Anotacija
Rizikos – nesėkmės tikimybės ,galimų praradimų pavojus – valdymas dėl savo svarbos tapo atskira bankų veiklos sritis
Žodis „ rizika“ dažniausiai turi neigiamą reikšmę, ši sąvoka reiškia galimą pavojų, žalą ir nuostolius. Rizika suprantama kaip galimybė patirti nuostolių, prarasti pajamas arba tai, kad siekiant numatyto tikslo prireiks papildomų išteklių.
Šiame darbe apžvelgiama labai aktuali Lietuvos bankams tema – kredito (kreditinė) rizika. Darbe yra aprašyta kas yra rizika, jos rūšys, taip pat kaip kreditinę riziką įvertina NORD/LB Lietuva bankas ir pateikti pasiūlymai kaip šią riziką sumažinti.
Pirmoje darbo dalyje Jūs sužinosite kas yra rizika, susipažinsite su rizikos rūšimis. Taip pat sužinosite kaip įvertinti kredito riziką ir pagal ką bei kaip kredito riziką įvertina NORD/LB Lietuva kredito specialistai.
Antroje dalyje yra išdėstyti pasiūlymai kaip mažinti kreditinę riziką, taip pat pateikti alternatyvūs kreditavimo būdai.
Darbo pabaigoje išdėstomos išvados ir darbo priedai bei literatūros šaltiniai, kuriais naudotasi rašant darbą.
Įvadas
Temos aktualumas. Rizika yra labai nepageidaujama, tačiau banko veikloje ji yra neišvengiama. Tikriausiai nėra ne vieno banko, kuris nebūtų patyręs nuostolių dėl blogų paskolų. Blogos paskolos ir nuostoliai dėl jų šiaip sau iš niekur nieko neatsiranda, tai priklauso nuo daugelio dalykų, tokių kaip skolininko galimybės apmokėti skolą, banko aplaidumo ir pan. Todėl kiekvienas iš bankų ieško įvairiausių būdų kaip apsidrausti nuo nepageidaujamų įvykių, kurie bankui atneša nuostolius. Šie nepageidaujami įvykiai bei galimas nuostolis dar yra kitaip vadinami rizika, o jeigu tie nuostoliai yra negrąžintos paskolos, tai – kreditine rizika. Deja, rizika kaip ir su visomis verslo formomis, taip ir su banko veikla yra glaudžiai susijusi ir jos visiškai panaikinti neįmanoma, tačiau ji turi ir teigiamą pusę – rizika skatina veiklą.
Tai, kad rizikos panaikinti neįmanoma dar nereiškia, kad su ja negalima “kovoti”. Verslo žmonės nuo seno stengėsi riziką minimizuoti ir numatyti galimus savo veiklos posūkius. Aišku, visko numatyti neįmanoma, bet stengiamasi bent jau nekartoti senų klaidų. Būsimų įvykių numatymą galima dar kitaip pavadinti rizikos įvertinimu. Gerai įvertinus galimą riziką, galima ją minimizuoti, bent jau tiek kiek leidžia savo jėgos.
Darbo objektas: NORD/LB Lietuva kredito rizika.
Darbo tikslas: Aprašyti kas yra rizika, jos rūšys, taip pat kaip kreditinę riziką įvertina NORD/LB Lietuva bankas ir pateikti pasiūlymus kaip šią riziką sumažinti.
Darbo uždaviniai:
1. Išnagrinėti kas yra rizika, susipažinti su rizikos rūšimis.
2. Atlikti esamos kredito rizikos NORD/LB Lietuva padėties analizę.
3. Išreikšti svarbiausius pasiūlymus ir pateikti alternatyvius kredito būdus.
Literatūra:
Darbe rėmiausi įvairia moksline-metodine literatūra bei internetu.
RIZIKA . RIZIKOS RŪŠYS
1. 1. Rizika
Rizika yra nuolatinė bet kokios žmogaus veiklos dalis. Galima iš anksto nuspręsti ką ir kaip darysi, bet visiškai išvengti rizikos neįmanoma. Rizika be kita ko skatina ūkinę ir finansinę veiklą.
Ir užsienio ir lietuviškuose šaltiniuose rizika apibūdinama įvairiai:
rizika – tai pavojus, nuostolių bei netekimų galimybė;
rizika – tai kintamumas, susijęs su laukiamomis pajamomis ar pelno srautu;
rizika – nepageidaujamo įvykio, nepasisekimo tikimybė, galimybė.
Websterio žodyne – rizika traktuojama kaip pavojus, nuostolio galimybė. Iš visų apibūdinimų galima suprasti, kad rizika nėra malonus dalykas ir trumpiausiai galima apibūdinti taip: rizika – tai galimybė įvykti nepageidaujamam įvykiui.
Žmogus negali tiksliai numatyti būsimų įvykių. Daugiau dėmesio skiriama tiems tikimiems įvykiams, su kuriais dažniau susiduriama, o likusiais domimasi mažiau. Dalis vadybininkų apie riziką yra susidarę klaidingą nuomonę ir jie samprotauja kad:
• jie gali visiškai išvengti rizikos;
• blogi rizikingų situacijų rezultatai yra blogų sprendimų pasekmė;
• kiekvienas žmogus nepriklausomai nuo esamos situacijos linkęs arba rizikuoti, arba išvengti rizikos.
Visa tai yra klaidingi samprotavimai ir tai galima nuspręsti vien pagal vadybininko veiklai būdingų trijų momentų:
• ribotų valdymo galimybių;
• informacijos trūkumo;
• laiko stokos.
Taip pat ūkinių bei finansinių situacijų negalima visiškai kontroliuoti, nes jos priklauso nuo daugelio veiksnių:
1. Stichinės nelaimės (potvyniai, žemės drebėjimas, audra ir pan.);
2. Aplinkos ir politikos poveikis (karas, pilietiniai neramumai, įstatymų ir taisyklių pasikeitimas ir pan.);
3. Ekonominė ir finansinė aplinka (infliacija, veiklos produkto paklausa, valiutų kursų svyravimai, finansinių įsipareigojimų nevykdymas, tiekėjų ir klientų bei konkurentų galimybės ir kt.);
4. Veiklos strategija (nepakankamai aiškūs ir detalūs projektai, klaidos juose ir t.t.);
5. Organizaciniai veiksniai (darbuotojų kompetencija ir produktyvumas, darbo ginčai ir streikai, nekokybiškas darbas, traumos, vagystės ir pan.).
Šios ir kitos situacijos niekada nepasikartoja tiksliai. Todėl ir negalima jų įvertinti tiksliai.
1.2. Rizikos rūšys
Riziką galima suskirstyti į dvi stambias grupes:
1. grynoji rizika, kai yra tikimybė gauti tik nuostolį arba nulinį rezultatą;
2. spekuliatyvi rizika – tikimybė gauti tiek teigiamą tiek neigiamą rezultatą.
Veiklos operacijų požiūriu, rizika gali būti skirstoma šitaip:
• gamybinė rizika – pavojus kompanijai, firmai neįvykdyti savo įsipareigojimų pagal sutartis;
• investicinė rizika – pavojus nuvertėti investiciniam finansiniam portfeliui, sudarytam iš nuosavų ir įsigytų vertybinių popierių;
• rinkos rizika – nepalanki rinkos procentinių normų bei santykių svyravimo nacionaline ir užsienio valiuta galimybė;
• finansinė rizika – pavojus nevykdyti finansinių įsipareigojimų.
Kiti išskiria verslo, finansinę ir bendrąją rizika. Verslo rizika – firmos nesugebėjimas padengti savo veiklos sąnaudų bei išlaidų. Finansinė – nesugebėjimas padengti finansinių kaštų. Bendroji rizika – tai verslo ir finansinė rizikos kartu sudėjus.
Rizika yra labai plati sąvoka. Siekdami sumažinti praradimus ir nesėkmes, atsakingi veiklos dalyviai turėtų anksto įvertinti galimas neigiamas pasekmes, analizuoti tikėtinus rizikos veiksnius ir numatyti priemones nesėkmėms išvengti. Šiaip yra nepatartina pradėti veiklą neįvertinus rizikos. Reikia analizuoti keliais alternatyvas, įvertinti jų pavojus ir pasirinkus projektą iš anksto numatyti kaip apsisaugoti nuo būsimų finansinių nuostolių. Rizikos įvertinimui naudojami ekspertiniai rizikos vertinimo būdai, tikimybių teorija ir kt. Patogiausia bendrąją riziką įvertinti pagal 1-priedą.
Taip pat reikėtų laikytis amerikiečių eksperto B.Berlimerio principų:
• rizikos nuostoliai nepriklauso vienas nuo kito;
• vienos krypties “rizikos portfelio” nuostoliai nebūtinai didina kitų rizikos nuostolių tikimybę;
• maksimalūs galimi nuostoliai neturi viršyti veiklos dalyvio finansinių galimybių.
Žiūrint į rizikos lygį, skiriamos tokios rizikos sritys:
• sritis be rizikos. Nuostoliai šioje srityje lygūs nuliui;
• leistinos rizikos sritis. Čia firma patiria nuostolių, bet jie yra tokio lygio, kuriam esant gaunamas laukiamas pelnas ir veikla finansiniu požiūriu yra tikslinga;
• kritinės rizikos sritis. Šiuo atveju nuostoliai gali viršyti laukiamą pelną ir pajamos nepadengti kaštų;
• katastrofiška rizikos sritis, kuriai esant nuostoliai prilygsta firmos turto dydžiui arba ir viršija jį. Į šią rizikos sritį pakliuvusios firmos dažniausiai bankrutuoja, jos uždaromos.
1.3. Rizika ir pelno norma
Rizika yra susijusi su pelno norma. Ji gali būti išreikšta matematiškai kaip nuostolių atsiradimo fakto tikimybė ir gali būti apskaičiuota pakankamu tikslumu. Kad nustatyti kiekybiškai finansinės rizikos dalį, reikia žinoti tam tikrų atskirų veiksmų pasekmes ir jų tikimybę. Taikant tikimybių teorijos metodus, matematinė laukiamoji fakto reikšmė dauginama iš jo pasirodymo tikimybės
Subjektyvus metodas remiasi subjektyviais kriterijais ir nuomonėmis. Tai yra ekspertų vertinimas, finansų konsultanto nuomonė, asmens praktinė patirtis ir pan. Tokiu atveju skirtingos įmonės ar asmenys skirtingai finansiniai situacijai gali suteikti skirtingas reikšmes ir pasirinkimas gali būti visiškai priešingas.
Rizikos laipsniui įvertinti taikomi du pagrindiniai kriterijai: vidutinė laukiama reikšmė (VLR) ir galimo rezultato svyravimai. VLR yra visų galimų rezultatų vidutinė reikšmė, kai kiekvieno rezultato tikimybė yra jo pasikartojimo dažnumas. VLR parodo vidutinį rezultatą, kurio tikimasi sulaukti. Tai yra tik apibendrinta kiekybinė charakteristika ir pagal ją negalima priimti alternatyvaus sprendimo.
