Mokslas.net

Atsiųsk savo darbą
Mokslo sritys:
Populiariausi
darbai :

Pasaulio gyventojai Dalintis

 

Gyventojų skaičiaus kaita

Dabar Žemėje gyvena daugiau kaip 6 mlrd. žmonių. Kasdien pasaulyje gimsta maždaug 263 tūkst. vaiku, o per metus sis skaičius šokteli net iki 97 mln. Toks gyventoju skaičiaus didėjimas tapo globaline problema.
Beveik iki XIX a. pasaulyje gimdavo ir mirdavo apylygiai, todėl gyventoju gausėjo labai lėtai.
XVIII ir XIX a. sandūroje prasidėjęs pramones perversmas, mokslo ir technikos atradimai, medicinos laimėjimai, higienos sąlygų pagerinimas labai paveikė žmonijos gyvenimą. Sumažėjo gyventoju, ypač vaiku, mirtingumas, pailgėjo amoniu vidutine gyvenimo trukme. Tai buvo lūžis, lėmęs spartu gyventoju gausėjima Žemėje.
Gyventoju gausėjima laikinai sutrikdo karai, gaivalines nelaimes, tačiau šie veiksniai nelemia gyventoju skaičiaus esminiu pokyčių.
Šiais laikais gyventoju skaičiaus kaita labai veikia dabarties problemos. Nelaimingų atsitikimų ir nusikaltimų aukomis per metus pasaulyje tampa maždaug teik žmonių, kiek gyventojų yra Lietuvoje.

Gyventojų gausėjimo prognozės
XXI a. pradžioje pasaulyje gyvens per 6 mlrd. žmonių. Mokslininkai prognozuoja, kad gyventoju turėtų daugėti ir XXI a. tačiau prognozės dažnai skiriasi, nes įvairiose šalyse naudojami skirtingi skaičiavimo metodai.
Jungtinės Tautos prognozuoja, kad 2015 m. pasaulyje turėtų gyventi 7,10-7,83 mlrd. žmonių, o 2050 m. – 7,9-11,9 mlrd. žmonių.
Dabar gyventoju sparčiausiai gausėja ekonomiškai silpnose šalyse, kuriose yra 80% visu pasaulio gyventoju. Nors daugelyje siu saliu vykdoma šeimos planavimo (demografine) politika, tačiau jai dideles įtakos turo per amžius nusistovėjusios kultūros ir religijos tradicijos. Todėl iki 2025 m. gyventoju šiose šalyse ir toliau turėtų sparčiai daugeli. Didžiausi gyventoju prieaugio tempai šiuo metu yra Afrikoje ir lotynu Amerikoje. Daugeliu Azijos saliu gyventoju prieaugis yra gerokai sumažėjęs. Nors, pavyzdžiui, Kinijoje (daugiai kaip 1 mlrd. amoniu)yra vykdoma šeimos planavimo politika, tačiau per 35 metus (1990-2025) gyventojų pagausės 371 mln. Tai lygu beveik pusei Afrikos gyventoju. Indijoje per ta pati laikotarpį amoniu pagausės 541 mln. Prognozuojama, jog 2050 m. Indijoje gyvens daugiau nei Kinijoje. Tuo metu abiejose šalyse gali gyventi 3 mlrd. 245 mln. Amoniu-siek tiek daugiau nei puse dabartinio gyventoju skaičiaus.
Toks spartus gyventoju gausėjimas kartais vaizdžiai vadinamas <>, <>, <<žmonijos bomba>>. Kadangi ateityje pasaulyje gyvens gerokai daugiau žmonių nei dabar, todėl nesunku suvokti, jog žmonijos laukia nelengva ateitis. Tačiau kiekgi amoniu gali gyventi Žemėje, kiek gali jų išmaitinti ir koks bus amoniu bendradarbiavimas ateityje? Juk jau dabar daugelyje saliu spartus gyventoju gausėjimas kelia nemažai socialiniu problemų. Tai didėjantis nedarbas, busto ir maisto trukumas, daugėjantys nusikaltimai, plintančios ligos ir kt.

Gyventoju reprodukcijos ‹‹žirklės››

Dėl gyventojų reprodukcijos vyksta natūrali žmonių kartų kaita. Gimstamumas, mirtingumas bei natūralusis gyventoju prieauglis yra biologiniai procesai. Jiems labai didelės įtakos turi socialinės ir ekonominės gyvenimo sąlygos bei šeimos ir visuomenės santykiai.
Gimstamumas yra vienas reprodukcijų rodiklis. Jis skaičiuojamas 1000 gyventoju ir išreiškiamas promilėmis( ‰). Įvairiuose kraštuose gimimu skaičius labai skiriasi. Didžiausias gimstamumas kai kuriose Afrikos šalyse- 40 ‰ ir augiau. Tai beveik biologines galimybes riba. Mažiausias gimstamumas Japonijoje bei Europos šalyse, čia jis retai siekia 15 ‰ .
Gimstamumą ypač veikia socialinės ir ekonomines žmonių gyvenimo sąlygos. Ji mažina kylanti seimu, o kartu ir visuomenes gerove, moterų aktyvus dalyvavimas socialinėje bei ekonominėje veikloje ir ‹‹brangstantis›› vaiko išlaikymas. Todėl daugelyje Europos saliu mažėja vaikų ir daugėja pagyvenusių žmonių.
Mirtingumas, kaip ir gimstamumas, skaičiuojamas tūkstančiui gyventoju ir išreiškiamas¬ ‰. Jis parodo, kiek amoniu iš 1000 gyventoju miršta per metus. Iki pramones perversmo mirtingumas visame pasaulyje sieke maždaug 40-50 ‰ , po II pasaulinio karo – apie 20‰ , o šiuo metu jis nesiekia ir 10‰ . Didžiausias mirimu skaičius šiuo metu yra labiausiai ekonomiškose atsiliekančiose Afrikos ir Azijos šalyse.
Svarbus demografinis rodiklis yra kūdikių mirtingumas. Jis parodo, kiek iš tūkstančio kūdikių miršta iki vienu metu. Prieš 200 metu nesistebėdavo, kad iš 1000 gimusiu 200-300 mirdavo nesulaukę metu. Šiais laikais kūdikių mirtingumas pasaulyje gerokai sumažėjęs. Europos, skares Amerikos šalyse, Japonijoje kūdikių mirtingumas yra 6-10 ‰ , tačiau kai kuriose Afrikos šalyse ( Burundis, Somalis ir kt.) jis labai didelis – 200 ‰ . Mirtingumui dideles įtakos turi šalies gyvenimo lygis, materialines žmonių gyvenimo sąlygos ( mityba, darbo ir buities sanitarijos bei higienos sąlygos, sveikatos apsauga).
XX a. pabaigoje svarbiausios mirtingumo priežastys buvo širdies ir kraujagyslių bei virškinimo organu ligos, piktybiniai augliai, įvairios epidemijos. Nemažai žmonių žūsta nelaiminguose atsitikimuose. Gerokai skiriasi moterų ir vyru mirtingumas. Vyru žūsta dešimtis kartu daugiau nei moterų nelaimingu atsitikimu metu, nuo įvairių traumų. Daug daugiau vyru nusižudo. Todėl bendra moterų vidutine gyvenimo trukme yra ilgesne nei vyru. Netolimoje praeityje milijonus žmonių gyvybių nusinešdavo epidemijos. XX a. pabaigoje mirčių dėl epidemijų gerokai sumažėjo, tačiau žmonija susidūrė su AIDS (silpnina imunine sistema) problema. Pasaulyje apie 40 mln. Žmonių yra užsikrėtę AIDS, o kai kuriose Afrikos šalyse – beveik 30% gyventoju. Nepaprastai dideliais tempais AIDS epidemija plinta pietryčiu Azijos šalyse.

