Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje

 

Ištrauka
Vienodai ir nuobodžiai čiuksėdamas, plaukia prieš vandenį nedidelis garlaivis. Jo pirmagalis varo upės paviršiu gilią vagą; bet garlaivio užpakalyje tos vagos krantai vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėm, kurios atšokdamos pavirsta į nesuskaitomą daugybę nedidelių krutančių bangų; tos bangos juda kaip gyvos, plečiasi į abi šalis, lekia viena paskui kitą, skubindamos prie tolimųjų upės krantų, ir kaip puikiausiais raštais audeklas blizga ir tviska ant saulės įvairiausiom spalvomis. O platus galingas Nemunas romiai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krūtinės žmogaus darbo…
Nuo ilgos kelionės nuvargęs, nuo nemiegojimo apsiblausęs, stoviu ant garlaivio ir žiūriu aplinkui. Tiesiai mano kakton pučia vasaros rytys vėjas, tarsi maloniai glostydamas, draiko galvos plaukus ir savo kvėpavimu gaivina pailsusią mano dvasią. Vienodas garlaivio čiuksėjimas liūliuoja prie miego, bet platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte traukia prie savęs mano akis bei širdį. Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti… Ta upė, kuri, vingiuodama be galo, ant kiekvieno žingsnio maino savo pavidalą; tie jos aukšti, žaliuojantys miškai ir pievomis krantai, – tai ne kaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai už aną gražesnė.

Analizė

Svarbiausias J.Biliūno kūrybos tikslas – gilinimasis į vidinį žmogaus pasaulį. Rašytojo žmogus dvasingas. Vienas iš tų dvasingumo bruožų – santykis su gamta, gebėjimas pastebėti smulkiausias gamtos grožio detales. Šitie novelių žmogaus ypatumai atsispindi ir nagrinėjamoje ištraukoje iš apsakymo “Nemune”.
Ištrauką galima suskirstyti į dvi dalis. Pirmoji – upės vagos, plaukiant garlaiviui, aprašymas, antrojoje dalyje – pasakotojo būsena ir nuotaika gamtoje.
Kūrinys pavadintas “Nemune”. Tad santykis su pavadinimu išryškėja jau pirmose ištraukos pastraipose. Pasakotojas romantiškai žvelgia į didžiausią Lietuvos upę. Vartoja epitetus: “platus”, “galingas”, vaizdingai nusako jo vandenų kryptį, tėkmę: “ramiai”, “iškilmingai”. Jis stebi kiekvieną smulkmeną: kaip laivo pirmagalis varo upės paviršiumi gilią vagą, kaip užpakalyje tos vagos vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėm… Peizažo detalė labai dinamiška, nes autorius vartoja daug vaizdingų veiksmažodžių: “susiverčia”, “susidaužia”, “pavirsta”, “juda”, “plečiasi”… Dinamiškumą taip pat teikia ir epitetai: “krutančios bangos”, palyginimas “kaip gyvos”, personifikacija: bangos lekia, skubinasi, susidaužia, susiverčia. Pasakotojas, kurdamas tokį vaizdą, geba išryškinti regimąjį grožį: “blizga ir tviska saulėje įvairiausiomis savo spalvomis”. Iš palyginimo – “kaip puikiausiais raštais” – išryškėja lietuvių tautai būdingas požiūris į gamtą.
Autorius vartoja kontrastą. Pradėdamas sakiniu “Vienodai ir nuobodžiai čiukšėdamas…” tai monotonijai prieš pastato vandens judrumą. Tas kontrastas tarsi verčia skaitytoją ieškoti gilesnių prasmių: vienodumas ir nuobodumas asocijuojasi su gyvenimo kasdienybe, kuri savotiškai pilka, be didesnių pakitimų. Bet taip gali atrodyti iš šalies, nes kasdienybė pilna įvairiausių nuotykingų smulkmenų.
Pirmąją dalį autorius pradeda nuo minčių apie vienodumą. Toliau piešia judrų, dinamišką Nemuno vandenų vaizdą ir vėl mintimis apie ramybė šią pastraipą užbaigia taip: “O platus galingas Nemunas ramiai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krūtinės žmogaus rankų darbo…”.
Pasakotojas, stebintis plaukiantį garlaivį, labai pastabus, jautriai reaguojantis į kiekvieną pakilimą gamtoje, lakios vaizduotės. Ilgi sakiniai rodo, kad tas suvokiamas vaizdas yra savitai apmąstomas, tačiau mintys neišsakomos iki galo. Tai liudija pirmosios dalies pabaigoje esantis daugtaškis.
Antroji pastraipa konkrečiau nusako patį pasakotoją, t.y. keleivį. Jis prisipažįsta esąs nuvargęs , nuo nemiegojimo apsiblausęs. Paaiškėja, kad keleivis ir dvasiškai pailsęs. Galbūt kitas ir snūduriuotų kelionėje, bet šios novelės pasakotojas moka džiaugtis ta gyvenimo kasdienybe. Maloniai jį nuteikia vasaros rytų vėjas, kuris draiko galvos plaukus, gaivina pailsusią dvasią. Dvasių pusiausvyrą padeda atgauti stebimi peizažo vaizdai. Jautrus pasakotojas sugeba įprastoje aplinkoje pastebėti grožį: “… platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte traukia prie savęs mano akis ir širdį”. Jis ne tik pastebi tą grožį, bet ir išgyvena jį. Taip mąstyti leidžia užuomina apie širdį. Pasakotojas – keleivis – atviras savo džiaugsmui, neslepia savo žavesio gamta. “Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti…”. Susižavėjimas neišsakytas iki galo, nes sakinys baigiamas daugtaškiu. Pasakotoją žavi paprastučiai, elementarūs dalykai: plati upė, kuri vingiuoja kiekviename žingsnyje, aukšti, žaliuojantys miškai bei pievos. Išryškėja meilė ne tik gamtai, bet ir pačiai Tėvynei: būtent natūrali gamta kur kas gražiau už meistriškų rankų sukonstruotą kaleidoskopą.
J. Biliūno ištraukoje ne įvykis, ne išorinis konfliktas, o veikėjo mintys ir išgyvenimai. Išgyvenimų tėkmė – siužeto pamatas. Pasakojama pirmuoju asmeniu ir tai sustiprina tikroviškumo įspūdį. Autorius tiesiogiai ir emociškai vertina vaizduojamus dalykus. Visas dėmesys sukoncentruotas į veikėjo vidinį pasaulį. J.Biliūno kūryboje maža peizažo detalių, tačiau šiuo atveju – atvirkščiai. Ištraukoje gausu meninių priemonių, daug epitetų, kurie vartojami prieš pažymimąjį žodį.

Leave a Reply

Your email address will not be published.