Kompiuterių sutrikimai, referatas

Įvadas

Dauguma vartotų dirba kompiuteriu be rūpesčių ir net nesusimąsto apie tai, jog kažkuriuo metu kompiuteris gali išsijungti ir daugiau nebeįsijungti.  Taipogi pakankamai dažnai iškylanti problema yra tai, jog ką tik surinktas ar atnaujintas kompiuteris neįsijungia. O dar blogiau, kai kompiuteris nustoja veikti visiškai netikėtai. Tokiu atveju svarbiausia yra teisingai identifikuoti gedimą. Juk kartais, kompiuterio remontas gali būti net nereikalingas.

Kas yra sutrikimas (gedimas)?

Personalinio kompiuterio darbe dažnai pasitaiko įvairių sutrikimų ir gedimų, kurie mažai kuo yra susiję su nekokybiškais kompiuterio komponentais. Kalbama apie kompiuterio programinės įrangos sutrikimus, kuriuos galima gan greitai ištaisyti, nors kita vertus niekas negali duoti šimtaprocentinės garantijos kad šie sutrikimai vėl nepasikartos.
Sutrikimas (arba gedimas) – tai atskiros programos, įrenginio ar bendrai viso kompiuterio normalaus funkcionavimo sutrikdymas. Išoriškai pasireiškia įvairių pranešimų atsiradimu: garsiniais signalais iš sisteminio garsiakalbio arba dialogo langai kompiuterio monitoriuje, kompiuterio užstrigimas, staigus kompiuterio funkcijų sulėtėjimas ir daugelis kitų.
Gedimu galima vadinti reguliariai atsirandančius charakteringus sutrikimus dirbant kompiuterio įrangai (pavyzdžiui: kompiuterio užstrigimas praėjus kuriam tai laiko tarpui nepriklausomai nuo naudojamos programinės įrangos ir pan.).

Kodėl sutrinka kompiuterio darbas?

Techninės sistemos patikimumas priklauso nuo gedimų intensyvumo, kuris smarkiai skiriasi skirtingais kompiuterio eksploatacijos laikotarpiais. Skiriami trys kompiuterio eksploatacijos laikotarpiai. Pirmuoju laikotarpiu gedimų intensyvumas yra aukšto lygio, kadangi šiuo laikotarpiu išryškėja kompiuterio gamybos defektai: technologinio proceso, schemos ir pan.
Gamintojai stengiasi, kad šis eksploatacijos laikotarpis būtų vykdomas gamykloje-gamintojoje, tačiau bet kuriuo atveju kai kurie trūkumai išlieka nepastebėti, o juos aptinka galutiniai pirkėjai ar vartotojai. Tokie nepastebėti, ir pirkėjų ar vartotojų aptikti trūkumai, įtakoja gamintojo reputaciją ne iš pačios geriausios pusės.
Antruoju eksploatacijos laikotarpiu kompiuteriu dirba vartotojas. Šiuo laikotarpiu gedimai pasireiškia gana retai, jei kompiuterio eksploatacija yra vykdoma normaliomis sąlygomis. Ir galų gale trečiasis laikotarpis – senėjimas. Gaminyje pradeda gesti viskas iš eilės, ir tada tampa aišku, jog kompiuterį reikia kapitališkai remontuoti arba visiškai pakeisti.
Iš pirmo žvilgsnio kompiuteris yra sudėtingas elektro-mechaninis įrenginys, bet iš tikrųjų tai kompleksas, į kurio sudėtį įeina aparatinė bei programinė įranga. Bet kuris kompiuterio komponentas, būdamas vienas pats, praktiškai negali atlikti jokių funkcijų, kadangi jo funkcijoms vykdyti reikalinga tam tikra programa, pagal kurią vienas ar kitas komponentas atlieka reikalingus veiksmus. Bet kurioje programoje yra užšifruotas vieno ar kito kompiuterio įrenginio arba viso komplekso veiksmų eiliškumas (algoritmas). Kompiuterines programas kuria ir rašo paprasti žmonės, todėl kiekviena iš jų gali turėti tam tikrą kiekį klaidų, kurių atsiradimas būna įtakotas labai apribotu laiko tarpu, skirtu programuotojui programos parašymui, arba programuotojo nuovargiu, o gal būt veikiant kokioms kitoms priežastims. Kompiuterinių technologijų rinkai visada buvo būdingos „lenktynės“, t.y. gamintojai skuba išleisti į rinką įrenginį, ne vien dėl to, kad pasivyti bet kad ir aplenkti savo konkurentus. Tokios rinkos sąlygos tiesiog negali neatsispindėti  išleidžiamos produkcijos kokybėje.  Laikui bėgant personalinis kompiuteris kaip įrenginys tampa vis sudėtingesnis ir tas sudėtingumas pirmiausiai atsispindi programinėje įrangoje. Didelio kiekio konkuruojančių įmonių gamybos kompiuterio komplektuojančios dalys rinkoje priverčia susimąstyti ir dar apie vieną momentą. Nūdienai egzistuoja labai didelis kiekis skirtingų standartų, aprašančių jų darbo taisykles, kurių būtinai turi laikytis visi įrengimų gamintojai.  Tik pati įmonė gamintoja gali pasakyti kaip tiksliai jų produkcija atitinka visuotinai paplitusių standartų reikalavimams, tačiau šito niekas ir niekada nedaro, idant nesužlugti siūlant pirkėjams tokius įrenginių modelius, kurie turi tam tikrus „niuansus“, pavyzdžiui: jų siūlomų įrenginių bendras darbas su  kitų gamintojų įrenginiais. Taipogi, bet kuris komponentas turi savo programinę įrangą. Kompiuterio operacinė sistema yra naudojama kaip tarpinė grandis tarp programų „įmontuotų“ įrenginiuose ir vartotojo. Operacinė sistema yra grandis leidžianti sumažinti komponentų vidinius skirtumus iki minimumo ir tokiu būdų „sujungti“ visus kompiuterio komponentus į vieną visumą.
Nuo operacinės sistemos ir atskirų jos modulių darbo stabilumo priklauso tai, kaip gerai funkcionuos kompiuteris ir atskiri jo komponentai. Ne be reikalo, atsiradus rimtiems kompiuterio darbo sutrikimams, paprastai yra rekomenduojama visiškai iš naujo  įdiegti operacinę sistemą, t.y. ištrinti senąją kopiją ir po to vėl įdiegti operacinę sistemą.
Visos programos, paleidžiamos vartotojo, valdant operacinei sistemai, praktiškai sąveikauja tik su operacinės sistemos moduliu, kuris savo ruožtu perduoda visas reikalingas komandas personalinio kompiuterio įrengimams. Netesingas kreipimasis į vieną iš modulių gali įtakoti tiek pranešimo apie klaidą atsiradimą, tiek visišką programos arba visos operacinės sistemos užstrigimą. Kaip matoma, nuo programos kokybės  gali priklausyti ne tik vienos ar kitos užduoties įvykdymo efektyvumas, bet ir viso kompiuterio stabilumas.
Visa aukščiau išvardinta rodo į tai, kad didžioji dalis sutrikimų ir gedimų atsiranda dėl  klaidingų programinės įrangos funkcijų, nepriklausomai nuo to ar tai būtų programinė įranga įdiegta į aparatinius komponentus, ar tai tiesiog yra operacinės sistemos dalis, ar tai būtų nepriklausoma programa, kurią galima paleisti bet kokioje “Windows” versijoje.
Norėtųsi dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad visa tai kas buvo aprašyta apie programinės įrangos darbo sutrikimus nepanaikina fizinių gedimų ir sutrikimų profilaktikos poreikių tokių kaip:
1    dulkių pašalinimas, kurios įtakoja personalinio kompiuterio komponentų perkaitimą, o kartais netgi priveda prie trumpo sujungimo;
2    ventiliatorių tepimas, kurių prastas darbas taipogi gali privesti prie komponentų perkaitimo;
3    magnetinių ir optinių diskasukių galvučių valymas, kas leidžia žymiai sumažinti skaičių klaidų, atsirandančių nuskaitant / įrašant duomenis į keičiamus duomenų kaupiklius.