Vidutinė gyvenimo trukmė
Įprasta skaičiuoti vidutine gyvenimo trukme. Ji gali būti skaičiuojama iš karto abiems lytims arba atskirai – vyrams ir moterims. Mokslininkai nustatė, kad senovėje ( pavyzdžiui, senovės Graikijoje ir senovės Romoje) žmonės vidutiniškai gyveno 25 metus, nors būta atveju, kai sulaukdavo ir gilios senatvės. Po II pasaulinio karo, t.y. 1950-1954m., vyru vidutine gyvenimo trukme buvo 45 metai, o moterų – 47. šiuo metu ir vyru, ir moterų vidutine gyvenimo trukmė gerokai pailgėjo. Ilgiausiai gyvena europiečiai ir Šiaures Amerikos gyventojai, o trumpiausiai – Afrikos ir Pietų Azijos.
Natūralusis prieaugis. Skirtumas tarp gimusiu ir mirusiu skaičiaus parodo natūralųjį gyventojų prieaugi. Jis labai netolygus daugelyje pasaulio saliu. Didžiausias natūralusis gyventoju prieaugis yra ekonomiškai atsilikusiose Afrikos, Pietų ir Pietvakariu Azijos, kai kuriose lotynu Amerikos valstybėse. Mažiausias natūralusis gyventoju prieaugis yra šiaures Amerikos ir Europos šalyse, Japonijoje, Australijoje bei naujojoje Zelandijoje.

Gyventojų sudėtis

Visos šalys kasmet kaupia informacija apie gyventojus pagal nustatytus kriterijus. Vienas iš jų – biologinis. Tai amoniu skirstymas pagal amžių ir lyti. Svarbus yra socialinis ir ekonominis kriterijus, pagal kuri nustatomas vaikų skaičius, išsilavinimo lygis, tam tikros srities specialistų poreikis, įvertinama šeimų socialinė padėtis ir kt.

Gyventojų sudėtis pagal lytį
Visame pasaulyje berniukų yra daugiau nei mergaičių, nes berniukų kasmet pasaulyje gimsta maždaug 4 mln. daugiau (100 mergaičių – 104-107 berniukai).Lytinė vaikų sudėtis gerokai skiriasi nuo suaugusiųjų lytinės sudėties.
Darbingo amžiaus vyrų ir moterų skaičius susilygina. Yra regionu, kur moterų daugiau, bet yra regionu, kur daugiau vyre. Apskritai pasaulyje vyresnio amžiaus moterų daugiau negu to amžiaus vyrų.

Vyrų ir moterų skaičiaus skirtumas įvairiuose regionuose
1990 m. vyrų pasaulyje buvo 40 mln. Daugiau nei moterų. Prognozuojama, kad pirmaisiais XXI a. metais šis skaičius šoktels iki 50 mln. Ekonomiškai stipriose valstybėse paprastai daugiau yra moterų, o atsiliekančiose vyrų.
Vyriškiausi pasaulio regionai yra Afrika ir Azija. Didžiausias vyrų ir moterų skaičiaus skirtumas yra Kinijoje, kur 31 mln. Daugiau vyrų nei moterų, ir Indijoje – 24 mln. Vyrų persvara būdinga beveik visoms islamo šalims. Tai lėmė šimtmečiais susiformavusi moters padėtis šeimoje ir visuomenėje- ankstyva santuoka, dažni gimdymai, nepakankama mityba ir sunkus darbas.
Afrikos šalyse dideliu svyravimu taro vyrų ir moterų skaičiaus nėra. Arabu apgyventoje Afrikos šiaurėje vyrų šiek tiek daugiau nei moterų, o Afrikos rytuose – nedidele moterų persvara, nes iš šio regiono išvažiuoja darbingi žmonės, daugiausia vyrai, į PAR ir Zambiją.
Šiaurės Amerikos šalyse (JAV, Kanadoje) ir Australijoje dėl dideles racijos vyrų kuri laika buvo daugiau nei moterų. Nuo 6-7 dešimtmečio brandaus amžiaus moterų skaičius pranoko vyrų.
Lotynu Amerikos šalyse vyrų ir moterų apylygiai. Siek teik daugiau moterų.
Visose Europos šalyse, išskyrus Airija, Islandija, Albanija ir Makedonija, moterų daugiau nei vyrų, nes beveik visos Europos šalys dalyvavo I ir II pasauliniuose karuose, nusinešusiuose milijonus žmonių gyvybes. Ryški moterų persvara Japonijoje ir JAV.

Gyventojų amžiaus piramidė
Turint bet kurios šalies įvairių amžiaus tarpsniu gyventoju statistikos duomenis, galima sudaryti gyventoju amžiaus piramide ( 1. pav.) . Piramide dažnai vadinamos gyvybės ‹‹medžiais››.
Amžiaus piramidėje iš apačios i viršų vaizduojamas įvairaus amžiaus tarpsnių gyventoju skaičius, ašies kairėje pusėje – vyrų, dešinėje – moterų.
Iš tokios piramides galima gauti svarbios informacijos apie bendrą šalies gyventojų raidą, nustatyti vyrų ir moterų santykį, vaikų skaičių, įvertinti darbingų žmonių dalį, nustatyti esamą pensininkų skaičių arba prognozuoti būsimą. Kai kurių Europos salių piramidėse galima net įžvelgti, kada vyko I ar II pasauliniai karai, ekonomikos krizės, didelės gyventojų emigracijos ir kt. Žinant piramidėje užkoduotą informaciją, nesunku įvertinti gyventoju socialinius ir ekonominius poreikius. Pavyzdžiui, kai šalyje mažėja gimstamumas, galima prognozuoti, jog greitu laiku mokyklas lankys mažiau vaiku, tuštės mokyklos, reikės mažiau mokymo priemonių ir kt. jeigu darbingo amžiaus amoniu dalis piramidėje didele, vadinasi, tokioje šalyje lengviau sprendžiamos pensininku problemos, nes daugelyje saliu juos išlaiko mokesčius mokantys darbingi žmonės. Jeigu pensininku dalis piramidėje didele, o gimstamumas mažėja, vadinasi, po kurio laiko valstybes pečius užguls papildomu socialiniu ir ekonominiu problemų.
Gyventojų pasiskirstymas

Gyventojų tankumas parodo, kiek žmonių gyvena 1 km2. Šiuo metu pasaulyje gyvena daugiau kaip 6 mlrd. gyventoju. Jeigu visi pasaulio gyventojai tolygiai pasiskirstytų Žemes sausumos paviršiuje, vidutinis gyventoju tankumas butu 41 žm./km2. Tačiau dėl įvairių priežasčių gyventojai planetoje pasiskirstę netolygiai. Tankiausiai gyvenama pasaulio valstybe- Monako kunigaikštyste (17,5 tūkst. žm./km2), o tankiausiai gyvenama pasaulio vieta- Koulunas Kinijoje (75 700 žm./km2; 5 pav.).

