Ištrauka
Rūta žalioj,
Leiskie Mani namopi,
Rūta žalioj.
Tą vakarą jis pats sau buvo keistas. O gal viskas aplinkui buvo keista, nes Gvildys dar niekada taip nejuto, kas yra šalia jo. Truputį svirduliuodamas, jis užkopė į kalnelį, ant kurio pernai iš žėglių buvo pastatytas baltas bokštas, bet nereikėjo ir jo – nuo kalno matyti toliausiai, o saulė vis tiek jau leidosi, nelaukė nieko, negailestingai skubėjo sukišti į tamsą ir miškus, ir durpyną, kur paliko traktorių Gvildys, ir jau paskui panardinti tolumoj dunksančią Šatriją, laukus su žydinčiais dobilais. ˇiūrėdamas tenai, už horizonto, Gvildys pajuto liūdesį, koksai pasitaiko ne taip dažnai gyvenime, – tokį liūdesį, kai tau atrodo, kad esi svieto laikrodis,ir ne toks, kurį prisuka, o toks, nuo kurio viskas priklauso: tu spinduliuoji šviesas ir spalvas, girdai upėse gyvulius ir žmones, krauni paukščiams lizdus ir saugai nuo vanagų plikus jų mažylius, tu tvarkai protingiausius dalykus, ir , jei tavęs nebūtų, suklauptų viskas ant kelių – ir gyvi, ir negyvi daiktai, ir ak: viešpatie! Viešpatie! – pajunti, kad vienąkart tavęs nebebus. Taip ateina didysis skausmas ir ilgesys, nes suvoki esąs dievas, kuris žino, jog turės numirti.
Gvildys atsisėdo ant didelio kerpėto akmens svaigo galva į namus dar netraukė eiti, dar norėjo žmogus pabūti viešpačiu, sugrįžti į vaikystę. Vaikystė mus persekioja kiekvieną liūdesio ir ilgesio valandą, mes bėgame prie jos lyg prie šaltinio, tenai niekada netrūksta vandens, nes tik vaikystėje mes esame tikri dievai ir tik vaikystėje galime iškasti šulinius trokštantiems pagirdyti. Vieną dieną mes pradedame suprasti, kad ritiname akmenį į kalną ir kad niekada jo neužritinsime. Bet mes nenorime, nenorime paleisti jo atgal.

Analizė
Tai ištrauka iš J.Apučio novelės “Horizonte bėga šernai”, kurios vardu pavadintas trečiasis autoriaus kūrinių rinkinys.
J.Aputis – kaimiškos tematikos rašytojas, nes daugiausia gerų novelių skirta kaimo žmonių gyvenimui pavaizduoti. “Horizonte bėga šernai” – taip pat “kaimiškas” kūrinys, kuriame pasakojama traktorininko Gvildžio dvasinė tragedija, virtusi jo fizine nelaime. Veiksmas vyksta vieną vidurvasario dieną. Žydinčių dobilų detalė pabrėžia nuostabų gamtos grožį, kuris veikia regimuosius, uodžiamuosius žmogaus pojūčius. Gamtos grožis – tai kontrastas vaizduojamiems įvykiams. Tą dieną per pietus Gvildys truputį išgėrė, saulei leidžiantis, užkopė į kalnelį, įsižiūrėjo į horizontą ir pajuto neapsakomą liūdesį. Po to grįžo namo, kur supykusi žmona užsimojo kelis sykius šluotražiu ir sužalojo vyro akis. Įvykiai prasideda vakarėjant, arti saulės laidos, kada viskas nurimsta, prityla. Tada ir noras įsiklausyti į save stipresnis, ir tylos fone susikaupusios mintys tragiškesnės.
J.Aputis – įžvalgus psichologas ir gabus nuotaikos kūrimo meistras. Tai atsispindi duotoje ištraukoje. Jau pirmasis sakinys nukreipia skaitytojo žvilgsnį į pagrindinio personažo vidinę būseną: “Tą vakarą jis pats sau buvo keistas”. Tos būsenos priežastis – visa, “kas yra šalia jo”: besileidžianti saulė, artėjanti tamsa, miškas durpynas, žydį dobilai. Tai ką mato horizonte Gvildys, lyg kokia būsiančios nelaimės nuojauta. Juk užges jo akių “saulė”, viską ateitį užguls tamsa, o mišką, durpyną ir dobilus galbūt gerai mato paskutinį kartą. Gal todėl Gvildys aplinką stebi nuo kalnelio, kad toliau įsižiūrėtų, daugiau pamatytų ir visam gyvenimui įsidėmėtų… Tiesa, tie besileidžiančios saulės ir akių šviesos ryškiai paaiškėja iš viso teksto, o novelės pradžioje gamtos detalės nužymi bendrą kūrinio nuotaiką. Besileidžianti saulė ir artėjanti tamsa visada žmogaus širdy žadina liūdesį ir ilgesį. J.Aputis – liūdnos nuotaikos meistras, o tai akivaizdu nagrinėjamos novelės ištraukoje. Autorius pirmiausia vardina gamtos detales, atitinkamai nuteikia skaitytoją, o po to apibendrina personažo būseną: “Gvildys pajuto liūdesį, koksai pasitaiko ne taip dažnai gyvenime…”.
