FINANSINIŲ SPRENDIMŲ PRIĖMIMAS NAUDOJANT LIETUVOS KOMERCINIŲ BANKŲ PASKOLAS

ĮVADAS
Problemos aktualumas. Daugelis Lietuvos įmonių egzistuoja vos vieną dešimtmetį, atrodytų lyg ir ilgai, įmonių vadovai jau turėtų būti įgiję patirties ir prisitaikę prie sparčiai besikeičiančių rinkos sąlygų. Tačiau, iš tiesų tik didžiausios ir stambiausios Lietuvos įmonės turi kvalifikuotą specialistų komandą. Bėda tame, jog didžioji dalis Lietuvos įmonių yra smulkios ir negali sau leisti samdyti brangiai apmokamų darbuotojų. Taupydami įmonių lėšas ar tiesiog norėdami daugiau uždirbti įmonių savininkai dažniausiai patys sėdasi į vadybininkų kėdes. Įmonės savininkas – tai nebūtinai geras vadovas, paprastai jie imasi įmonių valdymo net nesusimąstydami koks tai darbas ir kokių profesinių sugebėjimų jiems prireiks. Vienas pagrindinių elementų verslo vadyboje yra sprendimų priėmimas.
Sprendimai – tai kasdieninė įmonės vadovo darbo dalis. Sprendimų priėmimas yra siejamas su įmonės strategija bei siekiamais tikslais. Įgyvendinant kiekvieną sprendimą sukeliamas finansinių išteklių judėjimas, o tam reikia nemažų investicijų, todėl įmonės susiduria su problema – kokiu būdu gauti veiklai finansuoti reikiamus išteklius (ar naudoti nuosavas lėšas, ar skolintis), kaip teisingai suderinti, įvairių įtakos grupių (akcininkų, vadybininkų, kreditorių ir pan.) siekiamus tikslus ir poreikius, skirtingų finansavimo būdų teikiamus privalumus ir jų keliamą riziką. Dažniausiai vadovai susipainioja ir negali pasirinkti tinkamo, ir jų įmonės lūkesčius atitinkančio finansavimo būdo. Todėl labai svarbu sugebėti įvertinti įmonės padėtį, nuspęsti kokio finansavimo įmonei reikia, kokius finansavimo šaltinius ji gali panaudoti ir nustatyti kriterijus, pagal kuriuos bus atrenkami optimalūs variantai, atsižvelgiant į siūlomų finansinių išteklių sąlygas.
Šiuo metu Lietuvoje įmonės gali rinktis iš keturių pagrindinių finansavimo šaltinių, tai: valstybės parama, pajamos iš ES struktūrinių fondų, vertybinių popierių išleidimas į rinką ir bankų teikiamos paskolos. Kadangi valstybės parama įmonėms yra gana menka, struktūriniai fondai prieinami ne visoms įmonėms, o vertybinių popierių išleidimas į rinką gali būti neefektyvus, įmonės Lietuvoje dažniausiai naudojasi bankų teikiamomis paskolomis. Rinkdamiesi bankus įmonių vadovai turėtų vadovautis vertinimo kriterijais, t.y. įvertinti tokias bankų siūlomas sąlygas, kaip paskolų suteikimo terminai, paskolų rūšys, bankų, su paskolomis susijusius įkainius bei pačią svarbiausią – paskolų faktinę palūkanų norma.
Darbo tikslas – ištirti Lietuvos komercinių bankų išduodamų paskolų verslo klientams sąlygas ir iliustruoti finansinio sprendimo skolintis iš komercinio banko priėmimą, atsižvelgiant į mažiausią faktinę skolinimosi kainą.
Darbo uždaviniai :
1 Aptarti įmonės finansinių išteklių telkimo sprendimų priėmimą.
2 Išanalizuoti paskolas bei jų rūšis.
3 Aptarti pagrindinio skolinimosi sprendimo priėmimo kriterijaus – mažiausios faktinės palūkanų normos – nustatymą.
4 Išsiaiškinti paskolų suteikimo tvarką ir jų grąžinimą.
5 Apibūdinti kreditų draudimą.
6 Ištirti ir apibendrinti Lietuvos komercinių bankų teikiamas paskolų verslo klientams rūšis ir jų sąlygas.
Darbo metodai. Tiriant ir analizuojant finansinių sprendimų priėmimą bei paskolas, kaip pagrindinį finansavimo šaltinį, darbe naudoti bendramoksliniai tyrimo metodai – loginė mokslinė literatūros analizė. Tiriant Lietuvos komercinių bankų teikiamas paskolas verslo klientams naudoti ekonominiai – statistiniai duomenų rinkimo bei analizės metodai.
Darbo bazė ir tiriamieji. Tirtos devynių Lietuvos komercinių ir trijų užsienio bankų skyrių paskolų verslo klientams sąlygos:
1. Akcinė bendrovė bankas „Hansabankas“ (toliau „Hansabankas“ (HB))
2. Akcinė bendrovė bankas „NORD/LB Lietuva“ (toliau „NORD/LB“)
3. Akcinė bendrovė bankas „Snoras“ (toliau „Snoras“ (SnB))
4. Akcinė bendrovė „PAREX BANKAS“ (toliau „PAREX“)
5. Akcinė bendrovė „Šiaulių bankas“ (toliau „Šiaulių bankas“ (SB))
6. Akcinė bendrovė „Ūkio bankas“ (toliau „Ūkio bankas“ (ŪB))
7. Akcinė bendrovė „Vilniaus bankas“ (toliau „Vilniaus bankas“ (VB))
8. Uždaroji akcinė bendrovė „Sampo bankas“ (toliau „Sampo bankas“ (SmB))
9. Uždaroji akcinė bendrovė „Medicinos bankas“ (toliau „Medicinos bankas“ (MB))
10. Lenkijos Respublikos akcinės bendrovės „Kredyt Bank“ S.A. Vilniaus skyrius (toliau „Kredytbank“ (KB))
11. “Nordea Bank“ Finland Plc Lietuvos skyrius (toliau „Nordea“)
12. Vokietijos Federacinės Respublikos banko „VEREINS-UND WESTBANK AG“ (toliau „Vereins-und Westbank“ (VerB)).
Tyrimo metu nebuvo analizuota akcinė bendrovė „VB būsto kreditų ir obligacijų bankas“ ir užsienio bankų atstovybės, tai yra akcinės bendrovės ,,Akciju komercbanka ,,Baltikums“ ir „RIETUMU BANKA“ atstovybė bei „Raiffeisen Bank Polska S. A.“, nes jos neužsiima verslo klientų kreditavimu.
Atliekant tyrimą buvo naudotasi literatūriniais ir elektroniniais informacijos šaltiniais, bankų verslo klientų vadybininkų ir konsultantų suteikta informacija bei statistiniais Lietuvos banko duomenimis. Informacijos šaltiniai darbui rinkti iki 2006 m. birželio 1d.
Darbe tirtos bendros ilgalaikių ir trumpalaikių kreditų verslo klientams (tik įmonėms) suteikimo sąlygos, tokios kaip paskolų suteikimo terminai, valiuta, minimalios / maksimalios kreditų sumos, paskolų užtikrinimas, bankų reikalavimai verslo klientams, aptartos paraiškos. Didžiausias dėmesys skiriamas bankų įkainių ir palūkanų normų (nominalių ir faktinių) analizei. Tyrime visiškai neanalizuojami laikas, reikalingas paskolos dokumentams rengti ir paskolai suteikti bei su turto įkeitimu susiję klausimai.

1. ĮMONĖS FINANSINIŲ IŠTEKLIŲ TELKIMO SPRENDIMŲ PRIĖMIMAS
Įmonių finansinių išteklių telkimo sprendimai yra kompleksinio pobūdžio ir reikalauja įvertinti jų įgyvendinimo pasekmes skirtingais aspektais. Todėl įvairių modelių taikymas yra būtina sudedamoji šių sprendimų rengimo proceso dalis. Įmonės veiklai reikalingų finansinių išteklių telkimo sprendimams įtaką daro tiek išorinės aplinkos veiksniai, kurių įmonių vadovai negali valdyti, tiek ir įmonės vidinės aplinkos, galimi valdyti, veiksniai.
Šiuolaikinių vadybos sprendimų priėmimui, vis labiau ryškėjant vadybos funkcijų persipynimui, būtina taikyti sisteminę analizę ir kiekybinius bei kokybinius vertinimo metodus. Analizuojant įmonės veiklos perspektyvas, nagrinėjant galimas jos veiklai reikalingų finansavimo būdų parinkimo alternatyvas būtina naudoti skirtingus tyrimo metodus, išskirti ir vertinti skirtingus veiksnius bei jų tarpusavio priklausomybę.
Sprendimai gali būti grindžiami intuicija bei patirtimi, apytikriais skaičiavimais, įvertinančiais nedidelį skaičių svarbiausių kintamųjų, arba sudėtingais matematiniais modeliais ir kompleksiniais tyrimais, pasitelkiant naujausius informacinius programinius paketus. Kiekvienas iš šių sprendimo būdų pasižymi jiems būdingais privalumais ir trūkumais. Intuicija pagrįsti vadybiniai sprendimai gali būti priimti spontaniškai ir būti labai efektyvūs, jeigu intuicija pasitvirtina. Kitas būdas greitam sprendimo priėmimui yra atlikti apytikrius skaičiavimus bei remtis sukaupta patirtimi. Matematiniai metodai bei modeliavimas, naudojant kompiuterines programas, leidžia paruošti įvairiais aspektais išanalizuotus sprendimus, įvertinti kur kas daugiau kintamųjų negu pirmaisiais dviem atvejais. Tačiau šie sprendimai reikalauja daugiau laiko sąnaudų ir yra efektyvūs tik tuo atveju, jeigu buvo teisingai suformuluota problema, apibrėžti tikslai ir tyrimų objektas, parinkti kintamieji, apribojimai, bei pritaikytas tinkamas analizės metodas. Todėl vadybos moksle ypatingas dėmesys turi būti skiriamas šiems vadybinių sprendimų priėmimo proceso elementams.
Sprendžiant finansinių išteklių telkimo sprendimų formavimo klausimus, augančios rinkos šalyse, taip pat ir Lietuvoje, specifinių šalies veiksnių įvertinimui būtina atlikti papildomus tyrimus ir pritaikyti savus modelius.
Optimaliai naudingų įmonei finansinių išteklių telkimo sprendimų, kaip ir kitų finansų valdymo sprendimų, priėmimas ir įgyvendinimas, reikalauja tam tikrų sąlygų įvykdymo. Siekiant teisingai suformuluoti problemą ir apibrėžti tikslą, reikia identifikuoti situaciją ir nustatyti nukrypimus nuo pageidaujamos būklės. Šio etapo vienas svarbiausių momentų yra įmanomai pilnesnės informacijos surinkimas, siekiant atlikti įvairiapusišką sprendžiamos problemos analizę, kuri apima išorinės ir vidinės įmonės aplinkos ištyrimą, nes, kaip rodo atlikta teorinių ir empirinių tyrimų analizė, jų poveikis sprendimams yra skirtingas.
Išorinės aplinkos analizės atlikimas susideda iš trijų persipinančių etapų:
1 išorinio finansavimo pritraukimo galimybių analizės;
2 šalies makroekonominių rodiklių analizės;
3 finansų rinkos analitikų pateikiamų vertinimą analizės.
Greta išorinės aplinkos analizės, būtina atlikti ir įmonės vidinės aplinkos analizę, kurios metu identifikuojami esami įmonės tikslai ir strategijos, nustatomas finansavimo poreikis, galimos finansinių resursų panaudojimo alternatyvos bei analizuojami kokybiniai ir kiekybiniai įmonės specifiniai veiksniai.
Atliktos analizės pagrindu nustatomi vertinimo kriterijai ir apribojimai. Tyrime taikant matematinius modelius, galima atrinkti pagrindines, finansinių išteklių sprendimams įtaką darančių veiksnių grupes, nustatyti jų tarpusavio ryšius ir patikrinti tų ryšių stiprumą. Pasaulinėje
praktikoje yra nusistovėjusios tam tikros nuostatos matematinių modelių taikymo atžvilgiu, kai siekiama parinkti efektyviausią finansavimo būdą.
Kitas sprendimo priėmimo proceso etapas – finansinių išteklių telkimo sprendimo alternatyvų nustatymas ir įvertinimas įmonės siekiamų tikslų atžvilgiu. Šioje stadijoje didesnis dėmesys skiriamas kokybiniams vertinimo aspektams, neapeinant ir kiekybinių. Matematinių modelių taikymas sprendimo priėmime yra ribotas, kadangi neįvertina kokybinių aspektų, kuriais yra įvairių įtakos grupių ir sprendimus priimančių asmenų nuostatų, informacijos simetriškumo ir pan. veiksnių poveikis. Todėl priimant efektyvius sprendimus, turi būti atsižvelgta tiek į racionaliuosius, tiek į elgsenos aspektus. Čia išryškėja būtinybė sprendimų priėmimo procese nuosekliai ir logiškai pereiti visus etapus. Remiantis šia išvada, sudaromas finansinių išteklių telkimo sprendimų formavimo modelis, kurio struktūra atitinka valdymo strateginiams sprendimams priimti keliamus reikalavimus. Modelio struktūrą sudaro šešios pagrindinės dalys :
1 tyrimui reikalingos duomenų bazės sukūrimas;
2 įmonės išorinės aplinkos analizė;
3 įmonės vidinės aplinkos analizė;
4 išorinės ir vidinės aplinkos veiksnių kiekybinis ir kokybinis įvertinimas;
5 įmonės finansinių išteklių telkimo sprendimo formavimas;
6 finansinių išteklių telkimo sprendimo priėmimas.
Įmonių finansų valdymas – tai sritis, finansiniai sprendimai, kurie nagrinėja piniginių lėšų pritraukimą (investavimą) ir kasdieninį piniginių išlaidų-įplaukų valdymą.
Įmonių finansų valdymą apima šios veiklos:
1 Finansavimo veikla;
2 Investavimo veikla;
3 Kasdieninių piniginių įplaukų-išlaidų valdymas.
Finansavimo veikla apima tokius sprendimus:
1. Piniginių lėšų poreikio nustatymo,
2. Finansavimo šaltinių parinkimo (skolinti ar finansuoti veiklą iš nuosavų lėšų).
Investavimo veikla apima tokius sprendimus:
1. Investicijų į ilgalaikį ir trumpalaikį turtą bendro ir pagal atskirus objektus apimčių nustatymo,
2. Investicinės politikos formavimą.
Kasdieninės piniginių įplaukų-išlaidų valdymas:
1. Atsargų, skolų iš pirkėjų surinkimo, sąskaitų apmokėjimo,
2. Piniginių lėšų trūkumo ir pertekliaus valdymas.
Pagrindiniai kriterijai, kurie vertinami priimant finansinius sprendimus, yra įmonės veiklos pelningumas ir rizikos lygis. Tai yra planuojamo pelningumo gavimo tikimybė.
Pagal trukmę įmonės veiklos rezultatams finansiniai sprendimai skirstomi į:
1 Strateginius, t.y. tuos, kurie ilgą laiką atsiliepia įmonės veiklos rezultatams ir kuriems priskiriami sprendimai susiję su finansavimo šaltinių struktūros, turto dydžio, dividendų politikos parinkimu bei investicijų į ilgalaikį turtą vykdymu;
2 Operatyvinius (kasdieninius), t.y. tuos, kurie susiję su kasdienine piniginių išlaidų-įplaukų valdymo kontrole.
Visi finansiniai sprendimai, t.y. sąmoningas vienos alternatyvos parinkimas iš daugelio galimų, priimami atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus – jų įtaką įmonės veiklos pelningumui (tuo pačiu ir pinigų srautui) ir rizikingumui, t.y. planuojamo pelningumo lygio gavimo tikimybei. Santykis tarp planuojamo pelningumo ir rizikos labai svarbus, nes dažniausia pelningesni sprendimai susiję ir su didesne rizika, t.y. kuo didesnis pelningumas, tuo didesnė rizika.,t.y. didesnės ekonominio augimo galimybės, bet mažesnis įmonės veiklos finansinis stabilumas.
Finansinis stabilumas – tai tokia įmonės finansinių išteklių būklė, jų perskirstymas ir panaudojimas, kai užtikrinamas įmonės vystimasis iš uždirbto pelno ir kapitalo augimo, išsaugant įmonės mokumą (sugebėjimą laiku padengti įsipareigojimus) ir kreditinį pajėgumą (sugebėjimą pritraukti priimtina kaina finansinius išteklius).
Ekonominis augimas – tai įmonės vertės (nuosavo kapitalo rinkos verte) didėjimas. Įmonės vertė, tai kaina, kurią sutiktų sumokėti įmonę norintys įsigyti subjektai.
Visi finansiniai sprendimai turi būti vertinami pagal atitinkamus finansinius rodiklius:
1. Veiklos pelningumo:
1 Akcijų rinkos kainos tendencija;
2 Nuosavo kapitalo pelningumas, jis parodo, kokia savininkų investicijų grąža.
3 Turto pelningumas, jis parodo, kokia yra visų investicijų grąža.
4 Pelnas vienai akcijai parodo, kiek tenka vienai akcijai įmonės gryno pelno.
2. Veiklos rizikingumo:
1 Standartinis nuokrypis, variacijos koeficientas;
2 Trumpalaikio, ilgalaikio mokumo rodikliai;
3 Veiklos, finansinio, bendrojo sverto vidurkiai.
Finansinių sprendimų priėmimo metu naudojamasi įvairiomis finansų priemonėmis, kurios klasifikuojamos tokiu būdu:
1 Planavimas ir prognozavimas;
2 Darbo organizavimas;
3 Kontrolė ir analizė.
Planavimo ir organizavimo metu modeliuojami galimi įvykiai, numatomos tų įvykių pasekmės įmonės veiklai bei numatomi veiksmai nepageidaujamiems rezultatams pašalinti.
Darbo organizavimas finansų valdyme susijęs su finansų valdymo tarnybos, struktūros, aiškiai deleguojant atskiriems darbuotojams priskirtinas funkcijas, finansinių sprendimų priėmimo procedūrų patvirtinimu, finansinių sprendimų normų, normatyvų apibrėžimu.
Finansų kontrolė ir analizė finansų valdyme svarbi vertinant finansų padalinių veiklą, įmonės finansinių išteklių panaudojimo efektyvumą, finansinių planų įvykdymo lygį, koreguojant finansų valdymą bei jo organizavimą bei savo ruožtu, vykdant veiklos planavimą ir prognozę.
1.1. Investiciniai sprendimai
Investicija dažniausiai suprantama kaip investavimas, t.y. procesas, kai viena finansinio kapitalo forma paverčiama kita arba fiziniais fondais. Kiekviena investicija yra susijusi su kapitaliniais įdėjimais, t.y. išlaidomis, skirtomis investiciniams projektams įgyvendinti, tikintis po tam tikro laiko tarpo gauti pelną. Tam turi būti atliktas kapitalinių įdėjimų ekonominis pagrindimas.
Taigi investicijos pasirinkimas priklauso nuo to, kokie daromi investiciniai sprendimai (trumpalaikiai ar ilgalaikiai). Juos darant reikia žinoti, ar iš tikrųjų reikia investicijų, kokią investiciją rinktis, kokią riziką norima pasirinkti. Tik tuomet priimamas sprendimas investuoti ar ne.
Sprendimus investuoti galima daryti:
1. žemei įsigyti ar sutvarkyti,
2. kitam ilgalaikiam turtui įsigyti,
3. apyvartiniam kapitalui kaupti,
4. kitoms investicijoms (patentams, licencijoms)
Investicijų šaltiniai yra valstybinis kreditas ir finansavimas. Svarbiausios investicijos – tai kapitalinės investicijos, kuriomis įmonė įgyja ilgalaikį turtą, nematerialų ilgalaikį turtą, technologines linijas, prekių ženklus ir nebaigtą statybą.

