Individualūs – asmenybiniai faktoriai

Psichologai tyrinėjo gatvės vaikų motyvaciją ir padarė išvadą, kad šie vaikai ne atstumtieji, o viską neigiantieji. Kai kurie vaikai patys savo iniciatyva pasirenka gatvę, skelbdami apie savo nepriklausomybę. Po pabandyto savarankiškumo vaikai vis labiau atsisikiria nuo namų. Juos taip elgtis verčia savarankiškumo ir aktyvaus įsijungimo į socialinę aplinką siekimas. Tos nuomonės šalininkai įžiūri ir teigiamą išėjimo iš namų pusę, mat kartais sveika, normali adaptacija neapsieina be pabėgimo iš namų.
A. Adlerio nuomone, jau ankstyvojoje vaikystėje kiekvienas vaikas jaučia ir skausmingai išgyvena savo pavaldžią padėtį, savo priklausomybę nuo jį supančių suaugusių, savo silpnumą. Siekimas įtvirtinti savo pranašumą prieš kitus, noras kuo greičiau tapti suaugusiu ir nusikratyti vyresniųjų globos – štai pagrindinės paauglio veiklos varomosios jėgos (40, p. 18).
Kyla klausimas, kodėl tas vaikas, o ne kitas atsiduria gatvėje? Psichologai nurodo, kad būtent dėl vaikų tam tikrų individualių savybių, kurios, sąveikoje su negatyviais vaiko formavimosi faktoriais, sukelia tokius reiškinius, kaip pabėgimas iš namų, valkatavimai, elgetavimai, įvairūs nusikaltimai. Kokios tai savybės?
Rizikos grupės vaikai dažnai pasižymi tokiomis asmenybės savybėmis kaip impulsyvumas ir nesugebėjimas atidėti pasitenkinimo, naujų įspūdžių siekimas ir t.t. Tačiau visų savybių pastovumo laipsnis nėra vienodas. Vienos asmenybės savybės ontogenezės* gali stipriai keistis, o kitos savybės išlieka santykinai pastovios. Būtent šioms santykinai pastovioms bus skiriamas dėmesys.
1. Tyrinėtojai jau seniai domėjosi ryšiais tarp asmenybės intelekto ir asocialaus elgesio. Pavyzdžiui, jeigu žemesnis vaiko IQ pasireiškia kartu su netinkamomis auklėjimo sąlygomis šeimoje, motoriniu hiperaktyvumu bei silpnu impulsų slopinimu, tai nepageidautino elgesio tikimybė labai padidėja. Kai toks vaikas pradeda lankyti mokyklą, jo padėtis yra nepalanki dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, dėl žemesnio intelekto jam sunkiau negu kitiems susidoroti su mokymosi užduotimis. Antra, dėl įvairių elgesio problemų jis nuolat konfliktuoja tiek su bendraamžiais, tiek su mokytojais. Nuolatinės nesėkmės ir neigiami išgyvenimai trukdo susiformuoti stipriems ryšiams su mokykla, dėl to vaikai gali greičiau patekti į asocialių grupių poveikio zoną.
2. Dėmesio trūkumo sutrikimas. Dėmesio trūkumo sutrikimas pasireiškia neatidumu, išsiblaškymu, impulsyvumu, kantrybės neturėjimu, padidintu jautrumu ir agresyvumu. Mokytojai tokius vaikus apibūdina kaip nesugebančius išsėdėti pamokoje, negalinčius sukoncentruoti ir išlaikyti dėmesio, susidoroti su iškeltais reikalavimais ir pan. Dėmesio trūkumo sutrikimai yra siejami su minimaliais smegenų pažeidimais arba minimaliomis smegenų disfunkcijomis, tačiau neretai minėtų sutrikimų genezėje svarbų vaidmenį atlieka ir psichogeninės kilmės faktoriai.
Asocialų elgesį skatina dėmesio trūkumo sutrikimas kartu su kitais negatyviais formavimosi faktoriais, pvz., nepalankios sąlygos šeimoje, mokykloje.
