Aplinkybė, išreikšta dalyviu, padalyviu ar pusdalyviu ir išplėsta bent vienu savarankišku žodžiu, vadinama išplėstine arba išskirtine aplinkybe. Išplėstinės būna laiko, būdo, priežasties, tikslo, sąlygos ir nuolaidos aplinkybės. Nėra išplėstinės vietos aplinkybės, nes ji šiomis veiksmažodžio formomis nereiškiama. Savarankiškais laikomi tie žodžiai, kurie gali atsakyti į sakinio dalių klausimus, eiti sakinio dalimis.

Išplėstinėms dalyvinėms, padalyvinėms ir pusdalyvinėms aplinkybėms pažinti būtina: 1) mokėti laiko, būdo, priežasties, tikslo, sąlygos ir nuolaidos aplinkybių klausinius, 2) mokėti pažinti iš priesagų ir galūnių dalyvius, padalyvius ir pusdalyvius.

Išplėstinių dalyvinių, padalyvinių ir pusdalyvinių aplinkybių prasminis bei intonacinis savarankiškumas priklauso nuo autoriaus noro jas pabrėžti bei intonaciškai atriboti, todėl šių aplinkybių skyrimas arba neskyrimas kableliais nelaikytinas skyrybos klaida.

Šios aplinkybės yra savitos sudėties, todėl jų skyrimas ar neskyrimas priklauso ir nuo struktūrinių priežasčių. Jeigu autorius nori tokias aplinkybes pabrėžti, intonaciškai atriboti, tai turi remtis 1-8 taisykle. Poskyryje „Neskiriame“ nurodyti tie atvejai, kai dėl struktūrinių priežasčių skirti negalima.

Skiriame

1. Bent vienu savarankišku žodžiu išplėstas dalyvines, pusdalyvines ir padalyvines aplinkybes, turinčias prasminį ir intonacinį savarankiškumą, skiriame kableliais. 5 sąlygos:

1) žodžių grupė turi būti laiko, būdo, priežasties, tikslo, sąlygos ar nuolaidos aplinkybė;

2) pagrindinis žodis aplinkybėje turi būti dalyvis, padalyvis ar pusdalyvis;

3) jis valdo bent vieną priklausomą žodį (yra juo išplėstas);

4) priklausomas žodis turi būti savarankiška kalbos dalis (gali eiti sakinio dalimi);

5) prasminį ir intonacinį savarankiškumą suprantame kaip kalbančiojo arba rašančiojo norą pabrėžtinai atriboti nuo kitų sakinio dalių ir atskirti nuo jų pauzėmis bei intonacija tokią išplėstinę aplinkybę.

Ji ilgai negalėjo užmigti, prisiminusi tą netikėtą susitikimą.

Žaltys, atsigręžęs į Eglę, prašneko žmogaus balsu.

Žiūrėdami į rugpjūčio dangų, stebimės žvaigždžių gausumu.

Bet Joniukui, tuos žodžius girdint, juoktis visai nebuvo noro.

Kartą pradėjus eiti šituo keliu, sunku besustoti.

Kas paskatino Grėtę, ir tokias kalbas apie Vilių išgirdus, tekėti už jo?

2. Išplėstinę aplinkybę gali sudaryti dalyvis, padalyvis arba pusdalyvis su prijungtu šalutiniu sakiniu. Kablelį rašome šios grupės pradžioje, prieš šalutinį sakinį ir po jo (kartu čia užbaigiama ir aplinkybė).

Antanas, išgirdęs, kad jį balsu šaukia, atsigręžė.

Belaukiant, kas ateis, jiems nusibodo prie rūmų mindžiukuoti.

Negalima buvo tylėti, pamačius, kad viskas daroma ne taip.

Vaikas, matydamas, kad nebesuspės, pradėjo nerimauti.

Sustojo, nebežinodamas, kur sukti.

3. Išplėstinę aplinkybę gali sudaryti dalyvis, pusdalyvis ar padalyvis kartu su jam priklausančiu tiesioginės kalbos sakiniu.

Jis atsisuko ir nuėjo, tepasakęs: „Man užteks“.

Vikriai atrišo nuo tvoros Širvį, kalbėdamas: – Eikim, vargše.

Palinkėjus „Vaikučiai, saldžių sapnų“, mažieji nurimdavo ir netrukus užmigdavo.

4. Kai sakinyje yra išplėstinė aplinkybė ir greta jos vienas dalyvis, padalyvis ar pusdalyvis (be priklausomo savarankiško žodžio), tai išplėstinei aplinkybei priskiriame ir tą neišplėstą veiksmažodžio formą.

Pabaigę dienos darbus ir pavakarieniavę, sugulė Puodžiūnkiemio dvaro bernai ir mergos.

5. Sakinio viduje esanti išplėstinė aplinkybė skiriama iš abiejų pusių (negalima tik atskirti, rašyti vieno kablelio).

Medžiai, iškėlę šakotas rankas, sapnavo lietaus gintarėlius ir žydrą vaivorykštės lanką. (kablelio reikia ir po žodžio rankas).

Keršis, niūriai tylėdamas, palingavo didelę galvą ir sunkiai atsiduso. (reikia kablelio ir po Keršis).