Tam, kad priimti sprendimą reikia nustatyti galimo rezultato svyravimo ribas (teigiamą ar neigiamą nukrypimą). Tam tikslui skaičiuojama dispersija (2) ir vidutinis kvadratinis nukrypimas ():
2=((x-¬¬¬¬x)2*n)/n
x – kiekvieno stebėjimo atvejo laukiama reikšmė.
X – vidutinė laukiama reikšmė.
n – stebėjimų skaičius (dažnumas).
=sqr(((X-X)2*n)/n)
Gilesnei analizei taikomas variacijos koeficientas, kuris išreiškiamas procentais (v=*sqrX*100).šis koeficientas yra santykinis dydis, ir jo didumui neturi įtakos tiriamo rodiklio absoliučios reikšmės. Taikant variacijos koeficientą, galima palyginti skirtingais matavimo vienetais išreikštų požymių svyravimus. Variacijos koeficiento dydžių kokybinis įvertinimas yra toks: iki 10% silpnas svyravimas; nuo 10% iki 25% – vidutinis lygis; virš 25% aukštas lygis.
1.4. Finansinė rizika
Šiame darbe bus šnekama apie finansinę riziką, o konkrečiau apie vieną jos rūšį – kreditavimo riziką. Bet, kadangi visos finansinės rizikos rūšys yra tarpusavyje susiję, tai apžvelgsime ir kitas jos rūšis.
Finansinė rizika yra priskiriama prie spekuliatyviosios rizikos grupės, nes galimas dažno sprendimo rezultatas yra pajamos arba nuostoliai.
Savo ruožtu finansinė rizika yra suskirstyta į keturias pagrindines rūšis:
1. Kreditinė rizika – pavojus neatgauti pagrindinių sumų ir procentinių pinigų;
2. Procentinė rizika – (patiria bankai ir kitos kreditinės įmonės) kai pritraukiamų lėšų procentinės normos yra didesnės už kreditų procentines normas;
3. Valiutinė rizika – pavojus netekti valiutos, keičiantis vienos valiutos kursui kitos atžvilgiu, taip pat patirti nuostolius nacionaline valiuta, atliekant užsienio prekybos, kreditines ir kitas operacijas.
4. Prarastos finansinės naudos rizika. Tai netiesioginiai finansiniai nuostoliai (pvz.: negautas papildomas pelnas) dėl laiku neįvykdytų tinkamų sprendimų. Pavyzdžiui, nepasirūpinta savalaikiu draudimu ir pan.
Dar viena svarbi bankui yra likvidumo rizika, kuri atsiranda tuomet, kai bankas negali padengti savo įsipareigojimų turimais aktyvais.
1.5. Kas yra kreditas
Kreditas – tai laikinai laisvų lėšų akumuliavimo ir paskirstymo forma, kuri paremta grąžintinumo, mokėjimo ir teminuotumo sąlygomis. Grąžintinumas – tai iš anksto numatytas pinigų grąžinimas, mokėjimas – kredito suteikimas už palūkanas, o teminuotumas – kokias terminais mokamos palūkanos bei paskola.
Paskolos yra skirstomos pagal trukmę:
• ilgalaikės;
• vidutinės trukmės;
• trumpalaikės.
Trumpalaikės paskolos yra suteikiamos iki 1 metų. Gali būti net vienai dienai arba vienam sandoriui finansuoti. Pagrindinis principas yra tas, kad paskola naudojama trumpalaikiam turtui įsigyti arba einamiesiems mokėjimams vykdyti.
Vidutinės trukmės paskolos – nuo 1 iki 3metų. Ilgalaikės virš 3 metų. Jos teikiamos įvairių inovacinių projektų finansavimui, statyboms, nekilnojamam turtui įsigyti ir pan.
1.6. Kreditinė rizika
Su paskolų teikimu susijusi didžiausia bankų rizikos dalis. Bankai prisiima tam tikrą dali šios rizikos ir nėra tokio banko, kuris nebūtų patyręs nuostolių dėl blogų paskolų. Tačiau šie nuostoliai gali būti sumažinami iki minimumo jeigu sugebama tinkamai įvertinti kredito riziką ir profesionaliai organizuoti bei valdyti banko kreditavimo funkciją.
Kredito rizika – tai rizika, kad finansinis kontraktas nebus vykdomas pagal pradinės sutarties sąlygas. Tai rizika, kad bankas gali patirti finansinių nuostolių dėl skolininko art kitos šalies negalėjimo ar nenoro padengti paskolą ar įvykdyti įsipareigojimus. Rizika turi būti įvertinta tiek paskolos išdavimo, tiek paskolos administravimo metu, siekiant išvengti nuostolių.
Paskolą gali gauti visi ūkio subjektai, užsienio įmonės bei fiziniai asmenys. Prieš suteikiant paskolą yra įvertinama kiekvieno kliento rizika. Kiekvienas klientas, norintis gauti paskolą, pateikia bankui tam tikrus dokumentus. Iš pradžių pateikiamas prašymas išduoti paskolą. Tolesnėje eigoje verslo planas. Jei paskola trumpalaikė, tai užtenka ketinimų protokolų, kontraktų, sąskaitų, kuriuos reikia apmokėti.
Verslo plane turi atsispindėti paskolos panaudojimo tikslas ir sugrąžinimo gebėjimas.
Po to yra reikalaujama pateikti paskutinių ataskaitinių laikotarpių ataskaitas, pagal kurias galima būtų nuspręsti esamą įmonės padėtį. Be to yra reikalaujamas užstatas, kuris įkeičiamas bankui kaip garantas. Užstatas yra įvertinamas turto vertintojų. Juo gali būti nekilnojamasis turtas, vertybiniai popieriai, indėliai kitas ilgalaikis turtas. Įkeistas turtas būtinai turi būti apdraustas rinkos kaina skolinio įsipareigojimo įvykdymo laikotarpiui.
Nekilnojamasis turtas turi būti užregistruojamas hipotekoje. Su įkeičiamu turtu egzistuoja rizika, kad jo vertė gali sumažėti, nes yra neaišku, kokia jo vertė bus po 10 ar daugiau metų.
Bankas taip pat žiūri ir į įmonės veiklą:
• kas yra įmonės akcininkai;
• ar įmonė turi paskolų kituose bankuose ir pan.
Visa tai sužinoti palengvina Lietuvos banke įkurto paskolų rizikos duomenų bazė. Bankai paduoda užklausimus į duomenų bazę apie klientą ir gauna norimą informaciją.
Kas tai yra duomenų bazė?
Duomenų bazėje yra centralizuotai surinkta informacija apie visas įmones kada nors ėmusias paskolas iš Lietuvos bankų. Ten yra sudarytos prielaidos paskolų gavėjo finansinei būklei įvertinti ir tai sudaro sąlygas išduoti paskolas su minimalia rizika. Duomenų bazei duomenis teikia visi Lietuvos bankai.
Bankas taip pat analizuoja rinką, kurioje įmonė veikia, kad galėtų numatyti riziką ateityje. Žiūrima į konkurencines galimybes kitų klientų atžvilgiu, kokia situacija yra toje rinkoje, ar įmanomas naujų technologijų įdiegimas, kas įmonės tiekėjai, infrastruktūra, įmonės valdymas. Išsiaiškinamos įmonės stipriosios ir silpnosios pusės.
Trumpalaikėms paskoloms visa tai išnagrinėjama per 1 – 2 savaites, ilgalaikėms – iki 1 mėnesio.
Išdavus paskolą labai svarbu jos priežiūra, kontroliavimas, administravimas. Egzistuoja įvairūs paskolų įvertinimų principai, pagal kuriuos skaičiuojami atidėjimai.
Paskolos yra suskirstomos į penkias grupes (procentus pasirenka patys bankai, čia pateikiami standartiniai):
1. standartinė 0;
2. galimos rizikos 0 – 20;
3. padidintos rizikos 20 – 40;
4. abejotina > 40;
5. nuostolinga 100.
Kiekvienai grupei bankai turi patvirtinę specialiuosius atidėjimus.
Rizikos nustatymo kriterijai:
1. Paskolos ar jos dalies grąžinimo ir palūkanų terminų laikymasis.
2. Paskolos pertvarkymo ir refinansavimo faktai.
3. Skolininko ūkinės ir finansinės veiklos būklė.
4. Ilgalaikės paskolos gavėjo investicinio projekto faktinis vykdymas.
Paskolai užtikrinti įkeistas turtas yra papildomi paskolos atgavimo šaltiniai, kurie nėra tiesiogiai susiję su paskolos grąžinimu.
1. Paskolų terminai:
jeigu terminai praleisti mažiau nei 7 dienos, tai priskiriama standartinei grupei.
Jeigu 7 – 30 dienų – II grupė;
jeigu 31 – 90 dienų – III grupė;
jeigu 91 – 180 dienų – IV grupė;
jeigu daugiau už 180 dienų – V grupė.
2. paskolų pertvarkymas – tai paskolos sutarties sąlygų pakeitimas. Tai gali būti:
1) paskolos ar palūkanų terminų pratesimai ar pakeitimai;
2) palūkanų normų pakeitimas;
3) sukauptų palūkanų kapitalizavimas, kai sukauptų palūkanų suma didinama paskolos suma.
Paskolos refinansavimas – tai vienos ar kelių anksčiau išduotų paskolų padengimas naujai išduota paskola arba naujos paskolos sutarties sudarymas nutraukus anksčiau galiojančias paskolas bankuose.
3. skolininko būklė turi būti įvertinta į objektyvius ir subjektyvius kriterijus, t.y. analizė turi būti ir kiekybinė, ir kokybinė.
Objektyvus kriterijus – finansinių rodiklių analizė. Kiekvienas bankas susikuria tokių rodiklių skaičiavimo bei analizės procedūras.
Vertinant fizinių asmenų finansinę būklę atsižvelgiama į darbo užmokesčio dydį bei stabilumą, darbovietės finansinę būklę, papildomas pajamas (dividendus, turto pardavimus ar pan.). Objektyvus kriterijus tai informacija apie ankstesnį skolininko finansinių įsipareigojimų laikimasį, apie turto areštą ir t.t.
Subjektyvūs kriterijai – tai įmonės vadovo patirtis ir kvalifikacija, prekių ir paslaugų paklausa rinkoje, konkurencinė aplinka, bendra ekonominė padėtis konkrečioje ūkio šakoje, jos didelė priklausomybė nuo keleto pirkėjų ar pardavėjų, įvairios teikiamos lengvatos.
Lietuvos bankas reikalauja, kad kiekvienas bankas turėtų vertinimo procedūras. Bankai turi atsižvelgti į šiuos kriterijus:
1. Veiklos srities perspektyva, vadovo kvalifikacija, konkurencinė produkcija, vadovavimo profesionalumas.
2. Veiklos (verslo) plano įvertinimas. Bankas turi sekti ar planas yra vykdomas.
3. Įvairių finansinių ataskaitų analizės, likvidumo, mokumo būklės, pinigų srautų bei įsipareigojimų įvertinimas.
4. Pelningumo (rentabilumo) įvertinimas.
5. Nuosavybės įvertimas.
Bankai papildomai gali nustatyti ir kitus rodiklius. Būtina atlikti visų kriterijų analizę, nes vienas kriterijus negali nuspręsti visų rezultatų. Kiekvienas kriterijus yra įvertinamas 5 balų sistemoje (1 – geriausias, 5 – blogiausias). Pagal tai suskirstoma į penkias paskolų grupes specialiųjų atidėjimų pagal patvirtintą normą skaičiavimui.
