ĮVADAS

Finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulio ūkio dalis. Gerai žinoma, jog per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko stambių pasaulinio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinius finansus, jaučiamas ypatingas šių žodžių teisingumas. Tie pokyčiai yra didžiuliai, todėl drąsiai galima tvirtinti apie kokybiškai naujo etapo atsiradimą tarptautinių  valiutinių ir finansinių santykių sferoje. Svarbus šių pokyčių elementas yra reiškinys, vadinamas „globalizacija“ arba valiutos ir finansų rinkų integracija su eurorinka ir nacionalinėmis valiutos rinkomis į vieną globalinę tarptautinę rinką. Šių procesų sąveiką reguliuoja ir skatina tarptautinės finansų institucijos, kurių vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje sunku pervertinti.

Tarptautinės finansų institucijos-tai valstybių arba bankų susivienijimai, susikūrę
tarptautinių daugiašalių sutarčių pagrindu
socialiniam-ekonominiam valstybių vystymuisi paremti,
teikiant joms kreditus ir garantijas, patarimus ir pagalbą
profesinio mokymosi srityje, garantuojant kapitalinių įdėjimų
vykdymą.

Pasauliniuose finansiniuose sluoksniuose tarptautinėmis finansų institucijomis visuotinai pripažintos šios organizacijos:
1.    Tarptautinis valiutos fondas (TVF);
2.    Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB);
3.    Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB);
4.    Azijos plėtros bankas (APB);
5.    Afrikos plėtros bankas (AfPB);
6.    Tarptautinis plėtros bankas (TAPB);
7.    Islamo plėtros bankas (IDB);
8.    Tarptautinis investicijų bankas (TIB);
9.    Europos investicijų bankas (EJB);
10.    Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo bankas (TEBB);
11.    Šiaurės investicijų bankas (ŠIB);
12.    Europos monetarinis institutas (EMI);
13.    Arabų valiutos fondas (AVF);
14.    Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas (TŽŪPF);
15.    Tarptautinis atsiskaitymų bankas (TAB);

Tarptautines finansų institucijas galima skirstyti į:
•    Globalines. (Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio banko grupė);
•    Regionines. (visos kitos institucijos);

Tarptautinės finansų institucijos atlieka šias funkcijas:
•    Kreditavimas ir investavimas globaliniu ir regioniniu mastu;
•    Ekonomikos stabilizavimas;
•    Šalių narių integracija;
•    Keitimasis informacija ir patyrimu;
•    Informacijos, apie tam tikrų valstybių ir regionų ūkinę raidą, skleidimas;
•    Techninė parama ir kadrų mokymas;

Šiame darbe išnagrinėsiu vieną tarptautinę finansų instituciją-Tarptautinį Valiutos Fondą.

Apie šią temą rašo: Epping, R.C., Jakutis, A., Petraškevičius, V., Stepanovas, A., Šečkutė, L.,
Zaicev, S., Grižas, R.A., Martinkus, B., Žilinskas, V., Mayer, T., Wonnacott, P., Wonnacott, R.

Referato tikslas: supažindinti su Tarptautiniu Valiutos Fondu bei jo veikla;

Referato uždaviniai:
•    Supažindinti su Breton Vudso sistema bei Tarptautiniu Valiutos Fondu;
•    Apžvelgti Tarptautinio Valiutos Fondo valdymo struktūrą;
•    Įsigilinti į Tarptautinio Valiutos Fondo tikslus bei funkcijas;
•    Supažindinti su Tarptautinio Valiutos Fondo veikla, t.y. jo atliekamomis finansinėmis bei kreditinėmis operacijomis;
•    Išsiaiškinti Tarptautinio Valiutos Fondo įtaką Lietuvos finansų sistemai;
•    Apžvelgti šios institucijos trūkumus;

BRETONO VUDSO SISTEMA

II Pasaulinio karo pradžioje Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija ėmėsi iniciatyvos kurti ekonomikos institucijų tinklą, kad būtų galima spręsti pokario problemas ir kad nesikartotų 20 metų trukę pinigų politikos ir prekybos nesklandumai. Buvo įkurta Tarptautinė prekybos organizacija (TPO), kuri turėjo parengti tarifų mažinimo, prekybos sutarčių sudarymo principus, kad būtų ribojamas svarbiausių žaliavų kainų svyravimas ir koordinuojama šalių antimonopolinė politika. Nors TPO niekada neįsigaliojo, tačiau pirmasis jos statuto straipsnis paspartino Visuotinio susitarimo dėl prekybos ir tarifų (VSPT) susikūrimą. Ši organizacija tapo pagrindine institucija, skatinančia tarifų ir kitų prekybos barjerų mažinimą [3; 265].
Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko (TRPB) paskirtis buvo finansuoti pokario Vakarų Europos ūkio atkūrimą. Penkto dešimtmečio pabaigoje, kai ši užduotis buvo įvykdyta, bankas daugiausia dėmesio pradėjo kreipti į silpnos ekonomikos šalis-teikti joms įvairias paskolas bei techninę pagalbą.
Trečioji institucija-Tarptautinis valiutos fondas (TVF)-buvo įkurtas tam, kad stiprintų tarptautinių atsiskaitimų stabilumą, t.y. rengtų taisykles, pagal kurias turėtų būti keičiami valiutų paritetai ir tarptautinių mokėjimų valiutų kursai, be to, valdytų bendrą nacionalinių valiutų fondą, iš kurio šalys galėtų skolintis ir finansuoti savo mokėjimų deficitą.
Šias organizacijas įkuriančios sutartys buvo pasirašytos Bretono Vudso mieste Niū Hampšyre, todėl Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas kartais vadinami Bretono Vudso institucijomis.

