Lietuvos vandens kanalai

 

Įvadas

Kanalai yra dirbtiniai vandens keliai, iškasti upėms pakeisti ar joms pagilinti. Drėkinimo kanalai kreipia vandenį iš upių į laukus. Navigaciniai kanalai iškasti laivams plaukioti. Pavyzdžiui, Sueco kanalas jungia Viduržemio jūrą su Raudonąja jūra, todėl laivai gali greitai kursuoti tarp Europos ir Indijos vandenyno. Kanalų dugnas ir krantai paprastai yra iš plytų ar betono, todėl jie patiria mažesnę eroziją negu upės.
Pagal paskirtį kanalai gali būti: drėkinimo, sausinimo, energetiniai, laivybos ir t.t. Pasitaiko ir kanalai turintys mišria paskirtį, tai yra, kartu skirti ir laivybai ir energetikai arba ir drėkinimui ir energetikai.
Šiame darbe apžvelgsime istorinius vandens kelius Lietuvos teritorijoje. Prekybos istorijos kontekste vandens kelias Nemunu ir prūsų teritorijoje besidriekiančiomis upėmis atsiskleidžia kaip reikšmingas ekonominės politikos įrankis, padėjęs Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei atverti prekybinės veiklos horizontus, užmegzti naudingus kontaktus bei pažinti iš Vakarų Europos sklindančias įtakas.
Pirmieji laivybiniai kanalai Lietuvoje iškasti jau XVII amžiaus pradžioje (Nemuno žemupyje). XIX amžiuje kanalais (išlikusiais iki šių dienų) bandyta sujungti Dubysą ir Ventą, vėliau – Nevėžį ir Lėveną, Merką ir Vokę. Geriausiai išliko 28 km ilgio Karaliaus Vilhelmo (arba Klaipėdos) kanalas, iškastas 1863–1873 m. ir naudotas laivybai tarp Minijos žemupio ir Klaipėdos.

I. Karaliaus Vilhelmo (arba Klaipėdos) kanalas
XVIII–XIX a. į Klaipėdos uostą Nemunu plaukė Lenkijos bei carinės Rusijos valdomos Lietuvos miškuose kertama mediena. Iš Klaipėdos laivais mediena buvo plukdoma į Angliją, Daniją. Ypač didelę paklausą turėjo ąžuolai. Vėjuotoje Ventės rago akvatorijoje audros išardydavo tik karklų vytelėmis surištus sielius ir išblaškydavo rąstus. Vietos gyventojams buvo naudinga miškų stokojančiame krašte iš marių išsigrėbti kokį rąstigalį. Tačiau medienos pirkliai turėjo didelių nuostolių.
1848 m. Rusnėje apsigyvenę pirmieji miško pirkliai pradėjo statyti lentpjūves ir iš Nemunu atplukdytų rąstų pjauti lentas bei tašus. Juos laivais gabendavo į Klaipėdą. 1855 m. Rusnėje jau gyveno 33 žydai, vertęsi miško prekyba.
Sielių nuostoliai sumažėjo, tačiau poreikis juos plukdyti – ne. Imta kurti planus, kaip apeiti Kuršių marias. Tad buvo parengtas projektas Minijos upę ties Lankupiais vandens keliu sujungti su Klaipėdos uostu.
Klaipėdos kanalo projektas pasirodė dar 1765 m. Prūsijos karalius teigiamai vertino pirklių prašymą, bet dėl finansinių sunkumų kanalo kasimas buvo atidėtas. Tik 1858 m. Klaipėdos kraštą valdžiusi Prūsijos valdžia labiau pradėjo domėtis kanalo kasimo galimybe.
Kanalo kasimas, pradėtas 1863 m., tęsėsi 10 metų. 1873 m. rugsėjo 17 d. kanalas buvo atidarytas.
1870 m. kilo Prūsijos ir Prancūzijos karas, kurį prancūzai pralaimėjo. Tai suteikė galimybę pasinaudoti pigia belaisvių darbo jėga. Todėl kasant kanalą, be aplinkinių gyventojų, dalyvavo apie 600 prancūzų belaisvių. Sujungus vokiečių žemes, 1871 m. buvo paskelbta Vokietijos imperija. Prūsijos karalius Vilhelmas I tapo Vokietijos imperatoriumi. Jo garbei kanalas ir buvo pavadintas Karaliaus Vilhelmo vardu.
Kanalo ilgis – 23,87 km, plotis – 28 m, dugno plotis 18,8 m, vidutinis gylis – 1,7 m (šaltiniai nurodo šiek tiek skirtingus duomenis). Kanalas prasideda 20 km nuo Minijos žiočių, šiek tiek į pietus nuo Lankupių kaimo. Klaipėdos pietiniame pakraštyje kanalas susijungia su Kuršių mariomis. Kanalo žiotyse ties keliu į tarptautinę perkėlą žuvusiems kanalo kasėjams pastatytas paminklas.
Ties Lankupiais 1873 m. kanale įrengtas šliuzas yra vienintelis Lietuvoje. (Pirmą kartą kamerinis šliuzas laivybos kanale buvo įrengtas XV a. Olandijoje). Šliuzo kameros ilgis –157 m, plotis – 25 m, vartų plotis – 11 m, didžiausia leidžiama grimzlė – 1,25 m. Nuo 1964 m. šliuzas nebenaudojamas. Šiuo metu jis apleistas, vartai uždaryti, mechanizmai išardyti.

