V. Krėvė lietuvių literatūrą, realistinę kūrybą praturtino psichologiniais, intelektualiniais paveikslais. Jam rūpėjo žmogaus būties filosofinės problemos: kas yra laimė ir tiesa, koks gyvenimo tikslas ir kas svarbiausia žmogaus gyvenime? V. Krėvė šias problemas sprendė kurdamas konkrečius žmonių paveikslus, kuriais išreikšdavo savo idealus, atskleisdavo savybes tokio žmogaus, kokį jis norėjo matyti gyvenime.
Savo herojų prototipus V. Krėvė surado šiaudinėje pastogėje, liaudyje, taip pat įsivaizdavo gyvenusius gilioje senovėje. Tai romantiniai “Dainavos šalies senų žmonių padavimų” herojai, žinomų dramos kūrinių veikėjai, pagaliau Lapinas iš apsakymo “Skerdžius”, Gugis iš apysakos “Raganius” ir daugelis kitų. Daugelis Krėvės kūrinių herojų itin gyvybingi, stiprių aistrų, jie nebijo susikauti su priešingomis, kelią pastojančiomis jėgomis, ar tai būtų likimo, dievų jėgos, ar istorinė būtybė, ar tuščias žmonių egoizmas. Visi jie neramūs ir drasūs žmonės, kuriems nebūdinga prisitaikymas ir susitaikymas, nuolaidos ir pataikavimas. Jie moka karštai mylėti, neapkęsti ir net kerðyti.
Toks buvo Skirgaila – šiurkštus ir despotiškas viduramžių valdovas, tačiau jau sąmoningai trokštąs pasitarnauti tėvynei. Jam svetimas pasyvus egzistavimas, bet kova visada atneša kančių. ”Jei tiesa, ką sakai, geriau man viso netekti ir gyvenimo podraug…”, – sako Kriviui Skirgaila. Skirgailos širdžiai daug artimesnė didinga pagoniškosios Lietuvos praeitis, senovės papročiai, kalba ir dainos, kurių jis mielai klausosi, priversdamas laukti lenkų ir kryžiuočių pasiuntinius. Tačiau jis suvokia, kad tie laikai praėjo, jų sugrąžinti nebepajėgs nei pagoniški dievai, nei jis pats. Siekdamas Lietuvai gero, Skirgaila pagrobia ir veda Lydos kunigaikštytę Duonutę, kuri priešinasi tokiai prievartai. Duonutės paveikslas yra vienas žaviausių moterų paveikslų Krėvės kūryboje. Ji, gindama savo laisvę ir teisę pasirinkti, neišsigąsta visagalio Skirgailos. Jos jausmai nėra pavaldūs net ir galingam valdovui.
Prieš patį dievą kelia maištą Dvainis (“Dvainiai”), prieš kunigą ir bažnyčios papročius – Traibėnas (“Išsibarė”), prieš žmonos despotizmą – Budraitis (“Žmoną pamokė”). Krėvės “Šiaudinės pastogės” veikėjai nėra vien tik romūs ir geraširdiškai taikūs lietuvių liaudies žmonės, jie sugeba protestuoti ir maištauti, kovoti už teisingesnį likimą.
Gyvenimo prasmės suvokimas artimai susijęs su Skerdžiaus Lapino ir Gugio pavekslais. Lapinas sugeba džiaugtis ir prasmingai mylėti gyvenimą. Jam nesuprantamas savanaudiškas turto ir garbės troškimas, egoizmas. Džiaugsmą jis randa pirmiausia darydamas gera kitiems. Ypað didžiulį džiaugsmą jam teikia gamtos grožis: Lapinui atrodo, kad gamta pilna paslapčių ir dvasinių galių, žmogiškos gyvybės ir prasmės. Lapinas labai artimas apyskos “Raganius” skerdžiui Gugiui. Jų padėtis ir pažiūros panašios. Gugis taip pat yra liaudies išminties ir teisybės nešėjas. Žemėje jis buvo niekinamas ir raganium vadinams, o danguje pasirodė, kad jis pranašesnis už Kukį, kuris buvo laikomas dievobaimingu ir visais atžvilgiais teigiamu žmogumi.