3. Charakterio akcentuacijos. Charakterio akcentuacijos – tai kraštutinis normos variantas, kai atskiri charakterio bruožai yra pernelyg sustiprėję, dėl to atsiranda selektyvus* pažeidžiamumas tam tikrų poreikių atžvilgiu.
Charakterio akcentuacijos gali lemti asocialų elgesį tiesiogiai arba netiesiogiai (16). 1. Pirmuoju atveju atsiskleidžia tipiškos tam tikram charakterio akcentuacijos tipui ypatybės (pvz., agresyvumas, silpnavališkumas, demonstratyvumas ir pan.), kurios galiausiai ir paskatina asocialų elgesį. 2. Antruoju atveju charaterio akcentuacijos gali skatinti nepageidaujamą asmenybės kryptingumą, mažesnį atsparumą neigiamiems aplinkos poveikiams, konfliktą su prosocialia aplinka ir pan., dėl to padidėja asocialaus elgesio tikimybė. Kadangi charakterio akcentuacijos ryškiausios paauglystėje, todėl galima tikėtis, jog paaugliai, turintys vienas ar kitas charakterio akcentuacijas, dažnai pažeis egzistuojančias elgesio normas.
Atskiros asmenybės savybės, kokios jos bebūtų, pačios savaime negali nulemti asmenybės raidos pobūdžio, nes jos veikiamos tiek tarpusavyje, tiek įvairių socialinės aplinkos faktorių. Šeimos turėjo adaptuotis prie sparčiai kintančios socialinės ekonominės aplinkos. Tai keitė šeimų elgseną, vaikų gyvenimo sąlygas.
Visiems šiems pokyčiams jautriausi vaikai, jie dažnai nukenčia pirmi ir tam, kas jų laukia jie pasiruošę mažiau nei suaugę. Dėl nepakankamai pragyvenimui uždirbamų lėšų, tėvai negali skirti vaikams pinigų jų poreikiams tenkinti – vaikai ieško patys sprendimo kelių, išeitis gali būti ir gatvė.
Šeimų materialinis skurdas, mažos bedarbių pašalpos verčia ieškoti išeities, todėl vaikai tampa šeimos išlaikytojais – darbininkais, nes jie elgetaudami surenka per dieną 35-50 Lt.
Kaip bebūtų keista, 60 % tiriamųjų gatvėje jaučiasi saugūs, jei skriaudžiami, tai ik vyresnių vaikų ir policijos. Didžiausias autoritetas gatvės vaikams – draugai. Vaikai pasižymi uždaru būdu, nepatikimumu, tačiau jeigu suaugusiam pavyks įgyti vaiko paitikėjimą, tai jau ilgam. Daugelis vaikų nepatiklūs, daug meluoja, prikuria nebūtų legendų apie save, šeimą (savisaugos instinktas). Elgesys yra nenuspėjamas.
Kiekvienas iš mūsų vertybių sistemą perėmė iš tėvų, tačiau daugelis gatvės vaikų šeimų yra amoralios, todėl visiškai normalu, kad vaikai gali perimti tokias vertybes ir elgesio normas, kurios gali prieštarauti vyraujančiai vertybių sistemai. Todėl neretai gatvės vaikų agresyvus elgesys, žiaurumas tampa priemonėmis, kuriomis vaikai siekia įtvirtinti save. Vaikai žino, kad gatvėje išlieka stipriausi, todėl vertybinėjė sistemoje gan aukštai yra noras būti stipriems. Kasdien matydami turtingus žmones, kurie, vaikų nuomone, sau gali leisti, vaikai iškelia materialines vertybes, tačiau jiems nesvetimos ir humanistinės vertybės.
Gatvės vaikai sunkiai gali įvertinti savo protą, grožį, lengviau stiprumą ir gerumą. Įdomu tai, kad kalbant apie grožį, protą didelis procentas vaikų atsako „nežinau“ arba kad jie „protingi“, kalbant apie stiprumą, didelį procentą atsakymų sudaro „nelabai stiprūs“. Gatvėje vaikai turi išbandyti savo jėgą, juo labiau su kitais, todėl ir gali save adekvačiau įvertinti.

