ECB ir LB palyginimas funkciniu požiūriu

 

Europos centrinis bankas (ECB) – tai naujausia ES institucija, Ekonominės ir pinigų sąjungos pagrindas. Oficialiai suformuotas 1998 birželį. ECB kartu su šalių narių centriniais bankais sudaro Europos centrinių bankų sistemą (ECBS).
Pagrindinis ECB tikslas – išlaikyti kainų stabilumą.
Lietuvos bankas atkurtas 1990 kovą; Lietuvos banko įstatymu apibrėžtas pagrindinis jo tikslas – siekti LR pinigų stabilumo. Taigi vienas iš Lietuvos banko strateginių tikslų – išlaikant pinigų stabilumą pereiti prie kito tikslo – kainų stabilumo užtikrinimo.
Lietuvos bankas yra juridinis asmuo, kuris, siekdamas nustatytų tikslų ir įgyvendindamas įstatymu numatytas funkcijas, vadovaujasi LR Konstitucija, įstatymais ir yra nepavaldus LR Vyriausybei ir kitoms valstybės vykdomosios valdžios institucijoms, bet atskaitingas LR Seimui.
Tuo tarpu ECB už savo veiklą reguliariai atsiskaitys Europos Viršūnių Tarybai ir Europos Parlamentui. ECB ir nacionaliniai centriniai bankai bus visiškai nepriklausomi nuo valstybių narių politinių ar privačių institucijų. Šis principas išdėstytas ES (Mastrichto) sutartyje, kaip ir tai, kad ECB padalinių, priimančių sprendimus, – valdytojų tarybos ir vykdomosios valdybos – nepriklausomybę užtikrina Mastrichto sutartis, tuo pačiu apibrėžianti ir kai kuriuos apribojimus, kaip pvz. kad vykdomosios valdybos nariai gali eiti pareigas ne ilgiau nei 8 metus, privalo būti geros reputacijos ir turėti profesinės patirties finansų ir bankininkystės srityje.
Pagrindinė ECB monetarinės politikos ypatybė, skirianti ją nuo nacionalinių centrinių bankų (ir Lietuvos banko) – yra tai, kad joje buvo nustatytas ne monetarinis rodiklis, o pateikiama monetarinė nuoroda, tarsi tam tikras atskaitos taškas. Be to, ECB stengėsi kiekybiškai apibrėžti kainų stabilumo tikslą – t.y. metinis suderinto vartojimo kainų indekso augimas euro zonoje neviršijant 2 proc. ribos.

Evoliucinis centrinio banko vystymasis suformavo jam keletą pagrindinių funkcijų bei užduočių:
1. Monetarinės politikos vidinio ir išorinio stabilumo kontrolė. Centrinis bankas kontroliuoja pinigų masės kitimą – cirkuliuojantį pinigų kiekį tam tikru laiko tarpu – ir pasikeitimus kreditų pasiūloje.
ECB ši funkcija suformuluota kaip “formuoti ir įgyvendinti euro zonos pinigų politiką”.
Siekiant sudaryti prielaidas, kad Lietuvos pinigų ir finansų sistema bei pinigų politika kuo greičiau atitiktų narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje reikalavimus, užtikrinti, kad būtų įvykdyti ir konvergencijos kriterijų, kaip pagrindinių orientyrų įgyvendinant makroekonominę stabilizavimo politiką, įvykdymą ir laikymąsi, 1997 m. pradžioje buvo parengta ir priimta Lietuvos banko Pinigų politikos programa 1997 – 1999 m.
1998 m. vasario mėn. įsigaliojus Europos (Asociacijos) sutarčiai, Lietuva įsipareigojo suderinti savo pinigų politiką su Europos Sąjungos šalių pinigų politika bei tais monetariniais svertais, kuriuos Europos centrinių bankų sistema taiko jau nuo praėjusių metų pradžios.
1997 – 1998 m. Lietuvos bankas gerokai pasistūmėjo į priekį kurdamas europietišką, t.y. aktyvią ir lanksčią, pinigų politiką. Iki Pinigų politikos programos įgyvendinimo Lietuvoje iš esmės buvo taikomas tik vienas iš pinigų politikos svertų – privalomosios atsargos, o šiuo metu Lietuvos bankas pinigų rinkai reguliuoti naudoja visas tris (Atvirosios rinkos operacijas, skolinimo(si) galimybes bei privalomųjų atsargų reguliavimą) pagrindines pinigų politikos priemones.
Bene didžiausią vaidmenį LB pinigų politikoje atlieka ARO, pradėtos rengti 1997 m. antroje pusėje. Atpirkimo sandoriai Lietuvos banke savo pagrindiniais bruožais yra panašūs į ECB taikomą priemonę Europos ekonominėms ir pinigų sąjungos šalims, tik skiriasi savo trukme ir taikymo periodiškumu. Indėlių aukcionai ECBS nerengiami, tačiau pinigų perteklius absorbuojamas kitais būdais – kredito institucijoms sudaromos sąlygos padėti CB vienos nakties indėlį arba CB ir konkretaus komercinio banko (jų grupės) susitarimu priimami terminuotieji indėliai.
LB turi kai kurias panašias į ECBS pinigų politikos priemones ir atitinka jų procedūrų standartus, tačiau priemonių taikymas iš esmės skiriasi, kaip skiriasi mažų ir didelių ekonomikų pinigų politikos tarpiniai tikslai.