Ar galima išvengti personalinio kompiuterio darbo sutrikimų?

Galima sumažinti sutrikimų ir gedimų atsiradimo tikimybę, bet išvengti jų visiškai praktiškai neįmanoma, kadangi kasdien yra išleidžiama didelis kiekis naujų programų, kurias anksčiau ar vėliau jūs įsigeisite įdiegti savo kompiuteryje. Ir niekas, netgi ir pats gamintojas, neduos garantijų, kad kurios nors iš jų diegimas neiššauks kompiuterio darbo sutrikimų.  Labai svarbu atkreipti dėmesį į programų išlaužimą, kas aišku leidžia sutaupyti nemažai pinigų perkant programinę įrangą, bet tuo pačiu padidina šansus didesnio sutrikimų ir gedimų skaičiaus atsiradimui. Programinės įrangos darbo sutrikimai kompiuteryje vyksta beveik nepertraukiamai, kadangi rašant programas neįmanoma įvertinti visų faktorių, kurie gali būti sutinkami naudojantis šia ar kita programa. Tai ir didžiuliai skirtumai tarp “Windows” versijų, skirtingi vartotojo nustatymai, įrenginių tvarkyklės ir pan. Suprantama, jog pastovūs tyrimai yra vykdomi tam, kad išvengti klaidų, bet jų atsiradimas programinėje įrangoje taip pat kaip ir anksčiau išlieka įmanomas.
Praktikoje labiausiai optimalus variantas visada buvo ir išlieka “Windows” įdiegimas į tuščią kietąjį diską (turima galvoje, kad senąją Windows kopiją reikia ištrinti), ir visų naudojamų programų įdiegimas iš naujo. Šie veiksmai duoda beveik šimtaprocentinę garantiją, kad didžioji darbo sutrikimų dalis bus pašalinta. Tais atvejais, kai operacinės sistemos įdiegimas iš naujo yra visiškai nepageidaujamas, tenka naudotis įvairiomis registro išvalymo programomis, nenaudojamų programų deinstaliacija (pašalinimu). Šie veiksmai padeda susitvarkyti su daugeliu sutrikimų ir gedimų. Antivirusinės programos visada užėmė labai svarbią vietą programinės įrangos, kurių funkcija yra saugoti nuo sutrikimų ir gedimų, gretose.  Mokėjimas naudotis tokiomis programomis žymiai padidina stabilaus kompiuterio darbo šansus, kadangi šios programos saugo kompiuterį nuo naikinančiąją funkciją atliekančių programų – kompiuterinių virusų.

Sutrikimų ir gedimų klasifikacija

Kaip jau minėjome anksčiau, kompiuteris yra aparatinės ir programinės įrangos kompleksas, o tai leidžia daryti labai paprastą išvadą, kad bet kurie sutrikimai ir gedimai gali būti skirstomi į dvi kategorijas:
1    programinės įrangos sutrikimai ir gedimai;
2    aparatinės įrangos sutrikimai ir gedimai.
Kiekvienam reikia aiškiai suprasti, kad bet kuri programa labai glaudžiai sąveikauja su “geležimi”, t.y. personalinio kompiuterio įrenginiais, todėl programų strigimas gali pilnai būti susijęs su, pavyzdžiui: operatyvinės atminties gedimu. Savo ruožtu, šias nurodytas kategorijas galima suskirstyti į didelį kiekį smulkesnių subkategorijų. Peržvelkime pačias pagrindines:
Pirmąją kategoriją galima suskirstyti į tokius punktus:
1    operacinės sistemos sutrikimai ir gedimai. Jai priskiriamos bet kokios problemos, susijusios su programinės įrangos, įeinančios į operacinės sistemos komplektą, funkcijų stabilumu bei problemos susijusios su pagrindinių sisteminių bylų, tokių kaip COMMAND.COM, EXPLORER.EXE, KERNEL.DLL ir pan. funkcijomis.   Šių sutrikimų ir gedimų variacijos labai glaudžiai susietos su kompiuterio įrenginiais;
2    programinės įrangos sutrikimai ir gedimai. Čia kalbama apie visas tas programas, kurios paprastai įdiegiamos “virš” operacinės sistemos. Šioje sutrikimų ir gedimų kategorijoje labai dažnai sutinkamas programos nesuderinamumas su operacine sistema arba kitokia programine (arba aparatine) įranga. Labai svarbu yra tai, kad ypatingą vietą užima kompiuterio įrenginių tvarkyklės, kurios iš vienos pusės yra aparatinės įrangos dalis, o iš kitos pusės – dalis įdiegtos operacinės sistemos, kuri valdo visų paleidžiamų programų ar žaidimų darbą. Klaidingas kai kurių tvarkyklių versijų darbas gali privesti prie minties apie personalinio kompiuterio komponentų pakeitimą, o tuo tarpu dažnai pakanka pakeisti tvarkykles arba grįžti prie jau naudotų senesnių versijų.
Antrąją kategoriją galima skirstyti į tokias subkategorijas:
1    sutrikimai ir gedimai, kuriuos iššaukia atskirų kompiuterio aparatų, tvarkyklių versijų ir pan. nesuderinamumas. Kaip bebūtų gaila, bet kartais yra sutinkamas realus  kai kurių modelių nesuderinamumas, pavyzdžiui: motininių plokščių nesuderinamumas su kai kuriais kietųjų diskų ar video plokščių modeliais. Tokiu atveju, žinoma tenka keisti tvarkingą įrenginį į kitokio modelio, arba įsigyti kito gamintojo pagamintą analogišką įrenginį. Viso to priežastis gali būti ta, jog gamintojai nesilaiko visuotinai paplitusių įrenginių specifikacijų;
2    sutrikimai ir gedimai, kuriuos iššaukia įrenginių eksploatacijos sąlygų nesilaikymas. Patys ryškiausi pavyzdžiai: centrinio procesoriaus, video plokštės, maitinimo bloko ir pan. perkaitinimas. Esant tokiai situacijai, problemos išryškėja tik po tam tikro kompiuterio darbo laikotarpio, pavyzdžiui, po valandos nuo to momento kai buvo paleista kokia nors žaidimų programa.
3    sutrikimai ir gedimai, kuriuos iššaukia kompiuterio aparatų netvarkingumas.
Personalinio kompiuterio elektroniniai komponentai daugiausia gali gesti dėl šių priežasčių:
1    perkaitinimas dėl aušinimo nebuvimo arba dėl jo prastos  kokybės;
2    statinio krūvio iškrova įtakota prisilietimo prie atskirų elementų (prie sisteminio bloko bendrai);
3    per didelis elektros įtampos padidėjimas tinkle, pavyzdžiui, dėl žaibo iškrovos audros metu.

