Antano Baranausko kūryba, kūrybos bruožai ir ypatumai

 

A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“ – vienas iš žymiausių lietuvių klasikinės poezijos kūrinių. Baranauskas sukūrė himną ne tik savo gimtajam Anykščių kraštui, bet ir liaudies žmogui, išaukštino ne tik Lietuvos žemės spalvų ir garsų grožį, bet ir kalbos, tautosakos bei tautodailės lobiais tą grožį įamžinusį liaudies genijų. Kūrinyje atsispindi liaudies žmogaus pasaulėjauta, jo kūrybinės galios, humanizmas, nepalaužiama laisvės meilė. Ir pro subjektyvias Baranausko nuotaikas, jo idėjinį ribotumą objektyvūs miško ir liaudies gyvenimo vaizdai poemoje leidžia pajusti baudžiavinės Lietuvos tikrovę.
• Baranausko žodžiais, rašyti poemą jį paskatino vienas įvykis Varnių seminarijoje 1857-1858m. Retorikos dėstytojas ėmė aukštinti lenkų kalbos skambumą ir turtingumą, priešpastatė lietuvių kalbą, kuri, jo manymu, esanti piemenų ir tamsuolių kalba, netinkanti nei gilesnei minčiai, nei poezijai išreikšti. Savaime aišku minėtas įvykis nebuvo pagrindinė priežastis, paskatinusi parašyti „Anykščių šilelį“ Vienų iš literatūrinių akstinų, paskatinusių Baranauską parašyti kūrinį apie Lietuvos senovę, galėjo būti J.Kraševskio istoriniai raštai, kuriuose gausiai naudojama ne tik Lietuvos istorija, bet ir lietuviškoji mitologija bei tautosaka. Mintis parašyti kūrinį, kuriame atgytų senovės Lietuvos legendos ir prislėgtos lietuvių liaudies skriaudos, kuris įrodytų ne tik lietuvių kalbos turtingumą, bet ir Lietuvos krašto gamtos grožį Baranauskui buvo kilusi daug anksčiau.„Anykščių šileliui“ gimti padėjo ir gyvenimiškoji medžiaga. Baranauskas nuo pat mažens girdėjo namiškių ir kaimynų pasakojimus apie čia senovėje stūksojusias šventąsias girias ir jų likimą. Ypač mėgstama vieta buvo vadinamasis Anykščių šilelis. Tai didelis miškas, juosiamas Šventosios ir nedidelio Šlavės upelio.
• Užsimojęs parašyti stambesnį poezijos kūrinį, Baranauskas atliko didelį paruošiamąjį darbą, rinkdamas tautosaką, leksiką bei frazeologiją. Baranauskas 1858 m. vasarą parašė „Anykščių šilelio“ I dalį (176 eil.). Kitą dalį, prasidedančią žodžiais „Ai būdavo, būdavo“, poetas sukūrė 1859 m. vasarą, grįžęs atostogų iš Peterburgo.
• „Anykščių šilelis“ iš XIX a. vidurio lietuvių poezijos išsiskyrė romantinio pobūdžio kūrybiniu sumanymu, temos savitumu, keliamų problemų gilumu, meninės išraiškos priemonių liaudiškumu. Užsimojęs sukurti kūrinį, kuris išaukštintų lietuvių kalbą, kuriame atsispindėtų lietuvių liaudies gyvenimo vargai ir skriaudos, liaudies poetinės kūrybos grožis, poetas pasirinko senovės Lietuvos girių temą, siužetu imdamas gimtųjų Anykščių šilelio istoriją.
