Gyvenimas suformavo krikščionišką pasaulėžiūrą: labdara, asketiškas gyvenimas ir kūryba, paremta krikščioniška morale.
Amžinos vertybės – menas, muzika, knygos,… Viena realybė jos gyvenime – žmogaus siela. Pats meistriškiausias apsakymas – “Dėl ko tavęs nėra?”
Apysaka “Sename dvare”
Pasakotojos sieloje iðsakytas praradimo jausmas.
1.Pagrindinė veikėja – mamaitė. 2.Ji – dvaro ponia, 3-jų vaikelių motina, pavyzdinga, pareiginga žmona. 3.Vargšų globėja ir mokytoja. Subtilios dvasios moteris.
Apsakymas “Irkos tragedija”
1.Graži idėja: vaikas turi mylėti, būti mylimas ir reikalingas. 2. Psichologiškai įtikinamas Irkos paveikslas.3.Įdomi siužeto raida.
IRKA:Klusni dukra (74), mylinti tėvus (76, 78), jautri (80), ryžtinga (82), sumani (82, 84), drąsi (82, 84), mėgstanti svajoti (78), lakios vaizduotės (76), skaudžiai išgyvenanti tėvų skyrybas (81, 86), mylinti gamtą (74), mylinti gyvūnus (78, 79), mandagi (77), siekianti kuo daugiau sužinoti ir išmokti (77), turinti savo pasaulį (75), tikinti (75), vieniša, nori artumo.
Kuo Šatrijos Ragana reikšminga lietuvių literatūrai?
1 Atskleidė dvaro gyvenimą. 2 Kvietė aukštuomenę į bendrus tautos rūpesčius. 3.Sukūrė meniškus katalikiškos pasaulėžiūros charakterius. 4.Žiūrėjo į vaiką kaip į asmenybę. 5.Jos kūryboje – savotiškai individualiai mąstančios moterys.6. Daugiausia dėmesio sutelkia į žmogaus dvasią.7. Kuriamas psichologinis, bet ne iðorinis pasaulis.

Vaiko pasaulis Šatrijos Raganos kūryboje
Labai subtiliai vaiko pasaulį kuria Šatrijos Ragana savo kūryboje. Ji piešia pasaulį tokį, koks jis atrodo žvelgiant mažo vaiko akimis.
Novelėje “Irkos tragedija” Šatrijos Ragana rašo apie mažą septynerių metų mergaitę Irką, kuri, nors ir gyvena apsupta idealios buities, yra nelaiminga. Apysakoje “Sename dvare” rašytoja vaizduoja pasaulį kitos mažos mergaitės – Irusios – akimis. Šių dviejų vaikų pasaulis visiškai skiriasi. Irusia gyvena apsupta motiniškos meilės ir globos, ji turi du jaunesnius broliukus. Namuose jai miela, ramu. Irusia – laimingas vaikas. Ji gyvena vaikiškomis svajonėmis ir mintimis, neretai iš tikrovės nuklysdama į fantazijų pasaulį. Ji turi savo darbelių, įsipareigojimų, tikslų (prižiūrėti savo rožes, pasiūti staltiesėlę mamytės vardi dienos proga), tačiau visa tai jai malonu. Irusia stengiasi elgtis taip, kad mamytė būtų laiminga. Mergaitė mamą myli tyra, vaikiška meile. Ji rūpinasi, kad mama visada būtų laiminga, jaudinasi, kad tik ji neliūdėtų. Mama Irusiai – kažkokio ypatingo, neįprasto grožio įsikūnijimas. Irusia norėjo apsaugoti mamą nuo visko, kas nemalonu. Ji net atitolo nuo tėvelio, kuris neretai įskaudindavo mamą. Tačiau Irusia turėjo šiltus namus, kuriuose šalia jos buvo ir mylinti mama, ir materialine gerove besirūpinantis tėtis. Ji ir jos broliukai galėjo draugauti ne tik tarpusavyje, bet ir su kaimo žmonėmis. Jie nebuvo vieniši.