Vilhelmo kanalo senieji šliuzai
Paprastai šliuzas būna sudarytas iš kameros, aukštutinės ir žemutinės galvų, aukštutinių ir žemutinių vartų, aukštutinio ir žemutinio kanalų, prieplaukų, laivų nukreipimo įrenginių. Kamera būna gelžbetoninė. Jos galuose įrengtos galvos su viduje įrengtais uždaromais vartais arba uždoriais. Vartai dažniausiai būna metaliniai. Galuose, be vartų, kurie palaiko skirtingą vandens lygį kameroje ir vandens telkinyje, dar yra vandens pripildymo į kamerą ir išleidimo iš jos įrenginiai su uždoriais, vandens energijos slopintuvai, remonto ir avariniai uždoriai, valdymo mechanizmai ir įtaisai. Prieplaukoje prie galvų yra laivų švartavimo, jei tenka laukti, kol galės įplaukti į šliuzą, ir saugaus nukreipimo į šliuzą įrenginiai.
Kai laivą reikia perplukdyti iš žemesnio vandens lygio į aukštesnį, atidaromi žemutiniai vartai, laivas įplaukia į kamerą, vartai uždaromi, kamera prileidžiama vandens iki aukštesnio lygio. Tuo metu laivas pakyla, atidaromi viršutiniai vartai ir laivas išplaukia iš kameros. Nuleidžiant laivą iš aukštesnio lygio į žemesnį, vanduo iš kameros išleidžiamas. Panašiai laivai pakeliami ar nuleidžiami esant kelioms šliuzo kameroms.

II. Oginskio kanalas
Upės pradėtos pertvarkyti jau labai seniai. Pirmiausia buvo stengiamasi upes pritaikyti laivybai. Dar XVII a. Nemuno žemupyje Gilijos upė laivybos tikslais paversta kanalu. Nemuno ir Dnepro vandens keliui įrengti 1765–1768 iškastas Oginskio kanalas.

Oginskio kanalas – pirmas kanalas, sujungęs Baltijos ir Juodosios jūrų baseinus. Jis buvo iškastas kunigaikščio Mykolo Kazimiero Oginskio rūpesčiu 1765 – 1784 metais tarp dviejų Nemuno ir Dniepro intakų – Jaseldos ir Ščiaros. Kunigaikštis kanalo statybai paaukojo 12 milijonų auksinių. Laivai iš Baltijos jūros galėjo pasiekti Juodąją jūrą, neplaukdami aplink Europą. Sutrumpėjus keliui, labai pagyvėjo laivyba, sparčiau ėmė augti vienas didžiausių šio vandens kelio miestų – Kaunas. Oginskio kanalas sugriautas Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų metu (1916 m. ir 1944 m.), bet paskui rekonstruotas.

III. Augustavo kanalas

XIX a. pirmojoje pusėje statytas Augustavo kanalas jungė Vyslą su Nemunu. Toliau Dubysos upe kanalas turėjo siekti Baltijos jūrą. Kanalo statybos tikslas – apeiti Prūsijos valdomą teritoriją ir patekti į jūros uostus. Statybos pradžia – 1824 m. Baigtas statyti 1838 m.
Augustavo kanalas – perkasų ir sukanalintų upių sistema, įjungiant ežerus – sujungė Vyslą su Nemunu. Tačiau kanalas laivininkystei mažai tenaudotas, nes nebuvo baigtas statyti Ventos-Dubysos kanalas, per kurį būtų galima iš Juodosios jūros atplaukti iki Baltijos.
Šiuo metu Augustavo kanalas su šliuzais, kanalui priklausančiais statiniais įrašytas į paminklų sąrašą ir yra vienas svarbiausių Lenkijos vandens technikos ir inžinerijos istorijos objektų.
Ypatingai gražus kraštovaizdis, nuostabi gamta patrauklūs turistams. Kanalo teritorija jungia trijų dabartinių valstybių Lenkijos, Baltarusijos ir Lietuvos pasienį.

IV. Kiti kanalai
1928–1936, siekiant vandeniu aprūpinti Grigiškių popieriaus fabriką, Merkio aukštupio vandenys per Papio ežerą nukreipti į Vokės upę. 1930, norint sumažinti Lėvens potvynius, tarp jo ir Nevėžio iškastas Sanžilės kanalas. 1961–1963 iškastu kanalu Šventosios vandenys nukreipti į Nevėžį. 1959, statant Kauno HE, užtvenktas Nemunas ir atsirado didžiausias Lietuvoje tvenkinys – Kauno marios. Dar labiau upių tinklą pakeitė sausinamoji melioracija, kai buvo iškasta apie 17,4 tūkst. km kanalų, sureguliuota 46 tūkst. km upių vagų, įrengta apie 3400 tvenkinių, iš kurių seklieji labai greitai užaugo makrofitais.

V. Apibendrinimas

Ši ūkinė veikla labai pakeitė kraštovaizdį, tad buvo susirūpinta, kaip išsaugoti natūralias upes su vaizdingais slėniais ir upių vingiais. Saugomų teritorijų sąraše yra 36 hidrografiniai draustiniai, kuriuose saugomi atskirų upių ruožai su būdingais kraštovaizdžio elementais: rėvomis, vagų vingiais, senvagėmis, salomis, kriokliais ir kt. Dėl tankaus upių tinklo mažai pakeistų upių vagų yra ir kitose saugomose teritorijose: rezervatuose, regioniniuose ir nacionaliniuose parkuose, draustiniuose. Iš viso hidrografiniuose draustiniuose saugoma apie 800 km upių vagų.

Literatūros sąrašas

1. Blažys B. Ir kt. „Hidrotechniniai statiniai“, V., Mintis 1969
2. Ruplys B. „Hidrotechniniai statiniai“, V., Mokslas 1969
3. http://www.ipc.lt/
4. http://lt.wikipedia.org/

Leave a Reply

Your email address will not be published.