Vinco Mykolaičio-Putino romanas “Altorių šešėly” (I dalis)

Tai trijų dalių romanas: “Bandymų dienos; Introibo ad altare Dei – mišių pradžios žodžiai”, Eina gyvenimas; Quia peccavi nimis”, “Išsivadavimas; Mea maxima culpa – mano didžiausia kaltė”.

“Romano tema – vidinis konfliktas tarp kunigo ir poeto. Kritikuodamas katalikų dvasininkijos ir buržuazinės visuomenės ydas, atskleisdamas pagrindinio veikėjo Liudo Vasario kelią į išsivadavimą, rašytojas pasmerkė klerikalizmą, jo romanas tarnavo pažangos interesams, padėjo ir padeda ugdyti harmoningą žmogaus asmenybę.”

Pagrindinis herojus klierikas Liudas Vasaris, kuris tik įšventintas į kunigas pagaliau suvokia, kad pašaukimas ne jam ir visaip stengiasi atsikratyti tos naštos… Visos trys dalys yra iš 26 skyrių.
1 dalis. I skyrius. Bando prisitaikyti prie seminarijos rutinos. II skyrius. Smulkiai aprašomos kasdieninės apeigos, Liudo pamąstymai, pasakotojo nuomonė. III skyrius. Vasaris nagrinėja save, pasakoja gyvenimo gimnazijoje ypatybes, patirtus spūdžius. IV skyrius. Variokas pasikviečia Liudą pasivaikščioti ir išdėsto savo nuomonę apie visas seminarijos apeigas, kokios jos “komedijos”, taip Vasariui papasakojo, jog tokių kaip jis yra daug ir tik retas tikrai turi tą įkvėpimą; Variokas nusprendė išstoti, nes vienintelis noras buvo – užaugti kunigu tik egoistiniams tikslams; parodė Liudui laikraščių seriją, kuriose jis pamatė uždraustą vaisių – moteris, kurias gimnazijos vadovybė iš tų laikraščių iškarpydavo arba išskusdavo. V skyrius. Pirmą kartą į seminariją atvažiavo Liudo tėvai ir pirmą kartą jį pamatė su sutana ir iškart pradėjo vadinti jį kunigėliu; kai jis parodė tėvams į Varioką ir apie jį papasakojo, tėvai piktai pažiūrėjo ir iškart moralą atskaitė; Vasario pokalbis su knygininku Jonelaičiu apie gyvenimą seminarijoje, kuris pakėlė puolusią Liudo dvasią; kartu su Juozu Petryla, Kaziu Balseliu ir Petru Kasaičiu Liudui teko pasidalinti jam tėvų paliktą lauktuvių dėžę, jie sėdėjo “žiurkininke” palėpėje, kurioje buvo galima pasislėpti nuo prižiūrėtojo Mazurkovskio; išgirdęs prižiūrėtojo žingsnius ir kosėjimus apie tai puotaujančius įspėjo vienas klierikas (“visgi yra tokių geradarių…”); draugams pranykus “žiurkininke” Vasaris vis dar stovėjo sustingęs prie savo atvertos dėžės, kol pagaliau durų neatvėrė prižiūrėtojas, kuris po to atskaitė moralą. VI skyrius. Baigėsi pirmieji mokslo metai. Prieš išvykstant dvasios tėvas pamokė kaip reikia elgtis. Važiuodamas namo Liudas negalėjo atsigėrėti gamta, kurios jau seniai nematė. Laukė nesulaukė gimtojo kaimo. Žmonės nusiimdavo kepures prieš jį. Džiaugėsi, kad niekas jo nebežadins. Susitiko savo parapijos klebonas, kuris, ne kaip tikėjosi, buvo mielas ir geras. Su klebonu nuvažiavo į kitą parapiją, kurioje gyveno Petryla. Ten klebonas, su turtingu stalu, turėjo augintinę Liucę, ištvirkusią mergą, kuriai baisiai patiko kunigai. Liudas pamatė, kad klebonai ne tokie šventi ir kad Variokas buvo sakęs tiesą. Vasaris pamatė, kaip klebonas susiginčijo su abstinentu Šilučių vikaru, dėl grafino alkoholio. Susitiko Liucę ir iškart apdegino jai ranką, dėl ko jis ilgai save graužė ir tuo metu nieko negalėjo jai pasakyti. VII skyrius. Ilgai galvojo apie scena su Liuce ir kūrė, kaip pasitaisyti. Paskutinę atostogų dieną Liudas nusprendė praleisti pas Petryla, kad tik pasimatytų su Liuce. Vasaris karščiai diskutuoja su studentu