• Žmogus „Anykščių šilelyje“. Tačiau „Anykščių šilelis“ – tai kūrinys, vaizduojąs ne išimtinai gamtą, o turįs plačios apibendrinančios prasmės. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad poemoje tapomi vien senovės Lietuvos miškų vaizdai. Iš tikrųjų ši tema analogijomis ir asociacijomis persipina su viso krašto, su baudžiavinio išnaudojimo ir carinės priespaudos naštą velkančios liaudies likimo tema. Poetiškuose miško ir jo likimo vaizduose iškyla gilus idėjinis turinys – didelis ir rūstus liaudies žmogaus protestas prieš nežmonišką viso krašto nualinimą, liaudies nuskurdinimą, pačių elementariausių jos žmogiškų teisių, jos gimtosios kalbos, papročių paniekinimą, nacionalinio savarankiškumo mindžiojimą. Senovės Lietuvos girių vaizdų potekstėje atsispindi gimtojo krašto meilė, pasididžiavimas savo tėvyne, liaudies žmonėmis ir jų kūryba. Apdainuodamas gamtos grožį, poetas atvėrė paprasto žmogaus dvasios gelmes. Jis praskleidė lietuviško nacionalinio charakterio, nacionalinės lietuvių kultūros pradus, slypinčius glaudžiame žmogaus sąlytyje su gamta, ir nušvietė juos istorinių, politinių, socialinių įvykių bei reiškinių šviesa. „Anykščių šilelyje“ atsispindėjo 1863 m. sukilimo išvakarėse susikaupę ekonominio išnaudojimo ir politinės priespaudos Lietuvoje reiškiniai. Nepaisant poeto subjektyvių nusiteikimų, jo idėjinio nenuoseklumo bei ribotumų, gilių vidinių prieštaravimų, poemoje iškyla liaudies gyvenimas, šviesiausių jos žmonių nerimas ir susirūpinimas krašto ateitimi.
• Carinės cenzūros sąlygomis reikšti protestą, aiškinti liaudies vargo ir skurdo priežastis poezijos kalba buvo nelengva. Todėl visai natūralu, kad nepasitenkinimas tikrove Baranauską, kaip ir daugelį romantikų, vertė nusigręžti į praeitį. Praeities tema teikė poetui pakankamai laisvės kelti aktualius socialinio gyvenimo reiškinius, žadinti liaudies nacionalinį sąmoningumą, uždegti ją šviesesnio, laisvo gyvenimo ilgesio ir kovos dvasia. Dabarties peizažams – kalnams kelmuotiems, pakalnėms nuplikusioms – poetas priešpastatė neaprėpiamus senovės girių plotus, kurie, vaizdingu S.Daukanto pasakymu, kadaise „apžėlę, apgriūti, aptemę“ traukėsi per Lietuvos žemę. Romantiškai poetizuodamas senovės Lietuvą, jos politinę galybę, tariamąjį ekonominės gerovės suklestėjimą ikifeodaliniais laikais, poetas miško išnaikinimo ir kučmeistrio epizodais kontrastingai atspindėjo gyvenamosios tikrovės vaizdus: baudžiavos nuniokoto krašto skurdą, bado išvargintų žmonių bejėgiškumą, politinio smurto tramdomą žmonių kovą dėl savo teisių. Praeities ir dabarties gyvenimo persipinančiais kontrastais poetas išreiškė liaudies nepasitenkinimo nuotaikas. Taigi senovės idealizavimas „Anykščių šilelyje“ buvo ne sąmoningas poeto bėgimas nuo gyvenimo, apsiribojant praeities temomis, bet aktyvus jo protestas prieš socialines ir politines tuolaikines tikrovės formas. Cenzūros varžomas, Baranauskas praeities vaizdais reiškė kitokio gyvenimo troškimą – teisingo ir laisvo.
• „Anykščių šilelyje“ palyginti miglotai atsispindėjo poeto išsvajotas socialinis ir politinis valstybinės santvarkos idealas. Santvarkos atžvilgiu Baranausko idealizuojamoji senovės Lietuva – neapibrėžta istorinė kategorija. Tai, galbūt, dar pirmykštės beklasės bendruomenės arba ankstyvojo feodalizmo Lietuva. Baranauskas poetizavo ją kaip tariamų didelių demokratinių laisvių kraštą. Toks romantiškas idealizuotas Lietuvos paveikslas prasilenkė su istorijos tiesa.