Specialiųjų atidėjimų poreikių skaičiavimas: iš paskolos likučio atimamos paskolos užtikrinimo priemonės vertė ar dalis vertės, o gautas skirtumas dauginamas iš atitinkamos grupės nustatytos normos. Gautas rezultatas – tai specialiųjų atidėjimų poreikis. Iš paskolos likučio atimama iki 100 proc. garantijos, jeigu už skolininką laiduoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar centrinis bankas. Iki 100 proc. jei įkeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniai popieriai; jei yra vyriausybės indėlis už paskolą, iki 80 proc. – jei laiduoja Lietuvos Respublikos centrinės valdymo įstaigos; iki 100 proc. įkeistos deponuotos lėšos laikomos tame pačiame banke, jei deponuotų lėšų savininkui neiškelta bankroto byla. Iki 50 proc. atimama jei paskola apdrausta draudimo įmonėje, taip pat iki 50 proc. įkeisto turto vertės, jei įkeistas turtas yra gyvenamasis butas ar namas priklausantis skolininkui ir yra apdraustas draudimo įmonėje, o paskola išduota ne daugiau 70 proc. įkeisto turto, įvertinto turto vertintojo, turinčio sertifikatą. Iki 70 proc. įkeisto turto vertės, jei įkeistas gamybinės paskirties turtas. Iki 30 proc. įkeistos transporto priemonės.
1.7. Rizikos, kurios įtakoja kredito riziką
1.7.1 Valiutinė rizika
Užsienio valiutos (valiutinė) rizika – tai pavojus patirti valiutinius nuostolius, kurie gali susidaryti dėl užsienio valiutos kursų pasikeitimų nacionalinės valiutos atžvilgiu. Bankai įvertina valiutinę riziką kiekvieną dieną ir siekia, kad kiekvienos dienos pabaigoje nebūtų viršytas užsienio valiutos normatyvas.
Užsienio valiutos normatyvas tai, kai maksimali vienos užsienio valiutos pozicija negali būti didesnė kaip 20 proc. banko kapitalo:
VR=(VVP/BK)*100%<= 20%.
Bendras užsienio valiutos normatyvas – tai, kai maksimali bendra atvira užsienio valiutų pozicija negali būti didesnė kaip 30 proc. banko kapitalo:
BR=(BAVP/BK)*100%<=30%.
Su kredito rizika yra susijusi tuo, kad jei bankas išduoda paskolą užsienio valiuta vienu kursu, o paskolos gražinimo metu valiutos kursas yra kitoks, tai galimi nuostoliai nacionalinės valiutos atžvilgiu.
Užsienio valiutos (valiutinės) rizikos mažinimo būdai:
1. Pasirenkant nacionalinę valiutą kaip atsiskaitymo valiutą.
2. Apsidraudžiant sutartyje.
3. Apsidraudžiant išvestiniais finansiniais instrumentais (forvardais , fiureriais ir opcionais).
4. Banko aktyvų ir pasyvų subalansavimas, t.y. nulinio balanso taktika.
1.7.2. Likvidumo rizika
Likvidumas – tai bankų negebėjimas bet kuriuo metu įvykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams. Likvidumas turi būti ne mažesnis kaip 30 proc. (pagal Lietuvos Įstatymus). Tačiau nereikia jo ir užkelti, nes aukštas likvidumas turi neigiamos įtakos pelningumui.
Likvidžios lėšos – tai grynieji pinigai, lėšos centriniame banke ir kiti aktyvai, kurios bet kurio metu galima paversti grynaisiais pinigais.
Likvidumo rodiklis (Likvidus turtas / Einamieji įsipareigojimai)*100% >30%.
Likvidumo rizikos valdymas:
1. Aktyvus valdymas – likvidžių lėšų pritraukimas, naudojamas mažuose bankuose. Investuojama į trumpalaikius vertybinius popierius, išduodamos trumpalaikės paskolos, t.y. naudojamasi aktyvų terminais.
2. Įsipareigojimų valdymas – tai vykdo solidūs bankai, kurie laisvai gali pritraukti pinigus. Reikia išsiaiškinti, koks lėšų šaltinis yra stabiliausias, kokie šaltiniai dings atsiradus problemoms.
Likvidumui palaikyti bankams gali būti išduodamos paskolos iš Lietuvos banko.
1.7.3. Palūkanų normos rizika
Palūkanų normos rizika atsiranda dėl nenumatytų nepalankių palūkanų normų ir maržos pasikeitimų tuo atveju, kai nesutampa pritrauktų ir išduotų lėšų terminai arba kai aktyvų ir pasyvų operacijų normos nustatomos skirtingais būdais (fiksuotos vietoje kintamų ir atvirkščiai).
Pagrindiniai palūkanų normos rizikos įvertinimo metodai:
1. Terminuotų skirtumų metodas (GAP). Visi aktyvai ir įsipareigojimai suskirstomi pagal jautrumą palūkanų normoms. Jautrūs išskirstomi pagal terminus, ir pagal jų palūkanų normas, tada aktyvas padauginamas iš palūkanų normos, įsipareigojimas iš palūkanų normos, o gautas skirtumas tarp jų yra banko pelnas. Jeigu aktyvai viršys įsipareigojimus, tai pajamos padidės.
2. Trukmės (Duration) metodas. Naudojama Macaulay trukmės formulė (nuo 1970 metų):
D=(nt=1(CFt(t)/(1+i)t))/(nt=1(CFt(t)/(1+i)t)).
Čia formule skaičiuojama per kiek atsiperka įdėtos lėšos. Šioje formulėje:
D – metų svertinis vidurkis, kai bus visiškai padengta turto kaina;
CFt – pinigų srauto vertė – kupono palūkanų ar pagrindinės sumos mokėjimas t laikotarpiu;
t – laikotarpiai, kai mokama pagrindinė suma arba kupono palūkanos;
n – laikotarpių iki termino pabaigos skaičius;
i – įplaukos arba rinkos palūkanų norma.
Skaitiklis – kiekvieno pinigų srauto padauginto iš iki to srauto praėjusių laikotarpių skaičiaus dabartinė vertė.
Vardiklis – obligacijos kaina.
Palūkanų normos rizikos valdymo metodai:
1. Paskolų sutartyse numatoma periodiškai peržiūrėti palūkanų normos procentą.
2. Pagal grąžinimo terminus suderinami aktyvai ir įsipareigojimai.
3. Apsidraudimas išvestiniais finansiniais instrumentais (ateities sandoriai, opcionai).
Su kreditine rizika yra susiję tuo, kad visas pelnas kreditavimo sistemoje gaunamas iš palūkanų normos procento ir, jei palūkanų normos nėra tinkamai suderintos, tai ir jokio pelno galima nesitikėti.
1.8. Rizikos mažinimo būdai
Čia išvardinti rizikos mažinimo būdai yra tinkami tiek verslo, tiek finansinei rizikai, bei jų rūšimis, tik kiekvienai taikomi šiek tiek skirtingai.
Yra šeši pagrindiniai rizikos mažinimo būdai:
1. Rizikos paskirstymas tarp veiklos dalyvių. Dažniausiai tarpininkams perduodamos netiesioginės veiklos funkcijos, dėl kurių vykdymo jie prisiima riziką. Pavyzdžiui, gali būti prekybos tarpininkams perduodamos tiekimo funkcijos.
2. Draudimas. Firmai sudarius sutartį su draudimo kompanija, pastarajai perduodama ir dalis rizikos dėl galimų nuostolių, pavojų, netekimų. Taip pat ir įkeisto turto draudimas.
3. Firmose sudaromi piniginiai rezerviniai fondai, iš kurių padengiami nedideli nuostoliai.
4. Papildomos informacijos gavimas apie veiklos rezultatus ir sprendimų pasirinkimą.
5. Diversifikacija. Kai firma užsiima ne vien tik vienos pakraipos veikla ir jeigu viena veikla laikinai tampa nuostolinga , tai nuostoliai gali būti padengti kitos veiklos sąskaita.
6. Limitavimas. Tai reiškia, kad atsižvelgiant į ūkininkaujančio subjekto potencialą yra nustatomos išlaidų, pelno, pajamų ir kitos kritinės ribos.
Taip pat norint sumažinti riziką reikėtų laikytis šių principų:
1. Nereikia rizikuoti dideliais pinigais dėl santykinai nedidelio jų kiekio.
2. Numatyti rizikos pasekmes ir sekti jų pakitimus. Šiuo atveju reikia išsiaiškinti maksimaliai galimą nuostolio dydį bei rizikos tikimybę ir prisiimti ją, perduoti dalį rizikos kitiems arba atsisakyti per daug rizikingo projekto arba sprendimo.
3. Negalima rizikuoti labiau nei leidžia nuosavas kapitalas. Galima apskaičiuoti rizikos koeficientą:
Kriz maksimaliai galimų nuostolių suma
nuosavų finansinių išteklių apimtis, įskaitant
tiksliai žinomas gautinas lėšas
Optimalus Kriz yra 0.3. Virš 0.7 jau labai blogai.
Finansinėje veikloje taip pat taikomas limitavimas, tai yra nustatomos išlaidų, pelno, pajamų ir kitos ribinės normos. Limitai gali gerokai sumažinti rizikos laipsnį, atliekant įvairias finansines operacijas, pavyzdžiui, bankams išduodant paskolas, sudarant overdrafto sutartį ir pan.
2. NORD/LB LIETUVA KREDITINĖ RIZIKA
2.1. Trumpa banko apžvalga
NORD/LB Lietuva (buvęs LŽŪB) yra vienas iš seniausių bankų Lietuvoje. Banko istorija siejasi su Lietuvos finansinės sistemos formavimosi pradžia. NORD/LB Lietuva yra vienas iš trijų bankų, kuriuos kontroliuoja Lietuvos Vyriausybė. Centrinė banko būstinė yra Vilniuje, o Lietuvoje iš viso bankas turi 46 skyrius. Bankas vykdo visas finansines operacijas: priima įvairius indėlius, išduoda paskolas, prekiauja vertybiniais popieriais, keičia valiutą ir t.t.1997 metais bankas įsteigė savo dukterinę NORD/LB Lietuva Draudimas, o 1998 metų viduryje – antrą dukterinę uždarąją akcinę bendrovę NORD/LB Lietuva Lizingas. Šių bendrovių visos akcijos priklauso NORD/LB Lietuva bankui ir nuo 1998 metų į banko finansinės veiklos apskaitą yra įrašomi ir šių bendrovių finansiniai rezultatai.