Visų rūšių įmonėms lėšos investicijoms parūpinamos finansavimosi būdu. Finansavimas – tai korporacijų, kompanijų ir įmonių veiklos finansavimas iš savo sukauptų lėšų, t.y. amortizacinių atskaitymų ir pelno. Toks finansavimas iš savo sukauptų (nuosavų) lėšų yra vidinis finansavimosi šaltinis. Jis yra vienas iš svarbių investicijų parūpinimo formų, kurią gali naudoti visų rūšių įmonės.
Investuoti į įmonę gali bet kas, nesvarbu, ar tai įmonės savininkai, dirbantys joje visą darbo dieną ar tai išoriniai investitoriai. Įmonėje dirbantys savininkai investuoja savo pinigus, norėdami sukaupti pakankamą kapitalą, kuris užtikrintų įmonės veiklą; išoriniai investitoriai investuoja tikėdamiesi, kad įmonei plečiantis bus užtikrintas dividendų išmokėjimas arba kapitalo augimas.
Šios rūšies investavimas paprastai yra rizikingas. Investuodami į paprastąsias akcijas, akciniai, įmonės likvidumo atveju, atsiduria patys paskutiniai įmonės kreditorių eilėje, o investuodami į privilegijuotas akcijas, akcininkai laikomi privilegijas turinčiais kreditoriais ir atgaudami pinigus , įgauna pirmenybę prieš kitus įmonės kreditorius ir mokesčių inspekciją.
Investavimo proceso tikslas yra susisteminti investavimo sprendimo priėmimą. Tuo būdu investuotojas gali priimti sprendimą tik visiškai supratęs galimą atsipirkimo lygį ir investavimo riziką.
Investavimo proceso tikslas yra susisteminti investavimo sprendimo priėmimą (1 priedas). Tuo būdu investuotojas gali priimti sprendimą tik visiškai supratęs galimą atsipirkimo lygį ir investavimo riziką.

1.2. Finansavimo sprendimai

Tam, kad įmonė normaliai funkcionuotų, ji turi būti tinkamai finansuojama. Finansavimas priklauso nuo optimalaus ilgalaikio turto bei apyvartinio kapitalo kiekio, kurio reikia tam tikram pardavimų pajamų lygiui užtikrinti.
Yra labai daug skirtingų finansavimo šaltinių, kuriuos gali pritraukti įmonė. Pritraukiant finansavimo šaltinį, pirmiausia būtina pasirinkti finansų ryšį: tai atliekama nustatant, kokio papildomo finansavimo kiekio reikia įmonei, lyginant su įmonėje esamais savais finansiniais ištekliais, taip pat reikia nustatyti kur bus panaudojami finansai bei kokiam laikui jie yra reikalingi.
Finansavimas turtu ar išperkamoji nuoma, naudojama tam tikram turto pirkimui finansuoti, kai pats turtas iš esmės lieka skolintojo nuosavybė, kol skola ya visiškai padengiama. Labai svarbi nauda yra ta, kad finansavimą turtu įmonė pritraukia iš atskiro šaltinio, skolinimosi įvairinimas, kaip finansų politikos įrankis, leidžia sumažinti riziką, susijusią su vieninteliu finansavimo šaltinių.
Skolinimo sprendimai turi būti paremti:
1. Finansuojamo turto vertės nuo viso įmonės turto proporcija, kadangi tam tikrais atvejais skolintojas reikalauja, kad skolininkas suteiktų depozitą, kurio suma atitinka finansuojamo turto pirkimo kainos dalį.
2. Turto verte, kurią gautų skolintojas, perpardavęs jau naudotą turtą įmonės bankroto atveju.
3. Turto naudingo naudojimo laikotarpiu, kuris nulemia skolos padengimo laikotarpį ir likutinę turto vertę pasibaigus sutarties terminui.
1.3. Finansavimo šaltiniai
Yra išskiriami šie finansavimo šaltiniai:
1. Tiekėjų teikiamas kreditavimas yra labai svarbus trumpalaikio finansavimo šaltinis.
2. Dotacijų teikimas.
Didžiausia tikimybė prisitraukti finansavimą iš tokių šaltinių:
1 Esamieji įmonės savininkai:
2 Šeima ir draugai, kurie paliko glaudžius emocinius ryšius ir nebijo rizikuoti savąja dalimi;
3 Kiti privatūs asmenys, kurie norėtų būti susiję su įmonės veikla;
4 Specializuotos finansinės institucijos;
1.4.Finansinių sprendimų reikšmė įmonėje
Finansų valdymas yra suprantamas kaip finansinių sprendimų procesas. Jis yra susietas su konkrečia įmone ir konkrečiu vadovu. Tai verslo finansai. Įmonės finansų tvarkytojas negali būti atsietas nuo finansų rinkų. Jo sprendimus nulemia ne tik vidinė, bet ir išorinė informacija. Svarbiausia finansų veikla įmonėje yra finansiniai sprendimai. Finansinis sprendimas – tai sąmoningas pasirinkimas vienos alternatyvos iš daugelio galimų. Visus finansinius sprendimus galima apibendrinti labai paprastai. Tai:
Investavimo sprendimai: kokį turtą įmonė turi turėti?
Finansavimo sprendimai: kokiu būdu turi būti finansuojamas įmonės turtas?
Finansiniai sprendimai įmonėje yra dviejų tipų: strateginiai ir operatyviniai. Strateginius sprendimus įtakoja susidariusi tarp įmonės ir jos ekonominės aplinkos situacija. Jeigu įmonės ekonominės aplinkos situacija keičiasi, finansų tvarkytojas padaro strateginį sprendimą. Operatyviniai sprendimai – tai iš esmės trumpalaikiai sprendimai. Jie susiję su vidinių išteklių racionaliu paskirstymu. Svarbiausias finansinių sprendimų bruožas yra tai, kad jie visi yra daromi į priekį. Įmonės finansų tikslas yra maksimizuoti savininko turtą siekiant maksimalios akcijų kainos, tai svarbiausi veiksniai darant finansinius sprendimus, yra rizika ir planuojamas pelningumas.
Finansinių sprendimų priėmimo metu naudojamasi įvairiomis finansų priemonėmis, kurios klasifikuojamos tokiu būdu:
4 Planavimas ir prognozavimas;
5 Darbo organizavimas;
6 Kontrolė ir analizė.
Planavimo ir organizavimo metu modeliuojami galimi įvykiai, numatomos tų įvykių pasekmės įmonės veiklai bei numatomi veiksmai nepageidaujamiems rezultatams pašalinti.
Darbo organizavimas finansų valdyme susijęs su finansų valdymo tarnybos, struktūros, aiškiai deleguojant atskiriems darbuotojas priskirtinas funkcijas, finansinių sprendimų priėmimo procedūrų patvirtinimu, finansinių sprendimų normų, normatyvų apibrėžimu.
Finansų kontrolė ir analizė finansų valdyme svarbi vertinant finansų padalinių veiklą, įmonės finansinių išteklių panaudojimo efektyvumą, finansinių planų įvykdymo lygį, koreguojant finansų valdymą bei jo organizavimą bei savo ruožtu, vykdant veiklos planavimą ir prognozę.
1.5. Investicinių sprendimų priėmimo organizavimas įmonėje
Kaip ir kiekviena įmonė, taip ir ši įmonė plėsdama savo veiklą bei norėdama padidinti pelną, investuoja. Investicijos pasirinkimas priklauso nuo to, kokie daromi investiciniai sprendimai (trumpalaikiai ar ilgalaikiai). Juos darant reikia žinoti, ar iš tikrųjų reikia investicijų, kokią investiciją rinktis, kokią riziką norima pasirinkti. Tik tuomet priimamas sprendimas investuoti ar ne.
Investavimo proceso tikslas yra susisteminti investavimo sprendimo priėmimą. Tuo būdu investuotojas gali priimti sprendimą tik visiškai supratęs galimą atsipirkimo lygį ir investavimo riziką.
Kai įmonė nusprendžia kokio pobūdžio bus investicija, ji išanalizuoja investicijų rinką ir nustato investavimo galimybes. Šio darbo tikslas yra padėti investuojančiai įmonei nustatyti bendrąją riziką. Verslo rizika yra suskirstyta į keturias kategorijas:
1 Verslo rizika – tai galimybė, kad paklausos ir pasiūlos veiksniai nesutaps, tuo nulemdami rentos, nepanaudoto ploto ir būbsimosios turto vertės nuo tikėtinos.
2 Teisinė rizika – tai galimybė, kad valdžia pateiks naujus įstatymus, pakeis mokesčius ar kitus teisinius apribojimus, kurie sumažintų pelningumą.
3 Infliacijos rizika – tai galimybė, kad nuomos ir kitos vertės sumažės dėl perkamosios pinigų galios mažėjimo.
4 Finansinė rizika – galimybė, kad investicijos duodamos pajamos nepadengs skolos įsipareigojimų.

Rinkos analizė susijusi su paklausos ir pasiūlos jėgų, veikiančių tam tikros investicijos galimumą. Įmonės tikslas analizuojant rinką, išsiaiškinti investicijos galimybes ateityje generuojant grynuosius pomokestinius pinigų srautus.
Priimant investicinius sprendimus įmonė būtinai atsižvelgia į bendruomenės iškeltas vertybes. Ji privalo pasirūpinti, kad investicijos, bendruomenės standartai ir lūkesčiai būtų suderinami. Kai įmonė atlieka šiuos žingsnius, ji privalo prognozuoti tikėtinuosius grynųjų pinigų srautus. Pinigų srautų prognozė yra sudaroma tokiam laiko tarpui, per kurį įmonė tiksis išlaikyti investiciją. Priimant investavimo sprendimus tikėtinieji pinigų srautai iš anksto nėra tiksliai žinomi.
Priimant investicinį sprendimą įmonė pasirenka kriterijus ir juos pritaiko. Investuodama įmonė kruopščiai išanalizavus tikėtinąsias išlaidas ir tikėtinąją investicijos teikiamą naudą, išlaidoms ir naudai palyginti pritaiko tam tinkamus kriterijus. Įmonės taikomi sprendimų priėmimo kriterijai yra skirstomi į tris grupes:
2. „Nykščio taisyklės“ metodai.
3. Tradiciniai vertinimo metodai.
4. Diskontuoto pinigų srauto modeliai.
1.6. Finansavimo sprendimų priėmimo organizavimas įmonėje
Įmonėje finansavimo veikla apima tokius sprendimus:
1 Piniginių lėšų poreikio nustatymo,
2 Finansavimo šaltinių parinkimo (skolinti ar finansuoti veiklą iš nuosavų lėšų).
Tam, kad įmonė normaliai funkcionuotų, ji turi būti tinkamai finansuojama. Finansavimas priklauso nuo optimalaus ilgalaikio turto bei apyvartinio kapitalo kiekio, kurio reikia tam tikram pardavimų pajamų lygiui užtikrinti.
Kaip ir kiekvienoje įmonėje finansavimo sprendimai yra labai svarbūs. Visų pirma įmonė turi nuspręsti skolintis ar finansuoti veiklą iš savo lėšų. Jeigu pagrindinis finansinis sprendimas numato įvertinti finansinius svertus ir naudoti jų įtaką investuotojo gerovei, būtina palyginti įvairias finansavimo alternatyvas, jei norima nuspręsti, kuri iš jų yra priimtinausia.
Geresnis finansavimo alternatyvų palyginimo metodas yra tas, kuris matuoja tikruosius paskolos kaštus arba realiąja skolinimosi kainą. Šio grynoji kaina atskiria paskolas metinių palūkanų normų pagrindu, kai atsižvelgiama ir į paskolų, ir palūkanų išmokų išdėstymą per tam tikrą laiką.
Yra labai daug skirtingų finansavimo šaltinių, kuriuos pritraukia įmonė. Pritraukiant finansavimo šaltinį, pirmiausia būtina pasirinkti finansų ryšį: tai atliekama nustatant, kokio papildomo finansavimo kiekio reikia įmonei, lyginant su įmonėje esamais savais finansiniais ištekliais, taip pat reikia nustatyti kur bus panaudojami finansai bei kokiam laikui jie yra reikalingi.
Įmonės spręsdama finansavimo uždavinį, visada atsižvelgia į tai, kiek investicijoms reikia piniginių lėšų. Ar įmonė turi tenkintis vien verslo uždirbamais pinigais? Tinkamai išspręsti finansavimo uždavinį itin svarbu, nes įvairių rūšių kapitalo kainos yra skirtingos. Jei įmonė skolinasi pinigų, ji privalės mokėti palūkanas. Taip pat yra atvejų kada įmonė privalo skolintis, o ne finansuoti savo lėšomis. Kai skolintų pinigų paklausa, palyginti su pasiūla, santykiškai yra didesnė, palūkanų norma yra aukštesnė. Ir atvirkščiai, kai piniginių lėšų pasiūla , palyginti su paklausa yra santykiškai didelė, palūkanų norma yra žemesnė. Nors palūkanų normos lygį rinkoje nustato paklausos ir pasiūlos pusiausvyra, tačiau tam tikros firmos palūkanų normą dar lemia ir jos likvidumas. Skolos kainą didina kiekviena papildoma paskola, nes įmonės gebėjimas grąžinti skolą imant papildomą paskolą mažėją.
Norint priimti optimalius finansinius sprendimus, būtina kruopščiai išnagrinėti įmonės finansų struktūrą, tai yra parinkti tinkamiausią paskolų ir savininkų nuosavybės derinį. Nepriklausomai nuo, ar finansiniai sprendimai daromi dėl investicijų ar jų finansavimo, ar susiję su abiem šiais klausimais, yra analizuojama dar du veiksniai: laukiamas pelnas ir rizika. Laukiamas pelnas – tai potencialios naudos ir sąnaudų skirtumas. Antra vertus, rizika – tai netikrumas, susijęs su laukiamu pelnu.
Apskritai, norint priimti kuo naudingesnius finansinius sprendimus, būtina kuo geriau išanalizuoti visus juos lemiančius bei įtakojančius veiksnius.