Netolygus gyventojų pasiskirstymas Žemėje
Gamtos sąlygų įvairove – viena svarbiausiu netolygaus gyventoju pasiskirstymo Žemėje priežastis. Iš istorijos kurso žinome, jog pirmosios civilizacijos kūrėsi ten, kur buvo palankiausios gyvenimo sąlygos. Prie Nilo, Tigro, Eufrato, Indo, Gango žmonės traukė ne tik palankus klimatas, bet ir derlingas dirvožemis, tinkantis to meto žmonių pagrindinei veiklai – žemdirbystei.
Šiais laikais žmonės prisitaiko gyventi net ir nepalankiausiomis sąlygomis: už poliarinio rato – Aliaskos šiaurėje, kur ilgiau nei pusę metų trunka poliarinė naktis, vyrauja atšiaurios žiemos, arba Sacharos dykumoje, kur ištisus metus spigina karšta saulė, beveik neiškrinta kritulių. Tačiau šiuose kraštuose gausu naftos. Ekonominė nauda nugali visus sunkumus. Žmonės ten gyvena ir dirba naftos verslovėse, akmens anglių, aukso ir kt. kasyklose.
Kita netolygaus gyventojų pasiskirstymo Žemėje priežastis – istorinės ypatybės. Manoma, kad dabartinio žmogaus formavimosi procesas, prasidėjęs prieš 30-40 tūkst. metų, vyko pietvakariu Azijoje, Šiaures rytu Afrikoje, Pietų Europoje. Iš čia žmonės vėliau paplito po visa senąjį pasauli. Manoma, kad maždaug prieš 10-30 tūkst. m. iki Kr. Žmonės apgyvendino Šiaures ir Pietų Amerika, o prieš 10-15 tūkst. m. iki Kr. – ir Australiją.
Svarbi netolygaus gyventoju pasiskirstymo Žemėje priežastis yra dabartinė demografine padėtis. Gyventoju skaičius ir tankumas greičiausiai didėja tose šalyse ir regionuose, kur yra didžiausias natūralusis gyventojų prieaugis. Pavyzdžiu gali būti Bangladešas. Ten labai didelis natūralusis gyventojų prieaugis, bet nedidelis šalies plotas, todėl gyventoju tankumas daugiau nei 800 žm./km2. mokslininkai prognozuoja, kad jei dabartinis gyventojų tankumas daugiau nei gyventojų prieaugis Bangladeše išliks, tai 2025 m. gyventojų tankumas šalyje gali priartėti prie 2000žm./km2.
Ne ką mažesnę įtaką gyventojų pasiskirstymui daro socialines ir ekonomines sąlygos. Tai jūrų ir vandenynų artumas, naudingųjų iškasenų gausa, pramones centrų išdėstymas ir kt. pavyzdžiui, 200 km pločio jurų ir vandenynų pakrančių juostoje, užimančioje tik 15% sausumos, gyvena puse žmonijos. Šiaures Amerikoje gyventojai telkiasi Didžiųjų ežerų rajone, kur gausu gamtos ištekliu, o gerai išplėtota pramonei reikia daug darbo jėgos. Europoje tokios yra Rūro (Ruhr) sritis Vokietijoje, aukštutine Silezija Lenkijoje, po žemuma Italijoje.

Tankiausiai gyvenamos sritys


Pasaulyje galima išskirti kelias dideles ir mažesnes tankiai gyvenamas sritis. Tankiausiai gyvenama Rytų Azija (Kinijos rytinės ir pietinės provincijos, Japonija, Korėja ir kt.), Pietų Azija (Gango ir Bramaputros slėnis, beveik visas Indostano pusiasalis), Vakarų Europa, Šiaurės Amerika (prie Didžiųjų ežerų, JAV šiaurės rytai, Kanados pietryčiai). Mažesnio ploto, bet labai tankiai gyvenamas regionas yra Javos sala (Indonezija), Nilo slėnis (Egiptas). Labai sparčiai gyventoju tankumas didėja Gvinėjos įlankos pakrantėje (Afrika) ir pietų Amerikos rytuose (Brazilijos pietryčiai). Čia intensyvi gyventoju migracija iš kaimo į miestą.
Mažiausiose valstybėse – Monake, Vatikane, Singapūre ir maltoje – gyventoju tankumas yra didesnis nei 1000 žm./km2. tankiai gyvenamos pasaulio valstybes yra Belgija, Olandija, didžioji Britanija, Pietų Korėja, Indija, Japonija ir kt. jose gyventoju tankumas yra didesnis nei 200 žm./km2. Rečiausiai gyvenama Islandija, Mongolija, Mauritanija, Namibija, Australija ir kt. šiose šalyse gyventoju tankumas nesiekia 5 žm./km2.

Gyventojų migracija

Nuo senų senovės dalis žmonių keisdavo gyvenamąją vieta ir sklaidėsi po pasaulį. Jie ieškojo naujų žemių, gamtos turtų, geresnių gyvenimo sąlygų. Ir šiais laikais dėl įvairių priežasčių žmonės keičia gyvenamąją vietą.
Gyventojų pasiskirstymui, jų skaičiui bei sudėčiai, be natūraliojo gyventojų prieauglio, turi įtakos gyventojų judėjimas – migracija. Skiriamos dvi svarbiausios migracijos rūšys: tarpvalstybinė (gyventojų persikėlimas iš vienos valstybes į kitą) ir vidinė (gyventoju kėlimasis į kitą vietą šalies teritorijoje).

Tarpvalstybinė migracija
Tarpvalstybinė migracija skirstoma pagal pobūdį, priežastis, teritoriją, kryptis, trukmę ir kitus rodiklius. Svarbiausia migracijos priežastis yra ekonominė (geresnis darbas, didesnės pajamos, socialinės garantijos). Ekonominės priežastys tam tikru istorijos laikotarpiu daugelį europiečių paskatino emigruoti i kitus pasaulio kraštus. Migruojama ir dėl politiniu priežasčių bei karu. Migracijos motyvas gali būti religija, kultūra, ekologines sąlygos, nusikalstama praeitis ir kt.