1998 metais banko turtas buvo 1.468.486.000 lt., o grynasis pelnas – virš 13 mlj. lt. Didžiąją dalį banko turto sudarė paskolos – 832.5 mlj. lt. 1997 metais banko turtas buvo įvertintas 1.450 mljrd. lt., tame tarpe paskolos – 753 mlj. lt., o pelnas – (-33) mlj. lt. 1996 metais banko turtas buvo 1.275 mljrd. lt., paskolos – 916 mlj. lt., o pelnas siekė 30 mlj. lt. Taigi, bankui labiausiai turi rūpėti kredito rizika, kadangi jeigu bankas nekontroliuos padėties savo kreditorių tarpe, tai jis ne tik negaus jokio pelno bet ir patirs didžiulius nuostolius kaip tai atsitiko 1997 metais, kai bankas patyrė beveik 33 mlj. lt. nuostolių vien dėl blogų paskolų. Daugiau informacijos apie 1998 metų banko finansinę veiklą bei palyginimas su kitais bankais yra pateikta priede. Toliau šiame darbe pateiksiu kaip ir kuo remiantis bankas išduoda (arba neišduoda) paskolą ,t.y. pagal kokius principus jos išduodamos, į ką atsižvelgia, ko reikalauja iš kreditoriaus ir kaip vertina paskolos rizikingumą NORD/LB Lietuva kreditavimo departamentas.
2002 m. kovo mėn. užbaigtas Lietuvos žemės ūkio banko privatizavimas. Banko strateginiu investuotoju, įsigijęs 76,01 % akcijų paketą, tapo Vokietijos bankas NORD/LB. 2002 m. spalio mėn. padidinus banko kapitalą, NORD/LB valdomas LŽŪB akcijų paketas išaugo iki 93,09 %. 2003 m. gegužės mėn. LŽŪB pavadinimas pakeistas į NORD/LB Lietuva.
Bankui ,,NORD/LB Lietuva” 2004-ieji buvo spartaus augimo metai. Per metus banko turtas padidėjo 1,074 milijardo litų (42 proc.). 2004-aisiais bankas uždirbo 19,6 milijonų litų neaudituoto pelno.
2.2. Paskolų gražinimo užtikrinimo būdai
Paskolas NORD/LB Lietuva banke galima gauti su tokiais užtikrinimo būdais:
1. Paprastasis įkeitimas;
2. Hipotekinis įkeitimas
3. Užtikrinimas laidavimu;
4. Užtikrinimas garantija;
5. Užtikrinimas netesybomis.
Visi šie būdai yra aprašyti tolesnėje darbo eigoje.
Įkeitimai: paprastasis ir hipotetinis
Įkeitimas yra galimas pagal Civilinį kodeksą arba pagal Hipotekos įstatymą.
Įkeitimo teisė – tai kreditoriaus teisė panaudoti įkeistą turtą savo reikalavimo teisės įgyvendinimui, t.y. įkeistas turtas gali būti panaudotas banko reikalavimams patenkinti jį pardavus teismo arba arbitražo sprendimu. Jeigu paskolos sutartis ir ją užtikrinanti įkeitimo sutartis buvo patvirtinta notaro, tai turtas gali būti realizuotas remiantis notaro vykdomuoju užrašu. Visais kitais atvejais – viską vykdo teismo antstolis. Bankas negali savo nuožiūra perimti savo nuosavybėn ar kitaip jį panaudoti savo reikalavimams patenkinti.
Įkeitimo teisė bankui atsiranda sudarius įkeitimo sutartį. Įkeitimo teisė atsiranda po to, kai įkeitimo sutartis įforminus ją notariškai, įregistruojama atitinkamame valstybės registre. Įkeitimo dalykas gali būti bet koks kilnojamas ar nekilnojamas turtas, kuriuo įkaito davėjas disponuoja. Visas turtas turi būti apdraustas draudimo organizacijose pagal banko nurodytus draudiminius įvykius, pateikiant bankui draudimo liudijimo kopiją.
Su smulkaus verslo (kartais su vidutinio bei stambaus) įmonių savininkais arba akcininkais gali būti sudaromos papildomos asmeninio turto įkeitimo ar laidavimo sutartys, kad dar geriau būtų užtikrintas įmonės įsipareigojimų vykdymas.
Pasikeitus įkeisto turto savininkui įkeitimo teisė nenutrūksta.
Kreditorius gali savo teises perleisti trečiajam asmeniui. Asmuo, kuris įkeičia turtą turi pateikti bankui visus banko reikalaujamus dokumentus, patvirtinančius jo nuosavybės teisę į įkeistą turtą ir t.t.
Hipotetinio įkeitimo ypatumai
hipoteka – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą apsaugantis turto įkeitimas. Skolininkui, nustatytu laiku negražinus skolos, kreditorius gali kreiptis į hipotekos teisėją, kuris skelbia įkeisto turto viešas varžytines.
Hipoteka registruojama Hipotekos įstaigoje.
Hipotekos objektas – tiek kilnojamasis tiek nekilnojamasis turtas, kuris registruojamas tos rūšies turto registre. Turto, kurio registravimui nėra įsteigtas valstybės registras, pagal Hipotekos įstatymą įkeisti negalima.
Hipotekos perleidimas ar įkeitimas. Hipoteka apsaugotą reikalavimą kreditorius gali perleisti kitiems asmenims arba įkeisti.
Užtikrinimas laidavimu
Laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies. Prievolės neįvykdžius skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariniai skolininkai, jei ko kita nenumato laidavimo sutartis.
Kai laidavimo sutartis sudaroma su fiziniu asmeniu, esančiu santuokoje, papildomai, turi būti gautas ir kito sutuoktinio pritarimas šiai sutarčiai.
Laidavimo sutartis gali būti sudaryta paprasta rašytine forma. Laidavimo sutartyse gali būti numatyta dalinė laiduotojų atsakomybė, gali būti užfiksuota procentinė laiduotojų atsakomybės dalis arba atsakomybės ribos visai neužfiksuotos.
Kiekvienas iš kelių laiduotojų turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš skolininko savo sumokėtos sumos.
Jeigu laiku negražinama laidavimu garantuota paskola ar nemokamos palūkanos, bankas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią turėjo būti grąžinta paskola arba sumokėtos palūkanos privalo pareikšti ieškinį teisme. Tačiau, jeigu laidavimo sutartyje šalys susitarė, kad laidavimas galios iki visiško paskolos grąžinimo, tai ši sąlyga neprieštarauja įstatymams ir minėta sąlyga vertintina kaip įstatymo leidžiamas kitoks šalių susitarimas.
Užtikrinimas garantija
Garantija – tai papildoma trečiojo asmens prievolė. Garantijos sutartimi garantas įsipareigoja visiškai ar iš dalies atsakyti kito asmens kreditoriui, tik tuo atveju kai asmuo, už kurį garantuojama (skolininkas) prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, o kreditorius negali iš jo išieškoti. Garantu gali būti tik finansiškai stabilus ir patikimas fizinis arba juridinis asmuo.
Garantinė sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma.
Garantas, įvykdęs asmens – skolininko prievolę, turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš asmens – skolininko savo sumokėtos sumos. Garantijos sutartyje gali būti numatyta dalinė garanto atsakomybė (konkreti suma), atsakomybės dalis užfiksuota procentualiai arba atsakomybės ribos neužfiksuotos (tokiu atveju garantas atsakys tos sumos ribose, kurios nepadengs pagrindinis skolininkas).
Užtikrinimas netesybomis
Netesybos – tai įstatymu arba sutartimi nustatyta pinigų suma, kurią paskolos gavėjas turi sumokėti bakui už paskolos sutarties pažeidimą. Netesybos – tai papildoma skolininko prievolė greta įsipareigojimo grąžinti skolą ir sumokėti palūkanas. Todėl netesybų nustatymas (taikymas) yra efektyvus, kai skolininkas yra mokus, bet vengia grąžinti skolą ir mokėti palūkanas ne dėl nemokumo, o dėl kitokių priežasčių.
Netesybos gali būti dviejų formų – bauda ar delspinigiai. Netesybos – tai teisinės atsakomybės rūšis, todėl ji taikoma vadovaujantis skolininko kaltės principu, t.y. skolininkas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės, jei įrodys, kad jis yra nekaltas dėl savo įsipareigojimų nevykdymo. Tačiau įstatymai numato galimybę paskolos sutartyje nustatyti sąlygą, kad į kaltę nebus atsižvelgiama taikant netesybas. Todėl banko darbuotojai šią sąlygą visais atvejais turi įtraukti į paskolos sutartį. Tuo bus sudarytos bankui skolos negrąžinimo atveju palankesnės sąlygos išieškoti iš skolininko ne tik skolą su palūkanomis, bet ir netesybas bei nuostolius, padarytus bankui.
2.3. ,,NORD/LB Lietuva” turto, skirto paskolos užtikrinimui draudimas ir vertinimas
Draudimas
Įkeičiamas nekilnojamasis turtas, pagrindinės priemonės, apyvartinis turtas, transporto priemonės turi būti pilnai apdraustos banko nurodytoje draudimo įmonėje pagal banko nurodytus draudiminius įvykius, pateikiant bakui draudimo liudijimo (poliso) nuorašą. Draudimo liudijime (polise) nurodyta įkeičiamo turto draudimo suma turi atitikti turto vertintojo ar banko darbuotojo nustatytą vertę.
Nekilnojamasis turtas turi būti draudžiamas nuo gaisro, gamtinių jėgų bei trečiųjų asmenų neteisėtos veiklos.
Pagrindinės priemonės, apyvartinis turtas, transporto priemonės turi būti draudžiamos nuo gaisro, gamtinių jėgų bei trečiųjų asmenų neteisėtos veiklos. Transporto priemonės turi būti taip pat draudžiamos nuo autoįvykių bei turi būti neapdraustas ir transporto priemonių civilinė atsakomybė.
Įkeičiamo turto draudimo sutartyje turi būti nurodyta, jog draudimo išmokos gavėjas yra bankas.
Turto vertinimas
Paskolos apdraudimo būdai, jų vertinimo požiūriu, skiriami į du tipus. Pirmajam tipui priklauso turto įkeitimas, t.y. kai yra nustatoma kilnojamo ar nekilnojamo turto vertė. Antrajam tipui priklauso laidavimas ir garantija, t.y. kai yra nustatomas trečiojo asmens finansinis pajėgumas, atsižvelgiant į tai, kad reikalui esant jam gali tekti įvykdyti prievolę už skolininką arba kartu su skolininku.
Įkeitimas yra prieinamiausias paskolos grąžinimą užtikrinantis būdas. Priklausomai nuo įkeičiamo turto rūšies, likvidumo, kontrolės laipsnio, jautrumo rinkos kainų svyravimui bei amortizacijos laikotarpio santykio su paskolos trukme, paskolos dydis negali viršyti 100 proc. įkeičiamo turto rinkos vertės. Kiekvienas bankas nusistato kiek procentų turto vertės negali viršyti paskola, jei turtas yra:
• depozitinė sąskaitos suma;
• vyriausybiniai vertybiniai popieriai
• gyvenamosios patalpos;
• prekybiniai ir administraciniai pastatai;
• gamybiniai pastatai;
• pagrindinės priemonės (amortizacinis laikotarpis ne trumpesnis kaip pvz.: 3 metai);
• likvidžios prekės, žaliavos.
Ilgalaikės paskolos grąžinimui užtikrinti yra nepriimtinas turtas, kurio nusidėvėjimo laikotarpis yra trumpesnis už paskolos trukmę. Turto rinkos vertė apskaičiavus nusiderėjimą turi būti didesnė negu negrąžintos paskolos likučio ir trijų mėnesių palūkanų suma. Turto įvertinimas turi būti nuolat koreguojamas, nes laikui bėgant turto vertė kinta.