apie kunigijos naudą ir esmę. Liucė prieina prie Liudo ir uždengusi jam akis prašo spėti, bet ne spėja, o “prašo leisti”, atsakymas Liucei nepatiko “Fi”, nes buvo per daug jau nuolanku, bet Liudas toks jau buvo. Jis vėl milijoną kartų įsivaizdavo šią sceną ir vėl save graužė, kad galėjo prieš ją pasirodyti ir geriau. VIII skyrius. Nauji mokslo metai. Gyvenimas jau nebe “labirinte” po keliolika žmonių, o kambariuose po keturis. Į kambarį Liudas grįždavo tik nakvoti, o taip eidavo į aulę ir ten skaitydavo bei daug galvodavo. Galvojo jis apie nuotykius su Liuce iš išvis apie moteris, kokios jos iš kelio vedančios ir ar turi jos ką gero. Per dvi savaites Vasaris vėl apsiprato, bet jam buvo liepta grįžti į “labirintą” ir jo menki bandymai ką pakeisti buvo nieko verti. Jis buvo per daug nuolaidus ir nuolankus. IX skyrius. “artinosi dideli Panos Marijos nekalto prasidėjimo atlaidai”, labai iškilminga šventė.. daug ruoštis. Vėl apgalvoja savo veiksmus jei susitiktų Liucę. Nupasakoja visą ceremoniją, kurios metu giedodamas pamatė moterį su baltu gaubtuvu ir ji jam įstrigo giliai atminty. Ta Nepažįstamoji buvo jo įsivaizduojamas idealas. Toji moteris Liudui uždegė širdį ir jis visą vakarą buvo kaip ne savas. Petryla praneša, jog žada atvažiuoti Liucė prieš Kalėdas ir paerzina, kad dėl Liudo ji čia ruošiasi. Nors ir suintrigavo ši naujiena Vasarį, bet daug stipresnis buvo Nepažįstamosios paveikslas. Giedoti Liudas pasirinko tą pačią vietą, kad pamatytų JĄ. Ji stovėjo ten pat kaip ir dieną prieš tai. Po to Liudas galvojo ir svajojo, kaip praeidamas jis pamatys jos veidą, kurio niekad nepamirš, ar bent prisilies prie jos. X skyrius. Poilsio diena – Liudui apgalvoti savo įspūdžius. Parašo pirmą savo eilėraštį, kurį skaito daug kartų ir bando analizuoti, lyg tai būtų ne jo. Prasidėjo nauji mokslai: filosofija, logika. Liudas bibliotekoje bandė susirasti įdomių knygų, bet tokios buvo uždraustos, bet Jonelaitis jam pasiūlė pavartyti slaptą lietuvišką laikraštį, kurį gražindamas atnešė, kaip buvo prašomas, savo parašyas eiles, kurias visgi išspausdino. Vėl Liudas bandė įsigilinti į savo eiles. Kitą dieną Jonelaitis Vasarį supažindino su kitais rašančiais į laikraštį gimnazistais Petru Varnėnu ir Matu Sereika ir jie visi priėmė Liudą į savo slaptą draugiją. Varnėnas pamokė, jog reikia rašyti iš sielos, o ne iš reikalo. Xi skyrius. Atvažiavo Petrylos klebonas su Liuce, kuri Liudą praminė Pavasarėliu, kas jo širdį dar labiau pradžiugino. Petrylos, Liucės ir Liudo pokalbis. Liudas bando nagrinėti ir įspėti Liucės praeitį. Ji padovanoja jam pirštines, kurios kaskart jas užsimovus primins jam ją. Petryla toliau prikaišioja Liudui apie Liucę. Bet vėl išvydus Nepažįstamąją, jį vėl pagavo nesuprantamas jausmas. XII skyrius. Artėja Kalėdų karnavalas ir “Šviesos” nariai, su Liudu, svarstė jo programą. Varnėnas sumanė padeklamuoti Maironio “Skausmo balsą”, visi tam priešinosi, bet veltui. Deklamuojant jį, visa salė suščiuvo, o po koncerto Varnėnas gavo daug pylos, ir tai aptarinėjo su draugais. Visi bijojo, nes buvo pasakyta: “Turi puikybės”, o šie žodžiai beveik liepia eiti iš gimnazijos. Šie įvykiai dar padrąsino Liudą, jis sekė visą lietuvišką spaudą ir iš jos mokėsi, nes net lenkiškos literatūros paragavo labai nedaug. Liudas daugiau skaitė nei mokėsi. Mokslo metų pabaigoje, Varnėnui buvo patarta nebegrįžti į gimnaziją ir tai aptemdė