Kompiuterių išoriniai įrenginiai ir diagnostika – vilniaus kolegija, Garso sistemos

Įvadas

Garso plokštė yra daugiafunkcinis įtaisas, atkuriantis skaitmeninių garso įrašų failus. Garso plokštės gali sumaišyti kelių šaltinių signalus, sintezuoti įvairius garso efektus (pavyzdžiui, daugiabalsiškumą, erdvinį garsą), stiprinanti analoginį signalą bei keisti jo dažnines savybes, analoginį signalą paversti skaitmeniniu ir atvirkščiai. Tam tikrais atvejais garso plokštę taip pat galima naudoti telefono ryšiui per Internetą. Prijungus prie kompiuterio garso kortą galima įrašyti balsą bei muziką. Garso korta paverčia garsą dvejetainių simbolių srautu (skaitmenizuoja garsą), toks srautas gali būti užrašytas į kompiuterio atmintį ir atitinkamai apdorotas.
Viena pirmųjų garso plokščių kūrėjų ir iki šiol pirmaujanti šioje srityje yra firma „Creative Labs“. Jos sukurtos garso plokštės “Sound Blaster” labai paplito ir jau keletą metų yra pirmoje vietoje tarp kitų firmų gaminančių garso plokštes skirtas multimedijai. Taip pat populiarios ir plačiai paplitusios yra firmų „Adlib“ ir „Roland“ plokštės. Įvairių firmų plokštės gerokai skiriasi savo funkcinėmis galimybėmis, kaina ir neretai garso kokybe.
Garsai yra įrašomi į įvairių formatų failus. Garsai dažniausiai įrašomi į firmos Microsoft standartizuotus formatų failus, pvz. mp3, wav, cda, s3m it. 669 ir t.t.. Labiausiai paplitusiuose muzikos saugojimo formatų failuose šaltinio garsas yra įrašomas skaitmenine forma (diskretizuotas ir kvantuotas). Jei kūrinio trukmė nuo 3 iki 5 minučių tai jis užima nuo 2 iki 6 MB vietos priklausomai nuo kūrinio kokybės, dažniausiai failai saugomi 128Kb/s, o akustinių  skirtumų tarp tokios ir aukštesnės kokybės failų (pavyzdžiui, 160 Kb/s arba 256 Kb/s) mp3 bylų nėra, nors teoriškai kokybė gerėja, bet pokyčių ausis nepajunta. Tai nepriklauso nuo garso plokštės. Muzika mp3 byloms dažniausiai imama iš kompaktinių diskų, kurių įrašo kokybė beveik yra 128 Kb/s.. Paprastai wav formatas užima truputi mažiau vietos nei mp3, tačiau jis yra prastesnės kokybės ir rečiau naudojamas.

Garso plokščių parametrai

1. diskretizacijos dažnis (15,22 kHz prastesnėse plokštėse, 44,1 arba 48 kHz gerose plokštėse);
2. signalo kvantavimas (8 bitai senesnėse ir 16 bitų naujesnėse plokštėse);
3. garso sintezavimas (FM, tembrų rinkinys);
4. polifonija (girdimi 32 arba 64 balsai vienu metu);
5. sintezatoriaus kanalų skaičius (12, 22, 32);
6. erdvinio garso efektai;
7. suderinimą su Windows Sound System, MIDI, MPC1, MPC2, MPC3 ir kt.
8. išėjimų kanalų kiekį (2.1, 5.1, 7.1)
Šiuolaikinės garso plokštės jungiamos per PCI jungtį, seniau buvo naudojamos ISA.
Garso plokštė kaip ir vaizdo kuo daugiau turi atminties, tuo geresnė garso kokybė ir tuo daugiau instrumentų gali turėti. Garso plokštė dažniausiai turi stereofoninius įėjimus mikrofonui ir linijai prijungti, taip pat stereofoninius išėjimus garsiakalbiams ir išoriniam stiprintuvui prijungti
Prie garso korto sistemų skaičiai 2.1, 4.1 ir kt. rodo kieki kiek galima prijungti kolonėlių gaunant maksimalų efektyvumą, tai yra: prie sistemos 2.1 prijungti galima 3 kolonėles, dvi aukštų dažnių ir vieną žemų. Prie tokios sistemos ( garso plokštės) prijungus bet kokią aukštesne kolonėlių sistema erdvinio garso efekto negausime nes tokia sistema sugeba atkurti tik dviejų kanalų (stereo-) garsą.
Naujos garso plokštės įdiegimas

1.    Senosios plokštės programinės įrangos pašalinimas.
Windows aplinkoje pasirinkite Start/ Settings/ Control Panel/ System pasirinkite skyrių Device Manager. Prie užrašo Sound, video and games controllers spustelti +, nurodyti savo garso plokštės modelį ir spustelti Remove.
Kitas būdas Start/ Settings/ Control Panel/ Add or Remove programs pasirinkti garso plokštės tvarkyklę ( driver) ir spustelti Remove.
Nesvarbu kurio būdu garso plokštės tvarkyklė pašalinama būtina perkrauti operacine sistema, jei bus diegiama nauja garso plokštė tai reikia vadovautis antru punktu, jei tik nauja tvarkyklė tai ketvirtu puntku.

2.    Senosios garso plokštės išėmimas.
Išjunkite kompiuterį neištraukdami tinklo šakutės, kad kompiuteris būtų įžemintas ir neliktų statinio krūvio, galinčio sugadinti įrangą. Išjunkite visus kabelius nuo garso plokštės, kolonėlių, mikrofono. Po to atsukite varžtą, laikantį garso plokštę, ir atsargiai ją traukdami į save išimkite.
Dažnai garso korta būna integruota motininėje plokštėje, tuomet norint ją atjungti BIOS‘e reiktu nustatyti disable.

