Tarptautinio verslo rinkodara

 

ĮVADAS

Plėtojantis rinkos santykiams Lietuvoje, atsiranda galimybė ir ūkio subjektams plėsti savo veiklą ne tik šalies viduje, bet ir už jos ribų. Tos įmonės, kurios jau pradėjo internacionalizuoti savo veiklą, pastebi, kad užsienio rinkos ne tik atveria naujas galimybes, bet ir kelia gana griežtus reikalavimus.
Užsienio rinkoje pasisekimą garantuoja pirmiausia gera prekių kokybė, greitas ir pigus aptarnavimas, veiksmingas marketingas. Neįmanoma pasiekti laimėjimų be nuolatinio ir kruopštaus užsienio rinkos tyrimo. Reikia atsakyti, kaip surasti palankiausią užsienio rinką, teisingai parinkti įėjimo į ją formą ir laiką, panaudoti visas savo konkurencines galimybes bei potencialą, operatyviai reaguoti į besikeičiančias prekybos sąlygas, nagrinėja tarptautinis marketingas (rinkodara).
Tarptautinė rinkodara – tai produkcijos gamybos (ar paslaugų teikimo), pardavimo bei rinkos organizavimo ir valdymo sistema, nukreipta į konkretaus vartotojų segmento poreikių tenkinimą, įmonei veikiant užsienio rinkose.
Tarptautinė rinkodara remiasi bendraisiais marketingo mokslo principais. Tačiau įmonės marketingo funkcijos vidaus ir užsienio rinkose įgyvendinamos skirtingai. Todėl Tarptautinė rinkodara turi specifinių bruožų.

1. Tarptautinė rinkodara

Tarptautinė rinkodara – tai produktų (prekių, paslaugų, prekių ir paslaugų kombinacijos) mainų procesas tarp valstybių. Šis mainų procesas dažniausiai įvertinamas pinigais, nors gali būti atsiskaitoma ir prekių mainais.
Mainų tarp valstybių reikšmė apima eksportavimą, frančizę, licencijavimą ir tiesiogines užsienio investicijas.
Tarptautinė rinkodara apima tokią veiklą:
1) Rinkos tyrimus;
2) Rėmimą;
3) Kainodarą;
4) Paskirstymą;
5) Produktų, skirtų mainams, savybių apsvarstymą.
Pagrindinis skirtumas tarp vietinės ir tarptautinės rinkodaros tas, kad tarptautinės rinkodaros produktai ir apmokėjimai už juos ,,peržengia“ šalies ribas. Tarptautinė rinkodara susijusi su dalykais, kurie akcentuojami tarptautinei prekybai. Tarptautinės prekybos teorijos bei studijos nagrinėja eksportavimo, frančizės, licencijavimo ir užsienio investicijos motyvus. O tarptautinės rinkodaros teorijos ir studijos tyrinėja kaip ši veikla vykdoma ir kaip galėtų būti įgyvendinta efektyviau.
Tarptautinės rinkodaros strategija – vystyti įmonės žinias ir gebėjimas įgyti žinių apie tarptautines rinkas, vystyti paklausos bei pasiūlos galimybes tose rinkose. Taip pat greitai prisitaikyti prie šių poreikių, perorientuoti savo planus šiems tikslams pasiekti, pradedant eksportavimu baigiant sudėtingais įėjimo į rinką būdais [2].
2. Ar reikia įmonei ieškoti užsienio rinkų?

Sunkumai, atsirandantys vykdant tarptautinį verslą:
 Kliūtys importuojant produktą (pvz., muitai);
 Politinė rizika (pvz., galimo politinio nestabilumo padariniai);
 Teisiniai skirtumai (komercinė teisė, prekių saugumo reikalavimai);
 Didesni transporto ir paskirstymo kaštai;
 Ilgesni paskirstymo kanalai ir ilgesnis atstumas iki vartotojų;
 Ilgesnis atsiskaitymo už prekes terminas;
 Kultūrų skirtumai, verslo etika ir tradicijos, įtakojantys prekės priimtinumą, rėmimo veiksmų kompleksą, vardo pasirinkimą, matavimo vienetus, pakuotę, prekės ir pakuotės spalvą;
 Ekonominis nestabilumas kitose šalyse (eksportuojančias įmones veikia tenykštės ekonomikos būklė);
 Valiutos kurso svyravimai.
Tarptautinei prekybai būdingos tam tikros problemos ir rizika, kurių prekiaujant vidaus rinkoje gali nebūti arba kurios gali būti mažesnės [4].
3. Tinklai ir tarptautinė rinkodara

Dėmesys tarptautinio verslo tinklams plėtoti didėja. Gausėja ir autorių, bandančių atskleisti šių tinklų naudą tarptautinei rinkodarai. Atlikti tyrimai (H. Hakansson, 1982) akcentavo nežinomų ir konkurencingų rinkų pažinimo svarbą, kas geriau gali padėti patenkinti vartotojų poreikius. Tinklų ir tarptautinės rinkodaros teorija akcentuoja santykius tarp pardavėjo ir pirkėjo, siekimą įkurti tinklus gamybai, rėmimui, paskirstymui ir aptarnavimui po pardavimo. Tai duoda pajamas, kurios priimtinos greitai besikeičiančioje konkurencinėje ir technologinėje aplinkoje. Tinklų svarba tarptautinėje rinkodaroje taip pat išryškinta gimusioms globalioms įmonėms, smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms. Taigi tinklai ir santykiai tinklo viduje yra svarbūs tarptautinės rinkodaros veiksniai įmonių pardavimų apimtis ir organizuojant produktų paketą bei paskirstymą galutiniams vartotojams.
4. Rinkodaros aplinkos įvertinimas