Socialinės integracijos ir reabilitacijos modelis

Remiantis gatvės vaikų tyrimu, užsienio patirtimi darbe su gatvės vaikais, Vilniaus miesto nevyriausybinių ir vyriausybinių organizacijų darbuotojų, dirbančių su gatvės vaikais, nuomonėmis, galima būtų pasiūlyti pagalbos gatvės vaikams sistemą. (Juo labiau, kad tokios (ar kitokios) sistemos trūksta).
Vilniaus mieste yra nemažai valstybinių ir visuomeninių iniciatyvų, kurios rūpinasi socialiai apleistais vaikais, bando atitraukti juos nuo neigiamai veikiančios aplinkos (šiuo atveju – gatvės). Dažnai vaikai keičia savo buvimo vietą ir pasirenka naujas vaikų institucijas, kurios tam tikru metu gali patenkinti jų poreikius. O tiek valstybinės, tiek nevyriausybinės organizacijos užuot daugiau bendradarbiavusios, dalinusiosi patirtimi, stengusiosi sukurti bendrą pagalbos sistemą šiems vaikams, konkuruoja tarpusavyje. Todėl Vilniaus mieste trūksta tokios institucijos, kuri stebėtų bendrą situaciją, koordinuotų įvairių iniciatyvų veiklą, kad būtų galima aiškintis, kokia „padėtis“ gatvėje, kokia vaikų dinamika, kokios realiausios pagalbos reikia vaikams, kur nukreipti vieną ar kitą vaiką ir t.t.
I. Vadinasi, Vilniaus mieste reikia koordinacinio centro.
Agentūros Visos Lietuvos vaikai prezidentė E.Kubilienė siūlo tokį koordinacinio centro modelį (remiantis dabartine situacija). Siūloma įsteigti vieną koordinacinę vietą Savivaldybėje. Čia visą darbo dieną turėtų dirbti vienas žmogus, turintis telefakso aparatą, asmeninį kompiuterį.
Šis asmuo turėtų:
– sutikti dirbti gatvėje tiesiogiai su gatvės vaiku,
– dirbti kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis,
– būti sekretoriumi,
– išreikalauti visa tai, kas svarbiausia vaikui,
– sugebėti organizuoti,
– mylėti vaikus bei juos mėgti,
– žinoti visą GV veiklos procesą nuo pradžių.
Koordinacinės vietos specifiniai darbai:
– koordinuoti savanorių veiklą,
– koordinuoti nevyriausybines ir valstybines institucijas,
– personaliai domėtis gatvės vaikų ir jų šeimų gyvenimu,
– vesti projekto dokumentaciją ir tvarkyti bylas,
– lankytis valstybinėse institucijose: policija, VTAT, mokykla, Sodra, bankas, ligoninė ir t.t.
– organizuoti seminarus,
– vykdyti visas valstybės pavestas užduotis.
Reikia surasti nuolatinių savanorių, kurie galėtų dirbti gatvėje: pažinti gatvės vaikų gyvenimą, sugebėtų motyvuoti gatvės vaikus ateiti į projekto vykdymo vietas.
Viena dalis iš šių pagalbininkų galėtų būti patys vaikai, jiems galima ir užmokėti už darbą.
Padėdami vaikams automatiškai turime padėti šeimai. Savanoriai turėtų aplankyti šeimas ir žiūrėti kaip galima padėti jiems.
Valdybos sudėtyje turėtų būti NVO ir savivaldybės atstovai. Valdyba privalo sekti, kad projektas būtų vykdomas teisinga kryptimi (19).
Kaip pagalbos sistemos pirmasis etapas šis koordinacinio centro modelis gali būti efektyvus, tačiau reikia pažymėti, kad vieno etatinio darbuotojo, kuris ir bendrautų, ir kauptų informaciją, ir lankytųsi šeimose, ir dar apmokytų savanorius – maža. Efektyviausias rezultatus galima pasiekti, jei socialiniai gatvės pedagogai dirbtų gatvėse: stengtųsi užmegzti kontaktą su vaikais, padėtų rasti jiems išeitis iš keblių situacijų, padėtų organizuoti laisvalaikį, žodžiu, būtų lyg ir vyresni draugai. Jiems galėtų padėti ir gatvės, su kuriais jau rastas kontaktas. Vaikui sutinkant, pasiūloma lankytis pagalbos centruose (II etapas). Būtent šie gatvės pedagogai (gali būti ir savanoriai) turėtų lankytis sutiktų vaikų šeimose, ieškoti realiausių vaiko integracijos kelių. Medžiaga apdorojama koordinaciniame centre.
