KOMERCINIAI BANKAI IR JŲ PASLAUGOS EUROPOS SĄJUNGOJE

ĮVADAS

Šio darbo tikslas – išnagrinėti komercinių bankų teikiamas paslaugas Europos Sąjungoje. Savo analizei pasirinkau dvi šalis – Vokietiją ir Vengriją, kurios, manau, labiausiai atspindi visas ES valstybes. Vokietija atstovauja senosioms ES narėms, kurios turi seną stabilią bankinę sistemą, kurios nevargina krizės. Kita šalis – Vengrija – atstovauja Vidurio ir Rytų Europos valstybėms, kurios į ES įstojo vėliau ir, kurios įveikė sunkų, kupiną krizių ir pertvarkymų, kelią, pereinant iš socialistinės į rinkos ekonomiką.
Tiesa, restruktūrizacijos (pertvarkymai) buvo vykdomi ne tik buvusio socialistinio bloko valstybėse joms atgavus nepriklausomybę. Restruktūrizacija, aišku, mažesniais mastais, buvo vykdoma ir visose senosiose ES vastybėse, tačiau dažnai bankų sektorius buvo pertvarkomas “prevenciškai”, tai yra siekiant užkirsti kelią galimiems didesniems sunkumams ateityje. Todėl šiame darbe nenagrinėjamos senosios ES narės, kurių bankinės sistemos yra seniai susiformavusios ir nevykdomos radikalios reformos. Nagrinėju vastybes, kurių bankinės sistemos restruktūrizavimas yra kažkiek artimas Lietuvoje vykusiems procesams, taigi, ir aktualiausias mums.
Darbo pradžioje apžvelgsiu, kaip kilo krizės trijose Vidurio Europos šalyse: Čekijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje, kokių veiksmų buvo imtasi restruktūrizuojant bankų sektorių. Šias tris valstybes pasirinkau kaip didžiausią pažangą, kuriant rinkos ekonomiką, padariusias Vidurio Europos šalis, ką liudija ir jų pakvietimas pradėti derybas dėl narystės Europos sąjungoje jau pirmajame rate. Visoms šioms šalims, kuriant rinkos ekonomiką reikėjo pertvarkyti bankų sektorių. Visose šalyse bankai susidūrė su įvairiomis problemomis, kurias daugiausiai lėmė sisteminė rizika, susijusi su visos ekonomikos pertvarkymu, ir dėl ko į bankų restruktūrizavimą turėjo įsikišti Vyriausybė. Šiose šalyse kilusios problemos buvo sprendžiamos skirtingais būdais ir įvairiose srityse buvo pasiekti geresni arba blogesni rezultatai.
Didesnis dėmesys skiriamas, kaip minėjau, Vokietijai ir Vengrijai (2-3 skyriai). Juose analizuojamos šių šalių bankinės sistemos, nacionalinių bankų veikla, bankinės sistemos įstatymai ir pinigų politikos priemonės.
Taigi, savo darbe stengiausi išskirti išskirtinius atvejus – Vokietijos ir Vengrijos atvejus. Taip pat, apibūdinau Čekijos ir Lenkijos bankinės sistemos restruktūrizacijos procesus, kurie yra, manau, gana svarbūs ir aktualūs Lietuvai, kadangi šios šalys taip pat buvo socialistiniame bloke. Tai suteikia teisę mums susipažinti su šių šalių patirtimi ir vengti jų padarytų klaidų.

1. BANKŲ RESTRUKTŪRIZAVIMO APIBRĖŽIMAS IR VIDURIO EUROPOS ŠALIŲ PATIRTIES APŽVALGA

Prieš pradėdedant analizuoti atskirų šalių patirtį restruktūrizuojant bankus, būtina apibrėžti patį restruktūrizavimo terminą.
Sisteminis bankų restruktūrizavimas apibrėžiamas kaip įvairių priemonių (finansinių, operacinių ar struktūrinių) taikymas, siekiant atkurti atskirų bankų ar visos bankų sistemos likvidumą, mokumą bei pelningumą ir taip užtikrinti bankų sistemos galimybes atlikti finansinio tarpininkavimo funkciją. Bankų restruktūrizavimas atliekamas trimis riemonėmis:
1. Finansinėmis priemonėmis siekiama atkurti bankų mokumą vienokiu ar kitokiu būdu darant poveikį bankų balansams: papildomai kapitalizuojant, nurašant ar išperkant iš banko neveiksnius aktyvus mokant už juos realią (balansinę) arba nominalią vertę.
2. Operacinėmis priemonėmis siekiama atkurti bankų pelningumą gerinant bankų vadybą, tobulinant kreditavimo ir apskaitos politikas, sukuriant ar atnaujinant verslo strategiją.
3. Struktūrinės priemonės paveikia visą bankų sistemą – jos apima bankų likvidavimą, padalinimus ar sujungimus, valstybinių bankų privatizavimą, įmonių – bankų skolininkių restruktūrizavimą ir pan.
Toliau darbe apžvelgsiu kaip šių priemonių grupės buvo taikomos restruktūrizuojant bankus trijose Vidurio Europos šalyse.

1.1. Bankų restruktūrizavimas Vidurio Europos šalyse

1.1.1. Aplinkybės ir priežastys, paskatinusios pradėti bankų restruktūrizavimą

Čekoslovakija bankų sistemos restruktūrizavimą pradėjo pirmajame ekonomikos pertvarkymo etape, dėl to ir problemos bankų sektoriuje išaiškėjo gana greitai. Problemos kilo pradėjus įmonių skolų restruktūrizavimą. Nuo anksčiau buvusio centrinio banko buvo atskirti dviejų bankų: Komercni Banka Praha ir Vseobecna Uverovy Banka Bratislava aktyvai. Šie bankai buvo išdavę daugiau kaip 40 proc. visų atnaujinamų (pratęsiamų) paskolų valstybinių įmonių apyvartiniam kapitalui formuoti. 1991 metų Vyriausybė nurodė bankams pakeisti pusę šių paskolų į vidutinio termino paskolas, o kitą pusę (90 mlrd. Čekijos kronų (CSK)) konvertuoti į trumpalaikę 6 mėn. paskolą. Pakeitus paskolų sąlygas ir pareikalavus įmonių sumokėti tokias dideles sumas joms kilo finansinių sunkumų ir jos pareikalavo Vyriausybės suteikti paramą. Tai ir privertė Vyriausybę sukurti ir įgyvendinti restruktūrizavimo programą.
Lenkijos bankuose krizės požymiai išryškėjo įvedus griežtas veiklą reglamentuojančias taisykles. Lenkijoje dviejų lygių bankų sistema buvo sukurta atskyrus 9 valstybinius bankus nuo Lenkijos nacionalinio banko. 1991 metais nusprendus privatizuoti šiuos bankus, jie buvo reorganizuoti į akcines bendroves bei nuo pat pradžių pareikalauta, kad jie dirbtų komerciniais principais. Daugelis bankų bendradarbiavo su geros reputacijos užsienio bankais. Vis dėlto prieš pradedant bakų privatizavimą, Finansų ministerija užsakė bankų paskolų portfelio tarptautinį auditą. 1992 metais auditoriams patikrinus 9 valstybinius bankus, paaiškėjo, kad žymiai išaugo abejotinų paskolų dalis. Jei 1990 metų pabaigoje 10 proc. paskolų buvo priskirta galimos rizikos grupei, tai 1992 metų pabaigoje jų apimtis pasiekė 30-60 proc. Panašios problemos išryškėjo ir naujai įkurtuose privačiuose arba mišrios nuosavybės bankuose. Jų finansinius sunkumus sąlygojo 1991 metais įvesti tarptautiniai apskaitos standartai bei reikalavimas suformuoti specialiuosius atidėjimus, po ko bankų kapitalo pakankamumo rodiklis tapo mažesnis nei reikalaujama.
Vengrija bankų reformą pradėjo anksčiausiai iš Vidurio Europos šalių. 1987 metais buvo įkurta dviejų lygių bankų sistema. Dideliems komerciniams bankams tapus akcinėmis bendrovėmis, dalis jų akcijų perėjo valstybinių įmonių nuosavybėn. Bankai savo ruožtu taip pat kreditavo šias įmones bei investavo į jas. Todėl jei tiesiogiai valstybė valdė 38 proc. bankinio sektoriaus, tai per netiesioginius ryšius 1991 metais ši dalis siekė 66 proc. Tokių ryšių susidarymas didino kredito riziką. Įmonės, būdamos akcininkėmis, lengviau gaudavo naujų paskolų bei galėjo įtikinti bankus jas pratęsti. 1991 – 1992 metais blogų skolų suma neviršijo keleto procentų nuo visų paskolų. Reali blogų skolų apimtis išryškėjo priėmus keletą naujų įstatymų (bankroto, apskaitos ir bankų įstatymai). Jie reikalavo sudaryti atidėjimus paskoloms ir skaičiuoti kapitalo pakankamumo rodiklį. Bankai iki 1993 metų sausio turėjo pasiekti 8 proc. kapitalo pakankamumo rodiklį. Naujas bankų įstatymas iki 1997 metų pabaigos reikalavo sumažinti valstybės dalį bankų akciniame kapitale iki 25 proc. Naujos apskaitos taisyklės, sugriežtinusios paskolų grupavimo kriterijus, sąlygojo blogų paskolų sumos išaugimą. Ji pasiekė 20 proc. visų paskolų sumos. 1992 metais naujas bankroto įstatymas taip pat nustatė ir automatinio bankroto mechanizmą, priklausomai nuo blogų paskolų skaičiaus. Priėmus šį įstatymą beveik 4 000 įmonių kreipėsi su prašymais pradėti joms bankroto procedūrą. Daugelis iš jų negalėjo pradėti reorganizacijos, nes įstatymas numatė per mažą laiko tarpą susitarti su kreditoriais, todėl bankai šias paskolas turėjo priskirti nuostolingų paskolų grupei. Tokia situacija skatino vyriausybę aktyviai įsikišti ir pradėti bankų sektoriaus restruktūrizavimą.
Apibendrinant galima teigti, kad pagrindinė priežastis, sukėlusi sunkumus bankų sektoriuje bei pareikalavusi Vyriausybės įsikišimo, visose šalyse buvo naujų apskaitos standartų įvedimas. Čekijos atvejis yra šiek tiek išskirtinis, kadangi jis susijęs su paskolų sąlygų peržiūrėjimu, tačiau šį paskolų sąlygų keitimą taip pat galima traktuoti kaip anksčiau nusistovėjusių tradicijų pakeitimą naujomis, pasaulinėje praktikoje priimtomis normomis.

1.1.2. Blogų paskolų restruktūrizavimas

Pradėjus restruktūrizavimo programą Čekijoje, visos įmonės buvo suskirstytos į tris grupes. Viduriniosios grupės – potencialiai gyvybingų įmonių skolos bankams buvo išpirktos už 11 mlrd. Čekijos kronų vertės nacionalinio turto fondo obligacijų. Dar 4 mlrd. CSK buvo panaudotos bankų kapitalo bazei stiprinti. Sekančiame etape buvo įkurtas specialios paskirties Konsolidacijos bankas, kuris pradėjo administruoti restruktūrizuotų buvusių karinės paskirties gamyklų įsiskolinimus ir paskolas, skirtas valstybinių įmonių apyvartiniam kapitalui atnaujinti. 1991 metų kovą 80 proc. šių paskolų, kurių vertė siekė 110 mlrd. CSK buvo pervestos Konsolidacijos bankui kompensuojant bankams 50 mlrd. CSK vertės obligacijomis, iš kurių 12 mlrd. CSK buvo panaudota kapitalui didinti ir 38 mlrd. CSK sumokėta už paskolas. 1992 metais Konsolidacijos bankas perėmė dar 93 mlrd. CSK vertės reikalavimų už tai suteikdamas 8 metų paskolą su palūkanomis 4 procentiniais punktais viršijančiomis centrinio banko rediskonto normą. Taigi Čekijos vyriausybė prisiėmė visišką atsakomybę už pereinamuoju laikotarpiu suteiktas blogas paskolas.
Pradžioje Konsolidacijos bankas neturėjo teisės skaičiuoti palūkanų. Tai turėjo būti tik institucija valdanti perimtas blogas paskolas, tačiau vėliau Konsolidacijos bankas gavo komercinio banko licenciją. Tą nulėmė aplinkybė, kad dauguma skolininkų mokėjo skolas ir tuo pačiu bankas galėjo funkcionuoti remdamasis nuosavais finansiniais ištekliais (abejotinos skolos 1994 ir 1995 metais sudarė atitinkamai tik 46,3 ir 48,4 proc. viso skolų portfelio).
Lenkijoje bankų sektoriaus gelbėjimas vyko dviem kryptimis. Pirmoji – bankų ir įmonių restruktūrizavimo programa – apėmė 7 valstybinius bankus atskirtus nuo Nacionalinio banko, Taupomąjį banką PKO BP ir Žemės ūkio banką BGZ. Antroji programa buvo skirta gelbėti privačius bankus.
Valstybinių bankų restruktūrizavimas Lenkijoje prasidėjo 1993 metų vasarį. Bankų savininkė Finansų ministerija nurodė jiems išskirti blogas paskolas išduotas iki 1991 metų pabaigos į taip vadinamus bazinius portfelius ir uždraudė tolesnį šių skolininkų kreditavimą. Darbą su šiomis neveiksniomis paskolomis perėmė bankuose įkurti blogų paskolų departamentai. Šiems padaliniams vadovauti konkursuose buvo atrenkami bankų darbuotojai, kurie anksčiau neužsiėmė kreditavimu tuose bankuose. Pasirinkti decentralizuotą neveiksnių aktyvų restruktūrizavimo būda buvo nuspręsta argumentuojant, einant standartiniu keliu, t.y. išimant blogas paskolas iš bankų balansų ir perduodant jas centralizuotai neveiksnių aktyvų valdymo agentūrai, būtų panaikintos tik problemos pasekmės. Tuo tarpu palikus blogas paskolas pačiuose bankuose, jie įgytų daugiau patirties vertinant kredito riziką bei būtų patys suinteresuoti skolų išieškojimu.
Bankų restruktūrizavimo programa iškart nepagerino bankų balansų būklės. Kaip rodo 1 lentelė, blogų paskolų dalis sistemoje ryškiau sumažėjo tik 1996 metais. Tą dalinai lėmė nuostata, kad bankai restruktūrizuotas paskolas į aukštesnę grupę galėjo perkelti tik po to, kai skolininkai pradėdavo skolos grąžinimą ir jų finansinė būklė žymiai pagerėdavo.
1 lentelė.