Prieš pradėdama tarptautinės rinkodaros įvykdymą, įmonė įvertina rinkos sąlygas įvairiose galimose šalyse, kuriose įmonė nusprendė prekiauti. Pirminis įvertinimas apima užsienio rinkų stebėjimą, siekiant apibūdinti įvairių šalių potencialą. Šį procesą sudaro šie esminiai dalykai [2]:
1. Ekonomikos augimo tempų įvertinimas;
2. Naujai atsirandančių rinkų besivystančioje ir kylančioje ekonomikoje įvardijimas;
3. Technikos pasikeitimai, kurie sudaro naujas galimybes parduoti;
4. Ilgalaikių ekonominių ir demografinių veiksnių, kurie keičia paklausos pobūdį, identifikavimas.
Kinijos pavyzdys rodo, jog atvėrusi jai savo rinkas, į šią šalį, kaip į potencialią savo produkcijos rinką, vėlgi labai daug įvairių pasaulio šalių. Tačiau šis požiūris iš esmės rėmėsi didžiule Kinijos geografija, augimo tempais. Patirtis parodė, jog nėra taip paprasta išplėsti savo pardavimus Kinijoje. Visa tai patvirtino nuodugnesnės rinkodaros aplinkos įvertinimo svarbą.
Vertinant rinkodaros aplinką užsienyje, reikėtų remtis šiais aspektais [2]:
1. Politine ir teisine aplinka;
2. Ekonominėmis sąlygomis;
3. Kultūrinėmis sąlygomis;
4. Konkurencinėmis sąlygomis.
Trumpai apie kiekvieną iš jų. Norint įvertinti politines ir teisines sąlygas, reikia išnagrinėti prekybinius barjerus, mokesčių normą, užsienio nuosavybės ribojimą, repatrijavimo galimybes bei kapitalo judėjimo apribojimus. Svarbu įvertinti ir teisinį pagrindą intelektinės nuosavybės apsaugai, darbo teisei. Svarbūs ir subsidijų aspektai, galimybės mokesčių lengvatoms, rizika esant politiniams nesklandumams. Pavyzdžiui, MNK, įeidamos į Afrikos rinką, samdo specialiąsias tarnybas, kurios detaliai įvertina šiuos veiksnius, atperkančius riziką investuojant į šią rinką. Labai gaila, bet ne visos įmonės įvertina šių veiksnių svarbą. Dėl šios priežasties įmonės, investavusios į Rusijos rinką, prarado daug lėšų, kadangi neįvertino rizikingos politinės ir teisinės šios šalies aplinkos, ribojusios atėjusių kompanijų galimybes gauti pelną.
Ekonominė šalių gerovė taip pat vertinama, ar pakankamai palankios šalies makroekonomikos sąlygos ateinančioms MNK. Vertinant ekonominius svyravimus ir krizės galimybę, analizuojamas infliacijos lygis, mokėjimų balansas, valiutos kurso stabilumas, vyriausybės biudžetas. Nustatant ekonominės aplinkos vertę, gali būti netiesiogiai vertinami demografiniai veiksniai, kadangi atsižvelgiama į gyventojų gaunamas pajamas. Vertindama ekonomines sąlygas, MNK vertina ir mikroekonominius veiksnius: tam tikrų rinkų vystymąsi, kainų kitimą jose. Nuodugniai nagrinėti žmogiškųjų, finansinių išteklių infrastruktūrą padeda duomenys, kuriuos galima gauti iš formaliųjų institucijų. MNK dažnai pačios organizuoja tyrimus, susijusius su ekonominiais šalies rodikliais. O smulkaus ir vidutinio verslo įmonės dažniau remiasi publikuojamais duomenimis.
Kultūros sąlygų įvertinimas yra vienas iš sudėtingiausių rinkodaros vertinimų. Nors esama daug knygų, kuriose patariama, kaip bendrauti su viena ir kita tauta kultūros prasme, šios knygos netenka prasmės, nes visos tautos po truputį kinta. Kinta jų kultūriniai skirtumai. Globalizuojantis rinkai, artimi regionai supanašėja ir įgyja iki tol neturėtų savybių. Nesėkmė, taikant strategiją, kuri iš tikrųjų neadekvati konkrečiai kultūrai, gali labai daug kainuoti. MNK dažnai klysta, parinkdamos rėmimo strategijas, reklamos priemones vienai ar kitai kultūrinei rinkai. Priėjimą prie gerų informacijos šaltinių kultūros klausimais užtikrinti gana keblu. Šiais klausimais galima kreiptis į šalių ambasadas, pramonės ir amatų rūmus, bet niekas negarantuoja sėkmės ir adekvatumo įvertinant kultūrinius šalies vartotojų požymius.
Konkurencinei aplinkai įvertinti reikia detalių žinių apie tai, kokios įmonės jau yra rinkoje, į kurią jos siekia įeiti. Konkurencinės aplinkos veiksniai apima produktų rūšių, kainos, paslaugų kokybės po produktų pardavimo įvertinimą. Technologinė informacija, naudojama konkurentų, rėmimo formų efektyvumas, paskirstymo ir logistikos sistemos – visa tai suteikia daugiau galimybių sėkmingai įmonei įeiti į rinką. Informacija apie konkurentus gaunama paprasčiausiai stebint konkurentų veiklą ar net imantis šnipinėjimo. Konkurencinei analizei atlikti naudojamos SWOT (stiprybės, silpnybės, galimybės ir grėsmės) ir PEST (teisiniai, ekonominiai, socialiniai ir technologiniai veiksniai) analizių technikos. Gali būti naudojami scenarijai, kaip reikėtų elgtis pasikeitus aplinkos sąlygoms. Norint šiuos modelius parengti, reikia turėti daug informacijos. Jos smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės negali užtikrinti, todėl dažniausiai naudojasi konsultacinėmis įmonėmis. Netgi daugelio MNK patirtis, įeinant į Rusijos bei Kinijos rinkas, nors jos ir naudojosi SWOT ir PEST technikas, rodo, jog informacija buvo paviršutiniška. Todėl įmonės buvo pasmerktos nesėkmei.
Lietuvos įmonėms, bandančioms su savo produktu pasirodyti užsienyje, taip pat nepakanka įvertinti, jog rinka demografiniu požiūriu ypač didelė. Svarbios ir visos kitos rinką apibūdinančios savybės: ir įstatymai konkrečiai veiklai toje šalyje, ir konkurencijai veiksniai, ir pan.
5. Tarptautinės rinkodaros praktiniai momentai

