, kad reguliuojant pinigų kiekį neįmanoma tuo pačiu metu užtikrinti nekintamo valiutos kurso, nors faktiškai šiuo trumpu laikotarpiu lito ir JAV dolerio kursas tarpbankinėje valiutų biržoje buvo stebėtinai stabilus (tai paaiškinama palyginti ramia valiutų rinkos būkle).
1994 m. balandžio mėn. įsigaliojus Lito patikimumo įstatymui ir valiutų valdybos modeliui tarpinis pinigų politikos tikslas pasikeitė – juo tapo stabilus valiutos kursas bazinės valiutos – JAV dolerio – atžvilgiu. Pinigų politikos programoje 1997-1999 m. šis tikslas nepasikeitė, kadangi čia akcentuojama, jog Lietuvos bankas, neatsižvelgdamas į pasirinktą pinigų emisijos ir valiutos kurso režimą, sieks išorinio lito stabilumo. Manyta, kad stabilus lito kursas iš pradžių padėtų vietines kainas priartinti prie pasaulinių, o po to leistų importuoti iš išsivysčiusių užsienio valstybių mažesnę infliaciją. Tikrovė patvirtino šį argumentą, kadangi infliacija 1998 m. pabaigoje, palyginti su 1997 m. pabaiga, sudarė tik 2,4 proc.
Tiesa, iki šiol galutinis Lietuvos banko pinigų politikos tikslas – kainų stabilumas nėra įtvirtintas juridiškai, kadangi šiuo metu galiojančiame Lietuvos banko įstatyme jis suformuluotas kiek abstrakčiau – kaip pinigų stabilumas, kuris apima tiek vidinį (kainų), tiek ir išorinį (valiutos kurso) stabilumą. Ir nors ilgalaikio konflikto tarp šių dviejų stabilumo išraiškų nėra, naujosios Lietuvos banko įstatymo redakcijos projekte numatytas galutinis kainų stabilumo tikslas.
Nors teorijoje nėra galutinai atsakyta į klausimą, ar centrinis bankas turėtų siekti ne tik pinigų stabilumo, bet ir ekonomikos kilimo skatinimo, užimtumo didinimo, Europos Sąjungos centrinių bankų įstatymuose ir praktikoje tendencija aiški – kiek galima siauriau apibrėžti pagrindinį centrinio banko tikslą, siekiant išvengti kelių, vienas kitam prieštaraujančių tikslų konflikto. Jau nuo 1993 metų, kai buvo įvesta nacionalinė valiuta litas, Lietuvos bankas ėmė laikytis koncepcijos – prisidėti prie stabilios ir dinamiškos ekonomikos plėtojimo, sukuriant svarbiausią jos prielaidą – stabilius pinigus. Šios koncepcijos jis laikosi ir iki dabar. Tariamas aktyvizmas gali pabloginti visų minėtų tikslų įgyvendinimo galimybes. Suprantama, jog pasirinkus tokią pinigų politikos strategiją daugiau atsakomybės šalinant makroekonominius disbalansus tenka fiskalinei ir pajamų politikai (6).
Fiksuoto valiutos kurso režimo egzistavimas uždeda tam tikrą antspaudą ir Lietuvos banko taikomoms pinigų politikos priemonėms. Šiuo metu Lietuvos bankas naudoja keturias pinigų politikos priemones:
1) privalomųjų atsargų reikalavimus;
2) vertybinių popierių atpirkimo (repo) sandorius;
3) indėlių aukcionus;
4) vienos nakties skolinimosi galimybes Lietuvos banke įkeičiant Vyriausybės vertybinius popierius.
Trys pastarosios priemonės buvo įdiegtos 1997-1998 m., įgyvendinant Pinigų politikos programą ir pereinant nuo valiutų valdybos prie aktyvesnės pinigų politikos.
Fiksuoto valiutos kurso sąlygomis centrinis bankas negali savarankiškai nustatyti palūkanų lygio, kurį pirmiausia lemia bazinės valiutos šalies (Lietuvos atveju – JAV) palūkanų lygis ir šalies rizikos priedas. Tačiau jis yra pajėgus išlyginti palūkanų normų svyravimus pinigų rinkoje, kuriuos sukelia nefundamentalūs veiksniai. Šie svyravimai gali lemti neramumus rinkoje ir apsunkinti grįžimą į pusiausvyros būklę, ypač, kai ji tebėra nepakankamai išvystyta ir integruota tarptautiniu mastu. Kuo žymesni palūkanų svyravimai tarpbankinėje rinkoje, tuo vidutinis palūkanų lygis yra aukštesnis, kadangi rinkos dalyviai įkalkuliuoja didesnį nestabilumo rizikos priedą.