1pav. Garso plokštės vieta kompiuteryje.
3.    Naujos garso plokštės įdėjimas.
Prieš įdėdami naują garso plokštę, reikia patikrinti ar joje nėra audio jungties kuri jungiasi tiesiogiai prie CD-ROM . Jei naujoji plokštė yra su toki jungtimi, reikia prijungti duomenų kabelį. Tuomet belieka atsargiai garso plokštę įstatyti į vietą ir priveržti ją laikanti varžtą.

4.    Įdiekite garso plokštės tvarkykles bei programas.
Įjungus kompiuterį turite pamatyti pranešimą, kad Windows rado naują įrenginį ir kad jis tinkamai veiktu reikia įdiegti vaizdo plokštės tvarkyklę. Įdiegus garso plokštės tvarkyklę iš naujo įkraukite sistemą. Tuomet jau galima keisti jos parametrus.

Garso plokštės tvarkymas Linux OS

1. Paprastas kelias Plug&Play garso kortoms Red Hat distribucijoje

Pavyzdyje diegiama garso korta – Sound Blaster AWE32 PnP. Paleidžiamas sndconfig:
# sndconfig
Spaudžiame [Ok]. Atpažįstama garso korta. Spaudžiame [Ok]. Sako, kad jau turime /etc/isapnp.conf. vėl spaudžiame [Ok]. Sako tą patį apie /etc/conf.modules.ir vėl, spaudžiame [Ok]. Siūlo garso testą. [Ok].
Jei nauja plokštė pradės konfliktuoti su ankščiau buvusia išmes sistema išmes klaidą “resource conflict” bandant priskirti 0x280 I/O portą tinklo plokštei, tuomet konfigūruojam rankiniu būdu SB AWE32 PnP, IO/IRQ/DMA/MPU IO.  [Ok].

2.1. Reikiamų modulių kompiliavimas

Labai galimas daiktas, kad visi reikiami moduliai jau yra sukompiliuoti. Bet dėl visą ko galima susikompiliuodami branduolį (angl. `kernel’) nurodant norimus garso modulius. Beje, galima iškompiliuoti garsą tiesiai iš branduolio, apsieinant be modulių, tačiau taip prarandamas lankstumas.
Kitas variantas – garso draiveriai iš šalies, pvz. ALSA ar komercinis OSS.Čia paprasčiausiai galima nukreipti į atitinkamą dokumentaciją (pvz., Alsa-HOWTO). Nežinant kokių modulių reikia tai galima sužinoti dokumentacijoje – /usr/src/linux/Documentation/sound/, on-line `make menuconfig’ (ar `make xconfig’).

2.2. Plug&Play kortos paruošimas

Paleiskite pnpdump:
# pnpdump > /etc/isapnp.conf
Dabar faile /etc/isapnp.conf rasite visų Plug&Play ISA kortų ir jų leistinų konfigūracijų sąrašą (komentaruose). Kiekviena kortą sudaro keli įrenginiai.  Pvz.:
[…]
# Card 1: (serial identifier 4a 00 01 fd 83 42 00 8c 0e)
# CTL0042 Serial No 130435 [checksum 4a]
# Version 1.0, Vendor version 1.0
# ANSI string –>Creative SB AWE32 PnP<–
[…]
(CONFIGURE CTL0042/130435 (LD 0
#     ANSI string –>Audio<–
[… skirtingos konfigūracijos, atskirtos tuščiomis eilutėmis …]
# (ACT Y)
))
[…]
(CONFIGURE CTL0042/130435 (LD 1
#     Compatible device id PNP0600
#     ANSI string –>IDE<–
[… konfigūracijos …]
# (ACT Y)
))
[… ir t.t. …]
# Card 2: (serial identifier e2 48 ec 2d 48 01 13 18 0e)
# CPX1301 Serial No 1223437640 [checksum e2]
# Version 1.0, Vendor version 0.1
# ANSI string –>Compex RL2000 PnP Series Ethernet Adapter#
[…]
(CONFIGURE CPX1301/1223437640 (LD 0
# (ACT Y)
))
[…]

Dabar belieka kiekvienos kortos kiekvienam įrenginiui pasirinkti vieną konfigūraciją ir ją įjungti – išmesti `#’ simboliukus reikiamose eilutėse.  Taip pat reikia atkomentuoti (ACT Y) eilutes.
Dabar galima patikrinti konfigūraciją:
# isapnp /etc/isapnp.conf
Turėtumėte pamatyti tokį vaizdą ar panašų į jį:
Board 1 has Identity 4a 00 01 fd 83 42 00 8c 0e:  CTL0042 Serial No 130435 [checksum 4a]
Board 2 has Identity e2 48 ec 2d 48 01 13 18 0e:  CPX1301 Serial No 1223437640 [checksum e2]
CTL0042/130435[0]{Audio               }: Ports 0x220 0x330; IRQ5 DMA1 DMA5 — Enabled OK
Jei iškilo problemų dėl konfliktų (pvz., bandant antrą kartą sukonfigūruoti jau sukonfigūruotą plokštę), susiraskite /etc/isapnp.conf failo pradžioje eilutę (CONFLICT (IO FATAL)(IRQ FATAL)(DMA FATAL)(MEM FATAL)) ir ją užkomentuokite (t.y. įterpkite `#’ simbolį pradžioje).