skaidrią Liudo nuotaiką. Bet išgirdęs perpasakotą moralą, jame rado daug tiesos, apie klieriko pažeidžiamumą…ir kad kunigas nesuderinamas su literatu. XIII skyrius. Po paskutinio metų įvykio pusę atostogų Liudas neatsigavo ir prieglobsčio ieškojo savo Aušrakalnyje, nuo kurio atsiskleisdavo dideli ir gražūs plotai ir toliai, įkvėpdavę Liudą rašyti. Vėl nusprendė aplankyti Petrylą, o labiau Liucę, bet nusivylė, nes tiek apgalvojęs susitikimo variantu buvo tiesiog ignoruojamas, nes ji užsiėmė su studentu, kuriam, kaip Liudui rodės, Liucė buvo papasakojus apie jį ir jo nesėkmes su ja. Grįžęs vėl liko į savo kalną apmąstyti naujus įspūdžius, nors ir nekokius. Po kelių dienų atvažiavo pas jį Liucė, bet tik dėl kriaušių, kurias augino jo tėvas, kuris buvo pamalonintas, kad jo kriaušės kam nors rūpi ir kad Liucė tiek daug apie jas nusimano. Kai senis Vasaris panoro pakalbėti apie bites, Liucė pašiurpo, nes jų nekentė, bet apie bites daug žinojo ją atlydėjęs vargonininkas, todėl primygtinai įsisiuliusi ji su Liudu užlipo į jo Aušrakalnį, kur ji pasiteisino dėl savo elgesio, kur jie prisiminė ir pasijuokė iš Liudo nuolankumo su ja. Liucei patiko Liudo kalnelis ir prisiskynusi gėlių, kurias vešis namo, paprašė ją dažniau lankyti ir neužmiršti, kas Liudą vėl išmušė iš vėžių. XIV skyrius. Aprašo nesutarimus su lenkais gyvenančiais tame pačiame kambaryje. Mokosi duoti išrišimus, suprasti nuodėmės sunkumą, pasakoja apie naują mokslą. XV skyrius. Vasario dienynas, kurio neskaičiau. XVI skyrius. Išmetamas penkto-paskutinio kurso studentas Radastinas prieš pat įšventinimą už netinkamą elgesį ir po kiek laiko perskaito jo laišką adresuotą vienam iš gimnazistų, nežinia kuriam, o rašo kaip gerai būti laisvam… gauna laišką nuo jau anksčiau išmesto Varnėno, kuris rašo savo nuomonę apie Liudo eiles, truputį moko. Vasaris ryžtasi užmiršti Liucę, bet nieku gyvu nepamirš Nepažįstamosios, kurią mato bažnyčioje per apeigas. XVII skyrius. Prieš pat trečiųjų mokslo metų pabaigą, bibliotekininkas Jonelaitis pasiūlo Liudui vasarą aplankyti Kauną, Vilnių, Trakus, kad pasisemti naujų minčių kūrybai. Kartu važiuoja Kasaitis ir jie trise šnekasi apie lietuvių nutautinimą. Liudas džiaugiasi šią vasarą nesusitikęs Liucės, nes taip geriau jo kunigo karjerai, tačiau tik tris savaites tebuvo namie. XVIII skyrius. Prasidėjus kevirtiesiems jo klerikavimo metams jis susimąstė apie savo pašaukimą, kadangi visuose dvasiškuose pašaukimuose jis nerado jokios atgaivos, jam tai buvo tik darbas. Tų metų pirmą pusmetį jis kas vakarą prie š miego metą sėdėdavo tuščioje, tamsioje koplyčioje ir laukė naujų jėgų antplūdžio, bet tas koplyčios jaukumas ir ramybė atbuko ir jam vėl buvo negera. Jis labai uoliai studijavo visus mokslus ir tikėjosi juose kažką rasti, bet veltui. Atbuko net jausmai Nepažįstamajai, jo pasikeitimą pastebėjo ir draugai ir sakė, kad jis ilgai taip neištvers. Bet atėjus pavasariui jis atgijo, nes išgirdęs pirmą vyturio giesmę jis prisiminė vaikystę, mamą…ir nuo to laiko ji jau nebegalėjo tūnoti tamsioje koplyčioje, nes jis pradėjo atgyti, atgijo jo jausmai pamačius Nepažįstamąją. Ir iš to uolaus kažko ieškojimo ir laukimo jis vyresnybės akyse tapo patikimas ir jo jau nebesaugojo akyla jų akis. Vasaris dar labiau užsidarė savyje ir nepametė ryžto tapti geru kunigu, pasitikėdamas tik savo jėgomis. XIX skyrius. Į seminariją atėjo naujas profesorius