Lietuvos banko pinigų politikos priemonės skirtos atlikti šioms funkcijoms:
• riboti nefundamentalių veiksnių sukeliamiems palūkanų lygio bei likvidumo svyravimams ir nukrypimams nuo fundamentaliais veiksniais apsprendžiamo lygio;
• palaikyti bankų sistemos likvidumui ir atsiskaitymų stabilumui;
• padėti išvengti staigaus oficialiųjų atsargų sumažėjimo, galinčio destabilizuoti pinigų sistemą;
• skatinti pinigų rinkos plėtrai, suteikiančiai bankams ir visai pinigų sistemai papildomą atsparumą;
• spartinti Lietuvos ekonomikos integracijai į Europos Sąjungą ir laipsniškai priartinti Lietuvos banką prie narystės Europos centrinių bankų sistemoje reikalavimų (6).
Kaip jau minėta, net ir fiksuoto valiutos kurso sąlygomis centrinis bankas yra pajėgus sušvelninti arba kompensuoti nefundamentalių veiksnių sąlygotus pinigų rinkos pokyčius, vykdydamas sterilizavimo operacijas (pinigų politikos priemonių panaudojimas priešinga kryptimi centrinio banko atliekamų valiutos keitimo operacijų rezultatams). Galima daryti išvadą, jog rinkos savireguliacija negali atstoti centrinio banko pinigų politikos priemonių sistemos.
Lietuvos bankas susiduria su aktualiu makroekonominiu reiškiniu – hiperinfliacijos pasėkoje prarastų gyventojų indėlių kompensavimu, kurio mastai turi reikšmingos įtakos šalies ekonomikos būklei. Bankų sistema nėra pakankamai imli didžiuliams likvidžių lėšų srautams, kadangi neįmanoma iš karto surasti tiek pagrįstų verslo projektų, kuriuos būtų galima kredituoti, o alternatyvaus investavimo galimybės vidaus rinkoje taip pat yra ribotos. Šiomis sąlygomis gyventojų santaupų atkūrimas skatina vartojimo ir einamosios sąskaitos dengimą oficialiosiomis atsargomis, ilgalaikį Lietuvos palūkanų lygio kritimą žemiau fundamentaliais veiksniais apspręsto lygio, kuris slopina vidaus taupymą, sąlygoja nepakankamai konservatyvią bankų politiką ir tuo pačiu mažina Lietuvos patrauklumą užsienio investicijoms. Todėl Lietuvos bankas sau prieinamomis priemonėmis mėgina minimizuoti Šio socialiniais motyvais pagrįsto sprendimo makroekonominius kaštus.
Kitas veiksnys, kuris turi įtakos Lietuvos banko pinigų politikai netolimoje ateityje, yra Iždo sąskaitų perkėlimas iš komercinių bankų į Lietuvos banką. Pagrindinis šio sprendimo motyvas ir privalumas yra didesnis Iždo lėšų saugumas centriniame banke. Kita vertus, jis destabilizuoja bankų korespondentinėse sąskaitose esančių pinigų likutį ir tuo pačiu pinigų bazės rodiklį, kuriam turės įtakos mokesčių ir kitų lėšų judėjimo į Vyriausybės sąskaitas ir iš jų dėsningumai. Aišku, tai objektyviai padidins anticiklinių pinigų politikos priemonių poreikį.
Bankų sistemos likvidumo palaikymas kaip pinigų politikos priemonių naudojimo funkcija yra įtvirtintas Lietuvos banko įstatyme (8 str. 11 punktas). Šis principas taikytinas bankams, kurių likvidumo būklė yra sunki, tačiau jie yra mokūs, be to, jų atsiskaitymų sutrikimai gali neigiamai paveikti pasitikėjimą visa bankų sistema.
Oficialių užsienio atsargų dydis yra vienas iš pagrindinių makroekonominių rodiklių, kurį analizuoja vietos ir užsienio investuotojai bei visuomenė, vertindami šalies finansų sistemos būklę ir perspektyvas. Todėl staigus arba nuolatinis jo mažėjimas gali sukelti krizės lūkesčius ir tapti savaiminio jų išsipildymo veiksniu. Kai kurių kylančių rinkų valstybių patirtis rodo, kad reikšmingas aukso ir konvertuojamos užsienio valiutos atsargų sumažėjimas didina nacionalinės valiutos devalvavimo tikimybę.
1996 m. pradžioje finansų sistemos sunkumų metu Lietuvos bankas jau buvo susidūręs su staigiu oficialių atsargų ir likvidumo bankų sistemoje sumažėjimu. Tuo metu Lietuvos bankas, vykdydamas aktyvias operacijas pinigų rinkoje ir atsisakęs “grynosios” valiutų valdybos principų, tapo reikšmingu stabilumo veiksniu. Pripažįstant centrinio banko vaidmenį paaštrėjusių finansinių problemų laikotarpiu, negalima nuneigti ir kitos, ne mažiau svarbios jo užduoties – krizių profilaktikos.