Nustatant turto tinkamumą ir kainą paskolos grąžinimui užtikrinti turi būti atsižvelgiama į turto suvaržymus trečiųjų asmenų teisėmis. Jei įkeičiamas turtas yra naudojamas nuomos arba panaudos sutarties pagrindu ir šios sutartys baigiasi vėliau nei paskolos grąžinimas, tai turto vertė turi būti mažinama, nes tokio turto realizacija rinkos kaina bus problematiška.
Įkeičiamas nekilnojamasis turtas, pagrindinės priemonės, apyvartinis turtas turi būti įvertintas turto vertintojo, turinčio sertifikatą.
Transporto priemonės įvertina kredito specialistai arba už tai atsakingi kiti banko darbuotojai. Transporto priemonės įvertinamos pagal rinkos vertę.
2.4. Banko paskolos analizė
Bankas įvertindamas ir mažindamas kredito riziką ne tik apsidraudžia įkeistu turtu ar pan., bet ir atlieka paskolos analizę. Paskolos analizė yra vienas svarbiausių kredito departamento funkcijų, padedančių prognozuoti ir nustatyti finansinę būklę, pelningumo laipsnį bei teigiamą pinigų balansą, iš kurio bus grąžinamos investicijos (ir paskolos). Ši procedūra padeda nustatyti ir įvertinti banko kreditinės rizikos laipsnį.
Bendri rinkos analizės aspektai
1. Trumpas įmonės aprašymas ir istoriniai duomenys
2. Investicinio pasiūlymo santraukos
3. Ankstesnės finansinės būklės įvertinimas
4. Rinkos analizė
5. Techninė analizė
6. Valdymo įvertinimas
7. Finansų analizė
8. Rizikos analizė
Tokius aspektus kaip įmonės aprašymas ir istoriniai duomenys, investicinio pasiūlymo santraukos, ankstesnė finansinė veikla bankas gauna iš įmonės verslo plano ir pateiktų kelerių metų finansinės apskaitos dokumentų. Techninę analizę bankas dažniausiai suteikia atlikti tos rūšies specialistui, kuris turi sertifikatą arba atsakingam banko darbuotojui. Kiekvienai verslo sferai techninė analizė atliekama atskirai ir skirtingai. Tuo tarpu tokius aspektus kaip valdymo įvertinimas, rinkos analizė, finansinė analizė bei rizikos analizė bankas atlieka pats.
Pagrindiniai principai
Visos paskolų analizės turi būti atliekamos remiantis atitinkama investavimo ar verslo plano forma.
Investicijų planavimas prasideda nuo rinkos galimybių atitinkamam produktui įvertinimo ir baigiasi būsimos finansų būklės įvertinimu. Tokiu būdu galima nustatyti, ar yra pakankamai galimybių, įgyvendinus investicijas, gauti pelną ir susigrąžinti įdėtą kapitalą. Techniniai ir marketingo duomenys turi būti išreikšti finansiniais skaičiavimais. Tokius faktorius kaip verslo savininko ar vadovo sugebėjimai, būdų bruožai bei jų galimą įtaką būsimai finansinei būklei, sunku arba beveik neįmanoma išmatuoti. Todėl kreditavimo specialistai turi turėti intuiciją, remtis savo įgūdžiais bei patyrimu, įgytais darbo praktikoje.
Paskolų gavėjo būdo bruožai
• Pirmenybė doriems ir sąžiningiems pareiškėjams, kurie jau žinomi bankui.
• Apie nežinomą pareiškėją reikia sužinoti, pasinaudojus informacija apie kitus verslus.
• Pareiškėjo požiūris į kredito panaudojimą turi būti teigiamas ir jis turi žinoti visus savo įsipareigojimus bankui.
• Pareiškėjas turi parodyti stiprų atsidavimą verslui.
Sugebėjimas vadovauti
Įvertinant pareiškėjo sugebėjimą vadovauti, galima vadovautis šiomis nuorodomis:
• vadovavimo patirties metų skaičius;
• veiklos atitinkamame sektoriuje skaičius;
• praėjusių metų gamyba, realizacija ir finansinės ataskaitos;
• geros kokybės verslo planas;
• sugebėjimas pritaikyti verslo planą;
• pakankamas dėmesys ateities rinkai ir realizacijos strategijai;
• bendra verslo vietos išvaizda, darbuotojų požiūris į darbą;
• sugebėjimas perteikti bankui finansinius poreikius.
Būtina stebėti kur išleidžiami banko pinigai.
Turto įkeitimo kaip paskolos sugrąžinimo užtikrinimo svarba
• Pirmenybė – materialiam turtui;
• reikalingas realus įkeisto turto rinkos vertės įvertinimas, tuo atveju, jeigu bus reikalingas teisminis pardavimas;
• reikia įvertinti visuomeninio pasipriešinimo teisminiam pardavimui galimybę, ypatingai kaimo vietovėse.
Skolininko būklės vertinimo (monitoringo) procedūros
• Skolininko vertinimo procedūros užtikrina nuoseklią ir pastovią banko išduotų paskolų kokybės kontrolę (monitoringą).
• Skolininko būklė yra vienas iš privalomų kriterijų taikomų atliekant paskolų rizikos įvertinimą bei grupavimą.
• Banko skolininkai skirstomi į penkias vidines grupes: A grupė – labai gera būklė, B – gera būklė, C – patenkinama, D – nepatenkinama, E – labai bloga būklė.
• Detalų kiekvieno skolininko būklės vertinimą atlieka banko skyriaus kredito specialistas, aptarnaujantis šio kliento paskolas. Skolininko būklės vertinimo kontrolę vykdo banko skyriaus kredito skyriaus viršininkas.
• Jeigu kredito specialistas nustato, kad skolininko būklė blogėja, nedelsiant apie tai informuoja kredito skyriaus viršininką ir banko skyrius turi imtis visų įmanomų priemonių, neprieštaraujančių Lietuvos Respublikos įstatymams, skolininko būklei pagerinti ir paskolos rizikai sumažinti.
Skolininko būklės vertinimo periodiškumas
• Pirmą kartą prieš paskolos išdavimą.
• Išdavus paskolą detali analizė ir vertinimas atliekami kas mėnesį, jeigu paskola yra didesnė negu 8 proc. banko kapitalo arba jeigu būklė blogėja, o šiaip kas ketvirtį.
• jeigu bankui tampa žinomi labai reikšmingi faktai apie skolininką, nulemiantys jo būklę bei paskolos rizikos laipsnį, skolininko būklės įvertinimas atliekamas nedelsiant ir koreguojama paskolos grupė.
• jeigu paskola pertvarkoma arba refinansuojama, nedelsiant iš naujo įvertinama skolininko būklė ir koreguojama paskolos grupė.
Skolininko būklės įvertinimui naudojami dokumentai
a.) Skolininko dviejų paskutinių finansinių metų ir keturių ketvirčių prieš paskolos gavimą bei visų ketvirčių paskolos naudojimo metu finansinės ataskaitos su mokesčių inspekcijos žymomis.
b.) Paraiška paskolai gauti bei verslo planas Kita banko sukaupta informacija apie skolininką: ankstesnių įsipareigojimų bankui vykdymas, verslo plano vykdymą įrodanti informacija (pirkimo ir pardavimo dokumentai), informacija apie teisminius ginčus bei juridinius faktus, susijusius su skolininko veikla.
c.) Statistinė informacija apie konkrečios ūkio šakos padėtį, situaciją rinkoje, įstatyminę aplinkos pasikeitimo įtaką ir kt.; pagrindinių pramonės šakų, kuriose sukoncentruota žymi banko paskolų portfelio dalis, analizę ir kitimo tendencijas banko skyriams pateikia kredito departamentas.
Kredito specialistas turi įsitikinti, kad paraiškoje ir kituose dokumentuose pateikiama pakankamai duomenų finansų struktūros rodiklių, grynosios vertės, likvidumo ir pelningumo įvertinimui.
Įvertinęs skolininko būklę balais pagal nurodytus kriterijus, kredito specialistas nustato skolininko būklę, pažymi vertinimo datą ir pasirašo.
2.5. Pasiūlomieji NORD/LB Lietuva rizikos mažinimo būdai
Kaip jau žinome iš pirmos dalies, didžiausią NORD/LB Lietuva banko turto dalį sudaro išduotos paskolos. Taip pat yra žinoma, kad didžiausius nuostolius arba netekimus bankas patiria dėl blogų paskolų. Todėl, kad bankas nepatirtų tokių nuostolių kaip patyrė 1997 metais, reikia siekti kuo labiau sumažinti kreditinę riziką.
Pirmas dalykas kodėl yra išduodamos blogos paskolos yra tas, kad bankas yra kontroliuojamas valstybės ir bankas privalo geresnėmis sąlygomis išduoti paskolas biudžetinėms organizacijoms bei kitokiems valstybės kontroliuojamiems ūkio subjektams, kurie tikrai nėra patys patikimiausi skolininkai, nes dažniausiai jie jau ir taip yra “įklimpę į skolas iki ausų”. Todėl, kol bankas nebus privatizuotas, tol jo darbuotojai bus suvaržyti ir negalės neišduoti paskolų nepriimtiniems skolininkams. Tokiu atveju bankas iš pradžių turi būti privatizuotas ir tik tada pradėti vykdyti pertvarkas, kurios gali duoti neblogų rezultatų mažinant banko veiklos riziką.
Šioje dalyje yra kalbama apie kreditinės rizikos mažinimą ir siūloma tai daryti taikant normavimą bei apdraudžiant paskolas draudimo kompanijose. Taip pat yra pateikiami alternatyvūs kreditavimo būdai, kurie gali būti panaudoti banko veiklos diversifikacijai atlikti, t.y. bankas turi siekti dalį savo lėšų skirtų paprastajam kreditavimui perduoti kitoms kreditinėms banko operacijoms, kad lėšos pasiskirstytų ir banko pelnas (nuostolis) nepriklausytų didžiąja dalimi nuo kreditavimo taikant užstatą. Taigi apie šių problemų sprendimų pasiūlymus ir bus kalbama šioje darbo dalyje.
2.5.1. Kredito normavimas
NORD/LB Lietuva kredito normavimas – tai turimų finansinių fondų paskirstymas tarp skolininkų, kai paskolų paklausa viršija pasiūlą esant tam tikrai palūkanų normai.
