Pats žodis „ pedagogas“ išvertus iš graikų kalbos reiškia vaikų vedlys. Jau vien tai leidžia mumas suprasti, jog pedagogo darbas yra be galo atsakingas (vesti vaikus teisingu gyvenimo keliu). Šio darbo rezultatas priklauso nuo paties pedagogo, kaip žmogaus ir kaip profesionalo, savybių.
L. Jovaiša teigia, kad ugdymas yra pagalba vaikui, pasireiškianti globa, maitinimu, priežiūra, formuojanti jo santykius su aplinka (pasauliu).
Pirmiausia, pedagogas turi gerai žinoti ir išmanyti savo dalyką, mokėti nuosekliai dėstyti , sudominti savo dalyku. Jo kalba turėtų būti be priekaištų, svarbi intonacija, logika, mimika, aktorinis menas, be abejo ir subebėjimas komunikuoti. Taip pat labai svarbu vertinti savo paties psichinę ir emocinę būklę, išlaikyti jausmų pusiausyrą.
Pagrindinės ugdytojo funkcijos: 1) tirti vaiko saviraiškos turinį, aktyvumą ir galimybes; 2) padėti įveikti saviraiškos sunkumus; 3) pamokyti, parodyti, sutelkti; 4) tikrinti veiklos ir elgesio vystymą bei jo rezultatus; 5) vertinti saviraiškos kokybę; 6) pdėti suvokti reproduktyvios ir produktyviossaviraiškos klaidas, rasti optimalius būdus klaidoms taisyti ir išvengti ; 7) prognozuoti tolesnę asmenybės raidą, numatyti jos programą, sukelti ir stiprinti nusiteikimą naujai vertybinei saviraiškai.
Ugdytojams paprastai keliama daug įvairių reikalavimų, grindžiamų pedagoginiu pašaukimu. Pedagoginis pašaukimas – motyvacinių potencialių ir charakterologinių amenybės bruožų derinys įgalinantis rinktis ugdymo darbą, jausti pasitenkinimą savo darbo rezultatais ir gyvenimo prasme. Todėl pedagoginį darbą dirbti be pašaukimo yra neetiška savo ir kitų atžvilgiu.
Ugdytojui pridera būti turiningu žmogumi. Tokiu jis tampa, kai jo veiklos motyvacijose dominuoja vertybių poreikis. Nuolatinis dvasinių vertybių poreikio tenkinimas užtikrina ugdytojo vidinį turtingumą.
Ugdymo veikėjas yra laimingas ne tiktai tenkindamas savo vertybių poreikius, bet ir siekimu savo dvasios vertybes perduoti kitiems. Praktinės veiklos siekimas, kad žmogus būtų gražesnis iš išorės ir iš vidaus, kad įsisavintų vertybes ir jomis vadovautųsi savo gyvenime ir tuo būdu kurtų savo ir kitų laimingą gyvenimą, realizuoja pedagoginio pašaukimo uždavinius. Lietuvių pedagogas Jonas Vabalas-Gudaitis aukščiausiu ugdymo tikslu laikė ateities meilę. Ji kartu yra svarbiausias pedagogo veiklos motyvas. H.Pestalocis yra pasakęs: „ Tik per savo širdį aš pasidariau tuo, kas esu.“.
Empatija pasižymi ne tik siekimu bendrauti, bet ir įsijausti į kito mintis ir jausmus, suprasti kito žmogaus minčių, jausmų prasmę ir reikšmę jam ir jo aplinkai. Be to , teisingumas ir tolerancija, pasirengimas padėti, tvirtumas – tai asmenybės bruožai, be kurių neįmanomas pedagoginis veikimas. Šiame veikime išryškėja specialūs pedagoginiai sugebėjimai. Pedagoginį sugebėjimą apibūdina įvairūs skirtingų sugebėjimų dariniai: diagnostinių, komunikacinių, organizacinių, ekspresyvinių, akademinių, kūrybinių.(Vaikų darželių auklėtojoms reikalingas ryškus komunikatyvumo sugebėjimas.) Pedagogas ne tik jaučia dvasinių vertybių ir jų perteikimo kitiems poreikį, bet ir poreikį gyventi jomis, jas realizuoti savo mąstymu ir elgesiu. Todėl pedagogo asmenybė darosi asmeniniu pavyzdžiu. Asmeninis pavyzdys – ugdomoji vertybė, nes ją betarpiškai perima ugdytiniai.