Reikia paminėti, kad Vilniaus mieste nuo 1997 10 12 iki 1997 12 31 buvo trys etatiniai gatvės pedagogai ir 22 studentai tose vietose, kur dažniausiai sutinkami gatvės vaikai. Buvo vykdomos Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegijos projektas – socialiai apleistų vaikų problemos sprendimas dienos centre „Užupis“. Šio darbo tikslas – išsiaiškinti ir atlikti analizę, kuriose Vilniaus miesto vietovėse lankosi elgetaujantys, valkataujantys vaikai, kontakto užmezgimas, siekiant išsiaiškinti jų padėtį, dinamiką.
Viena iš iškilusių problemų – kur galima pasikviesti vaikus, jeigu jie tenori išgerti arbatos, užsiimti jų mėgstama veikla. Šios programos gatvės pedagogai prieglobstį rado „Dūkštos“ klube, tačiau tokių vietų, jei nėra atskiro pagalbos centro, turėtų būti keletas, nes retai vaikas, uždarbiaujantis stotyje, keliaus į kitą miesto galą.
Kokie žmonės turėtų dirbti gatvėje su vaikais?
– gerbiantys šių vaikų asmenybę,
– pasižymintys kantrumu,
– komunikabilūs,
– greitai besiorientuojantys įvairiose situacijose,
– nebijantys šių vaikų nešvaros,
– empatiški
– atsparūs,
– nelaukiantys greitų rezultatų,
– gerai susipažinę su visomis įstaigomis, galinčiomis padėti vaikams.
II. Kadangi daugelis dienos centrų jau turi savo vaikų kontingentą, todėl reikia įsteigti atskirą Dienos centrą gatvės vaikams. Į šį centrą vaikai atvedami soc. pedagogų, vėliau patys ateina. Čia jie valgydami, tam tikromis valandomis gauna medicinos darbuotojo psichologo pagalbą. Yra įvairios užsiėmimų sritys, stengiamasi vaikus įtraukti į darbus ir t.t.
III. Kitas etapas – integracijos. Vaikams siūloma bandomąjį laikotarpį apsigyventi integracijos centre. Čia jau egzistuoja savos taisyklės, kurių dera laikytis. Kadangi integracija neįmanoma be mokyklos, vaikas turi lankyti mokyklą, tačiau ji turi būti sava, kadangi į paprastą mokyklą tie vaikai negrįš, daugeliui per sunku ten mokytis. Pasak E.Kubilienės, integracijos centras turi būti ypatingai patraukli vieta, kur būtų visko, ko reikia vaikui, ir net daugiau: kompiuteris, kelionės, muzika ir t.t. Visa tai gaus, jei lankys mokyklą ir mokysis.
Jeigu nepaklūsta taisyklėms, laikinai iš šio centro pašalinamas. Vaiko negalima integruoti, kol jis pats to nepanori.
Beje, centre turi būti vaikams sudarytos galimybės centrų. Neužtenka dirbti su šiais vaikais, reikia rūpintis ir vaikų šeimomis. Padėti susirasti šeimos nariams, jei neturi darbo, organizuoti kursus, paskaitas. Padėti šeimos nariams pakilti – vienas iš pagrindinių uždavinių.
Iš integracijos centro, jei vaikui nėra sąlygų grįžti į šeimą, jis nukreipiamas į kitą šeimą, globėją.
Šiuose centruose turi dirbti paruošti tam žmonės.
Vaikais domimasi ir kai jie grįžta į savo šeimas ar pas globėjus, jie gali būti centro savanoriais, įvairių renginių sumanytojais, žodžiu, centre jie ir toliau gali lankytis.
Kol nėra lėšų, vaikus susitarus galima vesti į kitus dienos centrus.
Jeigu vaikas sutinka apsigyventi uždaroje institucijoje su savomis taisyklėmis ir reikalavimais, jam pasiūloma pagal galimybes kuri nors globos institucija, jei nėra integracijos centro.