Kredito normavimas turi ir šalininkų ir kritikų, bet iš vienos pusės jis geras tuo, kad mažina banko kreditinę riziką. Šalininkai teigia, kad bankininkas, vertindamas paskolos prašymą, pernelyg vertina firmos veiklos galimybes. Kruopštus paskolos prašymo įvertinimas, nuo kurio priklauso bus suteikta paskola ar ne, skolininkui daro daugiau ar mažiau pašaliečio paslaugą. Kritikai, tuo metu, aiškina, kad normuodamas bankas teikia pranašumą didesniems indėlininkams, skriaudžiant kitus skolininkus. Be to mažesniuose miestuose bankams tai suteikia didžiulę sprendžiamąją galią, kuri gali būti panaudoti kaip spaudžiamoji priemonė, bet žiūrint iš banko pusės tai nieko bloga, gal netgi ir yra šiokia tokia nauda bankui. Taip pat, kita vertus normavimas sumažina rizikingų paskolų skaičių, kadangi pretendentai gauti paskolai yra kruopščiai atrenkami ir rizikingi klientai gauti paskolai atsisijoja. Iš kitos pusės pažvelgus, tai prie normavimo veiksnių yra priskiriami ir banko bei kliento dalykiniai santykiai, atsiranda dalykiniai ryšiai. Juk dauguma paskolų yra išduodama ankstesniems skolininkams, kurie yra gerai užsirekomendavę ir su banku palaiko ne tik kreditinius santykius, bet ir laiko indėlius, keičia valiutą, tame pačiame banke. Šie santykiai įpareigoja banką rūpintis pagrįstais kliento kredito poreikiais, dėl ko bankui gali tekti atstumti naujus potencialius klientus, kurie gali mokėti didesnes palūkanas. Bankas taip pat turi normuoti paskolas ir esamiems klientams užuot atsisakęs jų, tam, kad neprarastų pastovių kreditorių. Netgi kartais bankas yra priverstas parduoti kai kuriuos vertybinius popierius, kad galėtų išduoti paskolas arba didinti palūkanų normas. Tai gali bankui nepigiai apseiti, bet tai yra būtina norint maksimizuoti ilgo laikotarpio pelną.
Stabilūs banko ryšiai teikia labai didelę naudą bankui, tai – informacija. Kai bankas ilgus metus bendrauja su klientu, tai apie jį jis sužino labai daug. Jei verslininkas dažnai kaitaliotų bankus, tai ši informacija bankui būtų bevertė, o naujam bankui reikėtų eikvoti lėšas tam, kad šią informaciją surinkti. Be to, kai bankas turi klientą, kuris seniai naudojasi banko paslaugomis, stengiasi jį išlaikyti, nes turi informaciją apie jį ir mažiau rizikuoja išduodamas paskolą jam negu naujam klientui, apie kurį nedaug težino. Taigi kreditų normavimas yra tikslingas ir vienas iš veiksnių kaip sumažinti riziką NORD/LB Lietuva pastovių klientų turi ne tiek jau ir daug, todėl reikėtų stengtis juos išlaikyti bei pritraukti kitus nesusikompromitavusius kreditavime ar kitokioje finansinėje veikloje, klientus, kad būtų išduodama kuo mažiau rizikingų paskolų. Kartu bankas gautų ir kitos naudos, tai – pastovūs klientai ne tik kreditavimo sferoje, bet ir valiutos keitime, ir indėlių laikyme bei kitose finansinėse operacijose, taip pat ir informacija, kuri visą laiką buvo ir bus brangiausia prekė.
2.5.2. NORD/LB Lietuva kredito draudimas
Kaip žinoma, bankas neišvengia blogų paskolų, nors ir stengiasi jų neteikti. Blogos paskolos dažniausiai išduodamos dėl informacijos stygiaus, jos iškraipymo arba tiesiog banko darbuotojų aplaidumo. Tam, kad dalinai sumažinti blogos paskolos riziką, pastebėjus, kad paskolos gavėjas gali būti nepatikimas reikia ją apdrausti.
Apdrausti kreditą bankas gali pasirinktoje draudimo kompanijoje sudarydamas su ja kredito draudimo sutartį.
Kredito draudimo sutartis – tai ilgalaikė sutartis tarp draudėjo ir draudžiančiojo su tarpusavio kreditinės rizikos pasidalijimu. Draudėjas apdraus kreditą tik tuo atveju, jeigu bankas laikysis draudimo sutarties ir vykdys efektyvią paskolos kontrolę. Kai įvyks draudiminis atvejis, pavyzdžiui, kreditoriaus bankrotas draudimo kompanija nežinos ar rizika padidėjo iki paskolos gavėjo bankroto, todėl bankui nereikia tuo piktnaudžiauti ir palaikyti gerus santykius su draudėju: visgi nuostolius tokiu atveju patirs abu kontrahentai. Draudimo firma sužinojusi kredito dydį gali drausti tik dalį kredito sumos, nes visa suma viršija jos limitus. Kiekviena draudimo kompanija turi nusistačiusi kredito limitus (tam tikras sumas) kurių ji neviršija. Bet dažniausiai draudimo kompanija neprisiima apdrausti visos kredito sumos ir yra nusistačiusi procentinius draudimo limitus. Rekomenduojama draudėjams apdrausti ne daugiau kaip 75 proc. kredito sumos, o dabartiniai draudėjai draudžia netgi iki 70 proc. paskolos. Tačiau Didžiojoje Britanijoje draudimo suma anksčiau būdavo 80 -85 proc. kredito sumos, o paskutiniais metais išaugo iki 90 proc. Visa tai priklauso nuo daugelio aspektų, bet didžiąją dalį nulemia kredito gavėjo finansinė būklė bei apskritai regiono ekonominė padėtis. Lietuvoje nėra prasmės bandyti surasti kompaniją, kuri apsiimtų drausti 90 proc. kredito sumos, kadangi nuostolio tikimybė kol kas yra sąlyginai didelė. Daugelis Lietuvos įmonių, kol ekonominė padėtis nėra pastovi, negali pasakyti ar rytoj jų verslas bus pelningas ir ar jie sugebės grąžinti paskolą. Bankui reikia stengtis apdrausti bent jau pusę kredito sumos, siekiant bent dvigubai sumažinti galimus nuostolius.
Draudimo rinkoje draudėjai siūlo tris pagrindinius kredito draudimo tipus:
1. Specialus draudimas nuo numatytos rizikos (kreditoriaus nemokumo, kontrakto nevykdymo ir pan.).
2. Mišrusis draudimas nuo kelių numatytų rizikų.
3. Katastrofinis draudimas pagal pasirinktų rizikų sąrašą, bet tik su sąlyga “ nuostolio ekscedentas”(kai draudėjas prisiima visiškai apdrausti kreditą, bet su savo galimų išmokėjimų limitais).
Draudimo kompanijos draudžia tiek trumpalaikius tiek ilgalaikius kreditus, nuo to priklauso ir draudimo kaina. Draudimo kaina apskaičiuojama procentualiai nuo draudžiamos sumos ir kiekviename regione yra skirtinga.
Kredito draudimas turi ir šalininkų ir priešininkų. Priešininkai teigia, kad galima apsieti ir be jo, kad tai per brangu, o šalininkai vieną kartą pabandę apsidrausti ir patyrę nuostolius dėl blogų paskolų dalį savo lėšų atgavo, todėl mano, kad drausti kreditus yra prasminga ir apsimoka. Bankininkas turi galvoti, kad kartais gali išduoti ir nevykusią paskolą, o kadangi, yra kažkokia draudimo kompanija, kuri draudžia nuo nevykusių paskolų pagal pasirinktas rizikos grupes, tai reikia ir apsidrausti. Vis dėlto kredito draudimas sumažina banko kredito riziką ir galimus nuostolius, todėl nereikia jo šalintis vien todėl, kad tai yra papildomos išlaidos. Šitos išlaidos gali bet kuriuo metu atsipirkti, todėl drausti kreditą yra patartina.
2.5.3. Banko pasiūlomieji alternatyvus kreditavimo būdai
Kaip žinome paskolos pagal laiką yra skirstomos į ilgalaikes, vidutinės trukmės ir trumpalaikes. NORD/LB Lietuva Bankui parankiausia yra išdavinėti trumpalaikes paskolas, nes pinigai greitai sugrįžta t.y., didėja banko apyvarta ir pelningumas. Čia yra pateikiamos trumpalaikio kredito formos: kredito linijos ir vartotojų kreditai ir ilgalaikių paskolų formos: lizingas, faktoringas.
NORD/LB Lietuva kredito linijos
Kredito linija – tai trumpalaikė paskola išduodama iki 2 metų laikotarpiui skirta apyvartinių lėšų trūkumui padengti, akredityvams išleisti ar kitiems iždo produktams įsigyti.
Kredito gavėjai: neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys;
• Ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys.
Kredito suma
Priklauso nuo kliento finansinių galimybių ją grąžinti, kredito grąžinimo užtikrinimo priemonių rinkos kainos ir kredito rizikos.
Valiuta: litai .JAV doleriai, ES eurai.
Palūkanų norma: fiksuota, kintama.
Palūkanų skaičiavimas ir mokėjimas :
Palūkanos skaičiuojamos banko nustatyta tvarka nuo išduoto ir negrąžinto kredito likučio;
Palūkanos mokamos kiekvieną mėnesį.
Kredito linijos išdavimas :
• Kredito gavėjas turi teisę laikas nuo laiko imti ir grąžinti kredito linijos lėšas laikantis kredito linijos limito grąžinimo tvarkos;
• Kredito linijos galiojimo metu grąžinęs visas ar dalį panaudotų kredito linijos lėšų, gavėjas vėl turi teisę panaudoti kredito linijos lėšas neviršijant kreditų paėmimo momentu nustatyto kredito linijos limito.
Prievolių įvykdymo užtikrinimas:
• turto įkeitimas:
• piniginiai indėliai, esantys banke tokia pačia kaip ir kredito valiuta;
• LR Vyriausybės vertybiniai popieriai, kurie banko nustatyta tvarka yra apskaitomi banko Investicinės bankininkystės departamente, tokia pačia kaip ir kredito valiuta;
• butai, gyvenamieji namai su priklausiniais bei žemės sklypais;
• kitas nekilnojamasis turtas su žemės sklypais, išskyrus žemės ūkio paskirties žemę;
• kilnojamasis turtas (įranga, įrengimai, žemės ūkio technika, automobiliai, žaliavos, atsargos, produkcija, prekės sandėlyje ir kt.).
• garantija: banko; įmonės, įstaigos ar organizacijos.
Fizinio asmens arba įmonės, įstaigos ar organizacijos laidavimas (banko priimamas ir vertinamas kaip papildoma kredito grąžinimo bankui prievolių užtikrinimo priemonė).
NORD/LB Lietuva vartotojų kreditai
Vartotojų kreditai – tai individualiems vartotojams suteikiamos paskolos prekėms ar paslaugoms įsigyti. Šių kreditų privalumas yra tas, kad jie yra trumpalaikiai ir grąžinami dalimis, o tai reiškia, kad jų apyvarta labai greita, t.y. jie yra likvidūs. Šie kreditai teikiami ir už pastovią, ir už kintamą palūkanų normą. Vartotojas pagal šį susitarimą gauna iš karto pinigus, prekes ar paslaugas, kurias turės apmokėti vėliau. Aišku, bet kuriam vartotojui paskola nebus išduota, bankas turi atsižvelgti į vartotojo sugebėjimą apmokėti kreditą, bei palūkanų normą. Be to skolinimosi išlaidos vartotojui apima ne tik kreditą ir palūkanų normas, bet ir kitus mokesčius kaip mokestis už aptarnavimą, draudimą ir pan.
Vartotojų kreditai būna kelių rūšių ir bankui reikėtų atkreipti dėmesį į visas rūšis: pirkimas išsimokėtinai, banko paskolos ir kreditinės kortelės.