Šioje dalyje nagrinėsime praktinius tarptautinės rinkodaros komplekso elementus. Pateiksime esminius patarimus, kaip sėkmingai parengti atskiras tarptautinės rinkodaros komplekso dalis (4P):
1. Produktą;
2. Kainą;
3. Rėmimą;
4. Paskirstymą.
Produktas. MNK, siūlydama diferencijuotą ar standartizuotą produktą rinkai, turi adaptuoti jį konkrečios šalies teisinėms, techninėms ir kultūrinėms sąlygoms. Kai kuriems produktams reikia pakeitimų, o plataus vartojimo prekėms jų praktiškai nereikia. Pakeitimų nereikia verslo įmonių parduodamiems produktams, pvz., parduodant kompiuterius, fakso aparatus, automobilių detales, kurie iš esmės yra standartiniai. Techniniai reikalavimai elektros sistemai, sveikatos apsaugai skiriasi, todėl reikia modifikuoti į juos orientuotus produktus. Net žymiausios kompanijos priverstos modifikuoti savo produktus, kurie yra ir plataus vartojimo prekės.
Standartizacija taip pat turi įtakos strateginiams MNK sprendimams, tačiau produktai vis tiek yra modifikuojami adaptuojant juos vietos vartotojų poreikiams.
Kaina. Į kainą orientuoti sprendimai labai svarbūs jau vien dėl to, kad kaina turi įtakos pajamoms, t.y. pelnui. Kainodara eksportuojamiems produktams sukelia problemų tada, jeigu importuojanti šalis šias kainas gali palaikyti dempinginėmis. Dažnai eksportuotojai taiko žemesnes kainas eksportuojamiems produktams, nei parduodamiems vietinėje rinkoje. Eksportuojamų produktų kainas lemia ir valiutos svyravimai. Įvertinus maržą (daugumos įmonių naudojama kainodaros sistema), nuodugniai išanalizuojami kaštai ir kaina, kurią galima pasiūlyti konkrečiai užsienio rinkai, remiantis įmonėje vykdoma strategija. Čia reikalinga griežta agentų ir paskirstytojų, kurie dažnai kainą produktui nustato automatiškai, kontrolė. Tačiau ir pagrindinė kompanija gali klysti nustatydama kainą, neįvertindama visų kaštų, kurie lydi produktą, ir pardavimo kainos, kuri analogiška prekiaujamam produktui pasirinktame rinkos segmente. Kainodarai turi įtakos ir vyriausybinės struktūros, kurios susidomi MNK, siūlančiomis išskirtines (aukštesnes ar mažesnes nei įprasta) kainas savo šalyje.
Rėmimas. Rėmimas apima paklausos produktui sukūrimą, išlaikymą ir didinimą. Pagrindiniai sprendimai rėmimui – ar taikyti tuos pačius rėmimo metodus bet kur, ar adaptuoti metodus skirtingoms rinkoms. Atsižvelgiant į standartizacijos reikalavimus, galimi šie produkto ir rėmimo paketo junginiai:
1) Tas pats produktas ir tos pačios rėmimo priemonės;
2) Adaptuotas produktas ir tos pačios rėmimo priemonės;
3) Tas pats produktas ir skirtingos rėmimo priemonės;
4) Adaptuotas produktas ir skirtingos rėmimo priemonės.
Pirmajam variantui reikia mažiausiai kaštų, ir galima gamybos mastų ekonomija. Ketvirtajam variantui reikia daugiausia kaštų, ir ribojama gamybos masto ekonomija. Sprendimui, ką pasirinkti, turės įtakos standartizacijos strateginiai sprendimai ir poreikis adaptuoti produktą bei rėmimo priemones, pritaikyta teisiniams, kultūriniams bei technikos veiksniams. Teisinės sąlygos turi įtakos rėmimo politikai, kadangi ypač dažnai ribojami kai kurie reklamos būdai, rėmimo veikla įvairiose šalyse (pvz., Islamo šalyse negalima reklamuoti mažai apsirengusios moters). Kultūriniams skirtumams reikia skirtingų rėmimo rūšių (pvz., moteris – namų šeimininkė – yra nebepriimtina norma Šiaurės Amerikos ir daugumos Vakarų Europos šalių reklamoje). Techniniai skirtumai, sugebėjimas geografiškai aprėpti tam tikrą regioną, telefono tinklai, internetas taip pat turi įtakos rėmimo paketui formuoti.
Praktikoje dažniausiai vyrauja adaptuoti produktai ir adaptuota rėmimo politika, kuri orientuota į išvardytus skirtumus. Pramoniniams produktams reikia mažesnio diferencijavimo, palyginti su vartotojiškomis prekėmis.
Paskirstymas. Paskirstymo priemones didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje lemia transporto ir logistinės sistemos. Jos įvairiose šalyse skiriasi dėl transportą, pinigų emisiją reguliuojančių įstatymų, generalinio planavimo taisyklių, kur pasiskirsto mažmeninė bei didmeninė prekyba. Techninės transporto galimybės taip pat lemia prekių paskirstymą rinkoje (pvz., skirtingos geležinkelių sistemos Europoje). Be to, dažnai Europos keliai dažnai kam nors priklauso nuosavybės teise, nors poreikis kurti europines kelių sistemas auga. Kultūriniai skirtumai taip pat turi įtakos paskirstymo sistemoms, kadangi kai kurių šalių mažmenininkai parduoda palatų prekių asortimentą, kitų šalių – gana siauros specializacijos. Kai kuriose šalyse išryškėję itin glaudūs tinklai tarp gamintojų, transporto įmonių, didmenininkų ir mažmenininkų, kas itin smarkiai riboja kitų MNK atėjimą į šią rinką.
Įmonės, įeidamos į rinką, turi išspręsti prekių pateikimo vartotojui problemas, kad prekės būtų pateikiamos laiku, tinkamu būdu ir tinkamoje vietoje [2].
6. Lietuvos tarptautinė prekyba