Remiantis socialnio gatvės pedagogo praktika darbe su gatvės vaikais, VLGN „Atsigręžk į vaikus“ auklėtojos patirtimi, galima būtų pateikti kelias bendravimo su vaikais gatvėse rekomendacijas.
• Gatvės vaikus lengviausia atpažinti pagal jų elgesį gatvėje.
• Jeigu vaikas nenori su jumis užmegzti kontakto, palikite jį ramybėje.
• Pradedame bendrauti paprastais klausimais: ką čia veiki? Ar dažnai čia būni, koks tavo
vardas ir t.t. gal gali mane palydėti ir t.t.
• Pasakykite jūs savo vardą.
• Paskirkite pasimatymą kitą dieną.
• Parodykite vaikui, kad jūs norite su juo bendrauti.
• Pasidomėkite, ar jis šiandien valgė, turi kur nakvoti ir t.t.
• Pasakykite, ką kitą dieną, jei susitiksite, veiksite kartu.
• Paklauskite, kokiuose dienos centruose dažniausiai lankosi.
• Pasakykite porą pavardžių žmonių, kurie rūpinasi tokiais vaikais, ir paklauskite, ar juos
žino. Tai vaikams suteikia pasitikėjimą, kad jūs ne policininkė.

Apie socialinius pedagogus/darbuotojus

Mokyklos socialinis darbuotojas yra svarbus pedagogų narys, kuris dirba kartu su mokyklos administracijos darbuotojais, mokytojais, vadovais, psichologais, auklėtojais, logopedais, kitais mokyklos darbuotojais. Jis supranta ir paaiškina, kokią įtaką vaikams turi mokykla, šeima ir visa bendruomenė. Mokyklų socialiniai darbuotojai nustato veiksnius, stiprinančius teigiamą mokyklos poveikį mokiniams. Mokyklos socialiniai darbuotojai dirba keturiais lygiais: su mokiniais, tėvais, mokyklų bendruomene, vietine bendruomene.
Pagrindinis socialinio pedagogo profesinės veiklos tikslas – vaiko gerovės siekis, ansktyvoji prevencija, socialnių įgūdžių ugdymas, vaikui reikalingų socialinių paslaugų suteikimas, sudarant prielaidas sėkmingai augančio žmogaus socializacijai ir pilietinei brandai.
Socialinio pedagogo paskirtis – būti vaiko advokatu visose vaikui svarbiose situacijose. Remiantis šia pagrindine teze galime pažymėti, kad socialiniam pedagogui būtina išklausyti vaiko problemas, stengtis palaikyti vaiką ar jo globėjus, būti tarpininku tarp vaiko ir kitų specialistų, siekti padėti spręsti iškilusias problemas arba numatyti specialistus (institucijas), kurie gali padėti spręsti, jei socialinis pedagogas vienas negali išspręsti konkrečios problemos.
Šiuo metu socialiniai pedagogai ir socialiniai darbuotojai rengiami septyniose Lietuvos universitetinėse mokyklose.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete socialiniai darbuotojai pradėti rengti 1995 metais. Šiame universitete studijuoja studentai pagal bakalauro stacionaro, neakivaizdines, specializuotas profesines bei magistro programas.
Vilniaus pedagoginiame universitete Pedagogikos ir psichologijos fakultete socialiniai pedagogai pradėti rengti 1990 metais. Nuo to laiko specialistai rengiami pagal stacionaro, vakarines, neakivaizdines bakalauro bakalauro programas, vakarines ir neakivaizdines magistro programas. Nuo 2001 metų pradėti rengti laisvalaikio pedagogai (animatoriai) pagal neakivaizdinę bakalauro studijų programą.
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės rūpybos profesinių studijų centre socialinio darbo kvalifikacijos specialistai pradėti rengti 1992 metais. Šiuo metu specialistai rengiami pagal bakalauro ir magistro programas.
Kauno technologijos universitete rengiami socialiniai edukatoriai pagal bakalauro ir magistro programas.
Kauno kūno kultūros institute rengiami socialiniai pedagogai pagal bakalauro programą.