Vidinė migracija
Vidinė migracija vyksta valstybės viduje. Šis procesas vyksta visose šalyse. Migracijos priežastys yra tos pačios, kaip ir tarpvalstybinės migracijos. Skiriama nuolatinė, laikinoji ir sezoninė migracija. Intensyviausia vidinė migracija – tarp kaimo ir miesto.
Vidinės migracijos pavyzdys yra iki šiol Jungtinėse Amerikos Valstijose vykstanti gyventojų migracija iš rytinių Paatlantės sričių į naujas pramonės sritis vakaruose – prie Ramiojo vandenyno. Toje pačioje šalyje vyksta intensyvi migracija iš pietų į šiaurę – Didžiųjų ežerų pramonės sritį. Šia kryptimi daugiausia migruoja juodaodžiai gyventojai. Kitas pavyzdys – Rusija, kurioje vidaus migracija į Sibirą ir tolimuosius rytus prasidėjo XVII a. per kelis šimtmečius migravo keliasdešimt milijonų gyventojų. Šiuo metu migracijos kryptis Rusijoje pasikeitė – vis daugiau gyventojų iš tolimųjų platybių keliasi gyventi į Rusijos europinę dalį.
Svarbiausios vidines migracijos kryptys: kaimas – miestas, kaimas – kaimas, miestas –miestas ir miestas – kaimas.

Pabėgėliai – pasaulio problema
XX a. pabaigoje pagausėjo pabėgėlių. Pabėgėliais per metus tampa beveik 20 mln. Žmonių dėl karų ir ginkluotų konfliktų, didelių gaivalinių nelaimių, bado, skuro ir kt. didžiausi pabėgėlių srautai XX a. pabaigoje buvo iš Afganistano, Ruandos, Indijos, Šri Lankos, Birmos, Somalio, Etiopijos, buvusios Jugoslavijos kraštų, Albanijos ir kt. daugiausia pabėgėlių paprastai traukia i kaimynines šalis arba turtingus Europos kraštus, JAV. Pabėgėliai kelia daug socialinių ir ekonominių, kultūrinių bei politinių problemų. Todėl tarptautinė bendruomene stengiasi reguliuoti pabėgėlių srautus – šalinti nevaldomo gyventojų persikraustymo priežastis, sugrąžinti pabėgėlius į jų gyventas šalis, išskyrus tuos atvejus, kai ten jiems gresia susidorojimas.

Europa – migracijos židinys
Migracija labai paveikė šiandieninę pasaulio demografinę situacija. Svarbus vaidmuo teko europiečiams. Gyventojų migracija iš Europos prasidėjo XVI a. Per kelis šimtmečius europiečiai paplito po visą pasaulį, kituose žemynuose sukūrė valstybių.
Didžiausia emigracijos banga iš Europos prasidėjo XIX a. pabaigoje, pradėjus sparčiai augti JAV ekonomiškai. Nuo 1880 iki 1930 m. iš Europos emigravo apie 40 mln. Žmonių, iš kurių net 12 mln. – iš Airijos ir didžiosios Britanijos. Už Atlanto europiečius viliojo aukštesnis gyvenimo lygis, darbo vietų gausa (darbo pasiūla), kitos socialinės garantijos. Daug europiečiu apsigyveno Kanadoje, Brazilijoje, Argentinoje, Australijoje, PAR ir kt.
Gyventojų emigracija iš Europos į kitus žemynus daugeliui valstybių padėjo išspręsti didelio natūraliojo gyventojų prieaugio problemas.
Pastaruoju metu pasaulyje suintensyvėjo migracija žemynų viduje. Svarbiausiu tokios migracijos rajonu tapo Europa. Iš buvusių socialinių valstybių migracijos srautai nukrypo į ekonomiškai stiprias valstybes. Intensyvi migracija vyksta tarp ES salių.

‹‹Protų nutekėjimas››
XX a. antroje pusėje pasaulyje atsirado nauja migracijos rūšis - ‹‹protų nutekėjimas››. Tai procesas, kai aukštos kvalifikacijos specialistas iš ekonomiškai atsilikusios šalies vyksta dirbti į aukštesnio gyvenimo lygio šalį. Be to, prie tokių emigrantų priskiriami jauni ir gabūs studentai. ‹‹Protų nutekėjimas›› ypač kenkia atsilikusiu saliu ekonomikai. Aukštos kvalifikacijos specialistu parengimas brangus, todėl šalys jų turi nedaug. Pastaruoju metu nemažai aukštos kvalifikacijos specialistu iš Europos valstybių emigruoja į JAV, Japonija ir kitus. Ir iš Lietuvos nemažai gabių žmonių išvyko į kitas šalis (Vokietiją, JAV, Didžiąją Britaniją ir kt.).

Urbanizacija – dabarties fenomenas

Pasaulyje yra du gyvenviečių tipai: kaimas ir miestas. Kaimas suprantamas kaip žemės ūkiu besiverčiančių žmonių gyvenamoji vieta. Visai neseniai kaimuose gyveno didžioji pasaulio gyventojų dalis. Tačiau šiuo metu vis labiau ryškėja miestų vaidmuo. Dabarties pasaulio neįmanoma įsivaizduoti be miestų.
Urbanizacija tai ne tik miestų augimas ir gyventojų skaičiaus juose didėjimas. Nemažai pasaulyje salių, kur urbanizacijos procesas vyksta ir kaime (ypač Vakarų Europoje) – kuriamos tokios pat gyvenimo ir darbo sąlygos kaip ir mieste.

Bendri dabartinio urbanizacijos proceso bruožai:
 spartus miesto gyventoju skabiaus didėjimas;
 ūkio koncentracija dideliuose miestuose;
 miestų plėtimasis ir jų teritorijos didėjimas.

Urbanizacijos raida
Pasauliui procese skiriami trys svarbiausi etapai.
I etape pasaulyje atsirado miestai, kurie aiškiai išsiskyrė iš kaimiškos aplinkos. Mistai buvo nedideli, dažniausiai aptverti muro siena. Juose buvo plėtojami amatai, prekyba, klestėjo mokslas ir menai. Miestai augo ir didėjo labai lėtai, todėl šis etapas tesėsi tūkstančius metų.
II etapui būdinga aktyvi gyventojų migracija iš kaimo ir spartus miestų didėjimas. Šis etapas prasidėjo XIX a. pradžioje ir tesėsi iki II pasaulinio karo pabaigos. Sparčiausiai urbanizacija tuo metu vyko Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse, kur intensyviai buvo plėtojama pramonė ir miestuose atsirado daug nauju darbo vietų. Per visa XIX a. miesto gyventojų skaičius padidėjo apie 190 mln. žmonių.
Ekonomiškai atsilikusiose valstybėse šis etapas prasidėjo tik XX a. viduryje, kai jose ėmė sparčiai daugėti gyventojų.
Spartus miestu didėjimas pasaulyje sukėlė nemažai problemų.
III etapas prasidėjo XX a. viduryje ir tęsiasi iki šiol. Miestuose gyvena didesnė pasaulio gyventojų dalis. Miestai sparčiai plečiasi. Vis daugiau gyventojų iš miesto centro keliasi gyventi į priemiesčius. Šis reiškinys vadinamas suburbanizacija. Miestai pradeda susilieti su priemiesčiais. Nyksta maži miestai – jie arba didėja, arba sumenksta. Šis etapas vyksta daugelyje tankiai gyvenamųjų pasaulio regionų.