Pagrindinė novelės problema – Irkos vienišumas. Ji jaučiasi nesaugi savo pačios namuose, nes jos namai nėra tikri. Ji gyvena tik su mama, nes tėvai išsiskyrę. Bet maža to, kad Irkos namų židinys jau išardytas, dar ir mama nesirūpina, negloboja savo mažutės, septynerių metų tesulaukusios dukrelės. Vienintelis ją mylintis ir ja besirūpinantis sutvėrimas yra šunelis Džim. Būdama neapsakomai vieniša, Irka vis dažniau pasineria į fantazijas, į stebuklingąjį dangaus pasaulį. Ji nesąmoningai lygina jai mielą gamtą su atšiauriais namais. Negalima teigti, kad vien Irka daug fantazuoja. Tiki nebūtais dalykais ir Irusia, tačiau jos tėtis neleidžia jai per toli nutolti nuo realaus pasaulio. Tačiau Irusia dar nenori tikėti, kad stebuklingasis pasakų pasaulis iš tiesų neegzistuoja. Irka į pasaulį žvelgia kitaip. Ji įsivaizduoja, kad visi jai mieli gamtos reiškiniai, elementai yra gyvi. Ji kalbasi su žvaigždelėmis, stebi saulutės namus, kalbasi su Džim. Ji nejaučia ribos tarp realaus pasaulio ir fantazijų. Ir neturi nė vieno artimo žmogaus, kuris paaiškintų, kaip viskas yra iš tikrųjų. Irka gyvena savo pasaulėlyje, kurį sudaro ji, lėlės ir žvaigždelės, ir jokio suaugusio žmogaus, todėl Irka, būdama naivi ir vaikiška, palaipsniui tampa pakankamai suaugusi. Netgi Irusia, kuri yra vyresnė už Irką, dažnai elgiasi vaikiškiau nei septynerių metų mergytė. Irka turi suaugusiam žmogui būdingo užsispyrimo, ryžtingumo (viena ryžtasi važiuoti pas tėvelį į Kauną). Šatrijos Ragana vaizduoja, kaip iš atstumto, vienišo vaiko, turinčio kovoti su liūdesiu, skausmu ir baime, susiformuoja “suaugęs vaikas”. Vaikas, negalintis rūpintis vien žaislais ir pasakomis, o turintis žvelgti kažkur daug giliau ir baugų, sudėtingą pasaulį vertinti nebe vaikiškomis akimis. Toks vaikas savo svarstymais, norais kartais atitolsta nuo tikrovės. Štai kodėl Šatrijos Raganos sukurtame pasaulyje labai ryški artumo tema. Irusiai, gyvenančiai su abiem tėvais, vis dėlto artimesnė už tėtį yra mama. Taip yra todėl, kad vaikus labiau prižiūri, jais labiau rūpinasi ir daugiau su jais praleidžia būtent ji. Todėl ir Irusia stengiasi, kad mama būtų laiminga, rokšta, kad ji visada būtų šalia. Smalsios vaiko akys daug ką pastebi, todėl Irusia suprato, kad tėvelis mamytę skaudina, jos nesupranta. Irusiai tėtis tampa daug tolimesnis už mamytę. Bet tai dar nereiškia, kad mergaitė tėvelio nemyli. Tik jai svarbesnė yra mama, nes ji daug trapesnė, pažeidžiamesnė nei tėtis. Irkos pasaulyje artumo tema daug ryškesnė. Nors Irka gyvena su mama, jai artimesnis atrodo tėtis, gyvenantis Kaune. Taip yra todėl, kad mama ją atstumia, neišklauso, nesuteikia jai tos šilumos, kurią turėtų suteikti. Ir mergaitė įsivaizduoja, kad jeigu tėvelis būtų šalia, viskas būtų kitaip. Su tėveliu susijusios viltys, kad gyvenimas pasikeis į gerąją pusę, todėl tėtis Irkai artimesnis nei mama. Tačiau artimiausia Irkai vis dėlto yra gamta: šunelis Džim, saulutė, žvaigždės. Taip yra todėl, kad mergaitė žymiai daugiau laiko praleidžia stebėdama gamtą, žaisdama su šuniuku bei lėlėmis nei bendraudama su mama ar tėčiu. Ir Irka labai daug žino apie gamtą: nuolatos bėga namo, kai saulutė eina į savo namelius; stebi žvaigždes, net turi savo mylimiausią žvaigždelę. Todėl gamta Irkai yra pati artimiausia. Be to, gamta mergaitei nelemta nusivilti, kaip kad žlugo visos jos iliuzijos dėl tėvų susitaikymo, mergytei nuvykus į Kauną. Tada, kai Irka suprato, kad ji nereikalinga ir tėveliui, ją paguodė ne kas kitas, o ištikimasis Džim Taigi Šatrijos Raganos vaizduojamas vaiko pasaulis novelėje “Irkos tragedija” ir apysakoje “Sename dvare” labai skiriasi. Akivaizdu, kad mažam vaikui svarbiausias dalykas yra bendravimas su tėvais. Skirtingas tėvų požiūris į vaikus suformuoja skirtingus vaikų charakterius.