Blogų paskolų dalis kredito portfeliuose Lenkijoje.

 Metai

1991

1992

1993

1994

1995

1996

1997

1998

1999

3-5 grupės paskolų dalis visose paskolose:

16%

25%

31%

29%

21%

13%

11%

11%

14%

Šaltiniai: Chudzik R., A Comparative Analysis of Bank Restructurisation Programs in the Czech Republic, Hungary and Poland.

Vengrijoje restruktūrizavimo planas apėmė visus bankus, kurių kapitalo pakankamumas nesiekė 7,25 proc. Vyriausybė pasiūlė iš jų įsigyti paskolų už 153 mlrd. Vengrijos forintų (HUF), priskirtų blogiausiai rizikos grupei. Už tai buvo sumokėta valstybės 20 metų termino obligacijomis, kurių palūkanų norma buvo susieta su 90 dienų iždo vekselių palūkanų norma per pastaruosius 2 metus. Išperkamų aktyvų kaina buvo nustatoma tokiais santykiais:
1:2 už paskolas, priskirtas nuostolingų paskolų grupei iki 1992 metų;
0,8:1 už paskolas priskirtas nuostolingų paskolų grupei po 1992 metų;
1:1 už paskolas suteiktas valstybinėms įmonėms garantuotas valstybės.
Bankai šiuo pasiūlymu pasinaudojo parduodami neveiksnių aktyvų už 117 mlrd. HUF ir gaudami už juos valstybės obligacijų už 80 mlrd. HUF. Dalis blogų skolų – 40 mlrd. HUF vertės – buvo pervestos į Vengrijos investicijų ir vystymo banką, kuris jas restruktūrizavo peržiūrėdamas skolų terminus arba kapitalizuodamas. Likusi dalis buvo palikta bankuose sudarius pavedimo sutartis, kurios buvo atnaujinamos kas 3 mėnesius. Mėginimas parduoti skolas privačioms firmoms nepavyko dėl didelio skolų skaičiaus ir vertės. Ši operacija sumažino blogų paskolų kiekį bankuose nuo 288 iki 186 mlrd. HUF, tačiau nepertvarkius bankų valdymo bei nepatobulinus skolininko rizikos vertinimo ir skolinimo procedūrų vėl ėmė blogėti paskolų portfeliai bankuose..
Apibendrinant galima teigti, kad visose trijose šalyse buvo taikomas bankų aktyvų restruktūrizavimas išimant neveiksnius aktyvus iš bankų balansų. Vyriausybės įsikišo į bankų sektorių prisiimdama atsakomybę už iki 1992 – 1993 metų išduotas paskolas. Čekijoje ir Vengrijoje paskolos buvo išperkamos bankų balansuose jas pakeičiant VVP ir mokant už jas mažesnę kainą nei nominali aktyvų vertė. Lenkijos atvejis yra unikalus, kadangi Vyriausybė, priešingai nei rekomendavo tarptautinės organizacijos, paskolų iš bankų neišiminėjo, o paliko jas valdyti tiems patiems bankams.
Išpirktų neveiksnių aktyvų valdymui buvo pasirinkti skirtingi būdai. Čekijoje veikė centralizuota aktyvų valdymo įmonė, kuriai buvo perduoti visi neveiksnūs aktyvai. Lenkijoje pasirinktas visiškai decentralizuotas būdas. Vengrijoje sutinkame mišrų variantą, kai dalis paskolų buvo palikta administruoti bankams, kita dalis perkelta į Vengrijos investicijų ir vystymo banką.

1.1.3. Bankų kapitalizavimas

Čekijoje bankų aktyvų restruktūrizavimą papildė ir bankų kapitalo bazės stiprinimas. Vyriausybė padidino valstybinių bankų akcinį kapitalą perduodama jiems VVP. Galima teigti, kad šis kapitalizavimas buvo neatsiejama bankų aktyvų restruktūrizavimo dalis. Kapitalizavimas buvo atliktas Nacionaliniam privatizacijos fondui išleidus 50 mlrd. CSK vertės 5 metų trukmės obligacijų, kurios buvo pervestos bankams. Kapitalizavusi bankus Vyriausybė pareiškė, kad tai yra vienintelis atvejis, ir užtikrino, kad ateityje tokių intervencijų į rinką nebebus.
Lenkijoje pirmajame restruktūrizavimo etape panaudojant Vyriausybės obligacijas buvo rekapitalizuoti 7 bankai. Emisijos dydis buvo apskaičiuotas taip, kad visi bankai pasiektų 8 proc. kapitalo pakankamumo rodiklį. Nominali obligacijų vertė siekė 40 trln. zlotų. Bankai tuo pačiu įsipareigojo restruktūrizuoti savo bazinius portfelius iki 1994 metų kovo (PKO BP ir BGZ šis terminas buvo pratęstas iki 1994 metų rugsėjo).
Dalyje privačių Lenkijos bankų pasirodžius pirmosioms likvidumo problemoms, centrinis Lenkijos bankas ėmėsi veiksmų, siekdamas pagerinti ir jų padėtį. Norėdamas išvengti panikos Centrinis Lenkijos bankas garantavo indėlių saugumą smulkiesiems indėlininkams. Buvo nutarta suteikti pagalbą tiems bankams, kurie parengs gelbėjimo planą ir jei jų likvidavimo kaštai (kontroliuojami Centrinio Lenkijos banko) viršytų banko gelbėjimo kaštus. Parama bankams buvo teikiama tokiomis priemonėmis:
1.įsigyjant probleminių bankų privilegijuotųjų akcijų arba obligacijų;
2. įsigyjant paprastųjų vardinių akcijų;
3. suteikiant lombardo paskolas arba paskolas likvidumo palaikymui;
4. suteikiant garantijas bankams, įnešantiems indėlius į probleminį banką.
Investicijų į bankų kapitalą apimtis 1994 metų pabaigoje siekė 6,7 trln. PLN. Pagalba iki 1994 metų pabaigos buvo suteikta 17 bankų. Centrinis Lenkijos bankas tapo penkių probleminių bankų savininku, kai neatsirado kitų pirkėjų.
Vengrijoje, nepaisant 1993 metais priimtų naujų apskaitos taisyklių, bankai slėpė tikrąjį blogų paskolų mastą pratęsinėdami paskolų terminus. Šiuo laikotarpiu finansinę atskaitomybę reglamentuojantys aktai buvo suderinti su Europos ekonominės bendrijos (EEB) standartais. Įsigaliojus šioms pataisoms paaiškėjo, kad bankai neturi stabilios kapitalo bazės. Daugelio jų kapitalo pakankamumo rodiklis buvo neigiamas. Todėl bankų restruktūrizavimo programą nutarta papildyti naujomis priemonėmis, leisiančiomis pasiekti rekomenduojamą kapitalo pakankamumo rodiklį. Papildomas bankų kapitalizavimas buvo atliktas išperkant naujas akcijų emisijas arba garantuojant subordinuotas paskolas. Tam tikslui Vyriausybė išleido papildomą obligacijų emisiją. Pirmajame etape (1993 metų pabaigoje) Vyriausybė išpirko tiek naujų bankų akcijų, kad Kuko koeficientas pasiektų 0 proc. Antrajame etape (1994 metų gegužė) Vyriausybė pirko akcijas arba suteikė paskolas, kol kapitalo pakankamumas pasiekė 4 proc. Bankai už tai turėjo pasirašyti konsolidacijos susitarimus su valstybe įsipareigodami gerinti bankų vadybą bei organizaciją. Taip pat jie įsipareigojo aktyviai veikti reorganizuojant įsiskolinusias įmones. Gelbėjimo operacija Vengrijos Vyriausybei kainavo 286 mlrd. HUF (1993 metų pabaigos duomenimis).
Šių veiksmų pasekoje valstybės dalis bankų kapitale išaugo iki 75 proc. Bankai, dalyvavę programoje, pradėjo dirbti pelningai ir nuo 1994 metų jie sudarinėjo reikalaujamus atidėjimus. Vyriausybės obligacijos bankams suteikė pakankamą likvidumą, kadangi jas buvo galima naudoti atviros rinkos operacijose. Blogų paskolų dalis pradėjo lėtai mažėti.
Kaip matome, stiprinant bankų kapitalo bazę visų šalių patirtis yra labai skirtinga. Tiek Lenkijoje, tiek Čekijoje bankų kapitalizavimas buvo atliktas kartu su jų neveiksnių aktyvų restruktūrizavimu. Šiose valstybės VVP pagalba buvo sustiprinta valstybinių bankų kapitalo bazė. Lenkijoje pagal specialią programą pagalba buvo įsigyjama ir privačių bankų akcijų, jei šie bankai turėjo parengę realius tolesnės veiklos planus. Tuo tarpu Vengrijoje bankų restruktūrizavimas vyko nenuosekliai. Išpirkus neveiksnius aktyvus ir praėjus kuriam laikui buvo nuspręsta bankus rekapitalizuoti įsigyjant tiek valstybinių, tiek ir privačių bankų akcijų. Po šios operacijos labai išaugo valstybės dalis bankų sektoriuje.

1.1.4. Valstybinių bankų privatizavimas

Kapitalizuojant bankus išauga valstybės dalis bankų savininkų struktūroje, todėl, restruktūrizavus bankus, sekantis žingsnis turėtų būti jų privatizavimo plano parengimas ir įvykdymas.
Kadangi Čekijoje nebuvo kapitalizuojami privatūs bankai, todėl privatizuoti reikėjo tik buvusius valstybinius bankus. Šiam tikslui buvo pasirinktas decentralizuotas privatizavimo būdas. Mažesnioji Komercinio banko akcijų dalis buvo privatizuota už “vaučerius”, tai yra už valstybės suteiktą teisę piliečiams gauti tam tikrą buvusio valstybinio kapitalo dalį. Kitų valstybinių bankų privatizavimo programos 1998 metų pabaigos duomenis dar tik buvo rengiamos.
Lenkijoje daugumos bankų akcijos buvo parduotos aukcionuose, dalis akcijų paketų buvo parduoti jau esamiems stambiems akcininkams. Buvę valstybiniai bankai privatizuoti 1998 metų pabaigoje.
Vengrijoje privatizuojant bankus buvo pasirinktas tiesioginių derybų būdas ir valstybiniai bankai daugiausiai parduoti užsienio investuotojams.
Taigi Čekijoje valstybinių bankų dalis bankų sistemoje (pagal aktyvų dydį) 1998 metais siekė 19 proc. Lyginant su 1994 metais valstybinių bankų dalis sumažėjo tik 1 proc. Lenkijoje bankų privatizavimas vyko aktyviau, kadangi po bankų rekapitalizavimo buvo labai išaugusi valstybės dalis bankų sektoriuje. Valstybinių bankų dalis sumažėjo nuo 76 proc. 1993 metais, kai buvo pasiektas maksimumas, iki 22 proc. 1999 metais. Užsienio investuotojams 1999 metų pabaigoje priklausė 47 proc. bankinio sektoriaus. Vengrijoje 1999 metų pabaigoje valstybei priklausė tik 6 proc. akcijų kredito institucijų kapitale. Nerezidentams priklausė 50 proc. kredito institucijų akcinio kapitalo.