Lietuvos bankas negali užkirsti kelio ilgalaikiam, struktūriniam oficialių atsargų mažėjimui, pvz., kai mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito nekompensuoja kapitalo sąskaitos perteklius. Tačiau Lietuvos bankas gali pristabdyti arba paskirstyti laiko atžvilgiu jo sumažėjimą dėl laikinio pobūdžio veiksnių: laikino likvidumo pertekliaus bankų sistemoje, kuris keičiamas į valiutą, žemiau fundamentalaus lygio sumažėjusių palūkanų normų, kurios skatina ‘’bėgimą” nuo nacionalinės valiutos.
Lietuvos banko pinigų politikos priemonės, didindamos pinigų rinkos stabilumą, sudaro sąlygas Lietuvos finansų ir visų pirma pinigų rinkos plėtrai. Supažindindamas rinkos dalyvius su savo pinigų politikos strategija ir priemonių sistema bei tapdamas tarpbankinės rinkos dalyviu, kurio veikla yra skaidri ir iš anksto prognozuojama, centrinis bankas gali suteikti papildomą atsparą bankams, vykdantiems tarpbankinio skolinimo bei skolinimosi operacijas. Lietuvos bankas prisidėjo prie pinigų rinkos plėtros ir tiesiogiai, kurdamas teisinę bei atsiskaitymų infrastruktūrą naujiems finansų instrumentams (pvz., repo sandoriams).
Lietuvos bankas pinigų politikos priemones tobulina ir planuoja, atsižvelgdamas į pasaulines tendencijas, pirmiausia kreipdamas dėmesį į Europos Sąjungos Šalių patirtį. Tuo tikslu analizuojamos Europos centrinių bankų sistemos pinigų politikos priemonių pritaikymo galimybės Lietuvoje.
Tačiau ECB yra didelės ekonomikos centrinis bankas, kuris, siekdamas galutinio tikslo – kainų lygio stabilumo euro zonoje, orientuojasi ne į stabilų euro kursą, bet į euro pinigų sistemos vidaus rodiklius (7), t.y. infliaciją bei pageidaujamą Eurų kiekio prieaugį, tuo tarpu Lietuvos bankas yra mažą ekonomiką atstovaujantis centrinis bankas, veikiantis fiksuoto valiutos kurso sąlygomis. Todėl Lietuvos bankas vykdo pinigų politikos harmonizavimą ne perimdamas ECB pinigų politikos strategiją, o suartindamas konkrečias pinigų politikos priemones su ECB reikalavimais. Lietuvos bankas neturėtų kopijuoti ECB priemonių, o taikyti jas, atsižvelgdamas į Lietuvos pinigų sistemos situaciją ir objektyvius jos poreikius.
Centrinių bankų atsiradimas ir vaidmuo
Centrinių bankų atsiradimas skaičiuojamas nuo XIX a. Svarbiausia jų steigimosi priežastis – suvokta būtynybė, kad pinigų leidimas ir išėmimas iš apyvartos taptų vienintelio banko užduotimi. Taigi, centriniu banku tapdavo tas, kuris gaudavo išimtinę vyriausybės suteiktą teisę leisti į apyvartą banknotus.
Viena pagrindinių priežasčių, paskatinusi centrinių bankų steigimąsi buvo ta, jog daugeliui bankų leidžiant į apyvartą banknotus nebuvo įmanoma užtikrinti nei banknotų, nei pačių bankų patikimumo. O tai, savaime suprantama, kėlė grėsmę ekonomikos stabilumui bei neigiamai veikė visos šalies ekonomiką.
Vienose valstybėse centriniai bankai, prieš tapdami jais, jau veikė kaip valstybės iždą aptarnavę bankai, kitose jie buvo įsteigti be jokio bankinio pagrindo. Iš šiuo metu veikiančių centrinių banku, pačiu seniausiu laikomas Anglijos bankas. Daugeliu aspektu jo veikla per šimtmečius laikyta etalonu. Todėl savo darbe pasistengsiu remtis jo pavyzdžiu.
Anglijos bankas ir jo veikla plačiai aprašyti S.Šiaudinio straipsnyje „Centrinių bankų atsiradimas ir vaidmuo“. Šis bankas, įkurtas dar 1694 m. Pagrindinis pirminis jo įkūrimo tikslas buvo kuo greičiau iš visuomenės pasiskolinti milijonus svarų karui su Prancūzija finansuoti. Taigi jau pačioje centrinių bankų užuomazgoje išryškėjo vienas jų veiklos aspektų – pagalba valstybinėms institucijoms. Šiuo metu siekiama ydingą tikslą panaikinti bei atvirkščiai – centrinio banko veiklą visiškai izoliuoti nuo vyriausybinių institucijų poveikio.