Vingelevičius, kuris piktindavo visus savo anekdotais, juokeliais… Vėl intensyviai Liudas save nagrinėja. Skaitydamas savo mėgstamiausią eilėraštį “Silentium” jame rašomus žodžius priskiria sau ir rašo dienoraštį. Be to pradėjo intensyviai mokytis. XX skyrius. Liudas pakviečiamas į Kleviškio klebono Kimšos 50 metų ir 25 metų kunigavimo sukaktuves, nuo dabar klebonas kanauninkas. Tą kartą jis Liucę sutiko visai kitokia nei visada, ji buvo nuliūdusi, kenčianti, baikšti, kokios Vasaris atstumti negalėjo, o taip norėjo. Vėliau vėl pokalbis su Liuce apie jį patį. Liucė stengiasi jam įskiepyti truputį jausmo, bet jis nesileidžia, bet iškelti išleistuves Liudas pasižada, nes kitais metais jis jau gal būt bus subdiakonas, o ji jau ištekėjusi, ko Liudas labai norėjo, nors kai kas kitas jam tai pasakydavo jam suspausdavo širdį. XXI skyrius. Liudas save graužė, kad po tokio užsispyrimo pamiršti ir numarinti draugystę su Liuce jis ne tik ją atgaivino, bet ir nužengė toliau nei buvo. Jis vėl pervaizduodavo to vizito vaizdus, kalbas… Jis pradėjo nebe taip uoliai atlikinėti klieriko pareigas, nes nebegalęjo susikaupti. Per atostogas kai Vasaris važinėjo po Vilnių, Liucė kiekvieną šventadienį jo laukė su nerimu, bet veltui, o daktaras Brazgys kaip įmanydamas siekė jos rankos, tačiau ji nesileido, nors ir klebono buvo įkalbinėjama. Liudas atvyko pakviesti Liucės į išleistuves. Jiedviem vėl teko jausmingai pasišnekėti ir prisiminti visas kartu praleistas akimirkas, kas Liudo širdį plėšė neapsakomai. Taip pat jam atsivėrė akys ir jis kleboną Kimšą pamatė kitose spalvose… Važiuodamas namo jis galvojo apie ateitį, kokia ji bus jam esant kunigui, o jai ištekėjus. Jis prisiminė kaip sunku būti kunigu ir likti padoriu. Bet jis save apgaudinėjo, nes kuo pavojingesni vingiai su Liuce jam pasitaikydavo, tuo jam atrodė tai taip nekalta. XXII skyrius. Atėjo išleistuvių metas. Liudas buvo be galo laimingas, nes su Jonelaičiu kartu atvyko ir seniai matytas Varnėnas, kuris mokėsi užsienyje. Iš pradžių visi buvo nedrąsūs, nes vieni kitų nepažinojo, bet reikalai po truputį taisėsi ir Liucei prasižiojus visi nuskubėjo į Liudo Aušrakalnį, pakeliui dainavo giesmes; lipimas į kalnelį visiems buvo be galo smagus, o užlipę niekas nenuobodžiavo: kalbėjo, dainavo, o galiausiai šoko ir niekam nebuvo svarbu, kad žaidimuose dalyvavo ir klierikai lygiomis teisėmis, nes tai buvo teisėta kaip kunigams. Vakarienė, visi prie stalo, kanauninkas moko, pasakoja. Kai visi pradėjo skirstytis, Liucė su Liudu susitiko tarpduryje ir ji paprašė ją lapydėti iki pakalnės, nes paliko ten savo skarą. Ten nuėję jie jautėsi labai drovūs, bet Liucė buvo ryžtingesnė ir visaip bandė vilioti Liudą, kuris iš visų jėgų tam priešinosi, ir kai buvo momentas pasibučiuoti jis nusisuko ir pasiūlė eiti namo. Dėl to, kad nepabučiavo jis ilgai gailėjosi, nes tai būtų buvęs pirmas ir paskutinis jo bučinys. XXIII skyrius. Prasidėjus penktiesiems seminarijos mokslo metams jis vėl kratė savo galvoje išleistuves ir tą įvykį pakalnėje. Kaip ir visi klierikai susirūpino mokslais, nes svarbiausias buvo rusų kalbos egzaminas, bet prieš juos visą valdžią nugirdydavo ir nusirašydavo, nes vargu ar kitaip išlaikytų. Stengėsi atlikinėti visas klierikiškas pareigas, kad užmirštų prieštaravimus savyje ir todėl apie jį valdžia buvo geros nuomonės, ko pasekoje jam pranešė, kad bus šventinamas į