ŽMOGUS IR VISUOMENĖ
Žiniasklaida, kitaip dar vadinama “visuomenės informavimo priemonėmis” – tai priemonės, informaciją sugebančios pateikti plačiam žmonių ratui.Tradiciškai žiniasklaidai priskiriama spauda, radijas ir televizija. Bendras jų bruožas yra tai, kad naudojantis techninėmis priemonėmis jos pasiekia plačiąją visuomenę.
Sąvoka atsirado apie 1920-uosius metus anglosaksų šalyse atsiradus radijui ir masiniams laikraščiams. Lietuviškas pavadinimas “žiniasklaida” yra palyginti naujas (įvestas apie 1990-uosius), prieš tai šiai sąvokai apibūdinti naudotas “medijos” terminas.
Žiniasklaidos aušroje komunikacija per žiniasklaidą buvo vienpusė, t.y. be grįžtamojo ryšio ir informacijos gavėjo. Kompiuterių ir interneto amžiuje kalbama apie interaktyvią žiniasklaidą.
Vienas svarbiausių mūsų bendradarbiavimo su žiniasklaida principų yra perduoti tinkamiausią žinią, tinkamiausiu laiku, tinkamiausioje vietoje.
Visame pasaulyje žiniasklaida yra pripažinta kaip ketvirta valdžia smarkiai įtakojanti visuomenės nuomonę. Efektyvus ryšių su visuomene specialistų darbas su žiniasklaida užtikrina viešumą masinės informacijos priemonėse. Tinkamos žinios paskleidimas tinkamu laiku padeda užtikrinti palankią visuomenės nuomonę.
Žiniasklaidos rūšys
• Spauda (ir kita spausdinta žiniasklaida – lapeliai ir pan.)
• elektroninė žiniasklaida
o audio (radijas, garso įrašai)
o audiovizualinė (Televizija, videomedžiaga, Kinas)
• Internetas
Elektroninė žiniasklaida vis labiau lenkia spaudą. Naudojant naujus perdavimo būdus (palydovai, kabeliai) tradicinei žiniasklaidai sukuriama vis didesnė konkurencija.
Jei imtume galvoti apie paskutiniojo 20-ojo amžiaus dešimtmečio svarbiausius pasiekimus, pirmas terminas, kurį dažnas greičiausiai paminėtume, būtų “Internetas”. Retam šis terminas nekeltų jokių asociacijų. Nereikia didelių tyrimų, kad suprastume – šis terminas kelia ir susižavėjimo, ir nusivylimo.
Galima drąsiai teigti, kad su kiekviena diena Interneto vartotojų daugėja. Tačiau vartotojų požiūriai ir žinios skiriasi. Vieniems tai gali būti tik miglotas įsivaizdavimas apie didžiulius informacijos lobynus. Kitiems – tai kasdieninio darbo įrankis, padedantis rasti reikiamos informacijos, pramogauti, tobulėti profesiškai, kurti įvaizdį ir pan.
Internetas ir įvairiausi kompiuteriniai kūriniai užtikrintai kovoja dėl deramos vietos šalia jau tradicinėmis pripažįstamų “mass media” – spaudos, radijos, televizijos ir kino.
Naujoji žiniasklaida – tai moderni informacijos technologija
Naujoji žiniasklaida – tai moderni informacijos technologija. Tačiau šiuo skambiu – informacijos technologijos – pavadinimu gali būti pavadintas bet kuris informaciją pateikiantis kūrinys.
Informacijos technologija – tai priemonių ir būdų sistema informacijai kaupti ir perduoti vartotojui.
Jei informacijos technologijos pavyzdžiu imtume tradicinę knygą, tai knygos, kaip spausdinto leidinio, techniškasis aspektas yra jos “apčiuopiamumas”. Jei žinome, kad knygą sudaro 50 puslapių, nesunkiai galime suplanuoti laiką, skirtą susipažinti su jos turiniu. Kitas – intelektualusis – spausdinto leidinio aspektas bus specialus metodas, kurį naudodamas, skaitytojas susipažins su jos turiniu. Paprastai sakoma, kad šis susipažinimas yra tiesinis. Nes pati knyga (tiksliau – paeiliui susegti lapai) inspiruoja tam tikrą jos turinio dėstymo “kelią”.
Nūdienos informacijos technologijos terminas vis labiau siejamas su skaitmeninės informacijos kūriniais. Geriausi tokių kūrinių pavyzdžiai – tai Internetas ir pačios įvairiausios multimedijos programos.
Jei dar prieš keletą dešimtmečių skaitmeninę informaciją buvo galima įsivaizduoti tik mokslinio tyrimo institutuose, tai šiandien kompiuteriniai kūriniai tampa neatsiejami nuo mūsų kasdienybės. Net ir pačių humanitariškiausių specialybių atstovai rengia kompiuterinius tekstus, redakcijos maketuoja leidinius, architektai ir dizaineriai projektuoja namus, baldus, drabužius. Nors ir palengva, tačiau akivaizdžiai formuojasi elektroninių leidinių pasiūla, poreikis ir, kartu, rinka.