1 lentelė
Lietuvos užsienio prekybos partneriai (pagal importo muitus)
Palankiausias užsienio prekybos režimas Didžiausio palankumo prekybos statusas Didžiausios rinkos apsaugos priemonės
Preferenciniai importo muitai Konvenciniai importo muitai Autonominiai importo muitai
 ES šalys;
 ELPA šalys;
 Čekija, Estija, Latvija, Lenkija, Slovakija, Slovėnija, Turkija, Ukraina, Vengrija, Bulgarija, Rumunija, Kroatija.  PPO šalys;
 Baltarusija, Kazachstanas, Kinija, Rusija, Uzbekistanas, Vietnamas.  Visos šalys, su kuriomis Lietuvos Respublika nėra pasirašiusi jokių prekybos sutarčių ir kurios nėra PPO narės.

Lietuvos Respublikos ekonomika labai atvira: 2001 metais užsienio prekybos apyvarta sudarė 91 % šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), taigi užsienio prekybos srautai smarkiai įtakoja šalies ūkio augimą bei gyventojų užimtumą ir gerovę. Užsienio prekybos skatinimas yra svarbus LR Vyriausybės tikslas, įgyvendinamas užsienio prekybos liberalizavimo priemonėmis bei eksporto skatinimo programomis.
Užsienio prekybos politiką įgyvendina Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamentas kartu su kitomis suinteresuotomis institucijomis. Šiam departamentui patikėtos derybos dėl laisvosios prekybos bei prekybinio ir ekonominio bendradarbiavimo (suteikiančių didžiausio palankumo statusą prekyboje) sutarčių, šių sutarčių priežiūra prekybos ir tarptautinių ekonominių ryšių srityje.
Muitų tarifuose importo muitų normos nustatomos atsižvelgiant į valstybę, iš kurios yra kilusios į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamos prekės. Valstybė, iš kurios yra kilusios prekės, nustatoma vadovaujantis Muitinės kodekso ir tarptautinių sutarčių nuostatomis.
Importo muito norma, priklausomai nuo valstybės, iš kurios yra kilusios prekės, gali būti [4]:
1. autonominė – taikoma tais atvejais, kai prekės yra kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Lietuvos Respublika nėra sudariusi tarptautinių sutarčių, nustatančių didžiausio palankumo prekybos statusą, ar nėra nustatančius kito prekybos režimo, arba kai prekių kilmė, suteikianti teisę taikyti kitą importo muito normą, neįrodyta;
2. konvencinė – taikoma tais atvejais, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias didžiausio palankumo prekybos statusą;
3. preferencinė – taikoma tais atvejais, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias laisvos prekybos režimą. Muitų tarifuose preferencinė muito norma nurodoma atskirai kiekvienai valstybei ar jų grupei, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, nustatančią laisvos prekybos režimą.