Pirkimas išsimokėtinai – tai prekių pirkimo sutartis , kai mokama dalimis. Tokiu atveju būtina sumokėti pradinį mokestį grynaisiais pinigais, o po to mokamas mokestis kas mėnesį kartu su palūkanomis, tam tikrą laiko tarpą.
Prie vartotojų kreditų reikia priskirti ir paskolos kreditus – vartotojo pasiskolinti pinigai, už kurias pirks prekes ar paslaugas. Daug vartojimo paskolų užsienyje yra suteikiama ilgo naudojimo daiktams ir prekėms įsigyti, kurios pačios gali būti užstatu už paslaugą. Pavyzdžiui automobilio pirkimas, t.y. įsigijimas netampa visiška nuosavybe, kol nebus išmokėta visa paskolos ir palūkanų suma.
NORD/LB Lietuva lizingas
Lizingas – tai kilnojamo ir nekilnojamo turto (daugiausia technikos, įrengimų) perdavimas nuomai, suteikiant galimybę nuomininkui šį turtą išsipirkti.
Lizingo objektai ir subjektai. Lizingo objektu gali būti gamybinės paskirties kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas: įrengimai, kompiuterinė technika, žemės ūkio mašinos, automobiliai, laivai, lėktuvai, pastatai ir t.t. Lizingo objektas kaip ir paskolos išnuomojamas įvairiam laikotarpiui. Nuoma būna: trumpalaikė, vidutinės trukmės ir ilgalaikė. Tai priklauso nuo nuomos objekto kainos, nuomotojo galimybių, bei nuomojamo objekto gyvavimo trukmės (kiekvienais metais nuomojamo objekto rinkos kaina sparčiai mažėja). Per visą nuomos laikotarpį nuosavybės teisę į lizingo objektą turi lizingo davėjas.
Lizingo operacijose dalyvauja keli lizingo subjektai. Lizingui yra būdinga trišalė sutartis: lizingo davėjas – nuomotojas, lizingo gavėjas – nuomininkas ir lizingo objekto tiekėjas (gamintojas). Lizingo davėjas sudaręs su jo gavėju sutartį, nuperka lizingo objektą iš lizingo objekto tiekėjo ir, įrašęs jį į savo balansą, išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokestį .
Lizingo rūšys
1. Finansinis lizingas. Kai sutartyje numatomas nuomos laikotarpis sutampa su turto visiško nusidėvėjimo laikotarpiu. Finansinis lizingas dažniausiai trunka nuo 5 iki 10 metų. Pasibaigus lizingo sutarties terminui, turto nuosavybės teisė pereina lizingo gavėjui. Tuo atveju kai nuomininko nėra sumokėta visa objekto vertė, jis turi ją pilnai sumokėti, o jeigu nuomininkas per numatytą laikotarpį sumokėjo visą sumą pilnai, tai lizingo objektas pereina nuomininkui nemokamai.
2. Operatyvinis lizingas. Jo ypatybė ta, kad lizingo sutarties terminas yra trumpesnis už nuomojamo objekto nusidėvėjimo laikotarpį. Tokiu atveju lizingo mokėjimai nepadengia pilnos objekto vertės. Nuomotojas gali nuomoti objektą daugelį kartų, bet neperleidžia nuomininkui nuosavybės teisių į nuomojamąjį turtą. Kai pasibaigia lizingo sutarties terminas, nuomininkas grąžina turtą nuomotojui arba abi šalys pratęsia lizingo sutartį. Lizingo sutartyje taip pat numatoma, kad nuomininkas gali išsipirkti turtą už likutinę vertę.
3. Grąžintinas lizingas. Jo esmė ta, kad įmonė parduoda savo turtą lizingo kompanijai ir jį išsinuomoja, t.y. toliau naudojasi tuo turtu už tam tikrą mokestį. Gaunasi taip, kad turto tiekėjas ir nuomininkas yra tas pats juridinis asmuo, o turtą pirkusi lizingo įmonė yra nuomininkas. Tokia sutartis yra dvišalė. Ji sudaroma tarp turto pardavėjo ir lizingo kompanijos. Grąžintinu lizingu dažniausiai naudojasi įmonės, patekusios į sunkią finansinę padėtį. Pardavus turtą lizingo kompanijai įmonė gauna papildomų lėšų, gerina savo finansinę būklę. Kaip kitose lizingo formose įmonė gali išsipirkti turtą už likutinę vertę pasibaigus lizingo kontrakto laikotarpiui.
4. Tiesioginis lizingas. Tai toks lizingo būdas, kai turto tiekėjas ir nuomotojas yra vienas ir tas pats asmuo, t.y. įmonė gamintoja tiesiogiai be tarpininkų (lizingo kompanijos) išnuomoja savo gaminamus įrengimus nuomininkui. Toks būdas yra visiškai nepriimtinas bankui, nes kontraktas būna tik dvišalis (tarp nuomininko ir tiekėjo) ir jokios naudos bankui neatneša.
5. Lizingas pagal likutinę vertę. Tokiu atveju lizingo mokesčiai apskaičiuojami pagal likutinę vertę. Šis lizingo būdas yra naudingas tiek nuomotojui, tiek ir nuomininkui. Nuomotojas išnuomoja padėvėtus įrengimus, kurie galbūt kurį laiką jau stovi visiškai neuždirbdami pinigų, o įmonė, negalinti išsinuomoti jai per brangių naujų įrengimų, išsinuomoja padėvėtus, bet už ženkliai mažesnius lizingo mokesčius. Įrengimų nuomotojui lizingo mokėjimai kompensuoja galimus nuostolius dėl įrengimų prastovų.
6. Kompensacinis lizingas. Taikant tokį lizingo būdą nuomininkas nuomotojui atsiskaito savo pagamintomis prekėmis, kurios yra pagamintos išnuomotais įrengimais. Pasibaigus lizingo terminui nuomininkas gali įrengimus išsipirkti už likutinę vertę arba gauti juos nemokamai, jeigu yra sumokėjęs visą sumą. Toks būdas taip pat turėtų sudominti banką (ypač jeigu atsiskaitoma greito likvidumo prekėmis), nes įmonei atsiskaityti savomis prekėmis yra daug lengviau negu grynaisiais pinigais, o bankas turi nemažai klientų iš kitų verslo sferų ir pirkėją toms prekėms tikrai surastų.
NORD/LB Lietuva faktoringas
Faktoringo esmė yra ta, kad bankas apmoka parduotas prekes pardavėjui, o po to išieško tuos pinigus iš pirkėjo, t.y. bankas nuperka pirkėjo įsipareigojimus apmokėti įsigytas prekes ar paslaugas. Pavyzdžiui įmonė nori parduoti savo prekes pirkėjui, bet šis šiuo metu neturi tiek apyvartinių lėšų, o pardavėjui reikia kuo greičiau gauti pinigus, kad galėtų tęsti gamybą toliau. Tokiu atveju yra sudaromas faktoringo kontraktas su banku ir bankas apmoka šias prekes tiekėjui tuoj pat, o pinigus iš pirkėjo susigrąžina per tam tikrą laikotarpį. Aišku, bankas ima už tai iš pardavėjo komisinius mokesčius. Jų sąskaita padengiamos faktoringo išlaidos, įskaitant palūkanas už kreditą skiriamą faktoringo sąlygomis.
Dėka faktoringo pardavėjas pagreitina savo kapitalo apyvartumą, greičiau plečia savo gamybą ir gauna didesnį pelną. Toks apmokėjimo būdas ypač aktualus tik ką į rinką atėjusiems pardavėjams, kurie nori kuo greičiau atgauti įdėtas lėšas, ir mažoms bei vidutinėms įmonėms, nes jo ne visą laiką turi informaciją apie savo pirkėjų mokėjimo galimybes ir faktoringo būdu apsidraudžia nuo pirkėjų nemokumo, o taip pat negali lengvomis sąlygomis gauti kredito.
Bankas dažniausiai turi daug daugiau informacijos apie pirkėją ir todėl, žinodamas, kad pirkėjas apmokės prekes kredituoja pirkinį. Aišku, jeigu pirkėjas yra padidintos rizikos grupėje, tai bankas neapsiims jo kredituoti, bet jeigu įmonė finansiškai laikosi stabiliai ir turi įrodymų, kad pinigų tikrai turės, tai banko rizika yra visai nedidelė ir jis prisiima pirkėjo įsipareigojimus. Be to bankas gauna iš to pelną. Komisinis mokestis dažniausiai būna 0,5 -3 proc. nuo visos pardavimų sumos. Tai priklauso nuo to kaip pardavėjas dažnai naudojasi šia banko paslauga, rizikos laipsnio ir būtino buhalterinio darbo kiekio. Rizikos laipsnis priklauso nuo pirkėjų mokumo galimybių , o buhalterinis darbas – nuo sąskaitų faktūrų kiekio.
Faktoringo operacijos būna kelių rūšių:
• vidinės, jeigu pardavėjas, pirkėjas ir bankas yra tos pačios šalies įmonės ir tarptautiniai, jeigu viena ar dvi iš šių firmų yra iš užsienio;
• paprastosios (nekonfidencialios), jeigu skolininkui yra pranešama apie jo dalyvavimą faktoringo kontrakte ir konfidencialios, kai nepranešama;
• su regresu, t.y. su atgręžtine teise atgauti lėšas iš pardavėjo ir be regreso, be teisės atgauti lėšas;
• su kreditavimo sąlygomis: apmokėti prekes iš anksto ar pagal numatytą datą.
Faktoringo sutarčių tipai. Sudarant faktoringo kontraktą, bankas prisiima riziką dėl pirkėjo nemokumo. Todėl iki kontrakto vykdymo pradžios bankas turi susipažinti su galimais prekių pirkėjais. Tam reikalui pardavėjas praneša bankui apie visus savo klientus ir jų norimas pirkimo apimtis. Bankas ištyręs kiekvieno pirkėjo finansinę būklę, praneša pardavėjui kokio dydžio kreditus jis gali skirti kiekvienam iš šių, t.y. bankas nusistato kreditavimo limitų ribas, kuriose jis mažiausiai rizikuoja.
Jeigu faktoringas yra nekonfidencialus, tai pardavėjas turi pranešti pirkėjui, kad šis dalyvauja faktoringo operacijoje ir visus atsiskaitymus turi vykdyti banko sąskaiton.
Pagal pasaulinę praktiką yra skiriama keletas faktoringo sutarčių tipų, žiūrint ko reikalauja pardavėjas iš banko.
Pilno aptarnavimo faktoringas (nekonfidencialus ir be regreso). Dažniausiai sudaromas tarp banko ir pardavėjo, kurių santykiai yra nusistovėję ir yra patikrinti praktikoje. Į pilną aptarnavimą įeina: visiškas draudimas nuo abejotinų skolų ir garantinis mokėjimo dokumentų apmokėjimas; kredito valdymas; realizacijos apskaita; išankstinis kreditavimas arba kreditavimas pagal numatytą datą. Kaip taisyklė, pilnas aptarnavimas suteikiamas tik tada, kai pardavėjas perleidžia bankui visų savo klientų skolas ir negali išsirūšiuoti – patikimi klientai sau, nepatikimi – bankui.