Jaunimo įvaizdis žiniasklaidoje
Paveikiausi žiniasklaidos propaguojamoms vertybėms yra vaikai ir jaunimas. Psichologai, palyginti neseniai įsitraukę į žiniasklaidos tyrimus, jos poveikį šiai auditorijai dar labiau sureikšmina. Televizijos poveikio vaikams ir jaunimui analizės pagrindu psichologai konstatuoja, kad jauną žmogų mažai kas gali apsaugoti nuo šios žiniasklaidos priemonės įtakos.
Žiniasklaidos perduodamus pranešimus, vaikai ir jaunimas priima nekvestionuodami.
Jaunimas ir žiniasklaida
Jaunimas daugelyje besivystančių šalių gali sudaryti didžiausią gyventojų dalį. Ypač jaunos moterys galėtų būti labiau išsilavinusios ir raštingesnės negu vyresnės kartos moterys. Net ir labiau nutolusių sričių jaunuoliai galėtų būti geriau susipažinę su Vakarų kultūra per kino produkciją. Didesnė tikimybė, kad jaunimas geriau sugeba bendrauti įvairiomis kalbomis ir yra geriau susipažinęs su žiniasklaida ir informacijos ir komunikacijos technologijomis.
Būtina suteikti prieigą prie žiniasklaidos ir komunikacijos technologijų socialiai atskirtoms gyventojų grupėms ir neįgaliesiems.
Beveik 80 proc. visų 500 milijonų pasaulio neįgaliųjų gyvena besivystančiose šalyse.
Šiuo metu siekiama palengvinti neįgaliųjų prieigą prie žiniasklaidos ir informacijos ir komunikacijos technologijų. Pavyzdžiui, tai susiję su adaptuotos technikos, kuri yra pagrindinė būtina sąlyga neįgaliesiems naudotis kompiuterinėmis technologijomis, plėtra.
Vis dažniau ir dažniau per radiją, televiziją, laikraščius ir kasdienybėje susiduriame su LABAI nemaloniais dalykais. Jei tik kas ką blogo, netinkamo padarė, tuoj nueis gandas po visą pasaulį.Nesuprantu, kodėl žmonės taip mėgsta išdidinti tai, ką geriau tyliai išspręst, nubaust tinkamai valdžios ar kitokiom tinkamom priemonėm, ir vis dažniau užgožia tai, kas mūsų visuomenėje tikrai gražu, tai, kas pavyzdinga. Kodėl gražūs dalykai laikomi gėda, o viskas, kas baisu viešinama ir skelbiama, pamirštant nuostabius dalykus? Ar žmogus, matantis per televiziją tik smurtą, gali užaugti pavyzdingas pilietis? Jis suvokti gali tai, kad savo teises gali išsireikalauti tik jėga ar grubumu.
Taip žmonės pamiršta paprastus būdus susitarti ar išmokti paprašyti, mūsų visuomenei trūksta paprasčiausio diplomatiškumo ar mandagumo. Jei ignoruotume blogį, galbūt jo būtų mažiau…
Žiniasklaida politikoje
Kalbant apie žiniasklaidos vaidmenį šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse, dažniausiai akcentuojamos jos pozityviosios – informacijos, kritikos ir kontrolės -funkcijos. Gvildenama opias socialines problemas, žiniasklaida ne tik tiesiogiai informuoja piliečius apie šalies įvykius, bet ir skatina valdžios institucijas gerinti savo darbą, tarnauti visuomenės nariams, ginti jų teisėtus interesus. Šią pilietinę funkciją žiniasklaida paveldėjo iš 19 amžiaus Vakarų spaudos, kuri kadaise drąsiai stojusi ginti piliečius nuo valdžios piktnaudžiavimo savo galiomis, nuo kompetencijos stokos, jos neskaidrumo ir išpuikimo.