7. Finansinė, politinė ir teisinė aplinka

7.1. Kreditų politika

Kreditų politika:
 turi padėti nustatyti absorbuojamos rizikos laipsnį;
 turi leisti eksportuotojui išnagrinėti naujus eksporto finansavimo būdus;
 turi paruošti eksportuotoją aplinkos pokyčiams.
Tarptautinio marketingo specialistas negalai kontroliuoti finansinės aplinkos, todėl jis turi kruopščiai ją išanalizuoti, suprasti ir veikti atsižvelgdamas į jos poreikius. Efektyvūs finansiniai planai gali ženkliai paremti marketingo programą. Palankų kreditavimą gaunantys vartotojai gali netgi sutikti mokėti didesnes kainas.
Pagrindinis pardavėjo tikslas – gauti apmokėjimą už išsiųstas prekes. Prieš priimdamas užsakymą marketingo specialistas jau būna suformulavęs priimtino rizikos laipsnio politiką ir susipažinęs su tarptautinio sandėrio sąlygomis.
Įmonėje, siekiančioje sukurti patikimą kreditų politiką, turi glaudžiai bendradarbiauti finansų ir marketingo padaliniai. Ne mažiau svarbu palaikyti ir glaudžius ryšius su komerciniais bankais [4].

7.2. Finansinės rizikos tipai

Pagrindinės finansinės rizikos rūšys yra šios:
1. Komercinė rizika;
2. Politinė rizika;
3. Valiutų rizika;
4. Kitos rizikos, pvz., rizika, susijusi su infliacija.
Komercinė rizika susijusi su užsienio pirkėjo nemokumu ar apmokėjimo vėlinimu. Jos atsiradimo priežastys gali būti:
 Vidiniai pokyčiai, pvz., vadovaujančio ar sprendimus priimančio asmens atsistatydamas ar mirtis. Tai neretai pasitaikanti priežastis, nes importuotojai dažnai būna priklausomi nuo vieno savininko.
 Pirkėjas praranda pagrindinį savo klientą. Taip gali atsitikti, kai importuotojas perka žaliavas ar gamybai reikalingas sudėtines dalis, siekdamas jas perparduoti vietos gamintojui, tačiau pastarasis atsisako jas pirkti.
 Netikėti sunkumai, susiję su pirkėjo veikimo kaštais, kaip atsitinka didelės infliacijos sąlygomis.
 Gamtinės nelaimės, pavyzdžiui, potvyniai arba nelaimingi atsitikimai pramonėje. Jie gali įtakoti pirkėjo galimybes veikti rinkoje.
 Lėti valstybinių pirkėjų atsiskaitymai.
Politinė rizika – tai su komercija nesusijusi rizika, kurios visiškai negali kontroliuoti nei pirkėjas, nei pardavėjas. Pavyzdžiui, užsienio pirkėjas gali norėti sumokėti, tačiau tam gali sutrukdyti vyriausybė. Prie politinės rizikos priskiriami karai, revoliucijos, turto nacionalizavimas ar konfiskavi¬mas, eksporto/importo licencijų nutraukimas, vyriausybės kišimasis į įmo¬nės veiklą, transporto ar draudimo mokesčių didinimas bei kiti vyriausybės veiksmai, kurie gali uždelsti ar visai sustabdyti atsiskaitymą už prekes tarp importuotojo ir eksportuotojo.
Su valiutine rizika susiduria visos įmonės, sudarančios bet kokius sandorius užsienio valiuta. Dažniausiai įmonės patiria valiutinės rizikos poveikį dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma — Lietuvoje dauguma įmonių neturi kvalifikuotų darbuotojų, kurie galėtų efektyviai valdyti įmonės finansus. Tai ypač būdinga smulkioms įmonėms, kur finansų valdymo funkcijos būna patikėtos vyriausiajam finansininkui, tačiau jo funkcijos ir atsakomybė paprastai darbu. Vyriausia¬sis finansininkas atsako už tai, kad įmonė nebūtų nubausta už neteisingą mokesčio skaičiavimą arba neteisingai parengtos finansinės atskaitomybės pateikimą. Tačiau praktika rodo, kad įmonės baudžiamos dar ir už kitas finansų valdymo klaidas.
Antra priežastis, dėl kurios įmonės patiria valiutinę riziką, – psicholo¬ginis nusistatymas prieš įvairias bankų siūlomas valiutinės rizikos valdymo priemones. Dažnai įmonių vadovai linkę tikėtis, kad valiutos kursas tam tikrą laiką nesikeis arba keisis jo naudai, ir nemokėti pinigų už draudimą nuo valiutinės rizikos. Tačiau pasinaudodami tam tikromis draudimo nuo valiutinės rizikos priemonėmis, nuostolį patyrę eksportuotojai galėjo nė kiek nepralošti. Priklausomai nuo poreikio įmonės gali pasirinkti joms tin¬kančius brangesnius arba pigesnius apsaugos būdus [4].

