Civilizacijų istorija – Egiptas

 

Gamta: civilizacija susikūrė Nilo pakrantėse, nes Nilas kiekvienų metų liepos – spalio mėnesiais patvindavo, o kai nuslūgdavo vanduo, likdavo pakrantėse derlingo dumblo ruožas; egiptiečiai sukūrė milžinišką irigacinę sistemą (užtvankų, kanalų, dambų tinklą), kuri paėdavo išlaikyti vandenį ilgesniam laikui ir praplėsti vandens užliejamus plotus.

Egipto politinė raida:
IV tūkst. pr. Kr. Egipte pradėjo kyrtis nomai (primityvūs vaistybiniai junginiai); manoma, kad jų buvo apie 42; palaipsniui jie vienijosi ir tūkst. pab. susidarė 2 didelės teritorijos – Žemutinis ir Aukštutinis Egiptas; pastarojo valdovas Menas baigė vienyti šalį ir tapo I dinastijos pradininku;

Senoji Karalystė (3000 m. pr. Kr.- 2250 m. pr. Kr.):

Galinga centralizuota valstybė su centru Memfyje; šiuo metu buvo sukurta Egipto valdžios sistema;buvopastatytos piramidės, susiformavo religija; buvo pasiekti didžiuliai kultūros laimėjimai. Po šio laikotarpio apie 200 m. truko Pirmoji suirutė;

Vidurinioji Karalystė (2050 – 1750 m. pr. Kr.):sostinė buvo Tebai;sustiprėjo nomarchų (tai nomų valdovai) sepraitistinės nuotaikos,centrinė valdžia nebebuvo tokia stpri (teko kurti profesoinalią kariuomenęč valdovai įtraukė į valstybės valdymą vidutinius Egipto sluoksnius), Egiptą pradėjo puldinėti karingos hiksų gentys iš Rytų.Vidinės ir išorinės priežastys atvedė Eprie Antrosios suirutės laikotarpio;

Naujoji karalystė (1580-1070 m. pr. Kr.) : XVIII-XX dinastijos valdovai smarkiai sustiprino Egipto valstybęč išplėtė užkariaujamusious žygius (Egipto teritorija išsiplė iki Nilo IV slenksčio bei Viduržemio jūros šiaurės rytų paskrantės), tačiau nuossmūkis buvo neišvengianas (atsirado daug prieštaravimų šalie viduje; disharmoniją sustiprino vergų skaičiaus padidėjimas, šventikų įtakos sustiprėjimas). Echnatono religinė reforma (XV a. pr.Kr. pab.) pagreitino civilizacijos dezinteraciją. Egiptas palaipsniui silpo, o VII a. pr. Kr. Jį naukariavo asirai.

Egipto visuomeninė-politinė sistema:

valdžios sistemos viršuje buvo faraonas (jis buvo ne žmogiška būtybė, bet Dievo, Amono Ra, sūnus, todėl atiko daugybę funkcijų: tarpininkas tarp tautos ir dieviškųjų jėgų, kūrejas, gyvenimo aprūpintojas, atpirkėjas, gydytojas, mokkytojas, arhitektas ir t.t.);

faraonas turėjo savo administracinį aparatą: viziris (vyriausias faraono valstybės tarnautojas) skirdavo patarėjus, kurie viztuodavo vietinius valdytojus-nomarchus (žiūrėdavo kaip renkami mokesčiai, tvarkoma irigacinė sistema ir pan,); nomuose, be vietinoi valdytojo, administracines funkcijos atliko faraono skiriami inspektoriai,jie kontroliavo nomarcho skiriamų valdininkų veiklą);

Egipto kariuomenę sudarė pašauktiniai (visi egiptečių vyrai vadovaujami vietinio kariuomenės viršininko tam tikrą laiką tarnaudavo faraono Karalystės laikotariais buvo kuriama profesionali kariuomenė, samdyti netgi svetimšliai; Naujosios karalystės laikais kariuomėnės pargrindą sudarė kovos veržimai.