TARPTAUTINIS VALIUTOS FONDAS (TVF)

Tarptautinis valiutos fondas (TVF)- tai institucija, įkūnijanti Bretono Vudso sistemą. Ši sistema juridiniu atžvilgiu labai skiriasi nuo aukso ir aukso devizų standartų, nes ankstesnės sistemos neturėjo tarptautinio juridinio pagrindo [3; 266].
Be  to, Brestono Vudso sistemą valdė valstybių pareigūnai (paprastai iždo sekretoriai ar finansų ministrai), pavaldūs šalių fondo narių išrinktai Valdytojų tarybai,  ir nuolat veikianti Vykdomųjų direktorių taryba [4; 547].
Tarptautinis valiutos fondas (TVF)-    tai tarpvalstybinė valiutos-kredito organizacija, skirta
reguliuoti valiutinius santykius tarp valstybių ir
trumpalaikių kreditinių resursų suteikimus esant
valiutiniams sunkumams, susijusiems su mokėjimo
balansų netolygumu [3; 266 ].

Tarptautinis valiutos fondas (TVF)-tai specializuota Jungtinių Tautų įstaiga, įkurta 1945 metais Jungtinių Tautų Breton-Vudo konferencijos nutarimu, pasirašytu 1941m. [2; 11].
TVF pradėjo savo operacijas 1947m. kaip specializuotas SNO organas. 44 pasaulio šalys tarptautinėje valiutinėje-finansinėje konferencijoje 1941m. Breton Vudse pasirašė susitarimą valiutinių operacijų klausimais. Iki 1971m. visos  Tarptautinio valiutos fondo operacijos buvo vykdomos JAV doleriais, o vėliau buvo išreiškiami SDR [3; 266]. Šiuo metu 1 SDR lygus 1,46861 USD.

FONDO VALDYMO STRUKTŪRA

Šiuo metu Tarptautinio valiutos fondo narėmis yra 184 pasaulio šalys. Aukščiausias Tarptautinio valiutos fondo valdymo organas-Valdytojų taryba. Jai priklauso po 1 valdytoją iš kiekvienos šalies narės Centrinio banko. Valdytojų taryba renkasi kartą per metus.
Kasdienius reikalus tvarko vykdomasis organas-direkcija, kurią sudaro 22 vykdomieji Tarptautinio valiutos fondo skyrių direktoriai (6 iš jų yra paskirti šalių, turinčių didžiausias kvotas, o likę 16 išrinkti pagal geografinį požymį). Pastarasis organas yra Tarptautinio valiutos fondo Valdytojų Tarybos laikinasis komitetas, į kurio sudėtį įeina 22 šalių finansų ministrai. Tarptautinio valiutos fondo vieta-Vašingtonas, kas atspindi JAV vadovaujantį vaidmenį jo veikloje.