Urbanizacijos lygis regionuose
Urbanizacijos lygis labai skiriasi įvairiuose pasaulio regionuose. Labiausia urbanizuota yra Vakaru Europa, Šiaures ir Lotynu Amerika, Australija, o mažiausiai – Afrika ir Pietų Azija.
Lyginant urbanizacijos procesus įvairiose šalyse, būtina atsižvelgti ir į jos tempus. Nors aukščiausi urbanizacijos lygis šiuo metu yra ekonomiškai stipriose šalyse, tačiau sparčiausi jos tempai būdingi visai kitiems pasaulio regionams. Ten urbanizacijos tempai priklauso nuo vidutinio gyventoju prieaugio per metus. Sparčiausia urbanizacija šiuo metu Afrikoje ir Azijoje. Ten miestuose gyvena jau 34% visu gyventojų.

Didmiesčiai
Gyventojai ir ūkis daugiausia koncentruojasi dideliuose miestuose. Juose yra didesnės vidutinės gyventojų pajamos, geriau tenkinami žmonių dvasiniai bei darbo poreikiai. Miestuose yra daugiau ir įvairesnių prekių ir paslaugų, daugiau galimybių naudotis įvairiais informacijos šaltiniais. Miestai auga, nes jų teikiama nauda didesnė už žmonių patiriamus nepatogumus, iš kurių minėtini didesnis nusikalstamumas, aplinkos tarša, psichologinė įtampa.
XX a. pradžioje pasaulyje buvo 360 didelių miestų, turinčių daugiau kaip po 100 tūkst. žmonių. Tuomet juose gyveno tik 5% pasaulio gyventojų. Dabar tokių miestų pasaulyje yra per 3 tūkst.
Tarp didelių miestų verta išskirti milijoninius miestus. Amžiaus pradžioje jų buvo tik 10, o dabar jų skaičius artėja prie 400.
Milijoniniai miestai įvairiuose pasaulio regionuose auga nevienodais tempais. Tai priklauso nuo socialinių, ekonominių regiono ypatumų. Ekonomiškai atsiliekančiose, didelio natūraliojo gyventojų prieaugio šalyse nuo 1940 iki 1990 m. gyventojų skaičius išaugo 2,2 karto, tuo tarpu miesto gyventojų skaičius per tą patį laikotarpį išaugo net 15 kartu. XXI a. pradžioje šiose šalyse turėtų būti 300 milijoninių miestų. Vien Afrikoje, kuri yra mažiausiai urbanizuotas žemynas, šiuo metu yra apie 40 milijoninių miestų, nors 1950 m. tokių buvo tik du.
XX a. pabaigos fenomenas – miestų milžinų daugėjimas ir gyventojų juose gausėjimas. Tokiuose miestuose dažnai gyvena du, tris ar ir daugiau kartų gyventojų daugiau nei Lietuvoje. Šiuo metu pasaulyje yra apie trisdešimt miestų milžinų, kuriuose gyvena daugiau nei po 10 mln. amoniu.
Sparčiai didėjant miesto gyventojų skaičiui, plečiasi ir miestu plotas. Ekonomiškai silpnų salių miestus supa lūšnynų kvartalai, kuriuose dažnai net nėra kelių, elektros, vandentiekio, kanalizacijos ir kt. Normalių gyvenimo sąlygų stoka tampa ligų, bado, neraštingumo ir nusikalstamumo priežastimi.

Didžiausios aglomeracijos ir megalopoliai
Būdingas dabartinės urbanizacijos bruožas – miestu suaugimas į sankaupas. Miestu sankaupa vadinama aglomeracija. Jos branduolys dažniausiai yra arba sostines, arba svarbus pramones centras, arba uostas. Itin didele aglomeracija vadinama megalopoliu.
Pasaulyje daugiausia megalopolių yra Europos, Šiaurės Amerikos valstybėse ir Japonijoje. Garsiausi Rūro (Vokietija), Bosvašo (JAV), Tokaido (Japonija) megalopoliai.
Mokslininkai prognozuoja, jog artimiausiu metu ir atsiliekančiose šalyse atsiras panašių megalopoliu. Netolimoje ateityje megalopoliu taps rytine Brazilijos pakrante (540 km nuo Rio de Zaneiro iki San Paulo). Azijoje panašiu megalopoliu taps Gango-Bramaputros sritis, kurioje jau dabar gyvena apie 400-450 mln. žmonių. Megalopolių sparčiai daugėja ir kitose pasaulio vietose.

Pasaulio religijos

Pagal reikšmę religijos skirstomos į pasaulines ir etnines. Svarbiausios šiuolaikines pasaulines religijos yra krikščionybė, budizmas ir islamas. Etnines religijos yra induizmas (daugelio Indijos gyventoju), šintoizmas (dalies japonų), judaizmas (žydų), konfucianizmas (kai kuriu Kinijos gyventojų), sikizmas(kai kurių Pakistano ir Indijos gyventojų) ir kt.