2.3. Modulių konfigūravimas
Susiraskite failą /etc/conf.modules (arba /etc/modules.conf).  Jei nėra tokio – sukurkite.  Tada įrašykite tokias (ar panašias) eilutes
alias sound-slot-0 sb
alias sound-service-0-1 awe_wave
alias sound-service-0-2 awe_wave
options sb io=0x220 irq=5 dma=1 dma16=5 mpu_io=0x330
options opl3 io=0x388
post-install awe_wave /usr/bin/sfxload synthgm
Tai, aišku, skirta SB AWE32 garso kortai. Kitai garso kortai teks įrašyti kitus parametrus. Beje, galite vis dėlto pasinaudoti sndconfig. Net jei jo garso testas ir nepraeis, jis įrašys reikiamas eilutes į conf.modules failą. Taip pat turėtų sutvarkyti ir isapnp.conf.
2.4. Bandymas
Įvykdykite šias komandas
# modprobe sound
# modprobe midi
Jei jokių klaidos pranešimų nebuvo galima patikrinti:
# cat /proc/sound
OSS/Free:3.8s2++-971130
Load type: Driver loaded as a module
Kernel: Linux mg.home 2.2.9 #42 Thu Jun 3 22:23:16 CEST 1999 i686
Config options: 0
Installed drivers:
Card config:
Audio devices:
0: Sound Blaster 16 (4.13) (DUPLEX)
Synth devices:
0: AWE32-0.4.3 (RAM512k)
1: Yamaha OPL3
Midi devices:
0: Sound Blaster 16
1: AWE Midi Emu
Timers:
0: System clock
Mixers:
0: Sound Blaster

Akustinės sistemos

Akustinėmis sistemomis galime vadinti kolonėles, ausines, mikrofonus, sintezatorių ir kt. įrenginius, pro kuriuos įvedamas ar išvedamas garsas. Akustinės sistemos gali būti pasyvinės ir aktyvinės. Pasyvine sistema gali būti kolonėlė, kuri neturi savo stiprintuvų. Garso plokščių išėjimo signalo galia yra maža, jos pakanka ausinėms ir mažiems garsintuvams. Norint stipresnio garso, reikia įsigyti akustinę sistemą su stiprintuvais. Sistemą pasirinkti reikia labai atidžiai, nes būtent ji elektrinį signalą paverčia akustinėmis bangomis – garsu. Stiprintuvas iš garso plokštės paimtą garsą sustiprina ir paduoda į garsiakalbį. Skaitmeniniams įrašams atkurti (pvz., *.wav rinkmenoms) garso plokštėje yra skaitmeninis analoginis keitiklis (skaitmeninį signalą paverčiantis analoginiu) ir stereofoninio garso signalo stiprintuvas. Atkuriamo garso signalo kokybė priklauso nuo įrašo, keitiklio ir stiprintuvo kokybės. Jie turėtų vienodai perduoti signalus, kurių dažnis yra nuo 20 Hz iki 20 kHz, t.y. signalus, į kuriuos reaguoja žmogaus klausa. Tačiau dažniausiai dažnio diapazonas yra nuo 50 Hz iki 15 kHz.
Perkant ausines reikėtų atsižvelgti į tuos pačius parametrus kaip ir kolonėlių, tačiau dar reikėtų atkreipti dėmesį ir į ausinių patogumą.
Mikrofono parametrai yra jautrumas, kuris matuojamas decibelais ir dažnio juosta. Dažnio juosta parodo, kokius žemiausius ir aukščiausius garsus priima mikrofonas. Mano paminėtos akustinės sistemos su tokiais parametrais tinka tik buičiai. Profesionalams reikėtų normalių mikrofonų su savo stiprintuvu, triukšmo slopinimo sistema ir kt.

Garso sistemos pasirinkimas

Įsigijus pirkinį visuomet džiugina jo naujumas ir kurį laiką trūkumų nepastebima, bet praėjus pakiliai nuotaikai įrenginys pamažu tampa įprastu, savo paskirtį atliekančiu daiktu – tuomet ir paaiškėja tikrosios jo savybės. Todėl prieš perkant reiktu remtis objektyvia informacija ir išanalizuoti keletą gaminių.

2.1 ir 3.1 sistemos

Muzikai kompiuteriu klausyti, žaidimams įgarsinti, „DivX“ ar „XivD“ formato filmams žiūrėti, jums visiškai pakaks dviejų arba trijų dalių sistemos. Daugiau kolonėlių skirta jau erdviniam garsui, kurį turi DVD filmai, dažnai integruotos kortos sugeba atkurti tik dviejų kanalų (stereo-) garsą, todėl net prijungus 5.1 sistemą ar bet kokią aukštesnę už. 2.1 erdvino garso negausime. Trijų dalių (2.1) sistema susideda iš dviejų dalių sistemos, prie kurios pridėta žemųjų dažnių kolonėlė. Ji skambesiui suteikia papildomą dažnių juostą, paprastai šnekant, gilų bosą, kuris taip patinka trankios muzikos mėgėjams. Be to, dauguma veiksmo filmų ir žaidimų specialiųjų efektų remiasi žemaisiais garsais. Žinoma, 2.1 sistemos kainuoja brangiau nei dvi kolonėlės, bet turtingesnis skambesys vertas papildomų keliasdešimties ar net šimto litų.
Pačios geriausios tokios sistemos kolonėles yra: „Altec Lansing 2100“ ir  „Logitech X-220“.
Modeliai yra puikus savo kategorijoje, nes tai vieni brangiausių produktų. Vis dėlto kainų skirtumai tarp skirtingų gamintojų sprendimų – didžiuliai: galim rasit ir per 400 litų kainuojančią sistemą, ir daugiau nei 4 kartus pigesnį variantą. Beje, kaina ne visada atitinka kokybę. Pavyzdžiui, už 109 litus „Trust“ siūlomos kolonėlės 1600P garso kokybe prilygsta porą kartų brangesniems modeliams. Testo nugalėtoja – Altec „Lansing 2100“ – irgi nėra brangiausia trijų dalių sistema.
„Altec Lansing 2100“