Anglijos bankas emisijos teise naudojosi daug atsargiau nei pirmieji bankinikystės atstovai, vėliau patyrę visišką krachą. Tačiau galima išvysti ir vieną problemą – Anglijos svarų emisijos neapibrėžtumas daugeliu atveju pagilindavo ar net sukeldavo ekonomines krizes. Anglijos banko, tuo pačiu ir Anglijos svaro, sustiprėjimas siejamas su R.Peel aktu.
Šis aktas, pavadintas jį priėmusio premjero Robert Pell vadovaujamos vyriausybės vardu, Anglijos bankui buvo suteikta išimtinė banknotų emisijos teisė bei nustatyti labai griežti reikalavimai jos išleidimui. Prieš priimant šį aktą, Jungtinė Karalystė buvo pasiskirsčiusi į dvi stovyklas: visuomenė pasiskirstė į remiančius Tikrųjų pinigų teoriją ir besiremiančius Bankininkystės teorija.
Remiantis pirmąja teorija, Anglijos bankas savo banknotus turi ne tik laisvai keisti į auksą, bet ir leisti į apyvartą tik supirkdamas auksą, taip juos visiškai padengdamas turimomis aukso atsargomis (3, 60 p.). Jų manymu, ši sąlyga Anglijos pinigų sistemą būtų grąžinę prie savireguliacijos dėsnių. Taigi šiuo atveju kainos kiltų, o auksas atpigtų tik tuomet, kai prekių gamyba sumažėtų nemažėjant apyvartoje cirkuliuojančiam aukso kiekiui arba jei cirkuliuojančio aukso kiekio prieaugis pralenktų prekių gamybą. Tikrųjų pinigų teorija paremta prielaida, jog pinigų kiekis ir jų apyvartos greitis menkai tesusiję. Pakilusios prekių kainos skatintų importą ir aukso išvežimą. Naudojantis savireguliacijos dėsniais, vėliau viskas vyktų atvirkščiai ir pinigų sistema nenukentėtų.
Bankininkystės teorija praktiškai priešinga Tikrųjų pinigų teorijai. Jos pasekėjai nematė būtinybės visą emisiją padengti aukso atsargomis. Jų manymu neegzistuoja tiesioginis ryšys tarp pinigų kiekio ir jų vertės. Banknotai turėtų būti emituojami pagal Anglijos ūkio poreikius, o jų vertė turėjo būti palaikoma laisvai juos keičiant į auksą.
Šios dvi teorijos yra kertinis akmuo iki dabar besitęsiančioms diskusijoms tarp griežtai apribotos ir laisvesnės emisijos šalininkų.
R.Peel aktu buvo įtvirtintos Tikrųjų pinigų teorijos nuostatos. Anglijos banko balansas buvo suskaidytas į dvi atskirai balansuojamas dalis – emisijos ir bankininkystės. Šis skirstymas dėka tradicijų laikymosi išliko iki šių dienų.
Anglijos pinigų sistema XIX a. Buvo laikoma etalonu – pačia geriausia pasaulyje. Viena vertus, R.Peel aktas įtvirtino Tikrųjų pinigų teorijos šalininkų nuostatas bankininkystės sektoriuje, tačiau kita vertus, daugelis besikuriančių Europos šalių centrinių bankų pasirinko bankininkystės teorijos pagrindus. Pavyzdžiui, Prancūzijos ar Vokietijos centriniai bankai savo leidžiamus banknotus auksu dengdavo tik apie 30 – 40%. Tenka pripažinti, kad R.Peel akto padariniai buvo ypač svarbūs bankininkystės ir pinigų politikos raidai visame pasaulyje. Šis įstatymas įtvirtino nuostatą, kad laisvos konkurencijos dėsniai netinka banknotų emisijai. Ją reikia visuomet patikėti centriniam bankui. Straipsnio autoriaus nuomone, R.Peel aktas išpopuliarino ir kitą svarbią nuostatą – banknotų padengimas ir emisijos būdai neturi būti paliekami centrinio banko vadovybės nuožiūrai, o turi būti apibrėžti įstatymų. Be to griežta Anglijos banko emisijos politika pramonės ir finansų revoliucijos stimuliuojamoje ekonomikoje sukėlė nuolatinį grynųjų pinigų trūkumą (3, 62 p.).