Religija:

Egiptiečiai garbino gamtos stichijas (dangų-deivė Muta, Saulę-dievas Ra, Mėnulį-dievas Tonas ir t.t.);

Susikūrus valstybei atsirado bendri visiems nomas dievai (Ozyris, Amonas Ra, Izidė ir kt.), susiformavo jų hierarchija.

Amenchotepas IV (Echnatonas) bandė įvesti monoteizmą (vieninteliu dievu paskelbė Sulės dievo Atoną), tačiau nesėkmingai.

Amenchotepas IV (Echnatonas) bandė įvesti monoteizmą (vieninteliu dievu paselbė Saulės dievą Atoną), tačiau nesėkmongai.

Architektūra ir menas:

Egipto valstybės galybę, aukštą civilizacijostechninį lygį apibūdina monumentalioji architektūra (Senosios Karalystės piramidės, iš kurių didžiausia-Cheopso; taip pat Naujosios Karalistės Luksoro ir Karnako šventyklos; sfinksai; obeliskai);

Menas buvo susijęs su religija ir faraonų kultu; dominavo apvalioji ir relijefinė skulptūra, tapyba; spalvos-mėlyna, geltona, ruda ir žalia; menui būdingas statiškumas, griežti vaidavimo kanonai (jie nepasikeitė per visą civilizacijos laikotarpį-veidas iš profilio arba tiesiai, figūros-stovinčios arba stovinčios, galva iškelta, o žvilgsnis nukreiptas tiesiai ir t.t.).

Raštas:

Egiptiečiai sukūrė hieroglifų raštą sudarytą iš piktogramų ir skiemeninių rašmenų;

Egiptiečiai turėjo 3 rašto variantus: hierolifinį (pats seniausias ir primityviausias), hieratinį (jį naudojo žyniai, supaprastintas, palikti tik vaizduojamo daikto kontūrai) ir demotinį (labai supaprastintas, suredukuotas į brūkšnelius, lankelius ir t.t., lrngvai parašomas);

Rašto plėtotę paskaitino rašomosois medžiagos-papiruso-išradimas (ji buvo gaminama iš meldų, augančių Nilo pakrantėse).

Mokslas:

egiptiečiai smarkiai išvystė arimetiką, geometriją bei astronomiją (tai rodo ir pirmidžių statyba);
egiptiečiai idealiai išmanė anotomiją (tai pasatino ir balzamavimo bei mumifikavimo paprotys), o tai pasakaitino medicinos raidą (Egipto gytojai gydė galvos ir staburo traumas, atikdavo kaukolės trepanaciją); Egipte būta ir kvalifikuotų stomatologų, okulistų bei terapeutų.