7.3. Finansavimo šaltiniai

1 pav. Finansavimo šaltiniai [4]
Verslo finansavimas skirstomas į ilgalaikį finansavimą verslo plėtrai ir trumpalaikį finansavimą verslo stabilumui užtikrinti.
Verslo plėtros (ilgalaikio) finansavimo būdai [4]:
 Ilgalaikė banko paskola – bene pigiausias ir labiausiai paplitęs verslo plėtros finansavimo būdas. Trejų-septynerių metų trukmės paskolas verslo plėtrai teikia dauguma šalies komercinių bankų. Bankai ūkio subjektui, norinčiam gauti ilgalaikę paskolą, kelia tokius pagrindinius reikalavimus: ūkio subjektas turėtų nuo 20 iki 40 proc. investicinio projekto vertės fi¬nansuoti savo lėšomis; ūkio subjektas turi įkeisti bankui turtą, kurio vertė 1,5 karto didesnė negu norima gauti paskolos suma, arba pateikti bankui kitą paskolos grąžinimo užtikrinimą (garantiją, laidavimą ar kita).
Ilgalaikių paskolų palūkanos dažniausiai būna kintamos. Palūkanų dydis priklauso nuo valiutos, kuria norite skolintis, ir vidutinės šešių mėnesių tarpbankinės skolinimosi šia valiuta palūkanų normos LIBOR. Kintamos palūkanos skaičiuojamos kas pusmetį prie atitinkamos valiu¬tos šešių mėnesių LIBOR pridedant paskolos sutartyje užfiksuotą banko maržos dydį. Pavyzdžiui, jeigu paskolos sutartyje nustatyta, kad paskolos palūkanos sieks ,,LIBOR + 4,5″, o LIBOR paskolos paėmimo dieną siekia 3 proc, tuomet pusę metų mokėsite 7,5 proc. metines palūkanas. Kitą pusmetį palūkanos bus pakeistos tiek, kiek pasikeis LIBOR. Paskolų litais palūkanos dažniausiai nustatomos prie vidutinės šešių mėnesių tarpbankinės skolinimosi litais palūkanų normos VILIBOR pridedant nustatytą banko maržą.
 Lizingas — dar viena labai paplitusi verslo finansavimo forma. Lizingas gali būti dviejų tipų: finansinis ir veiklos lizingas. Finansinis lizingas nuo veiklos lizingo skiriasi tuo, kad pirmuoju atveju lizingo sutarties terminui pasibaigus išperkamas turtas pereina lizingo gavėjo nuosavybėn, o antruoju atveju lieka lizingo bendrovės nuosavybėje. Norėdamas pasinaudoti lizingo paslauga, ūkio subjektas turi nuo 15 iki 30 proc. perkamo turto vertės su¬mokėti savo lėšomis.
Už naudojimąsi lizingo paslauga ūkio subjektas moka pastovias arba kintamas palūkanas, kurios paprastai būna kiek aukštesnės negu paskolų palūkanos. Nereikėtų painioti lizingo palūkanų ir lizingo būdu perkamo turto vidutinio metinio pabrangimo normos. Vidutinis metinis pabran¬gimas skaičiuojamas visą procentais išreikštą turto pabrangimą per lizingo sutarties galiojimą padalinus iš lizingo sutarties galiojimo metų skaičiaus. Tuo tarpu metinės palūkanos apskaičiuojamos ne nuo visos lizingo būdu perkamo turto vertės, o tik nuo likusios neišpirktos turto vertės palūkanų apskaičiavimo dieną. Todėl vidutinio metinio pabrangimo norma būna gerokai mažesnė negu metinių palūkanų norma.
Verslo stabilumo (trumpalaikio) finansavimo būdai [4]:
Banko paskola apyvartiniam kapitalui papildyti — vienas iš apyvarti¬nio kapitalo finansavimo būdų- dažniausiai būna pigiausias. Paskolos apy¬vartiniam kapitalui paprastai teikiamos ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui, todėl nustatomos fiksuotos palūkanos. Paprastai trumpalaikės paskolos palūkanų norma būna aukštesnė negu ilgalaikės paskolos. Pasko¬lai gauti turi būti įkeistas įmonės ar kito asmens turtas, kurio vertė apie 1,5 karto viršija norimos gauti paskolos sumą.
 Kredito linija — tai apyvartinio kapitalo finansavimo būdas, kai įmo¬nė, turėdama tam tikrą banko nustatytą skolinimosi limitą, gauna šio limi¬to neviršijančią sumą iš banko tada, kai jai šios sumos prireikia, ir grąžina tada, kai gauna atsiskaitymą už parduotas prekes ar paslaugas. Dažniausiai kredito linija imama tada, kai įmonės kapitalo poreikis labai svyruoja ir papildomo finansavimo įmonei reikia vidutiniškai tik 10-20 dienų per mė¬nesį. Kredito linijoms bankai nustato dvi palūkanų normas: vieną – panau¬dotai kredito linijos sumai, kitą – nepanaudotai. Metinė palūkanų norma nepanaudotai kredito linijos sumai paprastai siekia apie 1 proc. Vadinasi, tais atvejais, kai papildomas finansavimas jai nereikalingas, įmonė moka tik labai nedidelį mokestį už turimą limitą.
 Overdraftas – finansavimo forma, kai įmonė gali turėti neigiamą, banko nustatyto limito neviršijantį atsiskaitomosios sąskaitos likutį. Si apyvartinio kapitalo finansavimo forma yra brangesnė negu paskola ir kre¬dito linija, tačiau ja patogu naudotis, o sutarties sudarymo procedūros nėra sudėtingos. Paprastai neigiamo sąskaitos likučio buvimo terminas būna ribotas – per sutartyje nustatytą laiką nuo neigiamo likučio atsiradimo dienos įmonė turi jį padengti, priešingu atveju teks mokėti baudas.
 Faktoringas – prekybos finansavimo forma, kai prekių pardavėjas faktoringo bendrovei perleidžia savo teisę į pirkėjo skolą. Prekių pirkėjas faktoringo bendrovei iš karto sumoka nuo 10 iki 30 proc. bendros prekių vertės, o šį mokėjimą gavusi faktoringo bendrovė pardavėjui sumoka nuo 70 iki 90 proc. bendros prekių vertės. Likusią prekių vertės dalį faktoringo bendrovė pardavėjui sumoka tada, kai gauna visą pirkėjo apmokėjimą. Už suteiktą kreditą (pardavėjo gautos ir pirkėjo sumokėtos sumos skirtumą) pardavėjas moka sutartyje su faktoringo bendrove nustatytas palūkanas.
 Pervedamieji akredityvai – tai atsiskaitymų instrumentai, o ne kredi¬tavimo forma, tačiau jie gali padėti įvykdyti tarptautinę prekybos operaci¬ją, jeigu pardavėjas nepasitiki pirkėju. Dažnai pardavėjai šią problemą ban¬do spręsti reikalaudami išankstinio atsiskaitymo, tačiau yra ir kitas būdas. Pavyzdžiui, jūsų pirkėjas per savo banką išleidžia pervedamąjį akredityvą į jūsų banką, o jūsų bankas per tiekėjo banką perveda akredityvą jūsų tiekė¬jui. Tokiu būdu pirkėjo bankas prisiima įsipareigojimą apmokėti už prekes tuo atveju, jeigu pirkėjas nemokus. Tiekėjas, gavęs akredityvą (atitinkamai ir pirkėjo banko įsipareigojimą), išsiunčia prekes. Gavęs prekes pirkėjas sumoka už jas, ir pardavėjas gauna atsiskaitymą už prekes pagal sutartį, o jūs – pelną iš prekybos operacijos.
7.4. Muitų funkcijos