Šiuolaikinis centrinis bankas
Šiuolaikiniame pasaulyje centrinio banko svarba lbai didelė. Paskutiniais dešimtmečiais mokslininkai pastebėjo sutapimą – šalyse, kurių centriniai bankai nepriklausomi, infliacija daug mažesnė. Kitap tariant, kuo didesnis centrinių bankų nepriklausomumas nuo vyriausybinių institucijų, tuo mažiau valstybę žaloja infliacija.
Centrinis bankas rinkos ekonomikoje vykdo monetarinę šalies politiką, nustato pinigų kiekį apyvartoje. Jis gali paveikti kainų lygį šalies ūkyje bei sukurti puikų mikroklimatą ekonominei plėtrai.
Nepriklausomumo – centrinio banko vaeiklos be vyriausybės įsikišimo – užtikrinimas yra viena svarbiausių sėkmingo darbo sąlygų. Tam užtikrinti, banko vadovai dažniausiai skiriami ilgoms kadencijoms, o šalinami gali būti tik padarius kriminalinius nusikaltimus. J.Budzeika straipsnyje „Nepriklausomas centrinis bankas“ teigia, jog ekonominė nepriklausomumo reikšmė pasireiškia per centrinio banko gebėjimą reguliuoti kredito pasiūlą rinkoje, palūkanų normų lygį, komercinių bankų rezervų kiekį, pinigų kiekį apyvartoje ir pan. (1, 22 p.).
Jau daugelį metų teoretikai bando pagrįsti teiginį, jog centriniai bankai privalo būti nepriklausomi. Visų pirma, monetarinė politika yra sudėtingas procesas, kuriam kontroliuoti reikalingi ypač aukštos kvalifikacijos specialistai. Antra, monetarinės politikos rezultato reikia laukti sąlyginai ilgą laiką, tad dažna politikų (o su jais ir centrinių bankų valdžios) keitimaisi neleistų užtikrinti sėkmingos ir sistemingos šios politikos rezultatų. Dar viena priežastis – politikai vengia griežtomis priemonėmis pažaboti infliaciją. Ketvirta, neegzistuojant nepriklausomumui, centrinio banko pinigai gali būti naudojami biudžeto deficito užtikrinimui. Galiausia galima drąsiai teigti, jog skirtingos politinės partijos atstovauja skirtingiems ekonomikos subjektų interesams.
Nors daugelyje valstybių centrinis bankas yra nepriklausomas, tačiau ataskaitingas parlamentui ar jo atitikmeniui. Kitaip tariant, parlamentas nustato monetarinės politikos gaires bei tikslus, o centrinis bankas formuoja bei įgyvendina monetarinę politiką. Jau tapo taisykle, kad pagrindinis centrinio banko tikslas – kainų stabilumo užtikrinimas.
Lietuvoje centrinio banko funkcijas atliekantis Lietuvos bankas nėra aktyvus monetarinės politikos formuotojas – greičiau jo pagrindinė rolė stebėti ir prižiūrėti valiutų valdybos sistemą. Lietuvos banko nepriklausomumo klausimas šiuo metu nėra ypač aktualus – jo svarba išryškės atsisakius valiutų valdybos modelio. Nors šis veiksmas ateityje neišvengiamas, manau skubėti nėra būtina – valiutų valdybos modelio pritaikymas Lietuvai davė nemažai naudos. Po jo įvedimo susiformavo tvirta valstybės monetarinė struktūra, buvo stipriai pristabdyta infliacija.
Nors daugelio valstybių įstatymai skelbia, jog jų centrinių bankų veikla yra nepriklausoma nuo politinių jėgų įtakos, dažnai tai tampa tik teorija. Lengvai ir įvairiausiais būdais apeinant šiuos įstatymus, dažnai centrinių bankų veikla ir jos valdymas atsiduria politikų rankose. Tai pasakytina ypač apie Azijos, Pietų Amerikos, Afrikos valstybes. Siekiant išvengti šių nepageidaujamų padarinių, būtina į centrinių bankų vadovus skirti nepartinius ir su įvairiomis ekonominėmis interesų grupėmis nesusijusius žmones. Pagrindiniu reikalavimu centrinio banko vadovams turėtų tapti sąlyga nepriklausyti jokioms organizacijoms bei būti ypač kompetetingu monetarinėje veikloje. Ne mažiau svarbus ir visuomenės besąlygiškas pritarimas centrinio banko veiklai ir iškeltiems tikslams. Taigi, jei piliečiai suvoks infliacijos žalą, jie gali panaudoti spaudimą parlamentui, tuo jį priversdami išlaikyti banko nepriklausomumą kaip pagrindinį ekonominės politikos įrankį.