• Žmogaus ir gamtos santykis. Baranauskas savo poemoje parodo, kaip glaudžiai liaudies žmogaus gyvenimas siejasi su gamta materialinėje-buitinėje plotmėje, kaip šios sąsajos veikia jo dvasinį pasaulį. Šios aplinkybės lemia žmogaus fizinę ir psichinę struktūrą, etninius nacionalinio charakterio bruožus, taip pat ir nacionalinės kultūros specifiką, istorinių bei geografinių sąlygų izoliuotą nuo pašalinių, dažnai ir labai teigiamų įtakų. Vešlios Lietuvos girios buvo dosnios žmogui. Giriose, kur knibždėte knibždėjo žvėrių, žmogus nejautęs nei alkio, nei šalčio. Baranauskas poetizuoja žmogaus ir miško santykiuose iškylančias senovės lietuvių charakterio savybes – darbštumą, tvarkingumą, kūrybinio darbo ir laisvės meilę. Ne vien buitinė, bet ir herojinė miško ir žmogaus santykių pusė iškyla krašto pergyventų stichinių nelaimių, kovų, politinių represijų laikotarpiais. Miškas žmogų gelbėjęs, ne tik buitines reikmes tenkindamas, bet ir karų metu. Giriose glūdėjo ne tik dideli materialiniai turtai, bet ir liaudies žmogui sunkiai suvokiamos gamtos jėgos, kurios jį dažnai baugino ir į kurias jis žiūrėjo kaip į dvasių pasireiškimą. Istorinės-socialinės sąlygos, baudžiavinė tamsa padėjo išsilaikyti liaudies žmogaus primityviam gamtos jėgų supratimui, jo bejėgiškumui kovoje su gamtas. Gamtos reiškiniuose žmogus ieškojo panašumo į save ir pagal savo paveikslą juos sudvasino. Šventųjų girių, lieknų, medžių kultas buvo vienas iš animistinės pasaulėjautos reiškinių, gana ilgai laikęsis liaudyje. Baranauskas pirmasis atskleidė dvasinį žmogaus ir gamtos bendravimą, sunkai suvokiamus ir dar sunkiau nusakomus vidinius jo ryšius su gamta. Žmogus su savo jausmais iškyla ne tik tose Baranausko poemos vietose, kur poetas kalba apie žmogaus pergyvenimus gamtoje, apie akį veriančias miško spalvas, paukščių ir paukštyčių balsus. Paprastas žmogus, jo pasaulėvaizdis dar labiau ryškėja poemos potekstėje. JO paveikslas atsispindi poeto sugebėjime pajausti turtingą gamtos spalvų žaidimą, pastebėti visais lapeliais šlamantį baltąjį mišką, pavasariais žiedų varške pražystančias obelis, išgirsti muziką miško aromatų dvelkime, žvaigždelių plevenime, regėti spalvas miško garsų ir balsų skambėjime, kuris poemoje atkurtas liaudiško sąmojaus ir poetinio išradingumo kupinomis onomatopėjomis. Visa tai poetas išreiškė liaudies šnekamosios kalbos posakiais, vaizdais ir įvaizdžiais. Toks subtilus ir poetiškas gamtos grožio suvokimas rodo liaudies gelmėse glūdėjusius tvirtus meninės jos prigimties pradus, žmogaus asmenybės turtingumą, dvasinės jo kultūros gilumą.
• Žanras, metodas, kompozicija. Baranauskas „Anykščių šilelį“ pavadino giesme. Vėliau „Anykščių šilelis“ buvo mėginamas priskirti dainos žanrui. Ilgainiui šis kūrinys į lietuvių literatūros istoriją įėjo kaip poema. Poema-tai didesnės apimties eiliuotas pasakojamasis kūrinys, kuriam būdinga plačią gyvenimo medžiagą apimanti tematika, ypatingai stiprūs ir gilūs jausmai, pakilus pasakojimo tonas. „Anykščių šilelyje“ darniai susiliejo epo ir lyrikos pradai. Kūrinio idėjinio ir tematinio turinio ir stiliaus analizė rodo, kad jame yra daug romantinei poemai būdingų bruožų. Bendra koncepcija romantinė. Poemoje pasireiškia teigiamiausi romantizmo bruožai-liaudies ir gimtojo krašto meilė, karštas protestas prieš feodalinę santvarką, prieš bet kokius varžtus, kaustančius žmogaus asmenybę. Lyrizmas persunkia „Anykščių šilelio“ siužetą, kompoziciją, stilių ir teikia visam kūriniui nepakartojamo savitumo. „Anykščių šilelyje“ nėra įprasto siužeto. Čia tarsi siužetinės linijos pinasi gimtojo krašto gamtos, miško grožio ir likimo, taip pat su mišku susijusios ir žmogaus bei viso krašto likimo lyrinės temos. Antra poemos dalis-tai epinis pasakojimas, kurio siužetas pagrįstas chronologiniu