Kaip teisingai nustatyti gedimą?

Žemiau esantis kompiuterio “būklių”, nulemtų atsiradusios problemos, sąrašas padės daugiau ar mažiau tiksliai nurodyti gedimo požymius. Galima išskirti tokias kategorijas:
1. Kompiuteris nerodo “gyvybės ženklų”. Nė vienas iš indikatorių neužsidega, nėra girdėti veikiančio ventiliatoriaus ar kietojo disko garso ir pan. Greičiausiai vienas iš kompiuterio komponentų sugedo. Tokioje situacijoje galimi variantai:
1    kompiuteris pasileidžia kaip įprasta po to kai vienas iš jo įrenginių buvo atjungtas;
2    kompiuteris pasileidžia kaip įprasta po CMOS atminties “nulinimo”;
3    kompiuteris pasileidžia kaip įprasta tik po tinklo kabelio atjungimo nuo maitinimo bloko ir pakartotino jo prijungimo;
2. Problemos iškylančios POST (kompiuterio diagnostikos programa) programai atliekant kompiuterio diagnostiką. Tokioje situacijoje galimi variantai:
1    kompiuteris užstringa be jokio tekstinio pranešimo išvedimo į monitoriaus ekraną ir be jokių garsinių signalų per sisteminį garsiakalbį. Gedimą galima aptikti, pavyzdžiui, su POST kompiuterio diagnostikos plokštės pagalba;
2    kompiuteris išduoda tekstinį pranešimą monitoriaus ekrane arba garsinį signalą sisteminio garsiakalbio pagalba. Diagnostika atliekama šifruojant šį kompiuterio pateiktą tekstinį pranešimą;
3    kompiuteris išduoda tekstinį pranešimą monitoriaus ekrane. Kartu su pranešimu jums pateikiamas variantas, kuriuo pasinaudojus jums pavyksta pasiekti kompiuterio stabilų darbą. Pavyzdžiui, įeiti į programą CMOS Setup Utility ir nustatyti teisingus parametrus ten esančių meniu opcijų pagalba;
4    kompiuteris išduoda tekstinį pranešimą monitoriaus ekrane arba garsinį signalą sisteminio garsiakalbio pagalba ir tęsia kompiuterio krovimą (atsiranda paleidimo užrašas arba operacinės sistemos užsklanda).
3.    Problemos iškylančios paleidžiant operacinę sistemą. Tokioje situacijoje galimi variantai:
1    sistema negali rasti nė vieno paleidimo disko;
2    sistema aptiko kritinę klaidą paleidimo diske, paleidimo tęsimas neįmanomas. Tokioje situacijoje į kompiuterio monitoriaus ekraną išvedamas tai atitinkantis tekstinis pranešimas;
3    kompiuteris užstringa tam tikrame paleidimo etape arba paleidimas sustabdomas išvedant pranešimą apie klaidą į kompiuterio monitoriaus ekraną (arba be pranešimo išvedimo).
4. Problemos iškylančios operacinės sistemos darbe. Tokioje situacijoje galimi variantai:
1    operacinė sistema pasileidžia, bet per daug lėtai;
2    operacinė sistema kraunasi, bet praktiškai iš karto į kompiuterio monitoriaus ekraną yra išvedamas pranešimas apie kritinę klaidą, arba kompiuteris tiesiog užstringa;
3    operacinė sistema kraunasi įprastai, bet paleidžiant įvairias programas į kompiuterio monitoriaus ekraną yra išvedamas pranešimas apie klaidą, arba kompiuteris tiesiog užstringa;
4    operacinė sistema kraunasi ir pasileidžia normaliai, bet neveikia kai kurios programos, funkcijos arba įrenginiai (pavyzdžiui, skeneris).
5. Kompiuteris dirba be jokių priekaištų. Tokia situacija, nepabijosiu to žodžio, kartais būna, bet pakankamai retai, kadangi aktyviai dirbant personaliniu kompiuteriu praktiškai pastoviai susiduriama tai su programinės įrangos nesuderinamumu, tai su sisteminio bloko užteršimu dulkėmis, tai su dar kokia nors problema, kas potencialiai kelia grėsmę kompiuterio darbo stabilumui ir ypač įdiegtai operacinei sistemai. Pagrindinės sutrikimų ir gedimų atsiradimo priežastys – tai personalinio kompiuterio komponentų gedimai, eksploatacijos sąlygų pažeidimai, aparatinės ir programinės įrangos darbo sutrikimai, konfliktai tarp jų ir t.t.