1.1.5. Tarptautinių apskaitos standartų įvedimas

Kitaip nei kitos nagrinėjamos šalys, Čekijos vyriausybė nutarė palaipsniui įvesti tarptautinius standartus, reguliuojančius veiklos riziką. Bankams buvo suteiktas santykinai ilgas laikotarpis (iki 1996 metų pabaigos) pasiekti kapitalo pakankamumo normatyvui. Tą nulėmė aplinkybė, kad bankai, 1990 metais atskirti nuo centrinio banko, turėjo labai mažą kapitalą (kapitalo pakankamumo rodiklis nesiekė 1,5 proc.) ir 1991 metų rekapitalizacija šio rodiklio taip pat žymiai nepadidino. Be to tarptautinius standartus atitinkančios bankų priežiūros taisyklės buvo įvestos pradėjus dviems metams po restruktūrizavimo. Buvo patvirtintos naujos taisyklės, reglamentuojančios paskolų klasifikavimą, atidėjimų sudarymą bei reikalavimus auditorių ataskaitai apie banko būklę. Vadovaujantis šiomis taisyklėmis 1994 metais parengti duomenys parodė, kad žymiai išaugo blogų paskolų dalis. Blogos paskolos pasiekė 36 proc. bendros paskolų sumos. Bankai buvo sudarę tik pusę reikalaujamų atidėjimų.
Lenkijoje staigus giežtų tarptautinių apskaitos reikalavimų įvedimas buvo dar viena restruktūrizavimo priemonė. Bankai iki 1994 metų kovo buvo įpareigoti sudaryti pilnus atidėjimus nuostolingoms paskoloms. Daugelio kredito įstaigų Kuko koeficientas pasiekė ir viršijo 8 proc. Po laikino padidėjimo blogų paskolų dalis privačiuose bankuose greitai sumažėjo iki 13 proc.
Vengrijoje, kaip jau minėta, tarptautiniai apskaitos standartai buvo įvesti dar 1993 metais ir tapo viena iš priežasčių išryškinusių finansinius sunkumus bankų sektoriuje.
Apibendrinant trijų šalių patirtį įdiegiant tarptautinius apskaitos standartus, galima teigti, kad Čekijoje pasirinktas būdas suteikiant ilgą pereinamąjį laikotarpį reikalavo mažiausiai Vyriausybės išlaidų, nes per pereinamąjį laikotarpį bankai turėjo galimybę sukaupti reikalaujamo dydžio kapitalą savo jėgomis. Tuo tarpu Lenkijoje ir Vengrijoje tarptautiniai apskaitos standartai buvo panaudoti kaip priemonė realiai padėčiai bankų sektoriuje išsiaiškinti ir vėliau, atsižvelgiant į gautus rezultatus, padėjo priimti sprendimus, kokių priemonių reikia imtis. Manau, kad būtent dėl šios priežasties tiek Lenkijoje tiek Vengrijoje prireikė įgyvendinti privačių bankų gelbėjimo bei kapitalizavimo programas pareikalavusias nemažai valstybės lėšų.

2. VOKIETIJOS FEDERALINIO BANKO VEIKLOS PRINCIPAI

2.1. Vokietijos federalinis bankas ir žemių centriniai bankai

Vakarų Vokietijos bankų sistemos atgimimas prasidėjo vakarinėse žemėse po Antrojo pasaulinio karo, vadovaujantis karinės vadovybės įstatymais. Reichsmarkė buvo visiškai nuvertinta ir finaasinių reformų metu pakeista į vokiškąją, markę. Remiantis JAV Federalinė rezervų sistema, 1948 metais Frankfurte prie Maino vakarinių žemių centrinių bankų pagrindu buvo sukurta centrinių bankų dvipakopė sistema, įsteigiant Vokietijos žemių banką.
Žemių centriniai bankai teisiškai ir praktiškai buvo gana nepriklausomi, ir būtent jiems priklausė Vokietijos žemių banko pagrindinis kapitalas. Pastarojo kompetencijai priklausė pinigų emisija, žemių centrinių bankų veiklos koordinavimas, kiti valstybinės reikšmės klausimai. Naujai sistemai ėmė vadovauti prie Vokietijos žemių banko įkurta Centrinių bankų taryba. Vokietijos žemių bankas gana greitai išsikovojo nepriklausomo Vokietijos centrinio banko vaidą,
1957 metais priimtas Federalinio banko įstatymas. Juo remiantis supaprastinta dvipakopė centrinių bankų sistema ir įkurtas vienas Vokietijos federalinis bankas. Šio banko įstatymo pirmajame straipsnyje parašyta, kad žemių centriniai bankai ir Berlyno centrinis bankas susijungia su Vokietijos žemių banku; Vokietijos žemių bankas tampa Vokietijos federaliniu banku. Todėl žemių centriniai bankai prarado savo teisinę nepriklausomybę ir tapo Federalinio banko pagrindiniais struktūriniais padaliniais, išsaugoję seną pavadinimą – žemių centriniai bankai.
Būtina atkreipti dėmesį į dvi aplinkybes:
1) pagal Federalinio banko įstatymą žemių centrinių bankų administracinės veiklos sritys gali nesutapti su atskiros federalinės žemės teritorija;
2) žemių centriniai bankai, tapę Vokietijos federalinio banko pagrindiniais struktūriniais padaliniais, vis tik išsaugojo savarankiškumą, spręsdami administracinius reikalus ir sudarydami
savo regionuose bankines sutartis.
Šie svarbūs pokyčiai įvyko 1992 metais, tobulinant Vokietijos federalinio banko (toliau VFB) įstatymą.
Pagal VFB įstatymą minėto banko svarbiausias uždavinys – išsaugoti valiutos stabilumą, reguliuojant pinigų apyvartą ir paskolų suteikimą valiutiniais-piniginiais svertais, rūpintis bankine atsiskaitymų sistema šalyje ir su kitomis valstybėmis. VFB yra viešosios teisės federalinis juridinis asmuo, kurio pagrindinis kapitalas priklauso federacijai. VFB valdymo organai yra žemių centrinių bankų taryba, direktorių taryba, ir žemių centrinių bankų valdybos.
Žemių centrinių bankų taryba yra aukščiausiasis federalinio banko organas, kuris nustato banko pinigų ir kredito politiką, reikalų tvarkymo ir administracinio valdymo bendruosius principus, atskiria direktorių tarybos ir centrinių bankų žemių valdybų kompetencijas, o kai kuriais atvejais duoda jiems tiesioginius nurodymus. Centrinių bankų tarybos posėdžiuose pirmininkauja Vokietijos federalinio banko prezidentas arba viceprezidentas.
Direktorių taryba – pagrindinis Federalinio banko vykdomasis organas. Jis vykdo centrinių bankų tarybos nutarimus, dalykinį ir administracinį banko valdymą, išskyrus tuos uždavinius, kurie priklauso Centrinių bankų valdybos kompetencijai: sandoriai su federacija; sandoriai su kredito institucijomis, vykdančiomis valstybinės reikšmės uždavinius; valiutiniai sandoriai ir sandoriai su užsienio valstybėmis; sandoriai atviroje rinkoje.
Žemių centrinių bankų funkcijos – vykdyti administracinį valdymą ir sudarinėti sandorius savo regione. Jų kompetencijai taip pat priklauso sandorių sudarymas su savo regiono administracijomis bei kredito institucijomis, jeigu jos nepriskirtos direktorių tarybos kompetencijai.
Kiekviename žemės centriniame banke yra patariamasis organas -taryba. Jos funkcijos: aptarti su žemės banko prezidentu pinigų ir kredito politikos klausimus, su Federalinio banko valdyba būdus ir metodus uždaviniams, kurie priklauso Federalinio banko kompetencijai, spręsti. l tarybos sudėtį įeina žemės kredito institucijų, vietinių ekonominių struktūrų ir samdytų darbuotojų atstovai. Taryba nėra Vokietijos federalinio banko organas.
Vokietijos federalinio banko aukščiausiasis valdymo organas -centrinių bankų taryba, į kurią įeina direktorių taryba ir žemių centrinių bankų prezidentai. Tai reiškia, kad bankininkystės įstatymai garantuoja visų šalies ekonominių regionų atstovavimą aukščiausiajame Vokietijos federalinio banko organe. Jei turėsime omenyje tai, kad šis organas sprendimus-daugiausia priima paprastąja balsų dauguma, galima sakyti, kad centrinių bankų tarybos sprendimai negali neatsižvelgti į regionų interesus, o tai būtina sąlyga ir regionų ekonominių interesų harmonizavimui kiekvienoje šalyje, turinčioje federalinę santvarką.
Vokietijos federalinis bankas žinomas kaip labiausiai nepriklausomas centrinis bankas pasaulyje. Kartu jjs privalo palaikyti bendrąją vyriausybės ekonominę politiką, jei ji neprieštarauja banko pagrindiniams tikslams. Taip pat VFB įstatymas įpareigoja Federalinį banką, konsultuoti vyriausybę svarbiais pinigų, riakos, kredito ir atsiskaitymų klausimais ir jai pareikalavus suteikti reikalingos informacijos. Vyriausybės nariai patariamojo balso teise gali dalyvauti žemių centrinių bankų tarybos posėdžiuose; įstatymas suteikia vyriausybės nariams teisę reikalauti atidėti sprendimo tam tikru klausimu priėmimą, iki dviejų savaičių.
Vokiškoji bankininkystės teisė siekia:
1) viena vertus, garantuoti, kad centrinis bankas būtų realiai nepriklausomas nuo federalinių valstybinių struktūrų įstatymų nustatytuose rėmuose,
2) antra vertus, pasiekti konstruktyvaus bendradarbiavimo ir pastangų kooperavimosi tarp federalinės vyriausybės ir VFB.
Kredito įstaigos pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skirstomos į keturias grupes:
1. Privatūs komerciniai bankai – tiek stambūs federalinės reikšmės bankai, regioniniai bankai, tiek vidutiniai ir smulkus bankai.
2. Valstybinės kredito institucijos: taupomosios kasos ir žiro centrai, priklausantys miestams, apygardoms ir bendruomenėms.
3. Kooperatiniai bankai: bankai, žemės ūkio-kredito kasos ir jų centriniai bankai, veikiantys tarpusavio pagalbos principu.
4. Specializuoti bankai: ipotekiniai, vartotojiško kredito, statybos, taupomosios kasos.

Tokio didelio skaičiaus įvairių kredito institucijų sėkmingas funkcionavimas ir vystymasis, jų veiklos koordinavimas neįmanomas be tikslaus reguliavimo ir priežiūros, t. y. be jų bendrojo valdymo. Tai aukščiausiojo bankų sistemos lygio vienas svarbiausių uždavinių.