principu. „Anykščių šilelio“ kompozicija gana savita, būdinga lyriniams kūriniams. Poemą sudaro dvi dalys skirtingos savo tema ir jos traktavimu. Pirmoji dalis-ištisai lyrinė, sklidina pakilios džiaugsmo ir žavėjimosi nuotaikos. Tai atsiminimų ir refleksijų sukeltas šilelio spalvų, kvapų ir garsų atkūrimas poeto vaizduotėje. Tačiau poemos vaizdai nėra palaidi, jie dėstomi, laikantis tam tikros simetrijos, pusiausvyros, vengiant ištęstų įspūdžių ir fragmentiškumo. Antrojoje dalyje, tapydamas šilelio paveikslą jo istorinėje raidoje, poetas komponuoja medžiagą chronologiškai. Ši dalis nebe fantazijos ir emocijų rezultatas, bet epinis, nuoseklus legendų ir padavimų, istorinių faktų, šaltinių medžiagos išdėstymas. Šilelio istorija atkuriama nuo pat žilos senovės, prisimenant žymesnius istorinius įvykius ir baigiant carinės priespaudos tikrove. „Anykščių šilelis“ kupinas jaudinančio dramatizmo, kylančio iš lyrinių poeto pergyvenimų bei nuotaikų kaitos, šviesių ir tamsių spalvų kontrastų. Jie sudaro dramatinę kūrinio įtampą, išryškina pagrindinį, gyvenimo tikrovės prieštaravimų padiktuotą konfliktą. Pagrindinės poemos kontrastų linijos-tai praeities ir dabarties antitezė. Dabarties vaizdai ir jų emocinės spalvos sudaro poemos ekspoziciją ir epilogą. Dėstyme pasakojama Anykščių šilelio istorija. Tai-praeities atkūrimas. Praeities ir dabarties kontrastas suskamba pačioje poemos pradžioje, sudarydamas emocinį ekspozicijos pagrindą. Šis praeities ir dabarties konfliktas kompozicinio paralelizmo keliu išauga į poemos turinio branduolį. Panašiai išdėstomos ir pagrindinės poemoje vyraujančios emocijos: praeities idealizavimas ir dabarties smerkimas. Praeitis poemoje atkuriama taip pat dviem kontrastingomis emocinėmis linijomis. Tai šviesūs ir tamsūs – džiaugsmo ir skausmo – emocijų tonai, psichologiškai motyvuoti poeto pergyvenimų ir simetriškai išdėstyta atskirose poemos dalyse. Kontrastingai pasiskirstę epo ir lyrizmo elementai išlaiko pusiausvyrą. Pirmoji dalis – lyrinė, antroji – epinė. Pati Baranausko asmenybė, kurioje derinosi didelės kraštutinybės – stiprios emocijos ir didžiulis intelektas – suponavo ir savo kūrinyje. loginė epiškumo jėga prasiveržia ir antrosios dalies pradžios eilutėse, kuriomis lyriškai, emocingai apibūdinama pirmoji dalis, kaip autoriaus vaizduotės ir refleksijų dalis. Poemoje vyrauja ir emocinis pradas, nudažantis poemą lyrine spalva.
• Stilius. „Anykščių šilelio“ stilius šakotas ir sudėtingas: šalia vyraujančių romantizmo požymių sutinkame ir klasicizmo liekanų bei realistinių tendencijų. Emocijos prisotinti poemos vaizdai pasiekia patetinio skambėjimo. Kūrinyje išsiliejęs patosas buvo naujas lietuvių poezijos bruožas. Jame skambėjo teigimo ir neigimo gaidos. Romantinės laisvės patosas, teigęs laisvą, šviesų, kūrybišką gyvenimą, liaudies žmogaus humanizmą, jo herojišką kovą ir pasipriešinimą engėjams ir priespaudai. Tai kartu buvo ir priespaudą bei engėjus neigiantis patosas, smerkęs griaunančias jėgas. Čia šis patosas reiškiasi pakilia vilnijančia intonacija, didžiulėmis periodų bangomis. Kūriniui būdingi 4,6,8,10 eilučių ilgumo periodai. Konstruodamas periodus, poetas pasiekia didelio intonacinio išraiškingumo. Poemos intonacinių atspalvių, lyrinės intonacijos skalės turtingumas yra tiesiog neišsenkantis, keliąs nuostabą poeto kūrybiniu išradingumu: šalia galingai skambančio patoso aidi ramus epinis pasakojimas, šalia subtilių lyrinės intonacijos eilučių žybteli šmaikštus gyvosios liaudies kalbos humoras. Šalia romantinio patoso ,lyrinės gaidos „Anykščių šilelio“ stiliui būdinga gyva realistinė, net buitinė detalė. Realistiniai vaizdo elementai, darniai jungdamiesi su pakilia romantine intonacija sodrina vaizdo nuotaikingumą, jo lyrizmą, įneša gaivumo, originalumo.