Taigi Krėvės sukurtas žmogus – aktyvus, nerimastingas ir maištingas, gilių išgyvenimų ir karštų troškimų, siekiąs to, kas nepaprasta, reikšminga, nepasiduodąs likimo valiai. Jis sugeba mylėti gyvenimą, džiaugtis jo grožiu ir prasmingumu, giliau suvokti tiesą ir teisingiau atskirti tikrą gėrį nuo blogio. Šie Krėvės herojai iškelti kaip priešprieša tuometinei lietuvių buržuazijai, kuri atsisakė bet kokių kilnesnių idealų, prisitaikė prie aplinkybių ir ėmė vaikytis turto, pinigų, tuščios garbės ir pasitenkinimo.
V.Krėvės gyvenimo ir kūrybos kelias ėjo per istorinį įvykių kupiną laikotarpį. tai jis ir atskleidė savo kūryboje, ypač tai ryšku viename iš geriausių dramos kūrinių “Skirgaila”.
“Skirgailoje” veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo iškilimu. Gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai, prisidengdami naujo Dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą, religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila. Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus – krikščionybę ir pagonybę – į vieną. Skiergailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto šlovę ir prasidėjusį jos žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai. Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti jos žemes, jis sukaupia visas jėgas tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaip valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesenės ateities. Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Kunigaikštis pasiryžęs viskam, kad tik galėtų išsaugoti Lietuvos vienybę: “ Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu: nei tau, nei broliui Jogailai, nė Kęstučio sūnui”.
Vedęs kunigaikštytę, Skirgaila supranta, kad jam gresia dar vienas pavojus ir konfliktas su Mozūrų valdovu bei Ona Duonute. Šioms vedyboms prieštarauja ir lenkai, ir kryžiuočiai, bet Skirgaila nepaiso jokių priekaištų. Lietuvos laisvė kunigaikščiui svarbesnė, todėl pasiryžta aukoti savo ir Onos Duonutės likimą. bet vyriška jo širdis dar nejaučia meilės moteriai poreikio, nes jis myli savo kraštą: “ Aš nežinau, kas toji moteriškės meilė ir kam ji vyrui reikalinga”. Skirgaila supranta, kad, prievarta vedus Oną Duonutę, jis suteikė kitam žmogui daug skausmo. Jis norėtų jai padėti, padaryti gera, bet visur jis susiduria su blogiu. Jo rūstus žvilgsnis, griežtas žodis yra bejėgiai, kad blogį paverstų į gėrį. Skirgaila ima nerimauti, jį apninka neviltis: “Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta”.
Skirgaila, tariamojo Stardo krikšto ir Skurdulio kabžlbų apie dievus paveiktas, pasijunta bejėgis preiš istoriją, nusivilia žmonėmis, kuriuos anksčiaugerbė ir mylėjo. Ypač Skirgailą sukrečia melaginga žinia, kad Stardas prieš mirtį apsikrikštijęs: “Sumelavo sakai? O kiti, kurie kovos metu apleido mane ir, pas Vytautą perėję, privertė mane pralaimėti, ar irgi netvirtino, kad nekenčia vokiečių?” Tokia melaginga išdavystė dvasiškai palaužia Skirgailą. “Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus”. Tokie krivio Skurdulio žodžiai dar labiau palaužia Skirgailos dvasią. jis nusivilia žmonėmis, kurie buvo jo gyvenimo atrama, ir senaisiais dievais, nes jie “ neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti”.