IV–III tūkstantmetį pr. Kr. žmonės sukūrė pirmąsias civilizacijas prie Tigro ir Eufrato, Nilo, Indo Geltonosios upių. Seniausia iš jų Mesopotamijos, arba Tarpupio, civilizacija atsirado maždaug prieš 3500 m. pr. Kr. dabartinėje Irako teritorijoje. Mesopotamijos civilizacija apima Šumero, Akado, Babilono ir Asirijos tautų istoriją. Ankstyvą civilizacijos atsiradimą lėmė gamtinės sąlygos, žemdirbystės plėtojimas, irigacijos sistemos sukūrimas.
Šumerai pietų Mesopotamijoje tarp Tigro ir Eufrato apsigyveno apie 4000 m. pr. Kr. Jie save dar vadino „juodagalviais“. Žemė ten buvo nepaprastai derlinga, vadinama žydinčiu sodu. Tigras ir Eufratas išsiliedavo pavasarį nuo balandžio iki birželio mėnesio. Upių vanduo atslūgdavo rudenį – rugpjūtį ar rugsėjį. Irigacinė sistema visą laiką drėkindavo žemę, kad nusėdęs dumblas neišdžiūtų. Perėjimas prie nuolatinio drėkinimo ir buvo prielaida civilizacijai atsirasti. Istorija rodo, kad valstybės pirmiausia susikuria ten, kur atsiranda žemdirbystė. Šumerai dirbo žemę ne tik rankomis, kauptukais, bet ir jaučių, arklių, asilų traukiamais arklais. Darbas buvo gerai organizuotas. Šumerai augindavo javus, svogūnus, pupas, ropes, agurkus, kmynus, soduose derėjo datulės, vynuogės, figos. Dėl atsargų gausos – pertekliaus – atsirado prekyba. Apie 3500 m. pr. Kr. Šumere atsiranda miestai–valstybės: Ūras, Urukas, Lagašas, Nipūras. Urukas – pirmasis šumerų politinis centras, pirmoji sostinė. Tas miestas sujungė ir kitus Pietų Mesopotamijos miestus–valstybes. Visi gyventojai pagal turtinę padėtį ir santykius su valdžia buvo suskilę į atskiras visuomenės klases: didikus (karaliai, žyniai), turtinguosius (pirkliai), vidurinįjį sluoksnį (amatininkai, žemdirbiai, raštininkai) ir vergus (beteisiai priklausomi žmonės). Šumerai – seniausio pasaulyje rašto – piktografinio rašto autoriai. Vėliau šis raštas ištobulėjo. Jis vadinosi dantiraščiu. Šumerai rašė ant molinių lentelių. 1802 m. dantiraščio 10 ženklų iššifravo G. F. Grotefendas, o 1836 m. baigė iššifruoti prancūzas E. Biurnufas ir norvegas K. Lasenas. Ninevijoje, Asirijos karaliaus Ašurbanipalo bibliotekos griuvėsiuose, archeologas H. Rasamas atrado molines lenteles su Epu apie Gilgamešą. Tai poema apie Uruko karalių. Aprašomos karaliaus kovos su pusiau žvėrimi Enkidu, rašoma apie pasaulinį tvaną, apie Gilgamešo kelionę ieškant nemirtingumo paslapties, pasakojama apie apsilankymą pas protėvį Utnapištį. Apie 2065–2045 m. pr. Kr. buvo sukurta ir rašytinė teisė – Ūro valdovas Urnamu skelbė:
„Žynys negali ateiti į neturtingos moters sodą ir paimti medį ar vaisių“. Valdovas rašytiniais įsakais reglamentavo kasdieninio gyvenimo normas.
Kiekviename mieste šumerai statydavo šventyklą – zikuratą. Jis simbolizavo laiptus, jungiančius žemę ir dangų. Į pastato viršūnę galėdavo patekti tik žyniai. Zikuratuose būdavo garbinami dievai. Aukščiausiasis dievas – Anus, žemesnieji – jo vaikai: Enlilis – žemės valdovas, Enkis – vandens, giminaitis Mardukas – perkūno dievas. Šventyklos buvo ne vien maldos namai. Jose laikydavo grūdus, kitus maisto produktus, žemdirbystės padargus, statybines medžiagos. Čia įsikurdavo ir amatininkų dirbtuvės, gyvulių skerdykla. Kiekviename mieste būdavo mokykla, vadinama lentelių namais. Mokyklai vadovavo lentelių namų tėvas – direktorius, didysis brolis – mokytojas, lentelės sūnūs – mokiniai.