• Meninės priemonės. smulkiosios tautosakos. Poetas sumaniai naudoja tautosakines onomatopėjas, liaudies dainas, priežodžius ir patarles, kurie įneša daug dinamikos miško budimo, rytui auštant, epizode. Liaudiškomis personifikacijomis atkurtas miško gyvūnijos gyvenimas yra labai artimas liaudies gyvenimui, jos buičiai. Gamtos ir žmogaus reiškiniuose Baranauskas įžiūri daug gyvenimo analogijų bei paralelių. Suprozopopėjintuose poemos vaizduose gyte atgyja miško gyvenimo ritmas ir dinamika, kaip ir gyvų žmonių, išorinės ir vidinės savybės. Skaitant kūrinį iš pirmo žvilgsnio net nekrinta į akis įprastiniai poetinės kalbos puošmenys-epitetai, metaforos. Kūrinio žodynas, poetinės išraiškos priemones atskleidžia gilų poemos liaudiškumą. Kaimo buities kolorito kupinos, labai poetiškos ir originalios „Anykščių šilelio“ metaforos. Būdingiausia stiliaus priemonė-palyginimai. Jie nepaprastai įvairūs darybiniu, stilistiniu bei kompoziciniu požiūriais. Poema pasižymi dideliu sinonimų veiksmažodžių įvairumu. Baranausko poetinei kalbai ypač būdingi paralelėse, gradacijose, išvardijimuose sutelkiami veiksmažodžiai padeda patikslinti vaizduojamojo objekto savybes. Emocingumą stiprina ir gausūs deminutyvai. Jie nesuteikia poemai sentimentalumo, o nudažo ją tautosakinio lyrizmo atspalviu. Poemos kalbos liaudiškumas ypač iškyla jos frazeologijoje-išraiškinguose liaudies šnekamosios kalbos posakiuose. Juose atsiskleidžia liaudies šnekamosios kalbos turtingumas, emocinės skalės platumas.
• Eilėdara. Baranauskas savo poemai parinko monumentalų plačiai įsisiūbavusį intonacinių dūžių ritmą, darniai atitinkantį poemos turinį. Tai trylikaskiemenė silabinė eilutė, kuria didelis poetinis talentas išgavo „Anykščių šilelio“ spalvas ir tonus. Baranauskas poemoje griežtai išlaiko esminį silabinės eilėdaros principą-pastovų skiemenų skaičių eilutėje ir pagrindinių kirčių-prieš cezūrą ir klauzulėje-išsidėstymą. „Anykščių šilelis“ rimuojamas gretutiniais moteriškais rimais. Poemoje apstu skambių ir kūrybiškų rimų, kurie harmoningai užbaigia eilučių saskambius, bet pasitaiko ir gana blankių, vienodų, nuobodžių savo gramatinių formų kartojimusi. Tikslūs ir skambūs, kūrybiškai išieškoti ir nudailinti rimai-poeto įkvėpto ir atidaus darbo rezultatas.
• „Anykščių šilelis“ , pasirašytas Jurkšto Smalaūsio slapyvardžiu, pirmą kartą buvo išspausdintas 1860 m. ir 1861 m. L.Ivinskio kalendoriuose. Kūrinys tuomet turėjo 322 eilutes.
• „Anykščių šilelis“ per beveik šimtą penkiasdešimt metų neprarado savo poetinės galios. Tai ir yra didžiausias kūrinio vertės įrodymas. Poema ir šiandien alsuoja didele ir gilia poezija. A.Baranauskas su „Anykščių šileliu“ atsistoja greta Donelaičio, kaip