SDR

Iki 1971m. visos Tarptautinio valiutos fondo operacijos buvo vykdomos JAV doleriais, o vėliau buvo išreiškiami SDR.
SDR-svarbiausia 7 dešimtmečio naujovė-specialiosios skolinimosi teisės (Special Drawing Rights), t.y. naujas tarptautinių rezervų aktyvas. Tai buvo padaryta todėl, kad manyta, jog pritrūks aukso ir kitų tarptautinių rezervų aktyvų, ir todėl, kad dauguma šalių negalėjo patenkinti savo rezervų poreikių nesukeldamos JAV mokėjimo deficito. Bendra prielaida buvo ta, kad tarptautinių rezervų aktyvų paklausa didės maždaug proporcingai pasaulio prekybos ar pasaulio pajamų augimui-tai panašu į kiekybinės pinigų teorijos tarptautinį variantą. Toks požiūris leido apskaičiuoti, kad tarptautinių rezervų aktyvų paklausa galėjo didėti 2-3mlrd. JAV dolerių per metus. Piniginio aukso atsargos didėjo 1mlrd. JAV dolerių per metus.
1968-1971m. tarptautinėmis atvirosios rinkos operacijomis buvo sukurtas dešimties milijardų dolerių vertės SDR aktyvas; kiekviena šalis narė gavo naujai sudaryto SDR aktyvo dalį pagal savo TVF kvotą. Kiekviena šalis narė galėjo naudoti SDR užsienio valiutoms pirkti iš kitų narių arba iš Fondo. Pavyzdžiui, jei Didžioji Britanija turėjo mokėjimų deficitą, ji galėjo parduoti dalį SDR Fondui, įsigyti JAV dolerių ar kokios kitos nacionalinės valiutos ir panaudoti ją valiutų rinkoje Didžiosios Britanijos svarui paremti [3; 270 ].
Be to, SDR įgijo apskaitos vieneto savybių, ir kai kurios šalys pradėjo nustatinėti savo valiutų paritetus pagal SDR, kaip anksčiau nustatydavo pagal auksą arba JAV dolerius [4; 549].
SDR tapo pagrindiniu Tarptautinio valiutos fondo atsiskaitymo vienetu, nors realaus padengimo neturi. SDR sudėtis keičiasi reguliariai kas penkeri metai ir apskaičiuojama remiantis penkiomis stipriausiomis valiutomis. Šiuo metu tai JAV doleris (39%), Vokietijos markė (21%), Japonijos jena (18%), Prancūzijos frankas (11%), Britanijos svaras sterlingų (11%).
1 SDR lygus 1,28658 dol.

TVF TIKSLAI IR FUNKCIJOS

Oficialus Tarptautinio valiutos fondo uždavinys-skatinti tarptautinį bendradarbiavimą valiutų sferoje ir prekybą. Fondas kontroliuoja tarptautinių valiutinių-prekybos sutarčių vykdymą, teikia valstybėms trumpalaikius kreditus mokėjimų balansui išlyginti, skatina ir remia daugiašalės atsiskaitymų sistemos kūrimą [2; 12].

Tarptautinio valiutos fondo funkcijos:
•    Teikti plačią paramą centriniams bankams mokėjimo balanso, finansų, apskaitos ir kt (mokesčių) klausimais;
•    Tarptautinis valiutos fondas prie savo būstinės turi tarptautinį institutą, rengiantį aukštos kvalifikacijos specialistus-finansininkus šalims-TVF narėms. Mokymą finansuoja Tarptautinis valiutos fondas;
•    Padeda sudaryti sutartis, kuriose numatoma pagalba valstybėms dalyvėms, bendradarbiaujant joms su pramoninių šalių vyriausybėmis, centriniais bankais, Tarptautiniu atsiskaitymų banku Bazelyje, Pasaulio banku, taip pat su privačiais komerciniais bankais.
•    Teikia ekonomines-finansines konsultacijas įvairiais klausimais, padeda formuoti Tarptautinio valiutos fondo šalių monetarines sistemas;
•    Teikia kreditus Tarptautinio valiutos fondo šalių ekonomikai vystyti ir mokėjimo balanso deficitui padengti;
•    Stengiasi padėti subalansuoti tarptautinę prekybą, garantuojant gyventojų užimtumą, jų pajamas;
•    Organizuoja tarptautinių ekonominių ir finansinių problemų tyrimus, skelbia jų rezultatus.

VALIUTŲ RINKOS SUTRIKIMAI

Sutrikimus užsienio valiutų rinkose šalys gali įveikti pagrindiniais keturiais būdais [6; 372]:
•    Palaikant stabilų valiutos kursą, perkant ar parduodant savo valiutą mainais į užsienio valiutą;
•    Keičiant muitus ar įvedant kitus importo apribojimus;
•    Keičiant visuminės paklausos reguliavimo vidaus politikas, norint išlaikyti užsienio valiutų paklausos ir pasiūlos kreivių poslinkių tvarką;
•    Pereinant prie naujo valiutų kurso;

Tarptautinio valiutos fondo sistema reiškė kompromisą, kuriame kiekvienam iš paminėtų keturių būdų tenka tam tikras vaidmuo. Muitų ir kitų importo ribojimų įvedimai buvo laikomi nepageidautinais, kadangi tai slopina tarptautinę prekybą ir daro pasaulinę ekonominką mažiau efektyvią. Tik esant reikalui, šis būdas laikomas priimtinu. Labiausiai buvo pasikliaujama kitais trimis būdais.
Valiutų rinkos sutrikimai gali būti laikini, sąlygojami streikų, blogų orų, paveikiančių derlius, ir kitų trumpalaikių reiškinių. Esant tokioms aplinkybėms buvo laikoma, jog valiutų kurso pokyčiai yra nepageidautini. Valiutos kurso pokytis turėtų būti pašalintas ateityje, kai trumpalaikiai reiškiniai nebeveiks. Laikini valiutos kurso pokyčiai neduotų jokios naudos. Užuot leidus valiutos kursui svyruoti, šalys turi reaguoti į laikinus verslo sąlygų pokyčius, pirkdamos ar parduodamos užsienio valiutas. Kadangi laikini svyravimai gali būti gana dideli, Tarptautinis valiutos fondas buvo įgaliotas skolinti užsienio valiutas toms šalims, kuriose reiškiasi deficitas. Tuo buvo norima joms padėti stabilizuoti savo valiutos kursą valiutų rinkose. Tokiu būdu „fondas“ yra svarbus Tarptautinio valiutos fondo pavadinimo akcentas. Jo nariai-šalys-aprūpina jį fondais, iš kurių skolinama deficitą turinčioms šalims.