2. KREDITO SAMPRATA IR PASKOLŲ RŪŠYS
Paskolos (skola yra paskolos sinonimas) sąvokos taikymas labiau susijęs su ūkine komercine veikla, tiksliau apibrėžtas ir struktūruotas. Skolos terminas taikytinas tarp fizinių asmenų, gali būti plačiau taikomas ir ne tik kaip piniginė skola, mažiau apibrėžtas ir rečiau taikomas tarp profesionalų verslo srityje. Tačiau tai daugiau susitarimo ir tradicijos nei dalykinio bendravimo pasekmė. Skola gali būti pakeista paskolos prievole [12].
Kreditas (lot. Creditum reiškia skolą ar paskolą) yra pasitikėjimas tarp komercinių partnerių dėl pinigų arba prekių skolinimąsi už palūkanas. Kreditiniai santykiai susiformuoja perskirstant šalyje finansinius išteklius. Laisvų lėšų kaupimas ir jų perskirstymas sudaro galimybę lanksčiai ir efektyviai naudoti ūkyje laikinai laisvas lėšas. Vieni ūkio dalyviai turi santaupų, kurių tam tikrą laiką nenaudoja, o kitiems tuo metu reikalingi papildomi finansiniai ištekliai, nes nuosavų lėšų neužtenka.. Kad galėtų kreditą ir palūkanas grąžinti laiku, jo naudotojas skolintus išteklius turi vartoti labai efektyviai, t.y. gauti didesnę vertę už pradinę paskolintą vertę. Kredito sistema paprastina lėšų judėjimą ir taip kuria papildomą vertę.
Svarbiausios kredito funkcijos yra [10]:
1 perskirstomoji –tai kreditinių išteklių formavimas ir jų naudojimas paskoloms teikti;
2 pakeičiamoji –grynieji pinigai apyvartoj pakeičiami kreditiniais pinigais;
3 kontrolinė –per kreditines operacijas kontroliuojama įmonių ir organizacijų finansinė būklė.
2.1. Paskolos klasifikavimo požymiai
Paskolos gali būti įvairiai grupuojamos. Ta pati paskola gali priklausyti kelioms paskolų grupėms ar kategorijoms, pavyzdžiui būti trumpalaikė, išduota su užstatu, su fiksuotomis palūkanomis ir t.t. Paskolos paskyrimas vienai ar kitai grupei priklauso nuo kriterijų, kurie buvo pasirinkti paskolą vertinant.
Paskolos gali būti klasifikuojamos pagal jos grąžinimo būdus [19]:
1) pasiskolinta suma negrąžinama, bet skolininkas įsipareigoja nustatyta tvarka mokėti palūkanas (amžina paskola ). Bet skolininkas turi teisę bet kada išpirkti skolą;
2) paskola grąžinama vienu kartu iš karto. Palūkanos gali būti mokamos įvairiai: kartu su paskolos grąžinimu, periodiškai (laikotarpių pradžioje ar pabaigoje);
3) paskola grąžinama dalimis kartu su palūkanomis įvairia tvarka ir įvairiais pagrindinės paskolos ir palūkanų dalimis.
Paskolos gali būti atlygintinos ir neatlygintinos. Jeigu paskolos dalykas yra pinigai, manoma, kad paskolos sutartis yra atlygintina. Dažniausiai paskolos sutartis yra neatlygintina, jeigu paskolos sutarties dalykas yra rūšies požymiais apibūdinti daiktai, o paskolos sutartis nenustato ko kita.
Pagal paskolų grąžinimo terminus paskolos gali būti trumpalaikės ir ilgalaikės:.
1 trumpalaikės paskolos išduodamos laikotarpiui iki vienerių metų, paprastai su fiksuotąja palūkanų norma. Paskola gali būti atnaujinama kitam laikotarpiui;
2 ilgalaikės paskolos išduodamos ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui. Palūkanos šioms paskoloms skaičiuojamos prie kintamosios palūkanų normos pridedant fiksuotąją maržą, kuri nustatoma periodiškai.
Paprastai trumpalaikis (iki vienų metų) kreditas taikomas esant pinigų stygiui einamiesiems įsipareigojimams (veiklos išlaidoms) apmokėti. Tam gali būti naudojamos banko kredito linijos, banko mokėjimo kortelės ir kita. Ypač plačiai ir sistemingai trumpalaikis kreditas taikomas apyvartinių lėšų susidariusiems papildomiems poreikiams finansuoti. Prie trumpalaikio kredito priskiriamas komercinis kreditas. Tai trumpalaikis įmonės įsiskolinimas už prekes, medžiagas, žaliavas tiekėjams ir paslaugų teikėjams. Kreditas investicijoms  kreditas įstatiniam kapitalui formuoti, atnaujinti ir didinti. Šiam tikslui dažniausiai imami ilgalaikiai kreditai, kurių trukmė susiejama su investicijomis ir projekto įgyvendinimu [17].
Paskolos pagal palūkanų mokėjimą gali būti:
1 paskolos iki pareikalavimo. Neturi nustatytos grąžinimo datos ir grąžinamos pareikalavus, paprastai išduodamos su kintamąja palūkanų norma;
2 paskolos, grąžinamos lygiomis dalimis. Jos grąžinamos periodiškai mokant pastovią sumą, kurią sudaro grąžinamos paskolos dalis ir mokamų palūkanų dalis.;
3 vienkartinio grąžinimo paskolos. Visa paskola arba didesnioji jos dalis grąžinama pasibaigus paskolos terminui.
4 paskolos su fiksuotąja palūkanų norma. Palūkanos nekinta nuo paskolos išdavimo iki jos sugrąžinimo.;
5 paskolos su kintamąja palūkanų norma. Palūkanų norma kinta priklausomai nuo rinkos palūkanų.
Pagal pinigų skolintojus yra skiriamos:
1 tiesioginės paskolos. Vienas konkretus bankas skolina pinigus tiesiogiai vienam klientui;
2 sindikuotosios paskolos. Kai klientui reikalinga pinigų suma viršija vieno banko galimybes. Tokiu atveju keletas bankų paskolina klientui reikiamą pinigų sumą;
3 netiesioginio dalyvavimo paskolos. Finansinės institucijos skolina pinigus, nežinodami konkretaus kliento. Šiuo atveju paskolos sąlygos yra aptariamos su banku tarpininku ir paprastai jos skiriasi nuo sąlygų, kuriomis paskola išduodama klientui;
4 faktoringas. Bankas arba kita finansinė institucija perka kliento gautinas sumas už pinigus. Šiuo atveju bankas prisiima visą riziką, susijusią su sumų nesumokėjimu. Faktoringas anglų kalba tai agentas, tarpininkas. Tai banko ar specialios finansinės institucijos tiekėjo piniginių reikalavimų pirkimas pirkėjui ir jų inkasavimas už tam tikrus komisinius. Faktoringo įmonė iš savo klientų perka reikalavimus pirkėjams apmokant 80-90 proc. atgautų pinigų vertės, ir apmokant likusią dalį 10-20 %, atskaičiuojant komisinius mokesčius ir procentą už kreditą griežtais nustatytais terminais nepriklausomai nuo lėšų, gautų iš pirkėjo. Vėliau atėjusios įplaukos iš pirkėjo užskaitomos faktoringo įmonei (detaliau žr. Sutartys: principai ir praktika, 2001. P.139-142);
5 lizingas. Ūkinė veikla, kai specialia lizingo sutartimi pagrindinis ūkio subjektas perleidžia teisę naudotis tam tikru nekilnojamu ir kilnojamu turtu fiksuotam ar neapibrėžtam laikotarpiui kitam ūkio subjektui. Už teisę naudotis turtu pastarasis moka iš anksto sutartus dažniausiai periodinius nuomos mokėjimus. Į mokėjimus įeina lizingo įstaigos priskaičiuotos išlaidos: paskolai ir palūkanoms grąžinti, turto nusidėvėjimui kompensuoti, draudimo įnašai bei lizingo įmonės pajamoms formuoti. Dažniausiai taikomas ilgalaikei mašinų, įrengimų, transporto priemonių ir kito kilnojamo ir nekilnojamo turto nuomai. Skirtingai nuo įprastos nuomos lizingo sutartyje dalyvauja ne du, o daugiau subjektų: įrengimų pardavėjas, lizingo kompanija, draudėjas ir turto naudotojas, įvairūs tarpininkai bei garantai (detaliau žr. Sutartys: principai ir praktika, 2001. P.114-118; 255-259).
Grupavimas pagal paskolos gavėjus ir skolinimo tikslą. Paskolos gali būti verslo (komercinės) ir vartotojiškos, išduodamos juridiniams ir fiziniams asmenims, bankams ir kitoms finansinėms institucijoms, valdžios organams, nevyriausybinėms organizacijoms ir t.t.
Banko paskolos gali būti [19] apdraustos (debitorinė – angl. Accounts recionable loans, paskolos inventoriui įsigyti) ir neapdraustos (kreditinės linijos ir automatiškai atsinaujinančios,- angl. Revolving credits). Revolverinis kreditas kaip kredito rūšis [10] – skolininkas kredito sutartyje numatytą pinigų sumą gali naudoti bet kokių metu.
Bankas nustato skolininkui maksimalų skolinimosi limitą, tačiau leidžia skolinti iki maksimalaus limito tik pagal atsinaujinančią paskolą.
Paskolos bankams ir kitoms finansinėms institucijoms. Paskolos gali būti apdraustos arba neapdraustos, gali varijuoti nuo vienkartinių paskolų iki pastovių kredito linijų suteikimo.
Pagal paskolų apdraudimą yra išskiriamos:
1. Apdraustosios paskolos. Jų sugrąžinimas garantuojamas įkeičiant turtą:
1 nekilnojamąjį turtą;
2 vertybinius popierius;
3 piniginius depozitus arba taupomąsias sąskaitas;
4 gamybos inventorių arba atsargas;
5 gautinas pinigų sumas arba gaunant trečiųjų asmenų garantijas.
Garantijų ir užstatų tikslas – sumažinti banko riziką patirti nuostolius tuo atveju, jeigu paskola nebūtų sugrąžinta.
2. Neapdraustosios paskolos išduodamos atsižvelgiant į gerą kliento finansinę būklę. Šiuo atveju bankas yra visiškai priklausomas nuo kliento finansinės veiklos.
Bankinio kredito pagrindinės formos yra tokios [10, 17] :
2 skubus kreditas (suteikiamas skolininkui laikotarpio pradžioje, palūkanos jam skaičiuojamos nuo visos sumos, o pagrindinė kredito suma padengiama periodiniais įnašais arba vienkartiniu mokėjimu laikotarpio pabaigoje);
3 kreditinė linija – tai banko įsipareigojimas suteikti sutartyje numatytą pinigų sumą pagal skolininko reikalavimą, skolinimo laikotarpis dažniausiai iki vienerių metų arba projektui įgyvendinti laikotarpiui. Kreditinė linija atveria klientui palankiausias skolinimosi galimybes. Klientas gauna galimybę naudotis kreditu nustatytais terminais ir sumomis. Palūkanos mokamos tik už panaudotą kreditinės linijos dalį;
4 kreditas pagal overdraftą – tai neterminuotas kreditas, kurį įmonė gali gauti pagal pirmąjį pareikalavimą už palūkanas, priklausančias nuo sutarties sąlygų. Tai banko mokama pinigų suma, viršijanti aptarnaujamos įmonės einamosios sąskaitos likutį. Paprastai nustatoma riba arba limitas, kurios klientas negali viršyti. Todėl overdraftas iš tiesų nėra paskola, o finansinė priemonė įmonės laikinam nemokumui kompensuoti. Už šią neatidėliotiną paslaugą bankas ima padidintus procentus. Padidintos palūkanos skaičiuojamos ir mokamos už kiekvieną įsiskolinimo dieną. Esant ilgesniam piniginių lėšų stygiui tikslinga įsiforminti įprastą kreditą su normalia palūkanų norma. Kreditinės linijos ir overdraftai gali turėti revolverinio kredito pobūdį;
5 forfeitingas. Bankas perka vekselius, atsirandančius vykdant eksporto sandorius. Paprastai reikalaujama, kad importuotojo šalies bankas suteiktų garantiją tokiam sandoriui. Forfeitingas (atsisakymas nuo teisių) – tai viena iš eksporto kredito formų, perkant vekselius ar kitus skolos reikalavimus. Tai komercinio kredito transformacija į bankinį forma. Jį atliekant pardavėjas – eksportuotojas, kuris įvykdė savo įsipareigojimus, inkasuoja importuotojo atsiskaitomuosius dokumentus, kad gauti grynus pinigus. Pirkėjo interesus atstovauja bankas ar kita speciali finansinė institucija;
6 banko akceptas – tai atskira kredito rūšis, kai bankas pagal sudarytą sutartį atstovauja savo klientui  įmonei ir per visą šį laikotarpį akceptuoja kliento vardu išrašytus pervedamuosius vekselius;
7 antrinė paskola. Tai toks susitarimas, kai bankas išduoda paskolą klientui, o kita šalis padeda depozitą į banką kaip garantiją;
8 lygiagrečios paskolos. Vienas bankas, priklausantis bankų grupei išduoda paskolą. Kitas tos pačios grupės bankas iš kliento, kuriam išduoda paskolą, ar kitos šalies, priima depozitą kaip paskolos garantiją;
9 garantijos. Bankas teikia garantijas trečiajai šaliai, kad jis įvykdys savo kliento įsipareigojimus, jeigu klientas negalės to padaryti. Galimos šios pagrindinės garantinės priemonės:
tenderio obligacijos – bankas garantuoja tenderio sąlygų vykdymą,
sutarties vykdymo obligacijos – bankas garantuoja kitos (nebūtinai kredito) sutarties sąlygų vykdymą,
išankstinio apmokėjimo garantija – bankas garantuoja, kad pirkėjas susigrąžins iš anksto įmokėtus pinigus, jeigu tiekėjas nepristatys prekių;
1 vekselių diskontavimas. Banko pirkti vekseliai diskontuojami. Klientas už juos gauna pinigus iš karto (atėmus mokestį už palūkanas), bankas gauna pinigus, atėjus vekselio apmokėjimo terminui;
2 paskolos nekilnojamajam turtui įsigyti. Bankai teikia ir gyvenamųjų namų statybos, ir komercinės paskirties nekilnojamojo turto paskolas. Komercinės paskirties nekilnojamojo turto paskolos apima žemės plėtotės ir statybos paskolas [19];
3 paprastųjų palūkanų paskola su kompensaciniu balansu. Nepaisant to, kad palūkanos priskaičiuojamos metų pabaigoje, bankas gali reikalauti iš skolininko atidaryti beprocentinę einamąją sąskaitą ir laikyti joje nustatytą paskolos sumos procentą tol, kol visa paskola bus nepadengta;
4 diskontuotų palūkanų paskola su kompensaciniu balansu. Esant diskontuotų palūkanų paskolai su kompensaciniu balansu, skolintojas palūkanas gauna iš anksto. Papildomai bankas dar reikalauja kompensacinio balanso [19];
5 mokamosios kortelės, kurios yra atsiskaitymo negrynais pinigais instrumentas ir galimybė gauti kreditą. Kortelės įsitvirtino mažmeninėje prekyboje. Vėliau atsiskaitymai išsiplėtė, įgavo tarptautinį pobūdį.
Paskolos ir kreditai gali būti tiksliniai (kai įsipareigojama pinigus ar rūšiniais požymiais apibūdintus daiktus naudoti pagal sutartą paskirtį) ir be sąlygų, nenurodančių kokiam tikslui turi būti panaudota paskola.
Verslo paskolos. Bankai siūlo įvairias paskolas verslui vystyti. Jie siūlo trumpalaikes ir ilgalaikes paskolas, taip pat apdraustas ir neapdraustas paskolas. Apdraustų paskolų pavyzdys yra debitorinės paskolos ir paskolos inventoriui įsigyti; neapdraustų paskolų pavyzdžiai yra kreditinės linijos ir automatiškai atsinaujinančios paskolos. Abiem atvejais – ir kreditinėms linijoms, ir apyvartiniam kreditui bankas skolininkui nustato maksimalų skolinimosi limitą. Tačiau bankas leidžia skolininkui skolintis iki maksimalaus limito tik tuo atveju, jeigu tai yra atsinaujinanti paskola. Tokiam įsipareigojimui bankas nustato mokestį. Suteikdamas kreditinę liniją, bankas neleidžia skolininkui pasiekti nustatyto maksimalaus skolinimosi limito ribos.
Verslo paskolos dažniausiai yra teikiamos juridiniams asmenims – verslo klientams, o vartotojiškos paskolos išduodamos privatiems asmenims.
Verslo paskolos kaip investuotojų (skolintojų) pinigai gali būti skolininko panaudoti:
1) materialiniams ištekliams įsigyti,
2) investiciniams projektams finansuoti,
3) ūkinei komercinei veiklai finansuoti,
4) vertybiniams popieriams, prekiniams ir kitiems dokumentams apmokėti,
5) mokesčiams ir kitiems mokėjimams atlikti,
6) naujoms įmonėms įsigyti,
7) filialams, atstovybėms užsienyje atidaryti ir finansuoti ir pan.
Paskolos valdžios organams. Tai skolinimas Vyriausybei arba kitoms valstybinėms institucijoms bei įstaigoms, Centriniam bankui. Veiksniai, nuo kurių priklauso tokios paskolos sugrąžinimas, yra susijęs su šalies ekonominiu pajėgumu:
1 darbo jėgos kvalifikacija ir gamtiniais ištekliais;
2 politiniu stabilumu;
3 infrastruktūra;
4 gebėjimu uždirbti užsienio valiutos.
Bankas teikia vartotojišką paskolą. Tokio tipo paskolos gali būti [19]:
1 apmokomos bendru mokėjimu (lump-sum) termino pabaigoje,
2 išsimokėtinos paskolos (instalment loans).
Vartotojiškos paskolos paprastai yra naudojamos:
1 vartojimo reikmėms įsigyti;
2 namams, butams remontuoti;
3 mokymo išlaidoms padengti;
4 gydymo išlaidoms padengti;
5 mokesčiams sumokėti;
6 atostogoms;
7 kelionės išlaidoms apmokėti;
8 kitoms asmeninėms išlaidoms padengti.
Kreditas, gaunamas užstačius kilnojamus daiktus, vadinamas lombardo kreditu. Lombarde užstatytas daiktas paprastai atiduodamas kreditoriui tam laikui, kuriam sudaryta sutartis.
Hipotekos kreditas suteikiamas užstačius nekilnojamąjį arba kilnojamąjį turtą. Hipotekoje – nekilnojamasis turtas lieka faktiškai skolininko valdomas [14].
Bankas teikia vartotojams (fiziniams ir juridiniams asmenims) kredito (mokamųjų kortelių ) paskolas. Tai paskolos, kurios yra apmokamos bendru mokėjimu paskolos termino pabaigoje ir paskolos išsimokėtinai. Paskolos išsimokėtinai esmė ta, kad bankas vienu mokėjimu suteikia paskolą skolintojui, o skolininkas išmoka paskolą lygiomis ar kitokiomis įmokomis per numatytą laikotarpį.
2.2. Palūkanų normos ir jų skaičiavimas
Palūkanos – tai mokestis už naudojimąsi kito pinigais. Apskritai palūkanos yra pajamų šaltinis ir dėl to sudaro nacionalinių pajamų dalį. Palūkanos gali būti vertinamos kaip procentais per metus išreikšta kaina, susiejanti dabartinę vertę su būsimąja. Palūkanų norma yra pagrindinė pinigų ir finansų analizės kategorija, kuri pritaikoma labai įvairiai.
Palūkanos naudojamos finansinių institucijų nustatomų pajamų už pinigų panaudojimą dydžiui apskaičiuoti. Bendriausia prasme palūkanos yra tam tikras paskolintų pinigų kiekis. Jis pasireiškia tuo, kad pinigams laikinai suteikiama tam tikra vertė. Palūkanos yra paskolos gavėjų išmokos kreditoriams už jų pinigų panaudojimą finansuoti materialioms investicijoms ir vartojimui. Palūkanos – pinigų skolinimo kaina arba mokestis už sutikimą atidėti vartojimą. Skolindamas pinigus kitiems, bankas gauna palūkanas už paskolas.
Kreditiniame sandoryje dalyvauja du subjektai: kreditorius (skolintojas) ir skolininkas, abu turintis savo ekonominių interesų. Skolintojas, suteikdamas skolininkui kreditą, turi tikslą gauti naudą palūkanomis. Palūkanų dydis priklauso nuo skolininko patikimumo, jo finansinės būklės, mokumo lygio, nuo skolinamos pinigų sumos, ekonominės padėties valstybėje ir kitų sąlygų [10].
Palūkanų dydis tiesiogiai susijęs su kreditinės operacijos rizikos lygiu: kuo didesnė rizika, tuo didesnis palūkanų procentas. Kreditus imantys subjektai siekia gauti jų veiklai reikalingus išteklius mažiausiomis palūkanomis.
Palūkanų normą suprantame kaip pajamų, kurias duoda finansinės priemonės, formą. Palūkanų norma yra pelno norma, kurią skolininkas moka skolintojui. Palūkanų normą taip pat galima interpretuoti kaip skolininkui suteiktos teisės naudotis skolintomis lėšomis kainą.
Tarptautinių ilgalaikių paskolų praktika paremta tarpbankinių procentų LIBOR (London Interbank Offered Rate) taikymu. LIBOR – tai vidutinė palūkanų norma, pasiūlyta tam tikros Londono bankų grupės už skolinamas JAV doleriais nominuotas nustatytos trukmės lėšas. LIBOR norma naudojama kaip bazinis indeksas, ilgalaikių paskolų, kurių palūkanų norma periodiškai peržiūrima, palūkanų normų nustatymui.
Palūkanų norma nusistato pagal skolinamųjų lėšų paklausos ir pasiūlos santykį. Lėšų pasiūla priklauso nuo pavienių asmenų ir įmonių turimo finansinio pertekliaus ir nuo turto dalies, kuri yra laikoma grynųjų pinigų pavidalu. Jei finansinį turtą, kuris neduoda palūkanų, laikysime pinigais, tai galime tikėtis, kad kuo aukštesnė yra palūkanų norma, tuo didesnė egzistuojančio finansinio turto dalis yra laikoma nepinigine forma, todėl gali būti paskolinta. Galima nubrėžti skolinamųjų lėšų pasiūlos kreivę, kylančią į dešinę.
Bankai akumuliuoja laisvas gyventojų ir verslo, o kartais ir valstybės (biudžeto, atskirų fondų ir žinybų) lėšas, mokėdami palūkanas už tam tikrus banko indėlius, norėdami pelningai paskolinti šias lėšas. Taigi skolinamąsias lėšas galima apibrėžti kaip visų finansinių priemonių, už kurias mokamos palūkanos, kiekį.

