Knyga – tai veikalas ar stambaus veikalo dalis. Šiuo metu knygos yra pamirštos. Jos nebėra skaitomos taip, kaip ankščiau. Ypač knygų neskaito paaugliai. Jie mieliau savo laisvą laiką praleidžia prie kompiuterių, būdami su draugais ar tiesiog žiūrėdami televizorių. Tai yra labai blogai, nes knygos lavina paauglių mastymą, raštingumą. Mano nuomone penkios geriausios knygos skirtos paaugliams būtų:
Pirmoji: Amerikos rašytojos Jodi Picoult knyga „Mano sesers globėjas“. Ši knyga man paliko didelį įspūdį. Tai istorija apie šeimą blaškomą prieštaringų poreikių bei žmonių silpnumą. Jodi Picoult pasakoja apie realaus gyvenimo iškilusias problemas, visą tekstą pateikia išmintingai, taktiškai bei jautriai. Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi? Ko klausyti savo širdies balso ar kitų patarimo? Į visus šiuos klausimus galima atsakyti tik pabaigus skaityti paskutiniuosius šios knygos puslapius. Pagal šia istoriją yra sukurtas filmas, bet knygą yra šimtą kartų geriau skaityti negu žiūrėti filmą. Nes į filmą sunkiau įsijausti negu į knygą.
Antroji: Lietuvos rašytojo Edmundo Malūko knyga „Juodieji želmenys“. Šis autorius knygoje pateikė tokią kasdienybę, kokia ji yra iš tikrųjų. Knygų herojai meta gyvenimui iššūkius, tad galima teigti, jog jie yra drąsus. Tačiau gyvenimas jų dėl to nemyli. Viena po kitos, ant herojų pečių krinta įvairios negandos. „Juodieji želmenys“ mane labai sužavėjo, nes tai istorija apie narkotikų bei prostitucijos pasaulį. Perskaičius šią knygą gali daug ko pasimokyti: nepasitikėti pirmu sutiktu žmogumi, kuris vadinasi tavo draugais. Visos Malūko knygos atspindi žmonių gyvenimą. Galbūt dėl to jos ir yra taip mėgstamos. Skaitydami jo knygas galime stebėti Lietuvos gyvavimo raidą. Nuo pat nepriklausybės laikų iki šių dienų. Tarsi netyčiom autorius į kūrinius įvelia įvykius, sukėlusius daug sujudimo Lietuvoje. Tokius, kaip Sekundės banko machinacijos ar prekyba merginomis. Ir visi tie įvykiai atskleidžiami iš kitos pusės. Iš tos, kurios niekas neafišuodavo. Iš nusikaltėlių pusės.
Trečioji: Colleen McCullough knyga „ Erškėčių paukščiai“ nukelia skaitytoją į tolimąją Australiją, kurioje pateikiamas kelių šeimos kartų paveikslas.Knygoje atskleidžiamas šeimos gyvenimas, kurį pasakoja mergaitė, vėliau jau užaugusi, savo šeimą turinti moteris, kuri visą savo gyvenimą puoselėja meilę kunigui ir netgi susilaukia jo vaiko.Skaitytojui subtiliai pateikiama 19a būdinga gyvenimo samprata bei ideologija. Skaitydamas šią knygą nesusimastai kas tokio ypatingo gali nutikti, kai jau atrodo, jog viskas baigėsi. Tada visa istorija netikėtai apsiverčia aukštyn kojomis. Perskaičius „Erškėčių paukščius“ supranti koks nenuspėjamas yra gyvenimas ir, kad daug kas priklauso nuo mūsų pačių.
Ketvirtoji: Vytauto Račisko knyga „Nebaigtas dienoraštis“. Šios knygos herojė pati pasakoja savo paauglės gyvenimo istoriją, pasibaigus tragiška penkiolikmetės žūtimi. Šis kūrinys – tai lyg savotiškas bandymas aiškintis, kodėl jauni žmonės savanoriškai pasitraukia iš gyvenimo. Kas dėl to dažniausiai būna kaltas? Šeima? Draugai? Nelaiminga meilė? Patyčios mokykloje? Ar tiesiog beprotiškas mūsų pačių gyvenimas? Šios knygos problema yra labai aktuali realiame mūsų pačių gyvenime. Bet deja, paaugliai bijo pasakotis tėvams ar kitiems žmonėms, ir jie pasitraukia iš gyvenimo. Vis dėl to ši knyga skatina jaunus žmones nesirinkti lengviausio kelio, o ieškoti problemos sprendimo.
Penktoji, bet neprastenė nei pirmos keturios, tai Kazio Sajos knyga „Čia kažkas yra“. Šioje knygoje paaugliams vaizduojama gana kasdieniška situacija – šiurpioje avarijoje žūsta motina ir patėvis. Pagrindinis šios knygos herojus – Bartas, jaučiasi dėl to kaltas, nes pyktis automobilyje įsiplieskia išaiškėjus jo paaugliškam maištui. Vos tik jis atsigavo ligoninėje prasidėjo niekinga bei žiauri suaugusiųjų kova dėl jo globos, tiksliau dėl jo turimų turtų. Kazys Saja šioje knygoje meistriškai parodo vidinius, vienišo bei jautraus vaiko išgyvenimus, kol jis suranda savo tikrąjį tėvą. Šios knygos pagrindinė mintis yra ta, kad nereikia pasiduoti, kai atrodo, jog viskas nesiseka, visada reikia kovoti už savo laimę bei gerą gyvenimą. Kazys Saja visa tai įrodė.
Daugelis jaunų žmonių yra įsitikinę, kad Lietuvos autorių knygos yra nuobodžios, bet jie klysta. Lietuvos autoriai taip pat sugeba perteikti jausmus bei visus išgyvenimus ir kartais net labiau nei užsienio knygų autoriai. Nenuvertinkime knygų, juk jos yra labai svarbios mūsų gyvenime. Iš jų mes galime suprasti koks iš tiesų gali būti nemalonus gyvenimas, kaip išspręsti iškilusias problemas paauglystėje. Juk vis dar yra žmonių, kurie skaito knygas savo malonumui, imkime pavyzdį iš jų ir tikrai nenusivilsime. Juk galime savo laisvalaikį leisti turiningai, ne vien tik užsiimdami tuo kas dabar yra populiaru.