„Altec Lansing 2100“ gamintojai nepagailėjo lėšų ne tik kolonėlių išvaizdai, bet ir vidiniams garso sistemos komponentams. Aukšti tonai – puikūs, minkšti, gal kiek “susivėlę”, bet malonūs ausiai. Bosas irgi malonus, minkštas, kiek gaudžiantis, bet griežtumo jam netrūksta. Visa sistema groja labai subalansuotai.
Garso stiprumo pasirinkimo ratuko žingsnis nuotolinio valdymo pultelyje – šiek tiek per didelis. Kita vertus, pultelyje yra įjungimo mygtukas. Bendra „Altec Lansing 2100“ galia nėra labai didelė (35 W pagal RMS standartą), tačiau veiksmo filmą žiūrint visu garsu sprogimai ir panašūs efektai jūsų kaimynus sugebės išvesti iš kantrybės. Iš įdomesnių priedų, pateikiamų su kolonėlėmis, verta paminėti specialų žaidimų konsolėms prijungti skirtą adapterį. Kolonėlės tinka ir muzikai, ir filmams, ir žaidimams. Jų kaina irgi nėra labai didelė (279 Lt) ir puikiai atitinka kokybę.
„Logitech X-220“

„Logitech“ pagrindinių kolonėlių apipavidalinimas – kosminio stiliaus. Sistema neturi nuotolinio valdymo pultelio – įjungimo mygtukas ir garso stiprumo pasirinkimo ratukas įrengti vienoje iš pagrindinių kolonėlių. Tai nėra didelė bėda, jei kolonėlėmis naudositės sėdėdami už stalo – šiuo atveju nuotolinio valdymo pultelis bus nereikalingas. Standartinio (maždaug 1,5 m) ilgio jungiamieji laidai – šiek tiek stangroki, ypač tas, kuris jungia pagrindines ir žemųjų dažnių kolonėles. Nors pačios kolonėlės ant stalo stovi stabiliai. X-220 nėra prasto lygio – nepastebima jokių neapdorotų plastmasinių kampų. Labiausiai stebina „Logitech“ skambesys – jam galima nebent prikišti tik šiek tiek per ryškius aukštuosius dažnius, kurie ypač išsiskiia garso sistemą paleidus visu galingumu. Užtat bosai jokių rimtų trūkumų neturi, nes geresnių iš X-2200 žemųjų dažnių kolonėlės neverta reikalauti. Kolonėlė turi savo skambesio manierą, kuri pasirodė labai priimtina. Svarbu paminėti ir tai, kad padidinus žemųjų dažnių stiprumą iki maksimumo nesijaučia kolonėlės vietos – atrodo, lyg bosai sklistų iš pagrindinių kolonėlių.„Logitech X-220“ nėra labai galinga (36 W pagal RMS standartą), bet galios šiai sistemai tikrai netrūksta. O didžiausias jos privalumas – puikus garso kokybės ir kainos santykis.

Garso plokštės 2.1 sistemai

Trijų dalių kolonėlėms tinkamiausia garso plokštę „Creative SoundBlaster LIVE!“. Nors tokioms sistemom tinka ir paprastos integruotos garso kortos, tačiau jos turi mažesnį nustatymų pasirinkimą ir neatkuria pilno dažnių diapazono ir dėl to skamba skurdžiai (trūksta boso, aukštųjų dažnių ir pan.). Todėl verčiau pasirinkti geresnę garso plokštę. Be kolonėlių skambesio didelę įtaką turi ir kolonėlių išvaizdą, naudojimo patogumas, konstrukcijos kokybę.

5.1 sistema

Tai šešių kanalų erdvinio garso sistema. Mums visiems įprastą stereo- sudaro du kanalai – dvi priekyje statomos kolonėlės. 5.1 sistema sudaryta iš še šių – penkios erdvinio garso kolonėlės ir viena, skirta žemiesiems dažniams (subwoofer). Tokia sistema turi specialią išdėstymo tvarką. Priekyje statomos trys kolonėlės – kaip ir stereosistemose kairioji bei dešinioji, dažnai atliekančios tą patį vaidmenį kaip įprastos stereo-. Jų viduryje dedama centrinė – matyt, pagrindinė kolonėlė žiūrint DVD filmus. Per ją girdėsite dialogus bei daugelį aktorių garsų ir specialiųjų efektų. Už nugaros, taip pat kairėje ir dešinėje, statomos dar dvi kolonėlės, kurios ir kuria erdvinio garso pojūtį. Liko žemųjų dažnių „agregatas“. Dėl savo fizikinių savybių žemieji tonai nėra kryptingi, todėl kad ir kur žemųjų dažnių kolonėlę pastatytumėte, visur turėtų būti gerai. Deja, praktikoje tai ne visada pasiteisina. Šešių kanalų akustinės sistemos privalumai, palyginti su stereo-, – akivaizdūs. Turint 5.1 garso sistemą, nesunkiai ir gana pigiai galima susikurti namų kino sistemą, o muzikos klausyti tokią sistemą yra kur kas smagiau, nes garsas gerai užpildo erdvę.
Prireiks dviejų būtinų elementų – daugiakanalės garso plokštės bei šešių dalių kolonėlių. 5.1 ir net daugiau kanalų (6.1, 7.1) turinčios garso plokštės integruojamos kone į visas naujausias pagrindines plokštes. Analoginiam šešių kanalų garsui perduoti reikia trijų 3,5 mm „Mini-Jack“ jungčių. Taip pat garso plokštėje visada būna mikrofono bei nestiprinamos garso įvesties jungtys (Line-In), tad iš viso garso plokštėje yra penki 3,5 mm „Mini-Jack“ lizdai. Dažnai jie būna nuspalvinti sutartinėmis spalvomis: abiejų priekinių kolonėlių jungtys nudažytos salotine spalva, galinių – juoda, o centrinės ir žemųjų dažnių kolonėlės – oranžine. Jei yra tik tris  jungtys –kompiuteris gali groti tik stereogarsą. Populiariausia 5.1 sistemos garso korta – „Creative Live!“. Kelias dešimtis litų kainuojantis įrenginys siūlo ir skaitmeninę S/PDIF, ir analogines jungtis. Beje, „Creative“ neteisingai vadina galines kolonėles, ir tai kartais sukelia šiokių tokių nesusipratimų. Tikrasis jų pavadinimas – „Left/Right Surround“ arba sutrumpintai SL, SR. “Creative” savo produkcijoje juos pakeitė į „Left/Right Rear“ (LR, RR). Garso plokštėse S/PDIF jungtis dažniausiai realizuota 3,5 mm „Mini-Jack“ pavidalu. Namų kino imtuvuose (recievers) paprastai būna koaksialinis RCA arba optinis prievadas. Jei garso plokštė neturi optikos, jums reikės įsigyti 3,5 mm „Mini-Jack“ į „Stereo RCA“ kabelį. „Mini-Jack“ jungiame į garso plokštės skaitmeninį išvadą, o kažkurį iš dviejų RCA užmauname ant S/PDIF įvesties namų kino įrangoje. Tada garso plokštėje nustatome, kad naudosime skaitmeninę jungtį, ir džiaugiamės puikiu garsu. Beje, „Creative“ garso plokštės žaidžiant EAX efektų neperduoda per skaitmeninę jungtį, todėl girdėsite tik stereogarsą. Tokiu atveju kompiuterį prie namų kino sistemos teks jungti analoginiu būdu. Kai kurios namų kino sistemos turi analoginę daugiakanalio garso įvestį. Dažniausiai tai būna šeši RCA lizdai. Norint tai panaudoti su kompiuteriu, reikės trijų 3,5 mm „Mini-Jack“ į stereo- RCA kabelių. „Mini-Jack“ prijungiame prie garso plokštės, o atitinkamus RCA užmauname ant reikiamų lizdų namų kino įrangoje. Antras svarbus dalykas – daugiakanalės kolonėlės. Jų pasirinkimas – ypač platus, tad išsirinkti sau tinkamą – ne taip paprasta. Tačiau šiuo metu geriausios yra: „Creative SBS560“, „Creative Inspire P5800“
„Creative SBS560“