Šatrijos Ragana “Irkos tragedija”
Vaikystė – tai toks gyvenimo tarpsnis, kai žmogus dar nesuvokia daugelio dalykų arba suvokia juos kitaip, nei būdamas suaugęs. Dažnai mane tiesiog nuteisdavo “amžinoji” mano mamos frazė: “ Kai būsi mano metų…” Bet, laikui bėgant, pradedu suvokti: vaikui sunku suprasti suaugusį, o suaugusiam neįmanoma suprasti mažo žmogaus…
Vaikystėje mums formuojasi įvairiausių dalykų samprata, mūsų charakteris, požiūris į pasaulį: vaikai be galo jautriai reaguoja į juos supančią aplinką. Vieną iš itin jautrių vaikų aprašė lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana savo apsakyme “Irkos tragedija”. Tas žmogutis – tai septynerių metų mergaitė Irka, kuri suvokia daugelį dalykų ne pagal savo amžių, žino leistinas ribas vaikui. Nors jos gyvenime nėra vargo ir skurdo, tačiau galima drąsiai tvirtinti: tai nelaimingas vaikas. Jau pačioje apsakymo pradžioje mane labai nustebino motinos elgesys. Irkos mama – tai žmogaus, nuo kurio dvelkia šaltas abejingumas savo vaikui, apsimestina meilė. Man susidarė įspūdis, jog Irka yra kaip našta šios dar gana jaunos moters gyvenime. Aš suprantu, galbūt ji troško kažko daugiau iš gyvenimo, bet nemanau, kad tai jai suteikia teisę pamiršti savo vaiką ir motinystės pareigas. Bet čia, nelaimė, dar pasimaišo ponas Gurskis. Tai žmogus, kuris Irkos mamai pasirodo svarbesnis už ją. Irka nenori ir pradžioje nesistengia susitaikyti su realybe, todėl ji bando kovoti už savo mamytę, o kai Gurskis pagąsdina Irką, kad išvažiuodamas gali išsivežti ir mamytę, ji su skausmu atrėžia: “tamsta neturi teisės… Tamsta – ne tėvelis…” Kad ir kaip mergaitė stengiasi atkreipti motinos dėmesį į save, priminti, kad ir jai reikalinga meilė, motinos šiluma, deja, jos pastangos bevaisės. Svajonės, viltys žlunga viena po kitos. Tai iki pat gelmių sukrečia mergaitę, kuri tiki, kad kada nors sugrįš tėvelis, kad ji vėl gyvens darnioje šeimoje, tiki gėrio, grožio, santarvės egzistavimu. Pavelas Vožinovas yra pasakęs: “Kai visiškai sudūžta vienas tikėjimas, niekada neatsiranda antras. Jo vietą užima netikėjimas.” Todėl Irkos nuoskauda be galo didelė, dvasia jau pažeista. Be to, susidaro įspūdis, kad vaikams suaugusiųjų motyvai ir poelgiai atrodo tokie gremėzdiški ir grėsmingi, kaip pavojingi žvėrys, kuriuos matai tamsaus miško šešėliuose. Vaikus suaugę tampo lyg kokias marionetes. Irka pasijunta atstumta, nemylima, niekam nereikalinga. mamytė neateina palinkėti labos nakties, neturi laiko pasikalbėti, negali eiti pasivaikščioti. “Nebemyli jos mamytė, nebemyli…” Vienintelė paguoda – jos gerasis