Pedagoginiame darbe realizuojamos mokslinės, gamybinės, meninės, politinės, papročių, religinės vertybės augančioje kartoje. Toks darbas turi būti aukštai kvalifikuotas ir atitikti visos visuomenės ir atskiro individo poreikius, galimybes. Pats darbas drausmina, reikalaudamas kokybiško rezultato. Todėl pats ugdytojas privalo būti darbštus ir drausmingas.
Pedagogo kūrybingumas pasireiškia mokymo turinio parinkimu ir planavimu, sutinkamai su mokinių savybėmis, ugdymo uždavinių konkrečiu numatymu, asmenybės vystymosi prognoze ir ugdymo strategija, kryptingumo projektavimu, kūrybingu mokymo metodų kombinavimu, novatoriškumu, gerosios patirties organizavimu ir apibendrinimu, moksliniu pedagoginiu darbu..
Labai svarbus yra bendravimo menas. Jo pagrindas – pedagoginis taktas. Taktas – saiko jausmas, gebėjimas kiekvienu konkrečiu atveju greitai ir tiksliai nustatyti santykių būdą ir jį mokamai reikiamą momentą. Tai didelė ugdytojo vertybė.
Pedagogo taktiško elgesio formavimąsi sąlygoja socialinis intelektas, dorovinės ir estetinės pažiūros, taurios emocijos. Dorovinis ir socialinis jautrumas padeda suprasti kitą, įvertinti situaciją. Tik teigiamų padarinių numatymas, tvirtas ir teisingas jo vidinis motyvavimas, sudaro sąlygas taktiškam elgesiui.
Taktiškas elgesys visur ir visada. Reguliuojant ugdytinio elgesį, svarbus skatinimo ir bausmių taktas. Bendraujant su vaikais, pedagogų taktas pasireiškia kalbant. Kalba turi būti paprasta nuoširdi, rimta.
Pedagogo įtaigumas tai –menas sukelti intuityvius išgyvenimus, keistis. Įtaigumas – pedagogo savybių kompleksas, turintis įtaką, poveikio jėgą ugdytiniams. Juo įgyjamas aukštas dorovinis, kultūrinis statusas tarp ugdytojų ir ugdytinių. Tai taip pat ugdytinių savybė lengvai priimti poveikius. Įtaigumą galima įgyti rūpinantis savo pedagoginiu autoritetu.
Autoritetą reikia įgyti, bendraujant su kolegomis ir vaikais. Prmoji autoriteto įgyjimo sąlyga – moralinė atsakomybė už patikėtą darbą, už auklėtinių mokslinę, dorovinę ir dvasinę kūltūrą. Pedagogui tenka rūpintis suformuoti tokį autoritetą, kuris visą laiką teigiamai veiktų vaikus, o tai įgyjama pagalba silpniems, teisingumu visiems, pedagoginiu optimizmu, aktyviu visuomeniškumu, principingumu bei dvasingumu.
Pedagogo autoritetą stiprina pedagoginė kultūra; visapusiška erudicija, aukštas profesionalumas bei dalyko žinojimas. Pedagoginės kultūros požymiai yra šie: dvasingumas; pilietinis ir tautinis susipratimas; mokėjimas sudominti vaikus; sudėtingus dalykus daryti paprastais, sunkius – legvais, greitai ir tiksliai įžvelgti vaiko vidinius išgyvenimus ir humaniškai į juos reaguoti; viską daryti aukščiausiu lygiu; valdyti save: savo kalbą, kalbos toną, judesius, žvilgsnį, šypseną, žodžius. Tai priklauso nuo pedagoginių sugebėjimų.