Tačiau jokia šalis neturi neribotų užsienio valiutos kiekių. Be to, yra nustatytos paskolų ribos. Taigi šalis gali įsikišti į valiutos rinką, kad paremtų savo valiutos kursą, tik laikinai valdant trumpalaikius sutrikimus. Prekyba užsienio valiuta negali būti nuolatinė išeitis iš besitęsiančio deficito.
Kai kurie valiutų rinkos sukrėtimai nėra laikini. Kartais užsienio valiutų paklausos ir pasiūlos kreivių ankstesni poslinkiai neatsistato. Tokiais atvejais privaloma imtis ryžtingesnių veiksmų, negu įsikišimas į valiutų rinką. Tokiu ryžtingu veiksmu galėtų būti vidaus visuminės paklausos pokyčiai. Pavyzdžiui, jeigu šalis vadovaujasi pernelyg ekspansyvia visminės paklausos valdymo politika, tai infliacijos dėka padidėję kainos gali išstumti tą šalį iš pasaulinių rinkų ir sukelti mokėjimų balanso deficitus. Tokiais atvejais nėra konflikto tarp nacionalinio vystymosi tikslų ir tarptautinių siekių. Griežtesnė visuminės paklausos politika tinka riboti infliaciją šalies viduje ir kartu pagerinti tarptautinių mokėjimų būklę. Tarptautinis valiutos fondas gali pareikalauti, kad šalis, siekianti paskolos, įvestų tokius ribojimus savo monetarine ir fiskaline politikomis.
Tačiau vidinės paklausos reguliavimas ne visada yra pageidaujamas būdas spręsti mokėjimų balanso problemą. Šalyje, turinčioje mokėjimų balanso deficitą, jau gali reikštis ekonominis nuosmukis. Jei, sprendžiant mokėjimo balanso problemą, bus vadovaujamasi ribojančia visuminės paklausos politika, tai nuosmukis pagilės.
Esant tokioms aplinkybėms, kai pirmieji trys būdai yra atmetami ar laikomi netinkamais, šalis iš esmės prarasdavo fundamentinę pusiausvyrą. Breton Vudo sistema numatė tik vieną būdą-pakeisti valiutos kursą. Valiutų kursai buvo reguliuojami, dirbtinai palaikant jų pastovumą.

TVF FINANSINĖS, KREDITINĖS OPERACIJOS

Norint tapti Tarptautinio valiutos fondo nare, šaliai reikia sumokėti nario mokestį-kvotą. Iš jų ir yra formuojamos Tarptautinio valiutos fondo lėšos. TVF skyrė auksui labai svarbų vaidmenį jo likvidiniuose ištekliuose šalis, įstodama į Fondą, turėjo mokėti auksu 25% įnašo kvotos arba 10% jos oficialių aukso-dolerio rezervų, atsižvelgiant į tai, kuri suma buvo mažesnė. Likusi kvotos dalis (75%) buvo apmokama nacionaline valiuta, kuri kartu su auksu sudarė Tarptautinio valiutos fondo likvidinius išteklius [3; 269]. Kiekvienos valstybės kvota Tarptautinio valiutos fondo kapitale apskaičiuojama atsižvelgiant į tos valstybės BNP vienam žmogui, užsienio prekybos apimtį ir daugelį kitų ekonominių rodiklių.

Kvota turi trigubą reikšmę, nustatant:
•    Įnašų dydį į įstatinį kapitalą;
•    Šalies balsų kiekį sprendžiant klausimus valdymo aparate;
•    Tarptautinio valiutos fondo resursų panaudojimo limitą;

Per TVF egzistavimą kvotos keitėsi daugiau kaip 8 kartus. Anksčiau kvotos buvo peržiūrimos kas penkeri metai, o dabar šis kvotų keitimo laikotarpis sutrumpintas iki trejų metų. Kvotų nustatymo kriterijai yra šalies ekonominis potencialas ir vieta pasaulinėje ekonomikoje.
Nuo kvotos dydžio priklauso ir balsų kiekis, kuriuos turi šalis-narė sprendžiant Fondo klausimus. Kiekviena valstybė turi 250 balsų ir papildomai po vieną balsą už kiekvieną kvotą. Taigi lemiamas balsas priklauso šalims, kurios įdėjusios daugiausia lėšų. Daugiausia balsų turi JAV-19,3%, Didžioji Britanija-6,7%, Vokietija-5,8%, Prancūzija-4,8%, Japonija-4,6% [3; 267 ].

