Kreipiniai sakinyje dažniausiai skiriami kableliais.

Nešk, žirgeli, raganėlę per laukelį rudenėlio.

1. Kreipinys sakinio viduryje išskiriamas iš abiejų pusių kableliais, o sakinio pradžioje ar pabaigoje atskiriamas kableliu.

Dukrele, paskubėkim šieną grėbti.

Kur skubi, Žygimantai?

Kas tu esi, žmogau, pakėlęs šautuvą prieš niekuo nekaltą žvėrį?

2. Kreipinys gali turėti sau priklausomų žodžių, dažniausiai pažyminių, su kuriais drauge ir išskiriamas, arba priedėlį, kuris išskiriamas, jei eina po kreipinio – savo pažymimojo žodžio.

Kas gi tu, Nemuno šalie, kurios gerumu aš alsuoju?

Ačiū tau, bevardi šaltini, už numalšintą troškulį.

Lenkiuosi tau, nuostabioji Šatrija!

Mildute, seserėle, padiktuok man diktantą.

O kodėl tu, žmogau, amžinas keleivi, šitoj didžiulėj žemėj vietos nerandi?

3. Kai sakinio pradžioje ar pabaigoje esantis kreipinys tariamas pabrėžiamai, po jo rašomas šauktukas, retkarčiais (reiškiant susijaudinimą) – daugtaškis. Šauktuką rašome ir po pabrėžiamai tariamo kreipinio priedėlio.

Eikim pas motulę, Petriuk!

Žmogau! Gal kartais tu manai, kad su šituo švarkeliu iškęsi žiemą?

Sesut… kaip tu gali šitaip?!

Vaike! Skrajūne! Kur leki?

4. Kreipinio reikšmę turintys būdvardžiai ir dalyviai skiriami kaip ir kiti kreipiniai.

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!

Kilk, saulute, kilk, meilioji!

5. Kai prieš kreipinį eina jaustukas, jis paprastai atskiriamas kableliu, tačiau, kai jaustukas yra glaudžiai sutapęs su kreipiniu, jis skiriamas kartu su kreipiniu.

Ei, Morta, atnešk mums iš šulinio vandenėlio.

Ai meistružėli, kam vėją tokiems niekams varginti.

6. Kartais įvardis tu prisiplaka prie kreipinio ir su juo kartu išskiriamas, tačiau jis tokiu atveju negali būti sakinio veiksniu. Jeigu jis eina sakinio veiksniu, tai su kreipiniu neišskiriamas.

Kodėl tu, žolele, esi man iš visų žaliausia?

Oi tu seserėle, kol viena buvai, vargelio nematei.

7. Su kreipiniu nesutapę antrojo asmens įvardžiai atskiriami nuo kreipinio.

Kas apverks jus, brolužėliai, kas nupirks vainiką?