Gerai žinoma bendrovė „Creative“ jau seniai gamina garso įrangą kompiuteriams. Pirmasis mažiausias jos produktas – kolonėlės SBS560. Tai klasikinio „Creative“ dizaino kolonėlės ir, žinoma, juodos spalvos. Komplektas gana kompaktiškas, nors ir nedidelis, tačiau atrodo solidžiai. Visos 5 erdvinio garso kolonėlės vienodos – aptakios kubo formos ir pagamintos iš gana tvirto plastiko. Žemųjų dažnių kolonėlė medinė, garsiakalbis nukreiptas į priekį, gale rasite fazoinvertorių. Prie bosinės kolonėlės korpuso pritvirtintas valdymo pultelis ir kabelis su jungtimis į garso plokštę. Mažu valdymo pulteliu valdysite maitinimą ir kolonėlių garsumą. Boso reguliatoriaus teks ieškoti ant žemųjų dažnių kolonėlės. Galbūt šiek tiek nepatogumų kelia prie korpuso pritvirtinti laidai, tačiau per daug nejudinant kolonėlių tai užsimiršta. Įdomu, kad „Creative“ kolonėlės turi tarsi savotišką firminį skambesį. Gana stabilus. Klausant muzikos galima išgirsti šiokį tokį vidurinių dažnių barškėjimą ir tokio tipo kolonėlėms būdingą „plastmasinį“ garsą. Žiūrint filmus vidurinių dažnių problemos ir „plastmasinis“ garsas nebekelia tiek nepatogumų. Žemųjų dažnių kolonėlė pasižymi beveik tradiciniu „Creative“ baubimu. Žinoma, gilaus ir konkretaus boso iš jos tikėtis neverta, tačiau atsižvelgiant į tai, kokius rezultatus parodė „Philips MMS 260“, norėtųsi truputį aktyvumo. Grodama sunkesnes DVD scenas, kolonėlė šiek tiek „išprotėja“, tačiau į sveiką protą sugrįžta. Muzika skamba gana nuobodžiai, jai trūksta gyvumo, energijos. Pasitaikius aktyvesnei boso partijai, žemųjų dažnių kolonėlė ima burgzti, dusti. Apskritai sistema skamba pakenčiamai. Už tokią kainą tai vienas iš optimalesnių mažųjų kolonėlių komplektų.
„Creative Inspire P5800“

Šis kolonėlių dizainas gali būti vadinamas klasikiniu „Creative“ veidu. Gausi „Inspire“ kolonėlių šeima itin paplitusi tarp kompiuterių vartotojų. Juodos, solidžiai atrodančios erdvinio garso kolonėlės jau pakreiptos į viršų, tad ir be papildomų priemonių aukštąjį ruožą girdėsime gerai. Be to, daugelis jų savininkų net ir nežino, kad visų šių „Inspire“ šeimos kolonėlių priekinė danga nesunkiai nuimama. Žemųjų dažnių kolonėlė – taip pat juoda ir kampuota. Į ją jungiamas stacionarus valdymo pultelis ir garso signalas iš kompiuterio. Pulteliu tradiciškai galima valdyti bendrą garsumą, boso stiprumą ir maitinimą. Šis komplektas turi vadinamąjį klasikinį „Creative“ skambesį, kuris yra visai neblogas. Erdvinės kolonėlės puikiai atlieka savo darbą. Pagamintos iš tvirto plastiko, neturi ryškaus rezonuojančio „plastmasinio“ kaukimo. Skaidrūs aukštieji dažniai taip pat palieka gerą įspūdį. Garsiakalbiai turi nemažą eigą, tad viduriniai tonai nerėžia ausies, turi šiokį tokį žemesnių tonų prieskonį. Palyginti su tokios pačios kainos prieš tai aprašytu „Altec Lansing“ modeliu, garsas – kur kas švaresnis ir smagesnis, be to, gerai sklaidosi patalpoje. Bosinė kolonėlė taip pat dirba gana tvarkingai, nes į ją jau siunčiamas specialiai kino studijose paruoštas žemųjų dažnių takelis. Na, gal kartais trūksta gilumo, tačiau komplekto kaina tai kompensuoja. Galime daryti išvadas. Sistema pasižymi gana geru kainos ir kokybės santykiu.