Svarbiausią vaidmenį TVF vaidina “Dešimties grupė” (kuri valdo 55% visų kvotų bendro dydžio ir turi beveik 54% balsų Fondo valdymo organuose)  ir pirmiausia JAV, kurios kvota yra didžiausia ir ji turi veto teisę sprendžiant svarbiausius klausimus. “Dešimties grupė” arba “Paryžiaus klubas”, įkurtas 1961 metais. Jai priklauso JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Japonija, VFR, Italija, Beneliuksas, Švedija, Kanada, Šveicarija. 1997 metais į “Paryžiaus klubą” buvo priimta ir Rusija.

Svarbiausios Tarptautinio valiutos fondo finansinės operacijos- padėti savo nariams padengti mokėjimų balanso deficitą [2; 12].
Kai šalis narė turėdavo mokėjimų deficitą, ji galėjo iš TVF valdomo bendro nacionalinių valiutų fondo skolintis sumą pagal savo kvotos dydį. Apie ketvirtadalį kvotos ji galėjo gauti automatiškai, o kita dalis buvo suteikiama TVF nuožiūra. Pavyzdžiui, 1956m. Sueco krizės Artimuosiuose Rytuose metu Didžioji Britanija pasiskolino iš Fondo apie 2mlrd. JAV dolerių. Fondo terminais tariant, Didžioji Britanija ”išėmė”, arba nupirko, iš Fondo JAV dolerius už Britanijos svarus, dėl to Fondo JAV dolerių atsargos sumažėjo, o Britanijos svarų atsargos padidėjo. Fondas įsigijo dolerių, pavertęs grynaisiais dalį neterminuoto įsipareigojimo JAV doleriais, kuris buvo gautas kaip JAV įnašo dalis. Didžioji Britanija mokėjo Fondui palūkanas, kurios priklausė nuo pasiskolintos sumos ir nuo skolinimosi terminų. Paskolos grąžinimui Didžioji Britanija turėjo pirkti Britanijos svarus už JAV dolerius arba kurią kitą Fondui priimtiną valiutą.
Stojimo į Tarptautinį valiutos fondą sutartyje nurodoma, kad šalys narės gali skolintis nepaisant jų vykdomos ekonominės ir socialinės politikos. Tačiau ilgainiui Fondo vadovybė nusprendė, kad kreditas turėtų būti suteiktas tuo atveju, jei pagrindžiama perspektyva, kad šalis narė galės sureguliuoti savo mokėjimų balansą [3; 269].
Šalis, kuriai reikia užsienio valiutos einamosioms operacijoms apmokėti, turi pateikti fondui patvirtinimą, kad valiuta yra reikalinga ryšium su mokėjimų balanso būkle, tarptautiniu likvidiniu rezervu arba šių rezervų lygio pokyčių tendencija.
Atitinkama valstybė gauna (perka) reikalingą valiutą arba keičia SDR į savo nacionalinę valiutą. Atlikęs šią operaciją, TVF padidina kredituojamos šalies valiutos atsargas, o kitų narių valiutos atsargos arba SDR sumažėja lygiai tiek, kiek gauna jos skolininkas.
Didžiausią užsienio valiutos sumą, kurią gali įsigyti TVF valstybė narė, sudaro 125% jos kvotos. Pirmoji suma-25% kvotos-vadinama rezervine dalimi. Kadangi aukso įnašų dydis sudarė 25% pagrindinio kapitalo, TVF visuomet galėjo užtikrinti šios sumos ribose valiutų keitimą savo kreditinėse operacijose, parduodant aukso įnašą. Todėl įnašo aukso dalies dydžiu kreditas visuomet buvo suteikiamas automatiškai, kai tik to pareikalaudavo šalis narė. Valiutos gavimas 25%  rėmuose yra traktuojamas ne kaip kredito operacija, o kaip užsienio valiutos, kurią įmokėjo šalis į Fondą, paėmimas. Užsienio valiutos lėšos (100% kvotos dydžio), viršijančios rezervinę dalį, atitinkamai skirstomos į keturias kredito dalis.
Pirmoji kredito dalis gali būti realizuota tiek tiesioginio valiutos pirkimo forma, tiek ir sudarant su TVF sutartį apie rezervinį kreditą. Pirmuoju atveju šalis gauna visą reikalaujamą sumą tuojau po to, kai Fondas su tuo sutinka. Antruoju atveju šalis gali naudoti lėšas bet kuriuo metu sutartyje numatytų terminų ribose.
Lėšų skyrimas šalims dalyvėms “viršutinių kredito dalių” sąskaita visais atvejais vyksta rezervinių kreditų pavidalu. Sutarta suma skirstoma į tam tikras dalis, kurias galima paimti tiktai per nustatytus laiko tarpus sutarties galiojimo metu. Iš pradžių tokios sutartys buvo sudaromos metams, vėliau-trejiems metams [2; 12].