Skolinamųjų lėšų paklausa didėja dėl ūkinių subjektų poreikio finansuoti vartojimą ir investicijas. Kuo aukštesnės einamosios palūkanų normos, tuo daugiau reikia mokėti už skolą ir skola tampa mažiau patraukli. Palūkanų normų einamąjį lygį galima suprasti kaip ilgalaikę finansinių atsargų pusiausvyrą esamu momentu.
Tačiau susiklosčiusi ekonominė situacija nėra vienintelis ar lemiamas veiksnys palūkanų normos lygiui. Palūkanų normos plačiai varijuoja įvairiuose šalyse ir gali staigiai keistis tam tikroje vienoje šalyje dėl įvairių veiksnių.
Apskritai palūkanų norma svarbi dėl dviejų priežasčių [14]:
1 palūkanų norma yra kaina, mokama už tai, kad prekės ar ištekliai įsigyjami dabar, o ne ateityje. Ji nusako ateities prekių arba išteklių kainą, naudojantis galimybe įsigyti juos dabar. Net jei nėra jokios infliacijos, kitų metų piniginis vienetas, pavyzdžiui, litas, šiandien jums vertas mažiau nei tas pats piniginis vienetas – šiemet;
2 kuo kaina labiau kinta, tuo labiau ji veikia ekonomiką. Palūkanų norma kaip ir pinigų pasiūlos ir paklausos santykis finansinėje rinkoje yra labai nepastovus ir kaitaliojasi labai dažnai
Palūkanų normos dydis priklauso nuo [9] :
1 skolininko patikimumo, paskolos rūšies, grąžinimo terminų, garantijų, tikslų ir kitų požymių,
2 infliacijos lygio; formaliai jis turi būti padengiamas suteikiama palūkanų norma;
3 rizikos laipsnio, kuris lemia banko patikimumo lygį;
4 finansinių išteklių pasiūlos ir paklausos rinkoje santykio ir daugelio kitų veiksnių.
Palūkanos gali būti skaičiuojamos taikant palūkanų ar diskonto normas.
Jei palūkanos yra skaičiuojamos pagal paprastąsias palūkanų normas ir nereikalaujama naudoti kompensacinį balansą, tai nominalioji palūkanų norma ir paskolų realusis pelningumas (faktinė palūkanų norma) sutampa.
Jei palūkanos skaičiuojamas pagal diskonto normą, arba reikalaujant naudoti kompensacinį balansą, arba taikant abu būdus iš karto, realusis paskolos pelningumas yra didesnis už nominalią palūkanų normą.
Banko paskolų realusis pelningumas yra išlaidų skolinantis ir grynųjų pasiskolintų lėšų, išreikštų pinigais, santykis.
Diskonto paskolų atveju palūkanos gaunamos iš anksto. Grynosios pasiskolintos lėšos lygios paskolos sumos (D) ir diskontuotų palūkanų skirtumui.
Diskontuotų paskolų realusis pelningumas (rent.) yra lygus palūkanų (I) iš grynųjų pasiskolintų lėšų (D-I) sandaugai [17] :
Rent=I*(D-I), arba rent=k(1-k),
Kur k – paprastoji palūkanų norma.
Nors palūkanos skaičiuojamos visai paskolos sumai ir metų pabaigoje, bet kreditorius gali reikalauti dalį paskolos laikyti beprocentinėje banko sąskaitoje tol, kol visa paskola nebus grąžinta.
Skolininkas disponuoja suma, kuri prilygsta minimalios paskolos sumos ir kompensavimo balanso skirtumui. Reikalaujamas kompensacinis balansas (sulaikyta paskolos dalis) padidina efektyvųjį paskolos pelningumą.
Jei palūkanos sumokamos metų pabaigoje, bankas (kreditorius) nesumokėtų palūkanų per metų laikotarpiui gali numatyti papildomus procentus.
Sudėtinių palūkanų funkcijų sistema [19]:
1 piniginio vieneto sukauptoji suma,
2 sukauptoji anuiteto suma,
3 skolos amortizavimas,
4 dabartinė piniginio vieneto vertė,
5 dabartinė anuiteto vertė,
6 atstatyto fondo sudarymas.
Paprastos palūkanos nuo sudėtinių skiriasi tuo, kad paprastos skaičiuojamos nuo pradinio indėlio, o sudėtinės – nuo indėlio ir prieš tai buvusių palūkanų. Tačiau priimant finansinius sprendimus reikėtų atsižvelgiant į faktinę palūkanų normą, nes ji atspindi tikrąją palūkanų vertę.
2.3. Paskolų suteikimo tvarka
Praktika rodo, kad beveik kiekviename kreditiniame sandoryje egzistuoja kreditinės rizikos elementas, t.y. pačios paskolos negrąžinamumas, procentų nemokėjimas, paskolos ir procentų grąžinimo terminų pažeidimas. Prašant ir išduodant paskolas atliekamos tam tikros procedūros:
1) visiškas paskolos subalansavimas (paskolos padengimo planas);
2) paskolos vertes nustatymas bet kuriuo jos egzistavimo momentu (atsižvelgiama į visas ateities pajamas, riziką, infliacijos tempus);
3) kreditoriaus finansinės operacijos, suteikiant paskolą, efektyvumo nustatymas ir įvertinimas.