draugas, ištikimasis šunelis Džimas, kuriam reikalinga Irkos meilė. Tačiau tai yra menkniekis prieš tėvų meilę. Tokia būsena, kokioje buvo šis mažas žmogutis, ne vieną iš mūsų kada nors yra paskandinusi depresijoje. Tokiu atveju žmogus dažniausiai puola į paniką, pradeda blaškytis. Irka mąsto vaikiškai. Paskutinė jos viltis – tėvelis. “Ji žino jau, ką padarysianti: ji važiuos jau pas tėvelį – pas savo mylimiausiąjį, brangiausiąjį, visame pasaulyje geriausiąjį tėvelį. Tėvelis niekados taip nepadarytų; tėvelis Irką taip myli; taip myli.” mergaitė ilgai nedvejoja, pasiima Džimą, “renkas mažiausiąją, labiausiai jos globos reikalingą lėlę” ir išeina su mintimi, kad “mamytė, parvažiavusi šįvakar jos neberas, nerimaus, gailėsis Irkos, ieškos… o gal ir verks…” Irkos laukia naujas smūgis, naujas nusivylimas…
Atvažiavus į Kauną, ji susiranda (padedama nepažįstamos ponios) tėvelio namą, tačiau vietoj jo duris atidaro nematyta moteris. Skaudi tiesa suduoda Irkai didelį smūgį, lyg replėmis kas suspaudžia širdelę. Sutrypta paskutinė Irkos viltis, pasaulis, rodos, apsivertė akyse. “Ji žengė kelis žingsnius pas atamaną ir ten susirietusi verkė ir verkė, kratoma kukčiojimų…”
Pirmieji Šatrijos Raganos apsakymėliai (“Margi paveikslėliai”, 1896; “Pirmas pasibučiavimas”,1898) buvo sukurti objektyvaus aprašinėjimo stilistika, į kurią dvidešimtmetė altruistė buvo pakankamai įsižiūrėjusi, perrašinėdama savo kaimynės Žemaitės kūrinių rankraščius. Čia sekamos įprastos socialinio blogio istorijos. Čia intonuojamas žmogaus balsas ir išlaikoma tarminė fonetika. Bet stebėjimo laukas nėra platus. Aprašinėjimo stilistiką, negavusi tirðto detalių klodo ir nemaitinama socialinių kontrastų įtampos, lieka statiška ir blyški. Stovėdama neutralaus stebėtojo pozicijoje Šatrijos Ragana ne tiek konstatuoja tai, kas yra, kiek teigia jai rūpimus dalykus ir brėžia idealios tikrovės variantus.
Pirmas parašytas ir išspausdintas Šatrijos Raganos apsakymas – “Margi paveikslėliai”. Jame kalbama apie pagrindinę vyrų ydą – girtuoklystę, bejėgę moterį ir jos vaikus. Marijos debiutas pavyko, daugelis gyrė jos stilių, o pati blaškėsi. Apsakymas “Pirmas pabučiavimas” rodo, kad rašytoja pasidavė skaitytojų skoniui – fiksuoti autobiografinius momentus. Višinskis tai supeikė, tadėl apsakyme “Šv. Jono naktis” Marija suvokė save kaip rašytoją – kūrė vientisą siužetą. Šiauliuose parašė apsakymą “Saulei nusileidžiant”. Apie 1900m. dirbdama Pavandenėje užbaigė apysaką “Viktutė” – stambų, gana biografinį kūrinį. Išryškėjo pačios rašytojos romantinė svajonė – aukotis kitiems.