Pagrindinis kūrinio veikėjas toks graudus dėl viduje vykstančių konfliktų. (Vidinių žmogaus konfliktų vaizdavimas – irgi vienas iš J. Apučio kūrybos bruožų). Gvildį slegia kasdienybės inercija. Darbas kolūkio laukuose ir buitiniai namų rūpesčiai – štai ir visas gyvenimo turinys. Tačiau pagrindinis personažas ne tokios prigimties, kuri pasitenkina darbu ir sočiu kąsniu. Gvildžio užkopimas į kalnelį gali simbolizuoti ir jo norą pakilti virš kasdienybės, pilkos ir slegiančios sielą. Kilnesnio tikslo, gilesnės gyvenimo prasmės troškimas ištraukoje suvokiamas iš poetiškai nusakytų traktorininko apmąstymų Kaimo žmogaus buitiniai rūpesčiai vardijami metaforiškai: ”…krauni paukščiams lizdus ir saugai nuo vanagų plikus jų mažylius”, “spinduliuoji šviesas ir spalvas”… Poetiškai apibūdintas ir tėvo vaidmuo šeimos gyvenime: “…jei tavęs nebūtų, suklauptų viskas ant kelių…”. Vadinasi, pabėgti nuo slegiančios kasdienybės nėra jokios vilties. Konfliktas neišsprendžiamas: nepatenkintas esamu gyvenimu, alksti kažko, kas pačiam visiškai neaišku, daugiau, bet neturi teisės elgtis kitaip, negali pabėgti nuo savęs ir gyvenimo.
Taigi tą vakarą Gvildys, kur kas jautresnis pasidarźs dėl per pietus išgerto buteliuko ir stipriai veikiamas gamtos grožio, vakaro ramybės, skaudžiai ilgisi kitokio, gražesnio ir prasmingesnio, gyvenimo. Tą vakarą jis susimąsto, pasižiūri į save iš šalies, ypač iš to taško, kai” vienąkart tavźs nebebus”. Ir tada Gvildį, kaip ir daugelį J. Apučio novelėse vaizduojamų kaimiečių, ima draskyti dvi jėgos: gyvenimo būdas ir savo veiklos aukštesnio tikslo pasiilgimas, noras likti taikoje su likimu, su sąžine. Ypač stipriai žmogų veikia sąlytis su gamta ir įsiklausymas į save, savo gyvenimo, vidinės būsenos analizė. Sumaterialėjimas, susmulkėjimas nuaidi kaimiškos prigimties personažų sieloje graudžiu liūdesiu, skaudžia aimana. Tą liūdesį dar labiau stiprina grįžimas mintimis į kasdien tolstančią vaikystź, kuri “persekioja kiekvieną liūdesio ar ilgesio valandą”. Galbūt Gvildžio kopimas į kalnelį irgi gali būti siejamas su vaikystės prisiminimais: atsigręži nuo pasiektos gyvenimo aukštumos į praeitį ir pamatai ten save. Apie vaikystę J. Aputis kalba metaforiškai kaip apie šaltinį, kuriame netrūksta tyro vandens ištroškusiai širdžiai pagirdyti. Žmogus, prisiminimų veikiamas,pasidaro “pats sau keistas”, nekasdieniškas, bet tas keistumas jam labai malonus, nors ir elegiškas.
Ištrauka baigiama užuomina apie Sizifo akmenį. Iš legendos žinome, kad Sizifui sunku ritinti akmenį į kalną, nėra jokios vilties pasiekti kalno viršūnę ir baigti kančias, kasdien vėl būtina pradėti viską iš naujo. Taip prakeiktas Sizifas. Panaši ir Gvildžio dalia. Tiesa, jis ne Sizifas, tad ir jo vargų kalnelis ne pats aukščiausias (Šatrija dunkso tolumoj). Sakinys “bet mes nenorime, nenorime jo paleisti atgal” byloja apie kaimo žmogaus pareigas, atsakomybės supratimą, jo kantrybę, ištvermę ir didžiulę viltį, kad gal bus kitaip.
Novelės epigrafu paimta ištrauka iš liaudies dainos. Pirmiausia – tai ženklas, paryškinantis kaimiškąją novelės tematiką. Ilgųjų balsių dominavimas leidžia manyti, jog dainuojama tęsiamai, o toks dainavimo būdas atspindi ilgesingą dvasinę būseną. Tą ilgesį, kažkokį nerimą, gal ir liūdesį nusako ir trys prasmingi (Leiskis mani namopi) žodžiai. Pati to trijų žodžių junginio prasmė byloja apie nepasitenkinimą esama padėtimi, norą sugrįžti ten (pas artimuosius ar į vaikystę), kur ramu, jauku, kur tikimasi rasti paguodą, užuovėją nuo gyvenimo negandų. Tačiau tokia liaudies dainoje pabrėžta liaudies viltis yra visiškai priešinga tam, kas Gvildžio laukia jo namuose. Vadinasi, nebėra senojo kaimo, senų bendravimo tradicijų, senos sampratos apie šeimą. Senojo kaimo griovimas, jo gražiųjų tradicijų nykimas – viena iš J.Apučio kūrybos problemų, kuri novelėse vaizduojama tiesiogiai arba išryškėja iš potekstės, iš atskirų užuominų. Vadinasi, epigrafu paimta liaudies dainos citata atspindi J.Apučio kūrybos tematiką, susietą su kūrinio problematika ir nuotaika.
Taigi nagrinėtoje novelės “Horizonte bėga šernai” ištraukoje atsispindi daugybė J.Apučio kūrybos bruožų: polinkis rašyti kaimo tema ir vaizduoti netradicinio žmogaus vidinį konfliktą, meistriškai analizuoti psichologinę pagrindinių personažų būseną ir kurti elegišką novelės nuotaiką, pabrėžti žmogaus ryšį su gamta, išryškinti išsilaisvinimo iš kasdienybės idėją. J.Aputis meistriškai kuria iškalbingos tylos, laukimo, nežinios, artėjančios grėsmės nuotaiką. Ištrauka pilna simbolinių detalių, užuominų, kurių prasmė išryškėja iš konteksto arba paliekama pačiam skaitytojui spręsti.