Norėdami gauti naudos, tiek kredito davėjas, tiek ėmėjas turi mokėti pagrįsti kreditinį sandorį bei įvertinti kreditinės operacijos efektyvumą. Todėl labai svarbu žinoti, kokie paskolos suteikimo nuoseklumas ir principai, kaip vyks prognozė prieš pasirašant paskolos sutartį, kokią ir kaip vyks paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo kontrolė.
Kreipiantis paskolos prie prašymo paraiškos būtinas visas dokumentų paketas, kuris įvairiuose bankuose beveik vienodas, gali skirtis jų formos ir turinys:
1 įmonės statusą patvirtinantys dokumentai: įmonės steigimo sutartis, registracijos pažymėjimas, įstatai, valdybos darbo reglamentas arba kiti dokumentai, patvirtinantys valdymo organų ir vadovų kompetenciją;
2 licenzija įstatuose numatytai veiklai (jei tai nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose);
3 investicinis projektas ar verslo planas (jei kreipiamasi dėl vidutinės trukmės ir ilgalaikio investicinio projekto finansavimo);
4 finansinės atskaitomybės dokumentai (balansai, pelno – nuostolio ataskaitos, pinigų srautų ataskaitos) už paskutiniuosius trejus metus (pageidautina su nepriklausomų auditorių išvadomis);
5 įmonės kreditorių ir debitorių sąrašai su įsiskolinimo laikotarpiais;
6 įmonės valdymo organo (visuotinio akcininkų susirinkimo, direktorių tarybos, etc.), turinčio teisę spręsti paskolos gavimo klausimus sprendimas dėl paskolos ėmimo, įmonės turto įkeitimo ir įgaliotų asmenų paskyrimo;
7 įmonės visuotinio akcininkų susirinkimo dokumentai: susirinkimo, kuriame buvo nutarta gauti kreditą banke, įkeisti įmonės turtą ir paskirti asmenis, įgaliotus pasirašyti sutartis su banku, protokolo išrašas;
8 susirinkime dalyvavusių akcininkų sąrašas, nedalyvavusių susirinkime akcininkų įgaliojimai kitiems asmenims balsuoti, iš anksto raštu balsavusių akcininkų biuletenių kopijos;
9 dokumentai, įrodantys, kad akcininkams buvo tinkamai pranešta apie šaukiamą susirinkimą (skelbimo spaudoje kopija, išrašas iš siunčiamos korespondencijos registro, kad pranešta registruotu laišku, arba visų akcininkų parašai protokolo (protokolo išrašo) priedas;
10 įmonės valdybos ar kitų valdymo organų, turinčių akcininkų susirinkimo suteiktus įgaliojimus, posėdžio, kuriame nutarta gauti kreditą banke, keisti įmonės turtą ir paskirti asmenis, įgaliotus pasirašyti sutartis su banku, protokolo išrašas;
11 įmonės valdymo organų posėdžio, kuriame buvo paskirtas įmonės vadovas, protokolo išrašas;
12 įkeičiamo kilnojamojo arba nekilnojamojo turto aprašymas (įsigijimo data, vertė, buvimo vieta, paskirtis ir likutinė vertė) bei inventorinės bylos;
13 mokesčių inspekcijos ir SODROS pažymos apie sumokėtus mokesčius ir turimus įsiskolinimus.
Prieš teikiant paskolas būtina įvertinti kiekvieną kreditą, o jei jo grąžinimą laiduoja fizinis asmuo ar įmonė, kiekvieną kreditą ir laidavimą. Kredito specialistas, remdamasis įmonių dokumentais bei kita turima informacija, paruošia būsimo kredito įvertinimo išvadą ir užpildo kredito įvertinimo ataskaitą, kurioje pateikiami kredito įvertinimo kriterijai.
Visų pirma banko darbuotojas išnagrinėja kliento paraišką, nustatęs kokio finansavimo siekia klientas, analizuoja jo finansinę būklę. Įvertinęs kokios rūšies kreditą jis gali suteikti klientui, apibrėžia gebėjimo grąžinti kreditą analizės nuostatas.
Finansinės ataskaitos yra pagrindinė priemonė vertinant esamą bei ankstesnę verslo kliento finansinę būklę. Joms keliami šie reikalavimai:
1 finansinės ataskaitos turi atitikti LR teisės aktams, atsižvelgiant į tarptautinius apskaitos standartus ir ES teisę.
2 finansinius dokumentus turi pasirašyti ir patvirtinti asmenys, turintys tam teisę.
Pagal LR finansinės atskaitomybės įstatymą, įmonių metinę finansinę atskaitomybę sudaro balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita, pinigų srautų ataskaita ir paaiškinamasis raštas. Tačiau vien tik šių dokumentų išsamiai verslo kliento analizei nepakanka, reikalingos ir kitos finansinės ataskaitos. Jos reikalingos visapusiškai išstudijuoti įmonės finansinę atskaitomybę, objektyviau įvertinti jos finansinę būklę. Tokia informacija pateikiama pastabų (paaiškinimų) forma. Šiose ataskaitose pateikiami detalesni balanso, pelno / nuostolio ataskaitos, pinigų srautų ataskaitos straipsnių paaiškinimai.
Taip pat skaičiuojami finansiniai rodikliai ir atliekama jų analizė, kuri padeda nustatyti verslo veiklos finansinius aspektus, įvertinti esamą įmonės padėtį ir ateities perspektyvas. Atliekant verslo kliento finansinės būklės analizę, reikalingi šie finansinės atskaitomybės rodikliai:
2 absoliutūs skaičiai;
3 santykiniai rodikliai;
4 pinigų srautų rodikliai.
Absoliutūs skaičiai įvertinami ir palyginami tiek su pačios įmonės pasiektais rezultatais, tiek su vidutiniais to paties veiklos sektoriaus bei kitų įmonių pasiektais rezultatais. Šių rodiklių pokyčiais galima paaiškinti tam tikrus procesus įmonėje. Absoliutūs skaičiai yra:
1 pardavimų ir paslaugų apimtis;
2 bendrasis pelnas (nuostolis);
3 veiklos pelnas (nuostolis);
4 grynasis pelnas (nuostolis);
5 gautinos sumos;
6 mokėtinos sumos.
Analizuojant absoliučius rodiklius, būtina lyginti analizuojamojo laikotarpio rodiklius su praėjusio laikotarpio rodikliais ir nustatyti nukrypimus, nurodyti priežastis.
Santykiniai rodikliai atspindi finansinių ataskaitų ir jų straipsnių tarpusavio santykius. Yra tokios santykinių finansinių rodiklių grupės [4,10]:
1 finansų struktūros rodikliai – parodo įmonės įsiskolinimo lygį pagal jos turtą ir kapitalą. Šiai grupei priskiriami tokie kaip nuosavo kapitalo, bendras skolos, skolos – nuosavybės, turto padengimo bei skolos padengimo rodikliai.
2 likvidumo rodikliai – parodo įmonės pajėgumą greitai paversti aktyvus grynaisiais pinigais, tai : bendrasis padengimo ir skubaus padengimo rodikliai bei grynojo apyvartinio kapitalo ir turto santykis.
3 turto panaudojimo efektyvumo rodikliai – parodo įmonės darbo efektyvumą, jiems priklauso atsargų apyvartumo, gautinų sumų apyvartumo, mokėtinų sumų apyvartumo, viso turto apyvartumo ir ilgalaikio apyvartumo rodikliai.
4 pelningumo rodikliai – leidžia nustatyti įmonės veiklos efektyvumo lygį, čia skaičiuojamos bendrojo, grynojo ir veiklos pelno maržos, nuosavybės grąžos, turto grąžos rodikliai bei savikainos ir pardavimų santykis.
Kaip santykinių rodiklių atskirą pogrupį galima išskirti pinigų srautų rodiklius:
1 pinigų srautų rodiklis (bendras pelnas / pardavimai) parodo, kiek įmonė gauna grynųjų pinigų iš kiekvieno pardavimų lito.
2 visos mokėtinos sumos / grynieji pinigų srautai padeda sužinoti, ar įmonė turės pakankamai pinigų srautų, kad aptarnautų ir grąžintų esančias ir naujas skolas.
3 skolų grąžinimo rodiklis ((visos mokėtinos sumos – grynieji pinigai laikot. pab.) / grynieji pinigų srautai iš įmonės veiklos) parodo, per kiek metų įmonė gali atsiskaityti su įsipareigojimais.
4 EBITDA (pinigų srautas iš veiklos prieš mokesčius) apskaičiuojamas kaip veiklos pelnas plius nusidėvėjimas ir amortizacija.
5 EBITDA / kreditų aptarnavimas – šis rodiklis padeda atskleisti įmonės pajėgumą grąžinti skolą iš pinigų srautų. Rodiklis ypač reikšmingas, jei lyginamas su kredito grąžinimo grafiku. Pavyzdžiui, kredito terminas penki metai, bet sprendžiant iš pinigų srautų, kreditui grąžinti reikės aštuonių, vadinasi įmonė nesugebės laiku grąžinti kredito.
6 laisvas pinigų srautas apskaičiuojamas kaip įmonės visos piniginės įplaukos iš pagrindinės veiklos ir investicinės veiklos atimant visas išmokas iš pagrindinės veiklos ir investicinės veiklos.
7 visi finansiniai įsipareigojimai / laisvas pinigų srautas parodo, kiek kartų laisvas pinigų srautas viršija visus įmonės įsipareigojimus. Šis rodiklis realiau atspindi įmonės įsiskolinimus bei skolos grąžinimo tikimybę.
Pinigų srautų ataskaitos rodiklius galima analizuoti turint kelių metų duomenis ir taikant tokią metodiką:
1 palyginti grynąjį pelną ir pinigų sumos metinį pasikeitimą,
2 išsiaiškinti kur buvo daugiausiai išleista pinigų,
3 nustatyti, ar investuoti pinigai buvo uždirbti gamybinėje veikloje, ar jie buvo pasiskolinti,
4 ar didelė dalis gamybinėje veikloje gautų pinigų buvo išleista padengti nusidėvėjusioms gamybinėms priemonėms, iš kur gauti pinigai dividendams (jei jie buvo išmokėti0,
5 palyginti grynojo pelno sumą su pinigų grynuoju pasikeitimu gamybinėje veikloje. Ar pinigų padaugėjimas yra susijęs su pirkėjų įsiskolinimo sumažėjimu, o pinigų išleidimas – su atsargų įsigijimu bei įsiskolinimo tiekėjams sumažėjimu,
6 ar didžiausi pinigų srautai yra gamybinėje, ar finansinėje veikloje per paskutiniuosius metus.
Paskolos paraiška gali būti atmesta, jeigu juridinio asmens finansinė būklė neatitinka kreditoriaus keliamų reikalavimų: siūlomas užstatas yra nepakankamas, pateikta ne visa arba klaidinga informacija apie juridinį asmenį arba dėl kitų priežasčių, padidinančių paskolos riziką. Dažniausiai paraiškos atmetimas nėra galutinis kreditoriaus atsisakymas bendradarbiauti. Jeigu juridinis asmuo ištaiso nurodytas pastabas arba pašalina priežastis, lėmusias neigiamą sprendimą, paskolos paraiška gali būti nagrinėjama iš naujo.
Po potencialaus skolininko paraiškos paskolai gauti peržiūros, įmonės veiklą įtakojančių išorės ir vidaus veiksnių įvertinimo, finansinių ataskaitų bei papildomų duomenų analizės, atliktos siekiant įvertinti būsimo kliento kreditingumą ir gauti patikimus jo patikimumo įrodymus, taip pat po paskolos apdraudimo įvertinimo bei pagal šiuos duomenis paskolos priskyrimo rizikos grupei, bankas priima teigiamą ar neigiamą sprendimą dėl paskolos sutarties su klientu pasirašymo.
Paskolos sutartyje nurodomos pagrindinės paskolos išdavimo sąlygos: tikslas; terminai; dydis ir paskolos kaina; paskolos naudojimo režimas; pagrindinės paskolos dalies ir palūkanų už ją padengimo tvarka; apdraudimo rūšys ir patikrinimo formos; informacijos, suteikiamos skolininko, apimtis; šalių pareigos ir atsakomybė bei kitos sąlygos [21].
Prie paskolos sutarties, ją pasirašius, gali būti reikalaujami ir pridedami kiti dokumentai:
1 asmenų, įgaliotų pasirašyti sutartis su komerciniu banku bei disponuoti banko sąskaitomis pasų kopijos;
2 įmonės valdybos, jei ji yra, darbo reglamentas;
3 parašų pavyzdžių kortelė, jei kreipiasi ne konkretaus komercinio banko klientas;
4 sutartys, ketinimų protokolai, sąskaitos, pagal kurias bus naudojamos paskolos lėšos;
5 kreditoriaus priimtinų turto vertintojų ataskaita apie įkeičiamo turto vertę;
6 žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro pažymėjimas apie įkeičiamą nekilnojamąjį turtą;
7 dokumentai, patvirtinančius įkeičiamo turto nuosavybės teisę;
8 įkeičiamo turto draudimo komercinio banko (kreditoriaus) naudai polisas visam paskolos laikotarpiui originalą;
9 AB, UAB akcininkų (TŪB, KŪB – partnerių) sąrašas, kuriame nurodytas kiekvieno akcininko turimų įmonės akcijų skaičius;
10 kitus paskolos sutarčiai vykdyti reikalingi dokumentai.
Pasirašant su klientu paskolos sutartį, prasideda naujas paskolų įvertinimo etapas – paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo etapas (dar vadinamas paskolos amortizavimu)..
Paskolos yra išduodamos tam tikram laikotarpiui, neretai nurodant ir jų panaudojimo tikslą, lėšų panaudojimo kontrolę ir kitą. Paskolos ypač vidutinės trukmės ir ilgalaikės grąžinamos amortizuojant.
Ir kreditorius – paskolos davėjas, ir paskolos gavėjas turi orientuotis į įmonės finansinės būklės analizės rezultatus. Įmonė  skolininkė iš anksto galės įvertinti savo finansinę padėtį, analizuoti rodiklius, ir, pagal galimybę, nepalanki situacija gali būti pataisyta. Savo ruoštu, bankui – kreditoriui labai svarbu laiku pastebėti rizikingą sandorį. Kredito gavėjas ir jo teikėjas privalo pagrįsti finansinio sandorio tikslingumą ir efektyvumą.
Priskiriant įmonę tam tikrai rizikos grupei, ypač didelę reikšmę turi įmonė mokumo ir stabilumo įvertinimas. Tačiau Lietuvos sąlygomis ne visų ūkio šakų įmonėms (ypač žemės ūkio) vienodai tinka taikyti rodiklių reikšmes grupuojant įmones pagal rizikingumo lygį. Kol kas geriau įmonės skirstyti į klases, atsižvelgiant į vidutinius šakos rodiklius. Jei įmonės veiklą apibudinantys rodikliai yra lygus vidutiniam šakos rodikliams, įmonė priskirtina II klasei, jei aukštesni – I klasei, jei žemesni – III klasei (žr. 2.3.1 lentelę).
Kiekvieną ataskaitinį laikotarpį kreditavimo specialistas faktinius rodiklius lygina su paraiškose paskolai gauti prognozuotais rodikliais, naudodamas anksčiau pateiktus analizės metodus atlieka paskolos analizę ir parengia paskolos analizės ataskaitą. Kiekvieną kartą iš naujo patikrinus paskolos rizikingumą, yra atliekamas paskolų pergrupavimas.
Paskolos grupuojamos įvairias paskolų portfelio sisteminės ir objektyvios klasifikacijos būdais Paskolų klasifikavimo procedūra leidžia prognozuoti netektis iš negrąžintų paskolų, kurios gali turėti įtakos banko pelnui.
Pagal Lietuvos banko valdybos patvirtintas “Abejotinų aktyvų grupavimo taisyklės” paskolos, įvertinant jų rizikingumą, grupuojamos pagal šiuos kriterijus:
1) paskolos (ar jos dalies) grąžinimo ir (ar) palūkanų mokėjimo terminų laikymąsi;
2) paskolos pertvarkymo ir refinansavimo faktus;
3) skolininko ūkinės ir finansinės veiklos būklę;
4) ilgalaikės (investicinės) paskolos gavėjo investicinio projekto faktinį vykdymą.
Taip pat nustatyta 5 lygių skolininko būklės vertinimo skalė :
1 I – labai gera būklė;
2 II – gera būklė;
3 III – patenkinama būklė;
4 IV – nepatenkinama būklė;
5 V – bloga būklė.

2.3. lentelė. Įmonių klasifikacija pagal paskolos grąžintinumo rizikos laipsnį, atsižvelgiant į įmonės finansinę būklę ir paskolos apdraudimą.
ąž Finansinė padėtis
Nepriekaištinga finansinė būklė Patenkinama finansinė būklė Nepatenkinama finansinė būklė
Nepriekaištingas apdraudimas I I I
Pakankama, bet nepalanki apdraudimo struktūra I II III
Sunkiai įvertinamas apdraudimas I III IV
Nepakankamas apdraudimas I IV V

Lietuvos bankuose paskolų grupavimas į rizikos grupės yra atliekamas pagal apibendrintus duomenis, gautus kreditingumo analizės metu.
Bankas, nors skolininko finansinę bei ūkinę būklę įvertinta kaip labai gera ar gera, o išduota paskolą priskiria standartinių ar galimos rizikos paskolų grupei, vis vien privalo pastoviai kontroliuoti įmonės veiklą, rinkti visą reikalingą įmonės kreditingumui įvertinti informaciją bei skirti tam tikrą sumą specialiesiems atidėjimams.
2.4. Paskolų grąžinimas
Kredito grąžinimo tvarka – tai pagrindinės kredito sumos grąžinimo būdas. Galimi trys kredito grąžinimo būdai [10] :
1 vienkartinė įmoka. Skolininkas sutartu laiku grąžina visą pagrindinę skolą, taip pat periodiškai arba laikotarpio pabaigoje moka procentus. Visas kreditas, pasibaigus jo galiojimo terminui, turi būti grąžintas vienkartine įmoka (žr. 2.4.1 pav.);
Vienkartinė įmoka turi būti sukaupta sutartyje numatytam laikotarpiui, tam tikrai datai arba susieta su kokiu nors įvykių, pavyzdžiui, pasiekus projektinį pajėgumą, realizavus produkcijos už tam tikrą sumą ir t.t.. Pirmuoju paskolos grąžinimo būdu reikia sudaryti vadinamąjį padengimo fondą (sinking fund).
2 periodiniai įnašai („oro balionas“).Pagrindinė paskolos suma išmokama per visą kredito galiojimo laikotarpį, nors, pasibaigus kredito grąžinimo terminui, dar lieka didelė grąžintino kredito dalis, kuri padengiama laikotarpio pabaigoje (žr. 2.4.2 pav.);
3 amortizacinis. Grąžinant kreditą „amortizaciniu“ būdu, pagrindinė paskolos dalis laipsniškai grąžinama per visą kredito galiojimo terminą. Mokėjimai atliekami reguliariai, lygiomis dalimis (dažniausiai kas mėnesį, ketvirtį arba pusmetį) ir juos sudaro tam tikra paskolos dalis bei palūkanos. Kartu su paskutine įmoka padengiama visa kredito suma. Šis būdas naudojamas grąžinant hipotekinį kreditą (žr. 2.4.3 pav.)