TVF, duodamas kreditą, įpareigoja šalį laikytis tam tikrų politinių-ekonominių sąlygų. Ir juo didesnis kreditas, tuo šios sąlygos yra griežtesnės. Gavęs prašymą suteikti pagalbą užsienio valiuta, TVF ištiria šalies prašytojos ekonominę būklę ir įpareigoja valstybę skolininkę realizuoti “prisitaikymo” programą, pertvarkyti ūkio mechanizmą. Tai, Fondo nuomone, turėtų užtikrinti mokėjimų balanso sureguliavimą ir garantuoti skolos grąžinimą laiku. Tose programose yra numatytos priemonės, susijusios su biudžeto ir mokesčių, kredito ir pinigų politika, kainų mechanizmu, užsienio prekyba, tarptautiniais kreditiniais ir valiutiniais santykiais. Jeigu TVF nustato, kad šalis nesugebėjo realizuoti “prisitaikymo” programos, valiutinių išteklių tiekimas nutraukiamas.
Pasibaigus numatytam laikui, valstybė Fondo narė turi išpirkti savo nacionalinę valiutą, grąžinti lėšas SDR arba jo nurodytomis valiutomis. Paprastai skola turi būti grąžinta per 3-5 metus nuo valiutos pirkimo dienos [2; 13].

Rekomenduojamos valstybėms skolininkėms priemonės, skirtos mokėjimų balansui sutvarkyti, kuriomis TVF paprastai sąlygoja savo kreditų išdavimą, yra šios [2; 14]:
•    Vyriausybės išlaidų mažinimas, tarp jų švietimo reikalams, sveikatos apsaugai, pensijoms ir kitoms socialinėms reikmėms;
•    Mokesčių didinimas asmeninėms pajamoms;
•    Valstybių subsidijų mažinimas arba panaikinimas maisto ir vartojamosioms prekėms, kas sąlygoja šių prekių kainų kilimą;
•    Nacionalinės valiutos devalvacija. Atsižvelgiant į konkrečią padėtį, šias priemones galima taikyti įvairiai jas derinant. TVF leidžia valstybėms pačioms spręsti, kokiu būdu reikia paskirstyti skolų naštą tarp socialinių sluoksnių.

Šalys narės gali gauti kreditą ir pagal kitus šaltinius, kuriems priklauso:
•    Kreditai „stand by“, kurie suteikiami tikslams, suderintiems su TVF;
•    Kompensacinis finansavimas, skirtas mokėjimo balanso deficitui dengti, kuris susijęs su kainų kritimu žaliavinėms prekėms, su ekonomikos struktūriniais pokyčiais;
•    Žaliavinių išteklių finansavimo sistema, t.y. specialūs kreditai siekiant stabilizuoti kainas žaliavinėms prekėms;
•    Išplėstinio kreditavimo sistema, t.y. specialūs kreditai šalims, kurių mokėjimo balansai smarkiai pažeisti;
•    Kreditai iš įvairių specialių fondų;

TVF gali bet kuriuo metu pareikalauti iš šalių narių žinių apie ekonomikos, pinigų apyvartos, mokėjimų balanso būklę, apie oficialius aukso valiutinius rezervus, investicijas užsienyje ir t.t. Todėl rekomendacijos, kaip pašalinti mokėjimo balanso deficitą, susijusios su 2 pagrindinėmis kryptimis:
•    Numatoma sumažinti visuminę paklausą pinigų-kredito ir biudžeto restrukcijos politikos dėka, t.y. didinti mokesčius, racionalizuoti kreditą; riboti biudžetines išlaidas socialinėms reikmėms, vyriausybinėms subsidijoms ir valstybinių įmonių bei įstaigų, darbininkų bei tarnautojų darbo užmokesčiui; didinti oficialius minimalius rezervų reikalavimus;
•    Valiutos devalvacija arba jos perkėlimas į plaukiantį režimą; [3;271].

