Interpretacija – eilėraštis ,,Lietuvai”, Salomėja Nėries

 

Salomėja Nėris – viena ryškiausių Lietuvos neoromantizmo autorių. Ryškų pėdsaką jos kūryboje paliko karo metai ir jų sąlygotas autorės pasitraukimas į Rusiją. Eilėraštis „Lietuvai“ yra iš rinkinio „Prie didelio kelio“, jame ypač jaučiamas autorės tėvynės ilgesys bei noras į ją sugrįžti. Tai yra ir paskutinis S. Nėries parašytas rinkinys, taigi eilėraščiuose ryškus nerimas dėl artėjančios mirties.
Kalbėdami apie eilėraštį „Lietuvai“ mes jaučiame labai ryškų karo motyvą. Jį galime atpažinti iš audrų, įkaitusio nuo žarų dangaus ir ašarų vaizdų. Konkretizuojama vakarų pusė („Iš negandingų vakarų,/ Audrų, perkūnijų prikrauti,/ Lingavo debesų laivai.), kuri turėtų simbolizuoti priešą, atėjusį iš vakarų. Kaip žinome, Lietuvos, o tuo pačiu ir Rusijos priešas, buvo Vokietija, esanti į vakarus nuo minėtų šalių. Autorė dar nesuprato, koks didelis jos tėvynės priešas yra ją priglaudusi Rusija.
Eilėraščio lyrinis „aš“ nuolat kalba su tėvyne. Lyrinis kalbėtojas – tai žmogus, norintis tą tėvynę apginti, besigailintis numylėtos tėvynės ašarų. Kaip matome, lyrinis „aš“ nesigaili materialinių praradimų, sielvartauja tik dėl savo numylėto krašto:

Negaila juodbėrių bėrų,
Jaunų dienų jaunam negaila, –
Man gaila tik tavęs vienos,
Įsigalvojusios, liūdnos –
Akim tyliųjų ežerų…
Tavęs man begaliniai gaila <…>

Tėvynė nuo pačios eilėraščio pradžios yra personifikuojama. Kuriamas jos išorinis vaizdas, lyg ji būtų mergelė, paminimos jos akys („Akim tyliųjų ežerų…“), kaspinai („Upelių kaspinais žydraisiais.“). Tačiau vien tuo neapsiribojama, nepamirštama ir jos dvasinė būsena, iš pradžių ji tik nustebusi, o vėliau darosi susimąsčiusi, liūdna, net ima verkti. Tuo parodoma, kad situacija darosi vis sudėtingesnė, kol paskutinės strofos gale lyrinis subjektas pasako norintis ją išlaisvinti („Tau dovanų parnešiu laisvę.“). Šis sakinys mums ir parodo, kad tas kūrinyje plėtotas paveikslas yra tėvynės, tėvynės, kurią reikia vaduoti.
Kūrinyje pastebime nemažai tautosakos motyvų. Tai jau ir minėta Lietuva-mergelė, taip pat minimi lineliai, kuriuos ji rengiasi rauti, tačiau ryškiausias iš jų visų yra juodbėrių žirgelių motyvas. Matome ir vieškelį, ypatingai pasikartojantį motyva šiame S. Nėries eilėraščių rinkinyje. Vieškelis – tarsi gyvenimo kelias, kuriuo taip sunku eiti. Šiame eilėraštyje jis „vėjuotas“, dulkėtas ir dar labiau pasunkina ir taip jau nelengvą lemtį.
Lyrinis subjektas labai artimas tėvynei. Visas negandas išgyvena drauge, jaučia jai gailestį. Lyrinio subjekto artimą santykį su tėvyne rodo ir jo familiarus kreipimasis į ją:

Neverk daugiau ir neliūdėk!

Taip pat ir prašymas palydėti kovon. Šioje vietoje matime ryškiausiai išsakytą artimumą tėvynei. Tačiau jis smarkiai skiriasi nuo pirmojo švelnaus prašymo. Jaučiamas staigus intonacijos ir nuotaikos pokytis. Pradžioje lyrinis subjektas liūdi kartu su tėvyne, nori ją apsaugoti nuo skausmo ir kančių. Tačiau paskutinės eilėraščio strofos antroje pusėje lyrinį subjektą užplūsta ryžtas ir noras išlaisvinti ją.
Visame eilėraštyje vyrauja lyrinio subjekto nerimas dėl tėvynės, jos likimas, taip pat noras padėti. Kalbama apie buvusį tėvynės grožį, lyg ji jau būtų tą grožį praradusi, karų ir negandų nuniokota:

Tada graži graži buvai.