2.4. pav. Kredito grąžinimas vienkartine įmoka [10].

2.5. pav. Kredito grąžinimas periodinėmis įmokomis [10].

2.6. pav. „Amortizacinis“ kredito grąžinimo būdas [10].
Kredito grąžinimas lygiais įnašais. Kreditas gali būti grąžinamas ir lygiais įnašais. Palūkanos mokamos nuo negrąžintos kredito sumos, todėl baigiantis kredito grąžinimo terminui, bendra grąžinama suma, skirta paskolai ir palūkanoms padengti, nuolat mažėja. Įnašai pagrindinei sumai padengti nesikeičia, palūkanų įmoka būna mažesnė nei ankstesnioji, nes mažėja skolos likutis (žr. 2.4.4 pav.)

2.7. pav. Kredito grąžinimas lygiais įnašais [10].
Kiti kredito grąžinimo būdai:
6 paskolos grąžinimas gali būti susietas su kredituojamu projektu arba pačiu verslo ciklu. Tada paskolos grąžinimo grafike būna pertrauka („komisijos metu“), ypač pirmaisiais kredito naudojimo metais. Reguliarūs įnašai pagrindinei paskolos sumai padengti pradedami mokėti tiktai tada, kai pagal finansuojamą projektą bus pradėtas gauti pelnas;
7 paskolos grąžinimas, kai dalis nesumokėtų palūkanų pridedama prie grąžinamos vienkartinės paskolos sumos;
8 įnašai pagrindinei paskolai padengti mokami nereguliariai ir nevienodų sumų.
Kokį paskolos grąžinimo būdą pasirinkti nuspendžia skolininkas, kadangi bankams iš esmės nesvarbu, kaip bus grąžinama skolą – periodiniais įnašais ar vienkartine įmoka. Verslo įmonė turi įvertinti savo galimybes ir nustatyti savo įsipareigojimus, kad kredito grąžinimo tvarka būtų susijusi su pajamomis, gaunamomis iš finansinio projekto ar planuojamos veiklos.
Paskolos grąžinimas periodinėmis įmokomis yra tarpinis vienkartiniam ir amortizaciniam būdui, kai viena paskolos dalis grąžinama (su palūkanomis) dalimis, o likusi nukeliama paskolos grąžinimo pabaigai .
Apibendrinant paskolą ir jos amortizacijos procesą taikomos šios sąvokos ir parametrai.
D – paskolos dydis;
I – priskaičiuotos palūkanos už paskolą;
L – lengvatinio periodo trukmė (kol nereikalaujama grąžinti pagrindinės paskolos, o kartais ir palūkanų;
R – metinės pagrindinės paskolos grąžinimo išlaidas;
g – palūkanų norma (arba k). Palūkanų norma – tai procentinis dydis, kuris parodo, kad kiekvienas pasiskolintas piniginis vienetas per tam tikrą laikotarpį turi būti sugrąžintas su palūkanų normos dydžio prieaugiu. Palūkanų norma dar gali būti vadinama ir pasiskolintų pinigų renta, rentos pajamomis, kapitalo kaina, kapitalo augimu ir kt. Taigi palūkanų norma gali būti suprasta kaip procentinė skolos dalis, rodanti, kiek pinigų turi būti sumokėta virš pradinės skolos sumos;
Y – periodinis mokėjimas (Y=Y+R arba Y=D*g+R);
n – bendras paskolos laikas (apimantis ir lengvatinio periodo (L) ir paskolos grąžinimo (N) trukmę (n=L+N).
K0 – investicijų dydis (be procentų);
R1, R2, R3 – paskolos be procentų grąžinimas;
t1, t2, t3 – paskolos grąžinimo tarpiniai ir galutinis terminai.
Kartais pagrindinis paskolos grąžinimas – R žymima kaip visos paskolos su procentais (palūkanomis) periodinis grąžinimas.
2.5. Kreditų grąžinimo užtikrinimo būdai
Didėjanti konkurencija tiek vidaus, tiek užsienio rinkose verčia Lietuvos įmones, verslininkus ieškoti naujų produkcijos (paslaugų) realizavimo galimybių, taikyti kuo palankesnes bendradarbiavimo sąlygas savo verslo partneriams.
Kaip pasiūlyti palankiausias apmokėjimo sąlygas partneriams ir kartu maksima¬liai apsaugoti savo interesus, kaip racionaliai valdyti įmonės kreditų riziką? Į šiuos ir kitus klausimus padeda atsakyti kreditų draudikai, užtikrindami tinkamą prievolių įvykdymą ir kartu siūlydami papildomas paslaugas savo klientams.
Kreditų grąžinimo užtikrinimo būdas (dar vadinamas kredito draudimu) yra gana nauja draudimo rūšis. Ilgai jis net nebuvo oficialiai pripažįstamas kaip atskira draudimo rūšis. Kreditų draudimas susiformavo kaip draudimo rūšis, kai draudikas suteikia draudimo ap¬saugą draudėjui nuo galimų nuostolių, kuriuos pastara¬sis gali patirti dėl to, jog jo produkcijos (paslaugų) pir¬kėjas neįvykdys savo prievolės, t. y. nesumokės už pa¬teiktas prekes ar suteiktas paslaugas dėl savo nemoku¬mo. Taigi draudimo objektas yra debitorinis įsiskolini¬mas, atsiradęs pateikus prekes ar paslaugas. Kreditų draudikai draudimo polisu garantuoja, jog, drau¬dėjo pirkėjui tapus nemokiam, prievolė vis tiek bus įvykdyta, t. y. draudėjas gaus draudimo išmoką ir nepatirs nuostolių.
Šiuo metu kreditų draudimas pasaulyje yra labai pla¬čiai taikomas: draudžiamos vienkartinės, ilgalaikes, vie¬tines, tarptautines, investicinės, lizingo sutartys.
Atsižvelgiant į draudžiamos sutarties pobūdį, yra ski¬riamos ir atskiros kreditų draudimo rūšys:
1 komercinių kreditų draudimas – draudžiamos trum¬palaikės sutartys, sudaromos šalies viduje;
2 kreditų, skirtų gamybos priemonėms ar vartojimo prekėms įsigyti, draudimas — draudžiamos lizingo su¬tartys, sudaromos šalies viduje;
3 eksportų kreditų draudimas – draudžiamos tiek trumpalaikės, tiek ilgalaikės tarptautinės sutartys ir kt.
Draudėjui gali būti suteikiama draudimo apsauga ne tik tada, kai sutarties nevykdymas yra susijęs su ekono¬minėmis priežastimis, pavyzdžiui, finansiniu įmonės nemokumu, bet ir tada, kai sutartis nevykdoma dėl po¬litinių priežasčių: karo, pilietinių neramumų, streikų, atsiskaitymo užsienio valiuta moratoriumo ar kitų valstybinės valdžios institucijų vykdomų priemonių. Draudimo apsaugą nuo vadinamosios „politinės rizikos“ gali pasiūlyti tik kreditų draudikai.
Kreditų draudimas atlieka ir nuostolių prevencijos funkciją. Kreditų draudikas, prieš sudarymas draudimo sutartį, atlieka išsamią draudėjo produkcijos pirkėjo analizę. Kreditų draudikai disponuoja didžiuliais duomenų bankais, kurie yra nuolat atnaujinami, taip pat skirtingų valstybių kreditų draudikai keičiasi turi¬ma informacija. Yra išanalizuojama produkcijos (paslaugų) pirkėjo finansinė būklė, atsiskaitymo su kitais verslo partneriais istorija, duomenys apie įmonės akcininkus, vadovą ir pan. Draudikas, surinkęs neigiamą informaciją, apie tai praneša draudėjui, kuris gali nesudaryti sutarties su nepatikimu partneriu ir kartu išvengti galimų nuostolių. Prevencijos funkcija išlieka ir sudarius draudimo sutartį. Kreditų draudikas sistemingai atlieka apdraustų draudėjo produkcijos pirkėjų monitoringą, nuolat stebėdamas jų veiklos pokyčius. Apie pablogėjusią ekonominę-finansinę padėtį kreditų draudikas nedelsdamas informuoja draudėją.
Prievolių įvykdymas yra užtikrinamas dideliu kreditų draudikų finansiniu pajėgumu, t. y. dideliu įstatiniu kapitalu ir specialiai suformuotais rezervais.
Kai kuriose šalyse kreditų draudikai teikia teisinio asistavimo paslaugas savo klientams: konsultuoja juos sutarčių sudarymo su užsienio ar vietos partneriais klau¬simais, suteikia informaciją apie užsienio valstybės tei¬sės normas, atstovauja draudėjų interesams išieškant sko¬las iš pirkėjų ir pan. Nepaisant to, jog minėtos kreditų draudikų teikiamos papildomos paslaugos pa¬prastai yra mokamos, kreditų draudimas yra pigesnis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas nei, tarkime, banko garantija.
Be minėtų pranašumų, kreditų draudimas turi ir nei¬giamų aspektų, kurie susiję su draudimo esme.
Kai sutarčių įvykdymas užtikrinamas garantijos ar laidavimo sutartimi, garanto ar laiduotojo atsakomybė paprastai nėra siejama su tam tikromis prievolių neįvyk¬dymo priežastimis. Tuo tarpu draudimo (ir kreditų draudimo) esmė yra ta, jog draudimo apsauga ar, kal¬bant apie kreditų draudimą, prievolės įvykdymo užtikrinimas yra siejami su tam tikrų aplinkybių atsiradimu, t. y. kreditų draudikas įvykdys prie¬volę draudėjui tik atsitikus draudiminiam įvykiui, numatytam draudimo taisyklėse (pavyzdžiui, drau¬dėjo skolininkui tapus nemokiam). Gali kilti klau¬simas, ar kreditų draudimas ne per siaurai užtikrina prie¬volių įvykdymą. Ką daryti, jei draudėjo partneris yra finansiškai mokus, bet prievolė dėl kitų priežasčių, pa¬vyzdžiui, tyčios, neįvykdoma ar įvykdoma ne iki galo. Vokietijos kreditų draudikai, turintys bene didžiausią patirtį šioje srityje, mano, jog apsisaugoti nuo tyčinio prievolės nevykdymo padeda išsami draudėjo produk¬cijos (paslaugų) pirkėjo analizė, atliekama prieš suda¬rant draudimo sutartį. Be to, draudiminiu įvykiu lai¬kant nemokumą, kreditų draudikai kartu gali apsisau¬goti nuo nesąžiningų draudėjo ir jo produkcijos (pa¬slaugų) pirkėjo susitarimų draudiko atžvilgiu.
Kai kurių valstybių kreditų draudikai (ypač tai pasa¬kytina apie valstybės kapitalo kredito draudimo įmo¬nes) draudžia ir gamybinę riziką, t. y. suteikia draudėjui draudimo apsaugą nuo galimų nuostolių, kuriuos drau¬dėjas gali patirti dėl to, jog jo produkcijos pirkėjas atsi¬sako pirkti jau pagamintą vienetinę produkciją, tuo pa¬žeisdamas sutarties sąlygas.
Be to, kreditų draudikai atsako už prievolės ne¬įvykdymą, t. y. jie kompensuoja draudėjui nuos-tolius, tik draudimo sumos ribose. Nuostoliai, vir¬šijantys draudimo sutartyje numatytą draudimo sumą, tenka pačiam draudėjui.
Kreditų draudikai taip pat draudžia ne tik iš komer¬cinių sandorių, pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo ar li¬zingo, kylančius debitorinius įsiskolinus, bet ir gali garantuoti tokių papildomų prievolių kaip laidavimas ir garantija įvykdymą.
Kai kuriose valstybėse (Latvijoje, Vokietijoje) kredi¬tų draudikai turi teisę teikti ne tik draudimo paslaugas, bet ir garantijas, sudaryti laidavimo sutartis ir taip mak¬simaliai patenkinti klientų poreikius.
Kreditų draudimą galima taikyti labai plačiai, tačiau vienoje valstybėje veikia tik vienas ar keli kreditų drau¬dikai, nes šiai veiklai plėtoti reikia didelio finansinio pa¬jėgumo, specialaus profesinio pasirengimo. Be to, drau¬džiama rizika yra itin didelė, todėl daugelis privačių drau¬dikų atsisako ją drausti.
Kaip rodo užsienio valstybių praktika, paprastai vals¬tybė steigia kreditų draudimo agentūrą, kurios pagrin¬dinis tikslas yra užtikrinti toje valstybėje gaminamos pro¬dukcijos eksportą ir apsaugoti nacionalinių investuoto¬jų užsienyje interesus, tuo tikslu draudžiant eksporto sutartis ir tos valstybės ūkio subjektų užsienyje vykdo¬mas investicijas. Dažniausiai pasitaiko šie eksporto kre¬ditų agentūrų tipai:
2 eksporto-importo bankai (JAV, Kinija, Taivanis, Rusija, Čekija, Vengrija ir kt.);
3 draudimo įmonės („Hermes Kreditversicherung A.G.“ Vokietijoje, NCM Olandijoje, COFACE Pran¬cūzijoje ir kt.);
4 mišrios institucijos (Slovėnijos eksporto korpora¬cija, Kanados eksporto plėtros korporacija ir kt.) [16].