III tūkstantmečio viduryje į Šumero šiaurinę dalį, Akado kraštą, įsiveržė semitai. Akado miesto valdovas Sargonas apie 2400 m. pr. Kr. užkariavo šumerus. Sargonas sukūrė pirmąją žmonijos istorijoje imperiją. Jis ginklu privertė paklusti Ūrą, Uruką, Larsą – visą Mesopotamiją. Akado ribos nusidriekė nuo Persijos įlankos iki Viduržemio jūros. Sargono imperija gyvavo ilgiau nei šimtą metų. Vidinės kovos ir klajokliai nualino Akadą.
Apie 2100 m. pr. Kr. iškilo Akado miestas Babilonas („Dievo vartai“). Babilonas du kartus pasiekė galybės viršūnę, du kartus suvienijo Mesopotamiją. Didžiausią galybę jis pasiekė valdant Hamurabiui 1792–1750 m. pr. Kr. Žadėdamas, grasindamas ir užkariaudamas Hamurabis sujungė teritoriją nuo Persų įlankos iki Asirijos kalnų. Hamurabis pirmasis 282 įstatymus sujungė į vieną sąvadą. Hamurabio įstatymai – pirmasis rašytinis kodeksas. Jis susideda iš:
• įvado (tikslas įvesti teisingumą šalyje);
• įstatymų rinkinio (baudžiamoji teisė, teismo procesas, nuosavybės teisių pažeidimų straipsniai);
• pabaigos (vardija savo nuopelnus tautai).
Hamurabio įstatymų tekstas padeda pažinti šalies ūkį: mes sužinome apie žemdirbystę, irigacinę sistemą, gyvulininkystę, sodininkystę, amatininkystę, prekybos santykius, apie metalų, bronzos ir geležies naudojimą. Įstatymai gynė žmones ir jų nuosavybę, bet lygybės negarantavo. To paties socialinio sluoksnio žmonėms taikytas principas: „Akis už akį, dantis už dantį“ (taliono principas). Vergams taikytinos kitos teisinės normos: vergai – daiktai, o ne asmenys. Jie vadinami „nepakeliantys akių“. Bet vergai galėjo tuoktis su laisvaisiais, galėjo būti išlaisvinami, išperkami. Hamurabis gynė nuosavybę (tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį turtą).
Hamurabio įpėdiniai neišsaugojo Babilono galybės. Apie 1550 m. pr. Kr. jį užkariavo hetitai. Vėliau į kraštą veržėsi kitų gretimų tautų valdovai.
Asirai – semitų tauta, gyvenusi Šiaurės Mesopotamijoje. Jie nuo XVI a. pr. Kr. iki VII a. pr. Kr. sujungė šalis nuo Persijos įlankos rytuose iki Egipto vakaruose. IX a. pr. Kr. buvo užkariautas Babilonas. Asirai tvirtoves ir gynybines sienas įveikdavo taranais, tačiau jų žiaurumas tvarkos negarantavo: 612 m. pr. Kr. babiloniečiai ir medai sutriuškino asirus. Babilono valdovas Nabopalasaras užėmė Asirijos sostinę Nineviją ir sulygino ją su žeme. Asirija daugiau nebeatsigavo ir buvo užmiršta. Jos indėlis į kultūrą nebuvo svarus. Daugelį kultūros elementų (raštą, tikėjimą, literatūrą) asirai perėmė iš Babilono. Tai įrodo Asirijos valdovo Ašurbanipalo bibliotekos radiniai.
VII a. pr. Kr. žlugus Asirijai, antrąkart suklestėjo Babilonija. Nabuchodonosaras II užkariavo Palestiną, iš gimtųjų vietų į Mesopotaniją išvarė žydus, grobė Finikiją, Egiptą. Per keturiasdešimt trejus valdymo metus šis valdovas rūpinosi statybomis: atstatė Babelio bokštą, baigė statyti dievo Marduko šventyklą, Ištarės vartus. Babiloniečiai didžiavosi savo miestu, net praminė jį pasaulio centru.
539 m. pr. Kr. sustiprėję persai, vadovaujami valdovo Kyro, užėmė Babiloną, ir jis tapo Persijos
provincijos dalis.
Mesopotamijos civilizacijoje pirmą kartą buvo sudaryta teisės sistema, išrastas raštas, šešiasdešimtainė skaičiavimo sistema, irigacinė sistema, ratas, burlaivis.

Leave a Reply

Your email address will not be published.