Klaipėdos universitete socialiniai pedagogai pradėti rengti 1995 metais pagal bakalauro ir magistro programas. Šiuo metu skirtingose katedrose čia rengiami socialiniai pedagogai ir socialiniai darbuotojai.
Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos fakultete specialieji ir socialiniai pedagogai pradėti rengti 1993-94 mokslo metais. 1994 metais įkurta Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedra. Šiuo metu socialiniai pedagogai čia rengiami pagal stacionaro, neakivaizdines bakalauro programas.
Remdamiesi pagrindiniais socialinio pedagogo profesiniais reikalavimais, bandysime apibrėžti socialinio pedagogo veiklos bendruosius ir profesinius principus. Šie principai detalizuojami socialinio pedagogo kvalifikacijos reikalavimuose, profesijos standarte ir pareiginėse instrukcijose.
Irena Lukoševičienė (Kanada), remdamasi Jungtinių Valstijų ir Kanados mokyklos socialinio darbuotojo apibūdinimu, daug kartų apsilankiusi Lietuvos ugdymo institucijose 1990-1998 metais, pirmoji Lietuvoje apibendrino šių šalių patirtis lyginamuoju aspektu savo straisnyje „Kas tai yra socialinis darbuotojas? Jo funkcijos mokykloje“. Šiame straipsnyje autorė įtvirtina septynis pagrindinius socialinės pagalbos principus:
• Individualumas. Kiekvienas žmogus yra asmenybė ir skirtingai išreiškia savo jausmus bei išgyvena sunkumus, ieško įvairiausių būdų išeiti iš susidarusios situacijos.
• Empatija. Kiekvienas žmogus, išgyvendamas sunkumus, savaip reaguoja į sukeltas nuoskaudas, krizes, nepasisekimus. Reikia ne tik racionaliai suprasti asmens išgyvenimus, bet pajusti realybę bei jam tai parodyti.
• Pasitikėjimas asmeniu. Išsiaiškinus ar išklausius asmenį, reikia padėti jam pasirinkti galimą išeitį iš susidarusios padėties. Aptariant jo pasirinktą kryptį, būtina ieškoti realių būdų bei galimybių situaciją pagerinti, nes žmogus sunkiai susigyvena su prieš jo valią primesta nuomone.
• Neteisimas ir nesmerkimas. Socialiniam darbuotojui svarbu kuo geriau suprasti sunkumus išgyvenantį žmogų, neteisiant ir nesmerkiant, nors ir susidurtų su asmeniškai nepriimtinomis problemomis. Socialinio darbuotojo tikslas – suprasti ir pajusti žmogaus išgyvenimų sunkumus bei kartu su juo ieškoti galimų išeičių.
• Žmogaus tokio, koks jis yra, priėmimas. Mes nuolat susiduriame su tuo, kas mums patinka ir nepatinka, gražu ar negražu ir t.t. Socialinės pagalbos procese svarbu naudoti metodiką, padedančią pažinti ir suprasti žmogų, jo išgyvenimus, jo santykius su supančia aplinka. Tuomet galima žmogų, kuriam reikia pagalbos, priimti tokį, koks jis yra. Ir tik pritaikę šį principą, mes galime tikėtis atrasti jam tinkamą pagalbos būdą.
• Žmogaus apsiprendimo pripažinimas. Kaip jau minėta, svarbu padėti žmogui išsiaiškinti, kokie jo sunkiausi išgyvenimai ir ko jis siektų, kaip norėtų atrasti sau priimtiną išeitį.
• Profesinės paslapties išlaikymas. Tai vienas iš esminių principų, kuris padeda žmogui pasitikėti sutiktu specialistu. Šį principą reikia paaiškinti žmogui, kuriam reikia pagalbos, kad jis atvirai atskleistų, kokie sunkumai, išgyvenimai jį kankina, kokios pagalbos jis tikisi. Šio principo taikymas svarbus dar dėl to, kad mūsų aplinkoje retai išlaikoma paslaptis.