Kompiuterio komponentų gedimai

Remiantis statistiniais duomenimis, dažniausiai pasitaikančios kompiuterio darbo pertrūkių (laikantis pagrindinių eksploatacijos taisyklių) priežastys yra šios:
1    mikrotrūkiai spausdintinėse plokštėse, kurie gali atsirasti dėl per didelio prispaudimo vykdant aušintuvo, kaištinės jungties šleifų ir pan. pajungimo veiksmus. Tokio pobūdžio gedimus yra ypatingai sunku suremontuoti;
2    blogas kontaktas kištukinėse jungtyse. Tokia situacija gali būti aptikta senuose kompiuteriuose, kur gali būti naudojami kontaktai nedengti auksu, kas lydi į pastovų kontaktų oksidavimosi procesą. Problemą galima pašalinti nuvalius visus įtartinus kontaktus naudojantis tam skirtu trintuku;
3    elektromagnetiniams signalams laidžių dulkių susikaupimas ant elektroninių komponentų įtakoja loginių signalų lygio pasikeitimus. Problema eliminuojama pašalinant visas susikaupusias dulkes minkštu teptuku ir dulkių siurbliu;
4    neteisingi CMOS atminties parametrų nustatymai. Šie sutrikimai gali atsirasti priklausomai tiek nuo vartotojo nustatymų, tiek ir nuo kompiuterinių virusų poveikio arba akumuliatoriaus išsikrovimo. Sutrikimai eliminuojami „nulinant“ CMOS atmintį arba, jei reikia, atnaujinant / atstatant BIOS turinį;
5    neteisingas trumpiklių (džemperių) įrengimas;
6    kritinis tranzistorių, varžų ir kondensatorių parametrų pasikeitimas. Gali atsirasti perkaitinus juos;
7    pramušimas į „žemę“ arba mikroschemos informacinės išvesties maitinimą. Kartais ši problema gali būti sukeliama kokiu nors metaliniu daiktu užtrumpinus kontaktus;
8    informacijos sugadinimas pagrindinės įvesties / išvesties sistemos (BIOS) mikroschemoje. “Gydoma” programuotojui atstatant sugadintą informaciją.
Nežiūrint į išorinį defektų paprastumą, jų paieška ir identifikacija reikalauja pakankamai aukštos kvalifikacijos. Ieškant gedimų sisteminio bloko viduje, daugeliu atveju reikia laikytis tokio eiliškumo:
1    visų komponentų įvertinimas pagal jų išorinį vaizdą. Ieškoti reikia tokių detalių, kurios ryškiai pakeitė savo spalvą arba formą (pavyzdžiui, išpūsti kondensatoriai);
2    kiekvieno iš jų eksploatacinių sąlygų įvertinimas (dulkėtumas, formos pasikeitimas, kištukinių jungčių kontaktų būklė, lituotų sujungimų pažeidimai);
3    visų komponentų įrengimo teisingumo, kištukinių jungčių, trumpiklių pajungimo (netgi tuo atveju jei jūs pats nieko nelietėte) ir t.t. įvertinimas;
4    įtampos matavimas akumuliatoriuje, kuris maitina BIOS atminties mikroschemą. Įtampa privalo būti 2,8 ir 3,3 voltų ribose.
Jei visi šie parametrai yra normos ribose, tad galima pereiti prie kito etapo. Įjungiame sisteminio bloko maitinimo įtampą ir stebime vykstančius įvykius. Daug detalesnę informaciją apie esamus gedimus galima gauti iš toliau minimų požymių:
1    motininės plokštės ir prie jos prijungtų įrengimų indikatorių būklė;
2    mechaniškai besisukančių mazgų išduodamų garsinių efektų buvimas;
3    komponentų perkaitinimo įtakotų šiluminių efektų ir kvapų buvimas;
4    sisteminio garsiakalbio išduodamų garsinių signalų buvimas;
5    tekstinių pranešimų išvestų į monitoriaus ekraną buvimas.

Eksploatacijos sąlygų pažeidimai

Statistiniai duomenys rodo į tai, kad daugiau kaip 70% visų gedimų ir sutrikimų atsiranda dėl to, jog vartotojai neturi šio įrenginio (kompiuterio komponento) teisingo naudojimo įgūdžių. Šis faktas dar sustiprinamas tuo, kad vartotojai praktiškai niekada neskaito instrukcijų, pasikliaudami ar tai darbo patirtimi ar tai tuo, kad jeigu įrenginys yra naujas tai su juo negali būti jokių problemų. Neretai tenka matyti, kad sisteminis blokas yra pastatomas beveik sandariai besiliečiantis su patalpos apšildymo vamzdžiais. Žinoma toks pastatymo būdas yra neleidžiamas, kadangi vidiniai personalinio kompiuterio komponentai tokie kaip procesorius, video plokštė ar kietasis diskas patys išskiria nemažą kiekį šilumos, o čia juos dar papildomai šildo, kas smarkiai sumažina viso kompiuterio stabilaus darbo ir funkcijų vykdymo šansus.  Šalia viso to papildomas šildymas paprastai priveda prie priešlaikinio personalinio kompiuterio komponentų gedimo. Kartais sutinkami pakankamai nestandartiniai kompiuteriniai stalai, kurie smarkiai apriboja oro srautus už sisteminio bloko, kas irgi priveda prie sisteminio bloko komponentų perkaitinimo.
Vis dėl to, ne viskas priklauso vien tik nuo vartotojo noro ir galimybių laikytis visų saugaus darbo užtikrinimo priemonių dirbant kompiuteriu. Elektros įtampos skirtumai atsirandantys elektros tinkle yra ne mažiau pavojingi kompiuterio komponentams nei kad jų perkaitinimas. Pernelyg didelis įtampos padidėjimas ar sumažėjimas, geriausiu atveju, priveda prie kompiuterio perkrovimo arba maitinimo bloko avarinio atsijungimo. Blogiausiu atveju, įvyksta vieno arba  net kelių komponentų, tokių kaip operatyvinė atmintis, kietasis diskas ir kt., gedimas.
Ne mažiau pavojingas veiksnys yra dulkių kaupimasis sisteminio bloko arba monitoriaus viduje. Dulkių kaupimasis gali privesti prie komponentų perkaitimo lygiai kaip ir sukurti palankias sąlygas trumpam jungimuisi elektros grandinėje.

Komponentų darbo rėžimų nesilaikymas

Visus žemiau išvardintus punktus reikėtų suprasti kaip įeinančius į kompiuterio komponentų darbo rėžimų nesilaikymo sąvoką:
1    nekokybiškas kompiuterio komponentų aušinimas, kalbant konkrečiai, procesoriaus, video plokštės, operatyvinės atminties modulių, kietojo disko ir atskirais atvejais sisteminio bloko maitinimo šaltinio. Šitoks veiksnys gali privesti tiek prie periodinių kompiuterio užstrigimų darbo metu tiek ir prie komponentų gedimų kurių atsiradimą įtakoja perkaitinimas;
2    nestabilus kompiuterio komponentų elektros maitinimas. Užstrigimų priežastimi gali būti tiek įtampos svyravimai elektros tinkle, tiek ir nestabilus sisteminio bloko maitinimo šaltinio darbas, kuris, savo ruožtu, tokiu rėžimu gali dirbti dėl smarkaus perkaitimo arba dėl to jog viršijamas naudojamos elektros galios lygis. Bet kokiu atveju, čia negalima atmesti gamybinio broko, ypač jei kompiuteris yra naujas, galimybės;
3    tiek viso kompiuterio, tie atskirų jo elementų spartinimas. Spartinimas ne tik sumažina paspartintų kompiuterio komponentų eksploatacijos trukmę, bet ir iššaukia įvairius kompiuterio darbo sutrikimus. Juolab, kad bet kokio paspartinimo pastovus palydovas yra didesnis nei nominalus šilumos išskyrimas bei didesnė nei nominali atskirų kompiuterio elementų maitinimo įtampa.
4    Pastovi vibracija, kurios priežastis gali būti ar tai vienas iš sisteminio bloko ventiliatorių, ar tai nekokybiškas motininės plokštės, kietojo disko, kompaktinių diskų skaitytuvo įrenginio tvirtinimas. Tokiu atveju IBM suderinamų kompiuterių modulinė konstrukcijai gresia pastovus pavojus, kad bet kurioje kištukinėje jungtyje gali būti prarasta gera jungtis ir kokybiškas kontaktas. Kai kuriais atvejais, plonos pigių kompiuterinių korpusų sienelės įtakoja vibracijos padidėjimą, kas ryškiausiai matoma, kai kompiuteryje nėra  sumontuota CD-ROM įrenginys arba diskelių įrenginys, suteikiantys korpusui, tais atvejais kai jis yra paskutinės laidos,  tam tikro tvirtumo;
5    ventiliacinių angų užteršimas dulkėmis, kurios ryšium su pastoviu kaitinimu prikepa prie radiatoriaus paviršiaus ir ventiliatoriaus menčių, tokiu būdų trukdydamos normalų centrinio procesoriaus ir maitinimo bloko aušinimo procesą.
Sutrikimų, atsirandančių dėl personalinio kompiuterio komponentų darbo rėžimo nesilaikymo priežasties, profilaktikai galima pasiūlyti laikytis toliau išdėstytų rekomendacijų. Kompiuterio maitinimui (na bent jau sisteminio bloko maitinimui) naudokite nepertraukiamo maitinimo šaltinį, kuris leis išvengti elektros įtampos šuolių taip pat kaip ir išvengti netikėto atsijungimo. Taipogi, prie to paties verta pasakyti, jog perkant kompiuterį reikia pasirinkti maitinimo bloką tokį, kurio galia ne mažesnė nei 300 vatų, ir kuris sumontuotas pakankamai dideliame korpuse, kuris užtikrins kokybiškesnį kompiuterio komponentų aušinimą.  Tuo labiau, kad yra gana ryškūs statistiniai duomenys parodantys, kad kuo brangesnis korpusas, tuo storesnis metalas iš kurio jis yra surinktas, kas savo ruožtu sumažina vibracijos lygį kompiuteriui veikiant. Brangūs korpusai, papildomai prie viso kito, yra komplektuojami su kokybiškesniais maitinimo blokais, kuo galima įsitikinti vizualiai palyginus juos su maitinimo blokais paimtais iš bet kurio pigaus korpuso. Nedideli transformatoriaus arba kondensatoriaus matmenys išduoda prastą maitinimo bloko kokybę.
Kaip vieną iš kompiuterio profilaktikos priemonių taip pat galima pasiūlyti reguliarų kompiuterio vidinės įrangos valymą naudojantis įprastiniu dulkių siurbliu su specialia galvute plyšiams.