Eilėraštis „Lietuvai“ gana dramatiškas, jame jaučiamas ryžtas išgelbėti tėvynę, sugrąžinti jos laisvę ir buvusį grožį. Tuo pačiu nepamirštamas ir autorei taip būdingas romantizmas bei lyrika. Meilė tėvynei ir karo baisumai – visą šį eilėraštį apimanti tema. Tai būdinga ir pačiai S. Nėriai, buvusiai kažkur toli ir norėjusiai kuo daugiau padėti savo gimtajai šaliai.
Salomėjos Nėries eilėraščio „Lietuvai“ interpretacija

Salomėja Nėris – viena ryškiausių Lietuvos neoromantizmo autorių. Ryškų pėdsaką jos kūryboje paliko karo metai ir jų sąlygotas autorės pasitraukimas į Rusiją. Eilėraštis „Lietuvai“ yra iš rinkinio „Prie didelio kelio“, jame ypač jaučiamas autorės tėvynės ilgesys bei noras į ją sugrįžti. Tai yra ir paskutinis S. Nėries parašytas rinkinys, taigi eilėraščiuose ryškus nerimas dėl artėjančios mirties.
Kalbėdami apie eilėraštį „Lietuvai“ mes jaučiame labai ryškų karo motyvą. Jį galime atpažinti iš audrų, įkaitusio nuo žarų dangaus ir ašarų vaizdų. Konkretizuojama vakarų pusė („Iš negandingų vakarų,/ Audrų, perkūnijų prikrauti,/ Lingavo debesų laivai.), kuri turėtų simbolizuoti priešą, atėjusį iš vakarų. Kaip žinome, Lietuvos, o tuo pačiu ir Rusijos priešas, buvo Vokietija, esanti į vakarus nuo minėtų šalių. Autorė dar nesuprato, koks didelis jos tėvynės priešas yra ją priglaudusi Rusija.
Eilėraščio lyrinis „aš“ nuolat kalba su tėvyne. Lyrinis kalbėtojas – tai žmogus, norintis tą tėvynę apginti, besigailintis numylėtos tėvynės ašarų. Kaip matome, lyrinis „aš“ nesigaili materialinių praradimų, sielvartauja tik dėl savo numylėto krašto:

Negaila juodbėrių bėrų,
Jaunų dienų jaunam negaila, –
Man gaila tik tavęs vienos,
Įsigalvojusios, liūdnos –
Akim tyliųjų ežerų…
Tavęs man begaliniai gaila <…>

Tėvynė nuo pačios eilėraščio pradžios yra personifikuojama. Kuriamas jos išorinis vaizdas, lyg ji būtų mergelė, paminimos jos akys („Akim tyliųjų ežerų…“), kaspinai („Upelių kaspinais žydraisiais.“). Tačiau vien tuo neapsiribojama, nepamirštama ir jos dvasinė būsena, iš pradžių ji tik nustebusi, o vėliau darosi susimąsčiusi, liūdna, net ima verkti. Tuo parodoma, kad situacija darosi vis sudėtingesnė, kol paskutinės strofos gale lyrinis subjektas pasako norintis ją išlaisvinti („Tau dovanų parnešiu laisvę.“). Šis sakinys mums ir parodo, kad tas kūrinyje plėtotas paveikslas yra tėvynės, tėvynės, kurią reikia vaduoti.
Kūrinyje pastebime nemažai tautosakos motyvų. Tai jau ir minėta Lietuva-mergelė, taip pat minimi lineliai, kuriuos ji rengiasi rauti, tačiau ryškiausias iš jų visų yra juodbėrių žirgelių motyvas. Matome ir vieškelį, ypatingai pasikartojantį motyva šiame S. Nėries eilėraščių rinkinyje. Vieškelis – tarsi gyvenimo kelias, kuriuo taip sunku eiti. Šiame eilėraštyje jis „vėjuotas“, dulkėtas ir dar labiau pasunkina ir taip jau nelengvą lemtį.