2. Valstybės bankas. Vyriausybė gali savo biudžeto sąskaitos aptarnavimą pavesti centriniam bankui ir apmokėti savo sąskaitas centrinio banko čekiais. Tuomet centrinis bankas atsiduria itin nepatogioje padėtyje, kur susitinka šalies finansinė ir monetarinė politika, jis privalo užtikrinti tarsi nuolatinio overdrafto sąlygą, ir po tam tikro laiko tai gali reikšti periodišką pinigų skolinimą, nesvarbu, ar šalies metinės pajamos ir išlaidos subalansuotos, ar ne. Vyriausybės paskolų dydis ir būdas, kaip jos yra finansuojamos, įtakoja pinigų masės didėjimą. Taigi, šalių centriniai bankai susiduria su sudėtinga užduotimi: jie privalo kontroliuoti pinigų masės didėjimą bei tuo pat metu stengiasi finansuoti dideles visuomeninio sektoriaus paskolas.
Valstybės banko funkcija ECB pagrindinėse funkcijose nefigūruoja, kategoriškai buvo uždrausta privilegijuota valdžios padėtis skolinantis lėšas iš ECB, vėliau buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Toks valdžios kreditavimo uždraudimas daugeliui ES šalių narių reiškia, kad atsisakoma patogaus ir laikyto savaime suprantamu tiesioginio valstybės finansavimo instrumento. Taip sudaromos vienodos sąlygos visiems finansų rinkos dalyviams ir pašalinama su pinigų rinkos poreikiais nesusijusios papildomos pinigų emisijos rizika..
Lietuvos banko įstatyme numatyta galimybė “aptarnauti LR valdžios ir valdymo institucijų sąskaitas”, kuria Lietuvos bankas naudojasi tik iš dalies – valstybės biudžeto sąskaitos šiuo metu aptarnaujamos LTB ir LŽŪB, o Lietuvos banke yra tik keletas specialiųjų valstybės fondų sąskaitų. Planai visas valstybės biudžeto sąskaitas perkelti į LB bus įgyvendinti ne anksčiau 2001 m. vidurio.

3. Bankų priežiūra. Lietuvos bankui įstatymų nustatyta tvarka yra suteikta teisė išduoti ir atšaukti licencijas LR ir užsienio bankams bei kitoms kredito institucijoms LR bei kontroliuoti jų veiklą, tuo tikslu LB turi specialų padalinį – Kredito įstaigų priežiūros departamentą. Tuo tarpu ECB nuostatose yra numatyta tik “prisidėti prie kompetentingų valdžios organų priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti kredito institucijų kontrolę ir finansų sistemos stabilumą”.

4. Bankas bankams. Centrinis bankas priima indėlius iš komercinių bankų ir skolina jiems pinigus. Ši funkcija dalinai susijusi su monetarine politika, bet taip pat ji turi vieną specifinį aspektą: centrinis bankas veikia kaip ‘skolintojas paskutiniu atveju’.
Lietuvos bankas “įstatymų nustatyta tvarka veikia kaip paskutinis likvidumo šaltinis bankų sistemoje”, teikdamas įvairaus pobūdžio likvidumo paskolas. 1998 m. viduryje LB sukūrė komerciniams bankams reikalingą teisinę ir techninę infrastruktūrą vienos nakties paskoloms gauti. Ši priemonė savo esme labai panaši į ECB nustatytą nuolatinę skolinimosi centriniame banke galimybę. Ir Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos šalyse, kredito įstaigos gali gauti tokią paskolą automatiškai, kai jų korespondentinėje sąskaitoje centriniame banke nepakanka lėšų mokėjimams vykdyti.

5. Valiutos emisija. Centrinis bankas dažniausiai užsiima banknotų (bei dažnai monetų) kūrimu, spausdinimu, išleidimu bei išėmimu iš apyvartos.
Ši funkcija tiek Lietuvos banke, tiek ir ECB (žinoma, atitinkamais mastais ir valiutomis) yra numatyta ir funkcionuoja. Lietuvos bankas išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos LR pinigus, o ECB uždaviniai yra – leisti į apyvartą banknotus euro zonoje bei tvirtinti euro monetų išleidimo apimtis euro zonos šalyse.