Aparatiniai konfliktai ir įrenginių nesuderinamumas

Senų įrenginių sąvoką šiandieną reikėtų taikyti tiems įrenginiams, kurie savo darbui, tiksliau ryšio su kitais kompiuterio komponentais palaikymui naudoja ISA magistralę. Tai tokie įrenginiai, kaip nuoseklioji, lygiagrečioji ar infraraudonųjų spindulių jungtis, klaviatūros bei pelės prijungimo jungtys, diskasukio kontroleris. Visi šie įrenginiai naudojami iki šiol, todėl išvengti aparatinių gedimų kartais būna pakankamai sunku.
Nesuderinamumas – kai kurių įrenginių bendro funkcionavimo negalimumas. Pagrindinė tokios situacijos priežastimi paprastai būna gamintojų nesilaikymas visuotinai paplitusių specifikacijų ir standartų.
Aparatinis įrenginių konfliktas – tai tokia situacija, kai keletas įrenginių vienu metu bando gauti priėjimą prie vieno ir to paties sisteminio resurso. Pertraukimų konfliktas atsiranda tuo atveju, kai keletas įrenginių naudoja, pavyzdžiui, vieną liniją signalų perdavimui ir nėra mechanizmo leidžiančio paskirstyti tuos signalus, ko pasekoje sutrikimas gali atsirasti tiktai viename iš įrenginių arba įtakoti viso kompiuterio darbo funkcijų nutrūkimą ir visišką jo darbo pertraukimą.
Kompiuterio resursus galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: pertrauktys, DMA kanalus bei įvesties / išvesties jungtys.
Pertrauktys (IRQ, Interrupt Request (pertraukties užklausa)) yra fiziniai signalai, kurių pagalba specialus kontroleris perjungia centrinio procesoriaus skaičiavimo pajėgumus nuo vieno įrenginio prie kito, tokiu būdu sudarydamas palankią situaciją, vienu metu nuosekliai apdoroti visas gaunamas užklausas. Atskiria aparatines ir programines pertrauktis – šiuo atveju kalba eina apie pirmąjį tipą. Jeigu įrenginys nepateikia užklausų tam tikrų veiksmų vykdymui, tada atitinkamai pertrauktis jam nesukuriama.
Bet kurio įrenginio darbui rekomenduojamas laisvosios pertraukties buvimas, be viso to sena įranga visada reikalauja sau unikalaus pertraukties numerio, tuo tarpu kai kurie naujoviškesni įrenginiai beveik pilnai gali apsieiti naudodami taip vadinamąsias bendrąsias pertrauktis. Be viso to yra keliama tokia sąlyga, kad įrenginiai naudojantys vieną ta pačia pertrauktį, nedirbtų vienu metu, nors ir tokioje situacijoje yra tam tikras kiekis niuansų.
Aparatinės pertrauktys gali atsirasti bet kuriuo metu, tad nė vienas nėra apdraustas nuo dviejų pertraukčių atsiradimo vienu metu. Tokiu atveju sistema prisijungia prie specialios prioritetų lentelės, kur kiekvienai pertraukčiai yra priskirtas unikalus prioritetas.
Aparatinių konfliktų problemos esminis dalykas yra tas, kad kompiuterio resursai yra „dalijami“ naudojantis atitinkama programine įranga, kuri vadinasi „Plug and Play“ (įdėk ir dirbk) sistema. Todėl didžioji sutrikimų, atsirandančių kompiuterio resursų paskirstymo metu, dalis yra pilnai išsprendžiama šitos sistemos atjungimu ir rankiniu pertraukčių, DMA kanalų bei atminties zonų paskirstymu.
Naujų įrenginių pajungimo metu gali iškilti ne tik aparatinių konfliktų, bet ir pačių įvairiausių problemų, tokių kaip, pavyzdžiui, „Plug and Play“ sistema niekaip nenustato naujo įrenginio buvimo, tokiu būdų sudarydama įspūdį, jog jis yra sugedęs, netgi tuomet kai šitas įrenginys buvo ką tik pajungtas kitame kompiuteryje ir veikė normaliai. Tai gali atsitikti ir tokiais atvejais, kai įrenginys nepalaiko „Plug and Play“ standarto (pavyzdžiu, senesnės ISA plokštės) arba jai įrenginys negauna maitinimo įtampos (pavyzdžiui, įrenginiui būtina naudoti papildomą maitinimo šaltinį arba kištukinė jungtis nėra pakankamai glaudžiai pajungta), arba tada kai įrenginys yra sugedęs. Pirmuoju atveju reikėtų peržiūrėti įrenginio dokumentaciją ir išsiaiškinti, kokius resursus įrenginys turi naudoti. Po įrenginio resursų poreikių išsiaiškinimo, resursus užrezervuoti BIOS sistemos pagalba. Antruoju atveju reikia patikrinti visų kištukinių jungčių sujungimo kokybę bei maitinimo įtampos buvimą atitinkamuose išvestyse. Trečiuoju atveju atsakymas paprastas ir trumpas – sugedusių komponentų pakeitimas.
Jeigu kažkuris įrenginys, pavyzdžiui, USB jungties kontroleris, neišsijungia BIOS sistemos parametrų pagalba, tai galima jį atjungti Windows sistemos įrengimų valdymo programoje, kas bendrąja prasme praktiškai prilygsta pirmajam būdui.