Komercinė bankininkystė
Bankininkystė yra labai sena veiklos sritis, išsirutuliojusi iš centralizuotų Rytų valstybių organizuotos ir turtingos tikybos institucijos – saugiausios tais laikais vietos vertybėms saugoti – atsitiktinių patarnavimų (4, 22 p.). Taigi dar 3400 m. priš Kristų Šumerų žyniai tapo pirmaisiais bankininkais, priimdavusiais saugoti daiktus, kurie buvo įvertinami molio plytomis. Taip per tūkstantmečius, pastoviai augant naujų bankinių paslaugų poreikiui, formavosi bankininkystės sistema. Jos plėtrą skatino tuomet gausūs karai ir kryžiaus žygiai. Romos imperijos žlugimas kartu nulėmė ir laikiną bankininkystės eros pabaigą. Bankams vykdyti savo veiklą labiausiai trukdė administracinė decentralizacija ir valdžios autoriteto susilpnėjimas ir dėl to atsiradęs komercinis netikrumas. XII – XIII a. Italijoje atsirado pirmieji dabrtinių bankų analogai. Galima teigti, jog šiandieninė bankininkystė išsivystė nuo indėlių priėmimo saugoti pradžios. Taigi jau tais laikais pirmieji bankinikai pirkdavo užsienio valiutą, išduodavo paskolas.
Pradžioje italų bankininkų pagrindinis tikslas buvo priimti klientų indėlius ir juos neliečiant saugoti. Taigi už indėlių saugojimą pradinėse bankininkystės vystymosi stadijose pats klientas bankininkui mokėdavo mokesčius. Šioje darbo dalyje remsiuosi profesoriaus V.Vaškelaičio straipsnių ciklu „Komercinė bankininkystė: atsiradimo bei plėtros ištakos bei prielaidos“. Kadangi centrinių bankų atsiradimą išnagrinėjau Anglijos banko pavyzdžiu, toliau pabandysiu atskleisti XIX a. bankų formavimosi peripetijas. Šiuo periodu svarbiausiu tikslu tapo bankų koncentracija bei smulkių bankų išstumimas iš rinkos. Bankų stambėjimą ir pirmųjų akcinių bankų kūrimąsi lėmė besikoncentruojanti gamyba ir kapitalas. Šiuolaikinės, t.y. valstybės konroliuojamos komercinių bankų veiklos pradžia reiktų laikyti 1929 – 1933 m. ekonominę krizę. Nuo to laiko vyriausybės ar parlamentai pradėjo daug atidžiau stebėti ir kištis į komercinę bankininkystę. Bankai finansavo valstybės išlaidas, ypatingai svarbią vietą skiriant karybai.
Paskutiniame XX a. dešimtmetyje prasidėjo ryškūs pokyčiai bankininkystės pasaulyje. Vienu ryškiausių paskutinių metų bankininkystės bruožų reiktų laikyti internacionalizavimą. V.Vaškelaitis teigia, jog tai yra vieningos pinigų zonos sukūrimas bei vieningos kredito įstaigų su vienodomis konkurencijos sąlygomis organizavimas (4, 24 p.). Tai reikalauja turėti ne tik vienodą teisinį reguliavimą, bet ir unifikuotą terminologiją, reikalavimų standartus ir t.t.
Šiuo metu ypatingai mažėja atotrūkis tarp komercinių bankų ir kitų finansinių institucijų. Tai teigiamas poslinkis, kurio pasekoje šiuolaikinis komercinis bankas tapo universliu kreditiniu – finansiniu kompleksu, kuris teikia daugiau nei 200 pavadinimų paslaugas. Didelę plėtra bei koncentravimąsi iš dalies nulėmė ir atsiradusios netradicinės bankų teikiamos paslaugos – forfeitingas, lizingas, faktoringas, konsultacinės paslaugos.
Kita vertus, plečiantis bei koncentruojantis komerciniams bankams, didelę įtaką daro ir technologijų pažanga, valdymo automatizavimas, naujų komunikacijų panaudojimas dirbant su klientais, naujų mokėjimo priemonių plėtra. Ypač didelę reikšmę viso pasaulio bankininkystei turėjo Internet‘o atsiradimas. Nors dar ir šiandien daugelis bankų savo internet‘o svetaines naudoja kaip reklaminę priemonę, tačiau pastebimas ryškus elektroninių atsiskaitymų padidėjimas. Kitaip tariant, komercinės bankininkystės ateitis priklauso elektroniniams atsiskaitymams.
Kita vertus internet‘o panaudojimas bankininkystėje užmena daugelį naujų klausimų. Pagrindinės iš jų – kaip tinkamai apsaugoti elektronines operacijas nuo įsilaužėlių, kaip kontroliuoti internetinę pinigų emisiją. Valstybė nuogastauja dėl galimybės šiais tinklais „plauti“ pinigus. Žinant, jog kasmet elektroninė apyvarta auga milžiniškais tempais, nusunku suvokti, jog minėtieji klausimai yra tikrai aktuali šiandieninės sparčiai besiplėtojančios bankininkystės dalis.