2 pav. Muitų funkcijos [4]
Muito mokesčiai atlieka tokias tris pagrindines funkcijas:
Fiskalinė funkcija. Tai taikytina ir importo, ir eksporto mokesčiams, kadangi šie pinigai patenka į valstybės biudžetą.
Protekcinė funkcija. Šią funkciją atlieka tik importuojamų prekių muitų mokesčiai, kadangi jais vyriausybė apsaugo vietinių gamintojų prekes nuo užsienietiškų importuojamų prekių, mažina tokių prekių kon¬kurencingumą šalyje.
Balansavimo funkcija. Ją atlieka muito mokesčiai eksportuojamoms prekėms, kurių eksporto valstybė nepageidauja ar šių prekių kainos nacio¬nalinėje rinkoje yra daug mažesnės nei pasaulinėje [4].
7.5. Muitų klasifikavimas

3 pav. Muitų klasifikavimas [4]

Draudžiamieji muitai – itin aukšti tarifų muitai. Eksportuoti į tokią šalį praktiškai neįmanoma. Kartais šie muitai taikomi tokioms prekėms, kurios vidaus rinkoje yra daug brangesnės nei kitose šalyse, todėl nenorima tokių prekių įsileisti į vidaus rinką. Tokie muitai žlugdo prekybą.
Nedraudžiamieji muitai – tai mažesnių tarifų muitai, kurie nesužlug¬dys prekybos, bet ją nuolat silpnins.
Advalioriniai – procentas nuo prekės kainos.
Specifiniai – tam tikra suma už prekės vienetą.
Mišrūs, t.y. derinami advalioriniai ir specifiniai muitai.
Importo muitai – mokesčiai, uždedami importuojamoms prekėms, patenkančioms ir pasiliekančioms vidaus rinkoje.
Eksporto muitai — mokesčiai, uždedami iš šalies eksportuojamos prekėms. Tai labai reti muitai, kuriuos kraštutiniais atvejais naudoja šalys, gaminančios labai pigias prekes lyginant su tokių pat prekių kaina, vyrau¬jančia pasaulinėje rinkoje. Eksporto muitus įvedusi valstybė siekia, kad į jos biudžetą patektų daugiau pinigų.
Tranzito muitai nustatomi tranzitu per šalį transportuojamoms prekėms.
Sezoniniai – tai tokie muitai, kuriais operatyviai reguliuojama tarp¬tautinė prekyba, ypač sezoninėmis prekėmis (žemės ūkio produkcija).
Antidempingo muitai naudojami tais atvejais, kai prekės ir kitos vertybės išvežamos iš šalies ar įvežamos į šalį žemesne kaina negu panašių arba tiesiogiai konkuruojančių prekių ir kitų vertybių jų įvežimo ar išvežimo momentu ir jeigu išvežant ar įvežant šias prekes ir kitas vertybes gali būti padaryta žala šalies interesams.
Kompensaciniai muitai taikomi toms importuojamoms prekėms, kurių gamybai buvo skiriamos subsidijos (jei jų importas pažeidžia vietinių analogiškų prekių gamintojų interesus).
Autonominiai — muitai, įvedami valstybės. Dažniausia tokie muitai tvirtinami įstatymu, o jų tarifus nustato prekybos, finansų ar ekonomikos ministerijos.
Konvenciniai (sutartiniai) tarifai įvedami dvišaliu ar daugiašaliu susi¬tarimu (pvz., GATT arba muitų sąjunga).
Preferenciniai muitai taikomi norint sumažinti muitą prekėms, įve¬žamoms iš kitų šalių. Jie imami pagal su kitais kraštais sudarytas sutartis. Nuo 1971 m. preferenciniai muitai taikomi iš besivystančių šalių impor¬tuojamai produkcijai.
Pastovūs – tai tokie muitų tarifai, kurių sumas nustato valstybė ir jų nebekeičia.