Apysakoje “Viktutė”, parašytoje dienraščio forma, atsirado lietuvių prozoje neįprasta intymaus pokalbio su savimi tonacija, reikalaujanti “absoliutiško atvirumo”, pasak autorė. Visą apysaką ji sukūrė klausimais ir šūksniais pulsuojančių frazių maniera, kuri turėjo žavaus mergaitiško trapumo ir lengvumo. Parašytam žodžiui suteikė ryškų emocinį elementą, ardantį referentinį pasakojimo objektyvumą. Fragmentiškumas – tokio pasakojimo norma, atliepianti moteriško intymumo prigimtį.
Apysakoje “Sename dvare” nėra vieno emocinio įvykio, kuris koncentravo “Viktutės” dienoraštines digresijas. Pasakojimas laisvai šakojasi į didesnius ir mažesnius epizodus, graudžias ir komiškas charakteristikas, kurios pagrindiniams veikėjams yra tik įdomūs “observacijos” objektai, o ne jų vidinio tapsmo akstinai. Šatrijos Ragana išveda į sceną išraiškingus senojo dvaro tipažus, aprašo dvaro pokylius, šokius, medžiokles su skalikais, imituoja dvaro pokalbių meilų lipšnumą ir manieringą eleganciją. Personažų dialogai nusagstyti lenkiškomis frazėmis, specifiniais terminais, žargonizmais, o puotos ir vakaronės lenkų eilėraščiais ir dainomis.
Irkos tragedija – tai apysaka, kurioje vaizduojama 19a. pabaigos Lietuvos dvarininkija ir jos buitis. Apysakoje sprendžiamos žmonių tarpusavio santykiu problemos. Apysakos siužetą sudaro dvarininkų šeimos gyvenimas. Pagrindinis apysakos personažas – Irutės motina Marija – tauri romantikė, filantropė, gyvenanti muzikos ir literatūros pasaulyje, visur ieškanti aukštesnės prasmės, žmoniškumo, po išorine rimtimi slepianti ilgesį, nepasitenkinimą, gilią rezignaciją. Mamatė taip pat domisi lietuvių valstiečių gyvenimu, moko jų vaikus, skaito draudžiamą lietuvišką spaudą, šelpia neturtingas šeimas. Ji dvaro ponia, trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja ir užtarėja, labai subtilios dvasios moteris. Ji labai myli savo vaikus, stengiasi, kad tai, kas svetima, nežalotų vaikų dvasios. Jai svarbiausia – nesužaloti vaikų. Beveik visi kiti apysakos veikėjai priešpastatomi idealiam “mamatės” paveikslui. Jie pavaizduojami realistiškiau, kai kurie satyriški bei humoristiškai ir pasižymi tipiškais bruožais. Tokie yra Irutės tėvas Liudvikas, paskendęs ūkininkavimo reikaluose, jo sesuo Karusia bei jos vyras Valeslovas, Irutės dėdė Aleksandras ir jo žmona, muzikalusis Jonavičius, Kazimiero žmona bei kiti kaimo žmonės. Apsakymas “Irkos tragedija” laikomas geriausiu Šatrijos Raganos kūriniu, nes jame sprendžiamos šeimoje iškilusios problemos, aprašytos dvidešimto amžiaus pradžioje, yra labai svarbios ir aktualios ir šiais laikais.
Šatrijos Raganos pasakojimas įgauna meninio savitumo, kai autorė pasiduoda vidinių impulsų srautui, kai idealybės siekiniais, moralinio taurumo dvasia ir amžinybės kontempliacija peršviečia savo pačios autobiografiją, kurią įteisina kaip esminį prozos šaltinį. Šatrijos Ragana – pirmoji sudėtingo vidinio pasaulio naujų vaizdinės plastikos ir emocinės sugestijos elementų reikšti įtemptam minties gyvenimui, nuotaikų kintamumui, dvasinei pilnatvei, žmogaus, kuris nebėra tik visuomeninių santykių produktas.