Asmenybė. Asmeninės pozicijos ugdymo aktualumas Lietuvos visuomenei

 

Pomodernistinė visuomenė, kurioje gyvename, pasižymi sparčia kaita, mažėja visuotinai priimtų tiesių bei aiškių orientacijų. Kartu ji skaidosi į atskirus visuomenės sluoksnius, kurie turi skirtingų vertybių prioritetą. „Visiškai priešingi gyvenimo būdai, žinių modeliai, vertybinės nuostatos arba konfliktuoja, arba gyvena viena greta kitos. Vis sunkiau pasiekti visuotinio susitarimo” (S. E. Fjeld, 1996). Kai tikrovė fragmentiška, žmogus nustoja mąstęs filosofiškai ir holistiškai. Pastebima tendencija priimti neapgalvotus sprendimus – juos diktuoja įsitikinimas, jog pasirinkimą lėmė tam tikra konkreti situacija ar įspūdis, kad pasielgta teisingai pagal aplinkybes. Keičiantis įprastam gyvenimo būdui, daugelis neįstengia pasirinkti veiklos srities, kuri sutaptų su asmens pasaulėžiūra ir tradicijomis.
Tokie žmonių elgesio pavyzdžiai rodo silpną faktorių, kuris sąlygoja asmenybės veiklos, elgesio turinio ir pobūdžio pastovumą – t.y. asmeninę poziciją.
Verindamas šiuolaikinę sociokultūrinę revoliuciją Lietuvoje, V. Šlapkauskas (1997, 150-151 p.) nurodo šešis sociokultūrinių procesų bruožus: visuomenės fragmentacija, sociokultūrinių procesų greitis, staigių pokyčių konkekstas, agresyvi sociokultūrinių procesų galia, nuosmukio pojūtis, skurdo kultūra. Pirma, Lietuvos piliečiai kelia vis mažiau bendrų tikslų ir juos įgyvendina, jų nesieja bendri projektai ir atsidavimas. Antram permanentinis gyvenimo tempo greitėjimas gimdo efemeriškumo pojūtį. Šis laikinumas lemia kraštutinius gyvenimo prasmės ieškojimo veiksmus: nuo pesimizmo, izoliacijos iki pilnutinio gyvenimo skonio pajautos imperatyvo Tai rodo ir Baltijos šalių tyrimai 1993 – 1995 m.: praeitis vertinama labiau už ateitį (V. Gaidys, 91-106 p.). Trečia, staigių polyčių kontekstas liečia visuomenės priimtų vertybių, o kartu ir su jomis susieto ugdymo dimensijas. Sociokultūrinis jaunimo ugdymas turi išspręsti naujo, dar nepažinto lygmens socializacijos ir adaptacijos problemas. Visomenėje dar nenusistovėję socialiniai veiklos modeliai, nėra orientyrų, kurie nurodytų šių problemų sprendimo efektyviausius kelius. Čia ir atsiremiame į asmens pozicijos ugdymo būtinybę. Ketvirta, sociokultūriniai procesai pasižymi agresyvia potencine galia. Pavyzdžiui, masinės vakarietiškos kultūros invazija tapo galinga politine, ekonomine, kontrakultūrine jėga, įtakojančia visuomenės gyvemino pokyčius. Penkta, apie 50 proc. Lietuvos vaikų gyvena žemiau skurdo ribos (Pereinamasis etapas Rytų ir Visurio Europos šalyse: „Vaikai pavojuje”, 1997), nuosmukio pojūtis įsivyrauja netgi ten, kur realiai nemažėja pajamos. Šešta, skurdo kultūroje „nesąmoningu, neplanuotu būdu ugdosi tam tikra asmenybė, besiskirianti nuo kitoms kultūroms būdingų asmenybės tipų” (V. Šlapkauskas, 1997, 150 p.).
Greitų sociokultūrinių pokyčių užvaldytas žmogus skuba apsispręsti ir pasirinkti. Jaunimas dar neturi savo individualybės atskleidimo, socialinio statuso atradimo bei savo pozicijos apginties patyrimo. Socialinė aplinka juos taip pat verčia apsispręsti. Ilgainiui susiformuoja ne kritinis požiūris, bet nusivylimų grandinė, kuri išstumia bendražmogiškas vertybes.
Žmogaus, bendruomenės nario, ir sociokultūrinės evoliucijos sąveikoje vyksta žmogaus dvasios pokyčiai ir buriasi pilietinė visuomenė. Būtent į pilietinės visuomenės, o kartu ir ją kuriančio pilietinio ugdymo (planuojama pilietinio ugdymo disciplina) idėją orientuojasi Lietuvos pedagogų bendruomenė. Šios idėjos atgarsių yra spaudoje, daug pranešimų IV tarptautinėje konferencijoje „Švietimo reforma ir mokytojų rengimas” Vilniuje 1997 m.: R. Bakutytės, V. Dumbliausko, R. Grigo, V. Šlapkausko, I. Zaleskienės. Studijuojama Vakarų Europos ir kitų šalių poloetinio ugdymo patirtis, ypač Prancūzijos, Olandijos, JAV, Norvegijos, Australijos, kur poloetinis ugdymas suvokiamas kaip visaapimantis asmenybės ugdymo procesas. Čia lyg suteikiamas prioritetas pilietiniam ugdymui prieš kitas ugdymo sritis. Manome, kad adekvačias ugdymo realybei proporcijas tarp pilietinio, dorinio, estetinio, saviauklos ir kt. ugdymo išlaikytų integruojanti asmeninės pozicijos ugdymo idėja.
Individualistine filosofija besivadovaujantis žmogus plačioje orentacijų ir elgsenos erdvėje tikisi materialios naudos, greitai įsitvirtinti, sulaukti pripažinimo ir atlygio už savo darbą. Etnocentristinė orentacija, tautinės savimonės palaikymas nekuria žemiškų gėrybių. Beje, bendrosios kultūros vertybes reikia nuolat naujai suvokti ir pritaikyti. Bet gyvendamas socialinėje aplinkoje ir toks asmuo yra priverstas valdyti savo egocentriškas orentacijas, pripažinti ir susitaikyti su bendruomeninio gyvenimo būtinybe. Santykiai su kitais žmonėmis iš piliečio reikalauja tam tikros kokybės – vertybių ir nuostatų, t.y. asmeninės pozicijos. Reikalinga bendroji, visus piliečius vienijanti, jiems vieni kitus suprasti, priimti (per vertybes ir nuostatas), suderinti interesus ir komunikuoti leidžianti kultūra, be kurios neįsivaizduojama ir pilietinė visuomenė. Šio bendro susitarimo siekimas – sociopsichopedagoginė problema. Ją spręsti galima plėtojant pilietinį ugdymą, veikiant asmenybės moralinį vystymąsi, formuojant ugdytinio asmeninę poziciją, pagrįstą bendražmogiškomis vertybėmis.