7.1 sistema
7.1 garso sistemos nuo 5.1 skiriasi tuo, jog turi dvi papildomas šonines kolonėles, padedančias išgauti tikslesnį erdvinį garsą.
Tai aukščiausios klasės „Creative“ 7.1 kompiuterinės kolonėlės „Creative GigaWorks S750“.
210 W (RMS) galios „GigaWorks S750“ žemųjų dažnių kolonėlė pagaminta iš medžio, o sunkios erdvinės kolonėlės (70 W RMS kiekviena), kurių priekinę dangą galima nuimti, – iš storos kietos plastmasės. Ji gana sėkmingai kovoja su vadinamuoju „plastmasinio“ garso sindromu, būdingu pigioms garso sistemoms. Kolonėles išdėliosite bet kurioje pageidaujamoje vietoje, nes priekinėms skirta 3 m, šoninėms – 5 m, o galinėms – daugiau kaip 8 m kabelio. Beje, laidai nepritvirtinti prie korpuso, o jungiami naudojant spaustukus. Toks sprendimas leidžia laidus trumpinti ar ilginti savo nuožiūra bei jungti ir prie kitų sistemų. Kolonėles galima kabinti ant sienos, prisukti ant „Creative“ gaminamų stovų ar paprasčiausiai laikyti ant stalo. Šiam tikslui komplektas turi nedidelius stovelius, su kurių pagalba kolonėlės šiek tiek pakreipiamos aukštyn, tad aukštieji tonai sklinda tiesiai į ausį. Prie garso plokštės sistema jungiama tik analogine jungtimi, tad bendrovė pasirūpino, kad visi kabelių antgaliai būtų paauksuoti. Tai juos apsaugo nuo oksidacijos ir pagerina laidumą. Komplektas valdomas nuotoliniu pulteliu ir patogiu valdymo centru, kuriame įmontuoti ausinių, papildomos garso įvesties lizdai bei speciali M-PORT jungtis, per kurią prie komplekto prijungsite „Creative“ grotuvus. Jei neturite 7.1 garso plokštės ar, pavyzdžiui, jūsų programinis DVD grotuvas gali dirbti tik su 5.1 garsu, „GigaWorks S750“ turi specialią plėtimo (upmix) galimybę, 5.1 ar 6.1 garsą paverčiančia 7.1. Gaila, bet to negalima padaryti su paprastu stereogarsu. DVD filmai paprastai teturi tik 5.1 garsą, tad 7.1 geriausiai išnaudosite žaisdami žaidimus. Tiesa, gerą aštuonių kanalų skambesį pavyks išgauti tik naudojant atitinkamas „Creative“ „Audigy 2“ ar „Audigy 4“ garso plokštes su EAX procesoriais.
Tiek stacionariu, tiek nuotoliniu valdymo pultu pasieksite visas sistemos siūlomas funkcijas. Stacionarusis pultas neslidinėja ant stalo, o prie žemųjų dažnių kolonėlės jungiamas minkštu laidu, tad prireikus jį lengva stumdyti.
Jos turi THX sertifikatą, užtikrinantį, jog girdėsite tai, ką ir norėjo perteikti kino garso režisieriai. Sistema puikiai subalansuota, tad nė viena kolonėlė „neišlenda“ iš visumos ir nebando „perrėkti“ viena kitos. Visos erdvinės kolonėlės – gana sunkios, nes pagamintos iš storo ir kokybiško plastiko, be to, kiekvienoje įmontuoti du garsiakalbiai. Aukštieji tonai išgryninami specializuotais titano pagrindu pagamintais garsiakalbiais. Tęsiant geros kokybės tradicijas, 20 cm skersmens garsiakalbis nukreiptas žemyn, taip padidinant žemųjų dažnių sklaidą patalpoje. Kolonėlė su savo darbu susitvarko puikiai: klausant muzikos žemieji garsai yra greiti, tvirti, gilūs, tačiau kartu ir švelnūs, nebaubiantys. Kolonėlė „neužspringsta“ net ir garsiai grodama itin žemų garsų partiją.
„Creative GigaWorks S750“ pagrindinė darbo sritis – filmai ir žaidimai, kur komplektas skamba tikrai puikiai: netrūksta nei švarumo, nei galios, kolonėlės nebarška, nekaukia ir “nespringsta”. Filmams ar žaidimams nestinga energijos, garsas aiškus, subalansuotas, įtraukiantis į siužetą. Didžiausias šių kolonėlių trūkumas – kaina. Už šį komplektą teks pakloti apie 1300 litų. „Jazz“ aukštieji dažniai – ypač stiprūs, per ryškūs, šiek tiek rėžia ausį klausantis muzikos, tačiau filmams tai į naudą. Žemųjų dažnių „Jazz“ kolonėlė, nors ir turi ryškų inžinerinį trūkumą (neapsaugotas garsiakalbis), gana gerai atlieka savo darbą, o tinkamai suderinus ir nekreipiant dėmėsio į silpną baubimą, galėtų skambėti kaip ir „Creative“.

GEDIMAI

Kompiuteris yra aparatinės ir programinės įrangos kompleksas, o tai leidžia daryti labai paprastą išvadą, kad bet kurie sutrikimai ir gedimai gali būti skirstomi į dvi kategorijas:
1        programinės įrangos sutrikimai ir gedimai;
2        aparatinės įrangos sutrikimai ir gedimai