Nacionalinės bankininkystės pradžia galime laikyti XIX a. Pabaigą, kuomet žemės savininkai ir valstiečiai, norėdami atsikratyti gobšių palūkaninkų, supirkinėtojų, ėmė ieškoti alternatyvių skolinimosi šaltinių. Šiuo atveju didžiausia problema tapo carinės Rusijos valdžia, kuri ilgą laiką neleido kurti kredito įstaigų arba labai stipriai varžė jų veiklą. Smulkiojo kredito įstaigų veikla buvo varžoma įvairiausiais būdais, valdžiai primetant savo globą.
Nauju Lietuvos komercinės bankininkystės kūrimosi etapu galima laikyti Nepriklausomybės paskelbima. Tuo metu visą šalies komercinių bankų sistemą reikėjo kurti iš pagrindų. Krašto ekonomika ir ūkis buvo slėgiami karo pasėkmių, t.y. visiškai nualinti. Tokiomis sąlygomis ypač sunku rati išteklių, būtinų kreditinei veiklai, be to, nacionalinės valiutos nebuvimas bei didžiulė infliacija dar labiau menkino bankininkystės sektoriaus sukūrimo galimybę. Kaip bebūtų keista ir sunkiai paaiškinama, tačiau būtent šiuo metu ir pradėjo kurtis pirmieji Lietuvos komerciniai bankai.
Pirmas nacionalinis bankas įkurtas 1918 m. gruodžio 19 d. Vilniuje. Jo kapitalo sudaryme dar dalyvavo ir vyriausybė – ji sudarė pusę Prekybos ir pramonės banko kapitalo. Šio banko veikla rėmėsi spekuliacija pinigais, perlaidų darymų, smulkių paskolų išdavimu. Galima teigti, jog iki Lietuvos banko įkūrimo, jis atliko ir centrinio banko funkcijas. Dėl didelės pinigų infliacijos, santaupų nebuvimo, ne visai aiškios ir pamatuotos pinigų politikos 1926 m. šis bankas bankrutavo (5, 33 p.).
Vėliau nusirito komercinių bankų kūrimosi banga, kol galiausiai 1922 m. įsteigtas Lietuvos bankas. Su jo įsteigimu siejamas viso Lietuvos bankininkystės sektoriaus kūrimosi pirmojo etapo pabaiga.
V.Vaiškelaitis pateikia tokią Nepriklausomos Lietuvos kredito institucijų sistemos grandžių klasifikaciją:
I. Lietuvos bankas, įsteigtas 1922 10 02 kaip vienintelis krašto emitentas, pinigų apyvartos ir didele dalimi kredito sąlygų tvarkytojas, vyriausybės bankininkas ir tiesioginis kreditų tiekėjas komerciniams bankams.
II. Akciniai komerciniai bankai (kurių buvo 11) ir savitarpio kredito bendrovės (kurių buvo 15). Jie ypač tenkino trumpalaikių kreditų poreikius, nors kai kurie iš jų (ypač „Ūkio bankas“) finansavo ilgalaikius pramonės projektus.
III. Kredito unijos, veikiančios kooperatiniais pagrindais: a) kaimo smulkaus kredito unijos, remiamos jų finansinio centro Kaune: Kooperacijos banko ir iš dalies Žemės banko, kuris teikė trumpalaikes paskolas žemės ūkio reikalams; b) miesto smulkaus kredito unijos, remiamos Centrinio žydų banko Kaune, daugiausia kreditavo smulkiuosius pirklius ir pramoninkus.
IV. Žemės bankas, įkurtas 1924 m. stengėsi gana ribotais ištekliais tenkinti ilgalaikio žemės ūkio kredito reikalą ir iš dalies miestų statybos finansavimą.
V. Taupmenų valstybės kasos buvo pasidarę didžiausia taupmenų surinkimo įstaiga, kuri finansavo miesstų statybą ir paskutiniuoju laiku ypač rėmė besiplečiančią valstybės paskolos lakštų rinką (5, 34 p.).
Antrasis bankininkystės sektoriaus Lietuvoje atkūrimo etapas prasidėjo po nepriklausomybės atgavimo 1990 m. Teko spręsti dilemą, kaip atsikratyti centralizuotų sąjunginių bankų veiklos bei atkurti nepriklausomą bankininkystės sektorių. Tai lėmė aiškus argumentas – apie jokią Lietuvos įmonių ekonominę nepriklausomybę neįmanoma kalbėti tol, kol šalies monetarinė ir bankininkystės politika bus svetimose rankose. Taigi galima teigti, jog tik sukūrus atskirą bei nepriklausomą bankininkystės sektorių įmanoma užkirsti kelią pinigų ir kitų materialinių išteklių išvežimui iš šalies.