Socialinis pedagogas turi būti labai geras veiklos vadybininkas. Ne paslaptis, kad socializacijos ugdymo institucijose proceso valdymas, socialinės pagalbos proceso organizavimas ir koordinavimas – ypač sunkus ir alinantis darbas, todėl nereglamentuojant ir griežtai neplanuojant savo veiklos socialiniam pedagogui labai lengva „perdegti“. Iš dalies sutikdami su I. Lukoševičiene siūlomais pagrindiniais socialinės pagalbos principais, apibendrindami išskiriame penkis pagrindinius socialinio pedagogio principus:
• individualaus priėmimo (siekti išsaugoti kiekvieno vaiko orumą);
• lygių galimybių įtvirtinimo (kiekvienas vaikas turi turėti vienodas galimybes į įstatymuose ir JT konvencijoje garantuojamas teises);
• konfidencialumo (vienas iš svarbiausių principų, garantuojantis informacijos apsaugą, vaiko probleminių situacijų, specialistui patikėtų profesinių problemų ir asmeninių išgyvenimų apsaugą; pažeidusių šį principą socialinių pedagogų kvalifikacija ir atestacija turėtų būti peržiūrima);
• vaiko apsisprendimo pripažinimo (socialiniai pedagogai turėtų užtikrinti, kad į vaiko nuomonę būtų atsižvelgiama sprendžiant visas krizines šeimos ir globos situacijas; pažindamas savo ugdytinius ir žinodamas vaikų amžiaus tarpsnių ypatumus socialinis pedagogas priima kvalifikuotus sprendimus);
• Atsakomybės ir kompetencijos (socialiniai pedagogai atsako už intervenciją prevenciniais ir krizės atvejais, todėl supranta, kad būtinas nuolatinis kvalifikacijos tobulinimas ir praktinių situacijų analizė);
• vaiko gerovės įtvirtinimo (bendradarbiavimas ir pasitikėjimas; vaiko palaikymas ir nesmerkimas; vaiko apsisprendimo palaikymas; tiesioginė intervencija siekiant vaiko interesų).
Kaip jau minėjome, socialinis pedagogas vaidina daugelį vaidmenų, todėl jam reikalingos įvairios kompetencijos, įtvirtintos specialybės profesiniame standarte. Socialinis pedagogas, nesvarbu, kokioje institucijoje jis dirbtų, privalo nuolatos vykdyti penkis pagrindinius profesinės veiklos uždavinius:
• sudaryti optimalias sąlygas pozityviai vaikų socializacijai (ankstyvoji prevencija, pozityviosios socializacijos programos, altruistinė ir kt. veikla bendruomenėje ir neformalus, papildomasis ugdymas);
• planuoti ir organizuoti socialinę pedagoginę pagalbą ugdytiniui, multidimencinis aspektas, krizės, socialinio atvejo analizės veiksmų plano-sutarties prevencinės programos parengimas, rizikos grupės vaikų šeimų lankymas, bendradarbiavimas su institucijose ir už jos ribų dirbančiais specialistais, taip pat tėvais, mokytojais ir kitais specialistais;
• inicijuoti ir koordinuoti socialinius projektus institucijos viduje ir bendruomenėje (siekti atviros mokyklos (kitos ugdymo institucijos), taip pat sutelkti bendruomenę ir individualias socialines iniciatyvas);
• organizuoti darbą mikrosociume ir makrosociume (aktyvus dalyvavimas visuomenės socialinėse iniciatyvose ir projektuose, sutarčių pasirašymas, institutų bendradarbiavimas, nacionaliniai, tarptautiniai projektai);
• tobulinti profesinę veiklą.