Nesuderinamumas – kai kurių įrenginių bendro funkcionavimo negalimumas. Pagrindinė tokios situacijos priežastimi paprastai būna gamintojų nesilaikymas visuotinai paplitusių specifikacijų ir standartų.
Aparatinis įrenginių konfliktas – tai tokia situacija, kai keletas įrenginių vienu metu bando gauti priėjimą prie vieno ir to paties sisteminio resurso. Pertraukimų konfliktas atsiranda tuo atveju, kai keletas įrenginių naudoja, pavyzdžiui, vieną liniją signalų perdavimui ir nėra mechanizmo leidžiančio paskirstyti tuos signalus, ko pasekoje sutrikimas gali atsirasti tiktai viename iš įrenginių arba įtakoti viso kompiuterio darbo funkcijų nutrūkimą ir visišką jo darbo pertraukimą. Aparatinių konfliktų problemos esminis dalykas yra tas, kad kompiuterio resursai yra „dalijami“ naudojantis atitinkama programine įranga, kuri vadinasi „Plug and Play“ (įdėk ir dirbk) sistema. Todėl didžioji sutrikimų, atsirandančių kompiuterio resursų paskirstymo metu, dalis yra pilnai išsprendžiama šitos sistemos atjungimu ir rankiniu pertraukčių, DMA kanalų bei atminties zonų paskirstymu.
Naujų įrenginių pajungimo metu gali iškilti ne tik aparatinių konfliktų, bet ir pačių įvairiausių problemų, tokių kaip, pavyzdžiui, „Plug and Play“ sistema niekaip nenustato naujo įrenginio buvimo, tokiu būdų sudarydama įspūdį, jog jis yra sugedęs, netgi tuomet kai šitas įrenginys buvo ką tik pajungtas kitame kompiuteryje ir veikė normaliai. Tai gali atsitikti ir tokiais atvejais, kai įrenginys nepalaiko „Plug and Play“ standarto (pavyzdžiu, senesnės ISA plokštės) arba jai įrenginys negauna maitinimo įtampos (pavyzdžiui, įrenginiui būtina naudoti papildomą maitinimo šaltinį arba kištukinė jungtis nėra pakankamai glaudžiai pajungta), arba tada kai įrenginys yra sugedęs. Pirmuoju atveju reikėtų peržiūrėti įrenginio dokumentaciją ir išsiaiškinti, kokius resursus įrenginys turi naudoti. Po įrenginio resursų poreikių išsiaiškinimo, resursus užrezervuoti BIOS sistemos pagalba. Antruoju atveju reikia patikrinti visų kištukinių jungčių sujungimo kokybę bei maitinimo įtampos buvimą atitinkamuose išvestyse. Trečiuoju atveju atsakymas paprastas ir trumpas – sugedusių komponentų pakeitimas. Jeigu kažkuris įrenginys, neišsijungia BIOS sistemos parametrų pagalba, tai galima jį atjungti Windows sistemos įrengimų valdymo programoje, kas bendrąja prasme praktiškai prilygsta pirmajam būdui
Statistiniai duomenys rodo tai, kad daugiau kaip 70% visų gedimų ir sutrikimų atsiranda dėl to, jog vartotojai neturi šio įrenginio (kompiuterio komponento) teisingo naudojimo įgūdžių. Šis faktas dar sustiprinamas tuo, kad vartotojai praktiškai niekada neskaito instrukcijų, pasikliaudami ar tai darbo patirtimi ar tai tuo, kad jeigu įrenginys yra naujas tai su juo negali būti jokių problemų. Neretai tenka matyti, kad sisteminis blokas yra pastatomas beveik sandariai besiliečiantis su patalpos apšildymo vamzdžiais. Žinoma toks pastatymo būdas yra neleidžiamas, kadangi vidiniai personalinio kompiuterio komponentai patys išskiria nemažą kiekį šilumos, o čia juos dar papildomai šildo, kas smarkiai sumažina viso kompiuterio stabilaus darbo ir funkcijų vykdymo šansus.  Šalia viso to papildomas šildymas paprastai priveda prie priešlaikinio personalinio kompiuterio komponentų gedimo. Kartais sutinkami pakankamai nestandartiniai kompiuteriniai stalai, kurie smarkiai apriboja oro srautus už sisteminio bloko, kas irgi priveda prie sisteminio bloko komponentų perkaitinimo.
Vis dėl to, ne viskas priklauso vien tik nuo vartotojo noro ir galimybių laikytis visų saugaus darbo užtikrinimo priemonių dirbant kompiuteriu. Elektros įtampos skirtumai atsirandantys elektros tinkle yra ne mažiau pavojingi kompiuterio komponentams nei kad jų perkaitinimas. Pernelyg didelis įtampos padidėjimas ar sumažėjimas, geriausiu atveju, priveda prie kompiuterio perkrovimo arba maitinimo bloko avarinio atsijungimo. Blogiausiu atveju, įvyksta vieno arba  net kelių komponentų, tokių kaip operatyvinė atmintis, kietasis diskas retais atvejais ir garso kortos ar kt., gedimas.
Remiantis statistiniais duomenimis, dažniausiai pasitaikantys garso kortos gedimai (laikantis pagrindinių eksploatacijos taisyklių) yra šie:
1.        Blogas kontaktas kištukinėse jungtyse. Tokia situacija gali būti aptikta senuose kompiuteriuose, kur gali būti naudojami kontaktai nedengti auksu, kas lydi į pastovų kontaktų oksidavimosi procesą. Problemą galima pašalinti nuvalius visus įtartinus kontaktus naudojantis tam skirtu trintuku;
2.       Elektromagnetiniams signalams laidžių dulkių susikaupimas ant elektroninių komponentų įtakoja loginių signalų lygio pasikeitimus. Problema eliminuojama pašalinant visas susikaupusias dulkes minkštu teptuku ir dulkių siurbliu;
3        Neteisingi CMOS atminties parametrų nustatymai. Šie sutrikimai gali atsirasti priklausomai tiek nuo vartotojo nustatymų, tiek ir nuo kompiuterinių virusų poveikio. Sutrikimai eliminuojami „nulinant“ CMOS atmintį arba, jei reikia, atnaujinant / atstatant BIOS turinį;
4        kritinis tranzistorių, varžų ir kondensatorių parametrų pasikeitimas. Gali atsirasti perkaitinus juos;
5        pramušimas į „žemę“ arba mikroschemos informacinės išvesties maitinimą. Kartais ši problema gali būti sukeliama kokiu nors metaliniu daiktu užtrumpinus kontaktus;
6        informacijos sugadinimas pagrindinės įvesties / išvesties sistemos (BIOS) mikroschemoje. “Gydoma” programuotojui atstatant sugadintą informaciją.
Nežiūrint į išorinį defektų paprastumą, jų paieška ir identifikacija reikalauja pakankamai aukštos kvalifikacijos. Ieškant gedimų sisteminio bloko viduje, daugeliu atveju reikia laikytis tokio eiliškumo:
1        garso kortos įvertinimas pagal jos išorinį vaizdą. Ieškoti reikia tokių detalių, kurios ryškiai pakeitė savo spalvą arba formą (pavyzdžiui, išpūsti kondensatoriai);
2        jos eksploatacinių sąlygų įvertinimas (dulkėtumas, formos pasikeitimas, kištukinių jungčių kontaktų būklė, lituotų sujungimų pažeidimai);
3        įrengimų teisingumo, kištukinių jungčių, trumpiklių pajungimo (netgi tuo atveju jei jūs pats nieko nelietėte) ir t.t. įvertinimas;
4        įtampos matavimas akumuliatoriuje, kuris maitina BIOS atminties mikroschemą. Įtampa privalo būti 2,8 ir 3,3 voltų ribose.
Jei visi šie parametrai yra normos ribose, tad galima pereiti prie kito etapo. Įjungiame sisteminio bloko maitinimo įtampą ir stebime vykstančius įvykius. Daug detalesnę informaciją apie esamus gedimus galima gauti iš toliau minimų požymių:
1    motininės plokštės ir prie jos prijungtų įrengimų indikatorių būklė;2
2        komponentų perkaitinimo įtakotų šiluminių efektų ir kvapų buvimas;
3        sisteminio garsiakalbio išduodamų garsinių signalų buvimas;
5        tekstinių pranešimų išvestų į monitoriaus ekraną buvimas.