Religijų atsiradimas ir paplitimas
Krikščionybė atsirado prieš du tūkstančius metu buvusios Romos imperijos rytinėje provincijoje – judėjoje (dabartiniame Izraelyje). Krikščionybė viena gausiausiu religijų. Ją išpažįsta trečdalis pasaulio gyventojų. Daugiausia krikščionių gyvena Europoje, Amerikoje ir Australijoje. Yra šios religijos išpažinėjų Azijoje, Afrikoje.
Krikščionys garbina Jėzų Kristų, Dievo sūnų, kuris vykdė savo Tėvo valią žemėje. Kristaus buvimą patvirtina šventasis Raštas (Biblija), kuri sudaro dvi dalys: Senasis ir Naujasis testamentai. Krikščionys Šventajam rašte randa Jėzaus Kristaus skelbtus dorovės principus ir pripažįsta kaip Dievo žodį, tiki teisingojo Dievo šventumu ir teismu.
Krikščionybę sudaro trys pagrindinės šakos (bendruomenės): katalikybė, protestantizmas ir stačiatikybė. Katalikų pasaulyje yra daugiausia-apie 20% visų gyventojų. Yra šalių, kuriose katalikai sudaro absoliuti tikinčiųjų dauguma: Ispanija (97% tikinčiųjų), Paragvajus (96%), Lenkija (95%), Venesuela (94%), Airija (93%), Lietuva (90%). Kiekvienas katalikas privalo laikytis 10 Dievo įsakymų. Kataliku bažnyčios vyriausiasis vadovas – popiežius. Jo būstinė yra Vatikane (Romoje) – mažiausioje pasaulio mieste valstybėje.
Vokietijoje XVI a. susiformavo kita krikščionybės šaka – protestantizmas. Pradininku laikomas Martynas Liuteris (Martin Luther). Jis ir jo pasekėjai kritikavo katalikų bažnyčią, kuri slopina žmogaus polinkius ir troškimus, kaltino ją per didele valdžia, turtais ir aukščiausiųjų dvasininkų savanaudiškumu. Protestantizmas, jo šalininkų nuomone, turėjo tapti artimesne žmonėms religija, suteikiančia daugiau laisvės veikti ir kurti. Iš Vokietijos protestantizmas paplito Šiaurės Europos šalyse, didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje, JAV, Australijoje ir kt. Esama įvairių protestantizmo formų: kalvinizmas, liuteronybe, baptizmas, anglikonybe ir kt. evangeliku liuteronų ir evangelikų reformatų bendruomenių yra ir Lietuvoje. Didžiausios jų telkiasi Biržų, Tauragės ir Šilutės rajonuose.
Stačiatikybe Europoje įsitvirtino tose šalyse, kurios priklausė Bizantijos imperijai arba buvo jos įtakoje. Labiausiai stačiatikybe paplitusi Rusijoje, Graikijoje, Rumunijoje, Serbijoje ir kt.
Islamas. Šios religijos išpažinėjai vadinami musulmonais. Pasaulyje yra apie milijardas musulmonų ir jų vis daugėja, nes kūdikis pagal Koraną – aukščiausia Alacho dovana. Musulmonai itin vyrauja Pietvakarių Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Jie kai kuriose šalyse sudaro tikinčiųjų daugumą, pavyzdžiui, Jemene ir Somalyje (100%), Afganistane, Alžyre, Maroke, Saudo Arabijoje, Tunise, Turkijoje ir kitose šalyse – 99%. Islamo lopšys yra Meka ir Medina (Saudo Arabija). Iš čia VII a. pradžioje kilęs Dievo pranašas Mahometas pradėjo skleisti tikėjimą žmonėms. Po jo mirties islamas ėmė sparčiai plisti pasaulyje. Tam pasitarnavo arabų pirklių kelionės bei karai, kurių metu užkariautas tautas arabai jėga vertė priimti islamo tikėjimą.
Islamas kaip ir kitos pasaulio religijos, nėra vieningos. Skiriamos dvi islamo kryptys: sunizmas ir šiizmas. Šiuolaikiniame musulmonų pasaulyje vyrauja sunitai, kurių daugiausia gyvena pietvakariu ir pietryčiu Azijos (ypač Indonezijoje), siaurės Afrikos ir kt. Šiitai sudaro maždaug dešimtadali visu musulmonu. Jų daugiausia Irane ir Irake. Islamo susiskaldymas į atskiras kryptis ir sektas dažnai tampa nesantaikos tarp saliu priežastimi, dėl kuriu neretai isiplieska karai.
Musulmonų esama ir Europoje – Bosnijoje, Albanijoje, Rusijoje. Nedidelių musulmonų bendruomenių yra ir Lietuvoje.
Budizmas. Ši religija paplitusi Kinijoje, Japonijoje, Mongolijoje, Pietryčių Azijos šalyse. Pasaulyje gyvena per 300 mln. budistų. Budizmo tėvynė – Indija, o jos pradininkas Sidarta Gautama (pavadintas Budos garbės vardu), gyvenęs VI a. iki. Kr. Atsiradęs Indijoje budizmas išplito daugelyje Azijos šalių, tačiau pačioje Indijoje neprigijo. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad budizmas įsiliejo į kitą religiją – induizmą. Dėl Budos pasekėjų tarpusavio nesutarimų budizmas susiskaldė į šiaurės ir pietų sakas. Pietų budizmas paplitęs Šri lankoje, Birmoje, Laose, Kambodžoje, Tailande, o sieros – Nepale, Vietname, Kinijoje, pietų Korėjoje ir Japonijoje, Mongolijoje, Rusijoje (Buriatijoje, Kalmukijoje, Tuvoje).

Religijų architektūra
Religija parodo net tik žmonių dvasinį gyvenimą, bet ir socialinę aplinką. Beveik visų religijų tikintieji garbina Dievą (dievus) šventyklose (maldos namuose). Religinės bendruomenės rūpinasi šiais pastatais ir tam skiria nemažai laiko bei pinigų.
Kai kurios iki šių laikų išlikusios šventyklos atrodo taip, kaip ir prieš šimtmečius. Žinant praeities gamybos iš statybos technologijos lygi, daugelio šių statinių didybė ir jose sukaupti lobiai tiesiog stulbina. Šventyklų statybai paprastai naudodavo vietines medžiagas. Todėl pasaulyje yra šventyklų iš granito, marmuro, klinčių, smiltainio, molio, vulkaninio tufo, medienos ir kitų medžiagų. Dievo garbinimo vieta dažnai yra miesto ar kaimo centras ir svarbiausias statinys. Ir šiais laikais šventyklos nenustojo savo reikšmės. Jose renkasi tikintieji, lankosi turistai.
Krikščionių šventykla yra bažnyčia, kartais koplyčia (koplyčia gali būti ir didelės bažnyčios dalis). Bažnyčios skiriasi dydžiu, architektūra, puošyba, puošnumu ir kt. Tačiau beveik visos krikščionių bažnyčios yra kryžiaus formos.
Mečetė – musulmonų maldos namai. Skiriamasis daugelio mečečių bruožas – aukštas bokštas, vadinamas minaretu. Nustatytu maldos laiku, penkis kartus per diena, muedzinas (dvasininkas) kviečia iš minareto musulmonus melstis. Pastaruoju metu ji dažnai pakeičia minarete įrengta garso aparatūra.
Kiekvienoje mečetėje yra pagrindine maldų salė, apsiplovimo kambarys, kuriame musulmonai priės malda apsiplauna. Be to, yra mokymosi ir vaiku mokymo kambariu. Greta mečetės dažnai būna fontanų.
Budizmą išpažįstančiose šalyse šventyklos vadinamos labai įvairiai. Indijoje stupa, Tailande – vatu, Japonijoje, Korėjoje, Nepale, Tibete, Kinijoje – pagoda. Pagodos paprastai yra šlaitiniais įgaubtais stogais. Budistai įsitikinę, kad pagodos aukštis simbolizuoja išminti, iškilusią virs fizinio pasaulio. Stupos panašios į varpa, vientisos kaip paminklai. Jose laikomos Budos relikvijos ir jo mokymo rankraščiai. Į jas gali įeiti tik dvasininkai.
Puošni induistu šventykla vadinama mandira. Ją paprastai puošia dievų gyvenimą vaizduojančios statulos.