 

Vokietijos federalinis bankas ir

 

   Kreditinės veikloj priežiūros

 

žemių centriniai bankai

 

 

federalinė institucija

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Žemių centrinių    

 

 

 

 

 

 

 

bankų valdybos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Centrinių bankų              

 

 

 

 

 

 

 

taryba

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Direktorių                 

 

 

 

 

 

 

 

taryba

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Privatus

 

Kooperatiniai

 

Specializuoti    

 

Valstybiniai

komerciniai

 

komerciniai

 

komerciniai

 

komerciniai

benkai

 

bankai

 

bankai

 

 

bankai

1 pav. Vokietijos bankų sistemos organizacinė struktūra

2.1.1. Kreditinės veiklos priežiūros federalinė institucija
Pagal Vokietijos bankininkystės įstatymust o pirmiausia pagal kreditinės veiklos įstatymą viena svarbiausių kredito institucijų sistemos valdymo- funkcijų – priežiūra – visų pirma priklauso specialiai tam sukurtai Kreditinės veiklos priežiūros federalinei institucijai, o Vokietijos federalinis bankas įpareigotas glaudžiai su ja bendradarbiauti.
Kreditinės veiklos priežiūros federalinė institucija neturi savo struktūrinių padalinių regionuose. Todėi bankininkystės įstatymai praktinei priežiūros funkcijai realizuoti įtraukia Vokietijos federalinio banko sistemą, o konkrečiai – žemių centrinius bankus. Jie vykdo savo regiono kredito institucijų nuolatine priežiūrą, analizuodami iš jų gaunamą informaciją, privalomas ataskaitas (mėnesines ir metines, patvirtintas revizorių), taip pat kitą kredito institucijų dokumentaciją ir su savo išvadomis siunčia Kreditines veiklos priežiūros federalinei institucijai, nes tik pastaroji turi teisę, iškylus būtinybei, taikyti pažeidėjams atitinkamas sankcijas.
Jeigu Kreditinės veiklos priežiūros federalinė institucija numato priimti bendroj o pobūdžio nutarimą, ji negauto padaryti be Vokietijos federalinio banko. Vienais atvejais, kai, pavyzdžiui, klausimo sprendimas susijęs su nuosavu kapitalu ir banko likvidavimu, reikia Vokietijos federalinio banko sutikimo, kitais atvejais – pakanka jį informuoti.
Pagal kreditinės veiklos įstatymą Kreditinės veiklos priežiūros federalinė institucija, išduodama licencijas bankams ir kitoms kredito įstaigoms, kartu privalo išklausyti tos bankų sąjungos, kurios oare žada tapti kuriamas bankas,, atstovų nuomonės.
Labai svarbi dar viena aplinkybė. Vokietijos bankininkystės įstatymai daug dėmesio skiria kredito sąjungoms, vienijančioms visas šalies kredito institucijas.
Kaip jau minėta, norint gauti licenciją steigiamam bankui, reikia atitinkamos bankų sąjungos rekomendacijos, Kredito sąjungos turi ir kitų įgaliojimų. Jos atstovauja savo narių interesams santykiuose su valstybe, dalyvauja parlamento svarstymuose priimant svarbiausius įstatyminius aktus, bendradarbiauja su Federaliniu banku ir Kreditinės veiklos priežiūros federalinė institucija kuriant ir unifikuojant bankų veiklos taisykles. Taigi pagal Vokietijos bankininkystės įstatymus dar vienas organas, nors ir visuomeninis, įtraukiamas į bankų sistemos tam tikrų funkcijų vykdymo procesą.
Taigi pagal Vokietijos bankininkystės įstatymus aukščiausiajame įankų sistemos lygyje veikia du savarankiški subjektai, tarp kurių paskirsčrus įgaliojimus garantuojamas stabilus, sistemos funkcionavimas. Taip įstatymiškai paskirstytos funkcijos ir uždaviniai išlaisvina Vokietijos federalinį banką, nuo būtinybės vykdyti operatyvinį priežiūros darbą ir leidžia suteikti dėmesį į valiutos stabilumą bei patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą.

2.1.2. Vokietijos federalinio banko uždaviniai ir struktūra.
Finansų sistemai sukurti Vokietijoje veikia speciali savarankiška institucija – Vokietijos federalinis bankas (“Bundesbank”).
Šis bankas praktiškai yra nepriklausomas, jam nedaro įtakos politinės jėgos. Kaip finansų sistemos globėja valstybė kuo mažiau kišasi į rinkos santykius ir jų neriboja. “Bundesbankas” praktiškai niekada neteikia kreditų įmonėms ar valstybei. Tai paliekama komerciniams bankams ir kapitalo rinkai.
Svarbiausias “Bundesbanko” uždavinys finansų srityje – nacionalinės valiutos stabilumo garantija pinigų politikos priemonėmis. “Bundesbankas” atlieka pagrindinį vaidmenį pinigų apyvartoje: leidžia naujus banknotus, keičia susidėvėjusius, plečia atsiskaitymus negrynaisiais pinigais.
Užsienio ekonomikos srityje “Bundesbankui” tenka svarbus vaidmuo tvarkant nacionalinės valiutos rezervus. Tačiau tai nereiškia, kad su užsieniu atsiskaitoma tik per “Bundesbanką”. Dviejų pakopų bankų sistemoje tai yra komercinių bankų ir valiutų rinkos uždavinys. “Bundesbanko” valiutos rezervai susidaro dėl eksporto perviršio bei kapitalo įplaukų. Jų paskirtis – didinti pasitikėjimą nacionaline valiuta ir daryti poveikį keitimo kursui intervencijomis į valiutų rinkas.
Svarbi tvirtos finansų sistemos sudėtinė dalis yra stabili komercinių bankų sistema. Stabilumas yra bankų priežiūros tikslas. Vokietijoje už stabilią bankų sistemą atsakinga Federalinė kredito įstaigų priežiūros žinyba, tačiau didelę praktinę pagalbą jai teikia ir “Bundesbankas”.
“Bundesbankas” yra ne tik federalinis bankas, bet ir atskirų Vokietijos žemių centrinis bankas. Per jį vykdoma didelė dalis Vokietijos ir atskirų jos žemių atsiskaitymų negrynaisiais pinigais, jis koordinuoja Vokietijos Federacijos ir atskirų žemių pinigų paskolas kapitalo rinkoje.
Nacionalinės valiutos stabilumas garantuojamas reguliuojant pinigų masę.
Siekdamas apriboti apyvartinių pinigų kiekį, “Bundesbankas” naudojasi pinigų prigimtimi: pinigai į cirkuliaciją dažniausiai patenka kaip bankų teikiami kreditai. Kuo brangesni kreditai, tuo mažiau jų ima verslininkai iš komercinių bankų; dėl to sumažėja cirkuliuojančių pinigų kiekis. Komercinių bankų imamos palūkanos savo ruožtu priklauso nuo to, kokias palūkanas jie moka už centrinio banko skolinamus pinigus.
Komerciniai bankai negali apsieiti be centrinio banko pinigų dėl dviejų priežasčių: pirma, jiems reikalingi grynieji pinigai, antra, jie privalo centriniame banke laikyti privalomuosius rezervus. Tie rezervai yra svarbi grandinė, jungianti komercinius bankus su centriniu banku ir sudaranti galimybę diktuoti palūkanų normą visai bankų sistemai.
Centrinio banko pinigai į cirkuliaciją patenka daugiausia kaip jo teikiami kreditai komerciniams bankams. Tų kreditų apimtį ir už juos imamų palūkanų dydį reguliuoja centrinis bankas. Kitas labai svarbus cirkuliuojančių pinigų kiekio reguliavimo veiksnys – pinigų rinka. Pinigų rinkoje komerciniai bankai prekiauja centrinio banko pinigais. Centrinis bankas, nustatydamas komerciniams bankams skolinamų pinigų palūkanų normą, netiesiogiai nustato ir palūkanų normą pinigų rinkoje. O palūkanų normos pakitimas pinigų rinkoje yra tik pradžia ilgos poveikių grandinės, kurios gale yra svarbiausias tikslas – kainų stabilumas. Palūkanų normos pokyčiai turi įtakos verslininkų sprendimams.
Svarbus centrinio banko uždavinys – pinigų stabilizavimo priemonėmis kovoti su infliacija. Žinoma, vien centrinio banko pastangų tam nepakanka, reikalinga ir derama vyriausybės finansų ir atlyginimų politika, o jai “Bundesbankas” gali daryti tik netiesioginį poveikį.
Kadangi finansų rinkos vis labiau internacionalizuojasi, “Bundesbanko” vykdoma nacionalinės valiutos stabilizavimo politika kelia pasitikėjimą Vokietijos valiuta užsienyje.
Vokietijos federalinis bankas priklauso federacijai. Jis išsilaiko iš palūkanų už kreditus, suteiktus komerciniams bankams, bei iš palūkanų už indėlius užsienyje. “Bundesbankas” privalo remti federalinės vyriausybės bendrąją ekonominę politiką, jei tai netrukdo bankui vykdyti savo uždavinių, kurių pats svarbiausias ir prioritetinis – nacionalinės valiutos stabilumas.
Nuo vyriausybės nepriklausomą “Bundesbanko” pinigų politiką šiek tiek riboja tai, kad vyriausybė pasiliko sau teisę keisti markės kursą kitų valiutų atžvilgiu.
“Bundesbankas” priklausomas nuo parlamento, nes jis priima Vokietijos federalinio banko įstatymą ir gali jį keisti. Vokietijos visuomenė labai vertina “Bundesbanko” savarankiškumą ir tai labai mažina įstatymų leidėjų galimybes keisti ar menkinti jo nepriklausomumą.
Federaliniam bankui labai svarbi visuomenės parama. Norėdamas įrodyti, kad banko politika atitinka visų piliečių interesus, “Bundesbankas” nuolat aiškina savo monetarinę politiką ir daugelyje publikacijų analizuoja šalies ekonominę situaciją, atskleidžia banko veiksmų ir ekonomikos stabilumo sąveiką. Tai ir užtikrina bankui visuomenės paramą – svarbiausią jo nepriklausomumo garantą: įstatymų leidėjams sunku prieš visuomenės valią bandyti apriboti centrinio banko teises.
Didelę reikšmę pinigų politikos stabilumui turi ir “Bundesbanko” sprendimus priiminėjančių pareigūnų asmeninis nepriklausomumas. Jį praktiškai garantuoja pareigūnų atrankos būdas. Nors federalinė vyriausybė ir daro nemažą įtaką aukščiausiųjų “Bundesbanko” organų personalo sudėčiai, tačiau kandidatų siūlymo ir pareigūnų tvirtinimo procedūra numato, kad kandidatai būtų kompetentingi ir kuo tolygiau pasiskirstytų partinio priklausomumo požiūriu. Ilgos centrinio banko tarybos narių kadencijos (jų trukmė paprastai 8 metai) sudaro efektyvią apsaugą nuo bandymų daryti bankui spaudimą iš šalies.
Organizacinė “Bundesbanko” struktūra yra federalinė ir turi daug pakopų. “Bundesbanką” sudaro direktoratas Frankfurte ir 9 žemių centriniai bankai. Jie atsakingi už veiklą atskirose žemėse. Visoje šalyje yra 190 “Bundesbanko” skyrių ir filialų.
“Bundesbanko” pinigų ir kredito politiką nustato jo centrinė taryba. Ją sudaro 7“Bundesbanko” direktorato (valdybos) nariai ir 9 žemių centrinių bankų prezidentai. Siūlyti žemių centrinių bankų prezidentus turi teisę žemių vyriausybė, “Bundesbanko” direktorato narius – federalinė vyriausybė, o juos skiria Vokietijos prezidentas. “Bundesbanko”. federalizmo ir nepriklausomumo nuo vyriausybės principai atsispindi ir EEB šalių Mastrichto sutartyje. Būsimasis Europos centrinis bankas, kaip ir “Bundesbankas”, svarbiausiu savo uždaviniu laikys kainų stabilumą ir vykdys nepriklausomą pinigų politiką.
Bankų priežiūra ir indėlių apsauga. Svarbiausias Vokietijos bankų priežiūros tikslas – užkirsti kelią procesams, galintiems pakenkti indėlių saugumui. Praktiškai bankų priežiūra siekia užbėgti už akių bankų bankrotams, galintiems pakenkti visos ekonomikos stabilumui. Žinoma, tai nereiškia, kad bankų bankrotų apskritai negali būti. Tai prieštarautų rinkos ekonomikos dėsniams.
Egzistuoja prieštaravimas: bankų priežiūros tikslai dideli, o jos poveikio, įsikišimo galimybės labai ribotos, ir su tuo reikia susitaikyti, nes rinkos ekonomikoje kitaip ir negali būti. Kuo daugiau teisių suteikiama bankų priežiūrai, tuo siauresnė rinkos principų veikimo sfera bankininkystėje.
Be to, bankų priežiūra reikalinga ir rinkos ekonomikos socialiniams tikslams įgyvendinti. Bankuose savo menkas santaupas laiko ir neturtingiausi gyventojai, kurie neturi reikiamo išsilavinimo, kad galėtų patys susiorientuoti, kur saugiausia laikyti santaupas. Todėl jais, nors ir netiesiogiai, turi pasirūpinti bankų priežiūra.
Bankų priežiūros pagrindinė koncepcija. Vokietijos ekonomikoje laikomasi principo, kad valstybė nesikiša į įmonių bei privačių asmenų ūkinę veiklą. Taigi ir bankų priežiūra neturi daryti įtakos kredito institucijų ekonominiams sprendimams, reglamentuoti jų veiklą. Egzistuoja tik keli bendri reikalavimai, garantuojantys veiklos stabilumą: minimalus likvidumo bei savo kapitalo lygis, pakankamas kapitalo išsklaidymas, pareiga reguliariai teikti informaciją.
Sandėrio sudarymo laisvė pažeidžiama tik tada, kai bankui kyla bankroto grėsmė. Tada, pavyzdžiui, jam gali būti uždrausta priiminėti indėlius ar išdavinėti kreditus.
Dar vienas svarbus Vokietijos bankų priežiūros principas – visiems bankams galioja tos pačios bankų priežiūros taisyklės. Valstybės bankams išimčių taip pat nedaroma.
Vokietijoje bankų priežiūrą vykdo ne viena įstaiga, o įvairios institucijos bei asmenys. Tai nėra neįprastas dalykas: pavyzdžiui, JAV tuo užsiima 4 įstaigos.
Svarbiausia bankų priežiūros institucija Vokietijoje yra Federalinė kredito įstaigų priežiūros žinyba Berlyne. Ji dirba vadovaudamasi Federalinės finansų ministerijos nurodymais.
“Bundesbankas” taip pat aktyviai dalyvauja bankų priežiūroje. Itin daug šioje srityje dirba žemių centriniai bankai. Remdamiesi gaunama medžiaga (pavyzdžiui, apie kreditus, metines ataskaitas) jie atlieka einamąją bankų priežiūrą. Tam jie pasitelkia ir savo informaciją.
Svarbiausi bankų priežiūros institucijų pagalbininkai yra nepriklausomi auditoriai. Tai asmenys iš kitų žinybų. Jų darbo kokybę garantuoja jų atranka: leidimus verstis tokia veikla išduoda valstybės įstaigos, atidžiai patikrinusios jų kvalifikaciją bei asmenines savybes, be to reikalingas ilgas bankininkystės darbo stažas.
Auditorių atsiliepimai apie bankų metines ataskaitas yra vienas iš svarbiausių bankų priežiūros informacijos šaltinių.