TVF SISTEMOS MINUSAI

Keletą dešimtmečių Tarptautinis valiutos fondas veikė palyginti veiksmingai, skatindamas ekonomikos atstatymą po Antrojo pasaulinio karo bei sukurdamas tinkamą tarptautinės prekybos ir finansų sistemą. TVF veikloje aštuntojo dešimtmečio pradžioje išryškėjo kai kurie kriziniai reiškiniai.
•    Valiutos keitimo pagal nominalią vertę politikai, sukurtai įveikti fundumentaliosios pusiausvyros nebuvimą, būdingi trūkumai. Kai šalyje atsiranda valiutos deficitas ar perteklius, nebeaišku, ar jis laikinas, kuriais atvejais susidariusį deficitą ar perteklių galima pašalinti, parduodant ar perkant užsienio valiutą, o ne keičiant jos kursą, kada tiktų pakeisti valiutos nominalią vertę. Šios situacijos reiškia fundumentalios pusiausvyros nebuvimą. Pati Tarptautinio valiutos fondo sutartis čia negelbsti. Ji neapibrėžia, kada nėra fundumentalios pusiausvyros [6; 374].
•    Kadangi mokėjimų balansui reguliuoti nebebuvo naudojamos “žaidimo taisyklės”, susidarė ir nesubalansuotų mokėjimų. Šalys buvo užsiėmusios savo vidaus visiško užimtumo politika, kuri dažnai neatitiko sistemos reikalavimų. Be to, nebuvo susitarta, kas vykdo TVF numatytas priemones-valstybės, turinčios mokėjimų deficitą, ar-mokėjimų perviršį. Nenoras keisti paritetus rodė, jog mokėjimų deficitą turinčios šalys manė, kad nuvertėjimai traktuotini kaip jų ekonominės politikos nesėkmės požymis, o perteklinio balanso šalys buvo įsitikinusios, kad nuolatinis nesubalansuotumas atspindi mokėjimų deficitą turinčių valstybių infliacinę politiką [4; 549].
•    TVF politika buvo kritikuojama ir dėl to, kad finansuoja karines programas, taip pat kad teikia kreditus, kartu kredituojamą šalį darydama priklausomą.

TVF ĮTAKA LIETUVOS FINANSŲ SISTEMAI

1992 m. balandžio mėn. Lietuva tapo TVF nare. Narystė suteikė galimybę pradėti bendradarbiavimą ir su kitomis tarptautinėmis organizacijomis bei vykdyti būtiną transformacijos procesą iš administracinės į rinkos ekonomiką.
Pirmojoje devintojo dešimtmečio pusėje TVF vaidmuo buvo ypač svarbus, formuojant užsienio valiutos atsargas, finansuojant mokėjimų balanso poreikius bei įgyjant galimybę pasinaudoti kitų organizacijų narystės privalumais ir ištekliais. Vėliau TVF patarimai ir formalus pritarimas šalies  ekonominei politikai tapo svarbiausiu bendradarbiavimo elementu.
Lietuvos ir TVF sudarytos penkios programos buvo ypač reikšmingos vykdant ekonominės transformacijos procesą, įveikiant problemų bankų sistemoje 1995-1996m. pasekmes, neutralizuojant išorės šokų poveikį ekonomikai bei konsoliduojant vyriausybės stojimo į ES ir NATO pastangas. Dėl specifinės Lietuvos ekonominės politikos sandaros, kuriai būdingas didelis einamosios sąskaitos deficitas, fiksuotas valiutos kursas, laisvas kapitalo judėjimas ir finansinio sektoriaus liberalizavimas be TVF programų Lietuvos ekonomika būtų buvusi žymiai  jautresnė įvairiems šokams.
2003 m. kovo mėn., pasibaigus pastarajai programai, Vyriausybė nėra linkusi sudaryti naujų susitarimų. Tačiau, ir ateityje Lietuvai bus naudinga bendradarbiauti su Fondu, įgyvendinant tarptautinius standartus ir kodeksus, kurie yra etaloninės politikos ir valdymo pavyzdžiai, bei atliktos Finansų sektoriaus įvertinimo programos siūlymus. Konsultacijos pagal TVF susitarimų IV-jo straipsnio procedūras kartu su globalios ekonomikos priežiūros rezultatais turėtų būti naudingi koreguojant Lietuvos ekonominę politiką su tarptautine.