Būdamas griežtas, niūrus, Skirgaila nenori pasiduoti nevilčiai ir nesėkmėms. Bet gyvenimo kovos vis giliau ir skaudžiau žeidžia jo širdį. Skirgailos gyvenime kkyla perversmas, jo dvasia reikalauja ramybės, širdis – švelnumo ir meilės. Tik tada skirgaila supranta moters reikšmę vyro gyvenime. Kunigaikštis bando ieškoti Onos Duonutės palankumo, atverti jai širdį, išlieti savo skausmą ir neviltį. Bet kunigaikštytė neištaria paguodos žodžio. Kunigaikštis dabar darosi šiurkštesnis, uždarenis, griežtesnis. Jis gailis, kad bandė atsiverti Onai Duonutei, jo siela kupina keršto, kad ji myli kitą – vokiečių riterį Klerį. Skirgaila kupinas keršto kunigaikštytei prižada: “Jei tau jisai tiek patinka, pažadu padovanoti jo galvą”. valdovas savo pažadąištesi Užklupęs kartą riterį pas Duonutę, jis nusprendžia jį gyvą palaidoti. Bet palengvėjimo nejaučia. Skirgaila žino, kad daro bloga, jaučia, kad gyvenimas neša jam vien nelaimę. Troškęs gero, norėjęs “panaikinti visa, kas yra pikta”, Skirgaila pats atnešė blogį, beprasmiškai pražudęs du jaunus žmones. Kerštas Keleriui ir yra galutinis Skirgailos – žmogaus – pralaimėjimas, po kurio jis pasijunta nelaimingas ir vienišas, išeikvojęs savo dvasines jėgas, neradęs kelio nei Lietuvai, nei sau. Kunigaikštis bando nužudyti kunigaikštytę Oną Duonutę. Bet valingas charakteris jį sustabdo, ir uždėta ant durklo ranka atitraukiama. Jo žmogiðka siela supranta, kad negalima leisti gimti dar vienam blogiui, prieš kurį jis, valdovas, kovojo visą gyvenimą.
Ne smulkios aistros vaizduojamos dramoje “Skirgaila”, o tokios, kurios iki sielos gelmių sukrečia žmogų. Nesiseka žmogui – nesiseka ir valdovui. V.Krėvė įrodo, kad valdovas ir žmogus yra tarpusavy suaugę kaip kūnas ir dvasia, kaip tauta ir valstybė.
“Skirgailos konfliktas”
V. Krėvės dramoje “Skirgaila” vaizduojami istoriniai įvykiai ir asmenys,- keturiolikto amžiaus pabaigos Lietuva, kova dėl jos savarankiškumo, kova tarp senosios, pagoniškosios religijos, ir ką tik atėjusios krikščionybės. Skirgaila – dramatiškas, istorinis asmuo, Jogailos brolis, paliktas valdyti Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę.
Rašytojas kūrinyje siekė parodyti “dviejų pasaulių kryžkelėje” stovinčio žmogaus ir valdovo konfliktą. “Skirgailos” fabulos pagrindas – įvykiai Vilniaus pilyje. Čia atvyksta Lenkijos pasiuntiniai, vadovaujami gudraus vyskupo Henriko Mazoviečio, o netrukus pasirodo ir kryžiuočių ordino pasiuntiniai Vartembergas ir Keleris. Skirgaila sulaiko pilyje Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kuri turi ištekėti už Mozūrų kunigaikščio. Su savo artimaisiais Skirgaila svarsto Lietuvos padėtį priėmus krikščionybę, sielojasi dėl jos ateities, ginčijasi dėl senųjų dievų ir naujo krikščionių dievo. Skirgaila nuspręndžia prievarta vesti Oną Duonutę, kad nereikėtų skaldyti krašto, atiduoti Mozūrų kunigaikščiui Lydą kaip kraitį. Dramos konfliktą dar labiau paaštrina skirtingų politinių jėgų susidūrimas. Lenkijos pasiuntiniai pritarų Skirgailos ir Onos vedyboms, jei jiems atitektų Podolė ir Volynė. Kryžiuočių pasiuntinys Keleris įsimyli Oną Duonutę. Šioje vietoje nuosekliai plėtojamas veiksmas, pamažu stiprėja tragiškas konfliktas, užsimezga veikėjų siekiai.