3. LIETUVOS KOMERCINIŲ BANKŲ IŠDUODAMŲ PASKOLŲ SĄLYGŲ ANALIZĖ3.1. Lietuvos komerciniai bankai ir jų veikla
Bankas – komercinis bankas ir specializuotas bankas[11].
Banko licencija – Lietuvos Respublikos bankų įstatymo nustatyta tvarka išduotas leidimas teikti licencines finansines paslaugas [11].
Licencinės finansinės paslaugos – tai:
1) indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimas iš neprofesionalių rinkos dalyvių;
2) pinigų pervedimas;
3) elektroninių pinigų išleidimas ir tvarkymas;
4) kitos finansinės paslaugos, kurių teikimu galima verstis tik turint pagal kitus Lietuvos Respublikos įstatymus išduotą licenciją [11].
Komercinis bankas – Lietuvos Respublikoje įsteigta kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu, taip pat turi teisę verstis kitų finansinių paslaugų teikimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę [11].
Užsienio bankas – užsienio valstybėje įsteigta kredito įstaiga, kuri turi užsienio valstybės priežiūros institucijos išduotą leidimą ar licenciją verstis ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ar kitų licencinių finansinių paslaugų teikimu [11].
Pagal Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 3 straipsnį banko, kaip juridinio asmens, teisinė forma gali būti tik akcinė bendrovė ar uždaroji akcinė bendrovė. Bankai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos bankų įstatymu ir priežiūros institucijos priimtais teisės aktais, savo statutais (įstatais). Bankai taip pat vadovaujasi Finansų įstaigų įstatymu, Akcinių bendrovių įstatymu ir kitais teisės aktais, jeigu Lietuvos Respublikos bankų įstatymas nenustato kitaip.
Bankas turi teisę teikti visas finansines paslaugas, tarp jų ir finansines paslaugas užsienio valiuta, jei ši teisė neapribota pagal LR bankų ir kitus įstatymus. Bankas, be finansinių paslaugų teikimo, gali verstis tik tokia kita veikla, be kurios neįmanoma teikti finansinių paslaugų, kuri padeda teikti finansines paslaugas ar yra kitaip tiesiogiai susijusi su finansinių paslaugų teikimu.
Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai dažniausiai užsiima tokia veikla:
1. priima indėlius ir kitas grąžintinas lėšas į klientams atidarytas sąskaitas ir jas tvarko;
2. duoda ir ima paskolas;
3. išduoda piniginius laidavimus, garantijas ir kitus laidavimo įsipareigojimus;
4. išleidžia mokėjimo dokumentus (čekius, akredityvus, vekselius ir kt.) bei atlieka jais operacijas;
5. atlieka operacijas su vertybiniais popieriais (akcijomis, obligacijomis ir kt.);
6. atlieka operacijas užsienio valiuta;
7. perka ir parduoda tauriuosius metalus;
8. išleidžia ir tvarko kreditines pinigines priemones;
9. priima saugoti iš klientų vertybes ir nuomoja klientams banko saugykloje seifų kameras vertybėms ir dokumentams saugoti;
10. teikia paslaugas ir konsultacijas bankų veiklos, finansų ir kliento investicijų tvarkymo klausimais;
11. kaupia privačias pensijas;
12. atlieka kitas Lietuvos banko teisės aktuose nustatytas operacijas.
Lietuvos banko duomenimis 2006 m. pradžioje Lietuvoje veikė 10 Lietuvos banko licenciją turinčių komercinių bankų, 4 užsienio bankų skyriai ir 2 užsienio bankų atstovybės ( bankų sąrašą žr. 1 priede ).
2003 m. Lietuvos banko valdyba suteikė leidimą Latvijos bankui AB „RIETUMU BANKA“ steigti atstovybę Lietuvoje ir išdavė leidimą atstovybės veiklai bei atšaukė leidimą Norddeutsche Landesbank Girozentrale Vilniaus skyriaus veiklai, kurią jis nutraukė įsigijęs AB Lietuvos žemės ūkio banką. 2004 m. pradžioje Lietuvoje veikė 10 bankų, turinčių 117 filialų (skyrių), 3 užsienio bankų skyriai bei 3 užsienio bankų atstovybės. Be to, pernai Lietuvos banko valdyba suteikė veiklos licencijas keturioms naujoms kredito unijoms, taigi 2004 m. pradžioje veikiančių kredito unijų skaičius išaugo iki 57 kredito unijų (neįskaitant Lietuvos centrinės kredito unijos). 2003 m. Lietuvos banko valdyba įregistravo 4 bankų statutų pakeitimus, susijusius su akcinio kapitalo padidinimu.
Per metus trijų didžiausių bankų valdoma turto rinkos dalis sumažėjo nuo 74 proc. iki 71,1 proc., o jų dalį rinkoje užėmė mažesnieji bankai bei užsienio bankų skyriai.
Bankų pateiktų audituotų ataskaitų duomenimis, veikiančių šalies komercinių bankų:
– turtas sudarė 22 mlrd. Lt ir per metus išaugo 4,8 mlrd. Lt arba 27,9 proc. Dar spartesnį bankų sistemos turto išaugimą pristabdė JAV dolerio kurso kritimas.
– klientams suteiktos paskolos, kurių suma sudarė 12,1 mlrd. Lt, ir, lyginant su praėjusių metų sausio 1 d., išaugo 4,2 mlrd. Lt arba 52,5 proc.;
– šalies bankuose laikomų indėlių suma sudarė 13,6 mlrd. Lt ir per metus padidėjo 1,9 mlrd. Lt arba 16,2 proc.[31].
Auganti šalies ekonomika, vykstantys privatizacijos ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų įsisavinimo procesai, sumažėjusios palūkanų normos, augantys ūkio subjektų lūkesčiai, susiję su būsima Lietuvos naryste Europos Sąjungoje, bei kiti veiksniai didino kreditinių išteklių paklausą, o bankai savo ruožtu į tai sureagavo aktyvia, į klientų poreikius orientuota kreditavimo politika.
Per metus bankų turto struktūroje atsispindėjo bankų orientacija į kredito portfelio didinimą: bankų turte net 8,9 procentiniais punktais išaugo klientams suteiktų paskolų dalis.
Bankų klientams suteiktos paskolos, kaip jau minėta, per metus išaugo 4,17 mlrd. Lt arba 52,5 proc. ir tai buvo aukščiausias bankų paskolų portfelio augimo tempas per keletą pastarųjų metų.
Pagal atskiras klientų grupes didžiausias paskolų prieaugis teko privačioms įmonėms (2,7 mlrd. Lt) ir gyventojams (1,2 mlrd. Lt).
Ataskaitinį ketvirtį bankų paskolų portfelis ir toliau sparčiai augo. Metinis bankų klientams suteiktų paskolų portfelio augimo tempas, lyginant su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu pasiekė 58,3 proc., t.y. naują aukščiausią lygmenį per keletą paskutiniųjų metų.
Ataskaitinį ketvirtį pagal atskiras klientų grupes didžiausias paskolų prieaugis teko privačioms įmonėms (674 mln. Lt) ir gyventojams (378 mln. Lt) [33].
3.2. Lietuvos komercinių bankų teikiamų paskolų ir jų suteikimo sąlygų analizė
Lietuvos komerciniai bankai savo verslo klientams teikia ilgalaikius ir trumpalaikius kreditus. Ilgalaikiai kreditai paprastai būna skirti investicijoms į ilgalaikį turtą (į įrengimus ir gamybines patalpas) ir investuoti į kitą veiklą (priemones, investicijos į kitas įmones), reikalingą įgyvendinti projektą. Trumpalaikiai kreditai yra skirstomi į:
1 Paskolas apyvartiniam kapitalui – tai trumpalaikis kreditavimas garantijos išdavimui ir/ar akredityvo išleidimui bei jo apmokėjimui arba tiesiog siekiant patenkinti apyvartinio kapitalo poreikius.
2 Overdraft’as – galimybė tam tikrą laiką turėti neigiamą (debetinį) banko sąskaitos balansą (likutį).
3 Kredito limitas juridinio asmens banko sąskaitai, su kuria sietina verslo mokėjimo kortelė ( bankas kredito gavėjui suteikia galimybę tam tikrą laiką jo banko sąskaitoje naudotis kredito limitu, t.y. nesant pakankamai lėšų sąskaitoje vykdyti atsiskaitymus, neviršijant nustatyto kredito limito, reprezentacinėms, kelionės ir pan. išlaidoms, daromoms iš sąskaitos, susijusios su verslo kortele, apmokėti).
4 Kredito linija (banko suteiktas kredito limitas, kuriuo kredito gavėjas gali naudotis tam tikrą laiką, t.y. paėmęs kreditą, gali laikas nuo laiko grąžinti jį bankui ir vėl paimti visą ar dalį kredito ir/ar prašyti banko išduoti garantiją/atidaryti akredityvą).
5 Paskola žemės ūkiui (paskola suteikiama agentūroms ž.ū. produkcijai ir maisto produktams supirkti ir PVM už superkamą produkciją sumokėti, taip pat žemės ūkio produkcijos perdirbimo (saugojimo) įmonėms paskolos suteikiamos ž.ū. produkcijai ir maisto produktams supirkti bei ūkininkams, ūkininkų kooperatinės bendrovėms, ūkininkų ūkinės bendrijoms paskolos suteikiamos trumpalaikėms sezoninėms reikmėms, ilgalaikio turto įsigijimui ir su tuo susijusioms išlaidoms apmokėti).
Verslo klientams taip pat teikiami kiti produktai, pvz.: importo / eksporto inkaso, importo / eksporto akredityvai, garantijos ir kt.
Didėjant konkurencijai, plečiantis rinkoms ir siekiant išsaugoti smulkų ir vidutinį verslą, be tradicinių ilgalaikių ir trumpalaikių kreditų rūšių kai kurie bankai („Sampo“, „NORD/LB“, „Šiaulių bankas“ ir „PAREX“) užsiima smulkaus ir vidutinio bei moterų verslo kreditavimu (žr. 3.1 lentelę). Tačiau būtent dėl tos priežasties, jog tuo užsiima ne visi bankai, tolimesnė šių paskolų analizė nebus atliekama.
3.1 lentelė. Bankai, kredituojantys SVV ir moterų verslą
Paskolų SVV ir moterų verslui rūšys NORD/LB SmB SB PAREX
Kredito linijos sutartį su Vok. banku “Kreditanstalt für Wiederaufbau”
Greitieji verslo kreditai
Mikro kreditai iš Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko resursų
Kreditai iš Pasaulio banko resursų
Kreditai iš PHARE programos lėšų
Kreditai SVV moterų verslui

Taigi, ilgalaikės paskolos, jos skirtos verslo plėtojimui (naujiems įrenginiams, technikai ir technologijoms įsigyti, nekilnojamajam turtui pirkti, statybos bendrovėms gyvenamiesiems namams statyti) ir investicinių projektų vykdymui.
Išanalizavus Lietuvos komercinių bankų siūlomas ilgalaikes paskolas verslo klientams galima būtų apibrėžti tokius bendrus ilgalaikių paskolų bruožus:
1 Investicinė paskola – tai ilgalaikė paskola įmonėms, skirta įrangai ar gamybiniams pastatams pirkti ir rekonstruoti bei naujiems verslo projektams finansuoti. Šio tipo paskola naudinga įmonei pastatų pirkimui arba statybai., įsigyjant iki šiol nuomotą įrangą ir panašiais atvejais;
2 Ilgalaikės paskolos suteikiamos neribotos ir ribotos civilinės atsakomybės juridiniams asmenims;
3 Minimalus paskolos laikotarpis 12 mėnesių, maksimalus. Žinoma, lentelėje pateiktas metų skaičius nėra galutinis, nes kiekvienas bankas, atsižvelgdamas į kliento poreikius, jo finansinę padėtį ir galimybes, gali kredito laiką ir pratęsti.
4 Kreditai suteikiami litais, JAV doleriais ir eurais, kita tvirta valiuta;
5 Galima tiek fiksuota, tiek kintama palūkanų norma;
6 Palūkanos skaičiuojamos banko nustatyta tvarka nuo išduoto ir negrąžinto kredito likučio ir mokamos kiekvieną mėnesį; Palūkanų norma už ilgalaikius kreditus nustatoma pagal LIBOR/EURIBOR/VILIBOR bazines palūkanų normas, prie kurių pridedama banko palūkanų marža;
7 Palūkanos skaičiuojamos nuo tos dienos, kai lėšos yra nurašomos nuo paskolinės sąskaitos, iki visiško atsiskaitymo;
8 Bankų paraiškos kreditams gauti savo struktūra beveik nesiskiria. Gal būt norėčiau išskirti „Hansabanko“ paraišką, ji išsiskiria savo kompaktiškumu ir reikalaujamos informacijos apie įmonę gausa. Pavyzdžiui, čia reikalingas pagrindinio ilgalaikio turto aprašymas bei informacija apie pagrindinius tiekėjus ir klientus, ko nereikalaujama kitų bankų paraiškose.
9 Kredito išdavimas vyksta pagal susitarimą, grąžinamas – pagal kredito grąžinimo grafiką; Kreditas bankui grąžinamas lygiomis ar skirtingų dydžių dalimis pagal kliento ir banko suderintą grafiką, nustatytą kredito sutartyje.
Bankas Snoras ir Hansabankas yra nustatę tam tikrus reikalavimus paskolų vartotojams:
Bankas „Snoras“ „Hansabankas“
 Klientas turi aktyviai atlikti atsiskaitymus per banke atidarytas sąskaitas ne trumpiau kaip paskutinius tris mėnesius;  įmonė turi turėti banko sąskaitą “Hansabanke”;
 įmonė turi būti įregistruota ne vėliau kaip prieš 1 metus;  įkeič iamas turtas turi būti įvertintas bankui priimtinų nepriklausomų turto vertintojų;
 klientas neturėtų turėti uždelstų skolų biudžetui, “Sodrai”, neužbaigtų ginč ų teisme.  įkeič iamas nekilnojamasis turtas turi būti apdraustas banko naudai visam paskolos terminui bankui priimtinoje draudimo bendrovėje.
 Įmonės ūkinė ir finansinė būklė turi būti labai gera, gera arba patenkinama.
 įkeič iamas kilnojamasis turtas turi būti apdraustas banko naudai rinkos arba balansine verte visam paskolos terminui bankui priimtinoje draudimo įmonėje.
Panašūs reikalavimai keliami ir kituose bankuose, skirtumas tas, kad jų reikalavimai nėra pateikti oficialiai, kaip reikalavimas.
Tiek ilgalaikėms, tiek trumpalaikėms paskoloms bankuose taikomos tos pačios sąlygos (reikalingi dokumentai, paraiškos formos, paskolos valiuta, kredito užtikrinimas), skiriasi tik:
8 paskolų suteikimo laikotarpis (jis trumpalaikėms iki vienerių metų, gali būti pratęstas iki dviejų);
9 paskolų panaudojimo sritys. Trumpalaikės paskolos dažniausiai yra naudojamos apyvartinių lėšų trūkumui padengti, akredityvams išleisti ar kitiems iždo produktams įsigyti;
10 minimali ir maksimali paskolos suma (tik „Hansabanke“, kituose bankuose arba tokia pati, arba minimali/maksimali suma nėra nustatyta), (minimalias/maksimalias sumas ir kredito užtikrinimą žr. lentelėje, A priede);
11 taip pat gali šiek tiek svyruoti palūkanų normos. Beje, „Šiaulių“, „Medicinos“ ir „PAREX“ bankuose trumpalaikiams kreditams taikomos fiksuotos palūkanų normos, kituose bankuose palūkanos gali būti ir kintamos.