Tačiau jau 20 amžiuje žiniasklaidos santykiai su valdžia ir pilietine visuomene iš esmės pasikeitė. Kaip buvo pastebėję žiniasklaidos teoretikai, jie atitiko ne linijinę schemą – „valdžia – pilietinė visuomenė kartu su žiniasklaida“, bet savotišką trikampį – „valdžia – žiniasklaida kaip pramonė – pilietinė visuomenė“. Šiame trikampyje įmanomi įvairūs aljansai: žiniasklaida su piliečiais prieš valdžią, žiniasklaida su valdžia prieš piliečius, arba žiniasklaida prieš piliečius ir valdžią. Iš tikrųjų iš savo patirties mes žinome, kad žiniasklaida – kaip ir senais laikais – gali tarnauti pilietinės visuomenės tikslams, tačiau kartu mes puikiai matome, kaip žiniasklaida būdama „ketvirtąja valdžia“ gali manipuliuoti žmonių nuomone arba atkakliai, nesiskaitant su priemonėmis, ginti savo komercinius interesus. Žiniasklaida, įkūnydama laisvę reikšti didžiulę idėjų bei nuomonių įvairovę ir būdama tuo mechanizmu, kurio pagalba galima netrukdomai keistis informacija, turi didelę galią paveikti visuomenės gyvenimą. Taigi, ji atlieka svarbų vaidmenį ugdant informuotą pilietį, galintį rinktis, kokia visuomenės ir valdymo forma geriausiai atitinka jo poreikius. Kaip pažymejo Europos Žmogaus Teisių Teismas, spaudos laisvė yra viena iš geriausių priemonių visuomenei formuojant nuomonę apie jos politinių lyderių pažiūras ir idėjas. Ji taip pat suteikia politikams galimybę sužinoti ir atsižvelgti į visuomenės nuomonę. Tuo būdu, spaudos laisvė įgalina visus dalyvauti laisvose politinėse diskusijose, kurios yra vienas iš kertinių demokratinės visuomenės akmenų.
Savaime toks žiniasklaidos vaidmuo visuomenėje nėra nei geras, nei blogas. Koks bus konkretus leidinys arba televizijos kanalas – ar jis priklausys kokybiškos žiniasklaidos kategorijai, ar užims „geltonosios“ žiniasklaidos nišą, ar pasirinks kokį nors tarpinį variantą – tai pasirinktos vadinamos vidinės žiniasklaidos ideologijos klausimai.
Kai kurie sako,kad pavojingiausios korupcijos pasireiškimo sritys – teisėsauga, politika ir žiniasklaida.
Teisėsauga – nes korumpuotas teisėjas, prokuroras, tyrėjas žudo pasitikėjimą viena didžiausių socialinių vertybių – teisingumu.
Žiniasklaida – nes korupcija šioje srityje pakerta pasitikėjimą viskuo, ką išgirstame ar pamatome, ir sugraužia informacijos laisvės, kurią remiasi bet kuri demokratija, šerdį.
Politika – nes įstatymus ar bendruomenės interesus parduodantis politikas žlugdo pasitikėjimą ir teisingumu, ir demokratija.
Nereikia išsamiai analizuoti, kas yra korupcija. Pakaks pasakyti, kad kone visuotinai pripažįstami bent trys pagrindiniai jos pasireiškimo būdai: kyšininkavimas, prekyba įtaka ir piktnaudžiavimas padėtimi.
Prieš metus, 2004 metų gruodžio 9 dieną, „Transparency International“ paskelbė Pasaulio korupcijos barometrą, leidžiantį palyginti žiniasklaidos ir kitų institucijų korumpuotumą 62 šalių gyventojų akimis.
Šio tyrimo duomenimis, žiniasklaida atsidūrė tarp muitinių ir medikų. Net įvairių leidimų išdavimas buvo laikomas ne tokia korumpuota sritimi.
Lietuvoje buvo dar „gražiau“ – čia, minėto tyrimo duomenimis, žiniasklaida buvo absoliutus lyderis, lenkiantis netgi politines partijas, Seimą, teismus ir policiją.
2005 metų gegužės 11 dieną buvo skelbti viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų grupės atliktos apklausos duomenys: 42,5 procento Lietuvos gyventojų spaudoje ir televizijose pastebi paslėptus užsakomuosius straipsnius ar reportažus.
Taigi žmonės puikiai žino, kad korupcija žiniasklaidoje – realus reiškinys. Tačiau kažkodėl nieko negirdime apie teismus pasiekusias baudžiamąsias bylas ar bent jau nutrauktus ikiteisminius tyrimus.
Atsižvelgiant į tai, kad žurnalistų pareiga – teisingai informuoti visuomenę (pagal Visuomenės informavimo įstatymo 42 straipsnio 2 d. 1 p. – „teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias“), išsprendžiamas ir jų veikimo vykdant įgaliojimus teisėtumo ar neteisėtumo klausimas.
Išvados
Laisva žiniasklaida naudinga ne tik demokratijai, bet ir gyvybiškai svarbi pagrindiniam žmogaus vystymosi procesui.
Taigi žodžio laisvė ir informacijos laisvė yra visiškai būtinos siekiant ir remiant skurdo mažinimą ir žmogaus teises.
Laisvas informacijos srautas stiprina atskaitomybę ir skaidrumą, apsaugo nuo korupcijos ir didina bendruomenės grupių galimybes dalyvauti sprendimų priėmimo procese.
Žiniasklaida yra pagrindinė smurtinių konfliktų prevencijos priemonė, nes ji kuria taikių diskusijų ir problemų sprendimo pagrindus. Atskiriems asmenims ar grupėms suteikdama žodį, laisva žiniasklaida sumažina izoliacijos ir beviltiškumo jausmą, dėl kurio dažnai ir prasideda smurtas.