Pedagoginiai sugebėjimai – individualybės sąlygos, įgalinančios lengvai, greitai ir gerai atlikti pedagoginę veiklą.
Pastabumas – savybė, kuria lengvai įžvelgiama dalyko ar situacijos esmė, svarbiausi ugdytinių asmenybės bruožai.
Komunikatyvumas – sugebėjimas, įgalinantis lengvai užmegzti tarpasmeninius santykius, sėkmingai plėtoti dialogą, sukurti prielankumo ir pasitikėjimo santykius. Juo tinkamesnė komunikacija, tuo didesnė pedagoginės sėkmės tikimybė.
Organizuotumas – savybė, įgalinanti pedagogą tinkamai planuoti savo ir kitų laiką, tvarkyti reikmenis, paskirstyti pareigas, atskirti pagrindinius dalykus nuo antraeilių, sutelkti dėmesį ir pastangas pagrindiniams dalykams, mokamai vadovauti.
Kūrybiniai sugebėjimai – naujumo, originalumo šaltinis. Metodinis kūrybingumas sudaro sąlygas originaliau, tikslingiau organizuoti auklėjamąjį procesą. Santykių kūrybingumas įgalina tobulinti tarpasmeninių ryšių kultūrą. Kūrybingumas auklėjimo procese padaeda tobulinti komunikatyvumą, organizuotumą.
Intelektualiniai sugebėjimai pasireiškia ne tik studijuojant, bet kasdieniniame darbe įsimenant vis naujus dalykus.
Išraiškos sugebėjimais pasižymintis pedagogas ne tik moka logiškai perteikti žinias, bet ir sugebaakcentuoti kas svarbiausia, emociškai išgyventi vertybes, įtikinti, paveikti kitus.
Pedagoginė dorovė kyla iš specifinės profesinės etikos. Būtinos dorovinės normos, kurių laikymasis prisideda prie geresnio pedagoginės veiklos uždavinių vykdymo. Norma padeda mąstyti, suprasti situaciją, pasirinkti ekgesio priemones ir būdus. Kokios jos turėtų būti, padeda nustatyti doroviniai kriterijai. Pagrindinis krikščionių dorovės kriterijus yra meilė.
Svarbiausi ugdytojai yra tėvai ir profesionalūs pedagogai. Todėl šių grandžių bendradarbiavimas gali atnešti labai gerų vaisių vaiko ugryme. Sprendžiant prieštaravimus su vaikų tėvais, reikia laikytis tokių dorovės normų: neįžeisti tėvų, taisyti nepedagogines tėvų pažiūras, įsiklausyti į tėvų pastabas, kelti tėvų autoritetą vaikų akyse ir kt.
Vaikų darželio programoje „Vėrinėlis“ skiriamas skiriamas dėmesys bendradarbiavimui su tėvais. Tinkamas auklėtojos bendradarbiavimas su tėvais padeda sukurti vaiko ugdymui palankią aplinką, išvengiama tėvų ir darželio pedagogų požiūrio į vaiką skirtingumo, vaikas mato gražaus bendradarbiavimo pavyzdį, palaikantį tėvų ir pedagogų autoritetą.
Programoje „Ikimokyklinio ugdymo gairės“ taip pat telkiamas dėmesys į tėvų ir auklėtojų bendradarbiavimą. Tėvai ir namų aplinka vaiką veikia labiau nei darželis. Šeimoje susiformuoja požiūris į žmones, aplinką, pasaulį ir sau jame. Namai ir šeima formuoja vaiko įpročius, nuostatas, vertybes, kurios gali būti geros ir puoselėtinos (arba koreguotinos). Pedagogai ir tėvai tutėtų tapti ugdymo proceso partneriais.

Literatūros sąrašas

1. Vaikų darželių programa „Vėrinėlis“. – V., 1993.
2. Ikimokyklinio ugdymo gairės – programa pedagogams ir tėvams. – V., 1993.
3. Jovaiša L. Asmenybė ir profesija. – K., 1981.
4. Gage N.L., Berliner D.C. Pedagoginė psichologija. – V., 1994.