6. Išplėstinę aplinkybę, einančią po jungtuko, atskiriame nuo jo, jeigu norime išryškinti, pabrėžti šios aplinkybės prasminj ir intonacinį savarankiškumą.

Buvo įsitikinęs, kad, žengęs kitu keliu, jis nieko nepadarys.

7. Kai sakinyje dvi išplėstinės aplinkybės yra sujungtos jungtukais ir, ar, arba, bei, tai kablelis rašomas prieš pirmąją išplėstinę aplinkybę ir po antros.

Berniukas, grįžęs namo ir tvarkingai pasidėjęs knygas, išbėgo pažaisti.

8. Išplėstinę aplinkybę atskiriame brūkšniu, jeigu ji yra labai pabrėžiama, po jos daroma ryški intonacinė pauzė.

Juodviem susituokus – bus graži pora.

O pasižiūrėjus geriau – jis visai neprastas.

Arklį pardavęs – ratais nesidžiaugsi.

Neskiriame

1. Vienas dalyvis, padalyvis ar pusdalyvis be priklausomo savarankiško žodžio išplėstinės aplinkybės nesudaro ir kableliais neskiriamas.

Atsisveikinę _ žmonės išsiskirstė į savo namus.

Žuvėdros _ klykdamos _ niro į vandenį.

Pukšėdamas _ senis išlipo iš lovos.

Sutemus _ nebegalėjome atsekti kelio į namus.

2. Vienas dalyvis, padalyvis ar pusdalyvis su prišlietais nesavarankiškais žodžiais išplėstinės aplinkybės nesudaro ir todėl neskiriamas kableliais. Nesavarankiškos kalbos dalys: prielinksniai, jungtukai, jaustukai, dalelytės, ištiktukai.

Ratas sukasi _ net kaukdamas.

Valgo _ lyg nenorėdamas.

Prieš užmigdamas _ dedu prie savęs pieštuką.

3. Kai nenorime išryškinti šalutiniu sakiniu išplėstos aplinkybės prasminio ir intonacinio savarankiškumo, kablelio prieš dalyvį, padalyvį ar pusdalyvį nerašome.

Henrikas _ įsitikinęs, kad sūnus miega, tyliai privėrė duris.

Visiems pasidarė ramiau _pamačius, kad debesys nuslinko pro šalį.

Sielojosi sesuo _ matydama, kaip broliui viskas krenta iš rankų.

4. Neskiriame išplėstinių aplinkybių, kai jos artimai susijusios su tariniu ir eina po jo.

Išeisi _ tėvą baidydamas, pareisi _ duonos ieškodamas.

Sunkiausia būdavo _ žiemai baigiantis.

Vaikai per balą brenda _pasiraitę kelnes.

5. Neskiriame išplėstinių aplinkybių, kurios prasideda santykiniu įvardžiu ar prieveiksmiu ir yra tik jais išplėstos.

Dirbo _ ką galėdamas.

Atsisėdau _ kur palieptas.

Jis žengė į tą kelią, kuriuo eidamas _ patyrė daug visokių nuotykių.

6. Neskiriame išplėstinių aplinkybių, kurios prasideda dalelytėmis.

Gudrus kalba _ tik reikalui esant.

Kai kas _ ir nieko nepadaręs ilsisi.

Vyrai dirbo laukuose _ net saulei nusileidus.

7. Neskiriame išplėstinių aplinkybių, kurios eina po jungtukų ir neturi ryškaus intonacinio bei prasminio savarankiškumo.

Jonas atsistojo ir _ pasitaisęs akinius _prašneko.

Žmonės dar nemiegojo ir _ puldinėdami prie langų ir durų _ žiūrėjo į vėlyvą nepažįstamą svečią.

Vėl seniai išsibučiuoja, o _ iš glėbių išsivadavę _ traukia meisteris, siuvėjas ir avinas, kur žiburėlis rodo.

O jaučiai taip gražiai ėda, kad _ žiūrint į juos _ ir man pačiam gera pasidarė.

8. Kableliais neskiriame tokių išplėstinių aplinkybių, kurios sakinyje yra susijusios dvigubais ryšiais su veiksniu ir tariniu arba papildiniu ir tariniu.

Jis _ labai susirūpinęs _grįžo iš darbo.

Visi ateidavo _ šventiškai pasipuošę.

Motina rado dukterį _ balsu raudančią kambaryje.

9. Du dalyviai, pusdalyviai ar padalyviai, sujungti jungtukais ir, bei, ar, arba ar be jungtukų ir neturintys priklausomų savarankiškų žodžių, išplėstinės aplinkybės nesudaro ir kableliais neskiriami.

Dundėdamas ir šniokšdamas _ traukinys pasuko į stotį.

Kaip senelis be tabokos, taip Agota _nesibarusi, nerėkavusi _ gyventi negalėjo.

10. Neskiriame išplėstinių dalyvinių, padalyvinių ir pusdalyvinių aplinkybių, kurios yra frazeologizmai.

Visą vakarą marti _ nosį nukabinusi _ vaikšto.

Vaikas žiūrėjo į mokytoją _ akis išplėtęs.

Visi tylėjo _ lyg žemę pardavę.