Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane “Meisteris ir sūnūs”

P.Cvirkos romanas “Meisteris ir sūnūs” – tai linksma knyga apie kaimo amatininkus, du gerus draugus meisterį Deveiką ir siuvėją Krizą. Jiems būdingos geriausios liaudies savybės: šviesus, optimistiškas požiūris į gyvenimą, linksmumas, kūrybiškumas, nagingumas, kova už laisvę, neapykanta prispaudėjams.
Stalius Deveika – tikras liaudies menininkas. Visą sielą įdeda droždamas kryžius, margąsias skrynias, lazdas ir kitką. Nuo kitų amatininkų skiriasi kūrybiškumu, gebėjimu daryti gražius daiktus. Deveikai darbas – tai kūryba, dažnai ir pinigų neima, svarbiausia jam, kad kūriniai teiktų žmonėms džiaugsmo. Be to, meistras daro ne tik buičiai reikalingus daiktus, bet ir tokius, kurių sumanymas kyla iš svajonių, fantazijos (pvz., pagamina paukštį). Moka prakalbinti medį, įkvėpti jam gyvybės: “Nepajunti – iš po drūžlių, iš medžio šerdies kalasi nosis, ranka, koja. Tada dar smarkiau juda pirštai”. Taip gimsta dievukų, kareivių, žvejų figūros. Stovi apylinkėje jo darbo kryžiai ir džiugina žmones. Tai tikras kūrėjas. “Jo net širdis sudreba, kai paima beržo ar liepos gabalą. Jis ilgai šildo medį rankose, o jo pirštai taip ir niežti ką nors išdrožti”. Laimingiausias Deveika, kai jam pasiseka darbas. Ypač pavyko lazdas išdrožti! Rangosi gyvatės, raguotasis šėtonišką snukį rodo, įvairūs paukščiai tarytum gyvi. Ant lazdų sutupdė pusę rojaus ir pusę pragaro gyventojų. Kūryba – prasmingiausia gyvenimo dalis.
Tačiau Deveika negali kurti užsakytas. Kūriniai gimsta tik tada, kai jo krūtinę kažkas “kelia”. Kai meisterį apima įkvėpimas, jo niekas nemato daugelį dienų. Kartais net namus palieka, norėdamas pabėgti nuo alinančios kasdienybės, kur jo nesupranta, tačiau pareiga uždirbti duoną grąžina atgal. Taigi kūrėjas patiria nemažai prieštaravimų tarp menininko polėkių ir šiurkščios realybės.
Meisteris labai mėgsta pabuvoti gamtoje, ypač sekmadieniais. Jos grožis skatina kurti. Galvoje jam kyla įvairiausių minčių, ir diskutuoja su krizu apie gyvenimą, laimę. Meisteris žmogaus laimę lygina su paukščiais: “Mat jie be vargo sukinėjasi. Jeigu žmogus kada nors bus toks – vot tai bus laisvas”. Paukštis – vienas jo kūrybos simbolių.
Deveika mėgsta bendrauti. Praeidamas pro žmones kiekvieną užkalbins: vieną paglostys, kitą ugnies pypkei prisidegti paprašys, mergaites paerzins. Jis visada linksmas. Jautrus ir geraširdis: slaugo sumuštą draugą Krizą, labai liūdi jam mirus, “net saulė darosi tamsi”.
Deveika – tai vienas poetiškiausių P.Cvirkos herojų. Jo paveikslu rašytojas atskleidė žmogaus dvasinį tvirtumą, atsparumą, kūrybingumą ir mokėjimą juoktis.

Leave a Reply

Your email address will not be published.