TVF misija įvertino Lietuvos ekonomiką:
2005 metų liepos 7-12 dienomis Lietuvoje dirbo Tarptautinio valiutos fondo (TVF) Europos departamento misija, vadovaujama Ašokos Modžio (Ashoka Mody), kurios tikslas buvo pusmetinis Lietuvos ekonominės raidos įvertinimas.
Ekonominės politikos klausimus TVF misijos nariai Vilniuje aptarė su Lietuvos Respublikos ministru pirmininku, finansų ministru, Lietuvos banko valdybos pirmininku, vyko darbiniai susitikimai su Finansų ministerijos ir Lietuvos banko pagrindinių sričių specialistais bei privataus sektoriaus ekspertais.
TVF misija paruošė ataskaitą, kurioje pažymėjo, jog norint Lietuvai išlaikyti augimo tempą ir, kas dar svarbiau, užtikrinti, kad ilgalaikis augimo potencialas nelėtėtų, būtina imtis labiau į ateitį orientuotų veiksmų.
TVF prognozuoja, kad 2005 metais Lietuvos realus BVP augimas sieks 6,5 proc. TVF sumažino Lietuvos šių metų ekonominio augimo prognozę. Pavasarį TVF prognozavo 7 proc. Lietuvos ekonomikos augimą. Remiantis preliminaria TVF ataskaita, Lietuvos ekonominis augimas turės smukti iki 5,5–6 proc. per metus.
”Lietuva turi įspūdingą ekonominę istoriją. Tačiau kur ji yra dabar? Mes sakome, kad ji yra situacijoje, kai nebėra taip lengva,“ – susitikime su žurnalistais sakė Lietuvoje besilankančios TVF misijos vadovas Ašoka Modis (Ashoka Mody). Pasak jo, ekonomikai sudėtingėjant, labai didelių augimo svyravimų ir krizių nebebus, tačiau ilgainiui tai, augimas siekė 6–6,5 ar 4,5–5 proc., turės didžiulės įtakos.
A. Modis teigė esąs nusivylęs, kad Lietuvos Vyriausybė, vykdydama mokesčių reformą gyventojų pajamų mokesčio mažinimui kompensuoti, pasirinko laikinąjį socialinį mokestį, nes nėra aišku, kokį poveikį tai turės ekonomikai.
TVF ataskaitoje Lietuva perspėjama dėl fiskalinės politikos ir dėl konkurencingumo. Ekspertai, kaip ir po ilgesnės misijos pernai gruodį, akcentavo valdžios sektoriaus išlaidų mažinimo būtinybę, švietimo ir sveikatos sektorių efektyvinimo didinimą.
TVF misijos nuomone, kad tvarumas būtų ilgalaikis, reikalinga disciplina išlaidų srityje, kurią sustiprintų Fiskalinės atsakomybės akto priėmimas.
Siekiant išlaikyti spartų eksporto augimą ir pritraukti tiesioginių užsienio investicijų, TVF atstovų vertinimu, reikalingas strateginis požiūris į plataus masto priemones, kurios gerina konkurencingumą.

IŠVADOS

Norėdamas pašalinti skurdo priežastis daugelyje besivystančių šalių, Pasaulio bankas dažnai pasikliauja Tarptautiniu Valiutos Fondu, kad pastarasis padrąsintų šalis skolininkes vykdyti sunkias ekonomines reformas. TVF, įsikūręs toje pačioje gatvėje priešais Pasaulio banką Vašingtone, pinigus paskoloms taip pat gauna iš turtingų savo organizacijos narių-Japonijos, Prancūzijos, JAV. Šio fondo pareigos-prižiūrėti tarptautinę piniginę sistemą ir būti savotiška apsauga bėdon patekusiai ekonomikai.
Kaip daktarą kviečiame paskutinę minutę, taip ir TVF dažnai prašomas “atgaivinti sergančią ekonomiką”. Toks struktūrinio pakoregavimo procesas-tai pirmasis lemiamas žingsnis gaunant pagalbą vystymui iš kitų šaltinių. Jeigu priimamas TVF planas, tai jau ženklas, kad valstybė pasirengusi rimtai gydyti savo ekonomikos ligas ir yra nutiesusi kelią, kuriuo bus teikiamos paskolos iš Pasaulio banko ir kitų šaltinių.
TVF paskirtas ekonomikos „gydymas“ neretai esti skausmingas. Pavyzdžiui, skolininkų vyriausybėms jis dažnai nurodo sumažinti subsidijas žlungančiai valstybinei pramonei ir reikalauja griežtai laikytis antiinfliacinių priemonių, kaip antai: pagrindinių vartojimo prekių ir paslaugų kainų kilimo. Sunkiu pertvarkos proceso metu TVF dažnai suteikia trumpalaikes „paremiančias“ paskolas, kad valstybė, kol bus susitarta dėl didesnių ilgalaikių skolų, „išsilaikytų vandens paviršiuje“ [1; 104].
Lietuva nebuvo išimtis-“daktaro” pagalbos prireikė ir jai.
Lietuva TVF nare  tapo 1992 metų balandžio 29 dieną. Jos kvotos dydis sudarė 99mln. JAV dolerių. Būdama Fondo nare Lietuva iš TVF jau gavo 97mln. Dolerių ir seniai išeikvojo 25%, todėl 25-erių metų laikotarpiui buvo parengtas Ekonomikos vystymo memorandumas.
Lietuvos skola-tai visų Lietuvos piliečių skola, o kai kurie iš jų net nežino, kas tai yra TVF.