2.2. Pinigų politikos priemonės
Vokietijoje, palyginti su kitomis šalimis, centrinio banko kišimosi į pinigų rinką galimybės gana ribotos, jis beveik netrukdo laisvai reikštis rinkos jėgoms ir konkurencijai. “Bundesbankas” stengiasi netiesiogiai reguliuoti bankų kreditų pasiūlą bei įmonių pinigų ir kreditų paklausą, keisdamas bankų likvidumus ir palūkanų normas finansų rinkose.
Pagal pinigų politikos priemonių naudojimo sritis jas galima skirstyti į dvi grupes: palūkanų politikos ir likvidumų politikos sferas. Pagal priemonių veikimo trukmę jie skirstomi į strateginio reguliavimo ir tikslaus reguliavimo metodus, nors tikslios ribos tarp jų nėra. Likvidumų politikos strateginio reguliavimo priemonėmis siekiama patenkinti ilgalaikį bankų poreikį centrinio banko pinigams, o palūkanų politikos strateginio reguliavimo priemonės nustato palūkanų normos ilgalaikius orientacinius rodiklius pinigų bei kredito rinkose.
Tikslaus reguliavimo metodais, priešingai, siekiama kuo daugiau išlyginti laikinus bankų likvidumų ir palūkanų normų svyravimus pinigų rinkose. Jie iš esmės pradėti naudoti tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir vis aktyviau naudojami pinigų rinkos trumpalaikiam reguliavimui.
Palūkanų politikos priemonėms priskiriamos diskontinės palūkanų normos ir lombardo palūkanų normos, o likvidumų politikos priemonėms – rediskontinių kontingentų, kiekybinė lombardinė, privalomųjų rezervų, atvirosios rinkos, indėlių bei valiutinė politika.
Strateginio reguliavimo būdai palūkanų politikos srityje – tai diskontinių ir lombardinių palūkanų normų pakeitimai, o likvidumų politikos srityje – privalomųjų rezervų normos bei rediskontinio kontingento pakeitimai. Siekdamos apsirūpinti centrinio banko pinigais, kredito institucijos plačiai naudojasi vertybinių popierių įkeitimo sandoriais su išpirkimo įsipareigojimu. Tai taip pat strateginio reguliavimo priemonė.
Refinansavimo politika. Refinansavimas – tai centrinio banko kreditų teikimas kredito institucijoms, perkant iš jų vekselius (diskontavimo kreditas) arba skolinant pinigus už užstatą vekseliais ar vertybiniais popieriais (lombardo kreditas). Refinansavimo tikslas – daryti poveikį pinigų cirkuliacijai ir kreditavimui. Svarbiausia refinansavimo poveikio priemonė – palūkanų norma.
Diskonto politika. “Bundesbankas” turi teisę pirkti iš bankų ir jiems parduoti komercinius bei iždo vekselius, laikydamasis jo paties nustatytos diskonto normos. Diskonto normos keitimas – jautri diskonto politikos priemonė, daranti įtaką pinigų politikos ir visos ekonomikos raidai. Pavyzdžiui, ją didinant didėja bankų refinansavimo išlaidos, bankai traukiasi iš pinigų rinkos, palūkanos pinigų rinkoje didėja, bankai, siekdami prisivilioti daugiau indėlininkų, didina palūkanas už indėlius, kartu ir palūkanas už teikiamus kreditus, dėl to mažėja kreditų paklausa, mažėja cirkuliacijoje esančių pinigų kiekis ir jų paklausa.
Vykdant diskonto politiką naudojami tam tikri kokybiniai ir kiekybiniai apribojimai. Kokybiniai apribojimai reiškia, kad vekseliai turi atitikti “Bundesbanko” įstatymo numatytus minimalius reikalavimus, t.y. vekselius turi laiduoti trys mokūs laiduotojai, per tris mėnesius jie turi būti apmokėti, tai turi būti geri komerciniai vekseliai. Kiekybiniai ribojimai reiškia, kad ribojamas bendras bankams teikiamų diskontinių kreditų kiekis nustatant diskontinio kredito bendros sumos limitą. Tą limitą Vokietijoje nustato Centrinių bankų taryba, atsižvelgdama į bendrus dabartinius ir perspektyvinius kredito politikos interesus. Bendras limitas išdalijama konkrečioms kredito institucijoms vadovaujantis nustatytais kriterijais. Vadinasi, kiekviena kredito institucija gauna individualų diskontinio kredito limitą, kuris galioja vienerius metus.
Pastaraisiais metais jo reikšmė mažėja, ir dabar diskontinis kreditas sudaro maždaug trečdalį bendro bankų finansavimo.
Refinansavimas naudojant vekselius atitinka Vokietijos bankų sistemos struktūrines ypatybes, sudaro gerą galimybę visiems bankams, nepaisant jų dydžio, lygiomis teisėmis gauti centrinio banko kreditų, stiprina centrinio banko ryšius su regionais ir įmonėmis.
Lombardo politika. Lombardo kreditai – tai centrinio banko kredito institucijoms už atitinkamas palūkanas teikiami kreditai už įkeistus vertybinius popierius. Jie skiriami tik trumpalaikiam likvidumų trūkumui kompensuoti ir išduodami ne ilgiau kaip trims mėnesiams. Užstatai už šiuos kreditus gali būti tokie vertybiniai popieriai:
a) vekseliai (įskaitant ir iždo vekselius), atitinkantys diskontuojamiems vekseliams keliamus reikalavimus;
b) bepalūkiniai iždo įsipareigojimai, kurie turi būti apmokėti per metus, kiti Federacijos ar atskirų žemių skoliniai įsipareigojimai;
c) kiti banko nustatyti skoliniai įsipareigojimai ir reikalavimai pagal skolos knygą;
d) į skolos knygą įtraukti kompensavimo reikalavimai.
Kredito dydis priklauso nuo užstato tipo ir sudaro nuo 75 iki 90 % jo nominalo vertės. Kokybiniai apribojimai teikiant lombardo kreditą iš esmės neegzistuoja, o kiekybiniai apribojimai dažnai keičiasi; kartais lombardo kreditai visai neišduodami. Kadangi lombardo kreditai yra trumpalaikiai, jų bendra suma nėra didelė. Pastaruoju metu jų vidurkis per mėnesį sudarė apie 1 mlrd. markių.
Lombardo kredito palūkanų norma visada aukštesnė negu diskontinio kredito. Skirtumas paprastai ne didesnis kaip 1 %, nors kartais pašoka ir iki 3 %., o ypatingos lombardo palūkanų normos atveju gali būti ir daugiau kaip 4 %.
Diskontinės ir lombardo palūkanų normos nustatymas – “Bundesbanko” palūkanų politikos pagrindas. Labai didelis jų vaidmuo formuojant bendrą palūkanų lygį pinigų rinkoje. Diskontinė palūkanų norma yra palūkanų apatinė riba, o lombardo palūkanų norma – viršutinė riba. Žinoma, konkretus palūkanų dydis pinigų rinkoje priklauso dar ir nuo likvidumo situacijos, pavyzdžiui, kai lombardo kreditų pasiūla ribota, palūkanos už vienadienes paskolas gali smarkiai padidėti. Nuo 1967 m. Vokietijoje liberalizuotus bankų palūkanų, jų lygį daugiausia lemia konkurencija ir rinkos santykiai. Tačiau palūkanų normos pinigų rinkoje ir dabar dar dideliu mastu pakartoja diskontinių ir lombardinių palūkanų normų svyravimus.
Atvirosios rinkos politika. Atvirosios rinkos politika vadinami centrinio banko veiksmai perkant ir parduodant vertybinius popierius savo lėšomis atviroje rinkoje.
Atvirosios rinkos sandoriai – tai ne savitikslė, o pinigų politikos įgyvendinimo priemonė. Jos teisinį pagrindą sudaro “Bundesbanko” įstatymas, leidžiantis “Bundesbankui” pinigų rinkos reguliavimo tikslais pirkti ir parduoti rinkos kainomis atviroje rinkoje šiuos vertybinius popierius:
a) vekselius, tinkamus sandoriams su “Bundesbanku”;
b) iždo vekselius, taip pat Federacijos bei kai kurių organizacijų trumpalaikius bei vidutinės trukmės iždo skolinius įsipareigojimus;
c) Federacijos, jos specialių fondų bei žemių skolinius įsipareigojimus bei skolinius reikalavimus;
d) kitus “Bundesbanko” nustatytus skolinius įsipareigojimus.
Taigi sandoriai atviroje rinkoje įforminami įvairiais vertybiniais popieriais, priklausančiais iš dalies pinigų, o iš dalies kapitalo rinkai. Tačiau pažymėtina, kad atvirosios rinkos sandorius įforminti ilgalaikiais vertybiniais popieriais leidžiama tik pinigų rinkos (t.y. bankų likvidumų) reguliavimo tikslais. Tiesioginė intervencija į emisinę rinką kursui palaikyti ar kredito poreikiams finansuoti draudžiama. Emisinis bankas negali tiesiogiai pirkti skolinių įsipareigojimų iš jų leidėjo, nes tai jau būtų ne atvirosios rinkos sandoris, o kreditavimas. Atvirosios rinkos politikai nepriskiriamos ir centrinio banko atliekamos einamosios kurso palaikymo operacijos.
Atvirosios rinkos sandoriai Vokietijoje pradėti sudarinėti 1933 m. Pagrindinius atvirosios rinkos politikos principus gali nustatyti ir keisti Centrinių bankų taryba. Šie principai apima sandorių rūšis, jų mastus, palūkanų normas, trukmę.
Kad atvirosios rinkos politika būtų tikra pinigų politikos priemonė, centrinis bankas privalo turėti galimybę veikti visiškai nepriklausomai nuo valstybės interesų. Institucinės prielaidos atvirosios rinkos politikai yra šios:
1. atvirosios rinkos (efektyvios pinigų rinkos);
2. pakankamas potencialių dalyvių skaičius;
3. pakankamas vertybinių popierių kiekis ir asortimentas;
4. bankų likvidumų palaikymo nusistovėjusios tradicijos ir principai.
Pinigų rinką sudaro dvi dalinės rinkos:
1)tarpbankinė pinigų rinka, kurioje bankai tarpusavyje keičia centrinio banko aktyvus (perskirstomi individualūs likvidumai);
2)centrinio banko ir bankų pinigų rinka, kurioje išlyginami likvidumų svyravimai ir pateikiami centrinio banko pinigai. Ji negali veikti be emisinio banko, nes tik jis gali suteikti reikalingus centrinio banko pinigus privalomiesiems rezervams ir cirkuliacijai. “Bundesbankas” atviros rinkos sandorius su bankais sudaro šioje dalinėje rinkoje.
Atvirosios rinkos sandorių objektas – pinigų rinkos vertybiniai popieriai (iždo vekseliai ir bepalūkiniai iždo įsipareigojimai) arba trumpalaikiai susitarimai dėl vėliau išperkamų vertybinių popierių įkeitimo.
Prekyba pinigų rinkos vertybiniais popieriais tarp bankų bei tarp bankų ir ne bankų praktiškai vyksta dalyvaujant centriniam bankui, kuris iš esmės ir nulemia palūkanų normas.
Sandorius atviroje rinkoje “Bundesbankas” pradėjo sudarinėti 1955 m., siekdamas kredito institucijoms sudaryti galimybę likvidumų perviršius investuoti į aktyvus, duodančius palūkanas. Tam iš pradžių jis naudojo vadinamuosius mobilizacinius vertybinius popierius – iždo vekselius ir bepalūkinius iždo įsipareigojimus, kuriuos išleido mainais už kompensacinius reikalavimus Federacijai dėl 1948 m. pinigų reformos. Kai jų pritrūko, 1971 m. “Bundesbankas” Federacijos leidimu, pradėjo leisti likvidumų popierius, kurių bendra vertė negalėjo būti didesnė kaip 50 mlrd. markių. Nuo tų metų “Bundesbankas” į atvirosios rinkos operacijas vertybiniais popieriais įtraukė ir ne bankus. Pastaraisiais dešimtmečiais mobilizacinių ir likvidumų vertybinių popierių kiekis rinkoje smarkiai svyravo. Dabar jų reikšmė sumažėjo. Nuo 1980 m. bankai jų nuolat nelaiko, “Bundesbankas” parduoda juos tik trumpam laikui absorbuoti rinkoje likvidumų perteklių.
Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos “Bundesbankas” pradėjo intensyviau naudoti naujus atvirosios rinkos politikos metodus. Pavyzdžiui, nuo 1979 m. jis sudarinėja atvirosios rinkos sandorius su įsipareigojimu anksčiau laiko išpirkti stabilias palūkanas duodančius vertybinius popierius, o paskolas už įkeistus vekselius jis pradėjo teikti dar 1973 m. Visa tai yra atvirosios rinkos terminuotieji sandoriai. Jie ypatingi tuo, kad pagal juos centrinio banko aktyvai perduodami bankams tik ribotam laikui. Pinigų politikos požiūriu tokie sandoriai pranašesni už galutinį aktyvų įsigijimą tuo, kad jie yra trumpalaikiai ir grįžtamieji. Be to, jie sudaromi centrinio banko iniciatyva, jų sąlygas galima kaitalioti pagal likvidumų padėtį. Jie nedaro tiesioginio poveikio ir vertybinių popierių su fiksuotomis palūkanomis kursams. Taigi jų vienintelė paskirtis – pinigų rinkos reguliavimas.
Nuo 1985 m. “Bundesbankas” pakeitė pinigų rinkos valdymo būdą, daugiau dėmesio skiria atvirosios rinkos politikai, pirmiausia paskolų išdavimui už įkeistus vekselius bei vertybinius popierius. Ankstesnis pinigų rinkos valdymo būdas, daugiausia pagrįstas diskonto ir lombardo politika, turėjo du didelius trūkumus. Bankų priklausomybė nuo centrinio banko lombardo kreditų trukdė jiems operatyviai reaguoti į finansų rinkų, kurias vis labiau veikė tarptautiniai procesai, permainas. Tokiomis sąlygomis trumpalaikės grįžtamosios operacijos yra lankstesnės. Nuo 1985 m. “Bundesbankas” siūlo kredito institucijoms kas mėnesį po keturis paskolos suteikimo už įkeistus vertybinius popierius sandorius. Paskolos paprastai suteikiamos vienam ar dviem mėnesiams. Nuo 1992 m. spalio mėn. “Bundesbankas” pradėjo teikti 14 dienų paskolas. Tokių paskolų bendra suma ilgainiui labai kito, tačiau bendra tendencija aiški – jos pamažu tampa svarbiausiu kredito institucijų refinansavimo šaltiniu, į antrą vietą nustumdamos tradiciškai pirmavusį diskonto kreditą.
Nuolat atnaujinamų paskolų teikimas už įkeistus vertybinius popierius “Bundesbanko” palūkanų ir aprūpinimo likvidumais politiką padarė lankstesnę. Tokie sandoriai tarsi buferis, leidžiantis lengvai ir greitai prisitaikyti prie naujų apsirūpinimo likvidumais sąlygų. Be jų, lanksčiam pinigų rinkos valdymui “Bundesbankas” naudoja ir kitas priemones – valiutinius svopus, paskolų suteikimą užstačius valiutą, trumpalaikius iždo vekselių pardavimus, greitus tenderius. Tačiau šios priemonės naudojamos tik frgmentiškai. Be to, trumpalaikiams bankų likvidumų pertekliams absorbuoti “Bundesbankas” retkarčiais pasiūlo prieš laiką negrąžinamus iždo vekselius (paprastai 3 dienų trukmės).
Sandorius atviroje rinkoje ilgalaikiais vertybiniais popieriais “Bundesbankas” įformina didesniu mastu gana retai, apsiribodamas tik valstybinių paskolų obligacijomis. Tokias operacijas “Bundesbankas” atlieka nuo 1967 m., tačiau jų mastai nėra dideli. Pavyzdžiui, 1992 m. pabaigoje “Bundesbankas”turėjo tik 6 mlrd. markių vertės tokių vertybinių popierių. Taigi taip jis išvengė įtarinėjimų, kad finansuoja valstybę ar siekia kapitalo rinkos politikos tikslų. Beje, ir šalyse, kur atvirosios rinkos politika yra nuo seno labai reikšminga, centriniai bankai ilgalaikių vertybinių popierių perka daug mažiau, negu daugelis mano.
Privalomųjų rezervų politika. Privalomieji rezervai yra svarbi “Bundesbanko” pinigų politikos priemonė. Vokietijoje jie nustatyti 1948 m., siekiant centrinio banko likvidumų politiką padaryti lanksčią ir efektyvią.
Privalomųjų rezervų esmė ta, kad kredito institucijos privalo savo sąskaitose centriniame banke laikyti tam tikrą savo įsipareigojimų procentą. Šį procentą nustato centrinis bankas. Nevienodas įvairių tipų indėlių procentas nustatomas todėl, kad įvairus jų likvidumo laipsnis. Konkretus privalomojo rezervo dydis kredito institucijoms nurodomas “Bundesbanko” leidžiamose privalomųjų rezervų instrukcijose.
Konkretaus mėnesio privalomojo rezervo norma skaičiuojama centrinio banko nustatytą privalomojo rezervo procentą padauginus iš kredito institucijos vidutinio įsipareigojimų dydžio. Vidutinis įsipareigojimų dydis nustatomas dviem būdais: pagal visų dienų nuo praėjusio mėnesio 16 d. iki esamo mėnesio 15 d. galutinius rezultatus ir pagal tų įsipareigojimų lygį praėjusio mėnesio 23 d. ir paskutinę dieną bei esamo mėnesio 7 d. ir 15 d.
Už privalomųjų rezervų lėšas centrinis bankas kredito institucijoms palūkanų nemoka. Per mėnesį privalomasis rezervas gali smarkiai svyruoti, tik svarbu, kad mėnesio vidurkis ar rezervo dydis atsiskaitymo dienomis nesumažėtų žemiau nustatytos normos. Taigi privalomojo rezervo indėlius kredito institucijos gali naudoti savo einamosioms mokėjimų operacijoms; jie yra jų “darbiniai indėliai”.
Privalomųjų rezervų sistemai papildomo lankstumo teikia tai, kad faktinio ir norminio rezervo apskaičiavimo laikotarpiai skiriasi puse mėnesio: norminis rezervas skaičiuojamas to mėnesio 15 d., faktinis – paskutinę mėnesio dieną. Taigi kredito institucija turi dar pusę mėnesio trūkstamoms iki normos lėšoms sukaupti.
Likvidumų politikos požiūriu galima skirti du privalomųjų rezervų aspektus. Pirmiausia privalomieji rezervai sukuria pastovų centrinio banko pinigų poreikį ir gan stabilią centrinio banko pinigų paklausą. Būtent dėl to bankų ir centrinio banko ryšiai gana glaudūs, be to, jie sušvelnina likvidumų ir palūkanų svyravimus pinigų rinkoje.
Kita vertus, centrinis bankas, keisdamas privalomųjų rezervų dydį, gali koreguoti ilgalaikį savo pinigų leidimą. Keičiant šių rezervų dydį išlaisvinami arba suvaržomi centriniame banke esantys bankų aktyvai.
Be to, privalomieji rezervai turi įtakos ir palūkanų normai pinigų rinkoje. Kadangi už juos bankams palūkanos nemokamos, tai jų laikymas centriniame banke bankams yra nuostolingas. Šiems nuostoliams kompensuoti bankai didina palūkanas už klientams teikiamuskreditus.
Privalomieji rezervai yra svarbi “Bundesbanko” pinigų politikos priemonė. Jų svarbą rodo ir tai, kad šiuo metu jų bendra suma sudaro apie 78 mlrd. markių. Nors šis metodas yra ne rinkos politikos, o labiau administracinio pobūdžio, tačiau manoma, kad jis išliks ir kuriamoje Europos centrinių bankų sistemoje.
Indėlių politika. Vadovaudamiesi “Bundesbanko” įstatymu, Federacija, žemės ir kai kurie specialūs fondai privalo savo laisvas lėšas laikyti “Bundesbanke”. Taip siekiama pritraukti laisvas valstybės ir jos institucijų lėšas, kad jas būtų galima panaudoti pinigų rinkai reguliuoti. Įstatymas įpareigoja jas laikyti centriniame banke dėl kelių priežasčių. Pirmiausia tai leidžia koncentruoti šias lėšas vienoje vietoje. Išnyksta netolygaus pasiskirstymo problema: jei šios lėšos būtų laikomos komerciniuose bankuose, vieni gautų daugiau, kiti – mažiau, treti – nieko. Ne mažiau svarbus ir saugumo veiksnys: centrinis bankas negali bankrutuoti, taigi jame laikomos lėšos niekada nežus.
Centrinis bankas turi teisę naudoti šias lėšas trumpalaikiam pinigų rinkos reguliavimui. Kai jis šias lėšas įdeda į bankų sistemą, tai likvidumų kiekis joje padidėja, kai išima – sumažėja. Paprastai organizacijos (šių lėšų savininkės) tuo nesuinteresuotos, nes bankai moka palūkanas, o centrinis bankas – ne. Tiesa, tai, ką jos praranda negaudamos palūkanų, kompensuojama keliais būdais. Federacija atgauna jas “Bundesbanko” pelno pavidalu. Vokietijos žemių vyriausybės “Bundesbanko” pelno negauna, todėl nuostoliams kompensuoti joms suteikiama teisė tam tikrą savo laisvų lėšų kiekį, vadinamąjį globalinių kontingentą, laikyti komerciniuose bankuose, mokančiuose už jas palūkanas. Visų žemių globalus kontingentas sudaro 7,505 mlrd. markių. Kaip savotišką kompensaciją galima vertinti ir tai, kad minėtų lėšų savininkus “Bundesbankas” aptarnauja nemokamai. Disponavimas valstybės ir kai kurių jos organizacijų laisvomis lėšomis – svarbi ir labai lanksti “Bundesbanko” pinigų rinkos reguliavimo priemonė.
Valiutų rinkos politika. Iki 1973 m. Vokietijoje pagal susitarimą su Tarptautiniu valiutos fondu galiojo fiksuoto valiutos keitimo kurso sistema. Tai reiškė, jog centrinis bankas, valiutos kursui rinkoje pasiekus leistiną ribą, privalėdavo įsikišti ir supirkti ją neribotais kiekiais, kad numuštų tą kursą iki leistinos ribos.
Dabar markės kursas laisvai svyruoja kitų valiutų atžvilgiu. Visos centrinio banko vykdomos valiutinės operacijos turi įtakos likvidumų situacijai rinkoje: jei centrinis bankas valiutą superka (nesvarbu, kokiais tikslais), tai likvidumų kiekis rinkoje didėja, jei parduoda – atvirkščiai. Beje, likvidumų kiekiui rinkoje turi įtakos ne tik Bundesbanko valiutinės operacijos, bet ir kitų šalių centrinių bankų operacijos Vokietijos markės atžvilgiu.
Dar fiksuotų valiutos keitimo kursų metu “Bundesbankas” sukūrė tokius valiutos politikos metodus, kuriais jis galėjo veikti tarptautinius pinigų srautus. Tai svopai (apsikeitimo valiutomis) ir išankstinės (forward) operacijos valiutų rinkose. Keitimo operacijų metu “Bundesbankas” valiutą perka (parduoda) esamu ir kartu nustatytu terminu. Taigi keitimas reiškia sandorio einamojo kurso suderinimą su terminuotuoju sandoriu. Keitimo norma čia yra palūkanų ekvivalentas. Keitimus naudoti “Bundesbankas” pradėjo 1958 m., norėdamas padėti Vokietijos kredito institucijoms sukaupti reikiamą kiekį trumpalaikių užsienio indėlių.
Nuo 1979 m. “Bundesbankas” likvidumams absorbuoti kartu su kredito institucijomis laikinai atlieka vadinamąsias valiutines operacijas, teikdamas paskolas. Todėl bankai įgyja teisę ribotą laiką naudotis “Bundesbanko” užsienio aktyvais, kurie yra “Bundesbanko” nuosavybė i jis už juos gauna palūkanas.
Minėtos valiutinės operacijos iš esmės yra terminuotos atvirosios rinkos operacijos. Tai labai lankstus valiutos rinkos reguliavimo būdas, turintis tik tą trūkumą, kad apima tik nedidelę kredito institucijų dalį.