Jau dramos pradžioje matome Skirgailą besikalbantį su bajorais apie senus ir naujus laikus. Skirgaila supranta, kad atsisakyti senųjų dievų ir pripažinti krikščionybę yra istorinis įvykis, būtinybė, nes kitaip Lietuvą ištiks prūsų likimas. Tuo metu pats Skirgaila, atsidūręs kryžkelėje, supranta, kad senųjų dievų reikia atsisakyti, bet jis negali priimti naujo dievo, nes jis jam yra svetimas, niekina jo gerbėjus. O valdovas naująjį dievą įsivaizduoja kaip blogį, pikto nešėją, jo manymu, iš krikščionių dievo sklinda kruvini karai, kraujas, smurtas. Skirgaila nutaria priimti naująjį dievą, bet jis vis tiek stengsis laikytis senųjų papročių, tradicijų.
Skirgaila niūriai žiūri į pasaulį, matydamas aplink tik blogį. Susidūręs su didelėmis valstybinio gyvenimo ir pasaulėžiūros problemomis, pasimetęs savo vidiniuose prieštaravimuose, nusivylęs žmonėmis, Skirgaila nežino kuo tikėti, nemato idealų, kurie vestų į ateitį. Jis blaivus politikas, gerai suprantantis priešų intrigas. Šiurkštus, griežtas, despotiškas. Valdovas mažai atsižvelgia į kitų nuomones, svetimas skausmas ar skriauda jo nejaudina. Iš kitos pusės Skirgaila stiprios valios, tvirtas, laikąsis žodžio, mokąs vertinti drąsą ir kartu kerštingas, nesivaldantis, netgi žiaurus. Tokį valdovą matome toje scenoje, kai jis sužino apie Stardo mirtį. Sklinda gandai, kad senųjų dievų garbintojas, toks karštas jų gynėjas Stardas, numiršta apsikrikštinęs. Dabar Skirgaila pradeda niekuo nepasitikėti, ieško Onos Duonutės meilės, tačiau ji pasirenka Kelerį. Žiauriai atkeršjęs Keleriui, Skirgaila “nusigręžia ir išeina”. Išeina visko netekęs, pralaimėjęs beviltišką kovą. Skirgaila valdovo išmintimi pranoksta savo laiko žmones, mato toliau už juos, bet vis dėl to sustoja pusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų tradicijų, nesusitaiko su naujomis, neranda išeities. Čia ir yra didžiausia tragedija. Šią tragediją sukėlė senosios ir naujosios epochų negailestingas susidūrimas, kova dėl žemių su Vytautu. Dar vienas didesnis smūgis Skirgailai: jį palieka buvę jo bajorai. Čia mes suprantame, kad Skirgaila žus, žus kaip ir visa Lietuva, priėmusi krikščionybę, nesusitaikiusi su naująja epocha, nepamiršusi senosios.
Šios dramos veikėjai – stiprios asmenybės, kuriose kunkuliuoja prieštaringi jausmai, aistros, siekimai. Eidami savo keliu, jie siekia savo tikslų, veikėjai susiduria su neįveikiamomis kliūtimis. Tai labai sudėtingi charakteriai, kuriuose susipynęs gėris ir blogis, dideli užmojai, meilė ir neapykanta. Įtempčiausiose situacijose mes pamatome, ko vertas veikėjas, kokia jo žmogiškoji vertė. Kiekvienas veikėjo žingsnis labai gerai psichologiškai motyvuotas. Tokiomis veikėjų charakteristikomis V. Krėvė mums norėjo iškelti senuosius laikus, parodyti senųjų laikmečių žmogų, skatindamas pasirinkti skaitytojui idealą, perimti teigiamas jo savybes.