6. Užsienio valiutų rezervo tvarkymas. Aukso ir valiutų atsargų vadyba.
CB užsienio atsargas laiko dėl dviejų pagrindinių priežasčių – tenkinti trumpalaikį užsienio valiutos poreikį tarptautiniams mokėjimams ir remti nacionalinės valiutos kursą.
Vienas iš pagrindinių ECB uždavinių – laikyti ir valdyti oficialiąsias valstybių narių užsienio valiutos atsargas. ES šalių centrinių bankų užsienio valiutos atsargos 1997 m. sudarė daugiau nei 370 mlrd. JAV dolerių ir keturis kartus viršijo JAV, bei dukart – Japonijos atsargas. Kuriantis Europos pinigų sąjungai užsienio atsargų poreikis dėl abiejų priežasčių turi mažėti.
Lietuvos bankas įstatymų nustatyta tvarka sudaro, laiko ir tvarko LR oficialiąsias tarptautines atsargas, kurios gali būti sudarytos iš aukso, konvertuojamos užsienio valiutos bei bet kokių visuotinai pripažįstamų tarptautinių atsargų (pvz. teisės įsigyti Tarptautinio valiutos fondo atsargų dalį, specialiųjų skolinimosi teisių TVF-e, vekselių konvertuojama užsienio valiuta, vertybinių popierių ir pan.). 1999 m. pabaigoje Lietuvos banko užsienio atsargos sudarė 1 242,1 mln. JAV dolerių. Per ketvirtąjį metų ketvirtį jos padidėjo 24 mln. JAV dolerių iš esmės dėl padidėjusios komercinių bankų privalomųjų atsargų normos padidėjimo, taip pat dėl teigiamo prekybos užsienio valiutomis balanso bei pajamų iš užsienio atsargų investavimo. Aukso atsargų kiekis IV ketvirtį nepakito.

Artimiausiu metu Lietuvos bankas daugiausia dėmesio skirs ypač svarbioms ECBS funkcijoms vykdyti. LB prioritetinės kryptys yra:
Atskirų atsiskaitymų realiu laiku sistemos sukūrimas;
Finansų sektoriaus ir jo priežiūros stiprinimas kartu su Vyriausybe;
Pingų ir bankų statistikos sistemos tobulinimas atsižvelgiant į Europos pinigų instituto reikalavimus ES valstybėms, dalyvaujančioms III – jame Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo etape.

Lietuvos banko vykdomų funkcijų bei tikslų suderinimas su ECB funkcijomis ir tikslais yra sudėtingas uždavinys, tačiau papildoma kliūtis tam – ES standartus atitinkančios patikimos pinigų ir mokėjimų balanso statistikos sukūrimas. Kaip rodo patirtis, ES šalių statistikos suderinimas su EPS reikalavimais buvo sudėtingas, brangus procesas ir tęsėsi ilgą laiko tarpą. Tuo tarpu Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, tokią sistemą turi sukurti iš pagrindų. Valiutų valdybos sistemos sąlygomis 1994 – 1997 m. prislopintas akivaizdus poreikis kurti šiuolaikinio centrinio banko poreikius atitinkančią informacijos sistemą.
Pinigų sistemų integravimo procesas įmanomas tiktai turint pinigų ir mokėjimų balanso statistiką, atitinkančią EPS reikalavimus. Tam būtina ne tiktai suderinti centrinio banko statusą, kad bankui būtų sudaryta galimybė rinkti tokią statistiką iš kredito įstaigų ir ūkio subjektų bei suteikiant jam teisę imti baudas už reikalavimų neįvykdymą, bet taip pat reikia suderinti rodiklių skaičiavimo metodologiją remiantis Europos sąskaitų sistema (ESA), pakeisti kompiuterines programas, o tam reikalingos ir nemažos investicijos. Šiuo metu kartu su ES PHARE programos ekspertais LB vykdo institucinio plėtojimo, mokėjimo sistemų bei pinigų ir mokėjimų balanso programas, kurios turėtų padėti sparčiau įgyvendinti reikalingas priemones. Tačiau labai svarbu tai, kad šių priemonių įgyvendinimą paremtų ne tik kredito institucijos, bet ir LR Vyriausybė bei Seimas.

LITERATŪRA:
1. Besikeičiantis centrinių bankų vaidmuo Europoje. Tarptautinės konferencijos medžiaga, Vilnius, 1997;
2. Euras – integracijos procesas ir Lietuvos bankas// Pinigų studijos, 1999, Nr. 1;
3. Kelias į pinigų sąjungą, Vilnius, 1999;
4. Kropas S. Integracijos į Europą problemos Lietuvos banke// Pinigų studijos, 1997, Nr. 1;
5. LB 1999 m. ketvirto ketv. ataskaita, Vilnius, 2000;
6. LR LB įstatymas// Teisės aktai, reglamentuojantys Lietuvos bankų veiklą, 1996, Nr. 2;