Kintami – tai muitų tarifai, kurių sumos gali keistis susidarius valsty¬bės apibrėžtoms situacijoms (pasikeitus pasaulinių ar vidaus kainų lygiui, “subsidijoms ir pan.)
Nominalūs dydžiai nurodomi muitų tarifuose. Jie pateikia tik bendrą valstybės vykdomos muitų politikos vaizdą .
Efektyvūs – tai realus muitų tarifų lygis, nustatomas galutinėms pre¬kėms, apskaičiavus muitus sudėtinėms pagrindinėms ir šalutinėms dalims.
Specialieji – atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius atskirų fir¬mų, užsienio šalių ir jų sąjungų veiksmus valstybės atžvilgiu.
Fiskaliniai – kai prekės apmokestinamos siekiant padidinti valstybės pajamas. Šiais muitais apkraunamos tos prekių rūšys, kurioms krašte pri¬skaičiuojamas akcizo mokestis, nes kitaip užsienio gamintojai nemokėtų nei akcizų, nei muitų ir atsidurtų geresnėje padėtyje nei krašto gamintojai.
Protekciniai – kai prekės apmokestinamos norint apsaugoti vietinius gamintojus nuo užsienio įmonių konkurencijos. Jais apmokestinamos šaly¬je gaminamos, bet akcizo mokesčiai neapdėtos prekės, ir muitai nustatyti daug didesni nei krašto akcizai.
Išlyginamieji — kai prekės apmokestinamos norint išlyginti importi¬nių ir savos gamybos prekių kainas. Mažesnes kainas gali lemti mažesni užsienio mokesčiai, pigesnė gamyba arba įvairiais būdais teikiamos išvežimo premijos.
Retorsiniai muitai taikomi apmokestinant prekes ir kitas vertybes, įvežamas iš tų šalių, kurios labai padidina muitus savoms prekėms. Retor¬siniai muitai lemiamos reikšmės gali turėti tik tuomet, jei juos ima vykdyti didelė (t.y. ekonomiškai stipri), plačią importo rinką turinti šalis [4].

IŠVADOS

1. Tarptautinė rinkodara – tai produktų (prekių, paslaugų, prekių ir paslaugų kombinacijos) mainų procesas tarp valstybių. Šis mainų procesas dažniausiai įvertinamas pinigais, nors gali būti atsiskaitoma ir prekių mainais.
2. Tarptautinei prekybai būdingos tam tikros problemos ir rizika, kurių prekiaujant vidaus rinkoje gali nebūti arba kurios gali būti mažesnės.
3. Prieš pradėdama tarptautinės rinkodaros įvykdymą, įmonė įvertina rinkos sąlygas įvairiose galimose šalyse, kuriose įmonė nusprendė prekiauti. Pirminis įvertinimas apima užsienio rinkų stebėjimą, siekiant apibūdinti įvairių šalių potencialą.
4. Įmonėje, siekiančioje sukurti patikimą kreditų politiką, turi glaudžiai bendradarbiauti finansų ir marketingo padaliniai. Ne mažiau svarbu palaikyti ir glaudžius ryšius su komerciniais bankais.
5. Komercinė rizika susijusi su užsienio pirkėjo nemokumu ar apmokėjimo vėlinimu.
6. Verslo finansavimas skirstomas į ilgalaikį finansavimą verslo plėtrai ir trumpalaikį finansavimą verslo stabilumui užtikrinti.

LITERATŪRA

1. Kuvykaitė R. Tarptautinis marketingas – Kaunas: Technologija, 1998.
2. Langvinienė N., Vengrauskas V., Žitkienė R. Tarptautinis verslas – Kaunas: Technologija, 2005.
3. Vijeikis J. Rinkodara: nuo klasikinės teorijos iki šiuolaikinio pritaikymo – Vilnius: Rosma, 2003.
4. Vijeikis J., Vijeikinė B. Tarptautinis marketingas: monografija – Vilnius: Vilpsa, 2003.