BIOS sistemos išduodami garsiniai pranešimai

Sutrikimų ir gedimų diagnostika naudojant garsinius signalus buvo parengta ir panaudota jau pirmųjų IBM suderinamų kompiuterių laikais. Tokia sistema, tik vieno nedidelio garsiakalbio, pajungto prie motininės plokštės, pagalba, leido nustatyti netvarkingus įrenginius. Savaime suprantama, kad tekstinis pranešimas gali perduoti didesnį kiekį informacijos apie aptiktą esamą gedimą, tačiau tokio pranešimo išvedimui minimaliai yra reikalaujamas normalus vaizdo išvedimo sistemos (video plokštės ir kompiuterio monitoriaus) funkcionavimas, o taip pat normalus operatyvinės atminties ir centrinio procesoriaus funkcionavimas. Sutrikimų ir gedimų diagnostikai naudojantis garsiniais signalais pilnai pakanka turėti motininę plokštę prie kurios būtų prijungtas maitinimo blokas, centrinis procesorius bei sisteminis garsiakalbis. Diagnostika garsinių signalų pagalba yra visai įmanoma netgi esant sutrikimams motininėje plokštėje ir procesoriaus branduolyje, ko nepaskysi apie tekstinių pranešimų išvedimą į monitoriaus ekraną.
Diagnostiniai signalai, charakteringi daugumai BIOS sistemų versijų:
Nėra signalų – įmanoma, jog sisteminio bloko maitinimo šaltinis ar jungiamieji kabeliai, jungiantys pagrindinius personalinio kompiuterio komponentus, yra netvarkingi, arba visiškai sugedo kompiuterio sisteminė plokštė.
Vienas trumpas signalas – šį signalą galima išgirsti kiekvieno kompiuterio įjungimo metu kai visi personalinio kompiuterio komponentai funkcionuoja ir dirba normaliai.
Vienas trumpas besikartojantis signalas – operatyvinės apimties regeneracijos klaida. Paprastai tai arba nėra kontakto tarp sisteminės plokštės ir atminties modulio, arba neveikiantis pats atminties modulis.
Vienas ilgas plius du trumpi signalai – video plokštės iniciacijos klaida. Paprastai tai arba nėra kontakto tarp sisteminės ir video plokščių arba neveikianti pati video plokštė.

Kompiuterio ir jo komponentų maitinimas

Personalinis kompiuteris, kaip ir bet kuris kitas elektrotechninis įrenginys toks kaip televizorius ar muzikinis centras, energiją gauna iš elektros tinklo, kurios įtampa yra 220 V ir dažnis 50 Hz. Elektros tinkle paprastai sutinkami sekantys sutrikimų ir gedimų tipai:
1    įtampos atjungimas – gali būti tiek trumpalaikis, pavyzdžiui, dėl automatinės apsaugos esančios elektros pastotėje suveikimo, tiek ilgalaikis, kurio atsiradimas gali būti įtakotas rimtos avarijos (žaibas, užtrumpinimas) arba planinių darbų profilaktikos tikslais vykdymo metu;
2    įtampos „nukritimas“  – ryškus įtampos elektros tinkle sumažėjimas, pavyzdžiui, dėl didelio namo arba viso rajono elektros tinklo apkrovimo;
3    įtampos „šoktelėjimas“ – trumpalaikis įtampos elektros tinkle padidėjimas, kurio atsiradimas gali būti įtakotas ryškaus tinklo apkrovimo sumažėjimo;
4    didelio voltažo impulsas – stiprus, trumpalaikis įtampos elektros tinkle padidėjimas, kuris gali būti susijęs su audros iškrova (žaibu) arba su įtampos įjungimu pastotėje po avarinio išsijungimo. Beje, esant avarinei situacijai, paprastai visada yra rekomenduojama atjungti visus elektrotechninius prietaisus nuo elektros tinklo rozetės;
5    dažnio nestabilumas – paprastai tai gyvenamojo rajono (vietinės elektros pastotės) energetinės sistemos perkrovimo rezultatas.
Kaip matoma, sutrikimų elektros tinkle gali pasitaikyti nemažai, todėl tam, kad išvengtumėme sutrikimų ir gedimų kompiuterio darbe, dėl nekokybiško (nestabilaus) maitinimo, tenka rimtai panagrinėti kompiuterio pajungimo į elektros tinklą klausimą.
Labiausiai paplitusi nuomonė yra ta, kad kompiuterio apsaugai pilnai pakanka pajungti jį į elektros tiekimo tinklą per tinklo filtrą. Kaip bebūtų gaila, tai ne daugiau nei mitas. Dauguma brangių elektros tinklo filtrų, iš tikro turi sumontuotus blokus, slopinančius elektromagnetinius impulsus, sklindančius iš tokių prietaisų kaip elektrinė barzdaskutė, ar šaldytuvas, ir leidžia, pavyzdžiui, sumažinti spragsėjimo garsą garso kolonėlių garsiakalbiuose šaldytuvo įsijungimo / išsijungimo momentais.
Nepertraukiamo maitinimo šaltinis (Uninterruptible Power Supply, UPS) yra įrenginys, skirtas kompiuterio apsaugojimui nuo sutrikimų elektros tiekimo tinkle ir tais atvejais, kai elektros tinkle visiškai dingsta elektros srovė. Kai kurie nepertraukiamo maitinimo šaltinių modeliai netgi leidžia apsaugoti kompiuterį nuo žaibo iškrovos į elektros tinklą. Šio įrenginio darbo principas yra paremtas akumuliatorių buvimu, nuo kurių yra vykdomas prietaiso maitinimas tais atvejais, kada įtampa elektros tinkle yra sumažėjusi ar padidėjusi, arba, pavyzdžiui, kai aptinkamas ryškus kintamos srovės šaltinio dažnio pokytis.

Maitinimo blokas

Kokybiško stalinių kompiuterių elektros maitinimo problema atsirado dar visai ne seniai, bet jau spėjo tapti praktiškai pagrindine sutrikimų ir gedimų atsiradimo priežastimi. Dar prieš keletą metų, 200 voltų maitinimo šaltinio pilnai pakako tam, kad maitinti ne tik pagrindinius kompiuterio komponentus tokius kaip procesorių, kietąjį diską ir pan., bet ir pakankamai daug galios likdavo dar keleto kietų diskų, CD-RW įrenginio ir pan. pajungimui.
Pastaruoju metu, požiūris į sisteminių blokų maitinimo šaltinių žymėjimą šiek tiek pasikeitė. Jeigu anksčiau ant jų būdavo nurodyta reali darbinė galia, tai šiandieną, tokiame žymėjime figūruoja tiktai jo didžiausia reikšmė, kuri gali būti pasiekta tiktai trumpam laiko tarpui, pavyzdžiui, kompiuterio įjungimo metu. Darbo metu šis parametras paprastai būna žemesnis nei nurodyta. Pavyzdžiui, maitinimo blokas, ant kurio nurodyta 300 vatų maksimali galia, realiai turi 180 vatų nominalią galią. Žemiau pateikta kompiuterio komponentų naudojamos galios lentelė.