Kultūrų geografija

Žiniasklaida vos ne kasdien praneša apie ekonomikos krizes, tautų nesantaika, pilietinius ir tarpvalstybinius karus. Šių konfliktų priežastys dažniausiai yra skirtingi ekonominiai, politiniai ir visuomeniniai interesai bei žmonių pažiūros. Svarbus vaidmuo tenka religijai, formuojantis kultūrai ir tradicijoms, vertybių sampratai. Kai pasaulyje dominavo europiečiai, jų kalba, menas, mokslo ir technikos laimėjimai veikė ir kitas pasaulio kultūras. Todėl europiečius dažnai stebina kitų žemynų valstybių įstatymai, draudžiantys tai, kas europiečiui kasdieniška ir įprasta. Panašiai ir europiečiai daugeliui yra svetimi ir pazystami, o kai kurie papročiai – nesuprantami.

Kultūros sritys
Žemė mums – tai žemynai, valstybės, klimato juostos, geografinės zonos. Tačiau galime sumodeliuoti ir kitą Žemės vaizdą – pagal kultūros sritis. Tuomet turėtume nubraižyti naują pasaulio žemėlapį. Jame būtų 9 sritys, kurių vietovę ir ribas lemtų kultūra.
Panašios kultūros bruožų erdvės plyti labai didelėse teritorijose – kartais tai ištisi žemynai, kartais jos driekiasi per įvairias geografines zonas. Valstybių sienos dažnai yra kultūros sričių riba. Joms susikirtus kinta ir pačios kultūros. Pavyzdžiui, Afrika yra vienas žemynas, tačiau jis dalomas į dvi kultūros sritis – Juodosios Afrikos ir Islamo. Juodosios Afrikos kultūros sritį apibudina rasės ir ūkininkavimo būdas, o Islamo kultūros sritį – religija.

Europos kultūros sritis
Europos Viduržemyje glūdi šios kultūros šaknys. Tai graikų mokslas, romėnų teisė, krikščionių religija. Čia kūrėsi mokslas bei menai, čia buvo padėti geografinių Žemės tyrinėjimų pagrindai. Ilgainiui tai susipynė į savitą Europos kultūrą.
Nuo seno Europa buvo nuolatinė idėjų, partijų, valstybių kovų arena. Todėl Europoje anksčiau nei kur kitur atsirado pramonė, sparčiai augo miestai, plito miestietiškas gyvenimo būdas. Palankiame klimate plėtojosi žemdirbyste. Šimtmečius trukusi sparti Europos valstybių raida suformavo nepakartojamą Europos kultūros mozaiką.
Nedidelėje Europoje yra per keturiasdešimt valstybių, vartojama dešimtys skirtingu kalbu, išpažįstamos įvairios religijos. Įvairių kultūrų įvairove kai kada tampa kariniu konfliktu priežastimi įvairiuose žemyno kampeliuose.
Europės – vienas stipriausios ekonomikos regionų pasaulyje. Daugelyje jos saliu labai aukstas gyvenimo lygis yra pavyzdys kitoms valstybėms. Stiprina valstybingumo pagrindus ir siekia sumažinti ekonomini atsilikimas ir iš socializmo išsilaisvinusios šalys. Europos valstybes vienijasi – kuria bendrus Europos namus ir sprendžia iškylančias socialines bei ekonomines problemas.

Šiaurės Amerikos kultūros sritis
Šiai kultūros sričiai priskiriamos dvi valstybes – JAV ir Kanada. Nuo seno čia gyvenusias indėnų gentis per kelis šimtus metų išstūmė europiečiai. Jie atvežė krikščionišką kultūrą ir tęsė europines tradicijas. Per kelis šimtus metų išeiviai iš Europos įsitvirtino šiose žemėse.
Šiaurės Amerikos gamtos sąlygos panašios į Europos. Šiaurėje gausu miškų, atšiauresnis klimatas, viduryje yra dideli žemdirbystei tinkami plotai. Naujajame pasaulyje, priešingai negu Europoje, gausu naudingųjų iškasenų.
JAV ir Kanada sudaro vieną ekonominę erdvę. Aukštas šių šalių gyvenimo lygis, išplėtota paslaugų sfera ir verslai. Nuo XX a. pradžios JAV pagamintos produkcijos ir teikiamų paslaugų visuminė vertė yra didžiausia pasaulyje.

Lotynų Amerikos kultūros sritis
Ji yra atogrąžų, subtropikų ir vidutinėje klimato juostose. Dideles teritorijos dalies klimatas karstas ir drėgnas, todėl sąlygos žemdirbystei puikios. Žemės gelmėse daug naudingų iškasenų.
Iki XV a. čia klestėjo aukštos kultūros indėnų civilizacijos. XV a. pabaigoje šią sritį pradėję užkariauti išeiviai iš Europos Viduržemio šalių – ispanai ir portugalai – ne tik atsivežė savo kultūra, bet ir savo krašto tradicijas.
Europiečiu tvarkai labai priešinosi indėnai, todėl jų nemažai europiečiai išnaikino. Likusieji per kuri laika sumišo su atėjūnais. Dauguma Lotynų Amerikos gyventoju yra krikščionys, tačiau vietos krikščionybė skiriasi nuo europietiškosios. Vietos gyventoju ir atvykėliu nesantaika, kultūrų nesutapimas, gamtos skirtumai ir kitos priežastys trukdė Lotynų amerikos visuomenes raidai. Dabar regione sparčiai plinta miestiškas gyvenimo būdas, nes vis daugiau amoniu iš kaimu keliasi gyventi į miestus. Todėl aplink didmiesčius per kelias dešimtis metu atsirado pusnynu, keliančiu daug socialiniu problemų.

Islamo kultūros sritis
Ji aprėpia Šiaurės Afrikos ir Pietvakariu Azijos atogrąžų ir subtropikų dykumu klimato juosta. Iš čia kilo dvi svarbiausios pasaulinės religijos : krikščionybė ir islamas. Dėl nepalankiu gamtos sąlygų žmonių čia gyvenama retai. Paplitęs tradicinis klajokliais gyvenimo būdas. Sėsliai ir tankiai gyvenama tik oazėse, kur prateka upe, yra ežeras arba gruntinio vandens. Čia plėtojama žemdirbyste. Oazės yra pirmųjų civilizacijų lopšys. Jose kūrėsi pirmieji Afrikos ir Azijos miestai, formavosi miestu kultūra. Šiuo metu visas Šiaurės Afrikos ir Pietvakarių Azijos šalis jungia islamas, lemiantis gyvenimo būda, papročius, savitą supratimą.
Tūkstančius metų oazių gyventojai kovojo su klajokliais dėl vandens, derlingos žemes, naudingųjų iškasenų. Tarpusavio vaidai trukdė pažangai, todėl šio regiono Šalys kurį laika buvo ekonomiškai atsilikusios. Permainos prasidėjo atradus naftos ir pradėjus ją išgauti bei eksploatuoti. Todėl kai kuriu islamo saliu vaidmuo pasaulio ūkyje vis laibiau didėja.

