1. Nuojautų, neapibrėžtumo menas – laikėsi nuostatos, jog menas turi ne imituoti tikrovę, o reikšti idėją.
2. Beprasmišku laikė detalią sielos analizę.
3. Pasisakė už stiprų jausmo reiškimą. emocinį santykį su tikrove.
4. Pabrėžė veiksmą ir stiprų dvasios proveržį,
5. Tai riksmo, šaižaus ir garsaus kalbėjimo menas.
6. Mėgiamiausia išraiškos forma – groteskas.
7. Sureikšmino spalvas (ypač juodą ir raudoną).
8. Atsirado miesto tema, jis vaizduojamas kaip viliojantis, bet į miestą žvelgiama kaip į pragarą,
9. Visuomenės kritika: jos skurdas, sarkastiškai šaipomasi savimi patenkintų miesčionių, po išoriniu puošnumu slepiančių agresiją ir asmenybės nuosmukį, jiems priešino nusikaltėlius, elgetas.
10. Piktinosi susvetimėjusiais ir nuobodžiaujančiais žmonėmis, nevengė vaizduoti brutalumo.
11. Nėra polinkio į meditaciją, nepoetizuojama meilė.
12. Pabrėžiamas atotrūkis nuo gamtos (užgožia miesto kasdienybė).
13. Į gamtą žvelgiama ne romantiškai, o komiškai, net buitiškai.
14. Atkreipe demesį į kancią, skurdą ir prievartą, vaizdavo neigiamus socialinius reiškinius.
15. Ieškojo išraiškingų meninų formų: nepaisė sakinio rišlumo, mėgo kapotas frazes, patetiką.

Jurgis Savickis

1. Jurgis Savickis – prozininkas modernistas, laikomas ekspresionistu.
2. Nuo klasikinės realistinės tradicijos jo proza skiriasi pasakojimo maniera: į personažus ir įvykius žvelgiama per atstumą, nuolat kaitaliojant vaizdavimo ir vertinimo perspektyvą, dėl to sunku apčiuopti aiškią pasakotojo poziciją, vientisą vaizduojamo pasaulio interpretaciją.
3. Meninis pasaulis beveik visada daugiaprasmis.
4. Pirmas lietuvių prozoje ėmė vaizduoti miesto gyvenimą, kurio nekritikavo, bet rodė viską: ir kas gražu, ir ne.
5. Miestas ir civilizacija nevaizduojami kaip blogoji kaimo priešprieša, mieste Savickio žmogus gali ir pražūti, ir save realizuoti.
6. Novelių veikėjai – laisvi žmonės, gyvenantys tik pagal jų pačių suvokiamą programą, kartais pasielgiantys neprognozuojamai, valdomi nenuspėjamo likimo arba savo prigimties impulsų – aistros, instinkto.
7. Personažai dažnai vieniši, nesaugūs, apibūdinami kaip kaukės, artistai, atliekantys lemties primestus vaidmenis.
8. Nei vienam veikėjui nebūdingas ypatingas individualumas.
9. Nekuria išsamių personažų paveikslų. Apie veikiančius asmenis ir aplinkybes informuoja glaustomis lakoniškomis užuominomis.
10. Gyvenimą neretai vaizduoja kaip teatrą, žmogus jame atlieka tam tikrą vaidmenį.
11. Gausu įvairių literatūrinių ir kultūrinių nuorodų, tarptautinių ar svetimų kalbų žodžių.
12. Trapūs žmogiški ryšiai, meno, grožio idealai šiek tiek praskaidrina atšiaurią būties traktuotę (ryšys su žmogaus vertybių krize, apmąstoma modernistinės literatūros).
13. Svarbus vaizdingumas, žaidimas netikėtomis detalėmis, tolimų tikrovės reiškinių sugretinimas (moderniosios literatūros bruožas).
14. Kūriniai išsiskiria pasaulėvoka: už sąmojingo, stebinančio stilistinio paviršiaus slypi skeptiškas, pesimistiškas požiūris į žmogų
15. Vyrauja estetinis pradas, etninė, psichologinė, egzistencinė problematika. jaudinamasi dėl grožio, meilės, kitų amžinųjų
vertybių likimo sumaterialėjusiame pasaulyje.
16. Realizmui įprastiems socialiniams, politiniams klausimams neskiriama dėmesio.