Patarimai

Bendras patarimas, tinkantis visoms garso sistemoms: aukštųjų ir žemųjų dažnių reguliatorių nerekomenduojame atsukti pilnu galingumu – tada iškraipomas garsas. Šiais reguliatoriais reikia naudotis labai subtiliai. Vieną ar kitą dažnio stiprumo pasirinkimo ratuką sukite tol, kol skambesys dar neįgauna nenatūralaus atspalvio ir neerzina ausies. Šis patarimas ypač svarbus klausant muzikos, o žiūrint filmą valdymo elementus galima pasukti iki galo. Po kurio laiko dažnai kyla noras kažką patobulinti garso sistemoje – prasideda eilės eksperimentų, kurie gali baigtis nesėkmingai. Kad išvengtumėte nemalonumų, be atitinkamų žinių tokių bandymų nedarykite. Gamintojai taip pat eksperimentuoja, bet tam skiria įspūdingas lėšas, kurios konkrečiame gaminyje leidžia pasiekti aukščiausią kokybę už tam tikrą kainą. Dažnai manoma, kad pakeitus žemųjų dažnių garsiakalbį galingesniu garsas visiškai pasikeis į gerąją pusę. Iš tiesų tokiu atveju garsas retai pagerėja, nes techniniai pakeisto garsiakalbio parametrai dažniausiai skiriasi nuo senojo ir vien jau dėl šios priežasties neatitinka kolonėlės dėžės parametrų. Akivaizdu, kad žemieji garsai tikrai nepagerės. Dar vienas akmuo į eksperimentuotojų daržą: jei garsiakalbis turi daugiau vatų, tai dar nereiškia, kad jis skambės galingiau. Galingumas tik nusako garso stiprumą, kurį kolonėlės dar gali atlaikyti. Kur kas svarbesnis kitas parametras – jautrumas, parodantis atkuriamo garso kiekį ir išreiškiamas decibelais. Kolonėlių jautrumas paprastai matuojamas 1 metro atstumu į jas paleidus 1 V srovę. Tik išmanant šiuos dalykus verta eksperimentuoti, bet paprasčiau nusipirkti geresnę garso sistemą.
Reiktu vengti dėti žemų dažnių kolonėlę ant stalo. Pirmiausia sunku pasakyti, ar bus girdimas kokybiškas bosas, antra – daugelis tokių “agregatų” neturi apsaugos nuo skleidžiamo magnetinio lauko, tad gresia dvi bėdos – kompiuterio monitoriaus vaizdas nusidažys vaivorykštės spalvomis ir teks naudoti išmagnetinimo (degauss) funkciją bei iškils grėsmė kietajame diske saugomiems duomenims.
Dingus garsui kompiuteryje reiktu visų pirmą patikrinti garso kortos tvarkyklę. Gali būti, kad dėl jų garsas atkuriamas tik iš kai kurio failų formato (pvz.: MIDI). Garso posistemis nėra sugedęs, nes kompiuteris gali atkurti MIDI rinkmenų garsą, todėl problemų greičiausiai kelia pažeistos tvarkyklės arba garso posistemio nuostatos. Pirmiausia du kartus spragtelėkite garsiakalbio piktogramą ir atverkite garso valdymo skydelį. Jame patikrinkite garso lygmenis ir įsitikinkite, kad neuždrausta groti tam tikrų garsų. Jei garso posistemio nuostatos nepažeistos arba šio skydelio apskritai neleidžiama atverti, greičiausiai bus išgadintos garso plokštės tvarkyklės.
Net jei ir per naujo įdiegus tvarkyklę garsas neatsiranda, reiktu tikrinti laidu ir garso kolonėles ir tik juose neradus priežasties kodėl nėra garso, išiminėti garso kortą iš kompiuterio.

Šaltiniai

1.    www.nk.lt
2.    www.nktv.lt
3.    www.elektronika.lt
4.    www.straipsni.lt

One Reply to “Kompiuterių išoriniai įrenginiai ir diagnostika – vilniaus kolegija, Garso sistemos”

Leave a Reply

Your email address will not be published.