Kompiuterio komponentas    Naudojama galia, W
Motininė plokštė    15-25
Procesorius    30-100
Vienas operatyvinės atminties modulis    3-10
Vinčesterio kontrolerio plokštė    3-5
SCSI kontrolerio plokštė    10-15
Nuoseklioji / lygiagrečioji jungtis    3-5
Vinčesteris    10-25
Diskasukis 5,25″    5-15
Diskasukis 3,5″    5-10
Kompaktinių diskų skaitymo įrenginys    5-20
Video plokštė    5-35
Garso plokštė    5-15
Modemas (integruotas)    5-10
Aušintuvas (procesoriaus)    1-2

Iš viso: 105- 290 vatų. Kas leidžia daryti išvadą, kad 300 vatų maitinimo blokas (labiausiai paplitęs šiuo momentu) gali būti panaudotas tik biudžetiniuose kompiuteriuose, kuriuose nėra  sumontuotų didelio našumo ir daug energijos reikalaujančių komponentų.
Perkant atskirą maitinimo bloką reikia turėti omenyje, kad:
1    kokybiškas maitinimo blokas, ypač jei kalbama apie maitinimo bloką, kurio galingumas 300 vatų, turi sverti ne mažiau dviejų kilogramų, kas liudija apie pakankamai kokybiško transformatoriaus, kuris neturi būti per mažas, o taip pat ir kitų komponentų: radiatorių, kondensatorių, varžų ir kitų elementų sumontavimą jo viduje;
2    gamintojai, bandydami atpiginti maitinimo blokų gamybą, stengiasi kuo daugiau sutaupyti, pirmiausia tai iš elementų, kurių paskirtis filtruoti pulsaciją, todėl pigiuose maitinimo blokuose galima aptikti tuščių vietų, kur vietoj detalės iš viso nieko nėra sumontuota, nors ir yra įrašas nurodantis įmontuoto elemento tipą, pavyzdžiui, kondensatoriaus;
3    maitinimo blokas, šalia savo pagrindinės funkcijos atlieka savotišką „ištraukimo“ funkciją. Naudojantis maitinimo bloke sumontuotu ventiliatoriumi, šiltas oras yra ištraukiamas lauk iš korpuso, be to lygiagrečiai šiai funkcijai šaltesnis oras yra įtraukiamas vidun. Kokybiški maitinimo blokai privalo turėti plyšines angas iš šono, atgręžtas į centrinio procesoriaus sumontavimo vietą tokių būdu sudarant palankias sąlygas geresnei oro cirkuliacijai.

Operacinės sistemos užstrigimas

Užstrigimas – tai tokia kompiuterio (ar operacinės sistemos) būklė, kai jis (ji) nustoja reaguoti į vartotojo užklausas tokias kaip klavišų paspaudimas tiek klaviatūroje, tiek kituose įvesties įrengimuose (pelėje, skeneryje, skaitmeniniame fotoaparate ir pan.).
Labiausiai paplitusi ir gausi sunkiomis pasekmėmis užstrigimo priežastis – temperatūrinių ir kitokių kompiuterio komponentų darbo rėžimų pažeidimai. Šiai kategorijai taip pat galime priskirti kompiuterio komponentų „savaime suprantamą senėjimą“.
Pagal paplitimo ir atsiradimo dažnumą, antroji kompiuterio blogo darbo priežastis – tai neteisingi parametrai ir nustatymai programoje, kompiuterio BIOS sistemoje. Daugeliu atvejų tų nustatymų niekas neliečia, kas dažnai leidžia, galutiniame rezultate, pasiekti normalų kompiuterio darbą, bet tai visiškai neduoda garantijų, kad nustatymai „pagal nutylėjimą“ bus gerai suderinami su visa kompiuteryje sumontuota įranga. Pavyzdžiui, kraunant parametrus iš punkto panašaus į „Load Optimized Default“, kai kuriose motininėse plokštėse įsijungia nestandartiniai PCI arba AGP portų darbo rėžimai, kuriuose esantis kietasis diskas arba video plokštė gali įtakoti darbo sutrikimo atsiradimą. Išaiškinti tokį efektą ne taip jau ir paprasta, kadangi darbo sutrikimai gali išryškėti tik po keleto kompiuterio darbo valandų ir tik tam tikrose griežtai nustatytose programose, kas apsunkiną jų diagnostiką.
Trečioji priežastis, kuri pakankamai dažnai sutinkama, jeigu personalinio kompiuterio vartotojas, švelniai tariant, yra pradedantysis, ir smalsus – tai failų pašalinimas, neteisingi pakeitimai arba sisteminių failų perkėlimas. Tiesa sakant, kompiuterio būklę, kuri „pasiekiama“ po sisteminių failų darkymo, sunku pavadinti užstrigimu, bet vis dėl to ir šio varianto negalime atmesti, jeigu kompiuteris pradėjo blogai veikti. Kartais, kaip sisteminio failo pažeidimo rezultatas, operacinė sistema iš tikro gali užstrigti paleidimo procese netgi neišvesdama kokių nors pranešimų.
Ketvirtoji užstrigimo priežastis, praktiškai savaime išplaukianti iš prieš tai paminėtos ir kartais galinti privesti prie neteisingos gedimo ar sutrikimo diagnostikos. Čia kalbama apie klaidas kietojo disko failų sistemoje. Tokiu atveju gali susidaryti tokia situacija, kurioje sisteminis failas yra galintis funkcionuoti, bet operacinė sistema negali jo rasti, naudodamasi duomenimis paimtais iš failų išdėstymo lentelės.
Penktoji priežastis susijusi su klaidomis sisteminiame registre. Šiuo atveju nėra kalbama apie sisteminio registro failų pagadinimus, kas tokiais atvejai padaro registro paleidimo neįmanomą. Kalbama apie neteisingų nuorodų atsiradimą registre, kurios gali privesti prie kompiuterio darbo ir jo funkcijų vykdymo sulėtėjimo, nesugebėjimo paleisti kai kurias programas, ir kai kuriais atvejais įtakoti periodinių užstrigimų atsiradimą.
Ir paskutinė, ko gero labiausiai vartotojui nesuprantama užstrigimo priežastis – tai naikinamasis kompiuterinių virusų poveikis. Labai daug vartotojų išpučia akis, kai pradedi jiems pasakoti apie tai, kaip virusai sugadina motinines plokštes ar ištrina informaciją iš kietojo disko. Kartais problema gali tapti ne tiek kompiuterinis virusas, kiek pati antivirusinė programa, iš pirmo žvilgsnio, kaip tik skirta kompiuterio darbo sutrikimų atsiradimo tikimybės sumažinimui.