Indijos kultūros sritis
Si kultūra plyti atogražų klimato juostoje ir apima visa Indostano pusiasalį bei Šri lankos sala. Tai sausojo ir lietingojo sezonu kaitos klimato juosta. Čia per metus nuimami du, o kartais net ir trys derliai. Dauguma žmonių gyvena kaimuose. Pastaruoju metu sparčiai daugėja miestiečiu.
Indijos kultūros sritis yra senu civilizacijų sritis. Pirmieji miestai čia susikūrė prieš 4000 metu. Iš čia kilo induizmas ir budizmas. Šios religijos persipynė, kai XII a. į šį regioną įsiveržė islamas. Senąją civilizaciją paveikė ir krikščionybė. Todėl susiformavo savita, labai atsiliepianti kasdieniam gyvenimui kultūra.
Šios kultūros regione gyvena šimtai tautų ir tautelių, yra gaji kastų sistema, lemianti žmonių socialinę padėtį ir galimybes. Ypatingas religingumas bei didelis gimstamumas stabdo ūkio plėtrą. Žemiškojo gyvenimo niekinimas ir pasyvumas leido ilgą laiką europiečiams valdyti šią sritį ir naudotis jos gamtos turtais.

Rytų Azijos kultūros sritis
Ši kultūra paplitusi didžiulėje, net kelių klimato juostų, teritorijoje. Gamta labai kontrastinga – miškai, stepės, dykumos, kalnai ir kt. Žiema toliau nuo jūros dažni speigai, o vasara – sausros, dažni žemės drebėjimai, dideli potvyniai, taifūnai ir kt. Tokios gamtos sąlygos grūdino žmones ir vertė nenuilstamai dirbti bei kurti. Kinijoje buvo išrastas kompasas, pradėtas gaminti popierius, šilkas, sukurtas hieroglifų rastas ir kt.
Iš pietų ir pietryčiu Azijos į šią sritį plito įvairios religijos. Rytų Azijai būdinga savotiška kultūra ir gyvenimo būdas. Gyventojų darbštumas, dalykiškumas ir taupumas yra tie bruožai, kurie itin reikalingi dabarties ekonomikos plėtrai.
Japonija buvo pirmoji Rytų Azijos valstybė, kuri XIX a. viduryje ‹‹atvėrė duris›› pasauliui ir ėmę plėtoti pramonę. Mokslo ir technikos laimėjimai padėjo Japonijai tapti viena iš ekonomikai stipriausių valstybių.
Kinija ir Korėja permainų neskatino, todėl iki pat XX a. vidurio buvo tipiški atsilikę žemės ūkio kraštai. Dabar šių šalių ekonomika kyla labai sparčiai, buvęs atsilikimas mažėja. Teigiama, kad XXI a. Rytų Azijai teks svarbiausias vaidmuo pasaulio ekonomikoje.

Pietryčių Azijos kultūros sritis
Šiai sričiai priklauso Indokinijos pusiasalio bei piečiau esančių šalių valstybes. Dideli yra savanų ir drėgnųjų miškų plotai. Vyraujančios žemdirbystės pagrindas – drėkinamieji kanalai ir plūgas žemei dirbti, svarbiausias žemas ūkio augalas – ryžiai.
Europiečiai nuo Didžiųjų geografinių atradimų epochos pažino Pietryčiu Azijos šalis, kurios prieskoniai bei kitos gerybės lyg magnetas traukė pirklius iš viso pasaulio. Pietryčių Azijoje gyvenama įvairiausių tautų. Čia jaučiama stipri Indijos įtaka. Iš Indijos atėjusį budizmą išpažįsta daugelis šalių, yra musulmonų ir krikščionių. Tautų ir religijų, tradicijų ir papročiu samplaika suformavo savita šio regiono kultūra.
Pietryčių Azijos tautos visais laikais stengėsi perimti kitų kraštu patirtį bei mokytis. Tai padeda ir dabar šioms šalims plėtoti ūki, vytis laibiau ekonomiškai pažengusias valstybes.

Juodosios Afrikos kultūros sritis
Jai priskirtina beveik visa Afrika į pietus nuo Sacharos. Gamtos sąlygos nėra palankios, nors ištisus metus šilta, bet drėgmės vienur per daug, kitur – per mažai.
Ilga laika apie Juodąją Afriką europiečiai žinojo mažai. Tai lėmė jos geografinė padėtis: iš šiaures – milžiniška dykuma, o iš vakaru ir rytu – vandenynai. Tačiau net ir tuomet, kai ši žemės dalis tapo atvira visam pasauliui, atėjūnų tikslas veikia buvo prisiskas nei draugiškas. Tai rodo net tris šimtus metu Juodąją Afrika buvus žmonių medžioklės vieta ir dar šimtą metų Europos šalių kolonija. Kitų kultūrų brovimasis ir su tuo susiję dideli praradimai trukdė Juodosios Afrikos tautoms perimti išorinio pasaulio laimėjimus.
XX a. 6 dešimtmetyje prasidėjo Afrikos dekolonizavimas – kūrėsi nepriklausomos valstybes. Tačiau iki šiol dauguma Afrikos šalių tebėra ekonomiškai atsilikusios. Jose vyrauja primityvioji žemdirbystė. Šioms šalims daug socialinių problemų kelia didelis gyventojų prieauglis ir sparti urbanizacija.

Australijos ir Ramiojo vandenyno kultūros sritis
Tai Australija, naujoji Zelandija ir kitos Ramiojo vandenyno salos. Čia vyrauja atogrąžų, subtropikų bei vidutinis klimatas: šiltas, bet nepakankamai drėgnas. Šios srities gamtos sąlygos garbokai skiriasi nuo Europos, Australijoje ir naujojoje Zelandijoje gausu gamtos išteklių, plėtojamas prekinis žemės ūkis. Abi šalys labai urbanizuotos – gyventojai susitelkę miestuose.
|Ši kultūros sritis formavosi vėliau nei europine Amerikos kultūra. Daugelyje šių kraštų, išstūmę senbuvius, apsigyveno europiečiai, kurie čia viešpatauja apie 200 metu. Okeanija mažiau paveikta europiečių, tačiau jie pastaruoju metu vis dažniau savo interesus sieja su šiuo regionu.
XX a. pabaigoje atokiau esančiose Ramiojo vandenyno salose buvo bandoma branduolinis ginklas. Egzotiški Okeanijos kampeliai kasmet sutraukia nemažai turtingų turistų. Dėl didelio nuotolio nuo Europos, kitų turtingų kraštų Australijos ir Ramiojo vandenyno sritys lieka pasaulio užkampiu.

Pasiruoškime 2011 metų
egzaminams kartu
Egzaminų užduotys