Tiek Vakarų Europoje, tiek Jungtinėse Valstijose ar Kanadoje įvairūs universitetai ir tolesnės profesinės studijos profesionalams padeda specializuotis keliose profesinėse srityse. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro įsakymu įtvirtintos šios socialinių pedagogų profesinės specializacijos sritys:
• socialiniai pedagogai ugdymo ir globos institucijoms (visų tipų bendrojo lavinimo, profesinėms mokykloms, kolegijoms, aukštosioms mokykloms, vaiko globos, internatinėms, jaunimo, ikimokyklinėms įstaigoms, laisvalaikio centrams, nevyriausybinėms organizacijoms);
• socialiniai pedagogai specialiosios paskirties švietimo ir globos institucijoms (darbui su vaikais, turinčiais psichinę ir fizinę negalią, elgesio sutrikimų, su asmenimis, kuriems laikinai atimta arba apribota laisvė perauklėjimo arba bausmės atlikimo vietose);
• socialiniai pedagogai, dirbantys socialinių ligų (narkotikų, psichotropinių medžiagų, alkoholio, smurto ir prievartos, prostitucijos, AIDS ir kt.) prevencijos ir reabilitacijos srityje izoliacijos institucijose, izoliuotose arba iš dalies izoliuotose auklėjimo institucijose, kalėjimuose (pedagogikos ir psichologijos centrai, narkomanijos ir kt. reabilitacijos centrai, socialinių ligų specializuotieji centrai);
• socialinės veiklos organizavimo ir vadybos socialiniai pedagogai ( darbas bendruomenėje, vaikų teisių apsaugos tarnybose, savivaldybių ar regioniniuose socialinės paramos centruose ir kt.).
Socialiniai pedagogai, siekdami ugdyti vaikų socialinius ir pilietinius įgūdžius bei gebėjimus, socialinę atsakomybę ir atsparumą, socialinę savikontrolę, skatina juos aktyviai dalyvauti vaikų ir jaunimo organizacijų veikloje, inicijuoja moksleivių savivaldą, įtraukia į aktyvią pilietinę veiklą, projektų kūrimą bei realizavimą. Socialiniai pedagogai Lietuvos ugdymo institucijose darbą pradeda etapais – atsižvelgiant į socialinių problemų mastą. Pirmiausia šie specialistai pradėjo dirbti rizikingiausiose narkotikų naudojimo požiūriu bendruomenėse ir ugdymo institucijose, skurdžiausiuose rajonuose ir bendruomenėse, taip pat specialiosiose, internatinėse, jaunimo mokyklose, vaikų globos namuose, bendrojo lavinimo mokyklose, ikimokyklinėse ugdymo įstaigose, vėliau socialinius pedagogus planuojama įvesti į laisvalaikio centrus, kolegijas, pedagogines ir psichologines, vaikų teisių apsaugos tarnybas, šeimos paramos, reabilitacijos ir kitus specializuotus bendruomenių dienos centrus, nevyriausybines organizacijas bei kitas ugdymo institucijas, mikrorajonus, seniūnijas. Daugelis švietimo ir ugdymo institucijų vadovų, pradėjus dirbti socialiniams pedagogams, pastebi, kad pagerėjo mokyklos ryšys su kitomis socialinėmis institucijomis regione, mokykloje atsiranda žmogus, teikiantis prioritetą socialinėms vaikų problemoms. Pastebimai gerėja mokyklos ar kitų ugdymo institucijų ryšys su tėvais, vaikais, nevyriausybinėmis organizacijomis, gerėja prevencinis darbas, moksleivių saugumas ir pamokų lankomumas. Socialiniai pedagogai sumaniai naudoja aktyvius projektinio darbo metodus, todėl ženklai gerėja institucijų dalyvavimas socialiniuose projektuose, socialinių problemų sprendimui pritraukiamos papildomos lėšos, siekiama telkti visos teritorinės bendruomenės žmonių išteklius nepilnamečių nusikalstamumo ir kvaišalų naudojimo prevencijai. Pagyvėja kultūrinis gyvenimas ugdymo institucijose ar teritorinėje bendruomenėje, o tai yra svarbi prevencinė strategija, siekiant sėkmingos vaikų ir paauglių socializacijos.
Socialiniai pedagogai padeda vaikams ir paaugliams geriau adaptuotis visuomenėje, bendruomenėje, švietimo ar globos įstaigoje panaudodami visas priimtinas ugdymo formas, bendradarbiaudami su pedagogais, tėvais, kitomis institucijomis, užtikrinančiomis vaikų ir paauglių saugumą, teises ir pareigas, fiziologinių ir psichologinių poreikių tenkinimą. Socialiniai pedagogai prisideda prie ugdymo proceso, padėdami suprasti, kokia yra ugdytinio psichologinė ir socialinė sklaida ir kokią įtaką ugdymo procesui turi šeima, bendruomenė, kultūra.