3. VERNGRIJOS BANKŲ VEIKIMO PRINCIPAI

3.1. Bendra Vengrijos bankininkystės situacija

Vengrija iš visų Rytų Europos šalių anksčiausiai pradėjo bankų sistemos reformą. Monetarinis valdymas nuo komercinės bankininkystės atskirtas jau 1987 m. hibridinėje ekonominėje terpėje, jau kurį laiką orientuotoje į rinkos ekonomiką. Teisiniai bankininkystės pamatai Vengrijoje buvo pradėti dar 1991 m., priėmus du pagrindinius įstatymus: Centrinio banko įstatymą ir Bankininkystės įstatymą.
Naujos bankininkystės teisinės normos Vengrijoje sudaro vaka¬rietiško ripo įstatyminę infrastruktūrą. Naujoji įstatyminė bazė, aprėpianti apskaitos, bankų ir bankroto įstatymus, Tarptautinių atsiskaitymų banko BIS nuomone, yra pažangiausia tarp Rytų Europos šalių, tačiau dėl didelio valstybės biudžeto deficito ji atsidūrė neadekvačioje ekonominėje terpėje (susidaro įspūdis, kad Vengrijos įstatymai pažodžiui nukopijuoti nuo Vakarų Europos analogų). Pavyzdžiui, Vengrijos teisinės normos, leidžiančios kokią nors paskolą paskelbti beviltiška ar abejotina, turint galvoje realias Vengrijos ekonomines sąlygas, yra per griežtos. Pagal pasaulinius standartus ir didžiausieji Vengrijos bankai yra maži, daugelis jų dar tik pradeda steigti filialus.
Pamažu gerėja bankų rinkodaros kokybė, daugelis bankų plečia savo veiklą teikdami pirmenybę taupomiesiems produktams, t.y. depozitiniams sertifikatams, obligacijoms, indėlių liudijimams ir valiutinėms sąskaitoms, mokėjimų kortelėms. Tarptautinio valiutos fondo vertinimu, Vengrijos bankų sistema jau beveik pasiekė kapitalo pakankamumo lygį, nustatytą Tarptautinio atsiskaitymų banko Bazelyje.
Vengrijoje jau daugiau kaip kelios dešimtys bankų prisijungė prie SWIFT. Tai gerokai daugiau nei kitose Rytų Europos šalyse: sukurta efektyvi kliringo sistema tarpbankiniams atsiskaitymams, diegiama visiškai automatizuota žiro sistema (kliento sąskaitose esančioms lėšoms pervesti). Siekiant visiško valiutos konvertuojamumo, neseniai sukurta tarpbankinė valiutų rinka. Tai plataus masto visiškai kompiuterizuota laisvos prekybos valiutomis sistema.
Valstybei dar prieš kelis metus priklausė beveik pusė visų 31 Vengrijos banko akcijų ir visos Valstybinio taupomojo banko akcijos. Be to, Vengrijoje dar yra 7-8 specializuotos institucijos. Turint galvoje tai, kad didelė bankų turto dalis priklausė įvairioms valstybinėms įmonėms, valstybės rankose tiesiogiai ar netiesiogiai buvo apie 90 proc. komercinių bankų sektoriaus akcijų. Naujasis bankų įstatymas davė akstiną naujam bankų privatizavimo etapui. Pagal šį įstatymą valstybės dalis bankuose iki 1997 metų turėjo sumažėti iki 25 procentų.
Ribojama ir užsienio kapitalo dalis. Stambiuose bankuose ji turi būti ne didesnė kaip 25 proc. Tai sudarys tam tikrų keblumų, nes bus nelengva surasti partnerį, kuris susitaikytų su tokiu dideliu savo dalies apribojimu.
Naujos bankininkystės teisinės normos Vengrijoje sudaro vakarietiško tipo įstatyminę infrastruktūrą. Naujoji įstatyminė bazė, apimanti apskaitos, bankų ir bankroto įstatymus, yra pažangiausia iš visų Europos šalių, tačiau dėl didelio valstybės biudžeto deficito ji atsidūrė neadekvačioje ekonominėje terpėje. (Skaitant kai kuriuos Vengrijos įstatymus susidaro įspūdis, kad jie pažodžiui nukopijuoti nuo Vakarų Europos analogų).

3.2. Vengrijos nacionalinis bankas

1991 m. priimtas Nacionalinio banko įstatymas suformulavo jo naujus pinigų politikos uždavinius ir atsakomybės sferą komercinių bankų, finansų rinkų ir valiutos atžvilgiu. Aukščiausiajai pinigų ir valiutos institucijai buvo garantuotas nepriklausomumas nuo vyriausybės. Komercinę bankininkystę visiškai perėmė komerciniai bankai.
Bankų priežiūra Vengrijos centrinis bankas neužsiima. Tai neseniai sukurtos Valstybinės bankų priežiūros žinybos darbas. Schematiškai Vengrijos bankų sistema pateikta 2 paveiksle.

 

 

 

Vengrijos

 

 

Valstybinė bankų

 

 

 

 

 

 

nacionalinis bankas

 

 

priežiūros žinyba

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Komerciniai bankai

 

 

Specializuoti bankai

 

 

Investiciniai bankai

 

Taupomieji bankai

 

2 pav. Vengrijos bankų sistema

Vyriausybės atžvilgiu Centrinis bankas formaliai išlaiko tam tikrą distanciją, nes Centrinio banko įstatymu įtvirtintas pinigų politikos nepriklausomumo principas. Tačiau daugybė praktinių problemų verčia Centrinį banką, glaudžiai bendradarbiauti su valdžios įstaigomis. Ryšį su. vyriausybe rodo ir tai, kad skiriant Centrinio banko prezidentą (šešeriems metams) ir keturis jo pavaduotojus, lemiamą žodį taria premjeras.
Vengrijos nacionaliniam bankui vadovauja dešimties narių direktoratas ir valdyba. Tačiau didžiausia atsakomybė už pinigų politiką tenka Vengrijos nacionalinio banko prezidentui. Svarbiausias valdybos tikslas – garantuoti kainą stabilumą. Nuo 1994 metų pradžios padaugėjo pinigų politikos priemonių. Vengrijos nacionalinis bankas dabar reguliariai vyriausybei parduoda ar priima kaip užstatą kasos orderius su įvairiais mokėjimo terminais; pamažu kuriasi jų rinka. Komerciniai bankai aprūpinami Centrinio banko pinigais panašiai kaip ir Vokietijoje, t.y. pardavinėjant juos be jokių apribojimų, nes bankai disponuoja akceptuojamais vertybiniais popieriais. Palūkanų norma, kurią Centrinis bankas kasdien nustato parduodamoms lėšoms, maždaug 2 proc. didesnė už palūkanų normą rinkoje. Bankų likvidumui daromas poveikis ir svopais
Kai komercinę bankininkystę perėmė komerciniai bankai, Vengrijos nacionalinis bankas nevykdo sandorių su firmomis ir privačiais klientais, tačiau jam vis tiek teko įveikti daug kliūčių. Centrinio banko personalas dar nesugeba klasifikuotai spręsti naujų uždavinių. Banko organizacinė struktūra nepritaikyta jo naujam vaidmeniui – valstybės centrinio ir esminio banko funkcijai. Žodis “kompiuteris” banke daugeliui dar negirdėtas. Trūksta patikimos statistikos, tiksliai atspindinčios tikrąją ekonomikos būklę. Be jos pinigų ir valiutos politika miglota. Todėl nenuostabu, kad ir nacionalinio banko prognozės gana dažnai nepasitvirtina. Pinigų rinka yra nepakankami išplėtota. Veikia valiutų rinka, per ją centrinis bankas daro įtaką forinto kursui.
Be greitai didėjančio valstybės biudžeto deficito, labai daug problemų centriniam bankui sudaro ir komerciniai bankai. Daugelis jų turi labai daug beviltiškų skolų, ir neaišku, ką su jomis daryti, nes jei bandytų jas padengti, kaip siūlo Privatizacijos tarnyba, tai netektų viso savo kapitalo. Į spaudimą, kuris verčia juos prisitaikyti prie naujų bankininkystės ir nemokumo įstatymų, komerciniai bankai, centrinio banko pinigų politikos skyriaus vadovų nuomone, kol kas rimčiau nereaguoja. Tik pamažu privatūs klientai, įmonės ir bankai mokosi savo veikloje atsižvelgti į tokius dalykus, kaip kainų raida, palūkanų normos, keitimo kursai, pajamų raida, likvidumai.
Bankų priežiūra Vengrijos nacionalinis bankas neužsiima. Tai neseniai sukurtos valstybinės priežiūros žinybos darbas, tačiau ji dirba nepatenkinamai. Centriniame banke vyrauja nuomonė, kad 1992 m. bankų bankrotų buvo galima išvengti.
Valstybės biudžeto deficitas, padidėjęs iki 8 proc. bendrojo nacionalinio produkto, smarkiai apsunkina centrinio banko pastangas sukurti efektyvią kapitalo rinką, kadangi valstybė surenka beveik visas privačių indėlininkų santaupas ir ekonomikai plėtoti palieka labai mažai likvidumų.
Vyriausybės atžvilgiu centrinis bankas formaliai išlaiko tam tikrą distanciją, kadangi Centrinio banko įstatyme įtvirtintas pinigų politikos nepriklausomumo principas. Tačiau daugybė problemų, su kuriomis susiduria persitvarkymo etapo visuomenė, verčia centrinį (valstybės) banką glaudžiai bendradarbiauti su valdžios įstaigomis. Ryšį su vyriausybe rodo ir tai, kad, skiriant centrinio banko prezidentą (šešeriems metams) ir keturis jo pavaduotojus, lemiamą žodį taria premjeras.
Kad galėtų išlaikyti nepriklausomumą ir sėkmingai kovoti su infliacija, centrinis bankas valstybę turi finansuoti tik ribotai. Finansų ministerijai jis jau neteikia jokių tiesioginių kreditų, tačiau gali perimti valstybės skolas, kurios 1993 m. apribotos 5 proc. valstybės pajamų, 1994 m. – 4 proc., o 1995 m. – tik 3 proc. Tokio ribojimo tikslas – aprūpinti nacionalinį banką pinigais, reikalingais įsiterpti į pinigų bei kapitalo rinkas.
Atsakomybę už forintą Nacionalinis bankas dalijasi su vyriausybe. Vengrijos valiuta dar neseniai buvo siejama su valiutų krepšeliu, kurio pusę sudarė ekiu, o kitą pusę – JAV doleris. Vėliau ekiu pakeistas Vokietijos marke. Tai nelabai sėkmingas sprendimas, kadangi doleris atsižvelgiant į eksportą turi per didelę svorį.
Forintui leidžiama svyruoti ± 0,5 % oficialaus kurso. Centrinis bankas, darydamas intervencijas į valiutų rinką, stengiasi išlaikyti šį kursą. Sprendimus keisti oficialų kursą priima vyriausybė, tačiau esminis bankas po kiekvienos oficialios devalvacijos gali 5 proc. ją sušvelninti. 1993 m. forintas devalvuotas keturis kartus (dar nepasibaigus metams).
Vengrijos nacionaliniam bankui vadovauja dešimties narių direktoratas ir valdyba. Tačiau galutinė atsakomybė už pinigų politiką tenka Vengrijos nacionalinio banko prezidentui. Valdybos svarbiausias tikslas – kainų stabilumas. Pamažu kuriasi pinigų politikos priemonių spektras. Komerciniai bankai aprūpinami centrinio banko pinigais panašiai kaip ir Vokietijoje, t.y. pardavinėjant juos be jokių ribojimų, kadangi bankai disponuoja akceptuojamais vertybiniais popieriais. Palūkanų norma, kurią centrinis bankas kasdien nustato toms parduodamoms lėšoms, maždaug 2 % didesnė už rizikos palūkanų normą. Kaip jau minėta, bankų likvidumui daromas poveikis ir keitimais.
Be to, stengiamasi nustatyti ir piniginių išteklių ribą. Kitose srityse centrinis bankas dirba gana sėkmingai – jam pavyko sumažinti infliaciją. Smarkiai sumažėjo ir palūkanų lygis.

