V.Krėvė “Perkūnas,Vaiva ir Straublys”. Ko šiandien nebėra?

V.Krėvė – XIXa. Pabaigos ir XX a. pradžios rašytojas, mylėjęs gimtąją Dzūkiją, jos gamtą, o ypač miškus. Vienas ryškiausių V.Krėvės bruožų – vaizduoti personažus epochų sandūroje ar gyvenimo kryžkelėje. Ši tendencija atsispindi pasakoje “Perkūnas, Vaiva ir Straublys” iš rinkinio “Šiaudinėj pastogėj”.
Skerdžiaus svarstymo objektas – žmogus ir gamta, seniau ir dabar, seno gyvenimo išminties sukaupusio asmens vieta visuomenėje. Kūrinyje atsiskleidžia viena svarbiausių nacionalinių lietuvių charakterių bruožų. Tai glaudus žmogaus ir gamtos ryšys. Pakylėtai, romantiškai žvelgiama į mišką – į svarbiausią ir dzūkui brangiausią gamtos dalelę. Išsamaus miško aprašymo nėra. Iš atskirų užuominų susidaro vaizdas, jog senovėje miškai buvę didingi: “…tokios (girios) siūbuodavo, jog vidudienį ten būdavo tamsu kaip vakarą”. Kita senųjų laikų gamtos detalė – tai pasakotojo prisiminimas, jog “girios kuždėdavo žvėrių, paukščių”. Svetinga, didinga gamta formavo savitą žmogaus charakterį. Todėl praeities žmogus labiau jautė gamtos grožį, spalvas, įvertino miškų turtingumą. Jausmu suvokė girių didybę: “Įeini žmogus tankumynan, klonin, ir kūnas tik eina pagaugais, tik eina”. Iš šių pastebėjimų sąmonėje formavosi įvairūs vaizdiniais: monai,laumės, undinės, piktos dvasios. Tie vaizduotėje gimę paveikslai, “kur tik balelė, ten jau kelios laumės apsigyvenusios, kur upelė ar ežerėlis, ten, žiūrėk, pakraščiais undinės vakarais maudosi; kur tik šlaitelis, ten jau monas švirkštauja”, su laiku virto pasakomis, padavimais, sakmėmis. Tai pirminis mūsų tautosakos šaltinis. Iš pasakotojo pamąstymų suvokiame, jog gamta buvo pagrindinis šaltinis, įkvepiantis žmogų kūrybai. Atsiskleidžia ne tik dvasinis ryšys su gamta, bet ir filosofinis, nes kiekvienas suvokia esąs gamtos dalis. Šie seno skerdžiaus pastebėjimai, romantiškas požiūris, senovės vežėjų idealizavimas pateikti skaitytojui labai įtikinamai.
Dabarties vaizdas – kontrastiškas seniems laikams. Pasakotoją labiausiai erzina žmogaus sumaterialėjimas. Jis nebesaugo gamtos. Iškirtus miškus, nuskursta gamta. Išnaikinus girias, lieka tik žemė, pustoma smėlynų. Keičiantis epochoms, pakinta ir žmogus: kiti jo interesai ir psichologija. Jis rūpindamasis “kad tik skatiką uždirbtų”, nebeturi laiko pakelti akių į siūbuojančias, linguojančias medžių viršūnes, pažvelgti į dangaus žydrynę. Tad “nyksta miškai, girios, skursta žemė, pievos”. Upės – ir tos jau padžiūvo, o ežerai maurais užėjo, užako. Nebemato grožio, nebėra ir meilės. Fantazuoti taip pat nebėra nei laiko, nei noro. Todėl ir juokiamasi iš senų žmonių pasakų. Vadinasi, užako ne tik ežerai, bet ir žmogaus siela, kartu su žeme nuskurdo ir jo dvasia. Pasakotojas skerdžius ne tik sielojasi, kad gamta nebebranginama, nebematoma jos grožio, didybės, galybės, jam nerimą kelia ir jaunosios kartos požiūris: “Šaiposi, net kvatojasi išgirdę tėvų padavimus”. Jis ne tik protu, kiek nuojauta suvokia, jog tokios pažiūros veda žmones prie tautinio išsigimimo. Galbūt ateityje jie nebebrangins savo gimtinės, kalbos, nesidžiaugs esą lietuviai. Todėl piktindamasis senasis skerdžius vadina savo žmones beuodegiais: “jie dabar taip nebegirdi ir nebemato, kaip girdėdavo ir matydavo senovėje”. Pasakotojas, smerkdamas moralinį,dvasinį naujos kartos pasikeitimą, jos neniekina, objektyviai pripažįsta, jog naujų laikų žmonės yra labai “pramanūs”.
Pasakotojas ilgisi praeities: “Seni buvo laikai”. Laikai nusakyti labai nekonkrečiai, panašiai į pasakas, todėl ir atitinka kūrinio pavadinimą. Kitur skerdžius giliai atsidūsta : “Kiti dabar laikai, kiti dabar ir žmonės”. Ne sykį kūrinyje pabrėžiamas kontrastas tarp praeities ir dabarties: “Tada ir žmonės ne tokie buvo kaip dabar, ir gyveno kitaip”. Vadinasi, kontrastas – viena iš teksto komponavimo priemonių.
Prisiminimai slegia skerdžiaus širdį. Juk seniau buvo vertinama senų žmonių patirtis, gyvenimiškoji išmintis, gebėjimas įtaigiai pasakoti įvairiausias istorijas. O šiandien “pasakyk jiems ką, kas buvo seniau – “pasaka”, – kalba ir tik juokiasi, jei jiems tvirtini, kad ne pasaka tai, tik tikriausiai tiesa; tokis atsitikimas, kurį seni žmonės yra matę”. Maži vaikai juokiasi iš seno žmogaus pasaulėjautos, nejaučia jam pagarbos. Vaikams, jauniems svetimas požiūris, kad reikia saugoti gamtą, su saiku naudoti miško gėrybes.
Šiame kūrinyje V.Krėvė poetizuoja liaudies žmogaus praktinę išmintį, sveiką moralę, kurios pagrindinis principas – mylėk ir saugok gamtą. Tas principas atskleidžiamas kontrastu tarp aiškiai nenusakytos praeities ir pasakotojo gyvenamojo meto dabarties. Vadinasi, epochų sankryžoje keičiasi ir aplinka, ir pats žmogus.

Leave a Reply

Your email address will not be published.