3.3. Lietuvos komercinių bankų su paskolomis susijusių įkainių analizė
Šiuo metu, nors ir finansiškai stiprios įmonės didelį dėmesį kreipia į papildomus su paskolomis susijusius mokesčius, nes tai yra papildomos įmonės išlaidos. Todėl vienas iš pagrindinių svertų renkantis kokiame banke imti paskolą yra bankų įkainiai. Šiuo metu bankuose yra išskiriami šeši pagrindiniai su paskolų valdymu susiję mokesčiai, tai: administravimo mokestis, dokumentų paruošimo ir įforminimo, paskolos sutarties sąlygų keitimo, mokestis už nepanaudotą kredito ar kredito limito likutį, už per anksti bei pavėluotai grąžintą paskolą. Jeigu įmonės nekeičia paskolų sąlygų, mokėjimus vykdo pagal nustatytą grafiką, jos susiduria tik su dviem pirmais mokesčiais, tai yra su paskolos administravimo bei dokumentų rengimo ir įforminimo įkainiais (komercinių bankų įkainiai žr. Lentelę priede). Iš lentelės duomenų matyti, jog kai kurie bankai („NORD/LB“, „PAREX“, „Sampo“, „Vilniaus bankas“) neima administravimo mokesčio, todėl gali pasirodyti, jog šiuose bankuose paskolos suteikimo sąnaudos yra mažesnės. Tačiau šie bankai ima dokumentų rengimo mokesčius. Keturiuose bankuose („Hansabankas“, „Medicinos bankas“, „Nordea“, „Vilniaus bankas“) yra skaičiuojamas tik administravimo mokestis, į kurį yra įskaičiuotos dokumentų rengimo išlaidos. Yra bankų („NORD/LB“ „PAREX“, „Sampo“, „Ūkio bankas“), kurie atvirkščiai nei pirmi keturieji skaičiuoja tik dokumentų rengimo mokestį, kiti bankai („Kredytbank“, „Snoras“, „Šiaulių bankas“, „Verainsbank“) yra nustatę abu mokesčius atskirai.
Jeigu įmonė, sakykim, norėtų imti 100000 Lt paskolą, tai mažiausiai už paskolos administravimą ir dokumentų rengimą sumokėtų „Medicinos“ ir „NORD/LB“ bankuose, jai tai kainuotų, atitinkamai 200 – 250 Lt, brangiausiai – „Kredytbank“ (3100 Lt).
Paskolų sąlygų keitimas beveik visuose bankuose kainuoja nuo 200 Lt („Kredytbank“ ir „Šiaulių“ bankuose nuo 250 Lt). Mažiausias mokestis yra „PAREX“ banke (min.100 Lt), tačiau čia nurodyta tik minimali suma, todėl mokesčio dydis priklauso ir nuo kredito dydžio. Penki bankai („Kredytbank“, „NORD/LB“, „PAREX“, „Snoras“ ir „Ūkio“ bankai) paskolos keitimo mokestį skaido į smulkesnius. Palūkanų normos keitimą išskiria „Snoras“, „Ūkio“ ir „PAREX“ bankas, pastarojo mokestis yra mažiausias (0,1 – 1% (min 100 Lt). Kredito limito padidinimas mažiausiai kainuoja „Ūkio“ banke (0,2-1 % nuo padidinimo sumos, min 200 Lt), paskolos valiutos keitimas mažiausias banke „Snoras“ (0,1% min. 500 litų), kitų sąlygų keitimas pigiausiai atsieina „Kredytbank‘e“ (100 Lt).
Taip pat yra apmokestintas nepanaudotas kredito ar kredito linijos limitas. Didžioji dauguma bankų reikalauja 0,5 – 1% metinių palūkanų nuo nepanaudotos sumos, mažiausią 0,2-1% nuo nepanaudotos dalies per metus ir 0,4-1 % nuo nepanaudotos kredito linijos limito dalies skaičiuoja „Ūkio“ bankas.
„Ūkio“ banke mažiausias mokestis ir už anksčiau grąžintą kreditą (0,2-1% sutarties sumos, pilnai grąžinus paskolą (kredito linijai nėra)), o delspinigiai už laiku negrąžintą paskolą yra „Hansabanke“ ir „Sampo“ banke (0,08%), tačiau šis mokestis yra už kiekvieną pradelstą dieną, todėl galutinis procentas priklauso tik nuo paties kliento, tai yra, kuo anksčiau klientas atsiskaitys su banku, tuo mažesnius delspinigius jam teks mokėti.
Apibendrinant paskolų įkainius norėčiau pabrėžti, jog dokumentų tvarkymas ir paskolos administravimas pigiausias yra „Medicinos“ ir „NORD/LB“ bankuose, paskolų sąlygų keitimas – „PAREX“ banke, „Ūkio“ banke mažiausi procentai mokesčiams už nepanaudotą kreditą ir už anksčiau grąžintą paskolą. 3.4 Lietuvos komercinių bankų teikiamų paskolų verslo klientams faktinių palūkanų tyrimas
Veiksnys, nulemiantis pasirinkimą kuriame banke geriausiai imti kreditą yra bankų palūkanų normos. Pagal „Verslo žinios“ pateiktus duomenis Lietuvos komercinių bankų paskolų, teikiamų verslo klientams nominalios vidutinės palūkanų normos yra parodytos 3.4.1 lentelėje. Iš lentelės duomenų matyti, jog mažiausi procentai tiek litais, tiek JAV doleriais ir eurais yra banke „Nordea“, palūkanos šiame banke atitinkamai 3,9%, 2,35% ir 3,25%, didžiausi litais – “Hansabanke” (6,57 %), JAV doleriais – “Ūkio banke” (6,0 %), eurais – banke „Snoras“ (6,3%).
Tačiau lentelėje nurodytos palūkanų normos gali keistis. Bankai kiekvienam klientui individualiai, įvertinę jo finansinę padėtį, investicinį planą bei galimybę grąžinti kreditą, nustato palūkanų normą. Paprastai kuo rizikingesnis klientas, tuo palūkanų norma yra didesnė, tačiau ji negali būti didesnė nei maksimali banko nustatyta palūkanų norma.
Lentelėje taip pat pateikiami anksčiau nagrinėti administravimo ir dokumentų rengimo mokesčiai bei skaičiuota faktinė palūkanų norma. Čia apskaičiuota, atsižvelgiant į administravimo mokesčio svyravimus, trijų valiutų (litais, JAV doleriais ir eurais) minimali, vidutinė ir maksimali faktinė palūkanų norma. Ji buvo skaičiuota esant trims skirtingoms paskolų sumoms. 3.4.1 lentelėje pateikti skaičiavimai, kai paskolos suma 10 000 Lt, 3.4.2 – 100 000 Lt ir 3.4.3 – 500 000 Lt.
Faktinė palūkanų norma buvo skaičiuota, remiantis šiomis formulėmis:

Faktinė palūkanų norma buvo skaičiuota, remiantis šiomis formulėmis:

Nominali palūkanų norma

1 – kompensacinis likutis

                                

 

Administracinis ir dokumentų ruošimo mokesčių suma

Paskolos suma

Skaičiuojant kompensacinį likutį buvo įtraukti tik du mokesčiai, t.y. paskolos administravimo ir dokumentų rengimo, nes su šiais dviem bankų įkainiais susiduria absoliučiai visos įmonės, o kiti (sutarties keitimo, už nepanaudotą kredito limitą, delspinigiai) mokesčiai atsiranda dėl iš anksto nenumatytų sąlygų. Kitaip tariant, šių mokesčių atsiradimą sąlygoja pačios įmonės veikla. Įmonės, kurios vykdo atsiskaitymus pagal nustatytus terminus, kurių veikloje neatsiranda veiksnių, dėl kurių reikėtų keisti sutarčių sąlygas ar atidėti paskolų grąžinimo terminus, jos šių mokesčių nepatiria. Todėl į kompensacinio likučio, nuo kurio tiesiogiai priklauso faktinė palūkanų norma, skaičiavimą įtraukti tik visoms įmonėms bendri mokesčiai. Iš lentelės C priede duomenų matyti, jog paskolos sumai esant 10000 faktinė palūkanų norma gerokai skiriasi nuo nominaliosios. Didžiausi pasikeitimai buvo tuose bankuose, kur aukščiausi administravimo ir dokumentų tvarkymo mokesčiai. Pavyzdžiui, „Kredytbanke“ esant maksimaliamadministravimo mokesčiui paskolos litais faktinė palūkanų norma buvo 2,18% didesnė už nominalią, o kreditų JAV doleriais „Kredytbanke“ – 3,05%, „Hansabanke“ – 2,12%, dar septyniuose bankuose ji išaugo daugiau nei vienu (iki 1,95 %) procentu.
Panašūs pasikeitimai ir 3.4.2 lentelėje, čia analizuota faktinė palūkanų norma kai paskolos suma 100 000, tiesa skirtumas jau ne toks didelis – nuo 0,01% iki 1,54%, o kai paskolos suma 500 000, faktinės palūkanų normos pasikeitimas buvo nuo 0,01% iki 1,51% (labiausiai padidėjo JAV doleriais teikiamų paskolų normos).
Tokie faktinių palūkanų normų pokyčiai leidžia daryti išvadą, kad kuo mažesnė paskolos suma ir kuo didesni banko mokesčiai, tuo paskola yra brangesnė. IŠVADOS
Atliktas teorinis tyrimas leidžia išskirti tokias pagrindines išvadas:
1. Sprendimai – tai kasdieninė įmonės vadovo darbo dalis. Sprendimų priėmimas yra siejamas su įmonės strategija bei siekiamais tikslais. Sprendimų priėmimas susideda iš tarpusavyje glaudžiai susijusių etapų, t.y.: tyrimui reikalingos duomenų bazės sukūrimo; įmonės išorinės aplinkos analizės; įmonės vidinės aplinkos analizės; išorinės ir vidinės aplinkos veiksnių kiekybinio ir kokybinio įvertinimo; įmonės finansinių išteklių telkimo sprendimo formavimo ir finansinių išteklių telkimo sprendimo priėmimo.
2. Šiuo metu Lietuvoje įmonių vadovai gali rinktis iš keturių pagrindinių finansavimo šaltinių, tai: valstybės parama, pajamos iš ES struktūrinių fondų, vertybinių popierių išleidimas į rinką ir šiuo metu bene pagrindiniu finansavimo šaltiniu laikomos – bankų paskolos.
3. Kreditas arba paskola  lėšos, grąžintinai gautos iš kito juridinio ar fizinio asmens (iš kitų asmenų) sutartyje aptartomis sąlygomis, mokant skolinimosi procentus skolintojui (skolintojams). Kreditavimo funkcijos tikslas – paskirstyti sukauptas lėšas įmonėms ir gyventojams, siekiant didžiausio efektyvumo tiek kreditą gaunančiojo, tiek jį išduodančiojo požiūriu.
4. Paskolos gali būti grupuojamos pagal įvairius požymius: pagal jos grąžinimo būdus, pagal paskolų grąžinimo terminus ir palūkanų mokėjimą, pagal pinigų skolintojus ir skolinimosi tikslą bei kitus požymius.
5. Palūkanos – tai pajamos, gaunamos leidžiant kitam naudotis paskolintu kapitalu, jos skirstomos į paprastas, sudėtines, fiksuotas, kintamas ir kt. Tai svarbiausias elementas renkantis finansavimo būdus.
6. Paskolų suteikimas – tai procesas, kuris prasideda kliento paraiškos paskolai gauti nagrinėjimo ir baigiasi paskolos sandorio vykdymo priežiūra. Prieš suteikdami paskolas bankai atlieka klientų finansines analizes, skaičiuoja įvairius su kliento mokumu susijusius finansinius rodiklius, įvertina riziką ir tik po to siūlo klientui savo sąlygas, o jam sutikus sudaro sutartį, po kurios pasirašymo pinigai pervedami į kliento sąskaitą.
7. Kredito grąžinimo tvarka yra nustatoma kredito sutartyje, žinoma prieš tai abiems pusėms susitarus. Kreditų grąžinimas priklauso nuo įmonių piniginių srautų ir vykdomas pagal iš anksto nustatytą grafiką. Paskolos grąžinimo terminų keitimas yra galimas, tačiau už sutarties keitimą yra nustatyti papildomi banko mokesčiai.
8. Kreditų draudimas yra pakankamai nauja draudimo rūšis, mažinanti įmonių riziką, ypač naudinga naujai susikūrusioms įmonėms, kurios nedrausdamos kreditų, jų iš viso negautų.
9. Lietuvoje šiuo metu veikia 10 komercinių bankų ir 3 užsienio bankų skyriai. Pagal LR bankų įstatymą bankai gali būti akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės, jų veiklai reikalinga licenzija, bankų veiklą prižiūri Lietuvos bankas, komercinių bankų veiklos pagrindas yra įmonių ir organizacijų kreditavimas.
10. Bankai įmonėms teikia ilgalaikius ir trumpalaikius kreditus, taip pat klientų pritraukimui yra kuriami nauji paskolų produktai (jie egzistuoja tik tam tikros akcijos laikotarpį) bei finansuoja SVV ir moterų verslo kreditus.
11. Atliktas Lietuvos komercinių bankų tyrimas parodė, jog bendros bankų sąlygos paskoloms yra praktiškai vienodos. Pagrindiniai veiksniai darantys įtaką bankų pasirinkimui yra bankų įkainiai ir palūkanų normos.
12. Analizė parodė, kad mažiausi administravimo ir dokumentų parengimo mokesčiai yra „Medicinos“ ir „NORD/LB“ bankuose, didžiausi „Kredytbank‘e“, paskolų sąlygų keitimas – „Parex“ banke, „Ūkio“ banke mažiausi procentai mokesčiams už nepanaudotą kreditą ir už anksčiau grąžintą paskolą.
13. Tyrimo metu buvo išsiaiškinta, jog mažiausia faktinė palūkanų norma yra banke „Nordea“, aukščiausios – litais – “Hansabanke” , JAV doleriais – “Ūkio” banke, eurais – banke „Snoras“ .
14. Faktinės palūkanos normos skaičiavimas parodė, jog kuo mažesnė paskolos suma, tuo didesnė faktinė palūkanų norma.

LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. Armalytė A. Jau galima skolintis būstui//Verslo žinios. – 2000, Nr.3
2. Bartkus E., Buškevičiūtė E. Finansai ir kreditas. Lietuvos sąlygos ir užsienio patirtis. – Kaunas: Technologija, 1993
3. Buhalterinės apskaitos įstatymas, Valstybės žinios, 2001, Nr. 99-3515
4. Buškevičiūtė E., Mačerinskienė I. Finansų analizė. – Kaunas : Technologija, 1999
5. Cyril Pat Obi. Verslo finansų pagrindai. – Kaunas: Technologija, 1999
6. Defosse G., Balley P. Vertybinių popierių birža.- Kaunas, 1994
7. Elektroninė komercija: prielaidos, struktūra ir procesai. – Vilnius, 2002
8. Grill W. Wirtschaftslehre des Kreditwesens. – Hamburg : Gelehn, 1995, ISBN 3-441-00303-9
9. Ivaškevičius D. Bankų vadyba. Kaunas:Technologija, 1997.
10. Juozaitienė L. Įmonės finansai. Analizė ir valdymas. – Šiauliai: Šiaulių universitetas, 2000
11. Lietuvos Respublikos bankų įstatymas, Valstybės žinios, Vilnius, 2004, Nr. 54-1832
12. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Valstybės žinios, Vilnius, 2000, Nr. 82
13. Lietuvos komercinių bankų teikiamų paskolų palūkanų normos // Verslo žinios, 2004, Nr.109(1758).
14. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. – Kaunas : Technologija,1997
15. Osteika D. Skirtumai ir pranašumai// Namas kuriame gyvenu. -2001. – Nr.3
16. Petniūnaitė S. Kreditų draudimas // Vadovo pasaulis. Vilnius, 2001, Nr.1
17. Radavičius E. Įmonės finansai: analizė ir prognozė.- Vilnius: Ekonomikos mokymo centras,1997
18. Rutkauskas A. V.Finansų rinkos ir institucijos. – Vilnius: Technika, 1998
19. Rutkauskas A.V. Finansų ir komercijos kiekybiniai modeliai. -Vilnius: Technika, 2000, ISBN 9986-05-423-0
20. Smolenskas G. Įmonių kapitalo ir kredito padengimo skaičiavimai. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1999
21. Sutartys: principai ir praktika. – Vilnius, 2001
22. Sūdžius V. Sutartys: principai ir praktika. –Vilnius: Pačiolis, 2001
23. Struktūriniai fondai žmonių išteklių plėtrai : Informacinis leidinys. – Vilnius, 2004
24. Tarptautinių žodžių žodynėlis. – Vilnius: UAB “Gimtinė”, 1999

Internetinė medžiaga
24. AB Banko Hansabankas svetainė. [žiūrėta 2006.05.15]. Prieiga per internetą http://www.hansa.lt
25. AB Banko KreditBank svetainė. [žiūrėta 2006.05.15]. Prieiga per internetą http://www.kredytbank.lt
26. Lietuvos Bankas svetainė. [žiūrėta 2006.05.15]. Prieiga per internetą http://www.lb.lt
27. Medicinos banko svetainė. [žiūrėta 2006.05.15]. Prieiga per internetą http://www.medbank.lt
28. Nordea banko svetainė. [žiūrėta 2006.05.15]. Prieiga per internetą http://www.nordea.lt
29. Nord LB banko svetainė. [žiūrėta 2006.05.15]. Prieiga per internetą http://www.nordlb.lt
30. Parex banko svetainė. [žiūrėta 2006.05.15]. Prieiga per internetą http://www.parex.lt
31. Sampo banko svetainė. [žiūrėta 2006.05.15]. Prieiga per internetą http://www.sampo.lt
32. Šiaulių banko svetainė. [žiūrėta 2006.05.15]. Prieiga per internetą http://www.sb.lt
33. Banko Snoras svetainė. [žiūrėta 2006.05.15]. Prieiga per internetą http://www.snoras.lt
34. Ūkio banko svetainė. [žiūrėta 2006.05.15]. Prieiga per internetą http://www.ub.lt
35. Vilniaus banko svetainė. [žiūrėta 2006.05.15]. Prieiga per internetą http://www.vb.lt

One Reply to “FINANSINIŲ SPRENDIMŲ PRIĖMIMAS NAUDOJANT LIETUVOS KOMERCINIŲ BANKŲ PASKOLAS”

  1. I do enjoy the manner in which you have presented this particular problem plus it does indeed present me some fodder for consideration. On the other hand, from everything that I have seen, I really wish as the actual remarks pack on that folks keep on issue and in no way start upon a soap box of some other news du jour. Still, thank you for this exceptional piece and even though I can not really agree with this in totality, I respect your viewpoint.

Leave a Reply

Your email address will not be published.