3.3. Bankininkystės įstatymas
1991 metais parlamentas priėmė naują bankininkystės įstatymą, oficialiai vadinamą- Finansų institucijų ir bankų veiklos įstatymu. Jis pagrįstas Europos ekonominės bendrijos bankininkystės direktyva ir apibrėžia bankų institucijas, jų veiklą, jos reguliavimą (įskaitant ir reikalavimus kapitalo sudėčiai), valstybinės bankų priežiūros institucijos teises ir pareigas.
Pagal naująjį įstatymą:
• Bankai skirstomi į keturis tipus: komercinius, specializuotus, investicinius ir taupomuosius.
• Nuo 1993 m. sausio l d. baokų kapitalo pakankamumas turi siekti 8 proc. Iki 1994 metų pabaigos Valstybinė bankų priežiūros žinyba šiuo atžvilgiu galėjo daryti tam tikras nuolaidas.
• Vieno investuotojo dalis banke neturi viršyti 25 proc. Šią ribą leidžiama viršyti tik kitoms bankų institucijoms. Nuo 1997 m. sausio l d. 25 proc. riba galioja ir valstybei priklausančiai daliai bankuose.
• Bankai turi deponuoti grynaisiais arba kaip likvidžius aktyvų rezervus, t.y. atitinkančius 20 proc. substandaitimų (nevisiškai atitinkančių standartus) reikalavimų, 50 proc. abejotinų paskolų ir 100 proc. beviltiškų paskolų vertės.
• Visos finansų, institucijos privalo įsteigti indėlių draudimo fondą,
• Bankai turi finansuoti valstybinę bankų priežiūrą (turinčią įgaliojimus kontroliuoti ir tirti jų veiklą), tam skirdami 0,12 proc. bendrojo jų balanso.

Kartu su naujuoju bankininkystės įstatymu priimti apskaitos, audito ir bankroto įstatymai. Tačiau ši nauja juridinių normų sistema iškėlė ir naują problemą – bankai, teikdami paskolas, pasidarė labai atsargūs, kartu labai susiaurindami klientų ratą.

IŠVADOS

Vidurio Europos šalyse problemos bankų sektoriuje kilo bei privertė įsikišti vyriausybes pertvarkant ekonomiką ir keičiant nusistovėjusį, tradicinį požiūrį naujomis rinkos ekonomikos taisyklėmis. Tiek Lenkijoje, tiek Vengrijoje problemas bankų sektoriuje išryškino įvesti tarptautiniai apskaitos standartai arba atliktas tarptautinis banko auditas. Čekijos atvejis yra išskirtinis, kadangi problemos kilo įmonėms grąžinant paskolas bankams, kai Vyriausybė nurodė pertvarkyti įmonėms išduotas paskolas, tačiau šis peržiūrėjimas taip pat susijęs su naujų apskaitos ir kreditavimo taisyklių įvedimu. Galime daryti tokias išvadas:
1. Vienas iš pirmųjų veiksmų atliktų nagrinėjamose Vidurio Europos šalyse buvo bankų aktyvų restruktūrizavimas, vyriausybei išperkant blogas paskolas ir bankų balansuose jas paprastai pakeičiant Vyriausybės obligacijomis. Blogos paskolos buvo išimamos iš valstybinių bankų ir šis bankų balansų valymas buvo skirtas išimti pereinamuoju laikotarpiu bankų restruktūrizuojamoms valstybinėms įmonėms išduotoms paskoloms arba paskoloms, išduotoms su valstybės garantija. Iš bankų buvo išimamos visos atitinkančios tam tikrus kriterijus paskolos (paskolos išduotos iki tam tikros datos arba paskolos nustatytoms įmonėms). Vengrijoje paskelbus aktyvų išpirkio kainą, bankams buvo suteikta teisė patiems pasirinkti: parduoti paskolas ar ne.
2. Blogų paskolų valdymui Čekijoje ir Vengrijoje buvo pasirinktas centralizuotas modelis, perduodant paskolas vienai, specialiai tam tikslui įkurtai įmonei. Lenkijos atveju buvo pasirinktas kitoks variantas, kai išskirti blogų paskolų portfeliai buvo palikti pačiuose bankuose sukurtuose blogų paskolų valdymo departamentuose. Abu būdai turi savo privalumų ir trūkumų. Centralizuoto valdymo pagrindiniais privalumais laikoma, kad yra nutraukiami ryšiai tarp banko darbuotojų išdavusių paskolą ir kliento. Turto valdymo įmonė, perėmusi paskolą gali naujai pažvelgti ir įvertinti galimybes realizuoti aktyvą. Paliekant paskolas tame pačiame banke yra išlaikoma visa informacija apie klientą, bankas žino skolininko veiklos ypatumus, jo kredito istoriją. Paprastai šis faktorius yra svarbesnis įmonėms išduotoms paskoloms. Šiuo atveju bankas taip pat yra suinteresuotas atgauti suteiktą paskolą. Lenkijoje taip pat buvo akcentuojamas bankų personalo įgūdžių, vertinti skolininko rizikingumą rinkos sąlygomis, ugdymas
3. Išėmus iš bankų balansų blogas paskolas, kitas svarbus žingsnis buvo jų kapitalo bazės atkūrimas. Kapitalizavimas skirtingais mastais buvo atliktas visose nagrinėjamose Vidurio Europos šalyse. Vengrijoje paaiškėjus, kad apskaičiavus pagal tarptautinius apskaitos standartus, privatūs bankai taip pat neturi pakankamos kapitalo bazės, buvo parengta ir privačių bankų kapitalizavimo programa. Lenkijoje susidūrusiems su problemomis ir parengusiems veiklos atnaujinimo planus bankams buvo suteikiama valstybės pagalba išperkant jų naujas akcijų emisijas. Dažniausiai akcijos yra išperkamos mokant už jas Vyriausybės obligacijomis. Po kapitalizavimo labai išauga valstybės valdoma dalis bankų sektoriuje ir už tai atsakingos institucijos turi būti pasiruošusios bankų valdymui bei vėliau jų privatizavimui.
4. Svarbu, kad bankai būtų rekapitalizuojami iškarto iki reikiamo kapitalo pakankamumo lygio, kadangi priešingu atveju iškyla moralinės rizikos problema, kai bankų vadovybė imasi nepagrįstos rizikos tikėdamasi, kad valstybė vėl įsikiš ir padengs susidariusius nuostolius. Šiuo atžvilgiu neigiamai galima vertinti Vengrijos patirtį, kai bankai buvo rekapitalizuojami keletu etapų.
5. Rekapitalizavus bankus sekantis vyriausybių žingsnis – jų privatizavimas, privatizavimo plano įgyvendinimas siekiant sumažinti valstybės vaidmenį bankų sektoriuje. Vidurio Europos valstybėse bankai buvo privatizuojami įvairiais būdais, tarp kurių pagrindiniai būtų atviri pardavimo konkursai bei tiesioginės derybos su galimais investuotojais. Abu šie būdai vienodai priimtini, pagrindiniu privatizavimo tikslu laikant konkurencijos didinimą bei užsienio investicijų pritraukimą. Čekijoje privatizuojant Komercinį banką buvo priimtas politinis sprendimas ir jis buvo viešai parduotas už investicinių čekių analogus.
6. Priklausomai nuo to, kiek lėšų buvo skirta bankų restruktūrizavimui ir kokie tikslai įgyvendinti, buvo diegiami ir tarptautiniai apskaitos standartai. Čekijoje buvo paliktas ilgesnis pereinamasis laikotarpis ir bankams suteikta galimybė prisitaikyti prie naujų reikalavimų patiems. Lenkijoje ir Vengrijoje, kadangi buvo atliktas platesnio masto bankų restruktūrizavimas, tarptautiniai apskaitos standartai buvo įvesti be pereinamųjų laikotarpiu. Staigus tarptautinių standartų įvedimas kartu padėjo išryškinti ir problemas bankų sektoriuje bei sukurti atitinkamas restruktūrizavimo programas.
7. Lietuvoje, kaip ir kitose pereinamosios ekonomikos šalyse, problemas bankų sektoriuje nulėmė struktūriniai ekonomikos pokyčiai, būdingi visoms pereinamosios ekonomikos šalims. Pasikeitus ekonomikos sąlygoms nebuvo sukurta nauja įstatyminė bazė, tiek bankai ir įmonės susidūrė su aukšto laipsnio sistemine rizika, kai reikėjo pertvarkyti įmonių veiklą, persikvalifikuoti vadybininkams ir prisitaikyti dirbti naujomis sąlygomis.
8. Problemas Lietuvos bankų sektoriuje išryškino greitai sumažėjusi infliacija, kai reali palūkanų norma pasirodė esanti didesnė už numatomą ir įmonės nebegalėjo grąžinti paimtų paskolų, o bankai 1994 metais turėjo be pereinamojo laikotarpio sudaryti specialiuosius atidėjimus rizikingiems aktyvams pagal naujas Lietuvos banko patvirtintas paskolų grupavimo taisykles. Didžiausiems bankams susidūrus su likvidumo problemomis ir deklaravus nuostolingą veiklą, Vyriausybė turėjo įsikišti į bankų sektorių, suteikdama pagalbą valstybiniams bankams bei bandydama atnaujinti privačių bankų veiklą. Pagrindą restruktūrizavimui sudarė 1996 m. birželio 18 d. Seimo priimtas VVP bankams restruktūrizuoti emisijos įstatymas, kuriame buvo numatyti šaltiniai bankų restruktūrizavimo finansavimui ir numatyta restruktūrizavimo sistema.
10. Valstybinių bankų nuostolius lėmė ir ribotos apimties aktyvų restruktūrizavimas. Kadangi iš bankų balansų buvo išimtos tik pačios blogiausios, jau nurašytos, paskolos, todėl likę nepertvarkyti aktyvai ir toliau reikalavo didinti specialiuosius atidėjimus bei lėmė nepakankamai pelningą bankų veiklą. Restruktūrizuojant bankų aktyvus turėjo būti išimtos iš balansų visos 4-5 grupės paskolos. Šis būdas pareikalautų daugiu valstybės lėšų, tačiau tokiu atveju balanso išvalymo bei bankų rekapitalizavimo momentas taptų atskaitos tašku vertinant tolimesnę banko vadovybės veiklą.

Vertinant visą Lietuvos bankų restruktūrizavimo programą, galima teigti, kad ji buvo nenuosekli, pernelyg priklausoma nuo politinių sprendimų, kuriuos lėmė vyriausybių pasikeitimai, rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą bei Prezidento rinkimai. Tą faktą, kad kitose Vidurio Europos valstybėse bankų restruktūrizavimas buvo atliktas nuosekliau, galima paaiškinti didesnių tų šalių politiniu stabilumu, sugebėjimų mokytis iš padarytų klaidų. Lietuvos atveju, kadangi buvo paliesti daugelio žmonių interesai, politiniai interesai dažnai užgoždavo ekonominę logiką bei strateginių tikslų siekimą.

LITERATŪRA

1. Vaškelaitis Pinigai: komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas: teorija ir praktika / Lietuvos mokslas, monografija, 2003.
2. Ališauskas L., Vaškevičius V. Šiuolaikinės bankų sistemos / Lietuvos informacijos institutas. Vilnius 1998. ISBN 9986-12-172-8
3. Maldeikienė A. Valstybės valdomų bankų vertė nuolat menksta // Mokesčių žinios. 1998 spalis 5-11, Nr. 40, 13 psl.
4. Miller W. Commercial Bank valuation, 1995.
5. Chudzik R., A Comparative Analysis of Bank Restructurisation Programs in the Czech Republic, Hungary and Poland. Prieiga per internetą: http://viadrina.euv-frankfurt-o.de/~chudzik/weran.htm
6. National bank of Hungary. Annual report 1999. Prieiga per internetą: http://www.mnb.hu/english/4_public/2000/eves/en_eves2000_tartalom.htm
7. Chudzik R., A Comparative Analysis of Bank Restructurisation Programs in the Czech Republic, Hungary and Poland. Prieiga per internetą:
http://viadrina.euv-frankfurt-o.de/~chudzik/weran.htm
8. Po šių metų nesėkmių Europos bankai iš 2003-iųjų nesitiki nieko gera / Euroverslas, Reauters – Elta. Prieiga per internetą: http://www.euroverslas.lt/?-1239492009
9. Europoje turėtų sparčiai plėstis interneto bankininkystės sektorius / Euroverslas, Elta. Prieiga per internetą: http://www.euroverslas.lt/?1348731257
10. Bnakų sektoriaus liberalizavimas ES ir Vakarų Europos valstybėse / Prieiga per internetą: http://www.lb.lt/lt/leidiniai/integracija2000_3/projektai3.pdf
11. http://finansai.tripod.com/7.htm