subdiakonus. Dėl to Petryla labai pavydėjo. Keletas pamokslų iš dvasios tėvo per pasirengimo išventinimui dienas, per kurias Vasaris dar labiau plėšėsi. Jis vėl prisiminė Varioko žodžius, jog visos apeigos tėra komedijos bei prieš akis atsistojo nuogos vergės kūnas, kurį matė Varioko rodytuose žurnaluose ir tas vaizdas nuo jo nesitraukė ir pabėgti nuo jo negalėjo. Ir kai papasakojo apie tai dvasios tėvui, jam pasakė, kad jis yra pervargęs ir dažnam taip pasitaiko. Jis tikėjosi per išpažintį gauti didelę bausmę, bet dvasios tėvas visai ant jo nepyko už nuodėmes. XXIV skyrius. Nekantriai laukiama įšventinimo apeigų. Visi klausinėja, kabinėjasi prie Liudo ir neiškentęs Petrylai atsako, jog mielai pasikeistų vietomis, bet tai ne jo valia. Įšventinimo apeigos. Po savaitės dingo jo Nepažįstamoji. Vasaris visur eidavo vienas ir nieko prie savęs neprisileisdavo, nes turėjo argumentą – brevijorių, kurį nešiodavosi ir nagrinėdavo, o tuo tarpu Balselis dėl jo kamavosi, nes niekaip negalėdavo gerai kalbėti brevijorių kaip reikalaujama. Vėl savęs nagrinėjimas ir taisyklių nusistatymas dėl rašymo ir Liucės. XXV skyrius. Liucė nusprendžia ištekėti, bet iš širdies Vasario neišmeta, nes Brazgio paklausus kada vestuvės ir šiam labai nustebus ir neįsitikinus ji pasako, kad nemyli, bet tekės. Liucė atvažiuoja pakviesti Liudą į jos vestuves per Žolines ir jie vėl kalbasi akis į akį ir ji vėl nori, kad Liudas adidarytų savo širdį jausmams, bet jis priešinasi. Ji patarė jam būti jausmingesniam, bet tai, kaip Liudui atrodė, buvo jau per vėlu. Liucės vestuvės, kurių norėjo kuklių, bet klebonas sukvietė nemaža žmonių ir padarė iškilmes, bet Liucė nepyko. Per vestuves ji buvo apsirengusi juodai ir neišrideno nė vienos ašaros, kas visus labai stebino ir piktino. Vasaris po vestuvių savęs nebesuprato ir nenorėjo suprasti, todėl laukė paskutinių atostogų pabaigos. XXVI skyrius. Šeštame kurse prieš Velykas buvo įšventintas į diakonus ir gyveno ramų, užsidariusio savyje kunigo gyvenimą. Jis jau nebesigilino į save, nes bijojo ir nenorėjo; kaip pats sakė, jis laukia galo, kad kuo greičiau prisiirtų prie kunigo ir išplauktų į pasaulį. Jis visą laiką mokėsi, nes jau reikėjo mokytis laikyti mišias, o jis dar daug kur klysdavo. “Sekminių oktavoj” Vasarį ir jo draugus turėjo įšvęsti į kunigus, bet Liudui buvo sunku suvokti, kad jis jau visateisis kunigas, kad jis klausys išpažinčių, laikys mišias ir darys visus kunigui pavestus darbus. Pirmas savo mišias paskyrė “per šventą Mariją Magdaleną”, nes buvo tinkamiausias visiems metas – po šieno nuėmimo ir prieš rugiapjūtę. Daugumai rašė raštu pakvietimus, bet pas ponią Brazgienę Liuciją nuvažiavo pats ją žodžiu pakviesti. Susitikus vėl apėmė prisiminimai ir vėl jis su reikalais, o ji iš jo nori jausmų (bet jau ne meilės). Mišioms buvo intensyviai ruoštąsi, nes iškilmės turėjo būto didelės ir dar savimi nebuvo užtikrintas kun. Vasaris. Atėjo mišių metui liudas labai jaudinosi, bet turėjo užnugarį, nes archidiakonu rengėsi pats kanauninkas Kimša. Šį kartą atvykus Liucė vietoj skrybėlės, kaip jai buvo įprasta, buvo su šaliu ir ji visa priminė Vasariui jo Nepažįstamąką. Rengdamasis Liudas neuskalbėjo tam reikalui skritų maldelių, nes buvo susijaudinęs ir bijojo per mišias suklysti. “Nuleidęs aksi, jis priėjo prie altoriaus laiptų, giliai nusilenkė ir pradėjo savo pirmąsias mišias: – INTROIBO AD ALTARE DEI.”