Pašalinti (pažeisti) sisteminiai failai

Jeigu vartotojas įsigudrino pašalinti vieną ar keletą sisteminių failų dirbant operacinėje sistemoje, ką ypač paprasta padaryti Windows 9x versijose, tai to niekaip nėra įmanoma pastebėti iki to momento, kol kompiuteris nebus perkrautas. Po perkrovimo, kompiuteris jau nebepasileis. Tokioje situacijoje gali išgelbėti du dalykai: pašalintų failų atstatymo programa arba operacinės sistemos įdiegimas iš naujo.
Antra vertus, ne tik vartotojo kaltė gali privesti prie sisteminių failų sugadinimo arba jų pašalinimo. Diegiant kai kurias programas, dalis sisteminių bylų gali būti keičiamos tariamai naujesnėmis jų versijomis. Kodėl tai daroma nėra aišku, nors galima padaryti prielaidą, kad ši programa negali normaliai dirbti naudojantis standartiniais failais, todėl šis failas keičiamas į modifikuotą versiją, kuri, vis dėl to gali neteisingai funkcionuoti su visomis kitomis programomis. Realioje praktikoje, toks požiūris sutinkamas ne retai, todėl toje pačioje Windows XP šiam atvejui yra programa, blokuojanti bandymus pakeisti visus gyvybiškai svarbius sisteminius failus. Iš kitos pusės, kai kurios programos, jas šalinant su savimi „nusineša“ kai kuriuos sisteminius failus.
Kitas ne mažiaus svarbus faktorius, kuris gali paveikti failų būklę, – tai elektros maitinimo stabilumas vykdant tokias operacijas kaip, pavyzdžiui, defragmentaciją. Kompiuteriui tereikia netikėtai persikrauti sisteminio failo perkėlimo momentu, ir tai didele tikimybe prives prie to, kad po kompiuterio perkrovimo jis bus pažeistas arba iš viso jo nebebus.
Dabar apie atstatymo galimybę. Jei naudojama bet kurios modifikacijos FAT failų sistema, tada problemų susijusių su failų atstatymu neturėtų atsirasti. Bus pakankama surasti ir paleisti programą „UNERASE“, iš anksto užsikrovus ją iš užkrovimo disko. Jei naudojama NTFS failų sistema, tada šiuo atveju yra įmanomi du variantai. Pirmojo varianto esmė yra kietojo disko pajungimas prie kito kompiuterio kuriame yra įdiegta operacinė sistema, „suprantanti“ turimą failų sistemą. Antrasis variantas, Windows 2000/XP operacinėms sistemoms yra galimybė pasinaudoti atstatymo konsole, kuri leidžia automatiškai atstatyti sisteminius failus naudojantis santykinai nedideliu komandų paketu. Vienintelis dalykas, ko prireiks tam atlikti, tai skirstomasis kompaktinis diskas.
Jeigu yra galimybė užkrauti operacinę sistemą bent jau saugiu rėžimu, galima pasinaudoti iš anksto sukurtu sistemos atkūrimo tašku (Windows ME ir XP versijoms).
Praktiškai vienintele rekomendacija tokių klaidų profilaktikai gali tapti sekanti taisyklė – jeigu jūs nesate įsitikinęs tuo, kad failą galima pašalinti, nešalinkite jo.

Failų sistemos klaidos

Failų sistema, kaip jau buvo minėta anksčiau, yra operacinės sistemos dalis, ir klaidos atsirandančios joje tiesiogiai atsispindi personalinio kompiuterio darbo stabilume. Dažniausiai sutinkama klaida – neteisingas informacijos, apie turimą laisvą erdvę diske, atvaizdavimas. Pirmiausia tai charakteringa tiems diskams, kurie suformatuoti FAT32 failų sistemoje.
Failų sistemos klaidas galima suskirstyti į sekančias kategorijas:
1    klaidos, atsirandančios dėl programinės įrangos kaltės, tame tarpe ir pačios operacinės sistemos kaltės – neteisingas failų vardų užrašymas, jų „praradimas“ ir t.t.;
2    klaidos, atsirandančios dėl aparatinio palaikymo kaltės – dažniausiai problema yra susijusi su neteisingu kietojo disko elektronikos darbu.
Failų sistemos klaidos ištaisomos įdiegtomis operacinės sistemos priemonėmis, o tiksliau „Scan Disk“ programa, nors galima naudotis ir pašalinių gamintojų programine įranga, pavyzdžiui, programa „Norton Disk Doctor“.

Būdai informacijos praradimui išvengti

Pagrindinis ir efektyviausias būdas – rezervinis visų failų, kuriuos sunku atstatyti praradimo atveju, kopijavimas. Labiausiai atsakingais atvejais rezervinis kopijavimas yra tiesiog būtinas (į išorinius kaupiklius arba dubliuojančius diskus). Papildomų įrengimų rezerviniam kopijavimui įsigijimo tikslingumas nustatomas santykiu tarp tokio įrenginio kainos ir galimų nuostolių sumos informacijos praradimo atveju. Toks požiūris pagrindinai yra aktualus kolektyvinio naudojimo kompiuterinėms sistemoms (kompiuterinių tinklų serveriai ir pan.).
Ilgų failų vardų naudojimas, o taip pat naudojimas failų varduose simbolių, kurie neįeina į standartinę DOS kodavimo lentelę (nacionalinių abėcėlių simboliai), apsunkina bet kokias operacijas atliekamas su tais failais, kadangi tai reikalauja atitinkamos programinės įrangos naudojimo. Pavyzdžiui, panašių failų kopijavimas, esant dėl sutrikimo neveikiančiai Windows, yra susijęs su kai kuriais sunkumais.
Sėkmingo informacijos atstatymo tikimybė mažėja, jei ji yra saugoma nefragmentuotų failų pavidalu. Pastoviai naudojamiems ir atnaujinamiems duomenims neįmanoma išvengti fragmentacijos, bet visgi pageidautina visa tai sumažinti iki minimumo. (Iš pirmo žvilgsnio nenaudingas „rezervinis kopijavimas“: darbinis aplankas archyvuojamas ir šis archyvinis failas išlieka tame pačiame fiziniame diske. Archyvas taip pat tampa neprieinamas gedimo atveju. Vis dėl to, informacijos atstatymas daugeliu atveju galimas ir iš netvarkingo kaupiklio. Be to, nefragmentuotą archyvą yra lengviau pasiekti nei didelį kiekį fragmentuotų darbinių failų.) Nefragmentuoti failai taip pat sėkmingiau atstatomi jų klaidingo pašalinimo atvejais (naudojantis „Unerase“ tipo priemonėmis iš NU). Be viso to, reguliarus defragmentacijos programų naudojimas, darbo metu leidžia minimizuoti kreipimosi į kietąjį diską laiką.

Išvada

Netgi patys patikimiausi ir protingiausi daiktai turi savybę gesti. Kompiuteriai nėra išimtis. Žiūrint į statistinius duomenis, galima tvirtinti, kad 80% sutrikimų ir gedimų atsiranda dėl vartotojų kaltės. Apytiksliai dešimtoji dalis kompiuterio darbo sutrikimų – dėl įtampos sutrikimų arba neteisingo darbo užbaigimo. Ir tik likusi kompiuterio gedimų dalis – įrangos defektų priežastis, pirminis gamyklos-gamintojos brokas.

Leave a Reply

Your email address will not be published.