Lietuvos bankas, kaip šalies centrinis bankas, atkurtas iškart po Nepriklausomybės atkūrimo. Vėliau sekęs vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos bankų“, reorganizavo visus šalyje veikusius SSRS bankus. Juo nutarta:
I. Reorganizuoti šiuos Lietuvos respublikinius bankus su jų įstaigomis ir organizacijomis, paliekant jas pavaldžias reorganizuotiems bankams:
a) SSRS agrarinio banko – į Lietuvos agropramoninį banką;
b) SSRS pramonės ir statybos banko – į Lietuvos pramonės ir statybos banką;
c) SSRS butų, komunalinio ūkio socialinio vystymosi banko – į Lietuvos socialinį banką;
d) SSRS darbo santaupų ir gyventojų kreditavimo banko – į Lietuvos taupomąjį banką;
e) SSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko – į Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banką;
f) SSRS valstybinio banko – į Lietuvos banką.
II. Suteikti išvardintiems bankams valstybinių bankų statusą (vėliau kai kurie bankai reorganizuoti arba likviduoti) (5, 35 p.).
Vėliau vyriausybės priimtas nutarimas, leidęs kurtis komerciniams bankams, padėjo galutinį tašką Lietuvos bankininkystės atkūrime. Šio laikotarpio skyriamąja Lietuvos bankinių paslaugų rinkos ypatybe galima laikyti komercinių bankų universalumą. Tai reiškia, kad Lietuvos komerciniai bankai nesistengė specializuotis tam tikroje paslaugų srityje ar orientuotis į tam tikrus klientus, bet teikė visas įmanomas paslaugas. Tiesa, tai turėjo ir didelių neigiamų pasėkmių. Nors tuo metu atvira Rytų rinka, milžiniška infliacija leido gauti stulbinančius pelnus, daugelis komercinių bankų po kelerių metų patyrė milžinišką krizę. Tai lėmė vadybos praktikos stoka, kartais noras pasipelnyti įvairiausiais būdais. Tačiau svarbiausia yra faktas, jog dėl komercinių bankų bankroto bangos dingo žmonių milijoninės santaupos, kas šalyje sukėlė didžiausią ekonominę krizę.
Išvados
1. Lietuvos bankas siekia Vakarų šalių centriniams bankams įprasto galutinio pinigų politikos tikslo – kainų stabilumo.
2. Net ir fiksuoto valiutos kurso sąlygomis centrinis bankas yra pajėgus sušvelninti arba kompensuoti nefundamentalių veiksnių sąlygotus pinigų rinkos pokyčius, vykdydamas sterilizavimo operacijas (pinigų politikos priemonių panaudojimas priešinga kryptimi centrinio banko atliekamų valiutos keitimo operacijų rezultatams).
3. Lietuvos bankas pinigų politikos priemones tobulina ir planuoja, atsižvelgdamas į pasaulines tendencijas, pirmiausia kreipdamas dėmesį į Europos Sąjungos šalių patirtį.
4. Viena pagrindinių priežasčių, paskatinusi centrinių bankų steigimąsi buvo ta, jog daugeliui bankų leidžiant į apyvartą banknotus nebuvo įmanoma užtikrinti nei banknotų, nei pačių bankų patikimomu.
5. Pirmojo – Anglijos banko – centrinio banko veiklos ir tikslų formavime remtasi Tikrųjų pinigų ir bankininkystės teorijomis. Šiuų teorijų sankirta išlikusi iki šių dienų.
6. Nors R.Peel aktu įtvirtintos Tikrųjų pinigų teorijos nuostatos, tačiau tai netapo viso Europos besikuriančių centrinių bankų veiklos orientyru – tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos centriniai bankai banknotus auksu dengė tik apie 30 – 40%.
7. Šiuolaikinio centrinio banko pagrindinis tikslas – gebėjimas atsiriboti nuo bet kokių politinių jėgų įtakos bei sugebėjimas užtikrinti savo veiklos skaidrumą.
8. Šiuolaikinė komercinė bankininkystė ypač paremta naujų technologijų tobulėjimu. Spartus internet‘o naudojimas šiame sektoriuje lėmė milžiniškai palengvėjusias darbo sąlygas bei padidėjusią apyvartą.
9. Lietuvos komercinė bankininkystė ilgą laiką buvo paveikta karų bei okupacijų, vėliau didelės krizės. Šiuo metu ji nuosekliai artėja prie europinio lygio finasų institucijos vardo bei siekia kaip pilnateisė narė įsilieti į bendrą ES rinką.