Pilnas aptarnavimas su regresu. Tokiu atveju bankas nedraudžia kreditinės rizikos. Bankas turi teisę pareikalauti iš pardavėjo savo pinigus atgal, jeigu pirkėjas pasirodo nemokus per numatytą laikotarpį.
Tarptautinis faktoringas. Pardavėjo rizika ypač išauga jeigu jo pirkėjas yra užsienio firma. Tokiu atveju pardavėjas sunkiai gali nuspręsti apie pirkėjo apmokėjimo galimybes, daug ilgesnis tampa prekių apyvartumas, jis susiduria su šalies importuotojos politiniu bei ekonominiu nestabilumu. Be to dar prie viso to prisideda valiutinė rizika. Bankas dirbdamas tarptautinio faktoringo sferoje sudaro sutartis su importuotojo banku ir perduoda dalį jam savo veiksmų. Tokiu būdu pardavėjo skoliniai reikalavimai tampa šalies vidaus reikalu ir tai sumažina jo riziką. Bankas tuo tarpu bendrauja su užsienio banku, kuris pažįsta importuotoją ir žino, kad šis yra mokus. Taigi eksportuotojo bankas apmoka jo prekes ir atgauna pinigus iš importuotojo banko, kuris išieško pinigus iš savo kliento (importuotojo).
Tarptautinis faktoringas kol kas nėra plačiai praktikuojamas, tačiau su laiku jis vis didina apimtis.
Bankas vykdantis faktoringo operacijas prisiima pardavėjo riziką, todėl prieš pradėdamas tai daryti jis turi ją įvertinti. Tam jis turi susirinkti informaciją apie pardavėjo gaminamų produktų kokybę, apie pardavimų apimtis bei jų augimą, informaciją apie pardavėjo klientus – būsimus savo klientus, apie klientus, kurie kažkada buvo labai įsiskolinę pardavėjui ir yra nepatikimi, apie skolinių reikalavimų kokybę, kurios bankui reikės apmokėti ir t.t. Tam, kad sudaryti faktoringo kontraktą pardavėjas turi pateikti bankui tokią informaciją kaip kiekvieno pirkėjo pavadinimas, adresas bei atsiskaitymo sąlygos su juo, visų numatytų skolinių reikalavimų sumas, kiekvieno pirkėjo apmokėjimo sumas, bei kiekvieno mokėtojo apmokėjimo reikalavimus.
Mokestis už faktoringo paslaugas sudaro dvi dalys. Iš pirmo tai komisinis aptarnavimo mokestis, į kurį įeina apskaitos vedimas, neaiškių kreditų draudimas ir kitos paslaugos. Kaip jau minėjau, tai sudaro 0,5 -3 proc. nuo visos pardavimų sumos. Ir antras mokestis už kreditą, kuris suteikiamas pirkėjui pirkiniams apmokėti. Šis mokestis ,kaip taisyklė, yra 2 – 4 proc. didesnis negu už paprastą trumpalaikį kreditą.
Faktoringo sutartis dažniausiai sudaroma tarp banko ir pardavėjo nuo 1 metams. Ši sutartis gali būti nutraukta pagal vienos iš šalių pageidavimą, prieš tam tikrą laikotarpį pranešus kitam kontrahentui apie tai, pagal abiejų šalių abipusį pageidavimą arba dėl sutarties sąlygų nevykdymo. Faktoringo procedūra pateikta 2-me priede.
NORD/LB Lietuva fortfeitingas
Fortfeitingas šiaip yra dažniausiai taikomas ten kur nepakankamai finansuojamas eksportas. Lietuva būtent ir yra tokia šalis. Fortfeitingas padeda pagreitinti eksportuotojo lėšų apyvartumą, o balanse sumažėja debitorinių įsiskolinimų suma. Fortfeitingas dažniausiai taikomas parduodant stambų objektą, kai eksportuotojas negali atidėti apmokėjimo, o importuotojas nori įsigyti prekę dabar, bet apmokėti už ją negali nei savo lėšomis, nei banko kreditu. Šią problemą ir išsprendžia fortfeitingas.
Fortfeitingas – tai nepadengtų įsiskolinimų pirkimas ir pardavimas. Tokiu atveju dažniausiai parduodamas vekselis arba kitas skolos dokumentas su užrašu “aš jums skolingas”. Pirkėjas išrašo vekselių portfelį sumai , kuri lygi prekės vertei ir procentiniams pinigams už kreditą, kurį tokia forma sutinka teikti pardavėjas pirkėjui. Tokiu atveju pardavėjas vietoj apmokėjimo dabar gauna ne pinigus, o įsipareigojimą sumokėti tam tikrą sumą nurodytu laiku – vekselį ar jų komplektą. Pardavėjas parduoda vekselių portfelį bankui, be teisės jį pirkti ir gauna pirmuosius grynuosius pinigus sandorio pradžioje. Tuo tarpu bankas, įsigydamas skolinį pasižadėjimą, prisiima įsipareigojimą apmokėti vekselį. Diskonto dydį apsprendžia nemokėjimo pagal vekselį rizika, įsipareigojimo dydis ir jo padengimo terminas, banko palūkanų norma. Taip išeina, kad pirkėją kredituoja ne pardavėjas, o bankas.
Fortfeitingo procedūra pateikta 3-me priede. Šios procedūros penktas elementas nebūtinas, t.y. nebūtina priminti pirkėjui apie vekselio apmokėjimą, nes pastarasis, kaip dokumentas, teisiniu aspektu įpareigoja pirkėją besąlygiškai jį vykdyti.
Fortfeitingo operacijoje sujungiami tiekėjo, pirkėjo ir banko interesai. Kadangi pirkėjo įsipareigojimą apmokėti vekselį garantuoja bankas, tai integruojasi ir jo interesai.
Taigi, gaunasi taip, kad iš tiesų pirkėją kredituoja ne pirkėjas, o bankas, ir fortfeitingą sąlyginai galima priskirti prie kredito rūšių, nors bankui tai tiesiog yra įprasta vekselių pirkimo operacija, kurios efektyvumas priklauso nuo diskonto normos ir vekselių skaičiaus.
Išvados ir pasiūlymai
1. Išanalizavus kredito rizikos teorinį įvertinimą ir tai, kaip ją vertina NORD/LB Lietuva bankas, galime susidaryti nuomonę, kad banko kreditinę riziką stengiamasi kuo labiau sumažinti, tačiau pažiūrėjus į 1997 metų banko balansą, to negalima pasakyti.
2. Kadangi banko kreditinės rizikos įvertinimo sistema yra gana gera, tai bankui turėtų rūpėti, kodėl vis dėlto jis patyrė nuostolius:
• Problema gali glūdėti darbuotojų aplaidume arba neapsižiūrėjime, todėl bankas turi atkreipti dėmesį į banko personalo darbo kokybę.
• 1998 metų pradžioje banke pasikeitė dalis darbuotojų, bet kadangi bankas turi savo filialus visoje Lietuvoje, tai visų darbuotojų sukontroliuoti neįmanoma.
• Bankas turi pasirūpinti geresne personalo kontrole, nes turint neblogus kredito rizikos įvertinimus ir išduodant per daug blogų paskolų krenta banko reitingas klientų ir partnerių akyse, o geras reitingas yra ypač svarbus bankui.
• banko kredito rizika priklauso ne tik nuo skolininko galimybių, bet nuo banko darbuotojų darbo kokybės.
3. Pateikti rizikos mažinimo būdai normavimas ir kredito draudimas yra neblogi rizikos draudimo būdai, bet pasiteisina tik tam tikrais atvejais:
• kai paskolų paklausa viršija pasiūlą,
• jeigu pataikai apdrausti tas paskolas, kurios iš tikrųjų yra rizikingos.
• banko veiklos diversifikacija turėtų tikrai pasiteisinti.
4. Optimaliai paskirsčius banko lėšas tarp savo vykdomų finansinių operacijų, o taip pat ir pradedant naujas operacijas, banko bendroji rizika sumažėja, nes kaip žinoma vieno darbo rizika nepriklauso nuo kito darbo rizikos.
5. NORD/LB bankui siūloma peržvelgti savo pinigų srautus ir stengtis, kad banko pelnas nepriklausytų nuo vienos iš finansinių operacijų.
6. Kadangi bankai patiria daugybę įvairiausių rizikų, šalies bankų veiklą reglamentuoja 1994m.gruodžio 21d.priimtas Lietuvos Respublikos bankų įstatymas.Jo tikslas- reglamentuoti bankų veiklą,kad bankų sistema būtų stabili,patikima , efektyvi ir saugi.
Zusammenfassung
In vorliegender Arbeit wird ein für die Banken sehr aktuelles Problem – das Kreditrisiko – behandelt. Es wird die Information zum Begriff “Risiko” gegeben sowie die Risikoarten beschrieben. Es werden die Information, wie das Kredtitrisiko von der Litauischen NORD/LB eingeschätzt wird, und Empfehlungen zur Risikominderung gegeben.
Im ersten Teil wird das Risiko und seine Arten beschrieben. Dort wird auch die allgemeine Information zur Bewertung vom Kreditrisiko und Kriterien, wonach das Kreditrisiko in der Litauischen NORD/LB von den Spezialisten bewertet wird, angeführt.
Im zweitem Teil sind die Empfehlungen zur Minderung vom Kreditrisiko sowie Kreditierungsalternativen, die von der Litauischen NORD/LB nicht angewandt bzw. nur teilweise angewandt werden, angegeben.
Am Ende der Arbeit werden die Schlufolgerungen, Anlagen zu der vorliegenden Arbeit und die benutzten Literaturquellen angeführt.
BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS
1. B. Martinkus, V. Žilinskas “Ekonomikos pagrindai”, Kaunas, Technologija, 1997
2. V. Kvedaraitė, “Įmonės finansų valdymas”, Lietuvos informacijos institutas, Vilnius, 1997
3. V. Darškuvienė “Įmonės finansų valdymas”, Kauno technologijos universitetas, Kaunas, Technologija, 1998
4. A. Garškienė, “Verslo rizika”, Lietuvos informacijos institutas, Vilnius, 1997
5. A. V. Rutkauskas, D. Brukštaitienė, V. Rutkauskas, “Finansinės skaičiuoklės”, LII, Vilnius, 1998
6. E. Buškevičiūtė “Finansų analizė”, KTU, technologija, Kaunas, 1998
7. A. V. Rutkauskas “Finansinės rinkos ir institucijos”, VGTU, Vilnius, 1999
8. V. Bagdonas “Verslo rizika”, VGTU, Vilnius
9. A. V. Rutkauskas Verslo rizikos paskaitų konspektai
10. Deloitte Tuoche 1996, 1997, 1998 metų nepriklausomas LŽŪB auditas
11. V. Leksis “Kredit i banki”, Perspektyva, Maskva, 1993
12. A. Kilikov, V. Golosov, B. Penkov “Krediti investicii”, Maskva, 1994
13. Ju. V. Žuravliov “Kreditnoje strachovanije”, Maskva, 1992
“Kreditovanie”, Torgovo – izdatelskoe biuro BHV, , Kiev 1994
14. V.Vaškelaitis „ Pinigai ;komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas“ Lietuvos mokslas
2003.